Atverti/Skaityti - VDU talpykla - Vytauto Didžiojo universitetas

Transkrypt

Egzodo archyvas
Vytauto Didžiojo universiteto
Česlovo Milošo centras
Vytauto Didžiojo universiteto
Lietuvių išeivijos institutas
Lietuvos istorijos institutas
LIETUVIŲ IR LENKŲ
SANTYKIAI IŠEIVIJOJE
1945–1990 METAIS
Šaltinių publikacija
Sudarytoja
Giedrė Milerytė-Japertienė
UDK 325.2(=172)(=162.1)
„1940/1990“
Li203
Egzodo archyvo redakcinė kolegija:
Prof. habil. dr. Egidijus Aleksandravičius (pirmininkas, Vytauto
Didžiojo universitetas)
Dr. Daiva Dapkutė (Vytauto Didžiojo universitetas)
Habil. dr. Leonas Gudaitis (Vytauto Didžiojo universitetas)
Prof. Ph. D. Kęstutis Skrupskelis (University of South Carolina, JAV)
Prof. Ph. D. Bronius Vaškelis (Vytauto Didžiojo universitetas)
Knygą recenzavo:
Prof. dr. Juozas Skirius (Lietuvos edukologijos universitetas)
Dr. Tomasz Błaszczak (VDU)
Knygos sudarymą ir leidybą finansavo Lietuvos mokslo taryba pagal
Nacionalinės lituanistikos plėtros programą (projekto Nr. LIT-8-56)
Leidinį parengė
Giedrė Milerytė-Japertienė
ISBN 978-609-467-096-1 (spausdintas)
ISBN 978-609-467-095-4 (internetinis)
© Giedrė Milerytė-Japertienė, sudarymas, įvadas, 2014
© Vytauto Didžiojo universitetas, 2014
© „Versus aureus“ leidykla, 2014
TURINYS
Vakaruose kilęs noras susitarti: bandymai užmegzti oficialius santykius . . . . . . 9
Dokumentų rinkinio sudarymo principai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 30
Nr. 1. A. Vokietaičio parengta „Santykiai su lenkais“ trumpoji versija, 1945. . . . . 31
Nr. 2. J. Šaulio laiškas K. Griniui, 1945 08 24 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 33
Nr. 3. K. Griniaus laiškas J. Šauliui, 1945 07 02 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 38
Nr. 4. Stan obecny i perspektywy w stosunkach polsko–litewskich, 1946. . . . . 40
Nr. 5. J. Baranieckio raportas Z. Berezowskiui, 1946 07 08. . . . . . . . . . . . . . . 54
Nr. 6. K. Morawskio laiškas A. Tarnowskiui, 1946 06 18. . . . . . . . . . . . . . . . 60
Nr. 7. A. Tarnowskio laiškas K. Morawskiui, 1946 07 09. . . . . . . . . . . . . . . . 62
Nr. 8. K. Morawskio laiškas A. Tarnowskiui, 1946 07 17 . . . . . . . . . . . . . . . . 63
Nr. 9. A. Tarnowskio laiško K. Morawskiui juodraštis, 1946 07 25. . . . . . . . . . 64
Nr. 10. A. Tarnowskio laiškas K. Morawskiui, 1946 07 25. . . . . . . . . . . . . . . . 67
Nr. 12. K. Morawskio laiškas A. Tarnowskiui, 1946 08 17. . . . . . . . . . . . . . . . .72
Nr. 13. Neišsiųstas A. Tarnowskio laiškas K. Morawskiui, 1946 09. . . . . . . . . . .72
Nr. 14. T. Gwiazdoskio laiškas K. Morawskiui, 1946 10 04. . . . . . . . . . . . . . . 76
Nr. 16. A. Tarnowskio laiškas K. Morawskiui, 1946 10 18. . . . . . . . . . . . . . . . .78
Nr. 17. A. Tarnowskio laiškas K. Morawskiui, 1946 10 31. . . . . . . . . . . . . . . . .81
Nr. 18. J. Šaulio laiškas P. Žadeikiui, 1946 08 25. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .82
Nr. 19. A. Tarnowskio laiško V. Sidzikauskui juodraštis, 1947 03 08. . . . . . . . . 86
Nr. 20. 1947 03 05 ir 10 d. pokalbių apie lenkų ir lietuvių išeiviją protokolas,
1947 03 14. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 88
Nr. 21. V. Sidzikausko laiškas A. Tarnowskiui, 1947 03 14. . . . . . . . . . . . . . . . 91
5
Nr. 22. A. Tarnowskio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 03 14. . . . . . . . . . . . . . . 92
Nr. 23. V. Sidzikausko laiškas VLIK Vykdomosios tarnybos užsienio reikalų
tarybai, 1947 04 25. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 94
Nr. 24. S. Lozoraičio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 05 12 . . . . . . . . . . . . . . . . 97
Nr. 25. S. A. Bačkio pro memoria, 1947 05 19 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 100
Nr. 26. A. Bačkio telegrama S. Lozoraičiui, 1947 05 21. . . . . . . . . . . . . . . . . 101
Nr. 27. A. Bačkio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 05 21 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 101
Nr. 28. A. Bačkio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 05 21 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 103
Nr. 29. S. Lozoraičio pro memoria, 1947 05 22 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 109
Nr. 30. K. Morawskio laiškas nenustatytam asmeniui, 1947 05 22 . . . . . . . . . . 110
Nr. 31. A. Bačkio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 05 22 . . . . . . . . . . . . . . . . . . 110
Nr. 32. S. Lozoraičio telegrama S. Bačkiui, 1947 05 24 . . . . . . . . . . . . . . . . . 113
Nr. 33. B. K. Balučio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 05 24 . . . . . . . . . . . . . . . . . 113
Nr. 34. P. Žadeikio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 05 26 . . . . . . . . . . . . . . . . . . 114
Nr. 35. P. Žadeikio laiško S. Lozoraičiui priedas, 1947 05 26 . . . . . . . . . . . . . 116
Nr. 36. S. Lozoraičio laiško B. K. Balučiui nuorašas, 1947 05 24 . . . . . . . . . . . 116
Nr. 37. V. Gylio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 06 01 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 118
Nr. 38. V. Gylio raštas dėl santykių su lenkais rezoliucijų, 1947 06 01 . . . . . . . . 120
Nr. 39. V. Gylio laiško S. Lozoraičiui priedas, 1947 06 01 . . . . . . . . . . . . . . . 121
Nr. 40. J. Šaulio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 06 02 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 122
Nr. 41. J. Šaulio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 06 02 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 122
Nr. 42. V. Sidzikausko telegrama S. Bačkiui, 1947 06 03 . . . . . . . . . . . . . . . . 123
Nr. 43. B. K. Balučio pro memoria, Nr. 8, 1947 06 04 . . . . . . . . . . . . . . . . . 124
Nr. 44. B. K. Balučio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 06 04 . . . . . . . . . . . . . . . . 125
Nr. 45. K. Morawskio laiškas A. Tarnowskiui, 1947 09 30 . . . . . . . . . . . . . . . 128
Nr. 46. A. Tarnowskio laiškas K. Morawskiui, 1947 10 15 . . . . . . . . . . . . . . . 129
Nr. 47. K. Morawskio laiškas A. Tarnowskiui, 1947 10 18 . . . . . . . . . . . . . . . 131
Nr. 48. V. Sidzikausko laiškas S. Lozoraičiui su priedu, 1947 11 06 . . . . . . . . . 132
Nr. 49. Nenustatyto asmens laiškas V. Sidzikauskui, 1947 11 15 . . . . . . . . . . . 134
Nr. 50. P. Žadeikio telegrama V. Sidzikauskui, persiųsta per S. Bačkį, 1947 11 21. . 137
Nr. 51. J. Šaulio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 11 22 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 137
Nr. 52. V. Sidzikausko laiškas Lietuvos diplomatinės tarnybos atstovams,
1947 11 26. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 139
6
Nr. 55. B. K. Balučio laiškas M. Krupavičiui, 1947 12 01 . . . . . . . . . . . . . . . . 144
Nr. 56. A. Tarnowskio, T. Gwiazdoskio ir V. Sidzikausko susitikimo aprašas,
1947 12 09. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 147
Nr. 59. K. Graužinio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 12 04 . . . . . . . . . . . . . . . . . 154
Nr. 61. V. Gylio laiškas S. Lozoraičiui, 1948 01 15 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 158
Nr. 62. S. A. Bačkio laiškas S. Lozoraičiui, 1948 01 23 . . . . . . . . . . . . . . . . . 159
Nr. 64. B. K. Balučio laiškas T. Gwiazdoskiui, 1948 02 10 . . . . . . . . . . . . . . . 162
Nr. 65. T. Gwiazdoskio laiškas B. K. Balučiui, 1948 02 18 . . . . . . . . . . . . . . . 163
Nr. 66. M. Miszyn laiškas Żabai, 1947 12 22 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 163
Nr. 67. T. Gwiazdoskio laiškas M. Zaleskiui, 1948 02 11 . . . . . . . . . . . . . . . . 165
Nr. 68. Nežinomo asmens laiškas M. Miż-Miszynui, 1948 02 11 . . . . . . . . . . . 166
Nr. 69. M. Zaleskio laiškas T. Gwiazdoskiui, 1948 02 24 . . . . . . . . . . . . . . . 168
Nr. 71. J. Vytėno laiškas A. Zaleskiui, 1948 05 15 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 170
Nr. 72. J. Białasiewicziaus laiškas T. Katelbachui, 1948 05 20 . . . . . . . . . . . . . 172
Nr. 74. A. Zaleskio laiškas J. Vitėnui, 1948 07 01 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 178
Nr. 75. T. Gwiazdoskio laiškas S. Białasiewicz, 1948 07 06 . . . . . . . . . . . . . . 180
Nr. 76. T. Gwiazdoskio laiškas S. Białasiewicz, 1948 07 06 . . . . . . . . . . . . . . 180
Nr. 77. B. K. Balučio pro memoria, Nr. 21, 1948 07 11 . . . . . . . . . . . . . . . . . . 181
Nr. 78. B. K. Balučio pro memoria Nr. 23, 1948 07 18 . . . . . . . . . . . . . . . . . . 183
Nr. 79. K. Morawskio laiškas T. Gwiazdoskiui, 1948 07 19 . . . . . . . . . . . . . . 185
Nr. 80. A. Zaleskio viešas laiškas „Žiburių“ redaktoriui, 1948 07 24 . . . . . . . . 187
Nr. 81. T. Gwiazdoskio laiškas K. Morawskui, 1948 08 09 . . . . . . . . . . . . . . 188
Nr. 82. T. Gwiazdoskio laiškas K. Morawskui, 1948 08 09 . . . . . . . . . . . . . . 188
Nr. 83. A. Zaleskio laiškas T. Gwiazdoskiui, 1948 08 16 . . . . . . . . . . . . . . . . 189
Nr. 84. K. R. Jurgėlos laiškas A. Zaleskiui, 1948 08 18 . . . . . . . . . . . . . . . . . 190
Nr. 85. T. Gwiazdoskio laiškas J. Vitėnui, 1948 08 26 . . . . . . . . . . . . . . . . . . 191
Nr. 86. T. Gwiazdoskio laiškas C. R. Jurgėlai, 1948 09 02 . . . . . . . . . . . . . . . 192
Nr. 87. A.Tarnowkio laiško „Žiburių“ redaktoriui juodraštis, 1948 07 20 . . . . . 193
Nr. 88. A.Tarnowkio viešas laiškas „Žiburių“ redaktoriui, 1948 09 11 . . . . . . . 199
7
Nr. 89. B. K. Balučio pro memo Nr. 27, 1948 09 27 . . . . . . . . . . . . . . . . . . .204
Nr. 90. T. Gwiazdoskio raportas apie susitikimą su V. Sidzikausku, 1948 10 26 . 206
Nr. 91. Informacinis laiškas Z. Berezowskiui, 1948 10 26 . . . . . . . . . . . . . . .208
Nr. 92. D. C. Straipsnis „Lietuvos–Lenkijos“ santykiai, 1954 . . . . . . . . . . . . . 210
Nr. 93. M. Brako straipsnis „Mažoji Lietuva ir lenkai“, 1960 . . . . . . . . . . . . . 219
Nr. 94. L. Mitkiewicziaus laiškas S. Raštikiui, 1968 06 05 . . . . . . . . . . . . . . . 228
Nr. 95. A. Gurecko tekstas „Mūsų santykių su lenkais klausimu“, 1977 . . . . . . 229
Nr. 96. S. Raštinio pro memoria, 1980 04 22 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 233
Nr. 97. Vliko pareiškimas Jaltos klausimu, 1984 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 235
Nr. 98. A. Gurecko pastabos dėl Vliko pareiškimo Jaltos klausimu, 1984 06 12 . 236
Nr. 99. A. Gurecko pastabos Jaltos klausimu, 1984 09 26 . . . . . . . . . . . . . . .240
Nr. 100. JAV prezidento pozicija Jaltos nutarimų klausimu, 1985 02 05 . . . . . . 242
Nr. 101. A. Gurecko tekstas Jaltos klausimu, 1985 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 243
Nr. 102. Romos konferencijos dalyvių sąrašai, 1988 . . . . . . . . . . . . . . . . . .249
Nr. 103. A. Gurecko asmeniniai užrašai, 1988 03 21 . . . . . . . . . . . . . . . . . . 251
Nr. 104. S. Lozoraičio jr. žinutė apie Romos konferenciją, 1988 05 . . . . . . . . . . 251
Nr. 105. A. Gurecko pranešimas PLB Valdybos pirmininkui apie pasitarimą
Romoje, 1988 05 23. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 252
Nr. 106. V. Landsbergio viešo laiško lenkams projektas, 1989 . . . . . . . . . . . . 257
Nr. 107. M. Królio laiškas draugams lietuviams, 1989 03 18 . . . . . . . . . . . . . . 258
Nr. 108. Lenkų laiškas lietuviams, 1989 03 18. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 259
Nr. 109. S. Lozoraičio jr. ir A. Gurecko viešo laiško lenkams projektas,
1989 07 14. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .260
Nr. 110. Pritarimo pareiškimo projektas, 1989 11 18 . . . . . . . . . . . . . . . . . . 261
Nr. 111. A. Gurecko telefoninio pokalbio su S. Lozoraičiu jr. užrašai,
1989 11 18. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 262
Nr. 112. S. Lozoraičio jr. pro memoria, 1989 11 19 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .264
Nr. 113. Laiškas bičiuliams lietuviams ir bičiuliams lenkams, 1989 11 20 . . . . . .266
Nr. 114. PLB Valdybos pirmininko V. Bieliausko pareiškimas, 1989 12 09 . . . . .269
Santrumpos . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 271
Asmenvardžių rodyklė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 272
Vietovardžių rodyklė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 276
8
VAKARUOSE KILĘS NOR AS SUSITARTI:
BANDYMAI UŽMEGZTI OFICIALIUS SANTYKIUS
Lietuvos istorijoje santykių su dviem šalies kaimynais nagrinėjimas
visada buvo opus klausimas. Nedaug kas ginčysis, kad šiandien lietuvių visuomenės akys nukreiptos į Rytus, kur tarptautinius vandenis
drumsčia paradoksaliai vakarine Lietuvos kaimyne tapusi Rusija. Tačiau praskleidus Lietuvos istorijos širmą atsivers daugybė šalies istorijos puslapių, kuriuose pagrindinė problema buvo santykiai su Lenkija.
Kai kurios iš praeities atsineštos nuoskaudos nėra išspręstos ir šiandien,
o tai greitai gali tapti galvos skausmu ne vienai tautiečių kartai, kurių atstovai stovės prie valstybės valdžios vairo. Tyrinėtojai, stengdamiesi užkaišyti nežinojimo spragas, daug laiko ir pastangų yra skyrę
Lietuvos ir Lenkijos santykių nagrinėjimui. Įvairiausiais aspektais gilinamasi į abiejų tautų ir valstybių santykius. Atrodytų, jau nelabai ir
yra ką naujo pasakyti apie šių dviejų kaimynių gyvenimą praeityje. Vis
dėlto iš užmaršties dar galima traukti ne vieną įdomų raštą, ne vieną
iškalbingą susirašinėjimą ar įdomią mintį, kuri kadaise istorijoje turėjo reikšmės formuojant ne tik požiūrius, vaizdinius, bet ir tarptautinę
politiką. Šioje knygoje skaitytojui ir pateikiama tokių dokumentų. Tai
pluoštas įvairiuose pasaulio archyvų institucijose rastų dokumentų,
kurie publikuojami pirmą kartą. Nemažai jų naudota rašant disertaciją
apie Lietuvos ir Lenkijos santykių vizijas emigracijoje, kurią šios knygos sudarytoja sėkmingai apgynė 2008 m. Vytauto Didžiojo universitete. Vis dėlto publikuojamuose šaltiniuose yra gerokai daugiau įdomios
ir kitiems tyrinėtojams galbūt naudingos informacijos, nepatekusios į
knygos sudarytojos tyrimų lauką ar netgi akiratį. Todėl labai norėta
pristatyti plačiajai visuomenei šiuos dokumentus ir sudaryti galimybę
pačiai perskaityti, analizuoti ir interpretuoti.
9
Knygoje pateikiamų šaltinių chronologiniai rėmai atrodo labai platūs. 1945–1990 m. lietuvių ir lenkų emigracijose vyko daugybė įvairiausių
procesų, nulėmusių išeivių gyvenimą. Vis dėlto sąlyčio taškų tarp abiejų
išeivijų atstovų nebuvo labai daug. Dar mažiau yra oficialių asmenų kontaktų ir bandymų užmegzti ir palaikyti oficialius tarptautinius santykius.
Tenka konstatuoti, kad ir lenkų, ir lietuvių išeivių atstovai nebuvo labai
smarkiai suinteresuoti vadinamuoju santykių „išlyginimu“, todėl per ilgą
laikotarpį išliko ne tiek daug dokumentų, kaip galėtų atrodyti iš pirmo
žvilgsnio. Siekiant sukonkretinti ir kategorizuoti šiuos santykius galima
būtų juos pamėginti apibrėžti naudojant dviejų kreivių vaizdinį. Viena jų
ženklina Vakaruose buvusius realius lietuvių ir lenkų santykius, antroji –
vaizdinius, galimas ateities santykių projekcijas. Viena pasakoja lietuvių
ir lenkų susitikimų, bendrų veiksmų ar derybų istoriją, antroji išryškina
emigracijoje vyravusį santykių įsivaizdavimą. Nagrinėjamu chronologiniu laikotarpiu šios dvi kreivės susipynė. Pokario pradžioje matyti itin
stiprus bandymas užmegzti realius kontaktus nedaug galvojant apie būsimų nepriklausomų valstybių santykius. Ilgainiui, suvokiant, kad trečiasis pasaulinis karas dar nekils ir Europos geopolitinė erdvė nebus iš
naujo perdalyta, imta vis labiau tolti nuo realių kontaktų ir susitikimų.
Vis labiau pradėti kurti ateities vaizdiniai. Devintuoju dešimtmečiu vėl
mėginta grįžti prie kontaktų, jaučiant, kad pasaulio politinė situacija kinta ir galimas išsivadavimas jau nebetoli. Šitas santykių modelis lėmė ir
knygos sudarymo principą. Daugiausia dokumentų skirta 1945–1948 m.
laikotarpiui. Po jo natūraliai žioji šeštojo–aštuntojo dešimtmečių „skylė“.
Tai nutiko dėl to, kad tuo metu nebuvo jokių oficialių susitikimų, bandymų palaikyti santykius, svartyti apie susitarimus. Tai vizijų radimosi
ir brandinimo laikotarpis. Beveik visos jos anksčiau ar vėliau pasirodė
išeivių spaudoje, todėl šiandien skaitytojui nesunkiai randamos. Dalis jų
paskelbta tam tikruose leidiniuose1. Paskutinis dešimtmetis vėl grąžina
prie kontaktų, tačiau jie jau nebėra tokie intensyvūs, mat nemažai ankstesnių problemų išsprendė laikas.
Knygoje pateikiama 114 dokumentų, padedančių atskleisti lietuvių
ir lenkų gyvenimą emigracijoje. Visi jie surinkti skirtingose Lietuvos ir
1. My nie bracia, my sąsiedzi. Polska perspektywa stosunków polsko-litewskich, red. A. Srebrakowski, Wrocław, 2013.
10
užsienio institucijose ir pateikiami laikantis tikslios chronologijos, todėl
iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad paeiliui einantys dokumentai neturi
loginės jungties. Toks pateikimo būdas pasirinktas siekiant leisti pajusti
skaitytojui to meto atmosferą: skirtingą laiko ir erdvės pojūtį. Taip pat norėta suteikti progą įsijausti į sudėtingą laikotarpį, kai vienu metu vyko daug
įvairiausios veiklos, buvo sprendžiamos skirtingos problemos ir gvildenami dažnai tarpusavyje nesusiję klausimai. Gaila, tačiau dokumentai yra
neišsamūs. Ypač trūksta lenkiškosios korespondencijos priedų. Per pusę
amžiaus šie dokumentai tiesiog nebeišliko arba jų nepavyko aptikti.
Skaitytojui pristatomi šaltiniai surinkti 8 skirtingose institucijose,
4 iš jų yra Lietuvoje. Štai diplomatų Stasio Lozoraičio ir Broniaus Kazio
Balučio fonduose Lietuvos centriniame valstybės archyve esanti medžiaga daugiausia atspindi pirmuosius bandymus užmegzti realius santykius
su lenkų emigracijos valdančiaisiais sluoksniais. Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institute saugomi knygoje panaudoti XX a.
8–9 dešimtmečių dokumentai, kai lietuvių išeivija jau stengėsi palaikyti
santykius ne su lenkų išeivijos atstovais, bet su asmenimis iš Lenkijos.
Vilniaus universiteto bibliotekos Rankraščių skyriuje yra šiai temai labai aktualus diplomato Leono Mitkiewicziaus laiškas generolui Stasiui
Raštikiui apie lietuvių ir lenkų santykius, o Kauno miesto muziejaus
tremties ir rezistencijos muziejuje saugomas Algirdo Vokietaičio tekstas
apie kaimyninių tautų santykių praeitį ir ateities perspektyvas. Jogailaičių bibliotekos rankraštyne Lenkijoje rasta dokumentų apie lietuvių ir
lenkų santykius 1946–1947 metais. Lituanistikos tyrimo ir studijų centro
Pasaulio lietuvių archyve ir Amerikos lietuvių kultūros archyve JAV saugomi dokumentai, iliustruojantys kai kurių asmenų požiūrį į Lietuvos ir
Lenkijos praeitį bei ateities susitarimo galimybes.
Tačiau grįžkime prie pačių lietuvių ir lenkų santykių Vakaruose. Intensyvesnė ir masiškesnė lietuvių ir lenkų emigracija, prasidėjusi XIX a. viduryje, šių tautų neišskyrė. Bendrų parapijų kūrimas (daugiausia Didžiojoje
Britanijoje ir JAV) siūlė ir bendrą sugyvenimo strategiją naujuose kraštuose2. Tik XIX a. pabaigoje, kai suintensyvėjo modernių tautų formavimosi
2. Plačiau D. Dapkutė, Lietuvių ir lenkų ryšiai emigracijoje XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje, Oikos, 2009, nr. 2 (8), p. 81–95; W. Wolkovich-Valkavičius, Lithuanian Religious
Life in America, vol. 1–3, Norwood, 1991, 1996, 1998; V. Greene, For God and Country.
11
procesas, išeivijoje sustiprėjo noras atsiskirti taip siekiant labiau įtvirtinti
savąją tautinę tapatybę. O laikotarpis tarp dviejų pasaulinių karų lietuvių
ir lenkų santykius buvo paženklinęs dideliu nepasitikėjimu ir priešiškumu.
Lietuvai netekus Vilniaus krašto, ir tarptautinėje arenoje, ir vidaus gyvenime nuolat afišuota sostinės praradimo problema. Rašyta nauja tautinė
istorija, kurioje bendras šimtmečius trukęs tautų sugyvenimo laikotarpis
matytas iš tuometinių realijų pozicijų. Spaudoje mirgėte mirgėjo antilenkiškų straipsnių, žinučių, karikatūrų3, plito Petro Vaičiūno eilėraščio eilutės „Mes be Vilniaus nenurimsim“. Kadangi jaunoji lietuvių karta buvo
auklėjama lenko priešo dvasia, o Vilniaus „išlaisvinimas“ tapo visuotine
tautine misija4, net ir ją įgyvendinus 1939 m. pasitikėjimas lenkais nepadidėjo. Tai lėmė ir pačios Vilniaus priskyrimo prie Lietuvos aplinkybės.
Įsikišus trečiajam veiksniui – SSRS, problema tapo tarsi užšaldyta5. Lietuviai ir lenkai suvokė, kad ateityje pasikeitus tarptautinėms aplinkybėms ją
reikės spręsti. Tokios nuotaikos vyravo ir emigracijoje Antrojo pasaulinio
karo metais arba iš karto jam pasibaigus. Vilniaus ir Vilniaus krašto priklausomybė, būsimos valstybių sienos (Karaliaučiaus ir Seinų krašto priklausomybė), bendros istorinės praeities vertinimai – tai tie dalykai, apie
kuriuos mąstant išsiskyrė lietuvių ir lenkų vaizdiniai.
The Rise of Polish and Lithuanians Ethnic Consciousness in America 1860–1910, Madison,
1975; A. Eidintas, Lietuvių kolombai, Vilnius, 1993; P. Freidheimas, Lietuvos valstybingumo klausimas lenkų ir lietuvių politinėje emigracijoje po 1963 m. sukilimo, Lietuvos istorijos metraštis, nr. 2, Vilnius, 2004, p. 89–117; K. Raškauskas, Londono lietuvių katalikų
bendruomenės istorija, Londonas, 2012 (rankraštis saugomas G. Milerytės asmeniniame archyve); Lietuvių tautinė katalikų bažnyčia: etnoreliginis tapatumas išeivijoje, sud.
I. Strumickienė, Kaunas, 2013 (rankraštis saugomas G. Milerytės asmeniniame archyve);
E. Aleksandravičius, Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija, Vilnius, 2013.
3. Plačiau K. Buchowski, Litvomanai ir polonizuotojai, Vilnius, 2012; K. Buchowski, Polacy w niepodległym państwie litewskim 1918–1940, Białystok, 1999; K. Buchowski, Panowie
i żmogusy. Stosunki polsko-litewskie w międzywojennych karykaturach, Białystok, 2004;
K. Buchowski, Litwomani i polonizatorzy. Mity, wzajemne postrzeganie i stereotypy w
stosunkach polsko-litewskich w pierwszej połowie XX wieku, Białystok, 2006;
4. Plačiau Č. Laurinavičius, Politika ir diplomatija. Lietuvių tautinės valstybės tapsmo ir
raidos fragmentai, Studijų šaltiniai̒5, Kaunas, 1997, p. 249–257.
5. SSRS Vilniaus kraštą Lietuvai perdavė pagal 1939 m. spalio 10 d. savitarpio pagalbos
sutartį. Po Antrojo pasaulinio karo Europoje pabaigos 1945 m. rugpjūčio 16 d. buvo pasirašyta SSRS–Lenkijos valstybinės sienos sutartis. Žr. M. Požarskas, Tarybų Lietuvos ir
Liaudies Lenkijos santykiai, Vilnius, 1973.
12
Jau pirmaisiais karo mėnesiais visi šie klausimai tapo labai svarbūs.
Kai 1939 m. rudenį Vokietija ir SSRS pasidalijo Lenkiją, Vilnius ir Vilniaus kraštas atiteko Lietuvai. Su tuo niekaip negalėjo susitaikyti lenkų
valdžia. 1939 m. rugsėjo 30 d. sukūrę egzilinę vyriausybę, vadovaujamą
Władisławo Sikorskio, jie stengėsi žaisti didelėms valstybėms būdingus
tarptautinius žaidimus6. Tačiau nebuvo suinteresuoti gaivinti santykių
su lietuviais, bent jau pirmaisiais karo metais. Nors derybos vyko Londone, Paryžiuje, Romoje, Berne, Vašingtone ir kituose miestuose7, kur
telkėsi lietuviai ir lenkai, jų nuotaikos kito taip pat greitai kaip ir Antrojo pasaulinio karo politinės realijos. Lenkai tikėjosi, kad karui pasibaigus bus įvertintas jų šalies piliečių indėlis nugalint Vokietiją ir Lenkijos
valstybės atstovai dalyvaus sprendžiant ateities pasaulio tvarką. Kaip
žinome, taip neatsitiko.
Lietuvos ir Lenkijos likimas po Antrojo pasaulinio karo susiklostė
skirtingai. Pirmoji pateko į Sovietų Sąjungos sudėtį. Nors šalis buvo
okupuota, Vakarai inkorporavimo į SSRS niekada nepripažino. Išeivija
turėjo atvirą veiklos lauką, mat per Lietuvos diplomatines atstovybes
buvo išsaugotas valstybės tęstinumas. Lenkijos Liaudies Respublika
gavo nominalų suverenumą. Jos egzilinė vyriausybė prarado buvusius
partnerius, o lenkų išeivių diplomatų įtaka bet kokiems įvykiams Europoje tapo labai apribota. Pripažinus Lenkijos Liaudies Respublikos
vyriausybę, prasidėjo tarptautinė egzilinės vyriausybės Londone izoliacija. Jau 1945 m. liepą JAV ir Didžiosios Britanijos atstovai deklaravo, kad nebepripažįsta Lenkijos egzilinės vyriausybės. Nepaisydama
nepalankiai susiklosčiusios tarptautinės situacijos pastaroji tęsė veiklą
tokiomis formomis, kokioms tuo metu turėjo galimybių.
Labai svarbių lietuvių ir lenkų santykiams pokyčių įnešė karo ir
pokario Europos teritoriniai pasikeitimai. Pirmaisiais karo mėnesiais
6. Lenkijos Respublikos egzilinė vyriausybė karui keičiant padėtį stengėsi laviruoti tarp
abiejų kariaujančių šalių ir iš situacijos gauti kuo daugiau naudos pokarinei Lenkijai.
Šiuose planuose puikiai atsispindėjo ir Lietuvos „paaukojimo“, prisijungimo ar visiškos
asimiliacijos planai.
7. Plačiau K. Tarka, Konfrontacja czy współpraca? Litwa w polityce Rdządu Polskiego na
uchodźstwie 1939–1945, Opole, 1998; D. Segeš, Litwa w polityce rządu RP gen. Władysława E. Sikorskiego (1939–1943), Warszawa, 2006 (magistro darbas apgintas 2006 m.
Varšuvos universitete).
13
SSRS perdavė Vilnių Lietuvai, o paskutinių karo mėnesių konferencijose prie Lenkijos buvo prijungtos Vokietijai priklausiusios žemės. Lenkijos teritorija pasislinko į vakarus. Lenkų emigracija teritorijas vakaruose vertino kaip kompensaciją už patirtą Vokietijos agresiją, tačiau
tuo pat metu negalėjo susitaikyti su Vilniaus krašto praradimu. Tai nujausdama lietuvių išeivija tarsi „įjungė“ budėjimo režimą, stengdamasi
reaguoti į kiekvieną kaimynų pretenziją. Tokioje atmosferoje mezgėsi
pirmieji lietuvių ir lenkų kontaktai emigracijoje jau po Antrojo pasaulinio karo, tokiomis aplinkybėmis buvo bandoma modeliuoti valstybių
santykius ir ateityje.
Gyvendami perpildytuose perkeltųjų asmenų stovyklų barakuose
išeiviai iš Lietuvos ir Lenkijos8 ėmė megzti pirmuosius pavienius asmeninius kontaktus9. Kaip tik čia atsikūrė dar Lietuvoje pradėjęs savo
veiklą Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas. Savo ruožtu neatsiliko ir lenkai: po 1939 m. rugsėjo pralaimėtos kampanijos valstybės
valdžios aparatą, t. y. Vyriausybės ir Prezidento institutus, jie perkėlė į
emigraciją. Nuo 1940 m. Londone veikė Lenkijos Respublikos egzilinė
vyriausybė10, vadovaujama generolo Władysławo Sikorskio11. Ji ženklino Lenkijos valstybės tęstinumą. Ir lietuviai, ir lenkai tikėjosi, kad pasibaigęs karas leis atkurti nepriklausomybę. Tik nebuvo aišku, kokia
forma tai bus galima padaryti. Lenkai manė, kad reikėtų atkurti tokią
8. Plačiau M. Danys, DP Lithuanian Immigration to Canada After the Second World War,
Toronto, 1986; A. J. Van Reenan, Lithuanian Diaspora. Königsberg to Chicago, Boston,
1990; M. Wyman, Europe‘s Displaced Persons, 1945–1951, New York, 1998; L. Saldukas,
Lthuanian Diaspora, Vilnius, 2002; R. Misiūnas, Barakų kultūros knygos: lietuvių DP
leidyba 1945–1952 m., Vilnius, 2004; A. D. Jaroszyńska-Kirchmann, The Exile Mission,
The Polish Political Diaspora and Polish Americans, 1939–1956, Ohio, 2004.
9. P. Gaučys, Tarp dviejų pasaulių, Vilnius, 1992, p. 339–343.
10. W. Sikorskis vyriausybei vadovavo iki žūties 1943 m. Po jo ministru pirmininku tapo
Stanisławas Mikołajczykas, o šiam 1944 m. išvykus į Lenkiją, vyriausybei iki 1947 m.
vadovavo Tomaszas Arciszewskis. Plačiau R. Habielski, Emigracja, Warszawa, 1995;
A. Friszke, Życie polityczne emigracji, Warszawa, 1999; P. Machcewicz, Emigracja w polityce międzynarodowej, Warszawa, 1999; R. Habielski, Życie społeczne i kulturalne emigracji, Warszawa, 1999; T. Wolsza, rząd RP na obczyźnie wobec wydarzeń w kraju 1945–1950,
Warszawa, 1998.
11. Władysławas Sikorskis (1881 Tuszów Narodowy, Lenkija,–1943 Gibraltaras) – Lenkijos generolas, politikas. 1939 m. rugsėjo 30 d. sudarė Lenkijos vyriausybę emigracijoje ir
ėmė jai vadovauti. Kartu ėjo vidaus reikalų ir kariuomenės ministro pareigas.
14
stiprią valstybę, kuri būtų pajėgi atsilaikyti prieš abi priešiškai nusiteikusias kaimynes Vokietiją ir Sovietų Sąjungą. Tai baugino lietuvius,
kuriems stipri Lenkija atrodė tokia pat agresorė kaip Vokietija ir SSRS.
Lietuviai puikiai žinojo, kad, iš Sovietų Sąjungos rankų atgavę sostinę,
ateityje dar kartą turės dėl jos priklausomybės tartis su lenkais. Šie ginčijo ne tik patį Vilniaus krašto prijungimo prie Lietuvos faktą, bet ir tai,
kokia forma jis buvo prijungtas.
Įtemptas karo laikotarpis, kai tarptautinė politinė situacija kito pagal fronto liniją, keitė ir ateities pasaulio vaizdinius. Lietuvių ir lenkų
santykiai arba Lietuvos ir Lenkijos santykių ateityje perspektyvos taip
pat buvo veikiamos tų pačių veiksnių. Įvairiausi užkulisiniai susitarimai ilgainiui tapdavo žinomi platesnėms masėms, todėl dar prieškaryje
įgytas lietuvių nepasitikėjimas lenkais nemažėjo12.
Tačiau pokario situacija abiem pusėms susiklostė skirtingai. Lietuviams vadovauti ėmėsi net dvi institucijos, besistengiančios užtikrinti
Lietuvos valstybingumo tęstinumą. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas, vadovaujamas prelato Mykolo Krupavičiaus, varžėsi
dėl įtakos su Lietuvos diplomatine tarnyba, prie kurios vairo stovėjo
diplomatas Stasys Lozoraitis vyresnysis. Dualizmas glumino Lenkijos Respublikos egzilinės vyriausybės atstovus: jie nežinojo, kuriai šių
organizacijų skirti daugiau dėmesio siekiant normalizuoti lietuvių ir
lenkų santykius. Ilgainiui dėl asmeninės iniciatyvos ir tarpukarinės
derybų su lenkais patirties pagrindiniu „ryšininku“ tapo Vyriausiojo
Lietuvos išlaisvinimo komiteto narys Vaclovas Sidzikauskas.
Lenkai neturėjo didesnių problemų savo politinės organizacijos viduje dėl neapibrėžtų kompetencijų, tačiau susidūrė su didžiuliais sunkumais tarptautiniu lygmeniu. 1945 m. vasarą Didžiosios Britanijos
ir JAV atstovai pareiškė pripažįstantys Lenkijoje veikiančią Edwardo
Osóbkos-Morawskio13 vyriausybę. Ši vadovavo ne tik politiškai, bet ir
geografiškai pasikeitusiam kraštui. SSRS pasistengė, kad Lenkija gautų
101 200 km² gana geros dirbamos žemės vakaruose mainais į 178 220 km²
12. A. Budreckis, Baltasis erelis – Lietuvos nepriklausomybės gynėjas per Antrąjį pasaulinį karą, Aidai, 1971, nr. 5, p. 207–213.
13. Edwardas Osóbka-Morawskis (1909 Bližynas, Lenkija,–1997 Varšuva, Lenkija) – socialistinės Lenkijos veikėjas, Lenkijos tautinio išsivadavimo komiteto vadovas.
15
rytuose, kurias sovietai apibūdino kaip pelkynus. Maskvos teigimu, tik
ji viena užtikrintų Lenkijos saugumų, jei Vokietija, kaip buvo tikimasi,
atsikurtų14. Teritorijos pokyčius lydėjo sovietų diktuojamas, tačiau lenkų
rankomis vykdomas gyventojų iškeldinimas – tai neatpažįstamai pakeitė
buvusį šalies vaizdą.
Lenkijos atidavimą Sovietų Sąjungos įtakai ir egzilinės vyriausybės
ignoravimą lenkų išeivija vertino kaip Vakarų išdavystę. Nusivylimas
buvusiais sąjungininkais buvo didžiulis15. Kodėl Vakarai nusisuko nuo
Lenkijos, ilgai spėlioti nereikia. Jie buvo priversti rinktis SSRS ar Lenkiją ir pasirinko tą, iš kurios karo pabaigoje buvo daugiau naudos. JAV
vis dar kariaujant su Japonija, geriems santykiams su SSRS palaikyti
turėjo būti mestos visos diplomatinės pajėgos. Tai nė kiek neguodė lenkų egzilinės valdžios, kuri visą karo laikotarpį ne tik žodžiais, bet ir
veiksmais deklaravo kovą su vokiečiais.
Blėstant karo gaisrui menkėjo Europos vaidmuo pasaulinėje politikoje. Pasaulio lyderėmis tapo JAV ir SSRS. Tai lėmė ir skirtingą požiūrį
į lietuvių ir lenkų santykius emigracijoje. Lietuviai, gyvenantys Vakarų Europoje, 1945 m. karo veiksmams nurimus, labiau pasitikėjo privačiomis tarpusavio derybomis. Žvelgiant iš JAV, padėtis atrodė gana
grėsminga ir nestabili. Buvo baiminamasi, kad, Stalinui panorus remti
japonus, visa situacija gali pakrypti JAV nenaudai, gal net lemti pralaimėjimą. Tai dar kartą perskirstytų pasaulio galingųjų santykį. Kas tada
grėstų Lietuvai, buvo visiškai neaišku. Tai žinant ir remiantis Lenkijos
Respublikos egzilinės vyriausybės karo metų dokumentais, iš kurių
matyti, kaip ji tarėsi su SSRS ir dėl Lietuvos teritorijos16, galima sakyti,
kad JAV gyvenantys lietuviai buvo net ne skeptiški lenkų atžvilgiu, bet
visiškai priešiški17, tačiau manant, jog tokia „pasaulio tvarka“ netruks
ilgai ir greitai žlugs Sovietų Sąjunga, įsivaizduota, kad sėsti prie derybų
stalo su lenkais vis dėlto teks. Kad tam laikui atėjus nebūtų pernelyg
14. T. Judt, Pokaris. Europos istorija nuo 1945 metų, Vilnius, 2011, p. 192.
15. T. Wolsza, Rząd RP na obczyźnie..., s. 15.
16. Projekt memorandum w sprawie Litwy, 1941, Archywum Akt Nowych (toliau – AAN),
AIH, S. Mikolajczyk Papers, b. 37, s. 595; Taktyka w sprawie litewskiej, 1941 12 17, AAN,
AIH, MSZ, b. 4, s. 910.
17. Pro memoria, 1945 06 20, Lietuvos centrinis valstybės archyvas (toliau – LCVA),
f. 659, ap. 1, b. 151.
16
sudėtinga, imta žvalgytis, ką iki tol galima nuveikus. Jau 1945 m. vasarą užmegzti pirmieji pokariniai lietuvių ir lenkų kontaktai Vokietijoje.
Atrodo, tai nebuvo padaryta laiku. Spręsdama egzistavimo klausimą,
Lenkijos Respublikos egzilinė vyriausybė nekreipė daug dėmesio į politinius lietuvių siekius sureguliuoti santykius.
1945 m. liepą V. Sidzikauskas savo iniciatyva susitiko su vienu iš
sąjungininkų ekspedicinių pajėgų štabe Vokietijoje reziduojančiu lenkų karo aviacijos karininkų18. Viename iš pirmųjų susitikimų buvo pareikšta, kad lietuvių ir lenkų organizacijos turi kuo greičiau užmegzti kontaktus. Pageidautina skuba galėjo derėti su tuo metu Potsdame
vykusia konferencija ir būti bent bandymu nepraleisti progos patiems
veikti savo šalių likimą. Neišvengiamai pasikalbėjime buvo aptarti ir
politiniai klausimai. V. Sidzikauskas užsiminė apie Vilniaus problemą
ir būsimas abiejų valstybių sienas.
1944 m. Vokietijoje atsikūręs Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas nebuvo legali Lietuvos vyriausybė, todėl kaimynai nelaikė jo
oficialiu derybų organu, nors V. Sidzikauskas ir aktyviai veikė, siekdamas kaip nors išspręsti santykių klausimą. Lenkai, turėdami savo egzilinę vyriausybę, ko nors panašaus tikėjosi ir iš lietuvių, o šie nebuvo
suorganizavę vieno visai lietuviškajai išeivijai atstovaujančio organo.
Tai apsunkino galimų derybų pradžią. Lenkijos Respublikos egzilinė
vyriausybė nematė sau lygaus politinio darinio, su kuriuo galėtų derinti pozicijas ir kurį būtų galima ateityje pristatyti tarptautinėje arenoje.
1945 m. vasarą V. Sidzikauskas numatė, kad problemos su lenkais
nebus greitai išspręstos, todėl vienintelį įmanomą bendradarbiavimą
įsivaizdavo tik Vidurio Europos tautų bendroje organizacijoje. Šio
principo jis gana nuosekliai laikėsi ir vėliau, įsitraukdamas į Vidurio
Europos federacinio klubo Vokietijoje veiklą. Tarp politikų vyravo
nuomonė, kad sėkmingas ir Lietuvai naudingas bendradarbiavimas su
lenkais įmanomas tik kitų tautų apsuptyje. Bendrame panašaus likimo
tautų katile jaustasi saugiau nei dvišalėse derybose. Ši nuostata turėjo būti gerai žinoma V. Sidzikauskui, išmanančiam politikos užkulisių
žaidimus, todėl ne veltui svarbiausiu laikytas abiejų tautų išvadavimo
klausimas, tik paskui viešos derybos dėl ginčytinų teritorijų.
18. Pavardės nepavyko iššifruoti.
17
Tais pačiais klausimais diskutuota ir vėlesniuose susitikimuose, kurie vyko, kol V. Sidzikauskas gyveno amerikiečių okupacinėje zonoje.
Jam persikėlus į prancūzų zoną, bendravimo galimybės buvo ribotos,
todėl susitikimai su nenustatytu lenkų karininku nutrūko. Jokių apčiuopiamesnių rezultatų nepasiekta. Tačiau lietuvių ir lenkų santykių
sureguliavimo idėja neapleido V. Sidzikausko. Pagaliau prie šių pasikalbėjimų vėliau vyksiančių derybų įkarštyje grįžo ir patys lenkai.
Kodėl V. Sidzikauskas tiek daug pastangų dėjo kontaktams su lenkais užmegzti? Atsakymo turbūt reikėtų ieškoti prieškarinėje jo veikloje. 1921 m. jis atstovavo Lietuvai Tautų Sąjungoje svarstant Vilniaus
bylą ir Lietuvos seimo lenkų frakcijos skundą. 1925 m. vedė derybas su
Lenkija dėl miško plukdymo Nemunu, vėliau dėl administracinės linijos tarp abiejų valstybių nustatymo, o 1931 m. laimėjo bylą prieš Lenkiją dėl geležinkelio linijos19. Ši veikla diplomatui davė daug patirties
derantis su lenkais, o laimėtos bylos galėjo daryti įtaką ir pozityvioms
nuotaikoms dėl ateities derybų rezultatų. Tačiau nereikėtų atmesti ir
minties, kad V. Sidzikauskas buvo suinteresuotas ir Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto tarptautinių pozicijų stiprinimu, ir galimybe iš lenkų gauti finansinės paramos. Kad ši buvo teikiama dar karo
metais lietuvių diplomatams, liudija ne tik archyviniai šaltiniai, bet ir
kolegų darbai20.
1946 m. V. Sidzikauskas vėl išvyko į „žvalgytuves“. Birželį, naudodamasis proga, kad Paryžiuje jau nuo balandžio vyko keturių didžiųjų
valstybių (JAV, Didžiosios Britanijos, Sovietų Sąjungos ir Prancūzijos)
užsienio reikalų ministrų konferencija, jis atvažiavo į Prancūzijos sostinę21 ir įteikė memorandumą Lietuvos klausimu.
