Lenkiškos kultūros paveldas Panevėžio rajone

Komentarze

Transkrypt

Lenkiškos kultūros paveldas Panevėžio rajone
Lenkiškos kultūros paveldas
Panevėžio rajone
Polskie dziedzictwo kulturowe
w rejonie Poniewieżskim
Petras Juknevičius, Małgorzata Rusiecka
Skiriama Pasaulinei paminklų ir paminklinių vietų
apsaugos dienai
Dedykacja dla Światowego dnia ochrony pomników i miejsc
pomnikowych.
Panevėžys 2015
UDK 008(474.5)(=162.1)
Ju 56
Nuoširdžiai dėkojame rėmėjui
UAB „Reklamida“
direktoriui
Mindaugui Kriščiūnui
© P. Juknevičius
© M. Rusiecka
ISBN 978-9955-9990-1-0
Lietuvių ir lenkų tautos nuo senų laikų
gyvena kaimynystėje, kelis šimtmečius buvo
vienoje valstybėje, todėl nelengva istorinį bei
kultūrinį paveldą vienareikšmiškai priskirti
kuriai nors vienai iš šių tautų. Vienas iš būdų
susipažinti su esančiu lenkų kultūros paveldu
– pristatyti objektus, susijusius su garsiomis
asmenybėmis, paieškoti likusių materialinės
kultūros pėdsakų.
Netgi dabartinių metu lietuviškame
Panevėžio rajone lenkiško istorinio paveldo
ne taip jau mažai. Pirmiausia tai sietina su
dvarų paveldu. Kažkiek lenkiškos kultūros
pėdsakų galima rasti bažnyčiose. Dabartinėje
rajono teritorijoje būta bajorkaimių (akalicų),
į ją patenka dalis buvusios Liaudos žemės.
Šiame leidinyje ir ieškome lenkiškos
kultūros paveldo pėdsakų.
3
Dvarų paveldas
Dvarų paveldas labiausiai susijęs su
lenkiškąja kultūra. Dabartiniame Panevėžio
rajone įvairiu laiku būta per pusantro šimto
dvarų. Šiuo metu į Lietuvos Respublikos
nekilnojamojo paveldo registrą įrašytos 24
buvusių dvarų sodybos, 6 iš jų pripažintos
valstybės saugomomis.
Nemažai lenkų šeimų apsigyveno Lietuvoje
po Liublino unijos. K. Avižonis nurodo apie 150
šeimų, kurios į Lietuvą iš Lenkijos atsikėlė
vedybų keliu, dar per 60 šeimų atvyko kitais
būdais. Panevėžio krašte tai būtų Karpiai,
Komarovskiai,
Kosakovskiai,
Puzynos,
Rosochackiai, Zaleskiai , Zavadskiai, Zavišos ir
kt.
Apie jų dvarų paveldą daugiau galima kalbėti
nuo XVIII a. pabaigos. – XIX a. pradžios. Šiuo
laikotarpiu galima išskirti didesnes, savo herbą
turėjusias gimines – Karpius ir Komarus. Nors
šių giminių centriniai dvarai buvo už dabartinio
Panevėžio rajono ribų, bet nemažos jų valdos
buvo aplink Panevėžį. Antai, Karpiams XIX
šimtmetyje priklausė Gustonių, Liberiškio, du
Naujamiesčio, Perekšlių, Smilgių, Sujetų ir kiti
4
dvarai. Didieji Komarų dvarai – Baisogalos,
Palėvenės, Raguvėlės – yra netoli dabartinės
Panevėžio rajono ribos. Rajone likę tik nedidelio
Švaininkų dvarelio fragmentai, tačiau šios
giminės įtaka kraštui buvo gana ženkli. Kurį
laiką Komarams priklausė dabar jau neišlikęs
Miežiškių dvaras.
Iš kitų garsių lenkiškų giminių, turėjusių
valdas
dabartiniame
Panevėžio
rajone,
pirmiausia reikėtų paminėti Kerbedžius (herbas
Ślepowron). Kerbedžiai XVIII a. pabaigoje
įsigijo Naudvario dvarą. Jame gimė garsus tiltų
statytojas, inžinierius Stanislovas Kerbedis
(1810–1899), jo brolis inžinierius Ipolitas
Kerbedis (1812–?). Kerbedžių giminė garsėjo
kaip mecenatai Lenkijoje, Rusijoje ir Lietuvoje.
Naudvarį valdę Mykolas ir Valerijonas
Kerbedžiai
XX
a.
pradžioje
statomai
Naujamiesčio bažnyčiai už 8000 aukso rublių
nupirko vargonus (sudegė gaisro metu 2007 m.).
Naudvario dvaro sodyba išlikusi. Paskutinis jos
savininkas buvo tarpukario Panevėžio lenkų
gimnazijos mokytojas, gamtininkas Valerijonas
Straševičius (1885–1968). Jo surinkta drugelių ir
vabzdžių
kolekcija
saugoma
Panevėžio
kraštotyros muziejuje. Išlikę jo gimtojo
Augustavo dvaro prie Upytės fragmentai.
5
Kelis šimtmečius Bistrampolio, Karaliavos,
Upytės ir kitus dvarus valdė Bistramų giminė
(herbas Tarnawa). Bistrampolio savininkai rėmė
1863 m. sukilėlius. Jie giminiavosi su garsiu
lenkų rašytoju, Nobelio premijos laureatu
Henriku Senkevičiumi (1846–1916). Rinkdamas
medžiagą trilogijai „Tvanas“, rašytojas vieną
vasarą praleido Bistrampolyje. Šiuo metu
Bistrampolio dvaras restauruotas: veikia
viešbutis, konferencijų ir koncertų salės,
restoranas, žirgynas.
Rodų II dvaro sodyba – garsios Švoinickių
giminės palikimas. Iš šio dvaro kilęs 1863–1864
m. sukilimo dalyvis, dailininkas Romanas
Švoinickis-Alekna (1845–1915). Jis palaidotas
dvaro koplyčioje-mauzoliejuje. Dvare gimė jo
anūkas, žinomas mokslininkas, biologas Ričardas
Volskis (1929–2003).
Viena Švoinickių giminės šaka valdė
Barklainių dvarą. Ūkinio pastato sienose likę
iškalti įrašai lenkų kalba.
Tik parkas žymi buvusią Rodų pirmojo dvaro
sodybą, priklausiusią Kordzikovskiams (herbas
Prus III). Iš čia kilusi atsiminimų apie 1863–
1864 m. sukilimą autorė, rašytoja, pedagogė
Elena Kordzikovska-Romanska (1846–1924).
Žinomas jos novelių rinkinys „Teišsipina Rozita
6
kasą“ (1912). Tarpukariu dvarelyje prie
Krekenavos ji buvo įsteigusi lenkišką pradinę
mokyklą.
Išlikęs Alančių dvaras, kurį nuo XIX a.
pradžios valdė garsi Rudaminų dusetiškių giminė
(herbas Trąby). XVII a. Lietuvoje šios giminės
atstovai reiškėsi įvairiose gyvenimo srityse:
moksle – Vilniaus universiteto profesorius Jonas
Rudamina, mene – kompozitorius liutnininkas
Kazimieras Stanislovas Rudamina. Iš šios
giminės kilęs garsus katalikų misininkas Indijoje
ir Kinijoje Andrius Rudamina (1596–1631).
Mažai kas likę iš Pajuosčio dvaro. Nuo XVIII
a. dvarą valdė Meištavičiai (herbas Rawicz).
Vienas iš šios giminės atstovų Aleksandras
Meištavičius (1864–1943) žinomas visuomenės
veikėjas, politikas, rašytojas. XX a. pradžioje jis
buvo Rusijos valstybės Dūmos atstovas, o 1926–
1928 m. ėjo Lenkijos teisingumo ministro
pareigas. Aleksandras Meištavičius parašė ir
išleido satyros rinkinį „Veidrodėlis“ (1908).
1906 m. pasirodė jo istorinė monografija
„Karpiai“. Jo sūnus kunigas ir istorikas
Valerijonas Meištavičius (1893–1982) yra
daugelio knygų autorius. Panevėžio kraštui
svarbi jo atsiminimų knyga „Pašnekesiai apie
laikus ir žmones“.
7
Neblogai išlikusi Jutkonių dvaro sodyba,
priklausiusi Butrimams (herbas Topor). Iš šio
dvaro kilusi archeologė mėgėja Marija
Butrimaitė. XX a. pradžioje ji kasinėjo
Pakalniškių ir Nevėžninkų pilkapius, o tyrimų
duomenis publikavo leidinyje „Światowit“.
Net keletas išlikusių dvarų sodybų (Jotainių,
Linkavičių-Slabados, Ūdrų) mena Zavišų (herbas
Zadoro) giminę. Iš Ūdrų kilęs Bogdanas Zaviša
tarpukaryje dirbo žurnalistu Kaune, o jo brolis
Olesis tarnavo Lenkijos kariuomenėje, dirbo
diplomatinėje tarnyboje.
Nevėžio
pakrantėse
stovėjo
keletas
Nevėžninkų dvarų. Vieni jų priklausė
Eidrigevičiams (herbas Habdank), antri –
Jasenskiams (herbas Jastrszębiec), o tretieji –
Ciškevičiams (herbas Lada). Iš pastarųjų kilusi
Teresė Ciškevičiūtė-Ciškevičienė (1848–1921) –
viena pirmųjų moterų gydytojų Lenkijoje.