Tarpininkaujant diplomatui Stasiui Bačkiui22 (buvusiam Lietuvos
pasiuntiniui Paryžiuje), V. Sidzikauskas susitiko su Lenkijos Respublikos
19. V. Sidzikauskas, Lietuviškoji enciklopedija, t. 27, Bostonas, 1962, p. 387–388.
20. K. Tarka, Konfrontacja czy współpraca? Litwa w polityce Rdządu Polskiego na uchodźstwie 1939–1945, Opole, 1998; D. Segeš, Litwa w polityce rządu PR gen ...
21. W. K. Roman, Vaclovas Sidzikauskas i rozmowy z Polakami, Stosunki polsko-litewskie
wczoraj i dziś, Toruń, 2009, s. 286.
22. Stasys Antanas Bačkis (1906 Pantakoniai, Joniškėlio vlsč.,–1999 Vilnius) – diplomatas, publicistas, Bendrojo Amerikos lietuvių fondo įgaliotinis.
18
egzilinės vyriausybės atstovais. Dėl karo įtakos permąstydamas padarytas klaidas, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto atstovas pasmerkė iki karo Lietuvos vykdytą politiką Lenkijos atžvilgiu, pabrėžė,
kad tokia politika ne tik negalima, bet ir labai kenksminga pačiai Lietuvai, todėl pasisakyta už glaudesnius, „toli einančius“ kontaktus su Lenkija. Ką reiškė tie „toli einantys“ kontaktai, lenkams nereikėjo ilgai spėlioti. V. Sidzikausko žodžiai, lyginant su 1945 m. pradžioje išsakytomis
mintimis, buvo gerokai pasikeitę ir įgavę kur kas konkretesnį pavidalą.
Pirmiausia V. Sidzikauskas informavo lenkus apie galimybę lietuviams
tariantis tarpusavyje sudaryti Lietuvos vyriausybę emigracijoje ir klausė lenkų atstovų nuomonės šiuo klausimu23.
Savo ruožtu lenkai Paryžiuje pritarė ir sveikino glaudesnio bendradarbiavimo idėją, pasisakė už besąlyginę Lietuvos nepriklausomybę,
tačiau buvo nepalaužiami sienų klausimu. Visi sutartinai kalbėjo apie
būtiną 1939 m. rugsėjo 1 d. Lenkijos sienų atkūrimą (neskaitant vakarinių sienų su Vokietija, kurias turinti nustatyti ateities konferencija)
ir visų sutarčių tarp SSRS ir Lietuvos, sudarytų po 1939 m. rugsėjo 1 d.
sienų klausimu, laikymą negaliojančiomis. Taigi jokio kompromiso dėl
Vilniaus krašto lenkiškoji derybininkų pusė net neleido svarstyti24.
Įsivaizduodami, kad lietuviai taip lengvai neatsižadės ginčytinų teritorijų, lenkai paliko galimybę pritarti Lietuvos pretenzijoms į lietuvių
gyvenamų Rytprūsių teritorijų prijungimą prie Lietuvos. Kalbėdami
apie Vilnių, lenkai ne tik tvirtai laikėsi 1939 metų sienų, bet ir pageidavo lietuvių pritarimo šiuo klausimu. Jų manymu, bendra pozicija SSRS
sienų klausimu buvo būtina užtikrinant abiejų šalių nepriklausomą egzistenciją. Reaguodamas į lietuvių iniciatyvą, užsienio reikalų ministras Adamas Tarnowskis25 palankiai sutiko norą bendradarbiauti. Jis
pristatė oficialią poziciją ir pozityviai vertino dar karo metais užmegztus lietuvių ir lenkų diplomatų ryšius Italijoje, Šveicarijoje ir iš dalies
Švedijoje.
23. Dėl sienų.
24. J. Baranieckio raportas Z. Berezowskiui, 1946 07 08, Instytut Polski i Muzeum im.
gen. Sikorskiego (toliau – IPMS), A. 11. E. / 1166.
25. Adamas Tarnowskis (1892 Jakubovas, Lenkija,–1956 Londonas, Didžioji Britanija) –
diplomatas, Lenkijos Respublikos egzilinės vyriausybės užsienio reikalų ministras.
19
1947 m. privatūs pasikalbėjimai virto tiesioginėmis derybomis. Tų
metų kovą į Londoną atvyko Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas M. Krupavičius ir atstovas V. Sidzikauskas. Pastarasis
susitiko su Lenkijos Respublikos egzilinės vyriausybės užsienio reikalų
ministru A. Tarnowskiu. Įvyko derybos. Lenkiški protokolai liudija,
kad iš esmės buvo svarstyti socialiniai išeivių klausimai. Mat didžioji
dalis už valstybės ribų atsidūrusių asmenų gyveno DP stovyklose Vokietijoje ir Austrijoje, kasdienės jų buities sąlygos buvo labai sunkios26.
Socialiniai klausimai didesnės įtampos nekėlė, tačiau, kaip parodė laikas, priimti sprendimai neatnešė jokios naudos.
Gerokai sudėtingesnis pasirodė mėginimas aptarti politinius klausimus. Kaip ir prieš metus, lenkai nelinko į kalbas apie sienas, todėl lenkų per
šį susitikimą parengtame projekte jos visai nebuvo minimos27. Mažiausiai
šešis kartus nuo kovo 8 iki 14 d. lenkai redagavo raštą ir kovo 14 d. jį įteikė
V. Sidzikauskui kaip Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui28.
Tai sužinojęs diplomatijos šefas Stasys Lozoraitis apkaltino V. Sidzikauską peržengus kompetenciją ir suspendavo sutarties pasirašymą.
Apsikeitimas raštais buvo atidėtas. Paaiškinamame laiške S. Lozoraičiui Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto atstovas rašė, kad santykių su lenkais normalizavimas turi vykti keliais etapais. Pirmiausia
atnaujinant diplomatinius santykius ir bendrai kovojant dėl abiejų šalių
išvadavimo. Antra, Vilniaus klausimo aptarimas turėjo būti atidedamas vėlesniam laikui. Svarbu pažymėti, kad Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas šalių išlaisvinimo tikėjosi per naują karinį konfliktą Europoje ir galutinis Vilniaus klausimo sprendimas galėjo būti
paliktas ateičiai.
26. 1947 m. kovo 5 ir 10 d. pokalbių apie lenkų ir lietuvių išeiviją protokolas, 1947 03 14,
IPMS, A. 11. E. / 1234; 1947 m. kovo5 ir 10 d. pokalbių apie lenkų ir lietuvių išeiviją protokolas, 1947 03 14, IPMS, A. 11. E. / 1166.
27. A. Tarnowskio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 03 14, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 5.
28. A. Tarnowskio laiško V. Sidzikauskui juodraštis, 1947 03 08, IPMS, A. 11. E. / 1166
ir IPMS, A. 11. E. / 1234; A. Tarnowskio laiško V. Sidzikauskui juodraštis, 1947 03 10,
A. 11. E. / 1166 ir IPMS, A. 11. E. / 1234; A. Tarnowskio laiško V. Sidzikauskui juodraštis,
1947 03 14, IPMS, A. 11. E. / 1166; A. Tarnowskio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 03 14, IPMS,
A. 11. E. / 1166; A. Tarnowskio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 03 14, LCVA, f. 668, ap. 1, b.
155, l. 5.
20
Analogiška situacija buvo ir kitoje derybų stalo pusėje. Lenkams
neprabilus dėl Vilniaus priklausomybės ateityje, 1947 m. balandžio 1 d.
ministrų tarybos posėdyje Lenkijos vidaus reikalų ministras Z. Berezowskis papriekaištavo, kad iš anksto neužtikrinta 1939 metų sienų neliečiamybė. Jo manymu, teritorinių klausimų nutylėjimas tik vilkina
problemą29.
Išlikusi diplomatų korespondencija liudija nemenką sumaištį, trukusią iki birželio30, kol dar nebuvo aišku, ar kovo 14 d. raštais buvo ar
tik bus pasikeista. Diplomatinis korpusas vieningai31 laikėsi pozicijos,
kad pasikeitimas raštais turi būti atidėtas bent jau iki Paryžiuje prasidėsiančios antrosios Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto ir Lietuvos diplomatų konferencijos32. Pasikeitimas buvo atidėtas dar keletą
kartų.
Lenkai nebuvo linkę spausti lietuvių, nes turėjo vidinių problemų.
1946 m. pabaigoje, sunkiai susirgus prezidentui Władislawui Raczkiewicziui33, iškilo įpėdinystės klausimas. Ligtoliniai aktai įpareigojo Tomaszą Arciszewskį perimti pareigas, tačiau 1947 m. balandį prezidentas
savo pareigas eiti pavedė buvusiam užsienio reikalų ministrui Augustui
Zaleskiui34. Visas procesas vyko už uždarų durų ir T. Arciszewskis nebuvo informuotas, kad jam nenumatoma prezidento pareigybė. A. Zaleskis paskutiniu metu buvo ypač aktyvus kontaktų su SSRS mezgimo
29. K. Tarka, Derybos su Baltijos šalių atstovais..., p. 357.
30. S. A. Bačkio telegrama S. Lozoraičiui, 1917 05 21, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 9; P. Padalskio laiško P. Žadeikiui nuorašas, 1947 05 21, ten pat, l. 15; S. Lozoraičio pro memoria Lietuvos diplomatams, 1947 05 22, ten pat, l. 16; S. A. Bačkio laiškas S. Lozoraičiui,
1947 05 51, ten pat, l. 10; S. A. Bačkio laiško V. Sidzikauskui nuorašas, 1947 05 22, ten
pat, l. 17–18; J. Šaulio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 05 23, ten pat, l. 19; P. Žadeikio laiškas
S. Lozoraičiui, 1947 05 46, ten pat, l. 22; S. Lozoraičio laiško B. K. Balučiui nuorašas,
1947 05 28, ten pat, l. 26.
31. Lietuvos pasiuntinys Švedijoje Vaclovas Gylys, remdamasis Berno protokolais, S. Lozoraičiui siūlė kuo greičiau užglaistyti konfliktą, nematydamas nei kompetencijų, nei
požiūrių skirtumų.
32. Iš pradžių ji buvo numatyta liepos 1 d., tačiau įvyko tik rugpjūtį.
33. Władislawas Raczkiewiczius (1885 Kutaisis, Gruzija,–1947 Ridinas, Velsas) – politikas, karininkas. Lenkijos Respublikos prezidentas emigracijoje.
34. Augustas Zaleski (1883 Varšuva, Lenkija,–1972 Londonas, Didžioji Britanija) – politikas, diplomatas Lenkijos Respublikos prezidentas emigracijoje.
21
priešininkas35. Tai atitiko nusistatytą lenkiškojo Londono liniją, todėl
jo kandidatūra buvo priimtinesnė36. Kai balandį prezidentas W. Raczkiewiczius mirė, socialistai, kuriems priklausė ir T. Arciszewskis, ėmė
ginčyti naujojo prezidento paskyrimo teisėtumą. Tačiau visiems kitiems sutinkant su buvusio prezidento W. Raczkiewicziaus balandį pareikšta valia, vis dėlto A. Zaleskis tapo naujuoju Lenkijos Respublikos
prezidentu emigracijoje37. Tuo nepatenkintas T. Arciszewskis pareiškė,
kad jis taip pat eina prezidento pareigas, nes, mirus W. Raczkiewiczui,
nebeturįs kam įteikti atsistatydinimo raštų. 1947 m. vasaros įkarštyje
A. Zaleskis paleido T. Arciszewskio vyriausybę ir naująją sudaryti pakvietė Tadeuszą Bór-Komorowskį38.
1947 m. gruodžio 9 d. V. Sidzikauskas dar kartą matėsi su lenkų
atstovais Londone. Pakviestas pusryčių, jis susitiko su užsienio reikalų
ministru A. Tarnowskiu, tačiau nepanoro pasimatyti nei su naujuoju
Lenkijos prezidentu emigracijoje Augustu Zaleskiu, nei su ministru
pirmininku Tadeuszu Bór-Komorowskiu, motyvuodamas laiko stoka.
Per pusryčius V. Sidzikauskas išdėstė, jog lietuviai reikalauja garantijos,
kad, ateityje nesutarus dėl Vilniaus, nekils ginkluotų konfliktų. Lenkai
tokių deklaracijų neketino teikti. Jie sutiko, kad po karo šis klausimas
priklausys nuo kitų jėgų, todėl beprasmiška dabar dėl to tartis39. Derybos įstrigo ilgesniam laikui.
Tačiau tuo pat metu, kai po Paryžiaus konferencijos diplomatai ir
toliau ginčijo susitarimo su Lenkijos Respublikos egziline vyriausybe
paragrafus, politinėje lenkų emigracijos arenoje atsirado naujas žaidėjas, sudrumstęs vandenis visose stovyklose. Iš Liaudies Lenkijos į emigraciją vėl grįžo buvęs vyriausybės ministras pirmininkas Stanisławas
Mikołajczykas.
35. A. Friszke, Życie polityczne emigracji..., s. 71–74.
36. T. Wolsza, Rdząd RP na obczyźnie..., s. 25.
37. A. Friszke, Życie polityczne emigracji..., s. 73.
38. Tadeuszas Bór-Komorowskis (1895 Chorobrovas, Lenkija,–1966 Baklisas, Didžioji
Britanija) – generolas, politikas. Lenkijos Respublikos egzilinės vyriausybės ministras
pirmininkas.
39. A. Tarnowskio ir T. Gwiazdoskio susitikimo su V. Sidzikausku ataskaita, 1947 12 12,
IPMS, A. 11. E / 1166.
22
S. Mikołajczykas buvo antrasis Lenkijos egzilinės vyriausybės ministras pirmininkas iškart to W. Sikorskio mirties, Valstiečių partijos
vadovas, vienintelis iš Londono vyriausybės panoręs dalyvauti derybose su Maskva ir už tai sulaukęs didžiulės kritikos, 1944 m. jis grįžo į
komunistinę Lenkiją ir tapo pirmuoju premjero pavaduotoju bei žemės
ūkio ministru. Vis dėlto ilgainiui, šalies valdžioje įsitvirtinant komunistams, S. Mikołajczykas liko pagrindinė opozicinė figūra krašte, neretai apšaukiama užsienio šnipu ar kolaborantu40. Supratęs, kad kyla
pavojus gyvybei, 1947 m. spalį, padedamas britų ir amerikiečių, jis dar
kartą emigravo41. Jau metų pabaigoje atsidūrė JAV, kur 1947 m. gruodį
buvo surengtas Polonijos kongresas. Jame didžiulio dėmesio sulaukė
S. Mikołajczykas. Vis dar krizę išgyvenanti Lenkijos egzilinė vyriausybė tuo buvo nepatenkinta. Kairiųjų pažiūrų S. Mikołajczykas buvo tarsi
krislas akyje nacionalistinei vyriausybei Londone, kuri jį kaltino prisidėjus prie oficialaus jos nepripažinimo. Pats S. Mikołajczykas taip pat
vengė susitikti su egziline valdžia – tai teikė puikų pagrindą ir toliau jį
aštriai kritikuoti spaudoje. Vienas iš priekaištų, išsakytų per oficiozą
Przegląd polski, buvo tai, kad S. Mikołajczykas savo vykdoma politika
parceliuoja Lenkijos rytines žemes42.
Nors lietuvių išeivijoje sklandė gandai, kad S. Mikołajczykas Vilnių
pripažino Lietuvai43, platesnis bendradarbiavimas su juo ir jo aplinka
nebuvo išplėtotas. Lietuvių išeivija buvo gana įtari socialistinių pažiūrų
asmenims. Kita vertus, lenkų politinės emigracijos susiskaldymas davė
akstiną kai kurioms Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą sudarančioms grupėms abejoti ir lenkų Londono egzilinės vyriausybės teisėtumu. Pasigirdo nuomonių, jog ji nėra tokia reprezentatyvi, kad galėtų būti
lygiavertė Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto partnerė44.
1948 m. lietuvių ir lenkų santykiai persikėlė į naują plotmę – iš privačių pasikalbėjimų į viešąją erdvę. Imta santykius aiškintis spaudoje.
40. P. Machcewicz, Emigracja w polityce międzynarodowej..., s. 35.
41. N. Davies, Dievo žaislas. Lenkijos istorija, t. 2, Vilnius, 2002, p. 613.
42. Lenkų pasiskirstymas, 1948 01 04, LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 105–107.
43. Vilniaus byla lenkų šaltiniuose, Tautos praeitis, 1959, t. 1, knyga 1, p. 285.
44. M. Brakas, Mažoji Lietuva ir lenkai, 1960, Amerikos lietuvių kultūros archyvas (toliau – ALKA), M. Brako archyvas, 8 failas, l. 33.
23
1948 m. gegužės viduryje Augsburge leidžiamo lietuviško savaitraščio
Žiburiai45 redaktorius Juozas Vitėnas46 kreipėsi į Lenkijos Respublikos
prezidentą Augustą Zaleskį, prašydamas atsakyti į 15 klausimų, kurie
rūpi lietuvių visuomenei emigracijoje47.
Laiškas prezidentui buvo perduotas per amerikiečių zonoje leidžiamo lenkų savaitraščio Kronika redaktoriaus Stanisławo Białasiewicziaus ir diplomato Tadeuszo Katelbacho48 rankas. Tai reiškė, kad
tiesioginis ryšys su lenkų „viršūnėmis“ buvo sunkiai pasiekiamas ne
tiek dėl fizinio kiek dėl hierarchinio atstumo. Gavus Žiburių klausimus,
prezidentas buvo išvykęs, todėl atsakyti į juos turėjo užsienio reikalų
ministras A. Tarnowskis, pasitenkindamas laišku Žiburių redaktoriui.
Tačiau, kaip ir buvo galima tikėtis, jokių priemonių santykiams „pagerinti“ jis neišdėstė. Nebuvo užsiminta ir apie nuo 1946 m. pavasario
vykstančias derybas su Vyriausiuoju Lietuvos išlaivinimo komitetu.
Kad ir koks palankus būtų buvęs A. Zaleskio tonas, lietuviams
buvo sunku patikėti teiginių nuoširdumu. Kaskart, kai tik atsirasdavo
proga lenkams pasisakyti santykių su lietuviais klausimu, jie nepamiršdavo atsigręžti į bendrą istoriją. O joje ir slypėjo nesutarimų priežastys.
Abiejų Tautų Respublikos laikotarpį lenkai laikė abipusio supratimo
tarpsniu, akcentavo XIX a. sukilimus kaip bendrą kovą su bendru priešu, tačiau neįstengė suvokti, kad tuos pačius dalykus lietuviai vertina
visiškai kitaip. Nors visuomenėje ir tvyrojo nepasitikėjimas, Žiburiuose
pirmą kartą po karo lietuvių emigracijai buvo viešai pristatyta oficiali
lenkų pozicija tarpusavio santykių klausimu. Vėliau užsienio reikalų
ministro atsakymai į klausimus buvo perspausdinti Amerikos lietuvių
informacinio centro leidžiamame Lithuanian Bulletin49, taip sulaukdami dar daugiau skaitytojų.
45. Savaitraštis Žiburiai ėjo Augsburge 1945–1949 m. Pradžioje redagavo J. Vaidelys ir
J. Vitėnas, vėliau vienas J. Vitėnas, nuo 1949 m. kovo K. Mickevičius.
46. Juozas Vitėnas (1912 Putriai, Biržų apskr.; mirties datos nustatyti nepavyko) – teisininkas, žurnalistas, redaktorius, ateitininkų ir šaulių veikėjas.
47. K. Tarka, Derybos su Baltijos šalių atstovais..., p. 359.
48. Tadeuszas Katelbachas (1897 Varšuva, Lenkija,–1977 Niujorkas, JAV) – diplomatas,
žurnalistas, visuomenės veikėjas, politikas.
49. R. Jurgėlos laiškas A. Zaleskiui, 1948 08 18, IPMS, A. 11. E. / 1166; T. Gwiazdoskio laiškas K. Morawskiui, 1948 09 01, IPMS, A. 11. E. / 1113; T. Gwiazdoskio laiškas R. Jurgėlai,
1948 09 02, ten pat.
24
Vis dėlto tikrasis A. Tarnowskio straipsnio rezultatas buvo Žiburiuose
per šešis numerius išspausdinta lenkų politikos analizė. Vakarų Europoje vis dar buvo viliamasi, kad kils karas. Gal dėl to norėta suderinti
ateities perspektyvas, kad šį kartą karo rezultatai nebeatneštų tokios pabaigos Vidurio Rytų Europos tautoms. Sovietams ir amerikiečiams kovojant dėl įtakos Vokietijoje, DP gyventojai kasdien laukė, į kurią pusę
pakryps jėgos svertai. Buvo aišku, kad Europa prarado savo įtaką pasauliniame jėgos žaidime, todėl visi žvilgsniai krypo į JAV kaip būsimo karo
laimėtoją ir Vidurio Rytų Europos tautinių valstybių gelbėtoją. Tikėta,
kad dar vieno karo SSRS laimėti nesugebės. Tačiau taip neatsitiko. Šeštojo dešimtmečio pradžioje tapo visiškai aišku, kad Rytų ir Vakarų įtampa Vidurio Rytų Europos išeiviams neleis grąžinti gyvenimo į įprastas
sąlygas savo buvusiose teritorijose taip greitai, kaip jie svajojo. Susikūrusi NATO, prasidėjęs Korėjos karas, SSRS išbandyta pirmoji atominė
bomba stabdė mintis apie greitas regionines permainas „gera“ linkme.
Stebint įvykius pasaulyje keitėsi ir išeivių veiksmai. Užuot planavę grįžti
į tėvynę, Vokietijos stovyklose gyvenantys karo pabėgėliai jau baigė išsivažinėti po pasaulį ir tapo emigrantais. Lietuvių ir lenkų valdantieji emigracijos sluoksniai, matydami savo tautiečių elgesį, ėmė taikytis prie jų
savo veiksmais. Išgyvendami persikėlimo iš DP stovyklų į naujas vietas
ir įsikūrimo sunkumus, žmonės buvo prislėgti kasdienės egzistencijos
rūpesčių. Lietuvių ir lenkų oficialių asmenų tiesioginių susitikimų išeivijoje beveik nebuvo. V. Sidzikauskui persikėlus gyventi į JAV, nebeliko
pagrindinio Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto ryšininko su
Lenkijos Respublikos egziline vyriausybe. Pagaliau, įvykiams kiek sulėtėjus, nustota skubinti lietuvių ir lenkų santykių sureguliavimo klausimą. Nematant realių galimybių grįžti į tėvynę, suspenduotos ir Vilniaus
krašto „dalybos“. Nusivylimą esama tarptautine padėtimi ir neveiklumą
santykių plėtroje pakeitė kitokia bendravimo forma. Imta daugiau dėmesio skirti ateities vaizdiniams. Nematant perspektyvos realiai ką nors
keisti, pradėta galvoti, kaip keisti žmonių įsivaizdavimą, nusistovėjusius
stereotipus, praeities įvykių vertinimus. Nevykę susitarimų bandymai iš
karto po karo leido suprasti, kad ateityje laukia tokios pat nesėkmės, jei
nebus iš naujo pervertinti abiejų tautų tarpusavio santykiai.
Tačiau tokiam vizijų kūrimo darbui turėjo atsirasti naujų pajėgų.
Taip atsitiko, kai Londone Lenkijos Respublikos egzilinė vyriausybė
25
gedėjo ką tik mirusio prezidento W. Raczkiewiciaus, po kurio mirties
prasidėjo kompetencijų nepasidalijimo nulemta vyriausybės krizė, o
Romoje J. Giedroycas išleido pirmąjį žurnalo Kultura numerį50. Su juo
prasidėjusi lenkų intelektinės minties sklaida veikė ne tik išeivijos, bet
ir krašto gyvenimą, lietuvių ir lenkų dialogą, regiono geopolitinės minties raidą. Žurnalas iki šiol tyrinėtojų vertinamas kaip vienas reikšmingiausių lenkų išeivijos kūrinių51. Kultura sudarė erdvę, kurioje galėjo
rastis dialogas. Į pastarąjį įsitraukė lietuviškieji leidiniai, kurių puslapiuose spausdinami ateities lietuvių ir lenkų, Lietuvos ir Lenkijos santykių vaizdiniai. Be abejonės, svarbiausiu diskusiniu klausimu visada
buvo Vilnius ir Vilniaus kraštas. Jam dėmesys skirtas ne tik intelektualinėje lietuvių ir lenkų išeivijos spaudoje, dienraščiuose ir žurnaluose,
bet ir specialiuose leidiniuose. Tam turėjo padėti 6–8 dešimtmečiais leidžiami istoriniai žurnalai Alma Mater Vilnensis ir Pamiętnik Wileński.
Jų bendraautoriai daugiausia telkėsi Londone ir buvo susiję su Vilniuje
veikusiu Stepono Batoro universitetu. Daugiakultūrio miesto ir daugiakultūrės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tradicijos puoselėjimas turėjo auklėti jaunąją kartą. Bendros istorinės dvasios gaivinimui,
vienodam įvykių interpretavimui turėjo pasitarnauti Lietuvių–lenkų
Adomo Mickevičiaus vardo draugija Didžiojoje Britanijoje. Jau pačiu
pavadinimu išreikštas siekis ieškoti bendro istorijos vardiklio. Juo pasirinktas Adomas Mickevičius, apie kurio tapatybę (lietuviškumas,
lenkiškumas ar net baltarusiškumas) ne kartą diskutuota privačiuose
susiėjimuose. Tačiau šį kartą poetas turėjo tapti jungiančiu simboliu.
Šiandienos tekstuose išnyra tik menkos informacijos nuotrupos apie šią
draugiją. Kai kuriuose lenkų autorių straipsniuose randama pavienių sakinių apie bendrą lietuvių ir lenkų projektą, mėgintą įgyvendinti emigracijoje52. Lietuviškoji istoriografija taip pat labai kukli53. Tačiau pats tokios draugijos egzistavimo faktas įpareigoja pasidalyti turima informacija su skaitytoju.
50. R. Habielski, Mapa Maisons-Laffitte (Giedroyc i Londyn), Jerzy Giedroyc: kultura,
polityka, wiek XX, Warszawa, 2009, s. 239.
51. T. Snyder, Tautų rekonstrukcija. Lietuvos, Lenkija, Ukraina, Baltarusija 1569–1999,
Vilnius, 2008, p. 247–262.
52. I. Hofman, Ukraina, Litwa, Białoruś w publicystyce Paryskiej „Kultury”, Poznań,
2003, s. 19.
53. K. Barėnas, Britanijos lietuviai 1947–1973..., p. 102.
26
Iniciatyva kurti draugija atsirado 1957 metais. Jos autoriai buvo lenkas H. Zabielskis54 ir lietuvis R. Baublys. Jų pastangomis 1957 m. liepos 11 d. įvyko tautinių grupių narių susitikimas Londone. Susirinkusieji
nusprendė, kad visus juos pirmiausia jungia vienodas nusistatymas jų
šalių okupantės SSRS atžvilgiu, taip pat laisvas apsisprendimas vykdyti
bendrą akciją siekiant visiškos Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomybės
(taip pat ir kitų pavergtų tautų). Organizacijos uždaviniai formuluoti
tokie: užmegzti lietuvių ir lenkų visuomenių Didžiojoje Britanijoje santykius, geriau pažinti abiejų tautų kultūrinius laimėjimus, reguliariai
organizuojant bendrus kultūrinius renginius, rengti susitikimus, kurių
pagrindu būtų steigiami privatūs klubai, taip plėtojamas panašaus pobūdžio lietuvių ir lenkų organizacijų bendravimas55.
Didžioji dalis šiandien tyrinėtojui įmanomų pažinti vizijų buvo
spausdintos periodinių leidinių puslapiuose. Dažnai lenkų emigracijos
sudarytos sąlygos (publikuojami leidiniai, įsteigtos organizacijos, parašyti straipsniai ar knygos, pasakyti pranešimai ar kalbos) skatindavo
lietuvių emigracijos atstovus imtis atsakomųjų veiksmų. Atsidūrę palankesnėje pozicijoje sienų klausimu, lietuviai užėmė daugiau stebėtojo
vaidmenį, todėl, tik iškilus grėsmei, traukdavo plunksną ir straipsniais
gynė savo interesus.
Devintajame dešimtmetyje nuo vizijų laikotarpio ir menkų lietuvių
ir lenkų kontaktų palengva vėl buvo atsigręžta į tiesioginį bendradarbiavimą. Tiesa, laikui bėgant keitėsi veiklos subjektai. Kintanti pasaulinė
politinė situacija lėmė galimybę atsirasti naujiems veiksniams. Įvykiai
Lenkijoje leido susikurti Solidarumui, išjudinusiam lenkų pogrindžio
organizacijų tinklą. Kai kurios jų buvo suinteresuotos santykių su lietuvių išeivija mezgimu ir išlaikymu, todėl stengėsi išgryninti vaizdinius, suteikti jiems realų pagrindą. Dešimtmečius kai kurių lenkų emigracijos sluoksnių kartotą rytinių pakraščių susigrąžinimo idėją ėmė
keisti iš Lenkijos atsklindantys balsai, kurie, dažnai paveikti išeivijoje
marginaline laikytos Kulturos, skelbė ateities susitarimo būtinybę. Apie
54. Apie H. Zabielskį informacijos rasti nepavyko.
55. Towarzystwo Polsko–Litewskie im. Adama Mickiewicza w W. Brytanii, apie 1960,
Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos institutas (toliau – VDU LII), K. K. Baublio archyvas, l. 16–17.
27
tai byloja ir šiandienė istoriografija. Aptariant devintojo dešimtmečio
lenkų išeivijos ryšius su kaimyninių tautų emigracija minima J. Gied
royco ir J. Mieroszewskio išpopuliarinta vadinamoji ULB koncepcija.
Atrodo, daugiau nieko ir nėra56. Toks situacijos apibendrinimas nėra
neigiamas jos įvertinimas. Kontaktų paprasčiausiai buvo tiek mažai ir
jie turėjo tokią menką reikšmę, kad išlikę pavieniai dokumentai net neleidžia susidaryti bendresnio vaizdo. Todėl iš šioje šaltinių publikacijoje pateikiami tik kiek labiau vienas kitą atliepiantys dokumentai.
Aštuntajame dešimtmetyje lenkų politinė išeivija dar kartą suskilo
į dvi dalis. Atsirado du prezidentai ir dvi egzilinės vyriausybės. Viena,
vadovaujama prezidento Kazimierzo Sabbato57, nesulaukė pačių lenkų
platesnio pripažinimo58. Antrajai vadovavo prezidentas Juliuszas Nowina-Sokolnickis59. JAV lietuvių bendruomenė veikėjo A. Gurecko teigimu, nė viena jų nebuvo nusiteikusi derėtis dėl būsimų sienų60, todėl nė
su viena jų lietuvių išeivija nesistengė palaikyti kontaktų.
Atsiliepdama į laikotarpio situaciją išeivijoje susikūrė lenkų organizacija Pomost61. Jos daliniu tikslu tapo ryšių tarp krašto ir emigracijos
palaikymas, ji nesitenkino vien tik lenkų emigrantais, bet taip pat kreipė dėmesį ir į įsikūrusius Vakaruose kaimynus iš lietuviškų, ukrainietiškų ir gudiškų teritorijų.
XX a. aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sandūra leido vėl persvarstyti situaciją. Lenkų išeivijoje iki tol labai svarbus lietuviams politinis
veiksnys – Lenkijos Respublikos egzilinė vyriausybė ir jos prezidentas –
tapo beveik šalutiniu dalyku reguliuojant santykius. Vidinės peripetijos su dviem prezidentais vienu metu, kategoriškas nusistatymas sienų
klausimu nebedomino lietuvių politinių veiksnių. Egzilinės vyriausybės
56. P. Machcewicz, Emigracja w polityce międzynarodowej..., s. 244; K. Tarka, Emigracyjna dyplomacja..., s. 272–273.
57. Kazimierzas Sabbatas (1913 Bieliny, Lenkija,–1989 Londonas, Didžioji Britanija) –
teisininkas, politikos ir visuomenės veikėjas.
58. A. Friszke, Życie polityczne emigracji..., s. 409.
59. Juliuszas Nowina-Sokolnickis (1920 Pinskas, Lenkija,–2009 Kolčesteris, Didžioji Britanija) – politikos ir visuomenės veikėjas.
60. A. Gureckas, Ne be sąlygų, Tėviškės žiburiai, 1989 01 31, nr. 5.
61. Pomost – lenkų išeivijos organizacija, susikūrusi XX a. devintajame dešimtmetyje
JAV. Leido tokio pat pavadinimo žurnalą.
28
ir lietuvių emigracijoje vis mažiau reiškiančio Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto derybos praktiškai sustojo. Bet į politinę areną įsiveržė
Pasaulio lietuvių bendruomenė. Jos Visuomeninių reikalų taryba ėmėsi
aktyvių veiksmų būsimos Lietuvos sienų, arkivyskupijos bei bendrai lietuvių ir lenkų santykių reguliavimo srityse. Tačiau dialogas nesimezgė.
Kodėl? Kalbant apie Pasaulio lietuvių bendruomenę, ji buvo labai aiškiai
nusistačiusi, kad bendradarbiaus tik su tomis lenkų organizacijomis, institucijomis, grupėmis ar asmenimis, kurie viešai ir aiškiai pasisako dėl
Vilniaus priklausomybės Lietuvai ir visiškai atsižada bet kokių pretenzijų į kraštą62. Devintajame dešimtmetyje tokios deklaracijos jau buvo
galimos, nes tarp lenkų išeivijos jau egzistavo taip manantys sambūriai.
Tokiais sambūriais laikytos Pomost ir J. Giedroyco redaguojama Kultura.
Naujas lietuvių ir lenkų santykių etapas prasidėjo devintojo dešimt
mečio pradžioje, lietuvių išeivijos gyvenime įsitvirtinus Pasaulio lietuvių bendruomenei, naujuoju popiežiumi išrinkus lenką ir Lenkijoje
prasidėjus Solidarumo judėjimui. Imta konkrečiau vaizduotis Lietuvos
ir Lenkijos santykius ateityje, todėl į viešumą iškilo Jaltos konferencijos
sprendimų anuliavimo ir Vilniaus arkivyskupijos priskyrimo Lietuvai
klausimai. Abiem atvejais Pasaulio lietuvių bendruomenė ir JAV lietuvių bendruomenė stengėsi paveikti JAV ir Vatikano nuostatas, kad,
jeigu žlugtų SSRS, Vilniaus ir Vilniaus krašto priklausomybė Lietuvai
nebūtų kvestionuojama.
1988 m. Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio jaunesniojo
ir visuomenės veikėjos Wandos Gawronskos iniciatyva Romoje buvo
organizuotas lietuvių ir lenkų susitikimas, vadinamas Romos konferencija. Nujausdami galimas permainas SSRS bloke, lietuvių išeivijos
atstovai susitiko su Lenkijos opozicijos veikėjais. Pradėtos derybos dėl
oficialių santykių užmezgimo. Pirmą kartą derybose su lenkais neiškilo
Vilniaus krašto priklausomybės klausimas, nes konferencijoje dalyvaujantys lenkai sutiko su jo priskyrimu Lietuvai. Konferencija tapo paskutiniu lietuvių išeivijos bandymu tartis su lenkais, paskui visą veiksmų iniciatyvą perėmė gyvenantieji krašte.
62. A. S. Gečys, PLB veikla dėl Vilniaus arkivyskupijos priskyrimo Lietuvai, Draugas,
1986 01 22, nr. 14.
29
DOKUMENTŲ RINKINIO SUDARYMO PRINCIPAI
Rengiant dokumentų rinkinį, sudaryta redakcinė antraštė ir dokumento legenda. Redakcinėje antraštėje nurodomas dokumento numeris,
pavadinimas ir, jei yra žinoma, data. Dokumento legendoje nurodoma,
kokiame archyve jis saugomas, taip pat archyvinis fondas, aprašas, byla
ir lapo numeris (jei dokumentai visiškai sutvarkyti).
Laikytasi šių taisyklių:
1. Dokumentų kalba ir stilius netaisyti: tekstai pateikiami autentiški, išlaikant originalią autorių sintaksę, rašybą ir skyrybą.
Ištaisytos tik šiurkščiausios kalbos klaidos. Dokumentai pateikiami originalo kalba (lietuvių, lenkų ir anglų).
2. Asmenvardžių ir vietovardžių rašyba nevienodinama.
3. Paliekama įvairuojanti datų rašyba. Kartais dokumentai visai
neturi datų.
4. Rankraštiniai dokumentai ar prierašai ranka spausdinami
kursyvu.
5. Santrumpos atskleistos, išdilusios ar praleistos raidės įterptos
laužtiniuose skliaustuose.
6. Neįskaitomos raidės, žodžiai ar sakiniai pažymėti brūkšneliais (--).
7. Nuorodų tekste, jei įmanoma, pateikiama trumpa informacija
apie dokumente pirmą kartą minimus asmenis, organizacijas,
įvykius. Vėliau paaiškinimai nebekartojami.
8. Nuorodų tekste pateikiami svetimkalbių frazių reikšminiai vertimai.
9. Dokumente dažniausiai pasitaikančios santrumpos pateikiamos atskiru priedu.
10. Dokumentuose palikti autorių padaryti pabraukimai ir
išbraukimai.
30
Nr. 1. A. Vokietaičio63 parengta
„Santykiai su lenkais“ trumpoji versija, 1945.
TRUMPOJI VERSIJA
Santykiai su lenkais
Tuo tarpu kaip ryšys ir bendradarbiavimas su estų ir latvių pogrindžio atstovais vyko labai sklandžiai, su mūsų likimo pietryčių kaimynu – lenkais – nežiūrint visų pastangų tiek vietoje, – Vilniuje, – tiek
užsienyje Stokholme ir Berne iki pat Raudonosios Armijos į Lietuvos
ir Lenkijos teritoriją 1944 m. vasarą, taip ir nepavyko susitarti ir susikalbėti bendradarbiavimui. Lenkų pogrindžio spauda – „Niepodleg
lość“64 – viešas laikraštis „Dziennik Polski“65 ir jų slapta radijo stotis
„Swit“66, o taip pat jų viena anglų kalba leidžiama spauda iki pat galo
nesiliovė varyti šmeižto ir kaltinimų kampaniją prieš lietuvius.
*
L[ietuvos] L[aisvės] K[ovotojų] S[ąjungos]67 pogrindžio spauda ir
jos atstovai buvo aktyviai įsijungę į polemiką su ta lenkų propaganda
63. Algirdas Vokietaitis (1909 Kaunas–1994 Kalifornija, JAV) – kūno kultūros dėstytojas,
visuomenės veikėjas. Lietuvos laisvės kovotojų sąjūdžio pogrindžio atstovas.
64. Lenk. Niepodległość (liet. Nepriklausomybė) – nesutiko, kad komunistinėje sistemoje buvo galima pasiekti bent dalinę laisvę ar ribotų teisių. Siekė išplėtoti karingą pogrindį ir nuversti sistemą. Manė, kad SSRS turėtų būti padalyta ir jos sudėtyje esančioms
tautoms turėtų būti garantuotos laisvo apsisprendimo ir nepriklausomybės teisės. Organizacija nereiškė pretenzijų į buvusias Lenkijos rytines teritorijas.
65. Lenk. Dziennik Polski i Dziennik Żołnierza (liet. Lenkijos dienraštis ir kario dienraštis) – nuo 1940 m. ėjo kaip Dziennik Polski Londone, 1944 m. sujungtas su I lenkų
korpuso Glazge leistu dienraščiu Dziennik Żołnierza. Nuo 1945 m. Lenkijos egzilinės
vyriausybės organas.
66. Swit – lenkų pogrindžio radijo stotis.
67. LLKS – Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga – 1940 m. įkurta pogrindžio organizacija, kovojusi
su sovietų ir vokiečių okupacine valdžia ir siekusi atkurti Lietuvos valstybės nepriklausomybę.
31
ir įsijungę atstovai tiek vietoje (Vilniuje), tiek ir Stokholme vaidino gan
svarbią rolę pasitarimuose su lenkų pogrindžio ir Lenkijos vyriausybės
atstovais, išryškinant kelių ir priemonių susitarti bent modus vivendi68
gal vėliau rasiu kiek plačiau prie šito klausimo sustoti.
Pagrindinės to nesutarimo priežastys, santykiai su švedais ir LLKS
vien 1943 metų būvyje buvo išleidžiami net trys specialūs biuleteniai anglosaksams kaip paaiškėjo jau 1943 metų pavasarį lenkų klausimu buvo šios:
*Kaip paaiškėjo iš pasikalbėjimų su atsakingais lenkų rezistencijos
atstovais ir oficialiais Lenkijos Vyriausybės tandemo reprezentantais
pagrindinės priežastys tam nesutarimui buvo šios:
1) Skirtingas požiūris į priešo sąvoką.
Tuo tarpu, kai lenkams priešas Nr. 1 buvo vokiečiai, mums, o taip
pat latviams ir estams, buvo ir paliko bolševikai. Dėl to lenkų „baltieji partizanai“ Vilniaus krašte nematė jokių kliūčių bendradarbiauti
su sovietų kontrolėje veikiančiais „raudonaisiais partizanais“. Jų pog
r[indinė]. vadovybė išleido įsakymą bendradarbiauti su įžygiuojančia
R[audonąja]. Armija.
2) Skirtingos rezistencijos formos: lenkų – aktyvus ginkluotas ambicinis pasipriešinimas, lietuvių – pasyvus, vengiant palengvinti sovietų grįžimą Lietuvon.
3) Dalinai skirtingi politiniai siekiai: lenkų – atstatyti Lenkiją
1939 m. ribose, taigi su Vilniaus kraštu, lietuvių – atstatyti Lietuvą su
sostine Vilniuje.
4) Nesiliaujanti lenkų antilietuviška propaganda Lenkijoj, Vilniaus
krašte ir Londone.
5) Lenkų istorinė didybės manija („od morza do morza“69) ir įsivaizduojama lenkų speciali „misija“ vadovauti Centriniam Europos
Blokui, kuriam priklausytų ir Lietuva.
Šaltinis: KMM TRM, f. 2, ap. 1, b. 6, d. 3.
68. Modus vivendi (lot.) – gyvenimo būdas; sugyvenimo, tarpusavio santykių pobūdis.
69. Lenk. Od morza do morza (liet. nuo jūros iki jūros) – Lenkijoje gyvavusi koncepcija
sudaryti Vidurio ir Rytų Europos tautų ir valstybių sąjungą, kuri tęstųsi nuo Baltijos iki
Viduržemio jūros. Koncepcijos vaizdiniai įvairavo, tačiau idėjos esmė buvo gvildenama
ir išeivijoje.
32
Nr. 2. J. Šaulio70 laiškas K. Griniui71, 1945 08 24
Brangus Pulkininke,
Mano mėginimas užmegzti savo laiku su Tamsta nuolatinį ryšį ir pastovų pasikeitimą informacijomis ir nuomonėmis nepasisekė. Teisybė, pirmas mano Tamstai 43. IX. 7 d. rašytas laiškas pasiekė Tamstą gana greitai:
t/p. metų spalių 16 d. Tamstos gi atsakymas iš spalių 31 d. išgulėjo Londone,
užsidarius keliui į Šveicariją, gana ilgai: aš jį gavau vos 44. III. 14 d.
Dabar bandau vėl tęsti toliau mūsų susižinojimą paprastu keliu, nes
kitokio nebeturiu.
/ Savo laiku, rašydamas Tamstai, buvau prašęs niekam apie mūsų
susirašinėjimą nesakyti, išėmus vien profesorių /ž[iū]r[ėti]. mano laiško 4 psl.
I. p./ Deja, tarpininkas 43. XI. 30 d. telegrafavo mano vietos bičiuliui štai ką:
„L.T.T-je Š[au]-io laiškas padarė didelio įspūdžio“ ir tt. Vadinasi, išeitų, kad
laiškas buvo LTT-je skaitytas. Gi Povilaitis t/p. m. lapkričio 4 d. telegrafavo
P[asiuntiny]-bei: „p. Š[aulio] skundos laiškas p. Gr[in]-iui dėl mano neva ne
sukalbamumo yra apgailėtina strategija, gi jo LTT. Sveikinimas per konsulą
D[aužvardį]72 iki šiol čia negautas“. Tiedvi telegrami prieš pastatęs, aš padariau
išvadą, kad žinios apie mano laišką yra išėjusios iš LTT. tarpo. Tai yra kartu
atsakymas ir į Tamstos liepos 2 d. laiške pastatytą klausimą. Nežinau, ar mano
čia klystama. Tamsta vietoje, atsiminęs visas apystovas73, gali aiškiai spręsti.
70. Jurgis Šaulys (1879 Balsėnai, Tauragės apskr.,–1948 Luganas, Šveicarija) – filosofijos
daktaras, Lietuvos nepriklausomybės akto signataras, diplomatas, spaudos darbuotojas,
visuomenės veikėjas.
71. Kazys Grinius (1899 Pilviškiai, Marijampolės apskr.,–1965 Vašingtonas, JAV) – Lietuvos kariuomenės pulkininkas, politikos ir visuomenės veikėjas. Prezidento Kazio Griniaus sūnus.
72. Petras Povilas Daužvardis (1895 Pakamentis, Alūkstos apskr.,–1971 Čikaga, JAV) –
teisininkas, visuomenės veikėjas, diplomatas, Lietuvos konsulas Čikagoje.