Jasenskiams priklausė ir Pamiškės (Paliesės)
dvaras. Jo savininkas Vaitiekus Jasenskis
dalyvavo 1863 m. sukilime.
Tik sulaukėjęs parkas rodo Užubalių dvaro,
kuriame gimė knygos „Nevėžio krantai“ autorius
Ignas Bušinskis (1807–1873), vietą.
Neišliko ir Moravskių (herbas Dąbrowa)
dvaras. Jame paskutines gyvenimo dienas
8
praleido 1863–1864 m. sukilėlių būrio vadas
Tomas Moravskis, čia prabėgo ir 1896 m. įkurtos
pirmosios Lietuvos politinės partijos – Lietuvos
socialdemokratų partijos, vieno iš įkūrėjų
Alfonso Moravskio (1868–1941) vaikystė.
Kai kurių dvarų fragmentai mena čia
gyvenusius Bytautus, Kopanskius (herbas
Jastrzebiec), Kosakovskius (herbas Ślepowron),
Liutkevičius (herbas Doliva). Kitų pavardes
galima rasti tik antkapiniuose paminkluose:
Krekenavos miestelio kapinėse palaidoti
Kordzikovskių,
Zavišų
šeimų
atstovai,
Ramygalos miesto kapinių centre stovi
antkapinis Gombrovičių šeimos paminklas. Jie
nukentėjo nuo caro valdžios už dalyvavimą 1863
m. sukilime. Dvaras buvo atimtas. Iš šios
giminės save kildina Prancūzijoje gyvenanti
lenkų rašytoja Rita Gombrovič. Žibartonių
kapinėse
palaidoti
krašto
dvarininkai
Vyšnevskiai (herbas Prus I). Apie čia gyvenusius
lenkiškos kultūros dvarininkus liudija antkapiniai
paminklai išlikę buvusiose Bistrampolio, Iciūnų,
Jotainių, Kartanų, Levaniškio, Radikonių,
Vinkšnėnų, Zalatorių dvarų kapinaitėse.
9
Bažnyčios ir koplyčios
Šiuo metu Panevėžio rajone yra 17 bažnyčių
ir keletas koplyčių. Nemaža dalis – lenkiškos
kultūros palikimas. Krašto dvarininkai buvo jų
fundatoriai, padėjo įsigyti inventorių ir kitais
būdais prisidėjo prie jų puoselėjimo.
Antai, dar 1773 m. Petro Birono rūpesčiu
pastatytą Vadaktėlių bažnyčią, XIX a. atnaujino
ir jos išlaikymu rūpinosi vietos dvarininkai
Kopanskiai. Jų šeimos kapai ir antkapinis
paminklas yra šalia bažnyčios esančiose
kapinėse.
Pirmoji
Vadoklių
bažnyčia
pastatyta
dvarininkų Belozarų rūpesčiu. Pirmosios
Raguvos bažnyčios fundatoriai – Trakų vaivada
Marcijonas Aleksandras Oginskis ir jo žmona
Marcibela Ona Glebavičiūtė. Vėlesnėmis
rūpinosi vietos dvarininkai Straševičiai. XVIII a.
Upytės
bažnyčios
pastatymu
pasirūpino
Stanislovas Tiškevičius su žmona Ieva
(Belozoraite) Tiškevičiene.
O štai pirmosios Smilgių bažnyčios steigėjai
buvo pats Lenkijos karalius Jonas Kazimieras ir
jo žmona Liudvika Marija. Karalius 1665 m.
dovanojo steigiamai parapijai žemių. Prie
bažnyčios buvusioje klebonijoje 1831 m. su
10
sukilėlių būreliu trumpam buvo apsistojusi lenkų
ir lietuvių karžygė Emilija Pliaterytė (1806–
1831). Smilgiuose ji dalyvavo Panevėžio
apskrities sukilėlių vado grafo Karolio Zaluskio
surengtoje kariuomenės apžiūroje.
Dvarininkai rūpindavosi ir koplyčių statymu.
Barklainių
kaime,
aukščiausioje
vietoje,
puikuojasi akmenų mūro koplyčia pastatyta ir
vėliau prižiūrėta ne vienos dvarininkų
Švoinickių kartos. Šalia Rodų II dvaro stovinti
1861 m. pagal italų architekto L. C. Anikinio
(1787–1861) projektą pastatyta koplyčiamauzoliejus – kitos Švoinickių giminės šakos
nuopelnas. Žibartonių koplyčia pastatyta
dvarininkų Vyšnevskių rūpesčiu ir lėšomis.
Nevėžninkuose likę dvarininkų Eidrigevičių
pastatytos koplyčios fragmentai.
Neatsitiktinai bažnyčiose išliko su lenkų
kultūra susijusių kultūros paveldo objektų,
bažnytinių reikmenų. Krekenavos mažojoje
bazilikoje saugomas stebuklais garsėjantis Švč.
Mergelės Marijos paveikslas. Jis iš Krokuvos į
šiuos kraštus pateko dar XV amžiuje.
Centriniame altoriuje yra Romano ŠvoinickioAleknos paveikslas „Kristus tarp krekenaviečių“.
Šio dailininko paveikslų yra ir Upytės
bažnyčioje. Krekenavos mažosios bazilikos
11
fasade esančias apaštalų skulptūras kai kurie
menotyrininkai priskiria lenkų skulptoriui
Ipolitui Marčevskiui (1853–1905).
Raguvos bažnyčioje saugomi fundatorių
Onos Marcibelos Oginskienės, Straševičių
portretai. Įspūdingas antkapinis Upytės pavieto
bajorų maršalkos Mykolo Straševičiaus (1750–
1818) paminklas. Bažnyčios šventoriuje stovi
metalinis kryžius, kurį pastatė motina ir sesuo,
1831 m. sukilimo dalyvio Juozapo Straševičiaus
(1801–1938), mirusio Prancūzijoje, atminimui.
Naujamiesčio
bažnyčioje
puikuojasi
ąžuoliniai Varšuvos Orlico dirbtuvių kūriniai –
didysis altorius ir sakykla. Velykių bažnyčią
puošia centriniame altoriuje esantis vitražas „Šv.
Andriejus“, sukurtas Varšuvoje Šv. Luko
dirbtuvėje. Varšuvos menininkų 1882 m.
nutapyti paveikslai „Šv. Antanas“ ir „Pieta“ po
restauracijos perkelti į Miežiškių bažnyčią.
Bažnyčiose yra ir daugiau su lenkiška kultūra
susijusių objektų, bet, dėl suprantamų priežasčių,
jų neminime.
Bajorkaimiai ir kitos vietos
Lenkiškai kultūrai atstovauja ir bajorkaimiai
(akalicos). Iš 1789 m. aukų protokolo matyti, kad
12
Panevėžio krašte buvo šios akalicos: Ramygalos
parapijoje: Lenartų, Jovaišnių, Steponavos,
Lukionių, Žaibogalos, Pogilupio, Paslaujo,
Suradgalės, Gaisrų; Naujamiesčio parapijoje:
Rajūnų, Vaišvilčių. XX a. daugumos šių akalicų
jau nebebuvo.
Išlikęs ir po Antrojo pasaulinio karo į didesnę
gyvenvietę išaugęs Vaišvilčių bajorkaimis. Tai
sena vietovė. Yra duomenų, kad Vaišvilčiuose
1382 m. lankėsi būsimasis Lenkijos karalius
Jogaila. 2015 m. pradžioje čia gyveno 124
gyventojai.
Drąseikių buvusiame bajorkaimyje 2015 m.
pradžioje nurodyti tik 8 gyventojai.
Atskirai verta paminėti Liaudos kraštą.
Manoma, kad XIV šimtmetyje Vytautas Didysis
šiame krašte įkurdino smulkius bajorus, kurių
uždavinys buvo kovoti su kryžiuočiais. Liaudos
bajorai papildydavo sunaikintų pilių įgulas. Šio
krašto gyventojai nėjo baudžiavos. Taip šiame
krašte (dabartinių Kėdainių, Panevėžio ir
Radviliškio rajonų teritorijoje) susitelkė bajorų
(šlėktų) akalicos (bajorkaimiai) ir vienkiemiai.
XVI a Liaudos bajorija priklausė Veliuonos
valsčiui ir ta priklausomybė išliko iki XVIII a.,
todėl tiesiogiai kraštas priklausė valdovų valdai
Veliuonai, o ne Upytės valsčiui.
13
Liaudos krašto akalicos išsiskyrė iš kitų
valstietiškų kaimų. Bajorkaimių gyvenamieji
namai platesni, sudėtingesnių konstrukcijų,
puošnesni, gale dažniausia trys langai.
Prabangesnis ir interjeras.