73. Aplinkybes.
33
/ Dėl telegramos Tamstos tėvo reikalu turiu Tamstai štai ką paaiškinti:
aš nesu telegrafavęs, nes reikalaujamų žinių neturėjau, žinojau betgi, kad jų
turi Edvardas74, todėl telefonavau jam, kad jis patelegrafuotų Tamstai turimas žinias, ką jis ir pažadėjo padaryti, bet, matyt, pažado netesėjo.
Tatai verčia mane dar štai ką apie tą poną konstatuoti.
Tamsta savo 43. X. 31 d. laiško 7 psl. 6-je eilutėje rašai, gailėdamas
dėl jo nebuvimo Amerikoje. Nežinau, kas būtų išėję, jei jis būtų ten buvęs. Aš apie jį nebuvau blogos nuomonės, kol jo arčiau nepažinau. Todėl,
kai jis, karui prasidėjus, prašėsi būtinai pas mane į patarėjus, aš sutikau
jį priimti ir pasirūpinau jo paskyrimu /kitaip nebūtų jo paskyrę/. Juo
arčiau jį betgi pažinau, juo labiau turėjau juo nusivilti: nei džentelmeniškumo nei lojalumo sąvokos, nekalbant jau apie paprastą dėkingumo
jausmą, nėra jam suprantamos. Suprantama jam yra tik viena: gaudyk
pinigą... Politiškai – tai kai vėjo lankstoma lendrė. Pasidavė iš pradžių
Kazio75 intakai, siūliusiai, matyt, jam nemažų perspektyvų / paskui su
juo mirtinai susipyko – pinigų klausimu!.../ Kiek sykių jo orientacija,
dėtis pagal laikiną padėtį fronte, keitėsi, nebegalėčiau pasakyti. Paskui
ėmė jis, kadangi aš turėjau apsigyventi Lugano nuo 1940 m. rudens, už
mano nugaros varyti įvairius gešeftus76, naudodamos iš pradžių P[asiuntiny]-bės, o paskui ir kitais kurjeriais. Tuos gešeftus tebevaro turbūt ligi šiol. Yra vis „baisiai užimtas“. Iš jo gyvenimo būdo matyti, kad
yra gerokai apaugęs plunksnomis, nes nežiūrint savo šykštumo, daužosi po brangius viešbučius, kviečiasi gana plačiai pas save į svečius ir t. t.
Kai ėmė rastis pabėgėliai, išsirūpino iš BALF-o77, taip pat už mano
nugaros, sau atstovybę / Dr. Končius78, profesorius – jo žmonės/ Kadangi tai buvo pabėgėlių reikalas, neoponavau, tik buvau pataręs
jam sudaryti tam tikrą komitetą nevienašališką, pritraukus į darbą ir
74. Edvardas Turauskas (1896 Endriejavas, Kretingos apskr.,–1966 Paryžius, Prancūzija) – diplomatas, visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas.
75. Kazys Škirpa.
76. Gešeftas (vok.) – darbas, verslas.
77. Bendrasis Amerikos lietuvių fondas – JAV lietuvių šalpos organizacija, veikusi 1944–
2008 metais. Centras buvo Brukline, nuo 1973 m. – Čikagoje.
78. Juozas Končius (1891 Stulgiai, Skaudvilės vlsč.,–1975 Roma, Italija) – visuomenės veikėjas, teologijos daktaras.
34
P[asiuntiny]-bės sekretorių Gerutį79. Apie tai jis betgi nė girdėti nenorėjo. Pasirinko į komitetą sau paklusnius žmones, o paskutiniu laiku –
aiškiai vien savo grupės žmones. Jo siekimas viešpatauti, remiantis saviškiais žmonėmis. Tarp pabėgėlių, kaip man praneša, jau ir savotiška
nuomonė ima formuotis: nori pasirodyti, svetimomis plunksnomis
pasipuošus, iš geros pusės, taigi, matyt, siekia į prezidento sostą... Ar
šiaip ar taip, kuomet Amerikoje į BALF-ą susimetė visos esamos grupės
bendram darbui, šičia p. T[urauskas] susisuko sau vienašališką partinį
kromelį.
Apie tai būtų ne pro šalį gal painformavus Pijų80 ir kitus, o dar geriausiai būtų, jei atvyktų į Europą BALF-o atstovai, kurie mokėtų bešališkai organizuoti bendrumo pamatais pašalpos darbą.
P[asiuntiny]-bėje ima elgtis p. E[duardas], naudodamos mano nebuvimu Berne, gana nepriklausomai ir nesiskaitydamas su manim, net kartais priešingai mano nurodymams. Tarp mudviejų dalykai artinasi aiškiai prie konflikto, kurio aš betgi ir nevengsiu, jei nebebus kitos išeities.
Viena, ką čia rašau, tėra vien Tamstos informacijai, bet žinių šaltinis,
pletkoms išvengti, turi pasilikti vien Tamstos informacijai. Asmeniškumai man nerūpi: rūpi vien, kad darbas būtų žmoniškai, ne vienašališkai
organizuotas – kieno nors asmeniškoms ambicijoms patenkinti.
Beje, dar vienas dalykas. BALF-as neturėtų pasitenkinti vien siunčiama atskaitomybe, reikėtų organizuoti vietoje kontrolė išleidžiamiems pinigams ir sunaudojamoms aukoms daiktais. Apyskaitos gali
neatsakyti kartais faktinai daromoms išlaidoms.
/A[ntano]. Sm[etonos]. klausimą pasirūpino likviduoti pats žiaurusis likimas. Aš turėjau asmeniškų jam simpatijų dar iš senesnių laikų. Ir
man buvo jo gaila. Mudu rišo bendro darbo atsiminimai iš Nepriklausomybės atstatymo laikų. Nuomonių vienodumo betgi tarp mudviejų
niekuomet nėra buvę. Stengiausi jį kartais paveikti, kaip man rodėsi
tiksliau, bet pasisekimo neturėjau. Supančioji jį klika saugojo jį per
daug nuo pašalinių intakų. Gi aš nepriklausiau jo klanan.
79. Albertas Gerutis (1905 Ryga, Rusija,–1985 Bernas, Šveicarija) – Lietuvos diplomatas,
spaudos darbuotojas, teisininkas.
80. Pijus Grigaits (1883 Gudaičiai, Žvirgždaičių vlsč.,–1969 Čikaga, JAV) – žurnalistas,
teisininkas, politikos, kultūros ir visuomenės veikėjas.
35
Kazys81 atsirado Paryžiuje. Jis, mat, buvo Vokiečių internuotas Godesberge82 / jis nedavė jiems ramumo savo memorandumais/, o paskui, artinantis frontui, buvo perkeltas iš ten, rodos, į Čekoslovakiją, kur jį ameri
kiečiai paliuosavo ir atgabeno kartu su internuotais prancūzais į Paryžių.
Dabar jis vėl jaučiasi dideliu vyru, skaičiuoja savo nuopelnus ir norėtų vėl
„Lietuvą gelbėti“. Jo internavimas buvo jam geras alibi, ir dabar jis aiškina,
kad visas jo veikimas buvęs nukreiptas prieš nacius. Kas nežino jo memorandumų, gali ir patikėti. Tai kas tai panašaus į „vanjką – stanjką“ – figūrą,
kurią ar šiaip mesi ar kitaip, o ji vis stosis ant kojų su nugalėtojo mina.
Mozūrai83 suskilo. Katriems iš jų teks viršų paimti, dar parodys ateitis, gal ir ne artima. Mūsų ginčo klausimai kaip ir išsirišo kol kas
savaime. Ar tai galutinis išsirišimas, dar negalėčiau tvirtinti. Kaip apskritai aš dar nematau aiškiai, koks bus visų painiavų galas. Ir tariamai išrištieji ginčo klausimai gali vėl prieš mus atsidurti visame savo
gražume. Bet kol kas nebėra reikalo tuo sau galvos kvaršinti. Kas bus
toliau, pamatysime – ar mes patys ar kiti po mūsų...
Jei galima, prašyčiau siuntinėti man savo biuletenius, gal pradėjus
nuo 43. X. 31 d. Įsiskaitęs, gal ir prašyti ką galėčiau.
Šalia Nepriklausomybės reikalų pirmą vietą mūsų rūpesniuose užima dabar mūsų pabėgėlių klausimas. Turime juk jų, visur išsimėčiusių,
o ypatingai 3-se alijantų užimtose zonose, arti 400.000 galvų. Tai ne
juokai. Be laikinės pagalbos: maistu, rūbais, avalyne yra svarbiausias
klausimas, kur jiems dėtis, jeigu negalima bus greit grįžti Lietuvon.
Dabartinėn raudonųjų okupuoton Lietuvon vos retas tesutinka grįžti,
nors jų ir yra daromas didelis spaudimas.
Blogiausia, kad tarp daugybės vietose susidariusių komitetų nėra ryšių
dėl susisiekimo trūkumo, taigi nėra dar nei centrinės pabėgėlių organizacijos, kuri būtų gyvai reikalinga. Ji galima būtų sudaryti, jei galima būtų susirinkti rinkiminiams atstovams į atitinkamą konferenciją, kurios išrinktasis
organas galėtų toliau rūpintis ir tikslesniu pagalbos organizavimu ir ateities
klausimu. Dėl bendros Europos dezorganizacijos ir dėl labai lėtai einančio
susisiekimo atstatymo tiesiog nežinia kada tokia konferencija bus galima.
81. Kazys Škirpa (1895 m. Namajūnai, Saločių vlsč.,–1979 m. Vašingtonas, JAV) – diplomatas, karo, politikos ir visuomenės veikėjas, pulkininkas, pirmasis Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijai, Vokietijai, Lietuvių aktyvistų fronto įkūrėjas.
82. Bad Godesbergas, Vokietija.
83. Lenkai.
36
Laikina išeitis būtų, jei BALF-as galėtų išsiųsti savo įgaliotinius,
kurie gal su Amerikos okupacinės kariuomenės pagalba galėtų organizuoti laikiną organą pagalbai teikti vargą kenčiantiems pabėgėliams.
Bet BALF-as yra, matoma, sunkiai išjudinama mašina...
Dabar mūsų Nepriklausomybės reikalai. Nuo mūsų paskutinio
nuomonių pasikeitimo daug kas pasikeitė. Baigėsi karas, nors vargai
Europoje kol kas nuo to nė kiek nepalengvėjo, gal, priešingai, iš dalies
dar labiau pasunkėjo. Nesimato dar nė koks bus galutinis karo iššauktų
painiavų galas. Yra vilčių, bet yra ir abejojimų. Kaip atrodo visa tai iš
Amerikos: ne iš laikraščių, bet iš kitų prieinamų šaltinių?
Viso ateities žaismo centras yra, be abejo, pasidaręs Vašingtonas.
Kaip gaila, kad nei Stasiui84 nei man nepasisekė ten nutekti ir sudaryti
akcijos centrą, kurio reikalas taip gyvai mūsų čia buvo jaučiamas.
Visa atsakomybė guli dabar ypač ant Vašingtono ekspozitūros. Pats
paprastas protas rodyte rodė, tarytum, kad ji reikėjo kaip tik sustiprinti. Bet Povilas85 buvo, matoma, kitos nuomonės.
Iš Tamstos pranešimo matau, kad amerikiečių organizacijos daro
ką galėdamos. Ir tai yra vienatinis nuraminimas.
Vis dėlto lauksiu Tamstos pasisakymo mums rūpimu klausimu ir
galimai daugiau informacijų.
10. / Su VLIK-u aš neturiu dar ryšių. Jo sąstatas yra nemažas / vienuolika
žm[onių]./, bet gana margas. Yra ten vienas kitas, kuriems ir ne vieta būtų ten
būti. Pirmininku yra dabar ten pasidaręs vietoj St[epono] K[airio] kun[igas]
Kr[upavičius]. Jis du savo žmones buvo neseniai atsiuntęs į pasienį, kur buvo
iššauktas p. Ed[uardas]. Ką jis ten patyrė ir kalbėjosi, vengė man pasakoti.
Gana to kad dabar Prapuolenis86, pabėgėlis iš Kybartų, sekretoriaująs pas
p. E[duardą], rašo p. E[duardo] priežiūroje, politinius pranešimus VLIK-ui.
Tatai išplepėjo jis pats man, nesant p. E[duardo] Berne, ir žadėjo man atsiųsti
savo rašinį, prašydamas peržiūrėti jį. Neatsiuntė, nes turbūt p. E[duardas]
jam tatai bus uždraudęs. Tatai paminiu, kad suprastum, kokia yra p. E[duardo] tveriama atmosfera.
Tai būtų šiam kartui via kas. Lauksiu Tamstos atsakymo ir žinių.
Perduok Tamsta Pijui, mano kolegai ir Berno laikų /buvova savo
84. Stasys Lozoraitis vyresnysis.
85. Povilas Žadeikis.
86. Leonas Prapuolenis (1913 Daugėlaičiai, Kybartų vlsč.,–1972 Čikaga, JAV) – ekonomistas, politikos ir visuomenės veikėjas, 1941 m. birželio sukilimo vadas.
37
laiku artimi draugai/ labų dienų ir kartu mano prašymą, kad susirūpintų rimtai, idant BALF-o veikla būtų geriau organizuota – bendrumo
pamatais. Jo įgaliotiniai neturėtų to darbo išnaudoti savo partiniams
kromeliams kurti.
Sveikink Tamsta nuo mudviejų abiejų savo žmoną ir visą savo šeimą.
Tamstos po senovei
Dr. Jurgis Šaulys [parašas]
P. S. Neseniai aplankiau mūsų pabėgėlių židinį Yverdone87. Jie gana
gerai įsitaisę viename jiems užleistame viešbutyje su dideliu parku /
užmiestyje/, kur turi vietos ir daržovėms pasisodinti. Ten pažinau tarp
kita ko mūsų b[uvusį] aviacijos kapitoną p. Klimavičių88. Jis padarė
man neblogą įspūdį, nors jo arčiau ir nepažįstu. Jis prašė nusiųsti Tamstai čia pridedamą jo laišką su ankietos lapu. Atsakymą galima ir per
mane siųsti, nes jo adresas gali ir pasikeisti.
Priedas: I.
Šaltinis: LCVA, f. 659, ap. 1, p. 141, l. 22–24.
Nr. 3. K. Griniaus laiškas J. Šauliui, 1945 07 02
Brangus Daktare:
Tamstos VI. 9 Air Mail gavau VI. 20. Tuo pat rašau atgal. Ne per
seniai atsinaujino abipusis Air Mail susisiekimas. Dabar, atrodo, bus
prasmės dažniau komunikuotis.
Pradėsiu nuo anos epistolos. Iš pirmo (Turausko) įspėjimo supratau,
kad Povilui89 yra žinomas visas turinys, imamai su visais specifiniais
posmais. Jei tai iš tikrųjų būtų taip, tai tik tarpininkaujant mozūrams90.
Nes šiaip, „commen“ bendrybių, išskyrus, niekam nieko nepasakojau.
Tas vienodai liečia ir Tamstos laišką.
87. Yverdon-les-Bains, Šveicarija.
88. Vladas Klimavičius (1901 Alksnėnai, Vilkaviškio apskr.,–1973 Australija) – aviacijos
kapitonas, karo lakūnas.
89. Povilui Žadeikiui.
90. Lenkams.
38
Būtų, žinoma, įdomu žinoti ką, būtent, Povilas Jums telegrafavo.
Epistolos gavime konfirmaciją gavau savo laiku.
Šiaip, mano santykiai su Povilu pastaruoju laiku kiek išsilygino. Ana,
man jau būnant Frisce91, Povilas prašė pabūti jo neoficialiu stebėtoju.
Tame mieste išsėdėjau lygiai 2 savaites. Gegužės 11 Laukaitis92 laike
Press Conference, o Gegužės 12 jau išvykome.
Praktiškai galvojant, nebebuvo ten kas daugiau daryti. Kiek opesnis momentas buvo susidaręs pradžioje, kai išgirdome, kad Kujis93 daro
užkulisinius zondavimus gauti teisę pasikviesti XIV, XV ir XVI respublikas.
ALT plačiai paskleisto memorandumo tekstą dedu čia pat.
Šiaip, visas reikalas buvo diriguojamas pagal „iš anksto, griežtai
numatytą programą“. Kokie nors pašaliniai kontaktai ar pašnekesiai
neturėjo prasmės. 3 didžiuosius išskyrus, visi kiti (Prancūzija imamai)
buvo tikrai „mažiukai“. Net vengė matytis…
Visa programa buvo pravesta su tikra „American Egficiency“ –
centralizuotai, ryškiai ir drausmingai.
Įvairių – įvairiausių „pressure“ grupių įtaka buvo eliminuota
visiškai. Iš viso, vadinamos „public opinion“ įtaka šiame krašte kas kart
darosi mažiau reikšminga.
Daugeliu atžvilgių to netenka ir gailėtis…
Prie progos noriu pastebėti, kad bendros politikos srityje, vis vedama anoj mano epistoloje nušviesta linija.
Santykiai su Mozūra. Bendrai paėmus – blogi. Bet kokio bendravimo
preliminare kondicija statome aiškų ir viešą pasisakymą dėl mūsų suverenumo respektavimo. To jie vengia, kaip velnias krikšto. Tuo pačiu metu,
turime dokumentalius ir tikrai reveliacinius Londono ponų užsimojimų
įrodymus, kurie parodo kiek mažai yra pažengta nuo anų POW94 laikų.
Pagaliau, tas nėra ir taip svarbu. Dabartinėje konjunktūroje jie yra
tokie pat vargšai kaip ir mes, o ateityje, tiek jų tiek mūsų likimas priklausys labiau nuo dėdės Samo & Co.95 svaraus žodžio, nei nuo mūsų pačių.
91. San Fransiskas, JAV – 1945 m. šiame mieste pasirašyta Jungtinių Tautų Organizacijos
konstitucija.
92. Vincas Laukaitis (1890 Baltimorė, JAV) – teisininkas, visuomenės veikėjas.
93. Sovietų Sąjunga.
94. 1919 m., kai Polska Organizacja Wojskowa organizavo Lietuvoje perversmą.
95. JAV.
39
Tuom tarpu jie vis tebevažiuoja „przez imaginacje do koronacji“…
Dėl mano tėvo. Tamstos atvirlaiškyje minimos telegramos negavau.
Galite pareikalauti pinigus atgal! Su tėvu turiu tiesioginį ryšį. Sveikas ir
su visa šeima.
Mūsiškių likimas U. S. okupuotoje zonoje. Tamstos informacijai
dedu State Departamento laiško nuorašą.
Tuom tarpu irt viskas. Trumpu laiku parašysiu daugiau.
Linkėdamas Tamstai ir Poniai Šaulienei96 viso geriausio, su tikra
pagarba ir linkėjimais nuo visos šeimos lieju
Jūsų
Šaltinis: LCVA, f. 659, ap. 1, p. 141, l. 21.
Nr. 4. Stan obecny i perspektywy w stosunkach
polsko–litewskich, 1946.
Pan Minister z Plan. Paryż.
2916 na
STAN OBECNY I PERSPEKTYWY W STOSUNKACH POLSKO
LITEWSKICH:
/ Prywatna opinia ze strony litewskiej /.
Niedalekie są te czasy, gdy Polak i Litwin, spotkawszy się gdziekolwiek na
świecie automatycznie czuli się wrogami, a co najmniej wrogami ex officio97. –
Jeśli natomiast obaj oni byli niezachwianymi wyznawcami powszechnych nastrojów swych narodów, wystarczyła wymiana między nimi kilku
zdań, aby okazało się, że ich rozbieżność jest nie tylko oficjalna, lecz także
oparta na ich najgłębszych przekonaniach i najgorętszych uczuciach.
96. Mafalda Salvatini-Šaulienė (1886 Baiae, Italija,–1971 Luganas, Šveicarija) – italų kilmės operos dainininkė.
97. Lot. Ex officio (liet. pagal pareigą) – tam tikros institucijos pareiga veikti, atlikti jos
kompetencijai priskiriamus veiksmus.
40
Szereg ostatnich wypadków przyniósł w tej dziedzinie bardzo wielkie zmiany. Obecnie Litwini i Polacy spotykają się zagranicą znacznie
częściej a spotkania te odbywają się już w całkiem innym nastroju.
Bez żadnych instrukcyj, oficjalnych rozmów i specjalnej propagandy, dla jednych i drugich stało się jasnem, iż przede wszystkiem są oni
współtowarzyszami walki z tym samym wrogiem i o te same cele. To o
co walczą jest dla obu stron znacznie ważniejsze od tego, co dotychczas
tak jaskrawo dzieliło Polaków i Litwinów.
Czy to jednak oznacza, że dawne spory polsko – litewskie już załatwione raz na zawsze?
Przeglądając polską i litewską prasę w Europie i Ameryce, można
zauważać iż obie strony piszą wzajemnie o sobie ze współczuciem oraz
odnoszą się z sympatią w stosunku do podejmowanych prób walki.
Można się jednak równocześnie przekonać, iż wszystkie te zagadnienia, które stanowiły przedmiot sporu i niezgody polsko – litewskiej, są
przez obie strony starannie przemilczane.
Przemilczanie to oznacza, iż w wyniku specjalnych okoliczności
kwestie te zostały jedynie chwilowo odłożone, lecz w żadnym wypadku
nierozstrzygnięte.
Jeśli w prasie polskiej lub litewskiej wspomniane jest obecnie Wilno, to prasa litewska pisze naturalnie o nim jako o stolicy litewskiej, natomiast prasa polska jako o mieście, bez którego Polak nie może sobie
Polski wyobrazić.
Cóż to oznacza? Oznacza to, że obecne dobre stosunki polsko – litewskie oparte są na tymczasowym fundamencie: na obecnej, prawie
jednakowej niedoli obu narodów.
Gdyby obu narodom udało się tę niedolę usunąć, gdyby oba narody odzyskały ponownie rzeczywistą niepodległość, w takim razie z
obecnego fundamentu, na którym opierają się ich dobre stosunki nic
by nie pozostało, a dawne spory odżyłyby w sposób nieuchronny z całą
ostrością.
Sama już tylko możliwość tego rodzaju jest szkodliwa dla naszej
wspólnej sprawy, nie mówię już o tym, że byłoby istotnie przykre rozpoczęcie niezgody od nowa. Wyobraźmy sobie, iż nadejdzie czas, gdy
pewnym mocarstwie stanie się wygodnym poparcie naszych dążeń.
41
W takim wypadku nasunie się im pytanie, czy my stanąwszy na własnych nogach znów rzucimy się sobie do oczu o Wilno i inne kwestie?
Jasne, że sprawy nasze w oczach wielkich tego świata przedstawiałyby
się znacznie korzystniej, gdybyśmy mogli już dzisiaj wyłożyć im na stół,
iż zamierzamy uporządkować nasze stosunki w ten sposób, aby w przyszłości żadnych sporów między nami nie było.
Czy jest to jednak możliwe?
Naturalnie dopóki w imię wspólnej niedoli przemilczamy obiekt
naszego sporu, dopóki jakiekolwiek rozwiązanie jego jest niemożliwe.
Rozstrzygnięcie może być osiągnięte jedynie w drodze obiektywnego i
opartego na dobrej woli rozważania propozycyj i kontr – propozycyj.
Któż jest upoważniony do dokonania tego?
Jest rzeczą zrozumiałą, że ostateczne decyzje mogą być powzięte
jedynie przez te czynniki kompetentne, które będą upoważnione do
przemawiania w imieniu narodu. Jednak projekty ewentualnych decyzyj mogą zrodzić się również w drodze całkiem prywatnych rozmów.
Nawet dwie, całkiem prywatne i nieoficjalne osoby mogą odnaleźć takie wyjście, które mogłoby się okazać możliwe do przyjęcia dla przedstawicieli narodów i dla całych narodów. Dlatego też każda próba, jeśli
nawet nie posiada gwarancji powodzenia, to jednak zawsze ma szanse.
-------------------------------------------------Charakter przyszłych stosunków polsko – litewskich, w znacznej mierze będzie zależał od tego, jaki porządek zapanuje w Europie,
a przynajmniej w tej części Europy, po zlikwidowaniu imperializmu
rosyjsko – bolszewickiego. / Bez tej likwidacji, stosunki te będą mogły
pozostać jedynie w obecnym stadium. /
Czy więc będą to Zjednoczone Stany Europy, czy Federacja Państw
Europy Wschodniej lub też Konfederacja czy nawrót do państw indywidualnych jak do roku 1939-go?
Projekty federacyjne i konfederacyjne nie zostały jeszcze w dostateczny sposób przestudiowane, a możliwości ich realizacji stoją jeszcze pod
wieloma znakami zapytania. Dlatego też odrodzenie się wszystkich dotychczasowych, a nawet i nowych państw indywidualnych, przynajmniej
42
na początek, jest najbardziej prawdopodobne. Powstanie jednak indywidualnych państw polskiego i litewskiego, z całą ostrością odnowiłoby wszystkie ich dotychczasowe spory. Mówiąc przeto o kwestii zlikwidowania tych
sporów, należałoby mieć na uwadze możliwości rozwikłania wspomnianych sporów przy istnieniu tych państw w postaci indywidualnej.
Gdyby takie rozwiązanie zostało znalezione, łatwo byłoby je zastosować również i przy systemie federacyjnym lub konfederacyjnym.
Podstawowym zagadnieniem w tym sporze, było i będzie rozstrzygnięcie kwestii wileńskiej, gdyż obecnie przemilczanie sprawy Wilna, nie
oznacza jeszcze wyrzeczenia się go ani przez jedną ani przez drugą stronę.
Sądzę, że wszyscy Polacy doskonale wiedzą, iż idea nowej Unii Polsko – Litewskiej, bez względu na to w jakiej formie byłaby ona proponowana, – jest pośród Litwinów absolutnie niepopularna.
Co prawda Litwini nie wzdragaliby się zbytnio przed bliższymi i bardziej
przyjaznymi stosunkami z Polską w postaci ewentualnej Konfederacji, gdyby związek taki posiadał charakter szerszy i był zorganizowany w ten sposób,
aby Polska ani żadne inne państwo nie posiadało absolutnej przewagi.
Jest chyba rzeczą całkiem zrozumiałą dlaczego małe państwa zawsze z nieufnością spoglądają na wszelkiego rodzaju związki w wielkimi państwami. Wreszcie dawna unia polsko – litewska przyniosła
Litwie ujemne doświadczenia, a Litwini nie są skłonni do powtarzania
tego eksperymentu w żadnej odmianie.
W nieoficjalnych sferach litewskich zyskuje coraz bardziej na popularności koncepcja Federacji Litewsko – Łotewsko – Estońskiej. Z chwilą
realizowania tego rodzaju związku, łatwiej już byłoby mówić o dalszym
włączeniu tego związku w jakiś inny szerszy organizm – obejmujący
odpowiednie państwa. Byłaby to jedna kwestia dalszej przyszłości. Na
razie zachodzi konieczność uregulowania bezpośrednich stosunków
polsko – litewskich.
Czy powzięcie powrotu do stanu rzeczy sprzed dnia 1-go września
1946 r. byłoby tu właściwe.
Bardzo możliwe, że rozwiązanie tego rodzaju zadowoliłoby znaczną
część Polaków, jasną jest jednak rzeczą, iż nie ułożyłoby to stosunków
polsko – litewskich, ponieważ byłby to nawrót do dawnego stanu rzeczy,
który nie mógłby być inaczej określony niż jako podyktowany pokój.
43
W wypadku takim Polakom przypadłby w udziale sukces oparty
na sile, natomiast po stronie litewskiej pozostałby żal z racji doznanej
krzywdy, a po pewnym czasie, Polacy i Litwini spotykając się ze sobą,
ponownie czuliby się wrogami, jak to już niedawno miało miejsce. Tego
rodzaju zatrucie wzajemnych stosunków mogłoby w przyszłości spowodować wiele przykrości.
Z drugiej jednak strony, czy byłoby rzeczą słuszną oparcie się na granicach istniejących obecnie pomiędzy Polską a „Litwą Sowiecką“? Tego
rodzaju wyjście w rzeczywistości w większym stopniu zadowoliłoby Litwinów, jednak należy tu w sposób kategoryczny podkreślić, że nikt z pośród
Litwinów nie chce opierać swych aspiracyj do Wilna na tych aktach, które
zostały podyktowane przez Moskwę w okresie od 1-go września 1939 r.
To, że od końca października 1939 r. aż do dnia 15-go czerwca 1940 r.
Wilno znajdowało się pod zarządem administracji Niepodległej Litwy,
to że później Wilno weszło w skład początkowo sowieckiego, a następnie niemieckiego „Generalbezirku“ Litewskiego i wreszcie to, że obecnie znów Wilno uważane jest jako stolica Litwy Sowieckiej, – wszystko
to w oczach litewskich stanowi jedynie fakty dokonane, lecz w żadnym
wypadku nie jakieś argumenty prawnie w sprawie wileńskiej. Rozstrzygnięcie sprawy na korzyść Litwy na podstawie faktów dokonanych
przez agresora, wywołałoby wśród Polaków zrozumiałe oburzenie,
które przyniosłoby niepożądane zatrucie wzajemnych stosunków.
Wobec tego należałoby szukać jakiegoś wyjścia innego, nie opierając się
ani na przedwojennym, ani też na obecnym stanie rzeczy. Panuje przekonanie, iż w podobnych wypadkach szukać należy kompromisowego wyjścia.
Nie jest to jednak tak łatwe, a kompromis nie jest równy kompromisowi.
Jeden z dalej idących kompromisów proponuje uczynienie z Wilna
kondominium polsko – litewskiego. Propozycje takie, jak się zdaje wychodzą od pewnych prywatnych osobistości polskich. Przyznać należy,
że ze strony polskiej jest to duży kompromis, lecz przypomina to przysłowiowy sąd Salomona. Projekt ten wśród Polaków posiada niewielu
zwolenników, natomiast wśród Litwinów mało kto nań by się zgodził.
Jakoś trudno wyobrazić, aby można było ze starej stolicy litewskiej
uczynić coś w rodzaju dżungli afrykańskiej, rządzonej na zasadach
kondominium. Lepiej niech już pozostanie tak jak było…
44
Spotyka się także ostrożniejsze koncepcje, które przedstawiają się
następująco: oto dla Litwinów Wilno – mówią Polacy – posiada znaczenie historyczne, lecz i dla nas Polaków posiada ono bardzo duże
znaczenie. Spójrzcie ileż ono dało nam wielkich ludzi. Znaczna część
naszych przeżyć duchowych związana jest z Wilnem, więc w jaki sposób moglibyśmy się go wyrzec. Nie możemy, powiadają oni, wyobrazić
sobie Polski bez Wilna. A ponieważ również i wy Litwini nie możecie
sobie wyobrazić Litwy bez Wilna, przeto biorąc pod uwagę, z jednej
strony że Wilno jest obecnie polskie i tylko w bardzo nieznacznym
stopniu litewskie / lecz aspiracje litewskie do Wilna nie są nieuzasadnione /, dlaczego mielibyśmy uczynić z Wilna, które obecnie nas dzieli,
czegoś, co by nas łączyło.
Uczyńmy więc tak, aby Wilno stało się takim miejscem, gdzie zarówno Litwini, jak i Polacy mogliby się czuć jak u siebie w domu. Aby zarówno jedni, jak i drudzy, mieliby tam jednakowy dostęp i prawa. Przekonacie się, że wy Litwini na tym jedynie zyskacie, gdyż wasza penetracja
w Wilnie okazałaby się niechybnie znacznie silniejsza i z biegiem
czasu wy Litwini w Wilnie czulibyście się znacznie silniej niż my
Polacy.
Ten piękny projekt, nie jest jednak jeszcze wykończony, gdyż nie
wiadomo, czy ma to oznaczać, że z Wilna trzeba by uczynić maleńkie
państewko, na wzór Monaco. Czy państewko to podlegałoby czyjejś
władzy suwerennej, a jeśli tak, to czyjej – Polski – czy Litwy.
Bez względu jednak na ten brak wykończenia tej koncepcji, sama
myśl uczynienia czegoś, aby zarówno Litwini, jak i Polacy czuli się w
Wilnie jak we własnym domu, zasługuje na zastanowienie się i uwagę.
Odnosi się wrażenie, że obok problemów wielkiej polityki, ma się tu na
myśli także kwestię wzajemnych prześladowań: Litwini na Wileńszczyźnie, zaś Polacy na Litwie uskarżali się na prześladowania władz administracyjnych. Istotnie zarówno po jednej, jak i po drugiej stronie miały
miejsce rewizje, aresztowania, sądy, więzienia i inne przyjemności.
Działo się tak dlatego, że zarówno litewska działalność patriotyczna na Wileńszczyźnie, jak i też polska na Litwie, posiadały charakter
irredenty i w sposób jawny lub też zamaskowany prowadzone były w
duchu antypaństwowym.
45
Wobec sobie, iż w wypadku klęski bolszewizmu, przy poparciu Anglosasów, Polska i Litwa odzyskują swą niepodległość. Litwa, korzystając z przywileju beati possidentes, zajmuje Wilnoi pomimo protestów
Polski, nie ustępuje zeń, natomiast Polska w wyniku sytuacji międzynarodowej, nie jest w stanie powtórzyć posunięć z dn. 9-go października 1920 r.
W takim wypadku, patrioci polscy w Wilnie, staliby się jawnymi,
lub też ukrytymi wrogami władz litewskich, które siłą rzeczy podejrzewałyby każdego Polaka o wrogie intencje. W ten sposób nieuchronnie
doszłoby do prześladowań i konfliktu.
Lecz wyobraźmy sobie odwrotną sytuację.
W wypadku, gdyby Polska, po odzyskaniu niepodległości przywróciła status quo z przed 1939 r. – wybuchłyby uczucia nienawiści, irredenta,
wszelkiego rodzaju świństwa po obu stronach, prześladowania i tragedie.
Tymczasem w wypadku załatwienia kwestii w sposób jak najbliższy
sprawiedliwości, wzajemna nieufność i niechęć ustąpiłyby. Pozostałby
prawdopodobnie wyścig kulturalny i gospodarczy, lecz takie współzawodnictwo może być zawsze prowadzone w sposób gentelmeński.
Z tego wynika, iż uczynienie z Wilna takiego miejsca, gdzie Litwini
i Polacy czuliby się jak u siebie w domu, byłoby nie sposobem rozstrzygnięcia sporu, lecz jedynie następstwem tego sporu.
Teoretycznie wynik taki mógłby być osiągnięty przez nadanie Wilnu statutu wolnego miasta, zagwarantowanego przez oba państwa. W
praktyce jednak jest to bardzo trudne do zrealizowania. Wilno nie jest
ani Gdańskiem, ani Monaco i nie może egzystować bez swego naturalnego zaplecza, które leży nie tyle w Polsce, co w Litwie.
Ani Polska, ani Litwa nie mogłyby odgrywać roli zaplecza gospodarczego dla Wilna – jako „Wolnego miasta”, gdyż uczuwałyby się tu
brak dla pewności gospodarczej oraz zbyt mały zakres interesów.
Tego rodzaju oddzielenia Wilna, być może nie mogłoby to zaspokoić, gdyż Wilno posiada dla Litwy specjalne znaczenie, które może
znaleźć jedynie w tym wypadku, jeżeli Wilno będzie istotnym ośrodkiem życia politycznego i kulturalnego Litwy, a więc jej stolicą.
Wobec tego wydaje się, że tego rodzaju wyjście nie zadowoliłoby
żadnej ze stron i nie byłoby trwałe.
46
Jest rzeczą naturalną, aby Wilno było organiczną częścią państwa.
Pytanie którego? Polski czy Litwy?
Litwini naturalnie w dalszym ciągu obstają przy swym przekonaniu, że Wilno winno stanowić część organiczną Państwa Litewskiego i
motywują to w ten sposób:
Wchodząc w skład Polski, Wilno jest jedynie jednym z miast kresowych, oddzielonym zupełnie od swego naturalnego „hinterlandu” i
znajdujące się w niewygodnej sytuacji komunikacyjnej
i gospodarczej. Aby Wilno mogło się rozwijać w granicach Polski, trzeba
aby w tych granicach znalazła się również cała Litwa. Sytuacja jednak jest
tego rodzaju, iż o takim rozwiązaniu nie może być poważnej mowy. Litwa
zdecydowana jest dążyć ze wszystkich swych sił do odzyskania niepodległości oraz posiada ona dostateczną ilość motywów na poparcie tych inspiracyj.
W granicach Litwy Wilno byłoby nie trzeciorzędnym odległym
miastem, lecz ośrodkiem, chociaż i małego, jednak samodzielnego
państwa. Byłoby stolicą.
Było ono ośrodkiem państwa, które chętnie niosłoby mu wszystkie
swe siły. Wiele osób obserwując rozwój Kowna i porównując je z jego
stanem z przed r. 1920–go, powiadało iż „można sobie wyobrazić jak
wyglądałoby Wilno, gdyby stało się stolicą Litwy”. Jesteśmy też pewni,
że uwaga ta jest trafna. Wilno niechybnie uzyskałoby od małej Litwy,
niżeli od wielkiej Polski, gdyż Polska posiada wiele innych miejsc, w
których zmuszona jest lokować swe resursy.
W granicach Litwy, Wilno stałoby się głównym jej ośrodkiem inwestycyjnym, gdyż posiada z nią najwygodniejsze połączenia i związki
gospodarcze.
Jeśli chodzi o stronę prawną, to Litwini nie sądzą aby prawo nie
było po ich stronie. Przecie od r. 1920–go Wilno nigdy nie stanowiło
części terytorium Polski.
Unia polsko – litewska nie uczyniła z Wilna miasta polskiego, nie
uczyniła podobnie jak unia austro – węgierska nie uczyniła z Budapesztu miasta austriackiego. Jeśli w wyniku unii z Polską Litwa nie stała się
na zawsze jedynie prowincją polską, w takim razie i stolica litewska nie
mogła z punktu widzenia prawnego stać się polskim miastem.
Pod władzą Polski Wilno znalazło się dopiero w r. 1920 i to jak wiadomo nie na drodze o charakterze prawnym.
47
Ze strony polskiej prawa do Wilna opierane są na tym, iż na przestrzeni wieków dokonała się znaczna penetracja języka i kultury polskiej do tego miasta. Słyszymy wyjaśnienia, w myśl których Polacy nie
mogą rozstać się z miastem i krajem, który mówi po polsku oraz dał
Polsce tak wielu wybitnych mężów, odgrywających doniosłą rolę w historii Polski. Jest to naturalnie argument doniosły, lecz czy może on odgrywać decydującą rolę? Cały szereg przykładów wskazuje, że w wielu
innych wypadkach sami Polacy rozumują inaczej. Weźmy chociażby
polskie Pomorze. Przecie kraj ten w r. 1919–tym nie był bardziej polskim, niżeli Wilno litewskim. Wydaje się, że miasta tego kraju do końca
nie mniej rozumowały i mówiły po niemiecku, niżeli Wilno po polsku.
A jednak ani jeden Polak nie wątpił, że przyłączenie tego kraju do
Polski było sprawiedliwe. A dlaczego?
Przede wszystkim dlatego, że Polska potrzebuje dostępu do morza.
Lecz jest to argument gospodarczy.
Dlaczego jednak dostęp do morza został utorowany właśnie w tym
miejscu, a nie przez Królewiec? Mianowicie dlatego, że kraj ten historycznie był polskim. A więc był to argument historyczno  – etnograficzny.
Można znaleźć wiele przykładów, gdzie przydział terytoriów
uzyskiwał uznanie międzynarodowe prawie w każdym wypadku,
gdy za takim przydziałem przemawiają argumenty ekonomiczne i
historyczno – etnograficzne.
Przykładem takim było przyłączenie do Litwy kraju Kłajpedzkiego. Pod względem gospodarczym Kłajpeda potrzebna była Litwie jako
wyjście na morze. Pod względem historyczno – etnograficznym jest to
ziemia litewska. Dwa te względy przezwyciężyły tę okoliczność, iż na
terenie tym dokonała się już znaczna penetracja kultury niemieckiej a
przeważająca część ludności mówiła i myślała po niemiecku.
Gdyby powodowano się jedynie względami gospodarczymi, w takim razie Litwie wygodniej byłoby ubiegać się o port łotewski w Libawie, gdyż jest on znacznie wygodniejszy niżeli port Kłajpedzki.
Jeśli chodzi o sprawę Wileńską, to jak się zdaje, po stronie tezy litewskiej są zarówno argumenty gospodarcze, jak też historyczno – etnograficzne i prawne.
Po stronie tezy litewskiej jest jedynie fakt dokonanej penetracji
polskiej.
48
My Litwini całkiem szczerze sądzimy, że sprawiedliwym byłoby
przyznanie pierwszeństwa tym dwóm argumentom, przed tym argumentem ostatnim.
Weźmy jeszcze jeden przykład: oto dawna stolica Polski, Kraków,
przez czas dłuższy znajdowała się w granicach Austrii i w mieście tym
dokonała się w tym okresie pokaźna penetracja kultury i języka niemieckiego. Wyobraźmy sobie, że w Krakowie 95 % mieszkańców mówiło po niemiecku. Czyż z tej racji Polacy wyrzekliby się Krakowa. Czyż
byłoby sprawiedliwym przydzielanie Krakowa do Niemiec lub Austrii.
Należy również zauważyć, iż język jakim dane miasto się posługuje, jest
rzeczą niesłychanie zmienną. Np. w latach 1919 takie miasta jak Kowno
i Poniewież wyglądały bardziej polsko niżeli litewsko.
Powiadają, że przed pierwszą wojną światową w Kownie na 70 tyś.
zaledwie kilka tysięcy ludności z najniższych sfer mówiło po litewsku.
Obecnie co do litewskości mieszkańców Kowna nikt nie ma wątpliwości. W tym samym Wilnie, zaledwie w kilka miesięcy po objęciu władzy przez Litwę, okazało się, że prawie w każdym magazynie można się
rozmówić po litewsku. W starych rodzinach wileńskich przypomniano
sobie, że babka lub nawet matka mówiły po litewsku, a każdy niemal
potrafił jeszcze kilka zdań po litewsku wypowiedzieć i szybko poznawał
ten język. Gdyby od roku 1919 Wilno było stolicą litewską, w takim razie, pod względem językowym, przypominałoby ono Kowno. Być może
ta właśnie nieprzyjemna okoliczność zmusza Polaków do sprzeciwiania
się ze wszystkich sił tezie litewskiej. Każdy Polak może tu powiedzieć:
„Dać tylko wam Wilno, to rozpoczniecie tam taką eksterminacją antypolską, że po kilku latach istotnie nic tam się nie pozostanie, a właśnie
my nie możemy pogodzić się z tym? Aby ten drogi dla nas skarb został
w niemiłosierny sposób zrabowany.“
Należy się zastanowić, czy w wypadku pozostania Wilna w granicach
Litwy, Wilno pozostałoby ośrodkiem kulturalnej walki polsko – litewskiej, czy też ta walka ustąpiłaby miejsca zgodnemu współżyciu. Dlaczego
dotychczas litewskie władze administracyjne na swoim terenie, zaś władze
polskie na swoim, wrogo ustosunkowywały się do pracy kulturalnej i patriotycznej strony przeciwnej / tzn. Polaków w Litwie i Litwinów w Polsce.
Działo się to tak dlatego, że praca patriotyczna jednych i drugich automatycznie przybierała charakter irredentystyczny i antypaństwowy.
49
Działo się tak dlatego, że pomiędzy obu państwami i narodami istniała
nieformalna walka. Czy jednak tego rodzaju stan rzeczy musi się utrzymać
jeśli pomiędzy obu krajami zapanuje prawdziwy pokój. Pokój gentelmeński nie dyktowany orężem. Taki prawdziwy pokój może nastąpić jedynie
wówczas, gdy obie strony przyznają sobie wzajemnie suum cuique.
Gdyby Litwa została wbrew woli zmuszona do wyrzeczenia się
swych praw do Wilna, w takim razie na wszystkie czasy Litwin czułby,
że zmuszony został do wyrzeczenia się w imię świętego spokoju swych
praw i interesów. Rozumieliby również oni, że nastąpiło to jedynie dlatego, że Polacy swojego czasu dzięki sprzyjającym okolicznościom dokonali faktu penetracji polskiej do Wilna.
Przyznanie natomiast suum cuique, w naszym pojęciu winno nastąpić w ten sposób iż Polacy, jako fizycznie silniejsi, w gentelmeński
sposób oświadczają: wasza stolica pozostają waszą stolicą, wasze prawa
pozostają waszym realnym uprawnieniem, natomiast my pretendujemy jedynie do respektowania dokonanego faktu naszej penetracji.“
Tego rodzaju postawienie sprawy niechybnie wywołałoby wśród
Litwinów zaufanie do serdeczności Polaków i niewątpliwie Litwini ze
swej strony z całkiem innym nastrojem podeszliby do kwestii, w jak
sposób należy zabezpieczyć gentelmeńskie respektowanie praw polskich w Wilnie i na całej Litwie.
Niechybnie w takim wypadku Litwini z całą lojalnością respektowaliby gwarancje udzielone Polakom i byliby gotowi na pewne koncesje
rzecz dokonanego faktu penetracji polskiej.
Tego rodzaju gest ze strony Polaków zatarłby wszystkie nieufności
i niesmaki, a Litwini z całą szczerością mogliby wytworzyć w Wilnie
taki stan, przy którym w Wilnie zarówno Litwini, jak też i Polacy czuliby się jak u siebie w domu. Dokładnie rozpracowanie takiego projektu
byłoby jedynie zagadnienie technicznym, natomiast sama zasada nie
budziłaby żadnych zastrzeżeń.
Z drugiej jednak strony może być podniesione pytanie, dlaczego
Litwini nie chcą zgodzić się, aby tego rodzaju stan rzeczy w Wilnie został zrealizowany przez samych Polaków, których jest tam więcej niżeli
Litwinów. Przy tego rodzaju postawieniu sprawy powrócilibyśmy do
tego samego punktu.