Laisvi žmonės galėjo leisti sau didesnę
prabangą nei baudžiauninkai. Kai XVII a. 2-je
pusėje lenkų kalba išstūmė rusinų kalbą iš Lietuvos
Didžiosios kunigaikštystės kanceliarijos, iš buities
pradėta stumti ir lietuvių kalba. Jau XVIII a.
pabaigoje – XIX a. Liaudos gyventojai kalbėjo
lenkiškai. Kalbos pasikeitimas nesumažino krašto
gyventojų patriotizmo. Vytauto bajorų palikuonys
liko ištikimi laisvės troškimui. Tai jie įrodė ir XIX
šimtmečio sukilimuose. Ypač tai matyti 1863–1864
m. sukilimo metu, kai M. Muravjovas užsimojo
sunaikinti Lenkijos–Lietuvos bajoriją. Liaudos krašto
gyventojai aktyviai dalyvavo sukilime ir rėmė
sukilėlius. Už tai 1863 m. rugsėjo mėnesį rusų
generolo leitenanto N. Ganeckio įsakymu buvo
sudeginta nemažai Liaudos krašto bajorų sodybų.
Ypač nukentėjo Pempių, Liaudžių, Mazgų, Mackonių
akalicos. Vietoj Pempių kaimo atsirado Komisarovka,
kitur – Sašino, Tobolsko kaimai.
Lenkų literatūroje Liaudą išgarsino rašytojas
Henrikas Senkevičius, trilogijoje „Tvanas“ aprašęs
XVII a. kovas su švedais. Liaudoje jis „įkurdino“
savo herojus: Vadaktuose – Olenką Bilevičiūtę (jų
giminei priskyrė ir Mitriūnų dvarą), Liubičiuose – jos
14
rankos siekusį Kmiticą, Pociūnėliai tapo Goštautų
giminės lizdu, Valmančiai – Butrimų, Gasčiūnai –
Goscevičių, Mariezai – Stakjonių, Drąseikiai ir
Mazgiai – Domaševičių tėvonijomis.
Kūrinyje sudėtinga atskirti autoriaus literatūrinę
išmonę nuo faktų. Pavyzdžiui, Mitriūnų dvaras ir jo
palivarkai, taip pat ir Liubičiai, XVIII a. priklausė
Koriznoms, vėliau – Sobolevskiams ir t. t .
Liaudos istorinę šovę mena buvęs centras –
Baimainių piliakalnis, prie kurio dar ilgą laiką
vykdavo bajorų dvikovos, Mitriūnų dvaro griuvėsiai
ir, žinoma, istorinė atmintis.
Dabartinė Panevėžio rajono teritorija labai susijusi
su 1863–1864 m. sukilimu. Šio krašto miškais ir
laukais žygiavo Zigmanto Sierakausko (1826–1863)
vadovaujama sukilėlių rinktinė. Jo vadovauto mūšio
atminimui 1989 m. Genėtinių kaime, prie autostrados
Vilnius–Panevėžys, pastatytas paminklinis akmuo su
vado atvaizdu. Raguvos apylinkėse žuvę rinktinės
kariai palaidoti Skaistakalnio kaime. Stačiūnų miške
palaidoti keli Igno Grochovskio būrio sukilėliai.
Naujamiesčio kapinėse palaidotas 1863–1864 m.
sukilimo dalyvis Saturninas Jakubovskis (1836–
1917). Tame pačiame kape palaidota jo žmona
Anna, buvusi Panevėžio lenkų gimnazijos
mokytoja. Birželių kapinėse palaidotas sukilime
žuvęs Panevėžio apygardos viršininkas Kristofas
Gruževskis. Žaliosios girios aukščiausioje
kalvoje stovi koplytstulpis, skirtas krašto
15
sukilėlių būrio vado Eliziejaus Liutkevičiaus ir jo
kovotojų atminimui.
Lėvens pakrantėse palaidoti du inžinieriai –
Sibiro geležinkelio magistralės tiesėjai: Bernotų
kapinaitėse Zigmantas Malinskis (1863–1945), o
Sukniškio kaimo lauke Stanilovas Puzyna
(1830–1924).
Upytės piliakalnis garsėja legendomis apie
nedorėlį poną Čičinską ir primena senus laikus,
kada Upytės ir aplinkinius dvarus valdė
Sicinskiai. Vienas šios giminės atstovas –
Vladislovas Sicinskis (apie 1615–1672),
pasinaudojęs veto teise, 1652 m. išardė Varšuvos
seimą.
Kultūros paveldo objektai, susiję su lenkų
kultūra
1.
2.
3.
4.
Upytės,
Tarnagalos
su
papiliu
piliakalnis, vad. Čičinsko kalnu,
Tarnagalos k., Upytės sen.
Alančių dvaro sodyba, Alančių k.,
Vadoklių sen.
Kučių dvaro sodyba, vad. Bistrampoliu,
Kučių k., Ramygalos sen.
Naudvario dvaro sodyba, Naudvario k.,
Naujamiesčio sen.
16
5.
6.
7.
8.
9.
10.
11.
12.
13.
14.
15.
16.
17.
Pamiškės dvaro sodyba, vad. Paliese,
Pamiškės k., Paįstrio sen.
Raguvėlės dvaro sodyba, Raguvėlės k.,
Miežiškių sen.
Rodų II dvaro koplyčia-mauzoliejus,
Rodų II k., Krekenavos sen.
Koplyčia, Nevėžninkų k., Naujamiesčio
sen.
Aukštadvario dvaro sodybos fragmentai,
Aukštadvario k., Ramygalos sen.
Jotainių dvaro sodybos fragmentai,
Jotainių k., Vadoklių sen.
Leonardavo dvaro sodybos fragmentai,
Leonardavo k. Krekenavos sen.
Liberiškio buv. dvaro sodyba, Liberiškio
k., Naujamiesčio sen.
Liūdynės dvaro sodybos fragmentai,
Liūdynės k., Velžio sen
Mitriūnų dvaro sodybos vieta, Mitriūnų
k., Krekenavos sen.
Paliūniškio dvaro sodybos fragmentai,
Paliūniškio k., Karsakiškio sen.
Rodų II dvaro sodyba, Rodų II k.,
Krekenavos sen.
Upytės dvaro sodybos svirnas, Upytės k.,
Upytės sen.
17
18.
19.
20.
21.
22.
23.
24.
25.
26.
27.
28.
Ūdrų dvaro sodybos fragmentai, Ūdrų k.,
Krekenavos sen.
Vadaktėlių dvaro sodybos fragmentai,
Vadaktėlių k., Naujamiesčio sen.
Vadaktų buv. dvaro sodyba, Vadaktų k.,
Krekenavos sen.
Pajuostės dvaro sodyba, Pajuosčio k.,
Velžio sen.
Upytės Šv. Karolio Baromiejaus
bažnyčios statinių kompleksas, Upytės
k., Upytės sen.
Vadaktėlių
Šv. Jono Nepomuko
bažnyčia, Vadaktėlių k., Naujamiesčio
sen.
1863 m. sukilėlių kapai, Skaistakalnio k.,
Velžio sen.
Kapai, Stačiūnų k., Panevėžio sen.
1863 m. sukilimo dalyvio Saturnino
Jakubovskio kapas, Naujamiesčio mst.,
Naujamiesčio sen.
Mykolo
Straševičiaus
antkapinis
paminklas, Raguvos mstl, Raguvos sen.
Dailės
paminklai
(Krekenavos,
Miežiškių, Naujamiesčio, Raguvos,
Velykių)
bažnyčiose.
18
Polskie dziedzictwo kulturowe
w rejonie Poniewieżskim
Dedykacja dla Światowego dnia ochrony pomników i
miejsc pomnikowych.
19
20
Od dawnych czasów naród Litewski i
Polski, które przez setki lat były połączone w
jedne państwo, mieszkają obok siebie.
Dlatego nie łatwo jednoznacznie przypisać
dziedzictwo historyczne oraz kulturowe do
jednego z tych dwóch krajów. Jednym ze
sposobów zapoznać się z istniejącym
polskim dziedzictwem kulturowym, jest
przedstawienie obiektów związanych ze
znanymi osobowościami, poszukiwanie
pozostałych
kulturowych
śladów
materialnych.
W litewskim rejonie Poniewieżskim, w
czasach obecnych, polskiego dziedzictwa
historycznego nie jest tak mało. Przede
wszystkim, jest to związane ze spuścizną
dworów. Ślady kultury polskiej można
odnaleźć w kościołach. Na obecnym
terytorium rejonu były wsie bojarskie
(okolice), które wchodzą w część byłej ziemi
Laudy.
W tym wydaniu będziemy próbować
wyszukać ślady polskiego dziedzictwa
kulturowego.
21
Dziedzictwo dworów
Dziedzictwo dworów jest najbardziej
związane z kulturą polską. W teraźniejszych
okolicach Poniewieżu było ponad sto
pięćdziesiąt dworów. W chwili obecnej, w
registrze dziedzictwa nieruchomego Republiki
Litewskiej, jest zarejestrowano 24 byłych
dworów gospodarskich, a 6 z nich są chronione
przez państwo.
Liczba rodzin polskich na Litwie wzrosła po
Unii Lubelskiej. K. Awiżonis wskazuje około
150 rodzin, którzy do Litwy przybyli drogą
ślubu, inne 60 przybyli w inne sposoby. W
rejonie Poniewieżskim to byli: Karpiowie,
Komarowie,
Kosakowscy,
Puzynowie,
Rosachowscy, Zaleścy, Zawadzcy, Zawiszowie i
inni.