50
Przede wszystkim jest rzeczą trudną do ustalenia, czy w chwili
obecnej Polaków jest więcej w Wilnie niżeli Litwinów. Może tak się
ułożyć, że Wilno pozostanie i bez Litwinów i bez Polaków. Wreszcie,
gdyby nawet Polaków i wówczas było w Wilnie więcej niż Litwinów,
byłby to wciąż ten sam argument dokonanej penetracji polskiej, a przypominałby przykład chociażby pretensyj niemieckich do Krakowa.
Nadto mówiąc otwarcie Polakom łatwiej byłoby zaufać w lojalne wykonywanie warunków „jak u siebie w domu“ przez Litwinów, gdyż Polska zawsze będzie silniejsza od Litwy i będzie miała możność wywarcia
swego wpływu, gdy tymczasem u Litwinów mogą powstać obawy, co
będzie można uczynić, jeśli Polska osadzi w Wilnie takiego wojewodę
jak Kirtiklis, lub jakiś inny. Najważniejszą jednak rzeczą byłoby to, że
przyłączenie Wilna do Litwy stanowiłoby zaprzeczenie tego prawa, w
które Litwini wierzą. Jedynym słowem Litwini czuliby się wobec Polski
ten sam sposób, jak obecnie wszyscy my czujemy się wobec Moskwy.
Tego rodzaju wyjście nie byłoby dobre.
--------------------------------------I oto przyglądając się obecnej naprawie stosunków polsko – litewskich, zastanawiamy się jak one będą wyglądały, gdy znowu staniemy na własnych nogach. Bardzo możliwe, że Polacy tak sobie myślą
o Litwinach: po wszystkich tych biedach jakich oni doznali, będą się
cieszyli, jeśli […] zebrać wszystkie swe kości z dawnego szkieletu i nie
myśląc o swych pretensjach do Wilna, nie będą nas drażnili tą kwestią.
My zaś ze swej strony pozostawiamy ich w spokoju, niech się rządzą
jak chcą. Jeśli zapragną, będą mogli z nami wejść w bliższy kontakt i
będzie spokój.
Litwini zaś ze swej strony sądzą, iż Polska po wszystkich tych wypadkach, w których tyle ucierpiała, z racji polityki faktów dokonanych,
podda rewizji swe stanowisko w sprawie wileńskiej i przyjmie zasadę:
„Co Boskie – to Bogu, a co Carskie, to Cesarzowi”, czyli innymi słowy
„Fakty faktami, a prawo – prawem“.
Czy jednak poglądy litewskie na tę sprawę nie uległy żadnym
zmianom. Można z całą pewnością twierdzić, iż jeśli chodzi o samą
51
zasadę, poglądy litewskie dobrowolnie nie mogą się zmienić. Co się
jednak tyczy przyznania prawa dla egzystencji Polaków w Wilnie,
należy przyznać, iż zapatrywania litewskie na tę sprawę znacznie się
zmieniły, zwłaszcza w porównaniu do poglądów z czasów wzajemnego „kulturkampfu“.
Gdyby Litwini spostrzegli ze strony polskiej ten oczekiwany gest,
nie pozostaliby oni dłużni.
Czy jednak zaistnienie takiego gestu ze strony polskiej jest możliwe, Litwini dotychczas nie orientują się, gdyż przy obecnych dobrych
stosunkach, w tej sprawie panuje całkowite milczenie.-
TEZY LITEWSKIE
NA TEMAT STOSUNKÓW POLSKO – LITEWSKICH W
PRZYSZŁOŚCI
Włączenie Litwy do Związku Sowieckiego oraz głęboka tragedia, jaką
Litwa i naród litewski przeżył w okresie wojny obecnej, wpłynęły w
sposób radykalny na nastroje polityczne szerokich mas litewskich zarówno w Litwie, jak również na emigracji. Fiasco antypolskiej polityki
litewskiej, uprawianej przez Litwę w imię t[ak]. zw[anego] „Wyzwolenia
Wilna“ zmusiło Litwinów do poddania rewizji ich dotychczasowego
poglądu na kwestię współżycia z Polską.
Wraz z utratą niepodległego bytu państwowego, z Litwy opadł zaślepiający ją w latach przedwojennych osad propagandy, mający na celu wychowanie młodego pokolenia litewskiego w bezwzględnej wrogości do Polski.
Podstawowe credo polityki litewskiej, wskazujące na Polskę, jako
na wroga nr 1 zostało obalone, a wypadki wojenne przekonały Litwinów, iż zarówno Niemcy jak też Rosjanie, na których orientowali się
przedwojenni przywódcy litewscy, stanowią stały i niezmienny czynnik
zagrożenia.
W konsekwencji tego w społeczeństwie litewskim, zwłaszcza na emigracji, dojrzewa w chwili obecnej coraz silniej dochodzące do głosu przeświadczenie, iż jedynie w oparciu o Polskę naród litewski może utrzymać
w przyszłości swą niezależność polityczną i kulturalną.
52
Ten nawrót do podstawowych koncepcji dawnych tradycyj polsko –
litewskich napotyka wciąż jeszcze na dość poważny opór w postaci zakorzenionych uprzedzeń wyrosłych w atmosferze sztucznie podsycanej nienawiści do wszystkiego, co polskie, jednakże konieczność jak
najszybszej współpracy z Polską zdobywa w społeczeństwie litewskim
coraz więcej zwolenników.
W chwili obecnej na terenie Francji, a specjalnie Paryża istnieje
dość liczna grupa inteligencji litewskiej, która poza akcją samopomocową prowadzi dość energiczną akcję polityczną. Metody działania tej
grupy są bardzo ostrożne. Nowe koncepcje polityczne grupa ta upowszechnia przeważnie za pośrednictwem prasy litewskiej w Ameryce.
Dyskusje polityczne w ośrodkach litewskich na terenie Francji prowadzone są w ściśle zamkniętych kołach, przy skrupulatnym doborze
tylko najbardziej zaufanych i pewnych ludzi.
Tym nie mniej litewski ośrodek inteligencki w Paryżu, posiadający poważne wpływy w prasie litewskiej w Ameryce i jak się zdaje blisko współpracujący z Naczelną Radą Wyzwolenia Litwy / działającą w Tubingen/,
stanowi coś w rodzaju eksperymentalnej kuźni nowych myśli i koncepcji.
Dlatego też tezy tej grupy ludzi na temat przyszłego układu stosunków polsko – litewskich są bardzo interesujące.
Jeden ze znanych w środowisku litewskim w Paryżu działaczy niepodległościowych, należący do najbliższego otoczenia nieoficjalnego
przedstawiciela Litwy w Paryżu i stale współpracujący z prasą litewską
w Stanach Zjednoczonych i Niemczech, – w wyniku licznych rozmów
przeprowadzonych z nim i jego kolegami na temat przyszłego współżycia obu narodów, opracował następujące uwagi, które jako wyraz prywatnej opinii litewskiej na temat perspektyw w przyszłych stosunkach
polsko – litewskich, – złożył w polskie ręce.
Uwagi te, stanowiące jedną z pierwszych prób rozwikłania zawiłego problemu polsko – litewskiego oraz będące wyrazem dobrej woli i
zaufania strony litewskiej, tą drogą podaję do wiadomości społeczeństwo polskiego.
Jeśli nie wszystko w tych uwagach odpowiada wyobrażeniom naszym na temat ułożenia się współżycia naszych narodów pamiętać
winniśmy, że na drodze ku naszej wspólnej przyszłości przejść musimy
ponad przepaścią bolesnych urazów i uprzedzeń.
53
Bolący i przeżywany przez obie strony problem Wilna, należy do
rzędu tych trudnych zagadnień, które dadzą się załatwić jedynie przy
największym wkładzie dobrej woli z obu stron. Chodzi jedynie o znalezienie wspólnego języka. –
--------------------------------------------Paryż
w maju 1946 r.
Šaltinis: BJ, Przyb. 115/08.
Nr. 5. J. Baranieckio raportas Z. Berezowskiui98 , 1946 07 08.
Min[ister]. Berezowski
p. Ostrowski
prosze 8/7/46
Raport z rozmów odbytych w dniach 14, 16, 17 czerwca 1946 roku z
przedstawicielami Komitetu Wyzwolenia Litwy.
-------------------------------------------------------------------------------W związku z istniejącym już dawno kontaktem polsko – litewskim
zogniskowanym w tutejszym Komitecie Polsko – Litewskim, przedstawiciel Litwy, członek byłego poselstwa litewskiego, a po śmierci posła charge d ’affaires Baczkis zawiadomił mnie o przybyciu do Paryża
w związku z odbywającą się konferencją czterech ministrów spraw
zagranicznych Ameryki, Anglii, Rosji i Francji delegata Komitetu
Wyzwolenia Litwy, istniejącego na terenie Niemiec, gdzie skupiła się
przeważająca część emigracji litewskiej, a byłego posła litewskiego w
Londynie, ministra Wacława Sidzikauskasa99, który przy tej sposobności pragnął odbyć rozmowę z przedstawicielami polskich stronnictw
politycznych. Minister Sidzikauskas stoi na czele Biura Politycznego
98. Zygmuntas Berezowskis (1891 Potiejówce, Lenkija,–1979 Londonas, Didžioji Britanija) – žurnalistas, politikas.
99. Vaclovas Sidzikauskas (1893 Šiaudinė, Šakių apskr.,–1973 Čikaga, JAV) – teisininkas,
diplomatas, visuomenės veikėjas, VLIK narys, Lietuvos laisvės komiteto ir Lietuvos delegacijos Pavergtųjų Europos tautų seime pirmininkas.
54
Komitetu Wyzwolenia Litwy i kieruje sprawami zagranicznemi. Prezesem komitetu jest Nikolas Krupawicius100. Komitet Wyzwolenia Litwy
jest w kontakcie z innymi przedstawicielami litewskimi a między innymi z ministrem Łozorajtisem101 w Rzymie, a także zwłaszcza z emigracją litewską w Ameryce, która, o ile nam wiadomo, Komitet ten finansuje. Tutejszy przedstawiciel Litwy Baczkis jest delegatem Komitetu
Wyzwolenia Litwy na Francję.
Rozmowy odbyły się dnia 14 i 16 czerwca w moim mieszkaniu.
Z naszej strony wzięli w nich udział: Józef Baraniecki i Jerzy Drobnik102,
ze strony litewskiej minister Sidzikauskas i p. Padalskis103. Dnia 17-go
czerwca również w moim mieszkaniu odbyła się rozmowa w składzie:
Józef Baraniecki, Jerzy Drobnik oraz przedstawiciele P[olskiej].
P[artii]. S[ocjalistycznej]. pp. Freyd i Krawiec, ze strony litewskiej min.
Sidzikauskas, Baczkis i Padalskis.
Rozmowa z dnia 17-go czerwca odbyła się na skutek prośby Litwinów, ażeby ich zetknąć z przedstawicielami P[olskiej]. P[artii]. S[ocjalistycznej]. Przedstawiciele P[olskiej]. P[artii]. S[ocjalistycznej] zaproszeni przeze mnie, zgodzili się na rozmowę, zaznaczając jednak, że nie
znają dokładnie kwestii i ograniczą się wskutek tego do bardziej ogólnego kontaktu.
W rozmowach z dnia 14-go i 16-go czerwca minister Sidzikauskas
podkreślił przede wszystkim, że wojna spowodowała duży przełom w
zapatrywaniach i polityce litewskiej. Litwini rozumieją, że w przyszłości polityka taka, jaką Litwa przed wojną prowadziła w stosunku do
Polski jest nie tylko niemożliwa, ale że wybitnie szkodziłaby interesom
Litwy. Zdecydowani oni są wobec tego na zasadniczą zmianę i prowadzenie polityki porozumienia i zbliżenia z Polską i to daleko idącego.
100. Mykolas Krupavičius (1885 Balbieriškis, Marijampolės apskr.,–1970 m. Čikaga,
JAV) – dvasininkas, politikas, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras, VLIK pirmininkas.
101. Stasys Lozoraitis vyresnysis (1898 Kaunas–1983 Roma, Italija) – diplomatas, Lietuvos užsienio reikalų ministras, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas.
102. Jerzys Drobnikas (1894–1974) – žurnalistas, Lenkų tautininkų partijos narys.
103. Pranas Padalis (1911 Girkalnis, Raseinių apskr.,–1971 Detroitas, JAV) – ekonomikos
profesorius, VLIK ir ALT narys, Amerikos lietuvių balso bendradarbis.
55
Minister Sidzikauskas zwrócił przede wszystkim uwagę, że wystąpienie wspólne i uniknięcie zatargu polsko-litewskiego czy to obecnie,
czy podczas konferencji pokojowej, czy wreszcie w razie zmiany sytuacji i odrzucenia Rosji do jej właściwych granic, ogromnie wzmocniłoby pozycję obu państw i wzbudziłoby zaufanie świata do nowego porządku, który by się na wschodzie Europy zarysował.
Jednocześnie minister Sidzikauskas zawiadomił nas, że istnieje zamiar
przekształcenia Komitetu Wyzwolenia Litwy na rząd litewski i pragnął
dowiedzieć się, jakie byłoby wobec takiego rządu stanowisko kół polskich
i rządu polskiego w Londynie. Podczas pobytu swego w Paryżu minister
Sidzikauskas wręczył na Quai d’Orsay104 oraz delegacji angielskiej dla min.
Bovina105 memoriał, którego kopię na naszą prośbę nam doręczył i którą
załączam. Sidzikauskas oświadczył, że na Quai d’Orsay został przyjęty bardzo uprzejmie i że z zainteresowaniem wysłuchano tam jego informacji.
Minister Sidzikauskas złożył w towarzystwie p. Baczkisa dn. 17-go
czerwca wizytę p. ambasadorowi Morawskiemu106.
Formułując na nasze zapytanie zasady zbliżenia polsko-litewskiego, min. Sidzikauskas oświadczył że zbliżanie to mogło by objąć
prowadzenie:
Wspólnej polityki zagranicznej
Wspólnej polityki wojskowej
Akcji zbliżenia kulturalnego
Polityki porozumienia ekonomicznego
Na zapytanie czy porozumienie ekonomiczne rozumiałby jako
unię celną min. Sidzikauskas nie potwierdził, ale nie odrzucił również
tego wyrażenia.
Z przytoczonych powyżej punktów wynikałoby, że porozumienie
polsko-litewskie mogłoby mieć zasięg rzeczywiście szeroki, chociaż
nie nazywałoby się unią, bo oba państwa zachowałyby mimo wszystko
swoją niezależność.
104. Quai d’Orsay – Paryžiaus miesto dalis.
105. Ernestas Bevinas (1881 Vinsfordas, Didžioji Britanija,–1951 Londonas, Didžioji Britanija) – Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras.
106. Kajetanas Morawskis (1892 Jurkovas, Lenkija,–1973 Lailly en Val, Prancūzija) – dip
lomatas, publicistas, visuomenės veikėjas, Lenkijos ambasadorius Prancūzijoje.
56
Z naszej strony w odpowiedzi zaznaczyliśmy, że ostateczne zobowiązanie może powziąć oczywiście jedynie rząd polski w Londynie w
porozumieniu z kierownictwami stronnictw politycznych. Jednakże
jako osobistą opinię, co do której oświadczyliśmy, że zdaniem naszym
będzie ona prawdopodobnie również opinią i stanowiskiem naszych
władz, określiliśmy:
Uznajemy bezwzględnie niezależność i niepodległość Litwy.
Stoimy na stanowisku, o ile chodzi o granice, „restitutio ad integrum“107 granic z 1-go września 1939 roku za wyjątkiem granic zachodnich w stosunku do Niemiec, które rzecz prosta muszą ulec daleko idącej
zmianie na rzecz Polski aż do granicy Odry i likwidacji Prus Wschodnich.
Uważamy za nieistniejące wszelkie traktaty i zmiany terytorialne,
zawarte i dokonane po 1-szym września 1939 roku. Sprawa ta dotyczy
również Wilna i traktatów, które czy to dawny rząd litewski, czy też obecny rząd bolszewicko-litewski zawarł z Rosją po 1-szym września 1939.
Wydaje nam się, że ze strony polskiej nie będzie trudności w uznaniu rządu litewskiego, który by się wyłonił z Komitetu Wyzwolenia Litwy oraz wymianie reprezentantów: litewskiego przy rządzie polskim i
polskiego przy rządzie litewskim.
Jesteśmy za daleko idącym zbliżeniem polsko-litewskim. Propozycję wspólnej polityki zagranicznej i wojskowej, ścisłego porozumienia
gospodarczego i zbliżenia kulturalnego uważamy za szczęśliwą.
Osobiście uważamy, że w ramach ogólnego porozumienia oba kraje mogłyby dojść do porozumienia w sprawie tych wschodnich części
Prus Wschodnich, które są zamieszkałe przez Litwinów i które mogłyby przypaść Litwie, o czym wspomina memoriał litewski przy niniejszym załączony, wręczony na Quai d’Orsay oraz ministrowi Bevinowi.
Z obu stron nie wyszczególniono jednak, jak daleko idą pretensje litewskie w tym kierunku, ograniczając się tylko do ich stwierdzenia.
Osobną kwestię stanowiło porozumienie i wzajemna pomoc techniczna w akcji niepodległościowej obu krajów oraz wymianie informacji. Obie strony uznały zorganizowanie tego porozumienia i pomocy za
bardzo pożądane.
107. Lot. Restitutio ad integrum (liet. teisinga kompensacija) – visiško nuostolių atlyginimo principas.
57
Sprawa Wilna: minister Sidzikauskas w rozmowie poruszył również
sprawę Wilna jako głównego punktu spornego między Polską i Litwą,
który należałoby usunąć, ażeby na ten temat nie odżyły spory i żeby w
razie wycofania się Rosji z terenów okupowanych nie powstały starcia
w razie, gdyby na przykład jednocześnie siły polskie i siły litewskie
starały się zająć to miasto. Porozumienie w tym kierunku byłoby jego
zdaniem bardzo wskazane. Minister Sidzikauskas zdaje sobie sprawę
z drażliwości tej sprawy, uważa jednak, że należałoby pomimo to ją
wyjaśnić.
Z naszej strony powołaliśmy się na stonowisko, przytoczone powyżej: to znaczy „restitutio ad integrum“ i nie uznanie żadnych zmian,
dokonanych bez Polski i przeciwko Polsce po pierwszym września 1939,
stwierdzając, że nie mamy możłiwości podejmować na ten temat dyskusji, i to tymbardziej, że jakiekolwiek odchylenia na ten temat mogłyby stanowić precedens dla innych tego rodzaju roszczeń, i wogóle
niewiadomo gdzie i na czem by się to skończyło. Byłoby najlepiej, ażeby
oba państwa staneły poprostu na tym samym stanowisku „restitutio ad
integrum“, z wyjątkiem rewindykacji ziem, które przed 1-szym wrzesnia 1939 należały do Niemiec. Stworzyło by to jasną sytuację. Ułożenie
zaś stosunków polsko – litewskich w kierunku zbiżenia, zaznaczonym
powyżej, niewątpliwie pozwoli obu stronom znależć drogę wyjscia z
sytuacji.
Z naszej strony powołaliśmy się na stanowisko, przytoczone powyżej: to znaczy „restitutio ad integrum“ i nie uznanie żadnych zmian,
dokonanych bez Polski i przeciwko Polsce po pierwszym września 1939,
stwierdzając, że nie mamy możliwości podejmować na ten temat dyskusji, i to tym bardziej, że jakiekolwiek odchylenia na ten temat mogłyby stanowić precedens dla innych tego rodzaju roszczeń, i w ogóle nie
wiadomo gdzie i na czem by się to skończyło. Byłoby najlepiej, ażeby
oba państwa stanęły po prostu na tym samym stanowisku „restitutio ad integrum“, z wyjątkiem rewindykacji ziem, które przed 1-szym
września 1939 należały do Niemiec. Stworzyło by to jasną sytuację.
Ułożenie zaś stosunków polsko – litewskich w kierunku zbliżenia, zaznaczonym powyżej, niewątpliwie pozwoli obu stronom znaleźć drogę
wyjścia z sytuacji.
58
Z naszej strony podkreślono dalej wobec Litwinów, że trudno jest dzisiaj
przesądzać, jak będzie ostatecznie wyglądała sytuacja po odrzuceniu Rosji
na wschód. W każdym razie stosunek nasz do Litwy będzie zawsze pozytywny, a nawet z państw bałtyckich Litwa znajduje się na pierwszym miejscu
naszego zainteresowania. Na zapytanie jaki jest stosunek Litwy do innych
państw bałtyckich, a mianowicie Łotwy i Estonii i czy Litwa wiąże swój los
z tymi państwami, min. Sidzikauskas odpowiedział, że życzenia Litwy są
w stosunku do tych państw jak najbardziej pozytywne, ale że oczywiście w
danym razie nie mogłaby uzależniać swojej polityki od jej losu.
W rozmowie z dnia 17-go czerwca br. w której wzięli udział wymienieni przedstawiciele P[olskiej]. P[artii]. S[ocjalistycznej]. streszczono w
krótkich słowach wyniki dwu poprzednich spotkań. Ze strony socjalistów podkreślono bardzo silnie, że partia stoi na stanowisku niepodległości Litwy i nie sprzeciwiono się zdaniom, wypowiedzianym z naszej strony
w uprzednich dwóch rozmowach. Przedstawiciele P[olskiej]. P[artii]. S[ocjalistycznej]. zastrzegli się tylko, że stanowisko wiążące i szczegółowe zająć mogą
jedynie władze partyjne P[olskiej]. P[artii]. S[ocjalistycznej]. w Londynie.
Minister Sidzikauskas w odpowiedzi zaznaczył, że przedstawiciel
litewskiej Partii Socjalistycznej będzie w Paryżu i wejdzie w kontakt z
przedstawicielami P[olskiej]. P[artii]. S[ocjalistycznej].
W przemówieniu końcowym minister Sidzikauskas wyraził chęć i
gotowość kontynuowania rozmów i nawet ewentualnego przyjazdu do
Paryża, gdy polska strona otrzyma instrukcje i odpowiedź na raport,
który przedłoży swoim władzom. Ze swej strony złoży on również sprawozdanie Komitetu Wyzwolenia Litwy i byłby rad, gdyby dalsze rozmowy mogły być utrzymane w dotychczasowym duchu i doprowadziły
do ustalenia ostatecznego poszczególnych punktów.
Przedkładając powyższe sprawozdanie prosimy o możliwie szybką
odpowiedź i instrukcje, ażeby móc zawiadomić tutejszego przedstawiciela Komitetu Wyzwolenia Litwy pana Baczkisa o stanowisku zajętym
przez centralę i w danym razie móc kontynuować rozmowy już na podstawie ewentualnych otrzymanych upoważnień.
Józef Baraniecki
Šaltinis: IPMS, A. 11. E. / 1166.
59
Nr. 6. K. Morawskio laiškas A. Tarnowskiui, 1946 06 18.
74, rue Saint–Didier
Paris XVI-e
Paryż, dn. 18 czerwca 1946 r.
WPŁYNĘŁO DNIA 21/6 N. 1443/46
Szanowny Panie Ministrze,
Dnia 17 b. m. złożył mi wizytę b[yły]. poseł litewski w Londynie
p. Sidzikauskas w towarzystwie tutejszego chargé d ’Affaires p. Backisa.
Bytność u mnie poprzedziły parokrotne rozmowy p. S[idzikauskasa]. z
p. Baranieckim oraz pp. Freydem i Krawcem.
P. Sidzikauskas, który po dłuższym pobycie w więzieniach Gestapo
i obozie w Oświęcimiu zwolniony został przez wojska anglo-amerykańskie, jest obecnie kierownikiem Departamentu Zagranicznego Litewskiego Komitetu Narodowego urzędującego w Tübingen (okupacja
francuska). Wedle informacji pana S[idzikauskasa]. Litewski Komitet
Narodowy grupuje w sobie przedstawicieli wszystkich stronnictw politycznych i jest naczelną reprezentacją ruchu niepodległościowego,
tak jak Komitet Posłów Litewskich zagranicą z desygnowanym następcą Smetony 108 p. Lozoraitisem na czele, jest wyrazicielem ciągłości konstytucyjnej państwa. W niedalekiej przyszłości planowany
jest wspólny zjazd obu tych organizacji w Szwajcarii, przy czem rozważane ma być ew. ukonstytuowanie rządu emigracyjnego. W razie
takiej decyzji zwróci się nowo powstały rząd litewski do rządu naszego z prośbą o formalne uznanie i wymianę stałych przedstawicieli.
Równocześnie rozważyć ma zjazd szwajcarski memoriał adresowany
do rządu Polskiego, a proponujący bieżącą współpracę w zakresie informacji, propagandy, wymiany usług technicznych i dyrektyw do kraju
oraz określający zapatrywania litewskie na ułożenie się stosunków polsko-litewskich po wyzwoleniu obu krajów. P. Sidzikauskas, który powoływał się na życzliwe ustosunkowywanie się do prac swego komitetu
władz okupacyjnych tak francuskich, jak angielskich i amerykańskich,
108. Antanas Smetona (1874 Užulėnys, Vilkmergės apskr.,–1944 m. Klivlandas, JAV) –
filosofas, visuomenės veikėjas, politikas, Lietuvos Respublikos prezidentas.
60
zaznaczał równocześnie, że zachodni alianci zwykli obecnie traktować
sprawy państw bałtyckich jako całość, że jednak tak w ich gronie, jak
zwłaszcza wśród samych Litwinów przebija coraz bardziej świadomość,
iż losy Litwy związane są raczej z obszarem polskim, niż z państwami
połoźonemi na wschód od niej.
Mając zapewnienie p. Baranieckiego, iż doręczy mi złożone mu
przez p. S[idzikauskasa]. bardziej szczegółowe materiały w zakresie
tendencji i dążności kół politycznych litewskich, prowadziłem sam rozmowę w tonie przyjacielskim lecz ostrożnie, tak by nie przesądzać w
niczem nie znanego mi szczegółowo stanowiska Rządu.
P. Sidzikauskas poinformował mnie poza tem, iż w czasie obecnego pobytu w Paryżu złożył pp. Byrnesowi109, Bevinowi i Bidault110
memoriał domagający się: 1-mo dalszego formalnego nie uznawania
stanów faktycznych, które zaistniały na wschodzie Europy a zwłaszcza na terytorium litewskiem; 2-do konsultowania stronnictw niepodległościowych przed formalnemi ostatecznemi decyzjami co do
losu Litwy i zgłaszający 3-tio roszczenia litewskie do pewnych części
Prus Wschodnich. Na zapytanie moje wyjaśnił mi p. S[idzikauskas],
że żadna część okupowanego przez armię czerwoną terytorium pruskiego – poza obszarem Kłajpedy – nie została włączona do Litewskiej Republiki Radzieckiej.
P. S[idzikauskas]. oświadczył mi wreszcie, że o ile tylko rozwój polityczny wewnętrzno – francuski na to pozwoli, przyszły rząd litewski
pragnąłby osiedlić się w Paryżu. P. S[idzikauskas]. osobiście wróci tu w
każdym razie w ciągu lipca i wówczas skomunikuje się ze mną ponownie.
K. Morawski [parašas]
109. Džeimsas Fransis Bernsas (1882 Čarlstonas, JAV,–1972 Kolumbija, JAV) – JAV valstybės sekretorius 1945–1947 m.
110. Georges-Augustinas Bidault (1899 Mulenas, Prancūzija,–1983 Cambo-les-Bains,
Prancūzija) – Prancūzijos užsienio reikalų ministras.
61
Nr. 7. A. Tarnowskio laiškas K. Morawskiui, 1946 07 09.
Londyn, dnia 9 lipca 1946 r.
Szanowny i drogi Panie Ambasadorze,
w związku z pismem Pana Ambasadora z dnia 18 czerwca b. r.
w sprawie wizyty p Sidzikauskasa pragnę prosić Pana, w razie ponownego spotkania z p. S[idzikauskasem]., o zakomunikowanie mu co
następuje:
rząd przyjmuje z radością do wiadomości fakt konsolidacji zachodzący w emigracyjnym środowisku litewskim przez stworzenie Litewskiego Komitetu Narodowego i ustalenie łączności między tym Komitetem i Komitetem Posłów Litewskich. rząd chętnie też wita inicjatywę
zmierzającą do ustalenia regularnych i bliższych stosunków między
nami i Litwinami. Ubolewamy, iż w ciągu minionej wojny kontakty między nami i Litwinami pozostawiały wiele do życzenia, bowiem było one
dość regularne na terenie Włoch z Łozorajtisem, Szwajcarii z Szaulisem
i Turauskasem i częściowo w Szwecji, natomiast dwaj posłowie litewscy na terenach najważniejszych, bowiem w Londynie i Waszyngtonie, w sposób dość wyraźny unikali bliższego kontaktu z oficjalnymi przedstawicielami rządu polskiego. Było to zjawisko niewątpliwie
ujemne
i osłabiło ono stanowisko obu narodów anglosaskich. Każdy
krok, choćby nawet tak spóźniony, zmierzający do normalizacji
stosunków polsko – litewskich może przynieść tylko korzyść obu
państwom.
Proszę oświadczyć wreszcie p. S[idzikauskasa]. że wszelkie ewentualne propozycje litewskie przedłożone rządowi polskiemu będą oczywiście rozważane przez nas gruntownie i z całą życzliwością, jaką rząd
polski żywi dla narodu litewskiego.
O ile przebieg rozmowy na to pozwoli, byłoby wskazane, aby Pan
Ambasador starał się wybadać, czy istnieje analogiczna do litewskiej
akcja wśród Łotyszy i Estończyków, oraz jak się układają stosunki na
emigracji między trzema narodami bałtyckimi.
62
Łączę serdeczny uścisk dłoni
/-/ Adam Tarnowski
P. S.
Proszę poprosić p. S[idzikauskasa]. o udzielenie Panu Ambasadorowi kopii memoriału złożonego ostatnio w Paryżu przedstawicielom
Francji, Anglii i St[an]. Zjednoczonych.
Do
Pana Ambasadora
K. D. Morawskiego
W Paryżu
Nr. 8. K. Morawskio laiškas A. Tarnowskiui, 1946 07 17
74, rue Saint–Didier
Paris XVI-e
Litwa
Paryż, dnia 17 lipca 1946.
WPŁYNĘŁO DNIA 22/7 N. 1717/46
potwierdzając odbiór pisma Pańskiego z dnia 9 m. b. przesyłam z
załączeniu odpis memorandum złożonego przez Komitet Wyzwolenia
Litwy Ministrom Spraw Zagranicznych Francji, W[ielkiej]. Brytanii i
Stanów Zjednoczonych.
P. S. dotychczas do Paryża nie powrócił. Gdy przybędzie przeprowadzę z nim rozmowę w myśl życzeń Pana Ministra.
Łączę serdeczny uścisk dłoni.
1 zał.
63
Nr. 9. A. Tarnowskio laiško K. Morawskiui juodraštis, 1946 07 25.
Londyn, dnia 25. lipca 1946 r.
TAJNE.
Kochany Panie Ambasadorze,
w związku z raportem p. J. Baranieckiego do Ministra Berezowskiego o przebiegu rozmów z p. Sidzikauskasem w dn. 14. 16. i 17. czerwca
r. b. /w załączeniu wspomniany raport, na wypadek gdyby go Pan nie
znał/, pragnę przesłać Panu Ambasadorowi moje uwagi o wspomnianych rozmowach, a zarazem dodatkowe wytyczne do dalszych rozmów
z p. S[idzikauskasem]., o ile tematy poruszone przez tego ostatniego
będą analogiczne do traktowanych z p. Baranieckim.
Jakkolwiek nie posiadam dotychczas żadnych informacji o pracach Komitetu Polsko-Litewskiego, a przeto też nie mogę ocenić w jakim stopniu przyczynił się on do usunięcia nieufności w stosunkach
między rozmaitymi ugrupowaniami polskimi i litewskimi, wydaje
mi się być dość jasne, dlaczego p. S[idzikauskas]., pragnąc nawiązać
bardziej obowiązujące rozmowy z nami, nie skierował się wprost do
przedstawiciela rządu, lecz uznał za wskazane, rozmowy z Panem
Ambasadorem poprzedzić rozmowami z przedstawicielami 2-ch polskich stronnictw politycznych. Jestem pewien, że powyższa kolejność
rozmów nie była wcale rzeczą przypadku, lecz doskonale przemyślaną
taktyką. A mianowicie, p. S[idzikauskasowi]. chodziło niewątpliwie o
stwierdzenie, czy i w jakim stopniu polskie stronnictwa polityczne
różnią się w swych poglądach na zagadnienie normalizacji stosunków
polsko-litewskich i czy w wypadku istnienia tych różnic, nie stworzyłoby dla strony litewskiej możliwości wygrania na swoją korzyść,
kwestii wileńskiej. Na szczęście przebieg rozmów z przedstawicielami
polskich stronnictw politycznych nie wytworzył takiej możliwości,
a p. S[idzikauskas]. zapoznawszy się najpierw z poglądami Stronnictwa Narodowego, a następnie P[olskiej] P[artii]. S[ocjalistycznej]., dopiero na ostatku zgłosił się do Pana Ambasadora.
64
Nie przeczę, że wypadki ostatnich kilku lat nie pozostały bez
wpływu na polityczne koła litewskie i że doszły one wreszcie do przekonania, iż najpewniejszą drogą dla uratowania niepodległości Litwy,
jest oparcie się na tem państwie, które niepodległości tej nie zagraża,
a więc na Polsce. Tem nie mniej jednak obawiam się, iż wysunięte
przez p. S[idzikauskasa]. zasady zbliżenia polsko-litewskiego na podstawach wspólnej polityki zagranicznej i wspólnej polityki wojskowej,
jako bardzo daleka idącem nie są zbyt szczere i że zostały zakomunikowane przedstawicielom stronnictw w tem wyrachowaniu, iż strona
polska w obliczu nadziei na tak głębokie powiązanie polityki polskiej
i litewskiej, pójdzie łatwiej na kompromis w tej jedynej sprawie, która
nas dzieli, to jest w sprawie Wilna.
Z radością muszę stwierdzić, iż konstatuję całkowitą zgodność poglądów moich z poglądami zakomunikowanymi p. S[idzikauskasa].
w rozmowach paryskich, i godzę się na wszystkie 6 punktów, wyliczonych w załączonym raporcie. Pragnę również podkreślić, że każdą formę zbliżenia między obu naszymi krajami powitam z największą radością, jak również, że gotów jestem rozważyć z największą życzliwością
wszystkie propozycje litewskie zmierzające do uzgodnienia obopólnej
taktyki dla obrony niepodległości obu państw, wzajemnej wymiany
informacji i pomocy technicznej, skoro tylko zostanie wyłoniony na
emigracji rząd litewski, o czem wspominał Pan Ambasador w swym liście do mnie po pierwszej rozmowie z p. S[idzikauskasem]. Zgodziłbym
się również na wzajemną wymianę posłów, jakkolwiek mam poważne
wątpliwości, czy właściwie spełniałby tę rolę poseł litewski przy rządzie
angielskim, p. Balutis111, niezbyt życzliwe ustosunkowujący się do nas w
okresie kilku ostatnich minionych lat.
Znając dotychczasowe stanowisko Litwinów w sprawie Wilna oraz uczuciowe przywiązania ich to tego miasta, dążyć musimy do wytworzenia takiego stanu rzeczy, aby Litwini rezygnując
z przyłączenia Wilna do Litwy, nie mieli wrażenia, że miasto to,
jako historyczna stolica Litwy, jest dla nich całkowicie niedostępne z powodu geograficznego jego położenia poza granicami Litwy,
111. Bronius Kazys Balutis (1880 Seirijai, Rusija,–1967 Londonas, Didžioji Britanija) –
diplomatas, politikas, visuomenės veikėjas.
65
a przez to więc jak gdyby „cudzoziemskie“. Musimy więc ze swej strony powziąć cały szereg takich kroków, aby miasto to udostępnić Lit
winom i aby mieli oni pełne poczucie, iż mimo, że znajduje się ono
na terytorium Polski, Wilno jest jednak niejako wspólnem miastem
obu narodów. – W tym celu uważam za wskazane zapewnić Litwinów, iż przez fakt skasowania paszportów i wiz w stosunkach między
mieszkańcami obu państw, Litwini mieliby nieskrępowaną możność
przyjazdów do Wilna bez jakichkolwiek ograniczeń czy szykan.
Ale idę jeszcze dalej i chciałbym zaproponować Litwinom, aby niektóre swoje zabytki historyczne czy też instytucje o charakterze kulturalnym lub narodowym – przenieśli do Wilna, którym to instytucjom
rząd polski zapewniłby prawo pełnej eksterytorialności, zezwalając
jednocześnie na wywieszenie na wspomnianych budynkach godeł i
sztandarów litewskich. W ten sposób na terenie Wilna znajdowałyby
się obok siebie sztandary polski i litewski. Nie wykluczam również,
iż po jakimś czasie, gdy osłabną wzajemne animozje, i gdy wytworzy
się poczucie wzajemnej serdeczności między obu narodami, powstałaby możliwość kreowania na uniwersytecie polskim w Wilnie jakiegoś
wydziału litewskiego /język wykładowy litewski/, na którym studiowaliby Litwini kowieńscy oraz Polacy. Projekt taki musiałby jednak być
zrealizowany w późniejszym czasie, gdy – jak mówiłem o tem wyżej, –
zanikną wzajemne namiętności, przedwczesna bowiem realizacja tego
projektu mogłaby doprowadzić do niepotrzebnych zatargów i bójek
między młodzieżą polską i litewską /na wzór awantur na Uniwersytecie Wiedeńskim w latach 1910–1914 między studentami czeskimi i
niemieckimi/, co w rezultacie nie ułatwiłoby, lecz utrudniło przyjazne
stosunki między Litwą i Polską.
Proszę Pana Ambasadora o zakomunikowanie wszystkiego powyższego p. Sidzikauskasowi w sposób jak najbardziej życzliwy i serdeczny,
niepozostawiający żadnych złudzeń u rozmówcy, iż rząd polski mógłby
zrezygnować z przynależności Wilna do Polski. – Byłoby jednak wskazane, aby w roku rozmowy na temat Wilna, Pan Ambasador powiedział,
zaznaczając, iż wyraża swój osobisty pogląd, iż, być może, rząd polski
mógłby rozważyć propozycję pozostawienia Wilna poza granicami Polski
tylko w tym jedynym wypadku, gdyby Litwa gotowa była złączyć się Unią
66
z Polską, myśl której, jak Pan Ambasador o tem słyszał, jest podobno
niepopularna w politycznych ugrupowaniach litewskich.
Będę bardzo wdzięczny za dokładne poinformowanie mnie o reakcji p. S[idzikauskasa]. na powyższy temat.
Proszę Pana Ambasadora zapoznać z treścią niniejszego listu
pp. Baranieckiego oraz Freyda.
1 zał.
J[aśnie]. Wielmożny Pan
Ambasador Kajetan Morawski
w Paryżu.
Londyn, dnia 7. sierpnia 1946 r.
Kochany Panie Ambasadorze,
w związku z raportem p. J. Baranieckiego do Ministra Berezowskiego o przebiegu rozmów z p. Sidzikauskasem w dn. 14. 16. i 17. czerwca
r. b. /w załączeniu wspomniany raport, na wypadek gdyby go Pan nie
znał/, pragnę przesłać Panu Ambasadorowi moje uwagi o wspomnianych rozmowach, a zarazem dodatkowe wytyczne do dalszych rozmów
z p. S[idzikauskasem]., o ile tematy poruszone przez tego ostatniego będą
analogiczne do traktowanych z p. Baranieckim.
Jakkolwiek nie posiadam dotychczas żadnych informacji o pracach
Komitetu Polsko-Litewskiego, a przeto też nie mogę ocenić, w jakim stopniu przyczynił się on do usunięcia nieufności w stosunkach między rozmaitymi ugrupowaniami polskimi i litewskimi, wydaje mi się być dość
jasne, dlaczego p. S[idzikauskas]., pragnąc nawiązać bardziej obowiązujące
rozmowy z nami, nie skierował się wprost do przedstawiciela rządu, lecz
67
uznał za wskazane, rozmowy z Panem Ambasadorem poprzedzić rozmowami z przedstawicielami 2-ch polskich stronnictw politycznych. Jestem
pewien, że powyższa kolejność rozmów nie była wcale rzeczą przypadku,
lecz doskonale przemyślaną taktyką. A mianowicie, p. S[idzikauskasowi].
chodziło niewątpliwie o stwierdzenie, czy i w jakim stopniu polskie stronnictwa polityczne różnią się w swych poglądach na zagadnienie normalizacji stosunków polsko-litewskich i czy w wypadku istnienia tych różnic,
nie stworzyłoby dla strony litewskiej możliwości wygrania na swoją korzyść, kwestii wileńskiej. Na szczęście przebieg rozmów z przedstawicielami polskich stronnictw politycznych nie wytworzyło takiej możliwości,
a p. S[idzikauskas]. zapoznawszy się najpierw z poglądami Stronnictwa
Narodowego, a następnie P[olskiej]. P[artii]. S[ocjalistycznej]., dopiero na
ostatku zgłosił się do Pana Ambasadora.
Nie przeczę, że wypadki ostatnich kilku lat nie pozostały bez wpływu
na polityczne koła litewskie i, że doszły one wreszcie do przekonania, iż
najpewniejszą drogą dla uratowania niepodległości Litwy, jest oparcie się
na tem państwie, które niepodległości tej nie zagraża, a więc na Polsce.
Tem nie mniej jednak obawiam się, iż wysunięte przez p. S[idzikauskasa].
zasady zbliżenia polsko-litewskiego na podstawach wspólnej polityki zagranicznej i wspólnej polityki wojskowej, jako bardzo daleka idącem nie
są zbyt szczere i że zostały zakomunikowane przedstawicielom stronnictw
w tem wyrachowaniu, iż strona polska w obliczu nadziei na tak głębokie
powiązanie polityki polskiej i litewskiej, pójdzie łatwiej na kompromis w
tej jedynej sprawie, która nas dzieli, to jest w sprawie Wilna.
Z zadowoleniem pragnę stwierdzić, iż konstatuję całkowitą zgodność
poglądów moich z poglądami zakomunikowanymi p. S[idzikauskasowi].
w rozmowach paryskich, i godzę się na wszystkie 6 punktów, wyliczonych1 w załączonym raporcie. Pragnę również podkreślić, że każdą formę
zbliżenia między obu naszymi krajami, powitam z największą radością,
jak również, że gotów jestem rozważyć z największą życzliwością wszystkie propozycje litewskie zmierzające do uzgodnienia obopólnej taktyki
dla obrony niepodległości obu państw, wzajemnej wymiany informacji
i pomocy technicznej, skoro tylko zostanie wyłoniony na emigracji rząd
litewski, o czem wspominał Pan Ambasador w swym liście do mnie po
68
pierwszej rozmowie z p. S. Zgodziłbym się również na wzajemną wymianę posłów po utworzeniu rządu litewskiego, jakkolwiek mam poważne
wątpliwości, czy właściwie spełniałby tę rolę poseł litewski przy rządzie
angielskim, p. Balutis, niezbyt życzliwe ustosunkowujący się do nas w
okresie kilku ostatnich minionych lat.
Znając dotychczasowe stanowisko Litwinów w sprawie Wilna
oraz uczuciowe przywiązania ich do tego miasta, dążyć musimy do
wytworzenia takiego stanu rzeczy, aby Litwini rezygnując z przyłączenia Wilna do Litwy, nie mieli wrażenia, że miasto to, jako historyczna stolica Litwy, jest dla nich całkowicie niedostępne z powodu
geograficznego jego położenia poza granicami Litwy, a przez to więc
jak gdyby „cudzoziemskie“. Musimy więc ze swej strony powziąć cały
szereg takich kroków, aby miasto to udostępnić Litwinom i aby mieli
oni pełne poczucie, iż mimo, że znajduje się ono na terytorium Polski,
Wilno jest jednak niejako wspólnem miastem obu narodów.
Bliższe szczegóły dotyczące tego problemu prześlę Panu Ambasadorowi w niedługim okresie czasu.
W czasie rozmowy z p. S[idzikauskasem]., utrzymując jak najbardziej życzliwy i serdeczny ton, nie może Pan Ambasador pozostawić
żadnych złudzeń u rozmówcy, że rząd polski mógłby zrezygnować z
przynależności Wilna do Polski, –
Proszę Pana Ambasadora zapoznać z treścią niniejszego listu
pp. Baranieckiego oraz Freyda.
A Tarnowski [parašas]
1 zał.
J[aśnie]. Wielmożny Pan
Ambasador Kajetan Morawski
Paryż.
69
74, rue Saint-Didier
Paris XVI-eLitwa
Paryż, dnia 17 sierpnia 1946 r.
Szanowne Panie Ministrze,
P. Sidzikauskas powrócił do Paryża i był u mnie wspólnie z Chargé
d Affaires Backisem w dniu 16-go b.m. Od czasu ostatniej naszej rozmowy przebywał w Tubingen w okupacji francuskiej w Niemczech,
gdzie znajduje się dotychczas stała siedziba Komitetu Wyzwolenia Lit
wy, oraz brał udział w Szwajcarii w konferencji tegoż Komitetu z Radą
Posłów Litewskich zagranicą (pp. Lozoraitis i inn.)