O dziedzictwie ich rezydencji można mówić
więcej od końca XVIII w. – początku XIX w. Z
tego okresu można wyróżnić kilka większych
rodzin, mających własne herby. To byli
Karpiowie i Komarowie. Chociaż główne dwory
tych rodzin leżały za granicami obecnego rejonu
Poniewieżskiego,
jednak
duża
część
nieruchomości okrążały Poniewież. Na przykład,
22
w XIX wieku Gostany, Liberyszki, dwa dwory w
Nowomieściu, Perekszli, Smilgie, Sujety i inne.
Ogromne dwory Komarow w Bejsagole,
Paławenach, Rogówce znajdują się przy
granicach rejonu Poniewieżskiego, a w rejonie
zostały nieliczne fragmenty dworu Szwojnikach,
których wpływy dla ziem kraju były dosyć
znaczące. Przez pewiem czas dwór w
Mieżyszkach, który został zniszczony, należał do
Komarowskich.
Wśród innych znanych rodzin polskich, które
miały ziemie na teraźniejszym terenie rejonu
Poniewieżskiego,
należy
wymienić
Kierbiedziów (herbu Ślepowron). W końcu
XVIII wieku, Kierbiedziowie nabyli dwór
Nowodwórski. We dworze urodził się słynny
budowniczy mostów, Stanisław Kierbiedź
(1810–1899) oraz jego brat, inżynier Hipolit
Kierbiedź (1812 – ?). Rodzina Kierbiedziów
była słynna jako mecenat w Polsce, Rosji i na
Litwie. Mikołaj i Walerian Kierbiedź, którzy
przewodniczyli Nowodworowi, na początku XX
w. budowanemu w tamtym momencie
kościołowi Nowomiejskiem nabyli organy
(zostały spalone w pożarze w 2007r.) za 8000
złotych rubli. Dwór Nowodwórski przetrwał
23
dotychczas. Jego ostatnim właścicielem był
nauczyciel polskiego gimnazjum w Poniewieżu
w czasach międzywojennych, przyrodnik
Walerian Straszewski (1885–1968). Jego
kolekcja motyli i owadów jest chroniona w
miejscowym muzeum krajoznawstwa. Zostały
zachowane fragmenty jego rodzinnego dworu
Augustowskiego przy Upicie.
Przez kilkaset lat, dwory w Bystrampolu,
Karaliawie, Upicie i innych miejscowościach
były panowane przez ród Bistramów (herbu
Tarnawa).
Właściciele
Bystrampolu
sponsorowali powstańców 1863 r. powstania
styczniowego. Byli także powiązani ze słynnym
pisarzem polskim, laureatem nagrody Nobla,
Henrykiem
Sienkiewiczem
(1846–1916).
Właśnie w Bystrampolu pisarz spędził swe lato
zbierając informację dla swojej trylogii „Potop“.
Obecnie, dworek Bystrampolu jest odnowiony;
działa w nim hotel, sala konferencyjna i
koncertowa, restauracja oraz stodoła.
Dwór gospodarski Rodów II – to dziedzictwo
słynnego rodu Szwojnickich (herbu nieznanego).
Z tego dworu pochodzi powstaniec z lat 1863–
1864, artysta Roman Szwojnicki-Alekna (1845–
1915). Został pochowany w kaplicy-mauzoleum
24
dworku. W okresie międzywojennym, jego syn,
Kaziemierz pracował w Kownie redaktorem
„Dzień Polski“. W rezydencji także mieszkał
jego wnuk, znany naukowiec i biolog, Ryszard
Wolski (1929–2003).
Jedna gałąź rodziny Szwojnickich zarządzała
dworem w Barklajniach. W ścianach budynków
rolniczych pozostały rzeźbione napisy w języku
polskim.
Po pierwszym dworze Rodów, zarządzanym
przez Kordzikowskich (herbu Prus III), pozostał
tylko park. Stąd pochodzą wspomnienia
powstania 1863–1864 roku autorki, pisarki i
pedagoga Eleny Kordzikowskiej-Romańskiej
(1846–1924). Jest znany jej zbiór opowiadań
„Rozita kosę niech rozplecie“ (1912); w okresie
międzywojennym założyła Polską szkołę
podstawową w dworze przy Krakinowie.
Pozostały dwór w Hołonetach od początku
XIX wieku był zarządzany przez słynny ród
Rudaminów (herbu Trąby). W XVII wieku na
Litwie przedstawicie tego rodu przejawili się w
różnych dziedzinach: w nauce (profesor
Uniwersytetu Wileńskiego Jan Rudamina), w
sztuce (kompozytor i lutniarz Kazimierz
Stanisław Rudamina). Z tego rodu także
25
pochodzi znany misjonarz Indii i Chin Andrzej
Rudamina (1596–1631).
Niewiele zostało z dworu Pojościa. Od XVIII
w. dworem zarządzali Mejsztowicze (herbu
Rawicz). Jednym z przedstawicieli rodu był
Aleksander Mejsztowicz (1864–1943), sławny
działacz społeczny, polityk i pisarz. Na początku
XX w. był przedstawicielem Rosyjskiej Dumy
państwowej, a w latach 1926–1928 – Polskim
ministrem
sprawiedliwości.
Napisał
i
opublikował zbiór satyr „Lusterko“ (1908), a w
1906 r. ukazała się jego historyczna monografia
„Karpiowie herbu własnego“. Jego syn, ksiądz i
historyk, Walerian (1893–1982) jest autorem
wielu
prac
pisarskich.
Dla
rejonu
Poniewieżskiego ważnym jego dziełem jest
książka pod tytułem „Gawęndy o czasach i
ludziach“.
Dobrze się zachował dworek gospodarski
Jutkoniów należący Butrymom (herbu Topor). Z
tego dworku pochodzi archeolog-amator Maryja
Butrymówna. Na początku XX w. zaczęła kopać
kurhany w Pakalniszkach i Niewieżninkach, a
swoje dane badań publikowała w wydaniu
„Światowit“.
Nawet
kilka
zachowanych
dworów
26
gospodarskich
(Jotajniów,
LinkowiczówSłobody, Ūdr) niosą ze sobą nazwisko rodu
Zawiszów (herbu Zadoro). Z Ūdr pochodzący
Bogdan Zawisza w okresie międzywojennym
pracował dziennikarzem w Kownie, a jego brat
Oleś służył w armii polskiej, pracował w służbie
dyplomatycznej.
Na brzegach Niewiaży było kilka dworów
Niewieżniszek.
Kilka
należało
do
Ejdrygiewiczów (herbu Habdank), inni do
Jasieńskich (herbu Jastrzębiec), a jeszcze inni do
Ciszkiewiczów (herbu Lada). Z ostatniego
pochodzi
Teresa
CiszkiewiczównaCiszkiewiczowa
(1848–1321)
jedna
z
pierwszych kobiet – lekarzy w Polsce.
Majątkiem Jasenskich był także dwór w
Polesiu. Jego właściciel, Wojciech Jasenski,
uczęstniczył w powstaniu styczniowym.
We dworze Użubalskim, gdzie teraz rośnie
nieco zdziczały park, urodził się autor książki
„Brzegi Niewiaży“ Ignacy Buszyński (1807–
1873).
Nie przeżył także dwór Morawskich (herbu
Dąbrowa). Tu spędził ostatnie dni swego życia
Tomasz Morawski – dowódca plutonu powstania
w 1863–1864 r., a Alfons Morawski – założyciel
27
pierwszej Litewskiej partii politycznej (Litewska
Partia Socjaldemokratyczna), spędził tu swoje
dzieciństwo.
Niektóre fragmenty dworów wspominają nam
o ich zamieszkujących w tamtych czasach
Bytautus, Kopańskich (herbu Jastrzębiec),
Kosakowskich
(herbu
Ślepowron),
Liutkiewiczów (herbu Doliva). Inne nazwiska
można
tylko odnaleźć
na
pomnikach
nagrobkowych: Na cmentarzu Krokinawy
pochowani
są
przedstawiciele
rodów
Kordzikowskich,
Zawiszy;
W
centrum
cmentarza miasta Ramigały stoi nadgrobek
rodzinie
Gombrowiczów.
Gombrowicze
ucierpieli za udział w powstaniu styczniowym, a
dwór został im odebrany. Z tego rodu pochodzi
Rita Gombrowicz - Polska pisarka mieszkająca
we Francji. Na cmentarzu w Żybortanach zostali
pochowani właściciele dworów Wiszniewscy
(herbu Prus I). O tu zamieszkałych właścicielach
polskiej kultury dworów świadczą pomniki
nagrobkowe
w
byłych
cmentarzach
dworkowych: Bystrampolu, Iciunów, Jatainiów,
Kartanów,
Lewaniszek,
Radykoniów,
Winksznienów oraz Złotorów.
28
Kościoły i kaplice
Spośród 17 kościołów i kaplic należących do
rejonu Poniewieżskiego znaczna część ich należy
do dziedzictwa kultury polskiej. Panowie
dworów byli częstymi funtadorami, pomagali
nabywać inwentarz.
Jeszcze w 1773 r. ciężkim trudem Piotra
Birona wybudowany kościół w Wodoktelach, w
XIX w. został odnowiony i dopatrywany przez
państwo Kopańskich. Ich groby i pomniki
nadgrobkowe znajdują się na cmentarzu koło
kościoła.
Pierwszy kościół w Wodaklach był
zbudowany pod dozorstwem Biełozorów. A
mecenasami pierwszego kościołu w Rogówie
byli wojewoda Marcin Aleksander Ogiński i
jego żona Anna Marcibełła Glebowiczówna.
Jednak później o kościół dbali Straszewicze. W
XVIII w. w Upicie budowlą kościołu zajęli się
Stanisław i Ewa Białozorowie Tyszkiewiczowie.
Zalożycielami pierwszego kościołu w Smilgie
byli nie kto inni jak król Polski Jan Kazimierz
oraz jego żona Maria Ludowika. W roku 1665
król obdarował parafię ziemią. Przy kościele w
starej plebanii w roku 1831 wraz z drużyną
29
powstańców na krótki czas zatrzymała się
bohaterka Litwy i Polski Emilia Plater (1806–
1831). W Smilgiach, uczestniczyła ona w
zorganizowanej przez hrabię Karola Zaluskiego
recenzji wojskowej.
Gospodarze dworów dbali także o budowaniu
kaplic. Na najwyższym miejscu we wsi
Barkłajmie
afiszuje
kamienna
kaplica
zbudowana i dalej dopatrywana przez ród
Szwojnickich. Kaplica-mauzoleum, zbudowana
w 1861 r. przez włoskiego architektę L. C.
Anikini (1787–1861), stojąca obok dworu
Rodów II – to jeszcze jedna zasługa rodziny
Szwojnickich. Kaplica w Żybortaniach została
wybudowana za pieniądze i trud Wiszniewskich.
W Niewieżynkach pozostały fragmenty kaplicy
zbudowanej przez ród Ejdrygiewiczów.
Nie przypadkowo w kościołach znajdują się
przedmioty i kościelny inwentarz ściśle
powiązany z dziedzictwem kultury polskiej.
Jeszcze w XV w. do małej bazyliki w
Krokinawie przybył teraz słynący cudami obraz
Najświętszej Marii Panny z Krakowa. A na
centralnym ołtarzu można zobaczyć obraz
Romana Szwojnickiego-Alekny pod tytułem
„Chrystus wśród Krokinawczyków”. Obrazy
30
tego malarza można znaleźć i w kościele Upity.
Rzeźby istniejące w fasadzie małej bazyliki w
Krokinawie są uznawane poprzez krytyków
sztuki dla rzeźbiarza Hipolita Marczewskiego
(1853–1905).
W kościele w Rogówce zachowane są
portrety mecenatów Anny Marcibełły Ogińskiej,
rodziny Straszewskich. W powiecie Upickim
znajduje się imponujący nadgrobek marszałka
Mikołaja Straszewicza (1750–1818). W kościele
znajduje się krzyż metalowy, wzniesiony na
pamięć, przez matkę i siostrę, uczestnikowi
powstania 1831 r. Józefowi Straszewskiemu
(1801–1938), który zmarł we Francji.
W kościele Nowomieścia afiszują się dębowe
wyroby warsztatów warszawskich – wielki
ołtarz oraz ambona. Główny ołtarz w kościele w
Wielikach upiększa witraż „Św. Andrzeja”
wykonany w Warszawie w warsztacie Św.
Łukasza. Obrazy wykonane przez warszawskich
malarzy w roku 1882 pod tytułem „Św. Antoni”
i „Pieta” zostały przeniesione po restauracji do
kościołu w Mieżyszkach.
W kościołach znajduje się o wiele więcej
objektów powiązanych z kulturą polską, jednak
nie są wspominane ze względów oczywistych.
31
Okolice i inne miejscowości
Do kultury polskiej należą także okolice. Z
1789 r. protokołu ofiar jest widoczne, że w
powiacie Poniewieżskim istniały takie okolice:
W parafii Ramygalskiej: Lenartów, Jowajszy,
Steponawy, Łukionie, Gromogały, Pogiłupiów,
Pasłałji, Surodgali, Pożarów; W parafii
Nowomieścia: Rojunów, Wojszwilci. W XX w.
wiekszość z tych okolic już nie istniało.
Wieś Wojszwilci pozostała i po drugiej
wojnie światowej wyrosła w większą
miejscowość. Egzystują dane, które świadczą, że
wieś w 1382 r. odwiedzał przyszły król Polski
Jagiełło. Na początku 2015 roku tu mieszkało
124 mieszkańców.
W byłej okolicy Draseikiów na początku
2015 r. wskazano tylko 8 mieszkańców.
Osobno warto wspomnieć ziemie Laudy.
Uważa się, że w XIV w. Witold Wielki osiedlił
na tych ziemiach drobną szlachtę, aby ci
walczyli z Krzyżakami. Szlachta ludowa
popełniała załogę zniszczonych zamków.
Mieszkańcy tych ziem nie szli na pańszczyznę.
W taki to sposób na ziemiach (obecnie Kiejdan,
32
Poniewieża oraz Radwiliszek) zgromadziły się
okolice szlachty oraz gospodarstwa.
W XVI w. szlachta laudowa należała do
związku Welony i ta zależność trwała do XVIII
w. Więc ziemie nie należały do związku Upity, a
zwykle do władców Welony.
Ziemie laudy wyróżniały się od zwykłych
wiosek chłopskich. Domy mieszkalne okolic
były szersze, bardziej skomplikowanych
budowli, udekorowane, w końcu zazwyczaj były
trzy okna. Wewnętrza także były wyposażone
bardziej luksusownie.
Zwykli ludzie mogli sobie pozwolić na
większy luksus niż niewolnicy. Gdy w drugiej
połowie XVII w. język polski wypchnął język
rusiński z kancelarii Wielkiego Księstwa
Litewskiego, z mowy codziennej został usuwany
i język litewski. Już w końcu XVIII w. – XIX
mieszkańcy Laudy rozmawiali w języku
polskim. Zmiana języku nie zmniejszyła
patriotyzmu
mieszkańców.
Potomkowie
szlachcica Witolda byli wierni pragnieniu
wolności. Dokazali to w powstaniach XIX w.
Najbardziej widoczne to jest w latach 1863 –
1864 w okresie powstania, gdy M.Murawjow
chciał zniszczyć szlachtę Polsko – Litewską.
33
Mieszkańcy Laudy aktywnie uczęstniczyli w
powstaniu i popierali powstańców. Z tego
powodu w roku 1863 we wrześniu, pod
rozkasem rosyjskiego generała N. Goneckiego,
było spalono wiele dworów szlacheckich.
Najbardziej pocierpiały okolice Pempian,
Laudzi, Mozgów, Mackoni. W miejscu wsi
Pempian wybudowano Komisarówkę, w innych
miejscach – Saszyno, wieś Tobolską.
Laudę w literaturze polskiej wysławił pisarz
Henryk Sienkiewicz w trylogii „Potop”, opisując
XVII w. walkę przeciwko Szwedom. Zamieścił
on
bohaterów
trylogii
w
różnych
miejscowościach ziem Laudy: W Wodoktach –
Oleńkę Bilewiczówną (do ich rodu dołączył też
dwór Mitrunów); W Lubiczach – jej ręki
pragnącego Kmicica; Pocunele stały się
gniazdem rodu Gosztowtów, Walmice –
Butrymów, Gaściuny – Goscewiczów, Marieże
– Stakjoniów, Draseiki i Mozgi – ojcowizną
Domaszewskich.
Trudno jest odróżnić gdzie jest wymysł
autora, bowiem dwór Mitriunów i jego folwark,
łącznie z Lubiciami w XVIII w. należał
Koryznom, później – Sobolewskim itd.
Sławę historyczną Laudy niesie byłe centrum
34
– pagórek Baimański, przy którym jeszcze
długie lata odbywały się walki szlacheckie, ruiny
dworu Mitriunów i, oczywiście, pamięć
historyczna.
Obecne terytorium rejonu Poniewieżskiego
ściśle
jest
powiązana
z
powstaniem
styczniowym. Poprzez lasy i pola terytorium
rejonu maszerował Zygmunt Sierakowski
(1826–1863) będąc na czele grupy powstańców.
Ku pamięci jego prowadzonej bitwie, w roku
1989 we wsi Genetyni, przy autostradzie Wilno–
Poniewież został postawiony pomnik z obrazem
dowódcy. Żołnierze, którzy zginęli pod
Rogówką zostali pochowani we wsi Jasnogóra.
W lesie Staciunskim pochowane były jednostki
powstańców grupy Ignacego Grochowskiego.
Saturnin Jakubowski (1836–1917), uczęstnik
powstania styczniowego, został pochowany na
cmentarzu w Nowomieściu. W tym samym
grobie spoczywa i jego żona, Anna, była
nauczycielka
polskiego
gimanzjum
Poniewieżskiego. Na cmentarzu Birżeli został
pochowany Krzysztof Grużewski, starosta rejonu
Poniewieżskiego,
który
zginął
podczas
powstania. Na najwyższym szczycie Zielonego
Boru stoi krucyfiks poświecony na pamięć
35
dowódcy plutonu powstańców Elizeuszu
Liutkiewiczu i jego żołnierzom.
Na brzegach Leweny zostali pochowani dwaj
inżynierowie – budownicze linii kolejowych do
Syberii: Na cmentarzu Bernockim – Zygmunt
Maliński (1863–1945), a w polu wsi Sukniszek –
Stanisław Puzyna (1830–1924).