P. Sidzikauskas oświadczył mi iż przyjazd swój do Paryża przyspieszył
ze względu na wiadomość, iż w składzie delegacji sowieckiej na Konferencje Pokojową przybyli t[ak]. zw[ani]. ministrowie spraw zagranicznych Lit
wy, Łotwy i Estonii. Cel przybycia ich nie jest dotychczas wyjaśniony. Na
zapytania skierowane do niego w tej sprawie przez Sekretarza Stanu Byrnes’a miał Mołotow112 odpowiedzieć iż funkcjonować oni będą jako eksperci przy ustalaniu traktatu z Finlandią. W wyniku tej odpowiedzi i na żądanie delegacji amerykańskiej figurują ci trzej panowie w oficjalnym spisie
uczestników Konferencji pomiędzy ekspertami sowieckimi, przy czem
wydrukowane zostały ich nazwiska bez podania charakteru urzędowego.
W toku dalszej rozmowy zwrócił p. S[idzikauskas]. uwagę na fakt
iż w punkcie 2 noty rządu polskiego do Konferencji Paryskiej, wśrod
państw wymienionych jako znajdujące się w zonie wpływów sowieckich pominięta została Litwa oraz Łotwa i Estonia. Aczkolwiek nie neguje odrębności sytuacji prawnej państw bałtyckich, obawia się jednak,
iż pominiecie to komentowane być może jako zawierające implicite
uznanie przez Polskę zaboru dokonanego na tych państwach.
Uderzyło mnie ze p. S[idzikauskas]. objawiał wyraźne tendencje
poruszania tematów związanych z Konferencją Pokojową i ogólno-politycznych, natomiast unikał mimo moich kilkakrotnych nalegań
’
112. Viačeslavas Michailovičius Molotovas (tikroji pavardė Skriabinas, 1890 Kukarka,
Rusija,–1986 Maskva, Rusija) – tarybinis politikos veikėjas, SSRS vyriausybės vadovas
ir užsienio reikalų ministras.
70
precyzji co do wyników zjazdu w Szwajcarii .Wszystko, czego dowiedzieć się mogłem, to że zjazd wykazał zbieżność zasadniczych poglądów politycznych Komitetu Wyzwolenia i Rady Posłów i że w niedalekiej przyszłości wytworzone zostanie wspólne ciało wykonawcze,
które prawdopodobnie następnie, w miarę rozwoju sytuacji, ujawni się
jako litewski rząd emigracyjny. Gdy porównać te oświadczenia z zapowiedzianymi przez p. S[idzikauskasa]. za pierwszą bytnością u mnie,
dochodzę do wniosku, że uzgodnienie osiągnięte w Szwajcarii nie jest
tak zupełne, jak się tego p. S[idzikauskas]. poprzednio spodziewał i że
trudności powstałe dotyczą – o ile nie ustalenia wzajemnych kompetencji między Komitetem Wyzwolenia a Radą Posłów, to w każdym razie składu osobowego przewidzianego organu wykonawczego. Niektóre powiedzenia p. S[idzikauskasa]. jak n[a]. p[rzykład] stwierdzenie że
„jakikolwiek byłby przyszły bieg wypadków, ludzie zasiadający obecnie
w Komitecie Wyzwolenia będą mieli z chwilą oswobodzenia Litwy głos
decydujący, gdyż reprezentują główne kierunki polityczne“, umacniają
mnie w tym przekonaniu.
Zjazd Szwajcarski dyskutował również nad przyszłym stosunkiem Litwy do Polski. Wyniki jego obrad ujęte zostały w szereg tez, których forma
ostateczna jest w tej chwili ustalana i które zostaną nam doręczne w dniach
najbliższych z prośbą o podanie ich do wiadomości rządu polskiego.
W tym stanie rzeczy uważałem za stosowne ograniczyć się do
oświadczenia ze swej strony że rząd polski: 1) – ustali chętnie sposób
bieżącej współpracy z mającą powstać naczelną organizacją Litwinów na
uchodźstwie, przy czem formy tej współpracy zależeć będą oczywiście
od charakteru i uprawnień tej organizacji, 2) – rozpatrzy z zainteresowaniem i przyjaźnie tezy jakie mu z miarodajnej strony litewskiej przedłożone zostaną w sprawie ułożenie się przyszłego współżycia obu narodów.
Rozmowa cała odbyła się w atmosferze przyjacielskiej. Oczekuję jej
kontynuacji po doręczeniu przez p. S[idzikauskasa]. tez litewskich.
Załączam przy niniejszem odpis nowej noty złożonej przez Komitet
Wyzwolenia Litwy delegacjom na Konferencję Pokojową.
1 zał.
71
Paryż, dnia 27 sierpnia 1946 r.
Panie Ministrze,
przesyłam w załączeniu tezy litewskie wzmiankowane w liście mym
z dnia 17 b. m. oraz spis członków litewskiego Komitetu Wyzwolenia.
Oba dokumenty złożył p. Sidzikauskas na ręce p. Baranieckiego
przed samym swym wyjazdem do Niemiec. Wrócić tu ma we wrześniu.
Przypuszczam, iż chciał uniknąć dyskusji przed ukonstytuowaniem się
ciała wykonawczego.
2 zał.
Nr. 13. Neišsiųstas A. Tarnowskio laiškas K. Morawskiui, 1946 09.
Londyn, dnia września 1946 r.
Drogi Panie Ambasadorze –
potwierdzam odbiór listu Pana Ambasadora z dnia 27 sierpnia r. b.
wraz z dwoma załącznikami zawierającymi „Podstawy porozumienia polsko-litewskiego“ oraz „Skład Komitetu Najwyszego Wyzwolenia Litwy“.
Przechodząc najpierw do sprawy natury technicznej pragnę zaznaczyć, że należy dążyć do tego aby p. Sidzikauskas zaprzestał korzystania z pośrednictwa p. Baranieckiego przy wręczaniu nam aktów
i dokumentów. Z chwilą nawiązania przez p. S[idzikauskasa]. bezpośredniego kontaktu z Panem Ambasadorem wszelkie pośrednictwo
osób trzecich jest zbyteczne i komplikuje wzajemne stosunki, a ich nie
72
ułatwia. Oczywiście nie mamy i nie możemy mieć żadnych pretensji
do p. S[idzikauskasa]. z powodu utrzymywania kontaktu z p. Baranieckim, czy jakimikolwiek innymi osobami. Wręcz przeciwnie jest
pożądane, aby kontakty litewskie z Polakami nie ograniczały się tylko
do oficjalnych osób, lecz obejmowały szersze grono ludzi, bowiem w
ten sposób rozszerza się zakres rozmów, co może przyczynić się do
zmniejszenia wzajemnej nieufności. Proszę więc Pana Ambasadora o
omówienie tych spraw zarówno z p. S[idzikauskasem]. jak i p. Baranieckim i ustalenie z tym ostatnim, aby w przyszłości w razie, gdyby
p. S[idzikauskas]. pragnął nadal korzystać z jego uprzejmości i pośrednictwa w kontakcie z Panem Ambasadorem, skierowywał go wprost
do Pana.
Co się tyczy strony merytorycznej załącznika „Podstawy porozumienia polsko-litewskiego“, to z treści jego wynika, że ma on charakter dość mieszany, a przeto też niejasny. Tak więc np. art. II mówi
wyraźnie o porozumieniu w węższym zakresie na okres przejściowy,
kiedy oba kraje są zajęte przez wojska obce i rządzone przez narzucone z zewnątrz rządy. Art. IV natomiast ma charakter raczej stały,
dotyczy bowiem wzajemnych stosunków między obu państwami w
czasie, gdy zostaną one uwolnione spod obcych wpływów i staną się
w pełni niepodległe. Treść tego artykułu odbiega jednak zasadniczo
od treści rozmów p. S[idzikauskasa] z p. Baranieckim i towarzyszami,
przeprowadzonych w dniach 14-go, 16-go i 17-go czerwca 1946 r. Pragnę
przypomnieć bowiem, że w rozmowach ówczesnych p. S[idzikauskas].
miał oświadczyć /о ile oczywiście raport p. Baranieckiego skrupulatnie
powtórzył wypowiedzi p. S[idzikauskasa]./, iż zbliżenie polsko-litewskie mogłoby objąć: – l/ prowadzenie wspólnej polityki zagranicznej,
2/ wspólnej polityki wojskowej, 3/ akcji zbliżenia kulturalnego, i 4/ polityki porozumienia gospodarczego. Różnica jest więc uderzająca, bowiem zamiast „wspólnej“ polityki zagranicznej i wojskowej jest mowa
tylko o „koordynacji“, a jak wiadomo, pojęcie to jest tak rozciągłe, iż w
rzeczywistości nie wiele co znaczy.
Oczywiście zdaję sobie doskonale sprawę z różnicy, jaka zachodzi
między porozumieniem stałym w okresie po unormowaniu stosunków
w Europie Północnej, Wschodniej i Południowej, a porozumieniem
73
doraźnym w chwili obecnej, ale właśnie wzajemne omówienie tych
spraw wymaga bezpośrednich rozmów p. S[idzikauskasa]. z Panem
Ambasadorem, a nie może być załatwione przez wręczenie Panu Ambasadorowi ofert za pośrednictwem p. Baranieckiego.
W dalszym ciągu muszę się zastrzec stanowczo przeciwko umieszczaniu na piśmie art. III, mówiącego o rokowaniach wspólnych celem
ustalania granicy między Polską i Litwą. Stoimy na stanowisku, że
granica ta była ustalona i uznana przez obie strony przed wojną i nie
uznajemy przyznania przez Rosję regionu wileńskiego Litwie z datą 10
października 1939 r. Rozumiem doskonale, że oparcia stosunków polsko-litewskich na nowych podstawach nie da się osiągnąć bez ponownego omówienia zagadnienia Wilna i gotów jestem do takich dyskusji
przystąpić. Natomiast nie możemy przyjmować żadnych piśmiennych
dokumentów ze strony litewskiej, w których byłoby stwierdzone, iż
uznajemy terytorialny stan rzeczy wytworzony aktem z dnia 10 października lub też z których można byłoby domyślać się przez dość
ogólnikową stylizację, że zeszliśmy ze stanowiska obrony integralności terytorium polskiego z dnia 1-go września 1939 r. Przyjęcie przez
nas bez żadnych zastrzeżeń czy omówień dokumentów, w których
byłby stwierdzony w sposób jawny lub ukryty brak określonej linii
granicznej między obu państwami jest niedopuszczalne, bowiem w
ten sposób drogą pośrednią Litwini zaczęliby interpretować, iż zeszliśmy z obrony integralności naszego terytorium, a nawet, być może, iż
godzimy się na linię graniczną ustaloną przez rząd sowiecki w dniu.
10 października 1939 r.
Obawiam się, że p. Baraniecki przyjąwszy od p. S[idzikauskasa].
dokument, o którym wyżej mowa, nie złożył żadnych zastrzeżeń przeciwko treści art. III-go. Proszę na powyższe zwrócić uwagę p. Baranieckiemu, jak również w pierwszej rozmowie z p. S[idzikauskasem].
proszę mu oświadczyć, że /1/ wobec jego wyjazdu z Paryża nie miał
Pan Ambasador możności złożenia swoich zastrzeżeń w stosunku do
art. III; /2/ że wysłał Pan wprawdzie ten dokument do rządu polskiego komunikując zarazem w liście przesyłczym, iż przy pierwszem
spotkaniu z p. S[idzikauskasem]. złoży Pan mu oświadczenie, że chęć
rządu polskiego do ułożenia bliskich stosunków polsko-litewskich
74
nie oznacza wcale, iż rząd ten zszedł z linii obrony przedwojennych
granic Polaki lub też uznaje legalność umowy sowiecko-litewskiej z
dnia 10 października 1939 r.; /3/ iż otrzymał Pan Ambasador ze strony
rządu całkowitą aprobatę zajętego przez Pana stanowiska w stosunku
do art. III-go.
Dotychczasowe rozmowy Pana Ambasadora i p. S[idzikauskasa].
mają ciągle jeszcze charakter przedwstępny, przeto też trudno jest
przewidzieć czy dojdzie do rozmów bardziej zasadniczych i jak się one
potoczą. Nasuwa mi się jednak już dzisiaj pewna sugestia, którą proszę
rozważyć i ewentualnie nawet w sposób niewiążący omówić z p. S[idzikauskasem]., a mianowicie: czy nie byłoby pożądane, o ile oczywiście rozmowy z Litwinami przyjmą charakter bardziej zasadniczy, aby
zostały w konsekwencji tych rozmów wypracowane dwa dokumenty.
Pierwszy z nich dotyczyłby naszych stosunków i wspólnych usług w
obecnym okresie przejściowym, drugi natomiast miałby charakter bardziej deklaratywny i dotyczyłby naszych stosunków w okresie późniejszym, po oswobodzeniu obu krajów. Taka metoda postępowania byłaby
bardziej przejrzysta i ponadto miałaby tę dodatnią stronę, że możnaby
się ograniczyć tylko do pierwszego dokumentu, gdyby z zawarciem
drugiego wynikły większe trudności.
Jest to z mojej strony tylko luźna sugestia, bowiem przebieg dotychczasowych rozmów z Litwinami nie dał mi jeszcze dostatecznych danych do należytej oceny, jaka taktyka z naszej strony byłaby bardziej
słuszna i pożądana.
/-/ Adam Tarnowski.
J[aśnie]. W[ielmożny]. Pan Ambasador
Kajetan Morawski
Paryż.
75
Nr. 14. T. Gwiazdoskio laiškas K. Morawskiui, 1946 10 04.
Londyn, dnia 4 paźdz[iernika]. 1946.
Odpis.
Drogi Panie Ambasadorze,
minister Tarnowski wyjechał na urlop tygodniowy, przeto odpowiedź na list dnia 27 sierpnia b. r. w sprawie dokumentów wręczonych p.
Baranieckiemu przez p. Sidzikauskasa uległa zwłoce. Mam nadzieją, że w
niedługim czasie już otrzyma Pan od Ministra merytoryczne omówienie
propozycji p. S[idzikauskasa]., a list niniejszy poświęcam tylko sprawom
natury technicznej w związku ze sposobem wręczenia Panu tych propozycji. Jak Pan Ambasador pamięta w propozycjach p. S[idzikauskasa]. nawiązania bliższych kontaktów z Polską, jest mowa w artykule III o wspólnych rokowaniach celem ustalenia granicy między Polską i Litwą. Nie
wiemy, czy p. Baraniecki przyjąwszy od p. S[idzikauskasa]. dokument, o
którym wyżej mowa, dyskutował z nim treść dokumentu i jeżeli tak, to
czy złożył zastrzeżenia przeciwko treści art. III. czy też po prostu rolę swą
ograniczył tylko do przyjęcia dokumentu i oświadczenia, że wręczy go
Panu Ambasadorowi. W każdym razie obawiamy się, że przyjmowanie
przez nas dokumentów, w których byłby poddawany w wątpliwość terytorialny stan stosunków polsko-litewskich z dnia 1 września 1939 r. byłoby z naszej strony niewskazane, bowiem mogłoby wytworzyć u Litwinów
szkodliwe mniemanie o braku określonej linii granicznej między obu
państwami. Litwini łatwo, drogą pośrednią, zaczęliby interpretować, że
zeszliśmy z obrony integralności naszego terytorium, a nawet być może,
iż godzimy się na linię graniczną ustaloną przez rząd sowiecki w dniu 10
października 1939 r.
Aby więc w przyszłości nie dopuścić do podobnych niejasności,
czy dwuznaczności, stoimy na stanowisku, iż należy dążyć do tego, aby
p. Sidzikauskas zaprzestał korzystania z pośrednictwa p. B[aranieckiego]. przy wręczaniu nam aktów i dokumentów, z chwilą bowiem nawiązania przez p. S[idzikauskasa]. bezpośredniego kontaktu z Panem
Ambasadorem wszelkie pośrednictwo osób trzecich jest zbyteczne
76
i komplikuje wzajemne stosunki, a nie ułatwia ich. Oczywiście nie
mamy i nie możemy mieć żadnych pretensji do p. S[idzikauskasa]. z powodu utrzymywania kontaktu z p. Baranieckim, czy jakimikolwiek innymi osobami ze środowiska polskiego we Francji. Wręcz przeciwnie,
jest pożądanym, aby kontakty litewskie z Polakami nie ograniczały się
tylko do oficjalnych osób, lecz obejmowały szersze grono ludzi, bowiem
w ten sposób rozszerza się zakres rozmów, co może przyczynić się tylko
do zmniejszenia wzajemnej nieufności.
Myślę, że byłoby pożądane, aby Pan Ambasador zwrócił uwagę
p. B[aranieckiego]. na możliwość niebezpieczeństwa, o którym wyżej
mowa i prosił go zarazem, aby w przyszłości, w razie gdyby p. S[idzikauskas]. pragnął nadal korzystać z jego pośrednictwa i uprzejmości
przy doręczaniu jakichkolwiek dokumentów, zechciał wprost skierowywać go do Pana Ambasadora.
Jeszcze raz podkreślam, że mam na myśli tylko i włącznie sprawę
doręczania dokumentów, a nie oczywiście bezpośrednich rozmów i
kontaktów z p. S[idzikauskasem].
Łączę etc., etc.
/ -/ Tadeusz Gwiazdoski
K. D. Morawski
w Paryżu.
Paryż, dnia 9. października 1946.
Kochany Ministrze,
z odpowiedzi na list z dnia 4. X. komunikuję że w dniu wczorajszym zwrócił się do dr Drobnika p. Bačkis i oświadczył mu, że
77
p. Sid[zikauskas]. bawi obecnie w Szwajcarii i, o ile odpowiedź z Londynu na memoriał opracowany przez Litewski Komitet Wyzwolenia
już nadeszła, gotów jest przybyć do Paryża dla kontynuowania rozmów.
Prosiłem dr. Drobnika o odpowiedzenie p. B[ačkisowi]., że:
szczegółowe stanowisko rządu R.P. wobec memoriału nie jest mu
jeszcze znane, nie wątpi, iż ujęcie punktu III memoriału niezgodne z
poprzednio przeprowadzonymi rozmowami i wyraźnie podkreśloną
przez nas zasadą nienaruszalności granic, wywołać musiało wielkie
zdziwienie,
p. S[idzikauskas]. winien rozmowy przeprowadzać z oficjalnymi
czynnikami polskimi. O ile to możliwe, wskazanem byłoby, by dojechał do Londynu.
Ten ostatni punkt zamieściłem, ponieważ w ostatniej rozmowie ze
mną p. D[robnik]. podkreślił, iż zastanawia się nad taką podróżą.
Dodaję jeszcze, iż nie wykluczam, że p. S[idzikauskas]. szuka kontaktu
z przedstawicielami stronnictw nie ze względów taktycznych, lecz
dlatego, iż do czasu osiągnięcia pełnego porozumienia z grupą p. Łozoraitisa, Komitet Wyzwolenia posiada charakter właśnie instancji
międzypartyjnej.
/-/ K. D. Morawski.
Londyn, dn. 18 paźdz[iernika]. 46.
Odpis
Drogi Panie Ambasadorze,
potwierdzam odbiór listu Pana Ambasadora z dnia 27 sierpnia
b. r. wraz z dwoma załącznikami zawierającymi „Podstawy porozumienia polsko-litewskiego“ i „Skład Najwyższego Komitetu Wyzwolenia Litwy“.
78
Przechodząc do omówienia „Podstaw porozumienia polsko-litewskiego“ pragnę zaznaczyć co następuje: –
1. Art. II. mówi o porozumieniu polsko–litewskim w węższym zakresie na okres przejściowy, kiedy oba kraje są zajęte przez wojska
obce i rządzone przez narzuconą z zewnątrz administrację. Art. IV.
natomiast dotyczy wzajemnych stosunków między obu państwami
w okresie, gdy zostaną one uwolnione spod obcych wpływów i staną się
niepodległe. Zauważyć trzeba, że treść tego ostatniego artykułu odbiega
znacznie od treści rozmów p. S[idzikauskasa]. z p. Baranieckim i towarzyszami, przeprowadzonych w dn. 14-go, 16-go i 17-go czerwca r. b. Pragnę
przypomnieć bowiem, że w rozmowach ówczesnych p. S[idzikauskas]. miał
oświadczyć /o ile oczywiście raport p. Baranieckiego ściśle powtórzył wypowiedzi p. S[idzikauskasa]./, iż porozumienie polsko-litewskie powinno objąć:
a/ prowadzenie wspólnej polityki zagranicznej; b/ prowadzenie
wspólnej polityki wojskowej; c/ akcję zbliżenia kulturalnego; d/ współpracę gospodarczą.
Różnica jest uderzająca, bowiem zamiast „wspólnej polityki zagranicznej i wojskowej“jest mowa w dokumencie ostatnio wręczonym
przez p. S[idzikauskasa], tylko o „koordynacji“, a pojęcie to jest niewątpliwie rozciągłe i w praktyce może nie wiele oznaczać.
2. Nie wiem czy p. Baraniecki przyjąwszy od p. S[idzikauskasa], dokument o którym wyżej mowa, uczynił zastrzeżenie przeciwko treści art. III.
mówiącego o rokowaniach celem ustalenia granicy między Polską i Litwą.
Stoimy na stanowisku, że granica między obu państwami była ustalona i
uznana przez obie strony przed wojną. Nie możemy więc przyjmować żadnych piśmiennych dokumentów ze strony litewskiej, w których w ten czy
inny sposób byłaby zakwestionowana przedwojenna linia graniczna między
obu państwami. Przyjmowanie przez nas bez żadnych zastrzeżeń podobnych
oświadczeń jest niebezpieczne, bowiem Litwini mogliby zacząć interpretować, że zeszliśmy ze stanowiska obrony integralności naszego terytorium.
Aby więc uniknąć wszelkich niejasności, proszę Pana Ambasadora
przy pierwszym spotkaniu z p. S[idzikauskasem]. oświadczyć mu że:
1/ wobec jego wyjazdu z Paryża nie miał Pan Ambasador możności
złożenia zastrzeżenia co do art. III-go.
2/ wysłał Pan wprawdzie ten dokument do rządu polskiego, komunikując zarazem w liście przesyłczym, że przy pierwszym spotkaniu z
79
p. S[idzikauskasem]. złoży Pan mu oświadczenie, że pragnienie rządu polskiego ułożenia ścisłych stosunków polsko-litewskich nie oznacza wcale,
że rząd ten poniechał obrony integralności terytorium Polski lub też
uznaje umowę sowiecko-litewską z dnia 10 października 1939 roku;
3/ otrzymał Pan Ambasador ze strony rządu całkowitą aprobatę zajętego przez Pana stanowiska w stosunku do art. III-go.
3. Rozmowy Pana Ambasadora z p. S[idzikauskasem]. muszą mieć
jeszcze charakter przedwstępny i trudno jest przewidzieć czy dojdzie
do dalej idących rozmów i ew. nawet w sposób niewiążący omówić z
p. S[idzikauskasem]., a mianowicie: czy nie byłoby pożądane, aby ewentualne porozumienie nasze ująć w dwa dokumenty. Pierwszy z nich
dotyczyłby naszych stosunków i wspólnych usług w obecnym okresie
przejściowym; drugi natomiast, miałby charakter bardziej deklaratywny i dotyczyłby naszych stosunków w okresie późniejszym, to jest
po oswobodzeniu obu krajów. Taka metoda postępowania miałaby tę
dodatnią stronę, iż możnaby się ograniczyć tylko do pierwszego dokumentu, gdyby przyjęcie drugiego natrafiało na większe trudności.
Jest to z mojej strony tylko luźna sugestia, bowiem przebieg dotychczasowych rozmów z Litwinami nie dał mi jeszcze dostatecznych danych do należytej oceny, jaka taktyka z naszej strony byłaby bardziej
słuszna i pożądana.
Na zakończenie pragnę podkreślić, że po zawarciu tego pierwszego
porozumienia o węższym zakresie, a więc dotyczącego obecnego okresu przejściowego i po utworzeniu rządu litewskiego, bylibyśmy skłonni
do wymiany wzajemnych oficjalnych przedstawicielstw przy obu rządach, co nie wykluczałoby na razie ewentualnego posiadania przez nas
obserwatorów przy Komitecie Wyzwolenia Litwy oraz przy Komitecie
Posłów Litewskich, którego prezesem jest Łozorajtis.
/-/ Adam Tarnowski.
Kajetan Morawski
W Paryżu.
80
LITWA
Londyn, dnia 31 października 1946
Kochany Ambasadorze –
potwierdzam z podziękowaniem odbiór Twego listu z dn. 15-go i
25-go b. m. wraz z materiałami dotyczącymi zagadnień litewskich.
Jesteśmy Ci zobowiązani za nadsyłanie nam materiałów litewskich
i prosiłbym również w przyszłości o zaopatrywanie nas zarówno w litewskie jak i w ogóle w bałtyckie, bowiem nie otrzymujemy ich tutaj
bezpośrednio od tych czynników, w interesie których leżałoby w pierwszym rzędzie ich rozprzestrzenianie.
Z materiałami tymi zapoznałem się gruntownie i pragnę podzielić
się z Tobą kilkoma moimi spostrzeżeniami:
Tak więc w opracowaniu pod tytułem „L’Occupation Allemande“ na str.
2-ej powiedziano, iż po wybuchu wojny rosyjsko – niemieckiej w 1941 r.: „les
Lithuaniens s’emparèrent dès le premier jour des villes de Vilna et de Kaunas“... a dalej, iż radio Kowieńskie następnego dnia proklamowało odbudowę niepodległości Litwy przez tymczasowy rząd litewski. Podobno istotnie
fakt ostatni miał miejsce i został utworzony rząd przez Kazysa Skirpę aresztowanego natychmiast przez Niemców, skoro tylko wojska niemieckie doszły do Kowna. Kowno miało być przez kilka godzin w rękach litewskich
po wycofaniu się wojsk rosyjskich z tego miasta, rzecz oczywista jednak, że
żadni Litwini nie opanowali, ani nawet nie próbowali opanować Wilna.
W artykule pod tytułem „La Lithuanie, ses souffrances et ses droits“,
umieszczonym w wydawnictwie Travaux de l’action populaire, czytam, iż
Napoleon w 1812 r. proklamował „niepodległość rządu litewskiego“ /str. 33/, iż
Litwa utraciła swą niepodległość w 1705 r. w konsekwencji „de l’imprudente
politique polonaise“ /str. 37/, iż w 1830, 1863 i 1905 roku Litwa walczyła z bronią
w ręku o swą niepodległość /str. 38/ i ani słowa o polskich powstaniach, iż ilość
Polaków na terenie Litwy wynosiła 65 tysięcy osób czyli 3 % /str. 39/, a Tadeusz
Kościuszko113 został nazwany „bohaterem polsko-litewskim“ /str. 50/.
113. Tadas Kosčiuška (1746 Kosava, ATR,–1817 Zaloturnas, Šveicarija) – Abiejų Tautų
Respublikos didikas, generolas, 1794 m. sukilimo vadovas.
81
Zacytowane wyżej przykłady mówią same za siebie i nie wymagają komentarzy. Rozumiem również, że każda propaganda musi w
dużym stopniu „upiększać“ rzeczywistość lub przeszłość, natomiast
nie powinna jej fałszować.
Myślę, że byłoby wskazane, by w rozmowach z Litwinami na terenie Paryża, zwrócono im uwagę, że strona polska z wielkim zainteresowaniem obserwuje propagandową akcję Litwinów i w pełni docenia
jej znaczenie. Byłoby jednak bardzo pożądane, aby autorzy prac propagandowych wyciągnęli odpowiednie doświadczenie z przeszłości, i
krytykując politykę rosyjską i niemiecką umieli zachować choć trochę
obiektywizmu wobec Polaków i Polski, jeśli istotnie stosunki nasze w
przyszłości mają być oparte na innych aniżeli dotychczas podstawach.
Dłoń Twoją serdecznie ściskam –
A.Tarnowski [parašas]
Kajetan Morawski
Paryż.
Nr. 18. J. Šaulio laiškas P. Žadeikiui, 1946 08 25.
P. Min. P. Žadeikiui
Vašingtone
Lugano, 1946 m. rugpjūčio 25 d.
Malonus Kolega,
Aš esu skolingas Tamstai atsakymą į nevieną Tamstos laišką, gautą
mūsų pasitarimų metu. Tie pasitarimai užėmė man daugiau nei 3 savaites
laiko. Pirm važiuodamas į pasitarimus turėjau pasikalbėjimų su atvykusiais vienas po kito kun[igu]. Mykolu114 ir p. St. L[ozorai]-čiu. Paskui turėjau
114. Krupavičius.
82
prieš pasitarimus nuvykti su p. Lozoraičiu į Zeurichą mūsų gen[eralinio].
konsulato reikalu /ž[iū]r[ėti]. žemiau/, o po pasitarimų dar kiek užtrukti
Berne. Pagaliau atvyko po pasitarimų dar p. L[ozorai]-tis, kuris subuvo čia
2 savaiti ir išvyko vos šio mėnesio 18 d. atgal Romon.
Grįžęs radau daug susikrovusio darbo, kurio vis dar negaliu baigti.
O už 10 dienų turiu vykti į sieros maudykles Badenan palei Zuerichą.
Patys pasitarimai tęsėsi beveik visą savaitę. Jautėme labai Tamstos ir
p. Broniaus115 stigimą. Šiaip pasitarimai praėjo gana jaukioje atmosferoje ir privedė prie visiško mūsų ir Vliko delegatų sutarimo. Jei protokolus esi tamsta jau
gavęs, tamsta žinai jau, kaipo viskas vyko. Ko protokole betgi nėra, nes tatai
nebuvo posėdžiuose atliekama, tai mūsų pasitarimai 4-se /kun. M[ykolas]116. ir
prof[esorius]. Kaminskas117 iš Vliko ir p. L[ozorai]-tis ir aš iš Pasiuntinių Kolegijos pusės/, kurie lietė politinės akcijos organizavimo reikalą. Buvo nelengvų
momentų, ypač vad[inamųjų]. Kybartų aktų kl[ausimu]. Pagaliau sutikta palikti aktų kl[ausimą]. atvirą, o visai akcijai vesti sutarta sudaryti kol kas vykdomąjį organą su vyriausybės funkcijomis, bet ne pačią vyriausybę. Pasiuntinių
Kolegijos šefas dalyvaus tarptautinės politikos reikalams vykdomajame organe, tokiu būdu bus sudarytas pastovus kontaktas tarp dipl[omatų]. korpuso ir
vykd[mojo]. organo. Vlikas pasiliks parlamento funkcijos vykinti.
Iš AL Tarybos ir Informacijos centro tarpo gavau jau replikų, pasiskaičius jiems 6-ąjį protokolą su pasitarimų rezoliucijomis, kam, girdi,
tiek vietos skirta Lenkų kl[ausimui]., kodėl nieko nėra nei apie UNO118,
nei Vokietijos ir Rusijos kl[ausimais].
Iš rezoliucijos teksto Lenkų kl[ausimu]., kuris iš tikrųjų kiek neproporcionaliai daug vietos užėmė, gali atrodyti pašaliečiui, kad čia ištiktųjų
kas tai nepaprasto žadama daryti. Bet nieko ypatingo čia nėra. Referatą ir
rezoliucijos tekstą buvo pateikęs Vacė S[idzikauskas]119. Jam yra tekę kalbėtis su vienu kitu Lenkų politiku ir jam gal vaisdinasi laimėti ką nepaprasto
iš Lenkų. Kad kas pozityvaus specialiai mūsų su Lenkais ginčo kl[ausimu].
115. Balučio.
116. Krupavičius.
117. Steponas Kairys (J. Kaminskas, 1879 Užunvėžiai, Ukmergės apskr.–1964 m. Niujorkas, JAV) – politikos ir visuomenės veikėjas, VLIK pirmininkas, inžinierius, profesorius,
Vasario 16-osios akto signataras.
118. UNO – United Nations Organization.
119. Vaclovas Sidzikauskas.
83
/Vilniaus kl[ausimu]./ galima būtų pasiekti, aš nemanau. Esu jau ne kartą tuo kl[ausimu]. pirštus nudegęs. Tas klausimas galės būti galutinai išspręstas jei ne būsimoje taikos konferencijoje /?../, tai vien būsimųjų abiejų
nepriklausomųjų vyriausybių. Kol kas mums svarbu tik koordinuoti su
Lenkais mūsų kovoje už nepriklausomybės atstatymą, išeinant iš dviejų
momentų, kad būtent be laisvos Lenkijos negali būti ir laisvos Lietuvos, o
laisvai Lenkijai reikalinga ne pavergta, o taip pat laisva Lietuva.
Ir UNO ir Vokietijos bei kiti klausimai turėtų būti dar tinkamai
parengti kitai konferencijai. Tai bus jau vykdomojo organo dalykas.
Mums stigo tam laiko ir pasirengimo.
Tiek būtų politikos reikalais.
Liktų dar paliesti kiti dalykai. Paimsime nors kun[igo]. Končiaus120
kl[ausimą]. Pridedu čia Tamstos žiniai nuorašą mano laiško, kurį, pasikalbėjęs su p. L[ozorai]-čiu ir naudodamos jo informacijomis, skaičiau
reikalinga p. L[ozorai]-čio ir savo vardu įteikti VLIK-o pirm[ininkui].
kun[igui]. Mykolui121. Gaila, kad toks be jokio takto ir politinės uoslės
žmogus buvo išsiųstas lankyti lietuvių ir juos piktinti.
Jis turėjo žinoti, kad aš esu labai sėlojęsis tremtinių reikalais. Ir vis
dėlto jis išvengė manęs nepamatęs. Teisybė, kada aš buvau jau pasitarimuose, jis buvo atvykęs į Lugano ir paliko prie mano sodo vartų /
sic!/ vizitinę kortelę, visai nepaskambinęs varpelio ir nepaklausęs, ar
aš esu namie. Paskui, kai jis buvo atvykęs į pasitarimų posėdį, kur buvo
svarstomi tremtinių klausimai, tuoj po posėdžio išvyko. Vadinasi, sąmoningai ir labai negudriai vengė pasimatymo su manim, nors būtų
išgirdęs iš manęs dalykų, kurie jam būtų buvę naudinga žinoti.
Aš buvau tamstai savo laiku nusiuntęs nuorašus savo laiškų, rašytų kun[igo]. Končiaus pavaduotojui p. Rasteniui122. Į tuos laiškus jis
jau nebereagavo ir nutilo. Vadinasi, Balfo centre yra taip pat viskas
tvarkoje /„na Šipkie vsio spokoino!“/...
120. Juozas Končius (Koncevičius, 1891 Stulgiai, Skaudvilės vlsč.,–1975 Roma, Italija) –
JAV lietuvių visuomenės veikėjas, teologijos daktaras.
121. Krupavičiui.
122. Vincas Rastenis (1905 Juozapinė, Sakalo-Dūkšto vlsč.,–1982 Niujorkas, JAV) – teisininkas, politikas, žurnalistas, laikraščio Dirva ir Laisvosios Europos komiteto spaudos
ir organizacijų skyriaus vyriausiasis redaktorius, Amerikos lietuvių tarybos narys, Lietuvių žurnalistų sąjungos ir Lietuvos nepriklausomybės talkos pirmininkas.
84
Kai dėl Balučio III, santykiuose su manim nebegalima jau naudotis,
negut išimtinu išimtinu atsitikimu uždarame laiške, jei būtų svarbus
reikalas.
Dar du dalyku:
Š/m. balandžio 3 d. buvo išsiųsta iš Zuericho p. Budriui123 2000 paso
blankų. Remiantis Tamstos š/m. kovo 2 d. laišku, kaip lygiai mano
kovo 13 d. laišku, P[asiuntiny]-bė būtų turėjusi gauti 400 dol. Nežinau,
kas turėjo atsilyginti: ar Tamsta ar p. Budrys. Ar šiaip ar taip, tuos pinigus prašyčiau man pervesti ar pervesdinti kiek galima greičiau.
Mūsų garbės gen[eralinis]. konsulas p. F. Simon’as yra nuo šio mėnesio 1 d. apleidęs mūsų tarnybą. Tokiu būdu mūsų gen[eralinis]. konsulatas, kadangi jis buvo garbės gen[eralinis]. konsulatas, nustojo tuo
pat oficialiai funkcionavęs. Pasilieka karjeros vicekonsulas p. St. Garbačiauskas, kuris iš savo privatinio buto ir neoficialiai tęsia toliau konsuliarinį patarnavimą, t. y. išdavinėja toliau pasus, ypač mūsų tremtiniams, kurie, daugiausia iš Vokietijos, kreipiasi į mus. To ypač prašė
Vlikas. Kaip ilgai galėsime dar tatai daryti, nežinau. Aš numatau, jog
ateis laikas, greičiau ar vėliau, kad turėsime nutraukti konsuliarinę veiklą nenorėdami sueiti į konfliktą su vietos adm. organais.
Tam atsitikimui manėta su p. L[orai]-čiu, jog reikėtų padalyti Europą į zonas, kurios būtų paskirstytos tarp N[ew]. Yorko, Londono ir
Romos /P[asiuntiny]-bė prie Vatikano/.
Tokiu būdu tektų:
N[ew]. Yorko gen[eraliniam]. Konsulatui USA okupacijos zona.
Londono P[asiuntiny]-bei: Švedija, Danija, Anglų okup. zona, Belgija, Prancūzija ir Prancūzų okup[ačinė]. zona.
P[asiuntiny]-bei prie Vatikano: Portugalija, Ispanija, Šveicarija ir
Austrija.
Nutarėva, be to, su L[ozorai]-čiu padalyti pasų blankus tokiu būdu:
Zueriche palikti 1500 kn[ygų]., išsiųsti: Romon 500 kn[ygų]., Londonan – 7500 kn[ygų]. Ir N[ew]. Yorkan 7500 kn[ygų]. Knygutės bus išdalytos veltui, tik gaunanti vieta turės apsimokėti siuntimo išlaidas. Jos
nebus didelės, nes bus siunčiama paprasta siunta.
123. Jonas Budrys (iki 1922 m. Jonas Polovinskas, 1889 Kaunas–1964 Niujorkas, JAV) –
Lietuvos žvalgybininkas ir diplomatas.
85
Jei turėtum Tamsta kokių pastabų dėl šito punkto, prašyčiau man
jas pranešti.
Siųsdamas Tamstai nuoširdžių sveikinimu ir linkėjimų, lieku
Tamstos po senovei
J. Šaulys[parašas]
Šaltinis: LCVA, f. 659, ap. 1, b. 141.
Nr. 19. A. Tarnowskio laiško V. Sidzikauskui juodraštis, 1947 03 08.
Projekt listu Ministra do p.V. Sidzikauskasa, Ministra Spraw Zagranicznych Litwy.
Londyn, 8 marca 1947 r.
Panie Ministrze –
rozmowy jakie miałem zaszczyt przeprowadzić z Panem Ministrem
oraz Księdzem Prezesem Krupaviciusem, jako przedstawicielami Najwyższego Komitetu Wyzwolenia Litwy w Londynie w ostatnich dniach,
wykazały zgodność naszych poglądów na najbardziej doniosłe problemy,
dotyczące aktualnej sytuacji politycznej Europy oraz roli, jaką powinny
odgrywać Litwa i Polska w odrodzonej i wolnej Europie. W rozmowach
tych stwierdziliśmy, iż losy obu naszych krajów są ze sobą ściśle związane i
że narody litewski i polski w pełni uświadamiają sobie niebezpieczeństwo
jakie zagraża niepodległości i suwerenności Litwy i Polski ze strony zarówno Rosji jak i Niemiec, oraz, iż utrata niepodległości przez Polskę, jako jednego największych państw w środkowo-wschodniej Europie, pociągnęła za
sobą utratę niepodległości innych państw, leżących w tymże rejonie.
Wreszcie w czasie tych rozmów ustaliliśmy całkowitą jednomyślność naszych poglądów, iż niepodległość Litwy i Polski, odzyskana i
utrwalona być może przez wspólny wysiłek i wspólną walkę.
Biorąc pod uwagę, że w rozmowach naszych ustaliliśmy identyczność celów, do realizacji których dążą wytrwałe oba narody nie bacząc
na napotykane przeciwności i ponoszone ofiary, oraz zważywszy na
86
konieczność otworzenia praktycznych podstaw dla ścisłej współpracy
między naczelnymi organami niepodległościowymi narodu litewskiego i rządem polskim w Londynie – mam zaszczyt poinformować Pana,
Panie Ministrze, iż rząd polski;1/ uznaje Komitet Wykonawczy Naczelnego Komitetu Wyzwolenia Litwy, jako polityczną reprezentację narodu litewskiego i państwa
litewskiego;
2/ wyraża swą zgodę na wznowienie w najbliższym czasie stosunków dyplomatycznych polsko-litewskich;
3/ dążyć będzie do pełnego współdziałania i współpracy w całokształcie akcji niepodległościowej obu krajów oraz do uzgodnienia akcji polityczno-dyplomatycznej i działalności prasowo – propagandowej
na terenach państw europejskich i poza europejskich, a w szczególności
w Stanach Zjednoczonych;
4/ udzieli całkowitego poparcia w granicach możliwości niepodległościowej akcji litewskiej i oczekuje w zamian analogicznego poparcia
ze strony litewskiej dla niepodległościowej akcji polskiej;
5/ współdziałać będzie z Komitetem Wykonawczym Naczelnego
Komitetu Wyzwolenia Litwy w sprawie obrony materialnych warunków egzystencji oraz politycznych i kulturalnych praw wysiedleńców z
obu krajów, do wymiany wzajemnych informacji z tej dziedziny, oraz
współpracować będzie w ustaleniu wspólnych postulatów, które będą
zgłaszane do odpowiednich ciał międzynarodowych, zajmujących się
losem osób wysiedlonych;
6/ rząd polski skłonny jest do przystąpienia niezwłocznie do rozmów z Komitetem Wykonawczym na temat podstaw i form stosunków
między Litwą i Polską po odzyskaniu niepodległości przez oba państwa;
7/ rząd polski wyraża nadzieję, iż Komitet Wykonawczy współdziałać z nim będzie w jego akcji, mającej na celu stworzenie ścisłych porozumień politycznych, gospodarczych i kulturalnych między państwami Europy Środkowo-Wschodniej;
8/ rząd polski jest przekonany, że załatwianie wszelkich spornych
zagadnień, jakie powstać mogą między obu państwami, winno być dokonywane tylko w drodze ściśle pokojowej, w duchu słuszności i sprawiedliwości przy uwzględnieniu realnych potrzeb oraz interesów narodowych i państwowych obu stron.
87
Zechce Pan przyjąć, Panie Ministrze, wyrazy mego głębokiego szacunku i poważania /-/ Adam Tarnowski
Minister.
Nr. 20. 1947 03 05 ir 10 d. pokalbių apie lenkų ir lietuvių išeiviją
protokolas, 1947 03 14.
Protokoł
z wyniku rozmów, odbytych w Londynie w dniu 5-go i 10-go marca
1947 r. w sprawach uchodźstwa litewskiego i polskiego.
Przedstawiciele Naczelnego Komitetu Wyzwolenia Litwy:
p. Vaclovas Sidzikauskas, p. o. Ministra Spraw Zagranicznych, oraz
pani Magdalena Avietenaite124, Sekretarz Generalny Czerwonego Krzyża.
Przedstawiciele rządu R. P. Tadeusz Gwiazdoski125, Minister Pełnomocny, Sekretarz Generalny Ministerstwa Spraw Zagranicznych,
Mieczysław Sokołowski, b[yły]. Podsekretarz Stanu w Ministerstwie Przemysłu i Handłu, Radca Ekonomiczny Ministerstwa Spraw
Zagranicznych,
Tadeusz Katelbach126, b[yły]. Senator, Sekretarz Generalny Społecznego Komitetu Opieki nad Polakami w Niemczech. –
Odbyli w dniach 5-go i 10-go marca 1947 r. konferencje, których wynik ujęty został w niniejszym protokole.
124. Magdalena Avietėnaitė (1892 Brazavas, Kalvarijos vlsč.,–1984 m. Putnamas, JAV) –
žurnalistė, politikė, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus narė.
125. Tadeuszas Gwiazdoskis (1889 Varšuva, Lenkija,–1950 Londonas, Didžioji Britanija) –
Lenkijos diplomatas, 1918–1945 m. Lenkijos užsienio reikalų ministerijos bendradarbis,
1941–1945 m. Užsienio reikalų ministerijos generalinio sekretoriaus pavaduotojas.
126. Tadeuszas Katelbachas (1897 Varšuva, Lenkija,–1977 Niujorkas, JAV) – diplomatas,
žurnalistas, visuomenės veikėjas, politikas.
88
Sprawy związane z pobytem poza terytoriami ojczystymi wielkich
mas litewskich i polskich uchodzców i wysiedleńców zostały wyczerpująco przedyskutowane. Ustalono całkowitą zgodność poglądów oraz
skonstatowano potrzebę skoordynowanej i równoległej, względnie
gdzie się to okaże pożytecznym, wspólnej akcji litewskich i polskich
czynników w tych sprawach. Zwrócono również uwagę na potrzebę
współpracy z czynnikami estońskimi i łotewskimi oraz innych narodów Europy Środkowo – Wschodniej, znajdujących się w analogicznej
sytuacji. Współpraca, o której mowa, już się częściowo odbywa, jednakowoż wymaga ona dalszej rozbudowy i wysiłki poszczególnych
organizacji społecznych litewskich, polskich i innych narodów Europy
Środkowo – Wschodniej winny być skoordynowane przez ich naczelne
reprezentacje polityczne.
W szczególności skoordynowanie względnie wspólnej akcji istnieje
obecnie w zakresie następujących zagadnień praktycznych:
1/ W związku z prawdopodobieństwem wycofania wojsk Mocarstw
Zachodnich z Austrii i Włoch, należy dołożyć starań, aby uchodźcy
litewscy i polscy zostali stamtąd ewakuowani na inne tereny.