Pagórek Upity, słynny legendami o złym panu
Czyczyńskim, przypomina czasy, gdy Upitą i
dworami dokoła zarządzali Sycyńskowie. Jeden
z przedstawicieli tego rodu był Władysław
Sycyński (około 1615–1672), który skorzystał z
prawa veto i w 1652 r. zniósł Sejm Warszawski.
Obiekty dziedzictwa kulturowego związane z
kulturą polską
1.
Upita, Tarnagoła wraz z kopcem zamku,
naz. górą Sicińskiego, wieś Tarnogoły,
starostwo Upity.
2.
Dworek Hołonecki, wieś Alanczy, starostwo
Wodockie.
3.
Dworek Kiucszie, naz. Bystrapolem,
wieś Kiuczszie, starostwo Ramygalskie.
Dworek
Nowydwór,
wieś
Nowodworska, starostwo Nowomieścia.
4.
36
5.
6.
7.
8.
9.
10.
11.
12.
13.
14.
15.
16.
Dworek Polesia, naz. Polesie, wieś
Pamiszek, starostwo Paistrio.
Dworek Rogówkowa, wieś Rogówek,
starostwo Mieżyszek.
Dworek kaplica-mauzoleum Rodów II,
wieś Rodów II, starostwo Krakinawy.
Koplica, wieś Niewieżnińska, starostwo
Nowomieścia.
Fragmenty dworu Wysokiego Dworu,
wieś
Auksztadwor,
starostwo
Ramygalskie.
Fragmenty dworu Jotajniów, wieś
Jotainie, starostwo Wodockie.
Fragmenty dworu Leonardowskiego,
wieś Leonardowo, starostwo Krakinawy.
Dawny
dwór
Liberyszek,
wieś
Liberyszki, starostwo Nowomieścia.
Fragmenty dworu Ludynie, wieś
Ludynie, starostwo Wielżów.
Miejscowość dworku Mitrunów, wieś
Mitruny, starostwo Krakinawy.
Fragmenty dworu Poluniszek, wieś
Poluniszki, starostwo Karsakiszek.
Dwór Rodów II, wieś Rodów II,
starostwo Krakinawy.
37
17.
18.
19.
20.
21.
22.
23.
24.
25.
26.
Stodoła dworku Upity, wieś Upita,
starostwo Upity.
Fragmenty dworu Ūdr, wieś Ūdri,
starostwo Krakinawy.
Fragmenty dworu Wodakteli, wieś
Wodaktele, starostwo Nowomieścia.
Były dwór Wodaktów, wieś Wodakty,
starostwo Krakinawy.
Dworek Pojościa, wieś Pojoście,
starostwo Wielżów
Kompleks budynków kościołowych Św.
Karola Baromieja w Upicie, wieś Upita,
starostwo Upity.
Kościół Św. Jana Nepomuko w
Wodaktelach, wieś Wodaktele, starostwo
Nowomieścia.
Groby powstańców z roku 1863, wieś
Jasnogórska, starostwo Wielżów.
Groby, wieś Staczuny, starostwo
Poniewieżskie.
Grób
Saturnina
Jakubowskiego,
uczestnika powstania z 1863 roku,
miasto
Nowomieście,
starostwo
Nowomieścia.
38
39
Šaltiniai ir literatūra
Źródła i literatura
1.
Aftanazy R. Dzieje rezydencji na dawnych
kresach Rzeczypospolitej, Wrocław, Warszawa,
Kraków, 1992, t. 3, s. 14-15, 34-38, 92-94, 115122.
2. Aftanazy R. Dzieje rezydencji na dawnych
kresach Rzeczypospolitej, Wrocław, Warszawa,
Kraków, t. 4, 1993, s. 121-122, 330-333.
3. Andriuškevičiūtė J. Nuo Mitriūnų esu. – In:
Valstiečių laikraštis, 1999 09 14.
4. Andruška B. Tėvas Andrius Rudamina, Šiauliai,
1933.
5. Antanaitytė L., Antanaitytė L., Juknevičius P.
Garsaus moklininko gimtinė – Antrieji Rodai. –
In: Tėvynė, 2010 08 14.
6. Archiwum rodzinne hrabiów Zawiszów. – In:
Российский государственный исторический
архив, ф. 1343, оп. 35, д. 8967, л. 2-3.
7. Avižonis K. Bajorai valstybiniame Lietuvos
gyvenime Vazų laikais. – Kaunas. – 1940. – P.
490-491.
8. Bočiulytė A., Juknevičius P. Panevėžio rajono
bažnyčios, Panevėžys, 1995. – P. 8-11, 12-14, 1719, 20-23, 27-28, 28-30, 31-32.
9. Bočiulytė A. Vitražas Velykių bažnyčioje. – In:
Tėvynė, 1995 12 23.
10. Boniecki A. Herbarz polski, t. 9, Warszawa, 1906,
s. 38-39, 279-282, 357-362, 408-411.
40
11. Brenšteinas M. Kultūros paminklų, esančių
Žemaitijos dvaruose inventorizacijos knyga.
1898–1914, 1921. – In: Lietuvos nacionalinis
muziejus, fondas R. 392, l. 82-83.
12. Buszynski I. Brzegi Niewiaży, Wilno,1873.
13. Butrym // Boniecki A. Poczet rodow w Wielkiem
księstwie Litewskiem w XV i XVI wieku,
Warszawa, 1883. s. 17.
14. Butrym. – In: Herbarz polski Kaspra Niesieckiego
S. J. powiększony dodatkami z poźniejszych
autorów, rękopismów, dowodów urzędowych i
wydany przez Jana Nep. Bobrowicza, t. 2, Lipsk,
1839, s. 367-370.
15. Butrymówna M. Kurhany w Niewieżnikach w
pow. Poniewieskim. – In: Światowit, t. 42,
Warszawa, 1902, s. 148-149.
16. Czaplinski W. Dwa sejmy w roku 1652. Studium z
dziejów rozkładu Rzeczypospolitej szlacheckiej w
XVII wieku, Wrodaw, 1955, s. 122-128.
17. Derwich M., Cetwiński M. Herby,legendy, dawne
mity, Wrocław, 1989, s. 28-29.
18. Domański M. Marczevski Hipolit Kasjan. – In:
Polski słownik biograficzny, t. XIX, Wrocław,
Warszawa, Kraków, Gdańsk, 1974, s. 609-610.
19. Gaidelienė J. Elena Kordzikovska–Romanska . –
In: Kraštiečiai-8. Konferencijos pranešimų
santraukos. 2000 m. gruodžio 19 d., Panevėžys,
2000, p. 5-6.
20. Giergielewicz J. Butrym Nikodem. – In: Polski
słownik biograficzny, t. 3, Warszawa, Wrocław,
Kraków, 1937, s.152-153.
41
21. Grincevičiūtė R. Ūdrų dvaras. – In: Dvarų kultūra
– Lietuvos kultūros dalis. Konferencijų
pranešimai / Sudarytojas ir redaktorius P.
Juknevičius, Panevėžys, 2010, p. 139-141.
22. Hołonety. – In: Słownik geograficzny królewstwa
Polskiego i innych krajów słowianskich, t. 15, cz.
1, Warszawa, 1900, s. 568.
23. Jabłoński T. L. Dzieje rodziny Kierbiedziów,
Warszawa, 2003, s. 38, 41.
24. Jackiewicz M. Polskie źycie kulturalne w
Respublice Litewskiej 1919–1940, Olsztyn, 1997.
25. Juknevičius P. Antrieji Nevėžninkai. – In:
Panevėžio balsas, 1993 12 10.
26. Juknevičius P. Apie Bistramus ir Bistrampolio
dvarą, Panevėžys, 2003.
27. Juknevičius P. Augustavas. – In: Panevėžio
balsas, 1995 03 18.
28. Juknevičius P. Bajorų Komarų giminės istorijos
fragmentai. – In: Raguva, Vilnius, 2001. p. 117122.
29. Juknevičius P. Ciškevičiai. – In: Tėvynė, 2004 10
20.
30. Juknevičius P. Didysis lenkų rašytojas Henrikas
Senkevičius ir Panevėžio kraštas. – In: Jie
išgarsino Panevėžio kraštą. Konferencijų
medžiaga. / Sudarytojas ir redaktorius P.
Juknevičius, Panevėžys, 2011, p. 148–158.
31. Juknevičius P. Drąseikiai. – In: Tėvynė, 2012 03
03.
32. Juknevičius P. Ignas Bušinskis ir jo monografija
„Nevėžio krantai“. – In: Pažinkime savo kraštą.
Konferencijų, skirtų Tarptautinei turizmo dienai,
42
33.
34.
35.
36.
37.
38.
39.
40.
41.
42.
pranešimai / Sudarytojas ir redaktorius P.
Juknevičius. Panevėžys, 2010, p. 7-12.
Juknevičius P. Inžinierius Ipolitas Kerbedis iš
Naudvario. – In: Tėvynė, 2011 03 26.
Juknevičius P. Istorikas iš Pajuosčio. – In:
Lėvens ir Nevėžio krašto žmonės. Konferencijų
pranešimai. / Sudarytojas ir redaktorius P.
Juknevičius, Panevėžys, 2011, p. 59-63.
Juknevičius P. Iš Aukštadvario dvaro istorijos . –
In: Kultūros paminklai, nr. 5, 1998, p. 77-80.
Juknevičius P. Iš bajorų Belozorų giminės
istorijos. – In: Mūsų kraštas, 1996, nr. 1(8), p. 74.
Juknevičius P. Jasenskių Paliesė. – In: Panevėžio
balsas, 1994 02 02.
Juknevičius P. Jasienskiai. – In: Tėvynė, 2004 08
18.
Juknevičius P. Jonas Sicinskis. – In: Dvarų
kultūra – Lietuvos kultūros dalis. Konferencijų
pranešimai / Sudarytojas ir redaktorius P.
Juknevičius, Panevėžys, 2010, p. 61-67.
Juknevičius P. Jutkoniai. – In: Panevėžio balsas,
1994 02 23.
Juknevičius P. Kerbedžiai. – In: Dvarų kultūra –
Lietuvos kultūros dalis. Konferencijų pranešimai /
Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius. –
Panevėžys, 2010, p. 26-30.
Juknevičius P. Kitos Komarų valdos. – In: Dvarų
kultūra – Lietuvos kultūros dalis. Konferencijų
pranešimai / Sudarytojas ir redaktorius P.
Juknevičius. Panevėžys, 2010, p. 20-23.
43
43. Juknevičius P. Komarai. – In: Dvarų kultūra –
Lietuvos kultūros dalis. Konferencijų pranešimai /
Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius. –
Panevėžys, 2010, p. 8-11.
44. Juknevičius P. Kopanskiai. – In: Tėvynė, 2004 10
20.
45. Juknevičius P. Kordzikovskiai. – In: Tėvynė, 2004
09 15.
46. Juknevičius P. Kosakovskiai. – In: Tėvynė, 2004
10 20.
47. Juknevičius P., Lukšytė S. Iš Jotainių praeities.
Panevėžys, 2004.
48. Juknevičius P. Meištavičiai. – In: Tėvynė, 2004
08 04.
49. Juknevičius P. Naudvario dvaras ir jo
valdytojai Kerbedžiai. – In: Kultūros
paminklai, nr. 13, 2008, p. 103-116.
50. Juknevičius P. Naujamiestis. – In: Panevėžio
balsas, 1994 08 03.
51. Juknevičius P. „Nedorėlis“ Vladislovas
Sicinskis. – In: Dvarų kultūra – Lietuvos
kultūros dalis. Konferencijų pranešimai /
Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius. –
Panevėžys, 2010, p. 67-73.
52. Juknevičius P. Nevėžninkų dvaras. – In:
Kultūros paminklai, nr. 6, Vilnius, 2000, p.
66-70.
53. Juknevičius P. Pajuosčio dvaras. – In: Kultūros
paminklai, nr. 4., Vilnius, 1997, p. 99-103.
44
54. Juknevičius P. Paslaptingoji Liauda.
– In:
Sandrava, 2013, nr. 2.
55. Juknevičius P. Pajuostės šeimininkas Aleksandras
Meištavičius. – In: Panevėžio rytas, 1994 05 06.
56. Juknevičius P. Puzinų dvarai šiandien
nebeprimena buvusios kunigaikščių didybės. – In:
Panevėžio rytas, 1994 03 25.
57. Juknevičius P. Rudaminos. – In: Tėvynė, 1998 04
15. – Priedas „Atsigręžkime į praeitį“, nr. 1.
58. Juknevičius P. Socialdemokratijos pradininkas
Alfonsas Moravskis, Panevėžys, 2002.
59. Juknevičius P., Sokolnikova S. Karpiai. – In:
Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis.
Konferencijų pranešimai / Sudarytojas ir
redaktorius P. Juknevičius, Panevėžys, 2010, p.
87-95.
60. Juknevičius P. Sujetai. – In: Panevėžio balsas,
1994 12 15.
61. Juknevičius P. Sukilėlių vadas Karolis Zaluskis .
– In: Jie išgarsino Panevėžio kraštą. Konferencijų
medžiaga. / Sudarytojas ir redaktorius P.
Juknevičius, Panevėžys, 2011, p. 24-28.
62. Juknevičius P. Sukilimo dalyvio Saturnino
Jakubovskio kapas Naujamiestyje. – In: Krašto
paveldas. Konferencijų medžiaga. / Sudarytojas ir
redaktorius P. Juknevičius, Panevėžys, 2011, p.
69-71.
63. Juknevičius P. Švoinickių Rodai. – In: Panevėžio
balsas, 1995 04 29.
64. Juknevičius P., Urbonaitė R. Kitos Zavišų valdos.
– In: Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis.
Konferencijų pranešimai / Sudarytojas ir
45
65.
66.
67.
68.
69.
70.
71.
72.
73.
74.
redaktorius P. Juknevičius, Panevėžys, 2010, p..
145-147.
Juknevičius P. Zavišos. – In: Dvarų kultūra –
Lietuvos kultūros dalis. Konferencijų pranešimai /
Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius,
Panevėžys, 2010, p. 132-136.
Juknevičius P., Žaldokaitė A. 1863–1864 metų
sukilimą menančios Panevėžio rajono vietos,
Panevėžys, 2013.
Juknevičius P., Žostautaitė D. Lietuviškosios
Žanos d‘Ark pėdsakai Smilgių apylinkėje ir
Daugyvenės krašte. – In: Daugyvenės krašto
šviesuoliai.
Konferencijų
pranešimai
/
Sudarytojas ir redaktorius P. Juknevičius,
Panevėžys, 2009, p. 123-127.
Klimavičius R. Dailininkas – 1863 metų sukilimo
dalyvis. – In: Tėvynė, 1988 03 03.
Krzywicki T. Litwa. Przewodnik. Wydanie I,
Pruszków, 2005.
Lietuvos architektūros istorija. Nuo XIX a. II
pusės iki 1918 m., t. 3. Vilnius, 2000, p. 16-18, 69,
87.
Limanovski
B.
Pamiętniki
(1853–1870).
Warszawa, 1937, s. 134-137.
Majewski E. Kurhany w Pakalniszkach w pow.
Poniewieskim, zbadane przez Maryę Butrymównę.
– In: Światowit, t. 2, Warszawa, 1900, s. 92-103.
Maksimaitienė O. Panevėžio miesto istorija,
Panevėžys, 2003, p. 35.
Masiokaitė D., Žilytė N. Naujamiesčio dvarai . –
In: Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis.
Konferencijų pranešimai / Sudarytojas ir
46
75.
76.
77.
78.
79.
80.
81.
82.
83.
84.
85.
redaktorius P. Juknevičius, Panevėžys, 2010, p.
118-122.
Meysztowicz A. Karpiowie herbu własnego,
Wilno, 1907.
Meysztowicz W. Gawęndy o czasach i ludziach,
Londyn, 1986.
Molenda J. Meysztowicz Aleksander Michal
Marian. – In: Polski słownik biograficzny, t. XX /
3, zsz. 86, Wrocław, Warszawa, Kraków,Gdańsk,
1975, s. 486-489.
Nowydwór. – In: Słownik geograficzny
Królewstwa Polskiego i innych krajów
słowianskich, t. 10, Warszawa, 1889, s. 55.
Panevėžio rajono savivaldybės paveldosaugos
dokumentacija.
Pojoście. – In: Słownik geograficzny królewstwa
Polskiego i innych krajów słowianskich, t. 8,
Warszawa, 1887, s. 537.
Rachuba A. Sicinski Jan. – In: Polski słownik
biograficzny, t. XXXVI / 3, zsz. 150, Warszawa,
Kraków, 1995, s. 461-464.
Rachuba A. Sicinski Władyslaw. – In: Polski
slowmik biograficzny, t. XXXVI / 3, zsz. 150,
Warszawa, Kraków, 1995, s. 472-473.
Rolska
A.
Sladami
Sienkiewiczowskiego
„Potopu“. „My? My – laudanczycy...“ – In:
Czerwony sztandar, 1978, nr. 228.
Rolska
A.
Sladami
Sienkiewiczowskiego
„Potopu“. „Wodoktach, pod „drzewem Olenki“...
– In: Czerwony sztandar, 1978, nr. 230.
Rudomina // Herbarz polski Kaspra Niesieckiego
S. J. powiększony dodatkami z poźniejszych
47
86.
87.
88.
89.
90.
91.
92.
93.
94.
autorów, rękopismów, dowodów urzędowych i
wydany przez Jana Nep. Bobrowicza. – T.8. –
Lipsk. – 1841.–S. 181-186.
Ruzas V. Juozas Straševičius – 1831 m. sukilimo
dalyvis ir istorikas. – In: Raguvos praeitis, t. 1.
Panevėžys, 1993, p. 40-42.
Samujłło J. Kierbedż Stanisław. – In: Polski
słownik biograficzny, t. XII / 3. zcz. 54, Wrocław,
Warszawa, Kraków, 1966, s. 421-422.
Švitinytė S. Linkavičių (Slabados) dvaras. – In:
Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis.
Konferencijų pranešimai / Sudarytojas ir
redaktorius P. Juknevičius, Panevėžys, 2010, p.
141-145.
Trebaitė K., Juknevičius P. Jotainių dvaras. – In:
Dvarų kultūra – Lietuvos kultūros dalis.
Konferencijų pranešimai / Sudarytojas ir
redaktorius P. Juknevičius, Panevėžys, 2010.,
136-139.
Uruski S. Rodzina. Herbarz szlachty polskiej, t. 6,
Warszawa, 1909, s. 217-219.