2/ Wobec wznowienia akcji eliminowania /screening/127 t[ak]. zw[anych]. „zdrajców, quiskingów i przestępców wojennych“ oraz prawdopodobieństwa, że ta akcja będzie prowadzona w drodze czysto administracyjnie dającej dostatecznej gwarancji ograniczenia jej do elementów
istotnie przestępczych – należy zwrócić specjalną uwagę na konieczność
utworzenia w najbliższym czasie międzynarodowego organu quasi – sądowego, jak to jest przewidziane w statucie I. R. O128., uchwalonym przez
Walne Zagromadzenie Zjednoczonych Narodów dnia 15 grudnia 1946 r.
oraz potwierdzone w instrukcji udzielonej Tymczasowemu Sekretarzowi
Komisji Przygotowawczej I. R. O. na jej sesji w Genewie w lutym 1947 r.
3/ W sprawach zatrudnienia D. P. –sów litewskich i polskich na terenie okupowanych Niemiec uznano, jako na ogół słuszne i praktyczne
tezy przedstawione w memoriale Zjednoczenia Polskiego w Niemczech
do Min[istra]. Hynd’a z dnia 3 marca 1947 r. i w memoriale litewskim
127. Screening (angl.) – atranka.
128. IRO – International Refugee Organization.
89
wręczonym przez posła litewskiego w Waszyngtonie, pana Zadejkisa129, sekretarzowi generalnemu Organizacji Zjednoczonych Narodów
p. Trygve Lie130 w grudniu 1946 r.
4/ Uznano, że warunki odżywienia D. P. –sów w Niemczech winna być ulepszone w stosunku do ludności niemieckiej, wobiec gorszego stanu zdrowotnego tych ludzi, oraz niedostępności dla nich szeregu
faktycznych możliwości aprowizacyjnych, z których korzysta ludność
autochtoniczna.
5/ Zwrócono uwagę na konieczność przychylnego traktowania i
poparcia wszystkimi możliwymi sposobami niezależnego szkolnictwa i życia kulturalnego litewskiego i polskiego wśród D. P. –sów,
którego znaczenie jest szczególnie wielkie w warunkach destrukcji
odwiecznej kultury narodowej na Litwie i w Polsce pod panowaniem
totalitarnych i obcych tym narodom administracji komunistycznych.
6/ Skonstatowano, że poglądy na zasadnicze sprawy warunków
bytu i emigracji względnie rozmieszczenia uchodżców aż do chwili,
gdy przywrócenie bytu niepodległego państwa litewskiego i polskiego
pozwoli im na upragniony powrót do swych krajów – są identyczne.
W tych zwłaszcza sprawach konieczne jest dalsze porozumiewanie się i
ścisła współpraca czynników kierowniczych litewskich i polskich, aby
wspólnymi wysiłkami uzyskać dla uchodzców warunki, gwarantujące
im możność zachowania, pielęgnowania i dalszego rozwoju wartości
kulturalnych każdego z tych narodów, zarówno w ich własnych interesach, jak i w interesach cywilizacji ogólnej.
7/ W stosunku do przyszłej I. R. O. uznano na razie za najbardziej
pilne zadania:
a/ przyprowadzenie zasady, że w zakresie swych czynności opiekuńczych, obejmujących uchodźców, którzy nie mogą lub nie chcą
wrócić do swych krajów pochodzenia w obecnych warunkach politycznych, I. R. O. winna utrzymywać ścisły kontakt z organizacjami
129. Povilas Žadeikis (1887 Parešketis, Varnių vlsč.,–1957 Vašingtonas, JAV) – diplomatas, politikas, Lietuvos kariuomenės savanoris.
130. Trygve Halvdanas Lie (1896 Oslas, Norvegija,–1968 Geilas, Norvegija) – Norvegijos politikas, Norvegijos egzilinės vyriausybės užsienio reikalų ministras 1940–1945 m.
Londone. Nuo 1946 iki 1952 m. pirmasis Jungtinių Tautų generalinis sekretorius.
90
samych uchodźców, opartymi o zasady demokratyczne, z wyłączeniem
wpływów administracji komunistycznych, których istnienie jest powodem odmowy powrotu.
b/ Uzyskanie w składzie przyszłej administracji I. R. O. / w zakresie
działów opiekujących się „dysydentami“/ pewnej ilości stanowisk dla
Litwinów i Polaków, niezwiązanych z administracjami komunistycznymi, którzy by potrafili zabezpieczyć wykonanie opieki na podstawach prawdziwie wolnościowych i humanitarnych, zgodnych z zasadami Karty Zjednoczonych Narodów.
c/ Organizacje litewskie i polskie zostaną zachęcone do utrzymywania między sobą ścisłych i przyjaznych kontaktów, do udostępnienia
sobie wzajemnie posiadanych materiałów i informacji oraz do podejmowania równoległych lub wspólnych akcji w zakresie powyższych
spraw oraz wszelkich innych spraw uchodźczych, gdzie będzie to uznane za pożyteczne.
Londyn, dnia 14-go marca 1947 r.
Nr. 21. V. Sidzikausko laiškas A. Tarnowskiui, 1947 03 14.
London, 14th March, 1947.
My dear Minister,
My attention was drawn at the last minute to the fact that while
you have the possibility of conferring with your colleagues in the cabinet, I am not in a position to consult my own colleagues. Therefore
in order to avoid all possible misunderstanding, I would like to propose to you kindly to postpone the exchange of letters which we had
envisaged, until I shall be able to refer the matter to my colleagues.
Therefore I think it is only proper to return to you the letter bearing
91
your signature which you were so kind as to send me. I trust that this
exchange will take place very soon and meanwhile beg you to excuse
this contretemps.
Sincerely yours,
V. Sidzikauskas [parašas]
His Excellency
Monsieur Adam Tarnowski,
Polish Minister of Foreign Affairs,
London.
Nr. 22. A. Tarnowskio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 03 14.
Rzeczpospolita Polska
Ministerstwo Spraw Zagranicznych Londyn, dni 14 marca 1947 r.
Pamie Ministrze,
rozmowy, jakie miałem zaszczyt przeprowadzić w ostatnich dniach
w Londynie z Panem Ministrem oraz Księdzem Prezesem Krupaviciusem, jako przedstawicielami Najwyższego Komitetu Wyzwolenia
Litwy, wykazały zgodność naszych poglądów na najbardziej doniosłe
aktualne problemy międzynarodowe, oraz na rolę, jaką powinny odgrywać Litwa i Polska w odrodzonej i wolnej Europie.
W rozmowach tych stwierdziliśmy, że narody litewski i polski w
pełni świadome są niebezpieczeństwa, jakie zagraża niepodległośći
i suwerenności Litwy i Polski ze strony zarówno Rosji jak i Niemiec,
oraz, że zdają sobie one sprawę z faktu, iż utrata niepodległości przez
Polskę pociągnęła za sobą utratę niepodległosci innych państw, leżących w tymże rejonie Europy Środkowo-Wschodniej.
92
Wreszcie w czasie tych rozmów ustaliliśmy całkowitą jednomyślność naszych przekonań, iż niepodleglość Litwy i Polski jedynie przez
wspólny wysiłek i wspólną walkę obu narodów odzyskana i utrwalona
być może.
Biorąc tedy pod uwagę identyczność cełów, do realizacji których
dążą wytrwale oba narody nie bacząc na napotykane przeciwności i
ponoszone ofiary, oraz zważywszy na konieczność stworzenia praktycznych podstaw dla ścisłej współpracy między naczelnymi organami
politycznymi Narodu Litewskiego i rządem R. P. – mam zaszczyt poinformować Pana, Panie Ministrze, iż rząd ten: l/ uznaje Naczelny Komitet Wyzwolenia Litwy, jako polityczną reprezentację Narodu Litewskiego i Państwa Litewskiego;
2/ wyraża swą zgodę na wznowienie w najbliższym czasie stosunków dyplomatycznych polsko-litewskich;
3/ dążyć będzie do pełnego uzgodnienia z Naczelnym Komitetem Wyzwolenia Litwy akcji polityczno – dyplomatycznej i działalności prasowo – propagandowej na terenach państw europejskich i
poza–europejskich;
4/ udzielać będzie całkowitego poparcia w granicach swych możliwości niepodległościowej akcji litewskiej oczekując wzamian analogicznego poparcia ze strony litewskiej dla niepodległościowej akcji
polskiej;
5/ współdziałać będzie z Naczelnym Komitetem Wyzwolenia Litwy
w sprawie obrony materialnych warunków egzystencji oraz politycznych i kulturalnych praw wysiedleńców obu krajów, w szczególności
współpracować będzie w ustalaniu i popieraniu wspólnych postulatów,
które będą zgłaszane do odpowiednich ciał międzynarodowych, zajmujących się losem osób wysiedlonych;
6/ skłonny jest do przystąpienia do rozmów z Naczelnym Komitetem Wyzwolenia Litwy na temat podstaw i form stosunków między
Litwą i Polską po odzyskaniu niepodległości przez oba państwa;
7/ wyraża nadzieję, iż Naczelny Komitet Wyzwolenia Litwy współdziałać z nim będzie w akcji, mającej na celu stworzenie ścisłych porozumień politycznych, gospodarczych i kulturalnych między państwami Europy Środkowo – Wschodniej;
93
8/ rząd polski wreszcie wyraża przekonanie, że załatwienie wszelkich spornych zagadnień, jakie powstać mogą między obu państwami,
winno być dokonywane tylko w drodze pokojowej, w duchu słuszności,
sprawiedliwości i przyjaźni, przy uwzględnieniu potrzeb oraz interesów narodowych i państwowych obu stron.
Zechce Pan przyjąć, Panie Ministrze, wyrazy mego głębokiego szacunku i poważania
A. Tarnowski [parašas]
MINISTER
Jego Ekscelencja
Vaclovas Sidzikauskas
Minister Spraw Zagranicznych
Rzeczypospolitej Litewskiej.
Nr. 23. V. Sidzikausko laiškas VLIK Vykdomosios tarnybos užsienio
reikalų tarybai, 1947 04 25.
VYKDOMOJI TARNYBA` Visai slapta
UŽSIENIO REIKALŲ TARTYBA
1947 m. balandžio 25 d.
Re: Lietuvos santykiai su Lenkija
Pone Ministeri,
Vykdant I Konferencijos nutarimą buvo tęsiami pasitarimai su
Lenkijos egzilinės vyriausybės atstovais Paryžiuje. Į mūsų įteiktą pasiūlymą (priedas I) sakytoji vyriausybė atsakė pageidavimu tęsti pasitarimus Londone, nes kai kurie mūsų projekto punktai reikalauja detalesnio išsiaiškinimo, kas, esą, būtų sunku padaryti raštu.
Londone matėmės su Lenkijos egzilinės vyriausybės ministeriu
pirmininku, užsienio reikalų, vidaus, informacijos ir kitais ministeriais, buvome priimti prezidento.
94
Megzdami santykius su Lenkijos vyriausybe mes siekiame:
1. ir formaliai įsijungti į bloką valstybių, kurios yra Sovietų kariuomenės okupuotos ir kurios rungiasi su raudonojo imperializmo ir fašizmo užmačiomis; Lenkijos, Vengrijos, Rumunijos ir kt. tarptautinis
statusas, bent jų formalinė nepriklausomybė, nėra ginčyjami, todėl susieti mūsų valstybės likimą su čia išvardintų valstybių likimu dabartinėmis aplinkybėmis būtų mūsų bylai naudinga;
2. užtikrinti sau politiniai – diplomatinę informaciniai – propagandinę ir visokią kitokią Lenkijos vyriausybės ir ją remiančių veiksnių paramą mūsų kovai už Lietuvos valstybės suverenumo vykdymo atstatymą;
3 laiduoti sau dabartinį teritorinį status possidendi, kiek tai liečia
Vilnių, užkertant kelią galimai naujai Želigovskijadai131;
4. susitarti bent principiškai ir provizoriškai dar tremtyje esant dėl
sienų ir dėl būsimų tarpusavio santykių gairių.
Ablejų šalių suprantama, kad visi susitarimai, kokius mes čia būdami sudarytume, galiotų tik iki atsikurs konstituciniai abiejų valstybių
organai savuose kraštuose.
Po ilgesnių ir nuoširdumo atmosferoj vestų pertraktacijų su Lenkijos užsienių reikalų ministeriu, dalyvaujant jo pavaduotojui, turėjome
prieiti išvadą, kad vienu ypu visko, ko mes norime, nepasieksime ir kad
prie mūsų santykių su Lenkija visiško išlyginimo turėsime eiti etapais.
Pirmas etapas: abipusis pripažinimas, diplomatinių santykių atnaujinimas, derinimas pastangų ir vienų antriems talkinimas kovoje
už abiejų valstybių nepriklausomybę, visi galimi ginčai sprendžiami tik
taikiomis priemonėmis, draugingumo, teisingumo ir teisėtumo dvasioje. Sienų, Vilniaus klausimas įsakmiai neaptariamas.
Tas pirmas etapas suformuluotas notose, kuriomis buvome sutarę
pasikeisti dar būdami. Londone. Norėdami, tačiau, pirma nei oficialiai
fiksuoti, referuoti prieitą susitarimą vykdomajai Tarybai ir VLIKui, pasikeitimą notomis atidėjome (priedas 2 ir 3).
Susitarimo p[unktą]. 8 mes aiškiname taip: savo teisių į Vilnįų Lietuva nėra jokiu aktu išsižadėjusi; 1939 m. spalių mėn. Vilnius tapo Lietuvos valstybės integraline dalimi (savo teisę į Vilnių Lietuva visiškai
neveda iš 1939 m. spalių 10 d. Urbšio-Molotovo sutarties132), ir šiandie
131. Turimas omenyje Vilniaus ir Vilniaus krašto užėmimas.
132. 1939 m. spalio 10 d. Lietuvos ir SSRS užsienio ministrų pasirašyta Savitarpio pagalbos sutartis.
95
Vilnius yra vad[inamosios]. Tarybinės Lietuvos Respublikos sostinė.
Tarptautinės sutartys sudaromos ir aiškinamos išeinant iš principo
„rebus sic stantibus“133. Tad, jei musų santykių reguliavimas su Lenkija
ir nesusilauktų sekančio etapo, mes turėjome pagrindą teigti, kad pasikeisdami notomis mes turėjome galvoje Lietuvos valstybės teritorinį statusą, koks buvo 1940 m. birželio 15 d., prieš bolševikų okupaciją.
Pasišovimas ją pakeisti sukeltų ginčą, kuris turėtų būti sprendžiamas
8 p[unkte]. nustatyta procedūra. Kitais žodžiais tariant, Vilnius turi
palikti mūsų jei ne nuosavybėje, tai bent valdyme.
Mes visiškai neužmerkiame akių prieš visai realią galimybę, kad
lenkiškoji pusė ir aukščiau suminėtu atveju bandys ginti savo 1939 m.
sienų tezę (nors teisėtų sienų su Lietuva Lenkija ir 1939 m. neturėjo).
Viskas pareis nuo to, į ką išsilies mūsų santykiai su Lenkija, kokios bus
pasėkos mūsų pastangų turėti draugiškus santykius su ta valstybe ir
sutartinai su ja kovoti, išeinant iš dabartinio Lietuvos teritorinio status
possedendi, koks bus jėgų santykis ir kokios jėgos lems Lenkijai ir Lietuvai išsilaisvinant, nes esame linkę ir šiuo mums opiu klausimu būti
geros vilties. Vykdomoji Taryba ir VLIKas susitarimui ir notų pasikeitimui pritarė. Įvykdinsime tai apie gegužės 1 dieną.
Visa tai pranešame Tamstai, Pone Ministeri, žinoti ir drauge prašome Tamstą savo veikloje vietoje turėti galvoje šį mūsų bandymą tremties
sąlygose padaryti rimtą žingsnį į mūsų siekiamą Lietuvos ir Lenkijos
santykių išlyginimą. Kalbose su Lenkijos diplomatais reikėtų susitarimą vertinti kaipo heroišką lietuvių tautos pastangą susiprasti su Lenkija
ir kad tolesnė santykių raida pareis nuo geros lenkų tautos valios.
Teikitės priimti, Pone Ministeri, mano gilios pagarbos pareiškimą.
V. Sidzikauskas
VT Pirmininkas ir Užsienio Reikalų Vadovas
Priedų: 3
Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 6.
133. Lot. Rebus sic stantibus (liet. kaip reikalai stovi) – kol nėra pasikeitusios aplinkybės.
96
Nr. 24. S. Lozoraičio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 05 12
Lietuvos Diplomatijos,
Likusios užsieny,
Šefas
Ponui Vykdomosios Tarybos Pirmininkui
1947. V. 12
Esu gavęs Tamstos IV. 25. raštą. Pareiškimai ir kvietimai bendradarbiauti, kad ir kiek jie būtų kartojami, dalykų padėties, deja, nepakeis, ligi pasirašymas bendradarbiauti ir pats bendradarbiavimas yra
vienpusiškai – būtent, tiktai mano – vykdomas ir ligi mano laikysenai
nuolat priešpastatomi neteisėti įvykę faktai, kurių paskutinis yra VLIKo pasikeitimas raštais su lenkų vyriausybe III. 14.
Jau pereitų metų Konferencijoj aš buvau priverstas pasipriešinti
tam Tamstos suredaguoto nutarimo Lenkijos klausimu daliai, kurioje
dėstant motyvus, vedančius į eventualų bendradarbiavimą su Lenkija, greta karo įvykių ir dabartinės abiejų valstybių padėties figūravo
ir istorinio patyrimo motyvas. Kalbėdamas tuo dalyku politinėj komisijoj, aš pareiškiau, jog šitokia aliuzija į žinomą ir liūdną praeitį
yra išviso nesuderinama su Lietuvos jausmais bei interesais, o kaip
priemonė paveikti lenkus – ne vietoje ir pavojinga. Mano tada buvo
pritarta, kad viena būtų sąlyga mūsų formaliems ir kitokiems santykiams su Lenkija tinkamai sutvarkyti yra tame, kad tie santykiai
būtų paliuosuoti nuo lenkų nuolat vartojamų istorinių reminiscencijų
įtakos ir būtų pastatyti lenkų pusėje į objektingų apskaičiavimų plot
mę, tai yra, kad Lenkija savo politiką Lietuvos atžvilgiu vestų tokiu
būdu, lyg mes būtumėm portugalai ar olandai, su tuo korektyvu, kad
mes esame Lenkijos kaimynai. Šitais sumetimais politinės komisijos
posėdy aš buvau pasiūlęs išleisti iš nutarimo projekto aliuziją į uniją,
ir mano pasiūlymas buvo priimtas.
Nežiūrint to, VLIKo įteiktame lenkų užsienio ministrui rašte iš
III. 14., kurio turinys ar sumanymas nebuvo Konferencijoj svarstyti
ar man kitu būdu pranešti, nueita dar toliau, išeita iš Konferencijoj
atmestos aliuzijos ribų ir pasižadama įsakmiai kalbėti su Lenkijos
vyriausybe dėl „formų santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos“. Pakanka
97
elementarių žinių iš tarptautinės teisės ir stiliaus srities, kad būtų
galima nustatyti, jog vienintelė normali, pagrindinė dviejų suverenių ir nepriklausomų valstybių santykių forma yra diplomatiniai
santykiai. Todėl svarstymas „santykių formos“ tegali liesti tuos specifinius ryšius, kurie tarptautinėj teisės figūruoja „Union d’Etata“
skyriuje. Šitas konstatavimas pasidaro diplomatiškesnis prisiminus,
jog diplomatinių santykių nustatymas yra – neteisėtai – aptartas kitame rašto punkte.
Šitokiu būdu Lietuvos ir Lenkijos santykių klausimas VLIKo rašte
yra grąžinamas į Hymans’o projekto134 laikų plotmę, su tuo skirtumu,
kad tada Lietuvos Vyriausybę vertė svarstyti tą klausimą tokioj plot
mėj galingų užsienio veiksnių spaudimas, o šiandien jį ton plotmėn
stato mūsų pačių visuomeniniai – politinė organizacija – VLIKas, savo
nužiūrėjimu.
Aš protestuoju prieš šitą VLIKo laikyseną, nesuderinamą su Lietuvos interesais, ir išviso prieš III. 14. raštą, kuriam surašyti ir įteikti lenkų užs[ienio]. reik[alų]. ministeriui VLIKas nebuvo ir nėra
kompetentingas.
Kompetencijos trūkumas matyti ir iš tos aplinkybės, kad kalbamą
raštą Tamsta esi pasirašęs Tamstai nepriklausančiu „Užsienio Reikalų
Ministerio p[areigas].“ titulu. Šitokios rūšies darbas yra tiek neįprastas ne tik tarptautiniuose santykiuose, bet ir kasdieniniame gyvenime,
kad jis net negali būti protesto objektu. Vienintelė reakcija į jį tegali
būti nusistebėjimas. Tas faktas, kad lenkų užs[ienio]. Reik[a]l[ų] ministeris, kreipdamasis į tamstą tą titulą pavartojo, šitam VLIKo ir tamstos
žingsniui nesuteikia nei teisėtumo, nei orumo. Jei šita korespondencijos
su p. Tarnowkiu dalis buvo sumanyta sudaryti precedentui, tai Lietuvos užsienio tarnybos nariai Lenkijos užs[ienio]. Reik[a]l[ų] ministerio
pavyzdžiu neseks.
Turėdamas galvoje visa, kas išdėstyta aukščiau, šiuo konstatuoju,
jog VLIKo III. 14. raštas, adresuotas Lenkijos užs[ienio]. Reik[a]l[ų].
ministeriui, yra neteisėtas, užsienio tarnybos nariams neprivalomas ir
Lietuvos Valstybei prievolių sudaryti negali.
134. 1921 m. Belgijos užsienio reikalų ministro Pauliaus Hymanso projektas, kuriuo buvo
mėginama sureguliuoti Lietuvos ir Lenkijos santykius.
98
Yra verta dėmesio ir ta aplinkybė, kad III. 14. rašto priede, taip pat
įteiktame lenkams, yra stambus novum. Būtent prie konferencijos priimtojo teksto pridėtas pavadinimas kuris pirmykštį susitarimo projektą išplečia į „Entente lithuano – polonaise“135 projektą.
Kalbėdamas apie dualizmą, dėl kurio Tamsta sakai, kad norėtum
jo išvengti, Tamsta matomai teturi galvoje technišką dalyko pusę ir ją
taip supranti, kad Įgalioti Ministeriai ir aš priimtumėm bet kurį VLIKo sudaromą įvykusį faktą ir leistumėm bendrus mūsų pasitarimus
panaudoti kaip tramplinus toli einančioms akcijoms. Šiuo klausimu
mudviejų nuomonės tikrai skiriasi. Tačiau eilės mėnesių patyrimas
ir paskutiniai įvykiai parodė, kad Tamstos bei VLIKo iš vienos pusės
ir manęs iš kitos esama dar gilesnio nuomonių skirtumo, būtent, dėl
Lietuvos interesų, įstatymų ir prestižo, o lygiu būdu dėl taisyklių, kuriomis tvarkomi mūsų santykiai politikos darbe ir kurios yra pagrįstos lojalumu. Šitokiomis aplinkybėmis aš turiu pagrindo pabrėžti, jog
be Tamstos žodžių apie nenorą brautis į mano specifines atribucijas,
didesnė teisėtumo garantija yra tame, kad Tamsta nei kitas kas neturi
teisės intervenuoti į Vyriausybės suteiktų man įgaliojimų sritį.
Kai dėl Tamstos minimo mano pasitraukimo iš Vykdomosios Tarybos, tai turiu atitaisyti, kad pasitraukiau ne dėl to, kad negalėjau atsikelti į VLIKo ir V[ykdomosios]. tarybos būstinę, o todėl, kad negalėdamas ten persikelti, neturėjau galimumo daryti įtakos į dalykų padėtį
tose dviejose organizacijose, į padėtį, kurioje galimi tokie atsitikimai
kaip VLIKo III. 14. raštas. Šia proga primintina, jog du kartus buvau
reiškęs pageidavimą, kad man būtų parūpintas okupacinės valdžios leidimas atvažiuoti į Vokietiją, bet ir šiandien dar – 6 mėnesiams išėjus –
nežinau net, ar kas buvo tuo reikalu padaryta
Jungiu mano gilios pagarbos žodžius, prašydamas perduoti Tamstos kolegoms, kuriems dėkoju už atmintį.
Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 7–7ap.
135. Entente lithuano-polonaise (pranc.) – Lietuvių ir lenkų sąjunga.
99
Nr. 25. S. A. Bačkio pro memoria, 1947 05 19.
PRO MEMORIA
Ponui V[aclovui] S[idzikauskui] paprašius, kad susižinočiau su pietų
kaimyno atstovu apie p. A[damo] T[arnowskio] atvykimą į čia, š. m. gegužės 12 d. rytą gavau pranešimą, kad p. A[damas] T[arnowskis] yra atvykęs ir bus čia iki gegužės 17 d. š. m. gegužės 12 d. tuojau paskambinau p.
SG, prašydamas pranešti p. V[aclovui] S[idzikauskui], kad jis gali atvykti
15 ar 16 d. d. čia raštais su p. A[damu] T[arnowskiu] pasikeisti, kaip jų susitarta. Trumpai susitikęs su p. A[damu] T[arnowskiu] š. m. gegužės 14 d,
patyriau, kad jis turi išvykti š. m. gegužės 16, o ne 17 d., kaip buvo man
antradienį pranešta. Todėl š. m. gegužės 15 d., kai man buvo paskambinta ir pasakyta, kad p. V[aclovas] S[idzikauskas] tegali atvykti tik 17 d.,
atsakiau, kad 17 d. atvykti jau bus per vėlu. Ta pačia proga pasakiau, kad
p. V[aclovas] S[idzikauskas] galės atvykti bet kada po š. m. gegužės 17 d.
raštais pasikeisti, bet p. A[damo] T[arnowskio] čia nebebus.
Pirmojo susitikimo proga p. A[damas] T[arnowskis] teiravosi, ar p.
V[aclovas] S[idzikauskas] gali atvykti raštais pasikeisti ir ar įvyko mūsų
gegužės 1 d. numatytas pasitarimas. Atsakiau, kad p. V[aclovui] S[idzikauskui] pranešiu, kad jis čia yra laukiamas, ir kad mūsų V. l d. pasitarimas neįvyko ir jis teįvyks greičiausiai š. m. liepos mėnesį. Be to, pridūriau, kad kovo 14 d. raštas buvo VLIK-o svarstytas ir priimtas.
Antrą kartą trumpai susitikus su p. A[damu] T[arnowskiu] gegužės
16 d., jis labai apgailestavę, kad p. V[aclovas] S[idzikauskas] negalėjo atvykti
ir pranešė, kad raštą paliks čia pas savo atstovą. Be to, pridūrė, kad gavęs iš
p. V[aclovo] S[idzikausko] raštą per savo atstovą, jis tuojau duos atitinkamas
instrukcijas savo atstovams ir organizacijoms, kad jų ir mūsų bendradarbiavimas galėtų būti koordinuotas pagal pasikeisto rašto dvasią. Kartu pareiškė
nuomonę, kad p. Povilo136 krašte jų ir mūsų bendradarbiavimas padarys didelį įspūdį, prašė perduoti kun[igui]. Mykolui ir p. V[aclovui] S[idzikauskui]
jo nuoširdžiausias linkėjimus ir pareiškė pageidavimą matytis su p. V[aclovu] S[idzikausku], kai jis buvos p. B[Broniaus] K[azio] B[alučio] krašte137.
136. JAV.
137. Didžiojoje Britanijoje.
100
Atsisveikindamas, atsiprašė, kad jis negali dėl trumpo buvojimo
man padaryti revizito.
1947 m. gegužės 19 d.
S[tasys] A[ntanas] B[ačkis]
Gauna: p. p. V[aclovas] S[idzikauskas], M[ykolas] K[rupavičius],
p. p. Pasiuntiniai, LAIC-as ir p. P. P.
Nr. 26. A. Bačkio telegrama S. Lozoraičiui, 1947 05 21.
LOZORAITIS VIA BARNABA
ORIANI 87 ROMA
129 PARIS 17008 21 21 1045
KOVO KETURIOLIKTOS RASTAIS NERA DAR PASIKEISTA
STOP AR TEIKTI VACLOVUI JUSU GEGUZES DVYLIKTOS
RASTAS = BACKIS
g. 1947. V. 21
Nr. 27. A. Bačkio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 05 21.
Labai skubu.
1947. 5. 21 d.
Pone Pirmininke,
Šį rytą gavau Tamstos š. m. gegužės 14 d. raštą, kur kalbama
apie kovo 14 d. raštų pasikeitimą. Gavęs tą raštą tuojau Tamstai pasiunčiau šio turinio telegramą: „kovo 14 raštais nėra dar pasikeista stop ar
teikti Vaclovui Jūsų gegužės 12 raštą“. Taip pat pasiunčiau telegramą
perduotiną p. V[aclovui] S[idzikauskui] šio turinio: „Skubu Vaclovas
101
prašomas nevažiuoti kol gaus mano raštą“. Ką tik gavau laišką iš p. V[ac
lovo] S[idzikausko], kur jis praneša, kad atvyks gegužės 28 d. t. y. trečiadienį tikslu pasikeisti raštais, kuriais ligi šiol dar nėra pasikeista.
Imdamas dėmesin Tamstos š. m. gegužės 14 d. aplinkraštį, išsiuntinėtą mūsų Atstovams užsienyje, laikau reikalinga skubiai Tamstą painformuoti apie tai, kas aukščiau pasakyta ir šio rašto nuorašą skubos
keliu išsiuntinėti p. p. Pasiuntiniams.
Iš savo pusės prašyčiau Tamstą ir p. p. Pasiuntinius skubiai pranešti
ponui V[aclovui] S[idzikauskui] savo nuomonę /per Tamstą ar betarpiai/ dėl kovo 14 d. raštų duotinos eigos. Dalykas yra labai skubus ir
svarbus, todėl lauksiu greito atsiliepimo.
Tamstos š. m. gegužės 12 d. raštą Vykd[omosios]. Tar[ybos]. Pirmininkui įteiksiu tik gavęs Jūsų atsakymą į mano telegramą. P. V[aclovui]
S[idzikauskui] parašysiu, kad patyręs Tamstos nepritarimą kovo 14 d.
raštui, laikau reikalinga to rašto pasikeitimą atidėti tol, kol bus gauta
mūsų Dipl[omatinių]. Atstovų nuomonė kovo 14 d. rašto reikalu.
Prašau priimti, Pone Pirmininke, mano gilios pagarbos žodžius.
Tamstos –
Bačkis [parašas]
Ponui
Pirmininkui
S. Lozoraičiui,
Roma
Nuorašus gauna: p. p. Dr J[urgis] Š[aulys], B[ronius] K[azys] B[alutis], P[ovilas] Ž[adeikis], Dr K[azys] G[raužinis], S[tasys] G[irdvainis]138,
V[ytautas] G[ylys]139 ir E[duardas] T[urauskas].
138. Stasys Girdvainis (1890 Užsieniai, Skaudvilės vlsč.,–1970 Roma, Italija) – Lietuvos
diplomatas, teisininkas.
139. Vytautas Jonas Gylys (1886 Griškabūdis, Šakių vlsč.,–1959 Torontas, Kanada) – dip
lomatas, teisininkas.
102
Nr. 28. A. Bačkio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 05 21.
1947. 5. 21 d.
g[auta]. V. 24.
Pone Pirmininke,
Kiek anksčiau esu gavęs Tamstos š. m. balandžio 22 d. pro-memorią, balandžio 25 d. laišką ir pastabas, balandžio 24 d. laišką p. Dr. K[azio]. Gr[iniaus]. rašto reikalu, š. m. gegužės 5 d. aplinkraštį su šešiais
priedais, Tamstos rašto V. 8 d. p. V[ytauto] G[ylio] nuorašą ir š. m. gegužės 10 d. laišką man /ranka rašytą/.
Šiandien gavau Tamstos š. m. gegužės 15 d. laišką man, ranka rašytą, Tamstos raštą p. Vykd[omosios]. Tarybos Pirmininkui perduoti ir
Tamstos š. m. gegužės 14 d., aplinkraštį, su dviem priedais.
Skubos keliu Tamstai ir p. p. Pasiuntiniams šiandien esu išsiuntęs
laišką, kuriuo pranešiau, tikrąją padėtį kovo 14 d. rašto klausimu.
Šiuo laišku stengsiuos Tamstai atsakyti į Jūsų aplinkraščius bei į
kitus dalykus, kurie Tamstai rūpėjo.
I. p. Dr. K[azio]. Gr[iniaus]. rašto reikalu, laukiau, ką jis atsakys,
gavęs VLIK-o nuomonę. Tuo tarpu jo raštui; jokios eigos neduodu.
II. Europos Sąjungos klausimu Tamstos pastabų negalėjau panaudoti, nes tekstas jau buvo spaustuvėje surinktas.
III. Jei įvyktų pasitarimas, kambarį reikėtų keliom dienom iš anksto užsakyti: Tamstos norimame viešbutyje /Gr. Hotel/. Šiaip viešbučiuose /vidutiniuose/ kambarių galima bet kada gauti. Jūsų minimam
viešbutyje kaina mažiausia yra 500 fr[ankų]. į dieną. P. E[duardas].
Tur[auskas]. minėtam viešbutyje yra panaši kaina ir bendrai kainos
yra panašios visuose didžiuose viešbučiuose. Vidutiniuose – kainos
yra nuo 350 fr[ankų]. /su vonia/ į dieną. Iš savo pusės manyčiau, kad
reikėtų kambarius imti vidutiniuose viešbučiuose, mokant maksimum
ligi 500 fr[rankų]. į dieną. Kadangi valgiui reikia skaityti taip pat ligi
400–500 fr[rankų]. į dieną, todėl VLIK-o nurodyta suma 1.000 fr[rankų]. pragyvenimui į dieną yra visai normali.
Beje, turiu įspūdį, kad niekas iš JAV nesirengia, atvykti, tad iš viso
abejoju, ar numatytas platesnis pasitarimas beįvyks. Jei laikytumėt
103
reikalinga, kad įvyktų siauresnis pasitarimas, tai, atrodo, būtų tikslinga
Tamstai pareikšti savo nuomonę ir pageidavimą, ką norėtumėte pasitarime matyti.
Pasitarimas buvo nukeltas vėliau, kad V[ykdomoji]. Tar[yba]. galėtų
pasirengti.
Ta pačia proga noriu paminėti, kad iš savo pusės buvau p. p. M[ykolui] K[rupavičiui] ir V[aclovui] S[idzikauskui] siūlęs, kai jie grįžo iš
B[roniaus] K[azio] B[alučio] krašto140, kad Vykd[omosios]. T[arybos].
sudarymą nukeltų po numatyto pasitarimo. Taip pat tuo pačiu metu
jiems pasakiau, kad negalėsiu būti atstovu prie bajorų, kaip jie, buvo
galvoję mane siūlyti.
VI. Jūsų 1947. 5. 5 d. aplinkraščio reikalu laikau reikalinga atkreipti
Tamstos dėmesį į šiuos dalykus:
1. p. p. B[alio]. Gaidžiūnos141, K. Nausėdos žiniomis /abu yra Taut[ų]
Są[jung]-os buvę nariai/ Tamstos paminėtame aplinkraštyje, p. p. Pasiuntiniams liečiamas organas yra pasireiškęs p. V[ytauto] G[ylio]142
krašte taip, kaip apie jo struktūrą prieš kelis mėnesius anksčiau buvo
žinoma p. B. Gaidž[iūno]. krašte143 ir mano mieste144;
2. p. J[onas]. D[eksnys]145. Kun[igui]. Mykolui tiktai vienam ir vėliau
kaip kunigui /išpažinties paslaptimi per 1947 1. 17 d. pasitarimą /nesutiko pasakyti jo atstovaujamo organo146 asmeninės sudėties, kurios,
Tamsta, kaip tik tai savo projektuojamame atsakyme taip pat prašai;
3. Minimo organo deklaracija, pagal to organo atstovų žodžius yra
pasirašyta dviejų asmenų, kurių vienas esąs jau žuvęs, o antras esąs pats
J[onas]. D[eksnys].
140. Didžioji Britanija.
141. Balys Gaidžiūnas (1911 Dauderiai, Šiaulių apskr.,–1996 Vilnius) – agronomas, poetas, žurnalistas, rezistentas, visuomenės veikėjas, laikraščio Dirva redaktorius.
142. Švedija.
143. Kanada.
144. Paryžius.
145. Jonas Deksnys (1914 Daugpilis, Rusija,–1982 Vilnius) – Lietuvos pogrindžio veikėjas, agentas.
146. Lietuvos rezistencinė santarvė – 1950 m. Anglijoje įsteigta liberalinio pobūdžio politinė ir kultūrinė organizacija.
104
4. Jei ir sutiktų kas turimą galvoje organą pripažinti, tai pagal 1946. 6.
19 d. įgaliojimo raidę ir dvasią, reikia laikyti visą dalyką atpuolusiu
nuo to momento, kada tame įgaliojime suminėti asmens /p. p. S[tasys].
Kam[inskas]., M[ykolas]. Krup[avičius]., J[uozas]. Braz[aitis]147., Pr[anas].
Pad[alis].,/ įgaliojimų nepriėmė, nes įgaliojimas yra įsakmus. Dėl to įgaliojimo, be to, tenka tas pats pasakyti, kaip ir dėl deklaracijos – jį pasirašę
yra du asmens: p. J[onas]. D[eksnys]. ir kitas žuvęs;
5. Nuo praeitų metų rugsėjo;mėnesio ligi šiol p. J[ono]. D[eksnio].
minimas organas ir inf[ormacijos]. centras nėra davęs jokių konkrečių
iš krašto žinių. Tos žinios, kurios buvo p. p. Pasiuntiniams mano siunčiamos /ypač paskutinis pranešimas žmogaus, išvykusio kovo gale iš
krašto/ duoda daug tikslesnį ir pilnesnį krašto vaizdą, negu p. J[ono].
D[eksnio]. anksčiau prisiųsti pranešimai;
6. p. J[onas]. D[eksnys]. ir p. V[ytautas] S[tanevičius]148 vykdami tėvynėn žinojo tikrąją padėtį apie mūsų dipl[omatų]. veiklą ir VLIK-o
veiklą. Jei, jie tai žinojo ir dalyvavo, kaip nurodoma, tėvynėje pasitarime, tai normaliai galvojant, turėjo taip reikalą pakreipti, kad visi įgaliojimai turėjo būti Tamstai duoti, arba VLIK-ui pavesti. Neįsivaizduoju,
kad žmonės, žinodami veikiančius faktorius užsienyje, butų davę įgaliojimus naujam faktoriui kurti ir visus reikalus jam pavestų; toks kūrimas kaip jį p J[onas]. D[eksnys]. ir V[ytautas]. S[tanevičius]. perstato,
yra nesuprantamas ir logiškai galvojant neįtikinantis;
7. Veikusių anksčiau krašte žmonių žiniomis krašte buvo palikti
slaptažodžiai ir ženklai susisiekti. P[ranui]. P[adaliui]149. J[onas]. D[eksnys]. ir V[ytautas]. S[tanevičius]. nei tų slaptažodžių, nei tų ženklų neperdavė; tas dalykas taip pat ne suprantamas;
8. Nenoriu abejoti, kad p.p. J[onas]. D[eksnys]. ir V[ytautas]. S[tanevičius]. buvo tėvynėje, bet logiškai galvojant nesuprantama, kodėl jie en
147. Juozas Brazaitis-Ambrazevičius (1903 Trakiškiai, Marijampolės apskr.,–1974 Saut
Orindžas, JAV) – Lietuvos literatūrologas, pedagogas, antinacistinės ir antisovietinės
rezistencijos dalyvis, visuomenės veikėjas. 1941 m. birželio sukilime ėjo Lietuvos laikinosios vyriausybės ministro pirmininko pareigas, VLIK narys.
148. Vytautas Stanevičius (1913 Joniškis, Šiaulių apskr.,–1986 vieta nežinoma) – karininkas, visuomenės veikėjas.
149. Pranas Padalis-Padalskis (1911 Šikšniai, Raseinių apskr.,–1971 Detroitas, JAV) – ekonomistas, visuomenės veikėjas, VLIK atstovas Vokietijoje, vėliau Prancūzijoje, JAV.
105
pleine connaissance de cause150, dalykus taip tvarko, kaip jie dabar daro,
o nepakreipia reikalo taip kaip reikėjo – būtent, turint galvoje veikiančius
faktorius užsienyje – sujungti tai kas yra užsienyje su kraštu ir duoti naują impulsą kalbėti daug drąsiau užsienyje tautos vardu. Nemanau, kad
X ar Y mūsų faktorių būtų jų vaidmens neįvertinę ir nepavedę jiems tų
pareigų, kurios tokiems didvyriams pagal jų atliekamą darbą priklauso;
9. Tolimesniam mūsų darbui, reikia X ar Y mūsų faktorių taip tvarkyti, kad krašto reikalų tvarkymas ir susižinojimas su kraštu eitų pagal
jų kanalus, nes tik tuo būdu bus tikra, kad nėra jokių svetimų ar srovių
įtakų; kol to nebus, tol atsiras įvairių „gabrijadų“ didesniu ar mažesniu
mastu, su kuriomis nėra reikalo skaitytis;
10. Atsižvelgdamas į tai, kas pasakytą 1–9 p. p norėčiau pasiūlyti, jei
laikysite reikalinga atsakyti, p J[onui]. D[eksniui]. užklausiant – a/ dėl
jo minimo organo asmeninės sudėties, kaip Tamsta tai esi numatęs;
b/ paprašyti painformuoti, kodėl krašte veikiąs organas, jų supažindintas apie užsienyje esančių veiksnių veiklą nerado tikslinga vienam
kuriam tų veiksnių duoti įgaliojimus, o laikė reikalinga naują veiksnį
kurti; c/ atkreipti dėmesį į tai, kad dėl kitų dalykų pasisakysite, kai bus
gautas atsakymas į /b. p. p.
Taip pat, gal būtų pravartu Tamstai gauti iš VLIK-o pranešimą, kas
jam apie p. p J[ono]. D[eksnio]. organą žinoma, kas buvo jų kalbėtasi,
ir prie kokių išvadų prieita. Tai gal reikalinga būtų žinoti vadovaujantis
principu: „audiatur et altera pars“151.
Baigdamas tą reikalą dar priduriu, kad praeitų metų rudenį buvau
gavęs iš p. Dr. A[lgirdo]. V[okietaičio]. padėką už darbą ir medžiagos
dviem atvejais. Į tai nieko neatsakiau, nes man nesuprantama buvo kodėl betarpiškai į mane kreipiasi taip svarbiais dalykais žmonės, kurių
aš nepažįstu ir apie kuriuos nei Tamsta nei VLIK-a s, nei. p. V[ytautas]
G[ylys] man nieko nepranešė ir kodėl vartojami a la „gabrijados“ metodai, nekalbant apie dalyko esmės skirtingumą.
V. Kiek liečia Tamstos š. m. gegužes 14 d. aplinkraštį š. m. kovo
14 d. rašto reikalu, laikyčiau reikalinga pasakyti tai, kas seka:
150.En pleine connaissance de cause (pranc.) – visiškai susipažinę su faktais.
151. Audiatur et altera pars (lot.) – kitai šaliai.
106
Kada p. p. M[ykolas] K[rupavičius] ir V[aclovas] S[idzikauskas] buvo
p. B[roniaus] K[azio] B[alučio] krašte, maniau, kad p. B[ronius] K[azys]
B[alutis] su kovo 14 d. rašto turiniu buvo supažindintas ir kad jis savo
nuomonę dėl jo yra pareiškęs p. V[aclovui] S[idzikauskui]. Iš Tamstos
aplinkraščio lyg eitų, kad; p. B[ronius] K[azys] B[alutis] nėra savo nuomonės dėl to rašto pareiškęs. Ta proga paminėtinos šios smulkmenos –
a/ kun[igas]. M[ykolas] K[rupavičius] sulaikęs p. V[aclovą] S[idzikauską]
nuo pasikeitimo raštu, kol dalykas nėra VLIK-o patvirtintas, b/ p* V[ytauto] G[ylio] mieste152 tuojau po to pasklido gandas, kad dipl[omatų]. ir
VLIK-o tarpe įvyko skylimas. Ponui V[ytautui] G[yliui] tuojau pranešiau, kad tas gandas mano žiniomis yra iš piršto išlaužtas;
Padėtis mūsų darbe yra tokia, jog reikia kad kas darbui vadovautų
ir „vyr. sau“ pareigas eitų. Imtųsi atsakomybės už santykius su kitais
bei visą darbą. Pirmosios Konferencijos metu buvau sau leidęs Tamstos žiniai savo nuomonę pareikšti, kad Tamsta tos misijos imtumeis,
ar kam kitam tą misiją pavestumei. Nelaikiau tada reikalinga, kad tai
būtų užfiksuota raštu, supratęs, kad nei Tamsta, nei kiti dipl[omatinės].
tarnybos žmones nenori tai mano nuomonei pritarti ir preferuoja dalyką provizoriškai išspręsti. Po to sekė sunkus Vykd[mosios]. Tar[ybos].
sudarymas, jos išsiskirstymas ir dar sunkesnis naujos Vykd[mosios].
Tar[ybos] sudarymas, nebekalbant apie „e[einantį]. U[žsienio]. R[eikalų]. Min[istro]. p[areigas].“ atsiradimą.
Tam reikalui atitaisyti tematau tik vieną priemonę – Tamstai ir
VLIK-ui reikėtų surasti tokį žmogų, kuriam galėtumėt turėti pasitikėjimą ir kuris visam darbui galėtų vadovauti. Kol tai nebus padaryta, tol
nukentės daugiau ar mažiau mūsų bendri reikalai, žiūrint kaip įvykiai
eis. Be to, kol tai nebus padaryta, atsiras visokių „gabrijadų“ kurios ne
tik esamus veiksnius su purvais drabstys, bet drabstys ir vienas kitą,
kiekvienas kalbėdamas tautos vardu;
3. Neatrodo, kad p[unkte]. 2. paminėtą žmogų, priimtiną visiems,
būtą lengva surasti. Tai parodė pirmosios Vykd[omosios]. Tar[ybos].
pasirodymas, taip pat ir dabartinės sudarymas, nes nebeturime nuo
statų, kurių sutiktų visi laikytis. Todėl kiekviena proga, kada tik koks
152. Stokholmas.
107
sudėtingesnis reikalas yra, tuojau. Kyla nesusipratimai, visokios kalbos
ir gandai. Atrodo, kad susitarimas kokių nuostatų visi turi laikytis, yra
ir bus pats sunkiausias ir gal net neišsprendžiamas. Taip manyti verčia
visos psichologinės aplinkybės ir patyrimai ir emigrantinio gyvenimo nuotaikų bei istorijos. Dėl to laikau geriausia išeitimi – a/ surasti
visiems priimtiną žmogų; b/ tinkamai pasiskirstyti kompetencija bei
atliktinais uždaviniais tarp Tamstos ir VLIK-o, kad ateityje nebepasikartotų a la Kovo 14 d. rašto klausimų nesusipratimai;
4. Kadangi kovo 14 d. raštu nepasikeista, todėl esmėje tenka pasisakyti dėl to rašto turinio ir pasėkų kurios eitų, jei raštu būtą pasikeista, tiek mūsų „ vyriausybės“ klausimu, tiek mūsų santykių su pietų
kaimynu reikalu. Raštu laikau neįmanoma tą dalyką išsiaiškinti ir, jei
įvyktų š. m. liepos 1 d. numatytas pasitarimas – reikėtų tą dalyką ten
išspręsti, nes jis yra esminis mūsų savitarpiniams santykiams ir mūsų
tolimesniam darbui. Iš savo pusės pasiūlysiu p. V[aclovui] S[idzikauskui], pažymėdamas, jog raštų pasikeitimą reikia atidėti, nes paaiškėjo,
kad mūsų dip. Jo turinys nebuvo žinomas ir nebuvo jų nuomonės atsiklausta. Tamstos ir p. p. pasiuntinių, turinčių mano „mise au pint“, kad
raštas neįteiktas, tikiuos, bus pasisakyta, mano aukščiau suminėtais
klausimais – t. y. „vyr. sau“ ir santykių su pietų kaimynais klausimais
taip, kaip tie dalykai aiškėja pagal kovo 14 d. rašto dvasią ir raidę.
Prašau priimti, Pone Pirmininke, namo gilios pagarbos žodžius ir
geriausius linkėjimus.
Tamstos Bačkis [parašas]
Pirmininkui
S. Lozoraičiui,
Roma
Nuorašus gauna: p.p. Dr. J[urgis] Š[aulys], B[ronios] K[azys] B[alutis], P[ovilas] Ž[adeikis], Dr. Dr K[azys] G[raužinis], S[tasys] G[Girdvainis], V[ytautas] G[ylys] ir E[duardas] T[urauskas]
Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 11–13.
108
Nr. 29. S. Lozoraičio pro memoria, 1947 05 22
Pro memoria
1947. V. 22.
Vakar gavau iš p. Dr. Bačkio šitokią telegramą: „Kovo keturioliktos raštais nėra dar pasikeista stop ar teikt Vaclovui Jūsų gegužės dvyliktos raštą.“
Šiandien atsakiau Dr. Bačkiui oro paštu: „Brangus Daktare, Ačiū
už telegramą, kuria malonėjot pranešti, kad pasikeitimas žinomais raštais su lenkų vyriausybe, kuris einant p. Sidzikausko raštu iš IV. 25.
turėjo būti padarytas apie V. 1., dar nėra įvykęs.
Vien jau to fakto, kad kalbamų raštų tekstai yra su lenkais sutarti,
su kaupu pakanka pagrįsti mano V. 12, raštui, kurs skaitytinas mutatis
mutandis153. Gi mutanda yra šie:
posmas 1: vieton „VLIKo pasikeitimas“ turi būti: „VLIKo susitarimas pasikeisti“;
posmas 2: vieton „VLIKo įteiktame“ turi būti: „VLIKo sutartame su
lenkais įteikti“;posmas 5: vieton „surašyti“ turi būti: „ sutarti su lenkais“;
posmas 6: vieton „esi pasirašęs“ turi būti: „ esi sutaręs su lenkais
pasirašyti“;
po „ministerio“ turi būti: „sutarė su Tamsta“
vieton „ pavartojo“ turi būti: „ pavartoti“;
posmas 8: vieton „ įteiktame“ turi būti: „ sutartame su lenkais“.
Turėdamas galvoje dalyko svarbumą, būsiu dėkingas, jei mano
V. 12; raštą malonėsit skubiai pasiųsti gavėjui, pridėjęs šio laiško
nuorašą. Spaudžiu ranką.
Jeigu dabar prasidėtų seni, savo laiku dažnai girdėti aiškinimai, esą
sutarti ar parafuoti tekstai nepavojingi, nes jie gali būti keičiami, tai
tenka turėti omeny, jog geriausiu atveju tokia tezė turi galios, pav[yzdžiui]., J[ungtinėms]. Valstybėms jos santykiuose su Kosta Rika. Lietuvai
gi sutarti ar parafuoti tekstai visados išeidavo į nesveikatą.
Ir tai suprantama: jie fiksuoja pozicijas politiniai.
Gauna: visi p. p. Lietuvos Diplomatiniai Atstovai.
Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 14
153. Mutatis mutandis (lot.) – pakeitus tai, ką reikia pakeisti.
109
Nr. 30. K. Morawskio laiškas nenustatytam asmeniui, 1947 05 22.
174, rue de l’Université
Paris VII-e
Paryż, dnia 22 maja 1947 r.
Kochany Ministrze,
potwierdzając odbiór Twego listu z dn. 20 b. m. w sprawie Burdysów154 oraz załączonego przy nim francuskiego tekstu protokołu donoszę że 1) – S[idzikauskas]. wbrew zapowiedziom dotychczas się nie
zgłosił, 2) – p. Adam155 nie zostawił mi Twojej notatki z 28-go marca na
którą się powołujesz.
Z chwilą dokonania wymiany listów oczywiście zaraz was o tem
powiadomię.
Morawski [parašas]
Šaltinis: IPMS, A. 11. E, 1166.
Nr. 31. A. Bačkio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 05 22.
1947. V. 22 d.
g[auta]. V. 26.
Pone Pirmininke,
Š. m. gegužės 21 d. pasiunčiau per p. S[tasį] G[irdvainį] Jums skirtą
telegramą šio turinio: „Skubu Vaclovas prašomas nevažiuoti kol gaus
mano raštą“. Tikiuos, kad Tamsta šią mano telegramą būsi jau gavęs ir
todėl savo atvažiavimą čia š. m. gegužės 28 d. atidėjote ligi gausite mano
pažadėtą raštą, kuris kaip tik yra šis.
Reikalas liečia kovo 14 d. raštų pasikeitimą. Atrodo, nesusipratimas
yra įvykęs dėl to, kad šiuo klausimu nebuvo laiku išsiaiškinta su asmenimis, kurie legitimistiniu pagrindu ir oficialiu būdu /kaip pripažįstami
154. Lietuvių klausimu.
155. Adamas Tarnowskis.
110
oficialūs Lietuvos valstybės atstovai/ Lietuvos valstybei atstovauja ir jos
reikalus gina. Kadangi minėtų raštų pasikeitimas dar nėra įvykęs, todėl
patyręs paminėtų asmenų neigiamą nusistatymą 14 d. rašto turinio ir formos reikalu, laikiau tikslinga Tamstai patelegrafuoti ir sulaikyti Jus nuo
kelionės, jei kitų reikalų neturite. Iš savo pusės, turėdamas galvoje kas
aukščiau pasakyta. Jums siūlyčiau kovo 14 d. rašto pasikeitimą atidėti,
kol gausite iš mūsų valstybės atstovų nuomonę dėl to rašto, arba to rašto
pasikeitimą nukelti po numatyto liepos 1 d. pasitarimo, jei jis įvyks.
Dalykas yra rimtas ir todėl, laikiau reikalinga, kad Tamsta ir
VLIK-as, gavę mūsų oficialių valstybės atstovų užsienyje nuomonę, ar
per p. S[tasį] L[ozoraitį], ar betarpiškai, jį iš naujo persvarstytumėt.
Tuo tarpu težinau tik p. S[tasio] L[ozoraičio] nuomonę, kuri trumpai reziumuota šitaip atrodo: 1/ iš VLIK-o pusės nematyti nuoširdaus
bendradarbiavimo noro ir visą laiką p. S[tasys] L[ozoraitis] yra pastatomas prieš neteisėtus įvykusius faktus, kurių paskutinis yra kovo
14 d. raštą; 2/ kovo 14 d. rašto turinys bei pats sumanymas jį įteikti
nebuvo Pirmosios Konferencijos priimtas bei pramatytas ir jo turinys
yra priešingas toj Konferencijoj priimtam nutarimui; 3/ išsireiškimas,
kuriuo kovo 14 d. raštu pasižadama įsakmiai kalbėti su kaimynu dėl
„santykių formos“, suponuoja specifinius ryšius, suprantamus kaip
įvairaus pobūdžio unijos ryšius, nes nepriklausomų valstybių normali santykių forma yra diplomatiniai santykiai; 4/ praeitame punkte paminėtas santykių klausimas būtų grįžimas į Hymans’o projekto
laikus su tuo skirtumu, kad tada kiti spaudė mus tą projektą priimti, o dabar mūsų pačių visuomeniniai-politinė organizacija VLIK-as
savo nuožiūra panašų projektą siūlo; 5/ p. S[tasys] L[ozoraitis] protestuoja prieš šitokią VLIK-o laikyseną, nesuderinamą su Lietuvos
interesais ir iš viso prieš kovo 14 d. raštą, kuriam surašyti ir įteikti
VLIK-as nebuvo ir nėra kompetentingas; 6/ dėl pasirašymo „e[inantis]. Už[sienio]. Reik[alų]. Min[istro]. p[areigas].“ titulo reiškiama
nusistebėjimas, nes panašūs titulų pasisavinimai yra neįprasti ne tik
tarptautiniuose santykiuose, bet ir kasdieniniame gyvenime; 7/ jei
buvo manoma tuo titulu sudaryti precedentą, tai p. A[damo] T[arnowskio] pavyzdys nebus Lietuvos užsienio tarnybos narių sekamas;
111
8/ galutinėje išvadoje p. S[tasys] L[ozoraitis] konstatuoja, kad VLIK-o
kovo 14 d. priimtas raštas yra neteisėtas, neprivalomas užsienio tarnybos nariams ir negalįs Lietuvos valstybei prievolių sudaryti.
Taip atrodo, jei gerai supratau, p. S[tasio] L[ozoraičio] nuomonė.
Turėdamas galvoje kas aukščiau pasakyta, laikau reikalinga dar
pridurti, kad tuo atveju, jei kove 14 d. raštu būtų pasikeista, kol oficia
lių atstovų nuomonė nėra gauta, galėtų įvykti oficialių mūsų atstovų
atsiribojimas nuo šio žygio /pasikeitimo raštu/ ir eventualus koks nors
kitas žingsnis, kurį oficialūs atstovai laikytų reikalinga dėl jo padaryti.
Nemanau, kad Tamsta ir VLIK-as laikytumėt reikalinga tą žygį padaryti, neturėdami oficialių atstovų nuomonės ir pritarimo, todėl laikau
savo prievole Jus painformuoti.
Gaila, kad svečiuojantis pas p. B[ronių] K[azį] B[alutį] tas reikalas
nebuvo Jūsų pilnai išsiaiškintas, o asmeniškai turėjau įspūdį, kad tai
padaryta.
Šio rašto nuorašą siunčiu ir Ponui VLIK-o Pirmininkui.
Prašau priimti, Pone Pirmininke, mano gilios pagarbos žodžius ir
geriausius linkėjimus.
Tamstos –
Bačkis [parašas]
Ponui
Vykd. Tarybos Pirmininkui
Nuorašus gauna: p. p. S[tasys] L[ozoraitis], Dr J[urgis] Š[aulys],
B[ronius] K[azys] B[alutis], P[ovilas] Ž[adeikis], Dr K[azys] G[raužinis],
S[tasys] G[irdvainis], V[ytautas] G[ylys] ir E[duardas] T[urauskas] ir
Dr. Pr[anas] P[adalis]
112
Nr. 32. S. Lozoraičio telegrama S. Bačkiui, 1947 05 24.
Telegrama
1947. V. 24.
BACKIS 5 HUB MESSINE
PARIS
PASIKEITIMUI PRIESINUOSI
LOZORAITIS
Nuorašas: p. p. Lietuvos Dipl[omatiniams]. Atstovams,
oro paštu.
Nr. 33. B. K. Balučio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 05 24.
Lozoraitis,
Roma.
Londonas, 1947. V. 24.
g[auta]. V. 28.
Malonus Tamsta,
Jūsų rašto V[ykdomosios]. T[arybos]. Pirmininkui nuorašas iš 1947. V.
12. gautas. Jame paliestas klausimas yra M[ykolo] K[rupavičiaus] = V[aclovo] S[idzikausko]. vizito pas mane pasekmė. Tačiau nemaniau, kad ji
bus tokia. Savo nuomonę aš savo laiku pareiškiau mano svečiams, pareikšdamas, kad negaliu solidarizuotis su juo tokioj redakcijoj kaip jis
buvo padarytas, nes nematau jame jokios esminės naudos mūsų reikalui,
bet priešingai, gal net didesnį mūsų santykių, su pietų kaimynų sukomplikavimą. Tai abelnai paėmus. O kai kuriose projekto detalėse aš mačiau
net pavojų, išsireikšdamas mano svečiams, kad kai k uriais atvejais jis
kvepia man net. Hymanso projektu. Krupui156 projektas, irgi nekuriais
atžvilgiais nepatiko. Pasekmėje numatytas pasikeitimas raštais čia Londone neįvyko ir buvo atidėtas. Manyta, kad apsvarsčius jį Vliko ir kitų
156. Mykolas Krupavičius.
113
mūsų veiksnių tarpe, bus apsižiūrėta ir taip propaganda, taip kiti posmai
gręsiantieji mums komplikacijomis ateityje bus išmesti ar tinkamesnėn
formon apvilkti. Todėl buvau labai nustebintas, kai vėliaus gavau galutinį
ir matomai Vliko patvirtintą tekstą, kuris beveik nesiskiria nuo pirmojo.
Jau svečiam išvykus, aš rašiau Krupui, kad „juo daugiau aš įsiskaitau į
patiektąjį projektą, juo labiau jis man nepatinka“.
Esmėje aš todėl sutinku su Jūsų pareikštomis viršesniam laiške
mintimis. Gal aš nebūčiau tik to viso išdėstęs taip „žiaurioje formoje“.
Bet ir čia dalykas ne esmės, bet individualaus skonio. Kitą syk gal ir
geriau kalbėti bent su savaisiais, „be pirštinaičių“.
Nors rašote, kad kalbamais raštais pasikeitimas jau įvykęs, bet iš
S[tasio] B[ačkio] raštų matau, kad tai dar neįvykę. Jeigu taip, tai butų
geriau, kad ir neįvyktų – bent ta forma, kaip projektuojama.
Jūsų,
B. K. Balutis
P. S. Aš sąmoningai tuose pasikalbėjimuose su bajorais157
nedalyvauju.
Nr. 34. P. Žadeikio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 05 26.
Nr. 870 Washington
1947 m. gegužės 26 d.
Lietuvos Ig[aliotajam]. Ministrui
g[auta]. V. 30.
p. St[asiui]. Lozoraičiui
Roma.
Gerbiamas Kolega:
Atsiliepdamas į Tamstos 14/V-47 laišką, pranešu, kad aš esu nuo
monės jog Tamstos protestas turi pagrindo ir kad todėl pasikeitimo
157. Lenkais.
114
kovo 14, 1947, raštais, kaip kad jie ten Londone suredaguoti, neturėtų,
kaip p. V[aclovo]. S[idzikausko]. numatyta, įvykti dabar Parise158. Tam,
mano manymu, yra daug priežasčių:
1. Vlik’o toks žygis (kurio konfidencialumui tikėti netenka) dabartinėse sąlygose visuotinos lietuvių akcijos nesustiprintų, bet greičiau
apardytų, bendrai sudrumsdamas lietuviškos vienybės jausmą ir veiksnių glaudesnę kooperaciją;
2. Mums svarbiausiu klausimu (Vilniaus), einant kalbamais pasikeitimo raštais, lenkai tyli, bet anot Romėnų posakio cum tacent clamant, – tylėdami balsai pasisako, kad jie prie pirmos progos sieks Vilniaus (žiur. „Defeat in Victory“, pusl. 271, by Jan Ciechanowski); kopija
Tamstai pasiųsta registruotu paštu sausio 31, 1947;
3. Kalbamieji dokumentai sugručiuotų mūsų laisvinimo pastangų laisvę su įklampintu bajorų politiniu vežimu, nekalbant apie tai
kad bereikalingai užsiangažuojama ateičiai be užtektino tam teisinio
pagrindo;
4. Vliko siekimas jau dabar suformalinti santikius su bajorais iššauktų mūsų bendrojo priešo naujų represijų bangą, o iš kitos puses
taptų iritacijos šaltiniu trims vak[arų]. dičkiams159 kas nebūtu sveika;
5. Kalbamieji raštai, kiek man žinoma, buvo padaryti be Lietuvos
įgaliotų atstovų talkos bei pritarimo.
Akivaizdoje p. 2), motyvai apie santykių glaudumą, koordinaciją
kolaboraciją, kaip išdėstyta Projet Lithuanian iš le 23 Aoủt 1946, daro
„wishful thinking“ įspūdžio.
Ryšium su virš išdėstytais motyvais, ir ypač atsižiūrint į paskutinį, posmą 5, manyčiau, kad būtų naudinga, kad Tamsta pasiūlytumėt
p. V[aclovui]. S[idzikauskui]. sumanymą perredaguoti.
Su geriausiais linkėjimais,
Jūsų,
Povilas Žadeikis
158. Paryžiuje.
159. JAV, Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai.
115
Nr. 35. P. Žadeikio laiško S. Lozoraičiui priedas, 1947 05 26.
Ištrauka iš “Defeat In Victory”. pusl. 271:
I (Jan Ciechanowski) replied (to Mr. Hull, January 27, 1944)
I felt convinced that the Polish nation would continue to have full
confidence in its legal government. In my opinion, the Polish people
would not agree to cede to Russia almost half of Poland as outlined by
the Curson Line. Such a partition would not only deprive Poland of very
valuable agricultural land, of Poland’s only oil fields, of her best timber
land and other natural resources, but it would also deprive her of the
ancient bastions of Polish culture and European civilization – Wilno
and Lwów. I added that was sure, that the Polish people would expect the
President to take these, circumstances into consideration in his reply.
Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 22ap.
Nr. 36. S. Lozoraičio laiško B. K. Balučiui nuorašas, 1947 05 24.
Nuorašas
(ranka)
1947. V. 28.
Ačiū už V. 24, laišką. Jo tekstą suprantu taip, kad atsakydamas į
mano paklausimą, ar dar kas darytina dėl pasikeitimo /dabar – sumanymo keistis/ su lenkais III. 14. raštais, Tamsta manai, jog būtų geriau,
kad pasikeitimas ir neįvyktų – bent ta forma, kaip projektuojama.
Aš tik šiuo tarpu dar nelabai gerai įmatau, ar Tamstos rezervas yra
tik meritorinio pobūdžio, t. y., ar Tamsta laikai geriau esant nesikeisti
todėl, kad VLIKas ir V[ykdomosios] T[arybos] siekia tokios rūšies santykių su Lenkija; ar Tamstos rezervas liečia VLIKo bei V[ykdomosios]
T[arybos] kompetencijos trūkumą tokiais klausimais su Lenkijos vyriausybe tartis, susitarti, teikti jai tokius kaip III. 14. raštus su „e[inantis]. Užs[ienio]. Reik[alų]. Ministerio p[areigas].“ parašu ir t. t. Mano
V. 12. rašte p. Sidzikauskui yra iškelti abu šie aspektai.
116
Iškarto atrodo, kad Tamstos rezervos tepaliečia pirmąjį meritorinį
aspektą. (Esmėje aš todėl sutinku su Jūsų pareikštomis virš minėtame
laiške mintimis). Bet antra vertus, sakinys „kad ir neįvyktų – bent ta
forma, kaip projektuojama“ gal gali duoti pagrindo manyti, kad Tamsta
nesutinki su VLIKu bei V[ykdomosios] T[arybos] taip pat ir kompetencijos klausimu.
Jei aš šituos savo spėliojimus čia išdėstau, ir būsiu dėkingas už jų
koregavimą, tai todėl, kad tariantis mums tokiu svarbiu klausimu,
norėčiau kiek galima precizuoti kiekvieno mano gaunamo atsakymo
prasmę, kiek ji liečia ar gali liesti pagrindinius elementus.
Kad reaguodamas į susitarimų su lenkais staigmeną, būčiau pavartojęs „žiaurią“ formą, taip man ir dabar, dievaži, neatrodo. Viena, mūsą
visų susirašinėjime daugiau ar mažiau svarbiais Lietuvai dalykais pasitaiko kiek griežtesnių pasakymų. Antra, palyginus mano laikyseną su
kitos pusės veiksmais, atsiminus, kad iš 10 ar 20 tame dalyke dalyvavusių VLIKo ir V[ykdomosios] T[arybos] žmonių, per 8 savaites nei vienas
man nei žodžio nepyptelėjo, atrodo, kad aš esu rašęs p. S[idzikauskui],
ne tik su pirštinaitėm, bet dargi su baltom pirštinaitėm.
O juk jeigu jie būtų laiku davę man žinią, butą buvę galima išvengti
daug komplikacijų, pirmiausia išvengti – fait accompli160, nes sutarimas
kokių tekstų su svetimaisiais jau yra fait accompli.
Iš politikos veikėją aš niekados nesu daug reikalavęs. Juo mažiau
tad galiu reikalauti dabar, kai nebėra finansų ministerijos ar geležinkelių policijos. Lojalumo iš jų reikalauju tiek, kiek iš futbolo komandos
žaidėjų, bet ir tai, matomai, yra per didelis reikalavimas. Vieną įrodymą tam turėjome p[raeitų]. m[etų]. konferencijoj, kur p. S[idzikauskas].
laikė gero skonio dalyku įrašyti į savo referatą, esą į Ribbentrop’o161 ir
Molotovo ultimatumų priėmimą iš mūsų pusės turėjusi įtakos ta aplinkybė, kad Vyriausybė norėjusi pratęsti savo egzistenciją. Žinoma geriau
boksuotis su negyvais nabašninkais kaip su gyvu Voldemaru, min. pirmininku, aiškus dalykas.
160. Fait accompli (pranc.) – įvykęs faktas.
161. Joachimas fon Ribentropas (1893 Vėzelis, Vokietija,–1946 Vokietija) – Vokietijos užsienio reikalų ministras 1938–1945 m. Pripažintas kaltu dėl karo nusikaltimų Niurnbergo
karo tribunolo ir 1946 m. pakartas.
117
Yra vis dėlto žmonių, kurie mano, kad aš veikiu ne tik su pirštinaitėmis, bet ir su šventa kantrybe.
Galop, mano V. 12, raštas tėra bandymas pastatyti tam tikrus taškus
ant i. Nes jei tų taškų ir dabar niekas nepastatys, tai p. S[idzikauskas]
taip ir numirs /po ilgo gyvenimo/ nesuvaldęs savo paktografomanijos
ir palikęs pradedančiu dviratininku, kurs nejaučia atstumo.
Aš tikiuosi, kad visi šitie mano gausingi, deja, žodžiai, nepasirodys
Tamstai lyg ateiną iš nugrimzdusios Atlantidos.
Spausdamas ranką jungiu V. 27. pro memorija ir daug linkėjimų.
Nr. 37. V. Gylio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 06 01.
Stokholmas, 1947 m. birželio 1 d.
J. M. Ponui Ministeriui
S. Lozoraičiui
L[ietuvos] D[iplomatų] U[žsienyje] Šefui.
Mielas Pone Ministeri,
Jūsų V-23 d. laišką su 4 nuorašais: pono V[aclovo] S[idzikausko] laiško IV-25 d., Jūsų atsakymo V-12 d., P-M V–22 d. ir telegr[amą]. V-24 d.,
gavau. Pasigendu dar Tamstos V-14 d. aplinkraščio, kuris manęs nepasiekė ir kuris, matomai, liečia opų ginčą dėl III-14 d. laiškų pasikeitimo.
Norint pasisakyt dėl to ginčo esmės, prisieina remtis tik ta oficialia
medžiaga, kuri yra mano dispozicijoj.
Pagal tą medžiagą, santykių sutvarkymas su pietų kaimynu buvo
išspręstas Pirm. Konferencijoj pernai liepos 26 d. posėdyje. Tuomet
buvo pritarta „VLIKo ir Pasiuntinių daromoms pastangoms išlyginti
Lietuvos santykius“ su tuo kaimynu „ir eiti prie tarpusavio susitarimo
pasirašymo“. Asmenims, kurie turėjo vesti pasitarimus, Konferencijos dalyviai suformulavo tam tikras tezes. Jose, tarp kita ko, kalbama
ir apie „glaudų ir abipusio pasitikėjimo santykiavimo būdą“. Liepos
26 d. protokole toliau sakoma, kad „Lietuvių tauta yra pasiryžusi
118
daryti tinkamas iš šio konstatavimo išvadas“. Toliau kalbama, kad
„abi pusės derina savo pastangas visiškam abiejų valstybių suverenumo vykdymui atstatyti ir viena antrai talkina“ tam tikrais būdais,
kaip informacijų pasikeitimu, tarpusave parama, derinant diplomatinę bei propagandinę veiklą, bendradarbiaujant ūkinėje ir kultūros
srityse etc. Protokolu numatytos ir pertraktacijos su kaimynu dėl
glaudesnio bendradarbiavimo pereinamame laikotarpyje ir dėl nustatymo glaudesnio kontakto.
Šitos tezės buvo išdirbtos Konf[erencijoje]. Politinės Komisijos, kurioje dalyvavo kompetentingi asmenys, jų tarpe Tamsta ir p. V[aclovas]
S[idzikauskas].
Santykiai su tuo pat kaimynu buvo aptarti ir L[ietuvos] D[iplomatinės] T[arnybos] K[omiteto] Prezidiumo posėdyje š. m. sausio 25 d. Tuomet buvo nuspręsta tęsti toliau Londone pasitarimus, pradėtus Pary
žiuje, tikslu sudaryt modus vivendi su tuo pat kaimynu.
Pasiremiant šitais daviniais, galima padaryt išvadą, kad VLIKas,
vesdamas per savo įgaliotinį, V[ykdomosios] T[arybos] Pirmininką,
derybas su A[damu] T[arnowskiu] dėl III-14 d. raštų pasikeitimo, vykdė
nutarimus, priimtus I Konferencijoj. Prie tų pasitarimų turbūt prisidėjo
ir B[ronius] K[azys] B[alutis], kadangi pertraktacijos ėjo jo rezidencijoj.
Kad VLIKas yra kompetentingas atlikti tą žygį, matos iš Konferencijos rezoliucijos, priimtos 1946 m. VII-26 d., kuomet dėl politinės akcijos organizacijos buvo nutarta;
„Nedelsiant sudaryt politinį organą, kuris vykdytų Vyriausybės
funkcijas, pagal 1922 m. Lietuvos Konstitucijos dvasią“ ir
„Sudarius šį organą VLIKas vykdo Seimo funkcijas, kontroliuodamas vykdomojo organo darbus ir nustatydamas jo politikos liniją“.
Tas nutarimas, kuriam, kaip matos iš protokolo, niekas posėdyje
neprieštaravo, įgalioja Vykd[omąją]. Tarybą atlikti, VLAKui162 pritarus,
ir laišką III-14 d. pasikeitimą.
Kokia yra nustatyta procedūra tarp V[ykdomosios]. Tarybos ir
Tamstos, svarstant svarbesnius reikalus, man nežinoma. Iš Tamstos
1946 m. VII-25 d. rašto VLIKo Pirmininkui galima buvo spręsti, kad
Jūsų kompetencijai buvo rezervuotos tam tikros funkcijos ir tuomi,
man atrodė, klausimas apie sferų pasidalinimą buvo išrištas.
162. VLAK – Vyriausiasis Lietuvos atstatymo komitetas.
119
Į Tamstos užklausimą, ar reikalinga padaryt dar kokių žingsnių šituo
reikalu, aš galėčiau tik patarti ir prašyti Tamstos asmeniškai visą incidentą
likviduoti prasme, priimtina abiems pusėms. Jei šis konfliktas dar pasigilintų,
tai iš to galėtų susidaryti didžiausia žala bendram lietuvių reikalui ir kuomi tikrai pasinaudotų tertius gaudens. Tremtinių tarpe atsirastų dar naujų
schizmų, kurioms reikalinga tik pirmutinė geresnė proga.
Teikitės, Pone Ministrei, priimti mano gilios pagarbos patikrinimą
ir geriausius linkėjimus.
Tamstos Vytautas Gylys [parašas]
P. S. Susimildamas, Pone Ministrei, nedarykite klaidų antrašuose
ant siunčiamų man laiškų. Paskutinis Jūsų raštas ilgai klaidžiojo po
Stokholmą. Kad katras Jūsų raštas nepakliūtų į svetimas rankas!
V. G.
Nr. 38. V. Gylio raštas dėl santykių su lenkais rezoliucijų, 1947 06 01.
SANTYKIU SU LENKAIS KLAUSIMU REZOLIUCIJOS
Dėl santykių su lenkais konstatuojama, kad šiuo reikalu padarytieji I Konferencijos nutarimai sudaro gaires kalbamiems santykiams
tvarkyti.
Turint galvoje susitarimo su lenkais projektą iš 1947. III. 14 d. konstatuojama, kad santykiavimas, kuris yra formuluotas projekto punktuose 4 ir 5, nekelia abejonių.
Esminiu ir būtinu glaudesniam bendradarbiavimui su lenkais atnaujinti laikomas susitarimas spręsti visus ginčytinus klausimus taikiu
būdu dabartinio teritorinio status pagrindu.
Ateities santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos, šioms valstybėms atsistačius, aiškinimas ir derybos priklauso nuo Lietuvą patenkinančio su lenkais
susitarimo sienų klausimu, laikant jau dabar tas derybas pradėtinas.
120
Nr. 39. V. Gylio laiško S. Lozoraičiui priedas, 1947 06 01.
Ištrauka iš Pirmosios Konferencijos nutarimų:
LENKŲ KLAUSIMAS
„Randama reikalinga kalbėti su Lenkijos vyriausybe. Asmens, kuriems bus pavesta pasikalbėjimus vesti, įgaliojami patiekti Lenkijos vyriausybei šitas tezes:
1. Šio karo įvykiai ir padėtis, kurioje šiandien yra atsidūrusio Lietuva ir Lenkija, rodo, kad jų geopolitinė padėtis diktuoja joms glaudų
ir abipusio pasitikėjimo santykiavimo būdą, kuris laiduotų joms susikursimoje pasaulio politinėje sistemoje valstybinę nepriklausomybę ir
sąlygas tautinės kultūros ir ūkinės jų piliečių gerovės pažangai. Lietuvių tauta yra pasiryžusi daryti tinkamas iš šio konstatavimo išvadas.
2. Lietuva ir Lenkija derina savo pastangas visiškam abiejų valstybių suverenumo vykdymui atstatyti ir viena antrai talkina, būtent:
a/ keičiasi informacijomis,
b/ teikia visokeriopą tarpusavio paramą,
c/ derina diplomatinę veiklą,
d/ derina propagandinę veiklą,
e/ planuoja ir derina bendrai darytinus žygius,
f/ abi pusės veikia savo visuomenę bei spaudą šiam bendradarbiavimui reikalingiems nusiteikimams sudaryti.
3. Lietuva ir Lenkija tuoj pradeda derybas dėl Lietuvos–Lenkijos sienos.
4. Lietuva ir Lenkija, nustatydamos abiejų valstybių ateities santykių
gaires, ims pagrindu šiuos dėsnius:
a/ abiejų valstybių nepriklausomybę ir lygybę,
b/ užsienių ir apsigynimo politikos derinimas,
c/ ūkinis bendradarbiavimas,
d/ bendradarbiavimas kultūros srityje.
5. Lietuva ir Lenkija tariasi dėl glaudėjančio bendradarbiavimo pereinamajame laikotarpyje, kai tuo ar kitu būdu bus pašalinta svetimoji
tų kraštų okupacija ir ligi atsikurs konstituciniai abiejų valstybių organai laisvoj Lietuvoj ir laisvoj Lenkijoj.
121
6. Sėkmingiau, aukščiau suminėtiems uždaviniams vykdyti, tarp
susitariančiųjų nustatomas tinkamas kontaktas.
7. Visi galimi ginčai sprendžiami taikiu būdu.
Nr. 40. J. Šaulio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 06 02.
Lugano, 47. VI. 2 d.
g[auta]. VI. 4.
Mielas Kolega,
Ką tik skambino V[aclovas]. S[idzi]-kas iš Paryžiaus. Labai prašė pavadinti ir Tamstą ir P. Žadeikį, kad atvažiuotumėt VII. 1 d. Paryžiun.
O manęs prašė būtinai atvykti, nes Bronius163 tarp kita ko statęs sąlygą,
kad būčiau. Žinoma, pasitarimas būtų labai reikalingas. Jei be Tamstos
sutartų atvykti Povilas164 ir Bronius, aš pasižadėjau surasti ką nors palikti
mano žmonai į pagalbą – ir atvykti kartu su Tamsta. Tamstai tada taip pat
grąžinti turėtum nuostolius. Pažadėjo duoti žinią dėl Povilo atvykimo.
Kol kas visa laba!
Tamstos J. Šaulys [parašas]
Iš Vliko būtų:
V[aclova]s S[idzikauskas]. M[ykolas] K[rupavičius]. ir J[uozas]. Kaminskas
Lugano, 47. VI. 2 d.
g[auta]. VI. 4. (iš ryto)
Mielas Kolega,
Tamstos V. 28 d. laišką su V. 28 d. pro memorija ką tik esu gavęs. Kai
dėl III 14 d. raštų lenkų kl., aš buvau tos nuomonės, kad dabar plačiau
163. Bronius Bazys Balutis.
122
polemikos tuo reikalu neapsimoka vesti. Tai dalykai, kurie reikalinga yra
išdiskutuoti gyvu žodžiu, todėl jį skaitau reikalinga atidėti ligi pirmo pasimatymo. Iš esmės aš nereiškiau savo nuomonės, nes neturėjau tam laiko. Bet gal netrukus, atsakydamas į Broniaus paminėtas abejones, kurių
dauguma yra pamatuotos, pareikšiu savo tuo klausimu nuomonę. Visas
dalykas man neatrodo dar pribrendęs ir su lenkais gal reikėtų apsiriboti
vien kai kuriais einamais praktikos politikos klausimais.
Norėti išrišti su jais dabar jau pamatinius mūsų ginčo klausimus,
kaip parodė nors ir mūsų bereikšmiai pasikalbėjimai, yra bergždžias
daiktas. Nei iš jų, nei iš mūsų pusės nėra kas galėtų imtis atsakomybę.
Iš to Vliko ir V[ykdomosios]. T[ary]-bos žygio man bent aiškėja,
kad mūsų santykiavimo klausimas reikalingas yra papildomos diskusijos ir aiškesnių nusistatymų.
Tiek kol kas trumpai kalbant.
Pabaltės naudai pagalvojo birželio 5 d. organizuoti „Rimties ir susikaupimo dieną“. Aš atsakiau p. V[aclovui]. S[idzikaus].-kui į jo rekomendaciją,
kad viso to gero, mano manymu, yra jau perdaug. Čionykščiai […] – atrodytų tai per daug egzaltuota. Todėl atsisakiau sukti eigos tam dalykui pas
save. Gal kitus yra sentimentalesnių. Daug labų dienų ir visa gera.
Tamstos J. Šaulys [parašas]
Nr. 42. V. Sidzikausko telegrama S. Bačkiui, 1947 06 03.
80° PARIS 20408 20 2 1045
PASIKEITIMAS RASTAIS ATIDETAS PO LIEPOS PASITARIMO
KURIS IVYKS BETKOKIAM SASTATE PATVIRTINKITE
DALYVAVIMA VACLOVAS = BACKIS = = =
Gauta
1947. VI. 3.
123
Nr. 43. B. K. Balučio pro memoria, Nr. 8, 1947 06 04.
PRO MEMORIA. No. 8.
1947. VI. 4 d.
Vakar skambino man iš Pariso165 V[aclovas]. Sid[zikausk]-as.
Klausė ar atvyksiu 1 d. liepos. Pasakiau, dar neesu tikras, nes net
dienotvarkės nežinau. Sakė išsiuntęs senai, žadėjo iš naujo išsiųsti. Be to, pranešė, kad platesnio pobūdžio susivažiavimas atpuola,
būsią tik Prezidiumo nariai: Stasys I166 ir Jurgis Apaštalas167 tikrai
atvyksią. Taipgi Jis ir Krupas168. Neaišku dėl Pauliaus169 ir mano
atvykimo. Paulius siunčia kabelį. Prašo, kad jeigu Paulius klaustų
manęs, kad raginčiau jį atvykti. Pažadėjau, jeigu klaustų. Dėl savęs
paklausiau, kas dabar naujo įvyko, po suvažiavimo Helvecijoj ir pasibaigus Maskvos konferencijai, kas verstų tokį suvažiavimą dabar
daryti? Atsakė: prisirengimas prie UNO ir lapkričio konferencijos
Londone, taipgi išnarpliojimas casus’o, susidariusio su bajorais (pasikeitimo raštais). Atsakiau, mano pažiūra yra tokia: abelnai, butų
gerai suėjus pasikalbėti tai visais reikalais, bet susidariusį plyšį bajorų klausimu, manau, galima užlopyti ir be suvažiavimo. Kitais
klausimais pasitarimas būtų tikrai naudingas ir pageidaujamas,
jeigu atvyktų Paulius, nes aplink jį ir jo šalį sukasi visas klausimas
ir todėl visi mūsų planavimai galėtų būti daug tobulesni, jam, Pauliui padėtį nušvietus. Jeigu gi Paulius neatvyktų, tai ir aš nebūčiau
linkęs vykti, nes ir darbas ir išlaidos man to nediktuotų daryti,
juoba, kad mes čia kontinente jau esam išsikalbėję tarp savęs. Man
išvykti 10–12 dienų, kaip numanyta, tikrai nelengva dabar kas dien
atvykstant pulkams lietuvių iš Britų zonos; be to, tenka skaitytis ir
su išlaidomis ir tokią kelionę galima butų pateisinti tik tikrai svarbiu reikalu. Tuo tarpu nei senoj dienotvarkėj nei iš pasikalbėjimo
165. Paryžius.
166. Stasys Lozoraitis.
167. Jurgis Šaulys.
168. Mykolas Krupavičius.
124
su S[idzikausku] V[aclovu]., aš visgi neįžiūriu nei nieko ypatingai
naujo, nei skubaus, jeigu Paulius nedalyvaus, (išskyrus „bajorišką
košę“, dėl kurios iš tikro mano vykimas nebūtų reikalingas). B[ronius] K[azys] B[alutis]. –
Nr. 44. B. K. Balučio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 06 04.
Londonas, 1947. VI. 4.
g[auta]. VI. 9.
Mielas Ponas Lozoraiti,
Gavau Jūsų laišką iš V. 28 drauge su pridėtu Tamstos Pro Memo ir
1947. V. 27.
Turiu atvirai Tamstai pasisakyti, kad nuo to laiko, kai pradėjo į Albijoną vykti mano vientaučiai – iš pradžių merginos ligoninėse, dirbti
(atvyko virš 500), o vėliau ir dabar ištisi pulkai mūsų vyrų ir moterų
bendriems darbams (kai girdėtis, dar šiais metais bene žadame visus
Pabaltiečius iš Britų zonos čia atgabenti), aš esu nelyginant ta peliukė,
į verdantį vandenį įpuolusi. Aš esamomis sąlygomis, kol kas tiesiog
neturiu laiko savo tikram darbui – nei rūpestingai apgalvoti, nei, juo
labiau tiksliai savo mintis suredaguoti. Todėl ir mano laiške Tamstai
atsirado tų nesklandumų, kurie sudarė Tamstai tam tikro galvosūkio.
Pamėginsiu – ir vėl greituoju – geriau savo nuomonę precizuoti.
Aišku, kad rašydamas savo laišką iš V. 24. aš turėjau omenyje tik meritorinę lenkų pasiūlytojo projekto pusę. Kompetencijos klausimas (Ar
Vlikas ar kas kitas turi, ar neturi teisės jį įteikti) man ir galvon neatėjo.
Kaip jau pirmiau esu minėjęs, aš nematau jokios naudos tokių
raštų pasikeitime, bet priešingai – manau, kad gali būti net tam tikrų
komplikacijų ateityje ir todėl matau tokiame pasikeitime tam tikrą
pavojų. Mano žodžiai kalbamam laiške, kad geriau būtų jeigu projektuojamas pasikeitimas ir neįvyktų „bent ta forma, kaip projektuojama“, buvo iššaukti tuo sumetimu ir mano galvojimu, kad iš principo mes nevengiame ir neturėtume vengti kontaktų ir santykių su
125
bajorais ar žodžiu ar raštu ir todėl pasikeitimas raštais yra galimas, ir
kartais gali būti net reikalingas, bet kokio turinio ir formos tie raštai
turi būti, tai jau visai kitas, klausimas. Tokio turinio ir formos raštai,
kaip projektuojama, aš skaičiau ir skaitau ne tik nepageidaujamais,
nenaudingais mūsų reikalui, bet net ir pavojingais. Aš, pavyzdžiui,
manau, kad iš viso pasiūlyto projekto galima būtų pasikeisti raštais,
kurie konstatuotų mintis išdėstytas kalbamojo projekto punktuose 3,
4, ir 5-me. Viskas kitas jame yra arba propaganda lenkų naudai, arba
„bavienie się chlopców w ciuciu-bab-ki“ (punktas 2) arba nepageidau
tinas ir pavojingas.
Aš visai išleidau iš aklų klausimą, kas būtent yra kompetentingas tokius pasikeitimus ir abelnai santykių akciją vesti. Turėjau įspūdžio, kad šie klausimai buvo išspręsti ir nustatyti laike pereitų metų
suvažiavimo kalnuose. Faktas, kad Tamsta buvote to suvažiavimo
sprendimu apsiėmęs vesti užsieninę politiką ir toliau, man nekėlė
jokių abejonių dėl kompetencijos. Aš nebuvau linkęs priduota tam
didesnės svarbos kol visi veiksniai darbavosi glaudžiame susitarime
ir vienybėje. Tamstos atsisakymas nuo prisiimtos vietos visų reikalą
pastato kiek kitokion vagon ir dabar, aišku, kyla tas „kompetencijos“
klausimas, – kitaip tariant, vystymas ar suderinimus funkcijų tarpe
pasiuntinių kolegijos iš vienos puses, ir Vliko ir iš jo išsilukštenančių
įstaigų, iš kito pusės. Aišku, kad tokiam atsitikime kaip šis kalbamasis gema kolizija: kas būtent formaliai turi vykdyti kad ir pereitų
metų savo rezoliucijas tokios rūšies, kaip jos išsiliejo kalbamam projekte. Esamomis sąlygomis, reik pripažinti, tai neminkštas riešutas.
Ypatingas sunkumas glūdi užsieninės politikos vedimo ir vykdymo
srityje: iš vienos puses, dėl aiškiai visiems mums suprantamų priežasčių Pasiuntinių Kolegija negali, bent formaliai subordinuotis jokiam „kūnui“, neturinčiam tarptautinio pripažinimo, o visgi jeigu,
ne vedimas, tai būtent jos vykimas be tos Kolegijos neįmanomas ir net
neleistinas, nes kaip jau praeitis parodė, kuomet už jos ėmėsi kad ir
tas pats Vlikas, buvo padaryta stambių klaidų. (jo raštai Eisenhoweriui170). Pasikeitimas raštais ir šiame projekte, mano giliu įsitikinimu,
170. Dvaitas Eizenhaueris (1890 Denisonas, JAV,–1969 Vašingtonas, JAV) – JAV karininkas, politikas, prezidentas. 1949 m. tapo pirmuoju NATO vyriausiuoju kariuomenės vadu.