Vasiliauskaitė L. Liberiškio dvaras. – In: Dvarų
kultūra – Lietuvos kultūros dalis. Konferencijų
pranešimai / Sudarytojas ir redaktorius P.
Juknevičius, Panevėžys, 2010, p. 122-125..
Wawrzykowska-Wierciochowa D. Sercem i
oręźem Ojczyźnie słuźyly Emilia Plater i inne
uczestniczki powstania listopadowego 1830–1831,
Warszawa, 1982, s. 188-192.
Vidugiris L. Kapinaitės. – In: Tėvynė, 1992 11 10.
Witort J. Legenda o Sicinskim, poslę upickim. –
In: Wisla, t. 1, 1897, s. 433-447.
48
95. Zembrzuski L. Ciszkiewiczowa Teresa. – In:
Polski słownik biograficzny, t. IV, Kraków, 1938
s. 86-87.
96. Воронин М. И., Воронина М. М. Станислав
Валерианович Кербедз 1810–1899, Мocквa,
1982.
97. Конюхова Т. А. Государственная деревня
Литвы и реформа П. Д. Киселёва 1840–1857 г.
г. (Виленская и Ковенская губернии), Mосква.
1975, c. 46-47.
49
Santrumpos
Streszczenia
Īsumā
Kopš neatminamiem laikiem poļi un lietuvieši
dzīvojuši kaimiņos, un vairākus gadsimtus līdzās
pastāvēja vienā valstī. Šī iemesla dēļ nav pārsteidzoši,
ka lietuviešu mūsdienu kultūrā atrodami poļu kultūras
nospiedumi, un Paņevežas rajons nav izņēmums.
Visciešāk poļu kultūras ietekme atspoguļojas
viensētās. Paņevežas apkārtnē savulaik ievērojamākie
īpašnieki bija Bistrami, Butrimi, Karpi, Kerbedzi,
Komari, Kordzikovski, Meištaviči, Strašēviči,
Švoiņicki, Zaviši un vēl rinda mazāk pazīstamu
muižnieku ģimeņu. Paņevežas rajona 24 muižu sētas
vai no tām pāri palikušo ēku fragmenti, kuru nozīmīga
daļa ir poļu kultūras mantojums, iekļauti Lietuvas
Valsts kultūras mantojuma reģistrā.
Viensētu saimnieki apkārtnē bija uzcēluši vairākas
nelielas baznīcas. No pašlaik Paņevežas rajonā
esošajām 17 baznīcām un to ceļmalu kapelām,
vairums saistīti ar poļu kultūru, par ko liecina tur
saglabājušies dibinātāju portreti, ko gleznojuši poļu
meistari, kā arī reliģisko rituālu atribūti.
Rajona mūsdienu teritorijā saglabājušies arī
muižnieku ciemati, kur savulaik dzīvojuši tā dēvētie
sīkmuižnieki. Īpaši daudz to ir Krekenavas apkārtnes
50
rietumu daļā, dēvētu par Ļaudas zemi. Sīkmuižnieki,
atlīdzībā par karadienestu ieguvuši no ķeizariem
zemes īpašumus, aktīvi iesaistījās arī turpmākajās
brīvības cīņās. Un ne velti šos muižniekus savā
triloģijā “Plūdi” aprakstīja poļu rakstnieks Henriks
Senkēvičs.
Summary
Since the old times Polish and Lithuanian nations
lived near each other and for a couple hundred years
they have even been united in a one country. This is
why it is not surprising that we can find traces of
Polish culture legacy in Lithuania today. Panevėžys
region is not an exeption as well. The manors are
mainly connected to Polish culture. In Panevėžys area
they were ruled by famous noblemen‘s families such
as Bistramai, Butrimai, Karpiai, Kerbedžiai, Komarai,
Kordzikovskiai,
Meistavičiai,
Straševičiai,
Švoinickiai, Zavišiai and a number of smaller ones.
There are 24 manor homesteads and their fragments
in Panevėžys region recorded in Lithuanian Republic
Culture value register. The majoraty of them recall
Polish culture legacy.
Landlords were the founders of churches. The big
part of the 17 churches and couple of chapels that
exist in the area right now have remains of Polish
51
culture. The portrets of founders and religious
implements made by Polish craftmen witnesses that.
There are noblemen villages in some district areas
where the minor noblemen were used to live. There
are a lot of them in the west side of Krekenava parish
also known as a Liauda land. A little later noblemen
actively participated in battles for freedom as they
received property from dukes for military service.
This is the reason why noblemen of Liauda were
described in Polish writer‘s Henrikas Senkevičius
trilogy “Tvanas“.
Резюме
С незапамятных времен поляки и литовцы
проживали по-соседству, несколько веков были в
одном государстве. Поэтому не удивительно, что
следы польской культуры можно обнаружить и в
современной Литве. Паневежский район не
является исключением. Более всего с польской
культурой связаны поместные усадьбы. В
окрестностях Паневежиса наиболее известными
их родовыми владельцами были Бистрамы,
Бутримы,
Карпы,
Кербедзи,
Комары,
Кордзиковские,
Мейштавичи,
Страшевичи,
Швойницкие, Завиши и целый ряд менее
известных боярских семей. 24 барские усадьбы
Паневежского района или их фрагменты внесены
52
в государственный реестр культурного наследия
Литовской республики. Значительная их часть
является наследием польской культуры.
Владельцы усадеб основали много костелов в
округе. Из ныне существующих в Паневежском
районе 17 костелов и придорожных часовен
большинство связано с польской культурой. Об
этом свидетельствуют сохранившиеся в костелах
портреты основателей, написанные польскими
мастерами и предметы религиозного убранства.
На
современной
территории
района
сохранились и боярские деревни, так называемые
околицы, где проживали мелкие боярe (шляхта).
Особенно их много на западном рубеже
окрестностей Крекенавы, называемoм «Ляyдос
жяме». Шляхта, получив землю из князей за
военную службу, активно участвовалa и в
дальнейшей борьбе за свободу. Не случайно такое
боярство в своей трилогии «Потоп» описал
польский писатель Генрик Сенкевич
53
Turinys
Įvadas .................................................................3
Dvarų paveldas ..................................................4
Bažnyčios ir koplyčios .....................................10
Bajorkaimiai ir kitos vietos ..............................12
Kultūros paveldo objektai susiję su lenkų
kultūra ...............................................................16
Šaltiniai ir literatūra ..........................................40
Santrumpos .......................................................50
Zawartość
Wstęp ................................................................21
Dziedzictwo dworów ........................................22
Kościoły i kaplice .............................................29
Okolice i inne miejsca ......................................32
Przedmioty dziedzictwa kulturowego związane
z kulturą polską ...............................................36
Źródła i literatura ..............................................40
Streszczenia ......................................................50
54
Trumpai apie autorius
Krótko o autorach
Petras Juknevičius, istorikas, Panevėžio rajono
savivaldybės
administracijos
vyriausiasis
specialistas paveldui.
Małgorzata Rusiecka (Malgožata Rusecka),
Vilniaus universiteto Chemijos
fakulteto
studentė.
ir talkininkes
i pomocnikach.
Sandra Dambrauskienė, Panevėžio kolegijos
Verslo ir technologijų fakulteto studentė.
Svetlana
Jerpyliova,
Panevėžio
rajono
savivaldybės
administracijos
Informacinių
technologijų skyriaus vedėja.
Martyna Lekavičiūtė, Londono menų
universiteto
Komunikacijų
koledžo
(University of the Arts London, London
College of Communication) studentė
Kristina Putinceva, laikraščio „Diena“
žurnalistė (Laikraksta “Diena žurnāliste”)
55
P. Juknevičius, M. Rusiecka. Lenkiškos kultūros
paveldas Panevėžio rajone.
Leidinyje lietuvių ir lenkų kalbomis pateikiami
duomenys apie lenkiškos kultūros paveldą Panevėžio
rajone, išlikusi buvusių dvarų sodybose, bažnyčiose,
koplyčiose, vietovėse. Yra šaltinių ir literatūros
rodyklė, reziume anglų, latvių ir rusų kalbomis.
P. Juknevičius, M. Rusiecka. Polskie dziedzictwo
kulturowe w rejonie Poniewieskim.
W publikacji w językach polskim i litewskim są
podane dane o polskim dziedzictwie kulturowym, w
rejonie Poniewieżskim, pozostałym w dworach
gospodarskich, kościołach, kaplicach i okolicach.
Można tu znaleźć spis źródeł literackich oraz
wskazówki, streszczenia w językach angielskim,
łotewskim i rosyjskim.
UDK 008(474.5)(=162.1)
Ju 56
ISBN 978-9955-9990-1-0
Redaktorius Petras Juknevičius
Korektorė Sandra Dambrauskienė
Angliškas tekstas Martynos Lekavičiūtės
Latviškas tekstas Kristinos Putincevos
Rusiškas tekstas Svetlanos Jerpyliovos
Spausdino IĮ „Reklamos agentūra „25 kadras“
Tiražas 130 egz.
Panevėžys, 2015.
Rėmėjas
UAB „Reklamida“
Reklamos darbai:
lauko reklama
vidaus reklama
reklama ant transporto
namo numeriai
skardos lankstymo paslaugos
www. reklamida.lt
J. Biliūno g. 12,
LT-36102 Panevėžys
E. paštas: [email protected]

Podobne dokumenty