126
yra antras panašaus „gafo“ pavyzdys. Iš čia išvada: neleistinas dalykas, kad tokiam už vis dabar svarbiausiam reikalui kaip užsieninė
politika, reikštųsi dvilypumas – Vlikas ar Vlakas ar kas nebūtų vestų
vieną politiką, o Pasiuntinių Kolegija – kitą. Išeitis? Aišku viens su
antru turi būti suderinta. Kaip? Man rodosi išeitis ta, kuri buvo rasta
kalnuotam suvažiavime, kuomet Tamsta buvai ta būtina jungė, kuri
dviejų organų funkcijas galėjo suderinti. Aš tiesiog nematau kitos
išeities ir bijau, kad jeigu to nebus – „ratai subyrės“. Tamsta patemysi, kad bent tuo tarpu aš visai nesileidžiu į svarstymą kompetencijos taip konstituciniu požiūriu, taip ir realiu požiūriu (akivaizdoj
kontraversios kilusios su Vlaku, kuris pretenduoja reikšti Lietuvos
žmonių nuomonę – klausimas toli gražu dar neaiškus. Todėl ir į visą
kompetencijos klausimą aš šiuo laiku esu linkęs žiūrėti, taip sakant,
realiai – praktiškai:
Viskas, dėl ko visų sutinkama ar susitariama, yra „kompetentinga“ ir viskas, dėl ko ne visų sutinkama ar susitariama ir ypač viskas,
kas gali įnešti suirutę, skaldymąsi mūsų akcijai būtinai reikalingos
vienybės, tenka skaityti „nekompetentinga“. Taip žiūrėdamas į reikalą
ir neliesdamas net kitokių sumetimų, aš, turėdamas omeny, kad
Pas[iunti]-nių Kolegija, nereiškia sumanytam žygiui savo pritarimo,
skaityčiau iš Vliko pusės darymą panašiai kvestionuotino žygio nekompetentingu, nepageidautinu ir aš net drūčiai abejoju, ar bent kiek
atsakančiu lietuvių tautos norams. To turėtų pakakti nesileidžiant net
ir į konstitucinę kontroversiją. Aš sutinku, kad Vlikas turi pareigas
prieš tautą, bet netektų pamiršti ir to, kad […], taip iš esmės kaip ir iš
formos dabartinėje padėtyje pareigas prieš tautą turi ir Pas[iunti]-nių
Kolegija. V[aclovo]. Sid[zikaus]-ko aiškinimas punkto 8-to (jo rašte iš
25. IV. 1947) mane visai neįtikina. Pagalios ir jis pats netiki į to punkto
efektingumą, kuomet toliau sako: „Viskas pareis nuo to, į ką išsilies
mūsų santykiai su ect.“Jūsų B. K. Balutis [parašas]
Tamsta turėtum dar ir tai žinoti, kad aš visai nedalyvavau jokiuose
pasitarimuose su bajorais – sąmoningai.
127
Nr. 45. K. Morawskio laiškas A. Tarnowskiui, 1947 09 30, IPMS,
A. 11. E/1166.
Paris XVI-e
Paris, 30 września 1947 r.
dn. 28-go b. m. zgłosił się do mnie po długiej zwłoce litewski Chargé d ‚Affaires Backis dla wytłumaczenia dlaczego mimo datującej jeszcze z maja b. r. zapowiedzi p. Sidikauskas nie skomunikował się dotąd
ze mną i nie doręczył mi uzgodnionego z Panem Ministrem listu.
P. Backis tłumaczy opóźnienie względami technicznymi. Twierdzi
on mianowicie że p. S[idzikauskas]. pragnął tekst listu przedłożyć Radzie Posłów Litewskich Zagranicą. Zebranie wspólne odbyć się miało
w czerwcu, przełożone zostało następnie na lipiec i doszło ostatecznie
do skutku dopiero w sierpniu w Paryżu. Pan S[idzikauskas] był na nim
obecny. Jednak konieczność nagłego wyjazdu do Niemiec uniemożliwiła mu porozumienie się ze mną.
Rada Posłów uczyniła do przedłożonego przez p. S[idzikauskasa]
tekstu szereg uwag, które z kolei mają być zbadane przez Naczelny Komitet Wyzwolenia. Czy zebranie Komitetu już się odbyło, tego p. B[ackis]. nie wie. W każdym razie ma pan S[idzikauskas] być w październiku
w Paryżu i skomunikuje się wówczas ze mną.
Powtarzam wywody p. B[ackisa] tak jak zostały mnie przedstawione, aczkolwiek nie są w pełni przekonywujące. Z dalszej rozmowy z
nimi w której kilkakrotnie czynił aluzje do naszego kryzysu politycznego, odniosłem wrażenie że po stronie litewskiej istnieje tendencja odczekania jak się ostatecznie ułoży sytuacja w polskim obozie niepodległościowym. Niezależnie od tego na zapytanie moje skierowane do
pana B[ackisa] czy zapowiedziane przez pana S[idzikauskasa] definitywne uregulowanie stosunku Rady Posłów Litewskich do Naczelnego
Komitetu Wyzwolenia już nastąpiło, otrzymałem odpowiedź niejasną.
P. B[ackis] stwierdził mianowicie że Rada Posłów jest wyrazicielką ciągłości legalnej państwa, a Komitet Wyzwolenia układu sił politycznych,
128
że jednak w punkcie zasadniczym, to jest dążeniu do niepodległości
Litwy, cele obu instytucji są zbieżne. Wobec tego Litwini działający na
terene międzynarodowym powołują się obecnie zależnie od „opportunité politique” kolejno na jedną lub drugą z tych organizacji. Która z
nich po oswobodzeniu terytorium będzie instancją naczelną, o tem zadecyduje sam kraj. Pan B[ackis]. starał mi się dawać do zrozumienia –
czego nie przyjmowałem do wiadomości – że istnieje analogia między
tym stanem rzeczy a stosunkami panującemi po stronie polskiej.
Przechodząc do informacji dotyczących pracy na gruncie amerykańskim powiedział mi p. B[ackis]. że zwartość i skuteczność akcji
litewskiej w USA wzrosły ostatnio bardzo ponieważ trzymające się
dotychczas na uboczu organizacje zależne politycznie od Tautiników
przystąpiły jako czwarta grupa do litewskiego Komitetu Wykonawczego.
Łączę wyrazy poważania i serdeczny uścisk dłoni.
Šaltinis: IPMS, A. 11. E/1166.
Londyn, dnia 15 paźdzernika 1947.
Szanowny i Drogi Panie Ambasadorze,
w związku z listem Pana Ambasadora z dnia 30 września b. r. o
rozmowie z litewskim Charge d’Affaires p. Backisem, pragnę zakomunikować Panu, iż niektóre wypowiedzi p. B[ackisa]. wywołują moje
zdziwienie. Są one w dość rażącej sprzeczności z tymi informacjami,
których udzielił mi p. Sidzikauskas w Londynie, a z jego polecenia p.
Backis w Paryżu.
Pozostawiając na uboczu sprawy owych uwag, które Rada Posłów
Litewskich miała wprowadzić do uzgodnionego przeze mnie i przez p.
S[idzikauskasa] i p. K. /Krupaviciusa/ tekstu wymiany listów, o czym
pisał już Min[ister]. Gwiazdoski do Pana, chcę zwrócić uwagę i na inne
jeszcze wypowiedzi p. Backisa.
129
Według oświadczeń p. S[idzikauskasa]. istnieją następujące litewskie państwowe organy: Naczelny Komitet Wyzwolenia Litwy oraz
Komitet Wykonawczy, w którym p. S[idzikauskas] spełnia funkcję
Ministra Spraw Zagranicznych, oraz jest urzędującym premierem.
Według opinii p. S[idzikauskasa] Komitet Posłów Litewskich nie jest
żadną instancją państwową i nie może działać choćby ze względów
ściśle technicznych, jak n. p. rozproszenia posłów po różnych krajach. Według opinii p. B[ackisa]. istnieje dualizm polityczny wskutek
uznawania alternatywnego oraz Naczelnego Komitetu Posłów przez
Litwinów działających na terenie międzynarodowym w zależności od
„opportunité politique“. P. B[ackis]. podkreśla ponadto, że dopiero po
oswobodzeniu terytorium litewskiego kraj zadecyduje, która z tych
dwóch organizacji stanie się naczelną. Wywody p. B[ackisa]. stoją więc
w rażącej sprzeczności z oświadczeniami p. S[idzikauskasa] w Londynie i oczywiście wymagają z naszej strony wyjaśnień miarodajnych,
o uzyskanie których proszę Pana Ambasadora czy to w dalszych rozmowach z p. B[ackisem]., czy też w czasie mającej nastąpić rozmowy z
p. S[idzikauskasem].
Oczywiście nie potrzebuję podkreślać, że nie ma żadnej zgoła analogii pomiędzy stanem prawnym istniejącym u nas a stosunkami panującymi po stronie litewskiej. Zdanie z listu Pana Ambasadora, iż nie
przyjął Pan do wiadomości wywodów p. B[ackisa]. o owej analogii rozumiem, iż podkreślił Pan rozmówcy brak jakichkolwiek podstaw do
tworzenia porównań między naczelnymi władzami polskimi i litewskimi w tym sensie jak je właśnie przedstawiał p. B[ackisa].
Łączę wyrazy poważania
J[aśnie] W[ielomożny] Pan Ambasador
K. D. Morawski
wParyżu
130
Paris XVI-e
Paryż, dnia 18 paźdzernika 1947 r.
potwierdzam odbiór pisma Pańskiego z dn. 15 b. m. w sprawie wypowiedzi p. Backisa.
Jest oczywistym iż są one niezgodne ze stanowiskiem zajętym swego
czasu przez p. Sid[zikauskasa]. – zarówno jeśli chodzi o zobowiązania w
stosunku do nas jak i w przedstawieniu organizacji wewnętrznej litewskiej. Co do tego drugiego punktu pozwalam sobie jednak zauważyć,
że – przynajmniej ze mną – mówił p. S[idzikauskas]. stale o uregulowaniu stosunków między Radą Posłów a Naczelnym Komitetem w czasie
przyszłym. Po ostatniej rozmowie z p. B[ackisem]. przypuszczam że do
uregulowania tego dotychczas nie doszło, co nie tylko w pewnej mierze
krępuje p. S[idzikauskasa]., ale wpływa również na „dualizm” w postępowaniu p. B[ackisa]. Mam wrażenie że p. B[ackis]. uznaje Naczelny Komitet Wyzwolenia, grupujący przedstawicieli stronnictw za decydującą
instancję polityczną – natomiast jako b[yły]. członek służby dyplomatycznej i lojalista nie może nie liczyć się z inwestyturą udzieloną swego czasu
p. Lozoraitisowi i jego dwóm kolegom według jednej wersji – przez prezydenta Smetonę, według drugiej – przez ostatni niezależny rząd litewski.
O ile moje przypuszczenia są słuszne – bliższych precyzji od
p. B[ackis]. nie uzyskamy. Będę natomiast starał się sprawę wyświetlić
po przyjeździe p. S[idziakuskasa].
Co do próby stworzenia analogii między dość sztuczną i zawiłą
koncepcją p. B[ackisa]. a stanem rzeczy w polskim obozie niepodległościowym, to jak już zaznaczyłem w ostatnim liście, odrzuciłem ją jako
zupełnie bezpodstawną.
Łączę wyrazy poważania i serdeczny uczisk dłoni.
131
Nr. 48. V. Sidzikausko laiškas S. Lozoraičiui su priedu, 1947 11 06.
Tuebingenas, 6. 11. 1947.
Slaptai
Pone Ministeri,
Turėdama galvoje II-osios Konferencijos nutarimus, Vykdomoji Taryba
savo posėdyje š. m. spalio 30 d. aprobavo jungiamą čia susitarimo su Lenkija projektą. Po išsamių ir nuodugnių tuo klausimu diskusijų Paryžiuje,
siunčiamas projektas nėra reikalingas komentarų. Projekto 6 fr[a]g[mente]
turima galvoje išsiaiškinimą ir susipratimą sienų klausimu, kas yra prielaidas mūsų glaudesniam santykiavimui su Lenkijos valstybe.
Derybas su Lenkijos vyriausybe manome atnaujinti š. m. lapkričio
15–20 d. Paryžiuje ar Londone, jei pasisektų šį paskutinįjį miestą pasiekti.
Būkite tad malonus skubos keliu atsiųsti mums savo eventualias pastabas
dėl sakyto projekto. Pastabų iki to laiko negavimą laikysime pritarimu.
Malonėkite taip pat pasiteirauti, kokia yra šiuo metu Lenkijos egzilinės vyriausybės sudėtis, kurios politinės partijos yra joje atstovaujamos ir koks yra jos atžvilgiu Lenkijos politinių partijų nusistatymas.
Prašau priimti, Pone Ministeri, mano gilios pagarbos pareiškimą.
Priedų: 1
V. Sidzikaukas
Vykdomosios Tarybos Pirmininkas
Ponui S. Lozoraičiui
Lietuvos Pasiuntiniui
ROMOJE
Priedas
Tuebingenas, 6. 11. 1947
Vyriausiasis Lietuvos
Išlaisvinimo Komitetas
132
Vykdomoji Taryba
Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas:
1. pripažįsta Lenkijos Vyriausybę Londone politine Lenkų Tautos ir
Lenkijos Valstybės atstove;
2. pareiškia savo sutikimą artimiausiu laiku atnaujinti diplomatinius santykius tarp Lietuvos ir Lenkijos;
3. sieks pilno suderinimo su Lenkijos Vyriausybe politiniai – diplomatinės akcijos ir informaciniai – propagandinės veiklos tiek Europos,
tiek užeuropinėse valstybėse;
4. teiks savo galimybių ribose visišką paramą lenkų nepriklausomybinei akcijai, laukdamas už tai analoginės paramos iš lenkų pusės
lietuvių nepriklausomybinei akcijai;
5. bendradarbiaus su Lenkijos Vyriausybe ginant abiejų kraštų
tremtinių medžiagines gyvenimo sąlygas ir jų politines bei kultūrines
teises, ypač bendradarbiaus nustatant ir remiant bendrus postulatus,
kurie bus reiškiami atitinkamoms tarptautinėms įstaigoms, užsiimančioms tremtinių likimu;
6. yra linkęs pradėti su Lenkijos Vyriausybe kalbas dėl santykių tarp
Lietuvos ir Lenkijos po to, kai abi valstybės atgaus nepriklausomybę;
7. yra pasiruošęs bendradarbiauti su Lenkijos Vyriausybe akcijoj,
turinčioj tikslą pasiekti glaudaus politinio, ekonominio ir kultūrinio
susipratimo tarp Rytų – Vidurio Europos valstybių ir eventualiai Jungtinių Europos Valstybių sukūrimą;
8. Vyriausiasis Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas reiškia, be to, įsitikinimą, kad išsprendimas visokių ginčytinų klausimų, kurie gali kilti
tarp abiejų valstybių, jų tarpe ir teritorinių, turi būti atliekamas tiktai
taikiu keliu, teisingumo, teisėtumo ir draugingumo dvasioje, dabojant
abiejų šalių reikalus bei tautinius ir valstybinius interesus. –
Šaltinis: LCVA, f. 668, ap. 1, b. 155, l. 77, 89.
133
Nr. 49. Nenustatyto asmens laiškas V. Sidzikauskui, 1947 11 15.
Ponui S[tasiui] L[ozoraičui]
1947. 11. 15 d.
Gauta XI. 20
PONE PIRMININKE,
Tvirtinu vakar gavęs Tamstos š. m, lapkričio 6 d. ir 11 d. keturis
raštus, kurių vienas slaptas su priedu. Bendrosios trijų peticijos teksto
dar nesu gavęs.
Ryšium su tais raštais ir kitais reikalais skubinu pranešti, kas seka:
I. Savo š. m. lapkričio 12 d. raštą su p. p. V[ytauto] G[ylio] ir P[ovilo] Ž[adeikio] raštais pasiunčiau Tamstai vakar per p. M[ykolą]. Jasėną171. Priedą, skirtą p. Dr. D[omui] Jasaičiui172 išsiunčiau tiesiai paštu
adresatui /dabar jau galima laisvai paprasti, neapdrausti laiškai, ligi
2 kilogramų į Jūsų kraštą siųsti/. Kitus priedus, Fascicules Nr. Nr. 22 ir
23 po 15 egz[empliorių]. kiekvieno ir „Dirvos“ egz[empliorius]. įteikiau
p. Vėbrai173 Tamstai nuvežti. Atsargumo dėlei įdedu čia nuorašą savo
lapkričio 12 d. rašto, kuriame trumpai iškėliau du svarbesnius klausimus – a/ tremtinių organizacijos juridinės būstinės ir b/ tremtinių aptarnavimo spauda.
II. Galutinį žygį, liečiantį Jūsų kelionę, tegalima bus padaryti, kai
atvyksite. Preliminarinį žygį tuo reikalu padariau š. m. lapkričio 13 d.
rytą. Poną B[ronių] K[azį] B[alutį] painformavau apie Tamstos kelionės
sumanymą.
III. Kaž kuriame rašte Tamstos buvę užsiminta apie eventualų
pagrindinio memorandumo įteikimą Keturių Užsieninių Konferencijos metu. Tas reikalas p. B[roniaus] K[azio] B[alučio] nuomone /jo
nuomonės laikausi ir aš/ būtų per ankstyvas /nors tekstai turėtų būti
171. Mykolas Jasėnas (1912 Velžiai) – Lietuvos žurnalistas, teisininkas, bibliotekininkas.
172. Domas Jasaitis (1898 Stanaičiai–1977 Maunt Vernonas, JAV) – gydytojas, JAV lietuvių visuomenės veikėjas, kraštotyrininkas.
173. Juozas Vėbra (1901 Gentiniai–1994 Daramas, JAV) – Lietuvos savanoris, pulkininkas, inžinierius, išradėjas, chemijos mokslų daktaras.
134
suredaguoti/, nes yra žinių, kad turės būti dar Taikos Konf[erencijos].
Vokietijos klausimais, kur tie memorandumai geriausiai būtų įteikti,
nebekalbant apie kitus motyvus.
Poną B[ronių] K[azį] B[alutį] prašiau ir jis man žadėjo pranešti apie
tai, ką jų trijulė apsispręs daryti numatytos konferencijos išvakarėse.
IV. Dėkoju už V[ykdomosios]. Tarybos š. m. lapkričio 7 d. nutarimo
nuorašo prisiuntimą.
V. Bralių174 atstovas šiomis dienomis grįš iš Briuselio į čia ir su juo
sutarsime, kaip peticijas, kai jas gausime, įteikti. Jūsų sveikinimus
p. O. Gr. perduosiu lapkričio 19 d., bralių tautos šventės proga.
VI. Peticijos tekstą multiplikuosime, didesniame skaičiuje, kaip
Fascicule No 25 /No 24 spausdinamas – joja bus p. p. Krup[avičiaus].
Žadeikio ir ALT-o raštai/.
VII. Lenkų Vyriausybė Londone, tuo tarpu rodos nėra pasikeitusi, būtent prez[identas]. A[ugistas]. Zaleski, Min[istras]. Pirm[ininkas].
Gen[erodas]. Bor-Komarowski, kuris š. m. liepos pradžioje vyriausybę
sudarė, įtraukdamas į ją visus p. Arc[iszewskio]175. kabinete buvusius ministrus, išskyrus socialistus. Sąstatą, rodos, turėjote, todėl jo nebesiunčiu.
Paskutinėmis žiniomis man buvo patikinta, kad vyriausybė bus
pertvarkyta ir į ją bus įtrauktos visos srovės. Ligi Tamstos atvykimo
reikalą dar patikrinsiu.
VIII. Šio rašto priedu siunčiu informacijos apyskaitą nuo š. m. spalių 1 d. ligi š. m. lapkričio 15 d., nes kai kuriais sumetimais nenoriu są
skaitų ilgai pas save laikyti. Prašyčiau apyskaitą aprobuoti ir perduoti
p. prof. J[uozui]. K[aminskui]. ją patvirtinti. Pajamų apyskaitą perduosiu, kai Tamsta čia būsi.
IX. Baigdamas norėčiau savo „skatiką“ pridėti prie Jūsų š. m. lapkričio
6 d. slapto rašto priedo /Kovo 14 d. rašto varijanto/. Štai koletas sugestijų:
1/ ad. p. 1 Kai kuriais sumetimais gal pravartu būtų pirmąjį punktą
apleisti. Dalykų esmė nuo to, man atrodo, nenukentėtų;
2/ ad. P. 2 To punkto turinio reikalu mano nuomonė yra ta,
kad diplomatiniai santykiai tarp abiejų kraštų niekuomet nebuvo
174. Latvių.
175. Tomaszas Arciszewskis (1877 Sierzchowi, Lenkija,–1955 Londonas, Didžioji Britanija) – visuomenės veikėjas, politikas, LREV ministras pirmininkas.
135
nutraukti – jie buvo tik „apmirę“ ir juos reikia tik pagyvinti, sustiprinti; tokios nuomonės, mano supratimu, reiktų atsisakyti tik tokiu atveju,
jei kai kuriais sumetimais būtų naudinga „bajorus“ ir savo laikyti „naujagimiais“ su visomis iš to einančiomis pasėkomis;
3/ ad 3 p. Siūlyčiau įterpti po pirmojo žodžio „siekia“ šiuos žodžius:
„diplomatinių santykių plotmėje“. Toliau liktų viskas, kaip yra parašyta;
4/ ad 4 p. Siūlyčiau užuot „laukdamas už tai analoginės paramos iš
lenkų pusės lietuvių nepriklausomybės akcijai“ rašyti: „o lenkai iš savo
pusės teiks analoginę paramą lietuvių nepriklausomybės akcijai“;
5/ ad 6 p. Siūlyčiau užuot atsiųsto 6 p. teksto sakyti: „yra linkęs pradėti su Lenkijos Vyriausybe kalbas dėl gerų kaimyninių santykių tarp
Lietuvos ir Lenkijos po to, kai abi valstybės atgaus nepriklausomybę;“
6/ ad 7 p. Siūlyčiau 7 punkto gale išleisti šiuos žodžius: „ir eventualinį Jungtinių Europos Valstybių sukūrimą“. Gal pakaktų pasitenkinti
tuo, kad tik atskiri asmens ta prasme veiktų.
7/ Bendrojo pobūdžio sugestijos būdų dar šios: a/ pirmosios ir ant
rosios Konferencijos rezoliucijų punktuose atitinkamai 12 ir 32–35, yra
įsakmiai kalbama apie „sienas“; projekte – slaptojo rašto priede apie tai
nutylima; b/ procedūros ir savitarpinio susigiedojime sumetimais bei
laikantis I-sios Konferencijos nutarimų 47–51 p. p. ir II-sios Konf. nutarimo 36 p., būtų gal geriau, – prieš bet kokių pasikalbėjimų su bajorais
pradėjimą, – raštu gauti pasisakymus iš visų atstovų, kurie oficialiai ar
oficialiniai pareigas tebeina, tiek derybų procedūros reikalu, tiek susitarimo turinio klausimu. Jei tai būtų tinkamu laiku atlikta, tai kiekvienas atsakomingas asmuo turėtų progos savo nuomonę pareikšti ir imtis
atsakomybę už tai, ką jis pareiškia.
Tikėdamasis, kad laiku Jus pasieks šis mano laiškas, prašau Tamstą,
Pone Pirmininke, priimti mano gilios pagarbos žodžius.
Tamstos –
[parašas neįskaitomas]
Ponui Vykdomosios Tarybos
Pirmininkui
136
Nr. 50. P. Žadeikio telegrama V. Sidzikauskui, persiųsta per
S. Bačkį, 1947 11 21.
VIA WESTERN UNION CABLES
DR S BACKIS
5 RUE DE MESSINE
PARIS (FRANCE)
COPY
November 21, 1947
Gauta oru
1947. XI. 26.
PONUI VTP ZINOTINA KAD BAJORISKO PROJEKTO DARNESU GAVES TODEL PASILIKAU TEISE PASTABAS DUOTI VELIAU
SUSIZINOJES SEFUBEI KOLEGOMIS
ZADEIKIS
Nr. 51. J. Šaulio laiškas V. Sidzikauskui, 1947 11 22.
Lugano, 1947 m. lapkričio 22 d.
V. Sidzikauskui
V. T. Pirmininkui
g[auta]. XI. 25
Pone Pirmininke,
Esu gavęs vakar iš Tamstos viename voke XI. 6 d. ir XI. 11 d. laiškus.
Kadangi antrasis laiškas, informacinio pobūdžio, nereikalauja jokio atsakymo, tai atsiliepiu vien į XI. 6 d. laišką.
Pridėdamas prie to laiško „susitarimo su Lenkija projektą“, Tamsta
sakai, kad derybos su Lenkija manoma atnaujinti š/m. lapkričio 15–20 d.
ir kad tamsta lauki iš manęs eventualių pastabų dėl projekto iki to laiko. Tamsta, be to, pastebi, jog negavęs ligi to laiko mano pastabų, laikysi tai mano pritarimu.
137
Turiu pažymėti, jog kalbamąjį Tamstos laišką esu gavęs vos vakar, XI. 21 d., vakarą, taigi praėjus jau Tamstos nurodytajam laikui. Jei
tamsta iš to fakto, kad aš ir norėdamas ligi Tamstos nurodyto laiko atsiliepti, nebeturėjau visai tame laiko /laiškas gautas po laiko/, nori daryti
išvadą, kad aš tam projektui pritariąs /„qui tacet consentire videtur“…/,
tai Tamstos daromoji išvada stinga visai pamato, nebent Tamstai svarbu būtų tokią išvadą padaryti, idant Tamsta galėtum greičiau pravesti
savo projektą. Tuomet, žinoma, aš turiu padaryti visą savo rezervą ir
nusiimti nuo savęs visokią atsakomybę.
Be to, aš norėčiau, ta pačia proga, padaryti vieną kitą bendro pobūdžio pastabą.
1/ Jau nuskyręs deryboms su Lenkais laiką, Tamsta, kaip atrodo iš
to paties laiško, dar nesi visai tikras, koks bus Tamstos partneris, jei
prašai pasiteirauti, kokia yra „šiuo metu Lenkijos egzilinės vyriausybės sudėtis“ ir koks yra tą vyriausybę sudarančių partijų nusistatymas.
Tokiu būdu man visai nesuprantamos darosi Tamstos pastangos galvotrūkčiais pravesti susitarimą su Lenkais, neišlaukus net diplomatinės
kolegijos pasisakymo.
2/ Jei V[ykdomoji]. Taryba nori iš tikrųjų padoriai bendradarbiauti su
mūsų diplomatų kolegija, tai, man rodosi, nepakanka vieno kito diplomato
nuomone paskubomis patirti, bet reikia sužinoti kolektyvinį tos kolegijos
nusistatymą vienu ar kitu klausimu. Tuomet normalus tam kelias būtų,
man rodosi, kreiptis į kolegijos šefą, kuris susižinojęs su savo kolegomis,
galėtų pranešti kolektyvinį kolegijos nusistatymą vienu ar kitu rūpimu
klausimu. Juk ir V[ykdomosios]. Tarybos nuomonę nereiškia dar vienas
ar kitas jos narys, o bendras visos Tarybos tarimas. Tatai pareikalautų gal
ilgesnio laiko, bet tokie svarbūs reikalai, kaip susitarimas su Lenkais ar kiti
panašaus svarbumo klausimai privalo būti pirma gerai ir visapusiškai apsvarstyti ir vykinami bendru visų veiksnių susitarimu, o ne galvotrūkčiais
bei paskubomis atliekami ir forsuojami. Aš bent nematau šituo atveju nei
jokio reikalo nei jokio pamato tokiam forsavimui.
3/ VLIK-as ir V[ykdomoji]. Taryba pradėjo nuo kurio laiko siuntinėti savo raštus pro p. Garbačiauską176. Jam turbūt siuntinėjama, kaip
176. Steponas Garbačiauskas (1900 Ryga, Rusija,–1983 Ciurichas, Šveicarija) – vienas iš sporto pradininkų Lietuvoje. Lengvaatletis, futbolininkas, sporto žurnalistas, diplomatas.
138
ir seniau, pro kun[igą]. P. P-tį. Tokiu būdu plati raštai eina pro dvejas
rankas. Ar tokiu būdu paslaptis ir diskrecija geriau išlaikomos? Aš bent
linkčiau ir toliau panašius raštus senuoju keliu, t. y. pro vienas kun.
P-čio rankas gauti. Paprastesniems gi raštams patarčiau naudotis paprastu paštu, nurodant man V[ykdomosios]. T[arybos]. ir VLIK-o sąrašus, kad galėčiau betarpiškai susisiekti.
Su geriausiais linkėjimais
Nr. 52. V. Sidzikausko laiškas Lietuvos diplomatinės tarnybos
atstovams, 1947 11 26.
Slapta
Paryžius, 1947 m. lapkričio 26 d.
VYKDOMOJI TARYBA
UŽSIENIO REIKALŲ TARNYBA
Ponai Pasiuntiniai,
II Konferencijai pasibaigus buvau sutaręs su joje dalyvavusiais
p. p. Pasiuntiniais, kad bajorų reikalu aš paruošiu Vykdančiosios Tarybos projektą, kurį pasiųsiu Tamstoms, o diplomatijos šefas p. St. Lozoraitis paruoš savo projektą, kurį atsiųs man. Nesusilaukęs iš p. St. Lozoraičio jokio gyvybės ženklo ir rengdamasis apie lapkričio 15–20 d.
vykti į Paryžių ir eventualiai į Londoną aš paruošiau savo projektą ir
kadangi atrodė, kad turėjau gerą progą su Tamstomis greitai susisiekti,
pasiunčiau, manydamas apie lapkričio 20 d. rasti Paryžiuje Jūsų reakcijas. Tačiau mano raštai jus pasiekė vėliau, nei buvau tikėjęsis, todėl kai
kurių Jūsų daromi man pareiškimai yra visai pagrįsti, išskyrus įtarimą,
kad aš manęs forsuoti tą reikalą.
Vykdomosios Tarybos projektą, jau jį Tamstoms išsiuntus,
svarstė VLIK-o politinė komisija ir š. m. lapkričio 22 d. neoficialiai
VLIK pilnatis. VLIK-o priimtą tekstą čia jungiu. Nuo Tamstoms su
139
mano raštu lapkričio 6 d. pasiųsto projekto jis skiriasi tik tiek, kad ir
6 po žodžių „yra linkęs“ įrašoma „jau dabar“ ir irg 8 pradžioje vietoje
„reiškia, be to, įsitikinimą“ – „pareiškia“”, tačiau šis paskutinysis pakeitimas yra fakultatyvis, greičiau tik mūsų pageidavimas. Be to, VLIK-as
nusistatė, kad pasirašant susitarimą atskirame protokole ar notoje rg.6
turėtų būti paryškinamas ta prasme, kad kalbėjimas dėl ateities santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos suponuoja susitarimą dėl sienų ir kad
iš Lietuvos pusės reiškiamas noras tuo klausimu aiškintis ir dėl jo
susitarti.
Turėdamas galvoje, kad bajorų klausimu mūsų tarpe iki šiol
nėra pasiekta nei vieningumo, nei aiškumo, aš, jei pasieksiu Londoną, aplankysiu Lenkijos Užsienio reikalų ministerį, kad palaikyti gyvą
ankščiau užmegztą kontaktą ir bendrai apie esamą tarptautinę padėtį
pasikalbėti bei išsiaiškinti lenkų vidujinius santykius. Tęsimą derybų
su lenkais bei eventualų susitarimą atidėsim vėlesniam laikui.
Siųsdamas Tamstoms VLIK-o kiek pakoreguotą susitarimo
projektą prašau Tamstas nedelsiant jį panagrinėti ir savo pastabas man
atsiųsti. Noriu tik pakartoti, kad Vykdomoji Taryba ir VLIK-as laiko
susitarimą su Lenkais aktualiu ir naudingu tiek Lietuvos išlaisvinimo
akcijai, tiek įgyvendinimui mūsų tautos teritorinių aspiracijų rytuose ir
vakaruose. Tamstų pastabas norėčiau gauti dar prieš Kalėdas.
Iš kai kurių pasiuntinių preliminarių pasisakymų sektų, kad
panašios rūšies atsiklausimas turėtų būti nukreiptas į diplomatijos šefą,
kuris surinkęs pasiuntinių nuomones man jas praneštų. Dėl tokio rodos
precedento turės pasisakyti V. T. Neprejudiksuodamas jos nusistatymo
noriu tik priminti, kad savo rašte 1946 m. VII. 25 d. VLIKo pirmininkui
p. St. Lozoraitis į tai nepretendavo, gi imant praktiškai, susisiekimas
su Roma mums yra nelengvas ir tokios procedūros priėmimas mūsų
darbą labai sulėtintų ir apsunkintų.
Reiškiu gilią pagarbą
140
Nr. 1764
Washington
1947 m. lapkričio 28 d.
g[auta]. XII. 5.
p. St. Lozoraičiui,
Roma.
Didžiai Gerbiamas Kolega:
Ryšium su mano telegrama iš Norvegijos 21, per Dr. Bačkį, p. V[ac
lovui] S[idzikauskui]., pranešu Tamstai, kad čia jungiamą nuorašą
V[ykdomosios] T[arybos]. 8-ių posmų projekto tegavau tik šiandien iš
Dr. Pr[ano]. P[adalio].
Posmus pasiskaičius gavau įspūdžio, kad posmas 3 galėtų būti visiškai eliminuotas; o posmas 8 papildytas sekančiai:
… Komitetas turėdamas galvoje Lietuvos sostinės Vilniaus gyvybinę reikšmę nepriklausomos Lietuvos ateičiai, skaito Vilniaus buvusią
problemą išspręsta Lietuvos naudai ir be to reiškia įsitikinimą, etc.
Eliminuojant posmą 3 išvengiama galimos lenkiškos „nominacijos;“ be to tas 3-tysis posmas padengiamas 4-ju posmu. Aukščiau siūlomas pasisakymas Vilniaus klausimu įneštų aiškumo į galimą pasikartojimą lietuvių – lenkų ginčą.
Šios mano pastabos tebūna Tamstai medžiaga dėl suformulavimo
bendrojo Kolegijos tuo reikalu nusistatymo, kurį gal Tamsta suredaguosite ir pranešite derybų iniciatoriams.
Jūsų
P. Žadeikis [parašas]
Pr[iedas].
Gauna:
Dr. Šaulys
B[ronius] K[azys] B[alutis] 2 perredaguotinas, kad ir šitaip: pareiškia savo nusistatymą galimai artimiausiu laiku išvystyti reikiamus
santykius tarpe organizacijų bei įstaigų stovinčių už Lietuvos ir Lenkijos nepriklausomybes.
141
P. S.
Bendrai, Vlikas, veikdamas užsienyje, negali pats vienas spręsti tokios rūšies problemas kaip kad kalbamoji, nes užsieniuose veikia
Lietuvos diplomatų kolegija, kurios pirmininkas kaip tik turi moralę
ir legalią teisę bei pareigą rūpintis mūsų užsieninių veiksmų tinkama
kryptimi. Ponas V[aclovas] S[idzikauskas] kaip tik ir reikėjo nuo to
pradėti. Ponas V[aclovas] S[idzikauskas] vienas tarėsi pirmiau Londone. Nors jo susitarimams Vlikas buvo palankus, bet II-jai Konferencijai
priimtini nebuvo. Ar Vlikas bus atšaukiąs pirmiau duotąjį pritarimą,
žinių nėra. Dabar gi p. V[aclovas] S[idzikauskas] gal būt taipgi vienas
mėgins tartis Parise ar Londone.
Iš kitos pusės žinome, kad lenkų pažiūros į santykius su mumis
nėra pasikeitę, yra užkietėję. Lietuvių – lenkų santykiai yra labai savotiški ir sudėtingi, todėl yra reikalinga pirma susidaryti sau santykių
doktriną nei skubomis eiti į pasirašytus santykių nuostatus. Yra taipgi
reikalinga įsižiūrėti į kontragento padėtį, ypač dabar kai St[anisławas].
Myk[ołajczykas]. atsirado vakaruose.
Lugano, 1947 m. lapkričio 29 d.
p. Min[istrui]. S. Lozoraičiui
Romoje
Mielas Kolega,
Gavęs Tamstos „Pro memorija“ iš 1947 m. XI. 24 d. skumbu štai ką
Tamstai pranešti.
Kaip jau esu savo š/m. XI. 22 d. atsakyme p. Sidzikauskui pareiškęs,
V[ykdomajai]. Tarybai, norint jai „iš tikrųjų padoriai bendradarbiauti
su mūsų diplomatų kolegija,“ kurios nuomonė būtų jai reikalinga patirti vienu ar kitu reikalu, normalus tam kelias, mano manymu, būtų
kreiptis į kolegijos šefą, kuris jau, susižinojęs su savo kolegomis, galėtų
142
pranešti kolektyvinį kolegijos nusistatymą vienu ar kitu rūpimu klausimu. Todėl, to savo nusistatymo laikydamos, aš nesu visai dar reagavęs
į p. Sidzikausko raštus: į jo š/m. spalių mėn. 20 d. aplinkraštį „Ponai
Pasiuntiniai“ ir į tos pat datos raštą „P. P. Įgaliotiems Ministeriams,
Atstovams“ etc. Aš esu tos nuomonės, kad tokiems bendro pobūdžio
reikalams atlikti ar VLIK-as ar V[ykdomoji]. Taryba turi kreiptis visuomet į diplomatinės kolegijos centrą, būtent į jos šefą.
V[ykdomosios]. Tarybos sumanymas tartis su Lenkais bendradarbiavimo reikalu, eiti net prie tam tikro formalaus susitarimo su jais,
priklauso, žinoma, prie tos rūšies bendrų reikalų, kurie turi būti atliekami tarp dviejų veiksnių centrų.
Šituo klausimu, aš manyčiau, turėtų būti kolegijos šefo padarytas
V[vykdomajai]. Tarybai tam tikras įdėmus pranešimas, kad ta Taryba ateityje laikytųsi tokio kolegijos nusistatymo savo santykiuose su
VLIK-u ir su jo organu V. Taryba.
Žinoma, paskirais, ne bendro pobūdžio reikalais VLIK-as ar V[ykdomoji]. Taryba gali kreiptis ir į paskirus atstovus betarpiškai. Tuomet
būtų vis dėlto rekomenduotina, kad VLIK-as su Taryba, kaip lygiai ir
atstovai savo raštų ar ev[entualių]. atsakymų nuorašus pranešinėtų būtinai kolegijos šefui, o jei dalykas būtų svarbesnis, tai ir kitiems atstovams ar ev[entualiems]. kolegoms.
Šitokiu būdu sutvarkius mūsų savitarpio santykiavimą su VLIK-u
ir V[ykdomoji] Taryba, išvengtume gal visai nereikalingų procedūrinių
nesusipratimų ir prieitume greičiau prie santarvingesnio bendradarbiavimo, kuris yra reikalingas našesnei mūsų nepriklausomybės veiklai.
Su draugiškais sveikinimais ir geriausiais linkėjimais.
Tamstos
J. Šaulys [parašas]
/Dr. J. Šaulys/
Gauna:
P. Žadeikis, B. K. Balutis
V. Gylys ir S. Bačkis
143
Nr. 55. B. K. Balučio laiškas M. Krupavičiui, 1947 12 01.
Mykolui Krupui.
1947. XII. I.
Mielas Dzūke,
Gavau Tavo laiškus iš 1947. X. 23 /jau senai/ ir dabar trumpą iš
XI. 26. Graužė mane sąžinė, kad į pirmąjį neatsakiau. O priežastis buvo
ta, kad jis, nors smagu buvo skaityti, bet buvo per ilgas – Ir savo turiniu, nelyginant, Visų Šventųjų Litanija /neįžiūrėk tame išsireiškime respekto stokos/… Jūs ten, be abejo, turite daug laisvo laiko, galite čielas
disertacijas rašinėti. Aš, kad ir norėdamas, tuo pat negaliu atsilyginti,
nes naujai atvykusių tvanas /jų jau daugiau 5000 atvykę iš Britų zonos/
kasdien užverčia mane krūvomis laiškų, prašymų, nusiskundimų etc.,
kurie turi būti atsakyti. Aš dirbu kaip jautis ir darbui galo nematau,
nes kas savaitę vis daugiau jų atvyksta ir vis naujų ir naujų reikalų kyla.
Taigi neatsakinėsiu iš esmės ir dabar į Tavo spalio 23 d. didžiulį
laišką. Kas iš to, kad mes vieni kitus per virvutę mėginsime šokinėti. Kitų advokatu aš neturiu pareigos, ir nenoriu, būti, o dėl savęs asmeniniai aš, man rodosi, neturiu jokio reikalo nei aiškintis, „ani szat
rozdzierać“: mano nuomones žinai – išsikalbėjome Paryse pakankamai, o jei kas mano nuoširdumu ir atvirumu abejoja, negi aš galiu jam
kūju tai įvaryti? Aš dirbu savo darbą, kaip mano pareiga linkui Tėvynės
man liepia jį dirbti – sulyg savo geriausio išmanymo, kaip Dzievulis
leidžia man jį suprasti. Tu turi savo pareigas ir atsakomybę prieš Tėvynę etc. Aš turiu savo tolygias pareigas, taip pat ir atsakomybę, nuo kurios niekas mane negali paliuosuoti. Mūsų visų darbuotei aš siūlyčiau
tokį paprastą receptą:
Czyn każdy w swym kółku, co każe duch Boży,
A całość sama się ułoży..
Tada nereikės mums nei ginčytis, nei nužiūrinėti, nei visokių kvarabų vieniems pas kitus ieškoti… Kai aš matau, kokia buiza pradeda
pas mus virti, Dievaži, man net bloga darosi ir aš pradedu jausti didelio
palinkimo, kai vienuolis, užsidaryti savo narvelyje, dirbti savo darbą –
tiesioginį darbą ir numoti ranka į tas visas „politikas“, partijinius ir
srovinius ermyderlus, kurie tarsi dilgėles patvoriuose ir vėl, kaip man
rodosi, pradeda mūsų tautiniame kieme jau ne coliais, bet sieksniais
144
augti. Niekados aš neturėjau palinkimo prie tų partijinių rietenų; juo
labiau neturiu dabar. Ir mane vėl stebi, kaip tas vėl galėjo atsirasti pas
mus /o jis yra – to neginčysi, manau, nei Tu/ dabar, kuomet visi esame
„u razbitago koryta“…
Bet tuščia to! Daugiau, apie tai nekalbėsime. Dabar iš esmės apie
vieną reikalą. Savo didžiulio laiško gale klausi manęs, ar „yra galimybės susitarti su lenkais nustatyta konferencijoj /kokioj?/ platforma, vadinasi, keičiant kovo 14 d. projektą“? Klausimas man visai neaiškus ir
todėl sunku man į tai atsakyti. „Keičiant kovo 14 d. projektą“ – kaip
būtent keičiant? Vacialkos man prisiųstas su jo raštu iš lapkričio 5 d.
projektas esminiai niekuo nesiskiria nuo kovo 14 d. projekto. Dėl jo mes
visi pasisakėme Pariso suvažiavime. Kaip aš į jį žiūriu – labai gerai žinai, nes atvirai ir aiškiai pasisakiau Paryžiuje. Nuo to laiko nieko tokio
neįvyko, kas leistų man nuomonę pakeisti. Priešingai, šis tas įvyko, kas
mano pirmesnę nuomonę dar labiau sustiprino. Dar Jums su Vacialka esant Londone, ir tuojau po to, aš buvau neigiamai dėl to sumanymo nusistatęs, nes nemačiau jame jokios naudos Lietuvai, bet priešingai, – tik daugiau komplikacijų ir košės ateityje. Po to įvyko stambių
permainų taip vadinamoj Lenkų vyriausybėje, kuri ne tik svetimųjų
tarpe, bet net ir savo tarpe neturi nei tiek autoriteto, kiek turėjo senoji
„vyriausybė“. Apie tai aš Sveikam rašiau. Dabar Vacialka siūlo /Jūsų
visų vardu/ pasikeisti esminiai tuo pačiu projektu, nei nežinodamas,
koks yra jo kontragentas/ nes klausia apie jo sudėtį, ir partijų linkui
jo nusistatymą/. Na, tik pasakyk man, ar tai rimta pažiūra į reikalą? Ir
visa tai patiekiama atstovams skubos keliu ir žavėtina formula: „Pastabų iki laiko /nurodyto/ negavimą laikysime pritarimui“. Kaipgi į
tokį metodą žiūrint galima jį pavadinti, jeigu ne forsavimu per fas ar
nefas?.. Suprasčiau, jeigu būtų paprastas eilinis reikaliukas. Bet jis nėra
eilinis ir, be to, juk taip Vacialka, taip visi kiti labai gerai žinojo, kad dėl
jo buvo daugiau negu nuomonių skirtumas laike šio reikalo svarstymo
Paryžiuje, – buvo aiškus tam reikalui nepritarimas ir net įspėjimas /
Dr. Šaulio pareiškimu padarytas/. Be to viso, prašau įsitėmyti ir dar
vieną dalykėlį, kuris tektų irgi išsiaiškinti:
Vacialko laiškas,datuotas Tuebingene lapkričio 5 d. su kalbamu
lenkų sutarties projektu ir kvietimu pasisakyti ligi 15–20 lapkričio /
145
arba pastabų iki to laiko negavimas bus skaitomas pritarimu/ mano
buvo gautas lapkričio 17 d. Žadeikis, matau, gavo jį dar vėliau, o iš Lozoriaus man rašyto laiško datuoto lapkričio 20 d. matau, kad jis jo dar
ir tada nebuvo gavęs. Pasakyk, kaip aš /ir kiti mano kolegos/ turi į visa
tai žiūrėti? Ir kokių išvadų jie turi iš to žmoniškai galvojant pasidaryti?
Aš įspėju, Mykolai, kad jeigu toliau taip dalykai eis, tai pasekmėje bus
tikra velniava. Savo laiku kai buvo įteiktas žinomas Memorandumas
gen. Eisenhoweriui, kuriame formaliai buvo subordinuotos Pasiuntinybės VLIK-ui, aš tik asmeniniai atkreipiau VLIK-o dėmesio, kad tai
netiesa ir kad mes negalime to padarytį. Bet jeigu dabar bus padarytas
ir kitas viešas žygis /su bajorais/, tai mes /ar bent aš/ negalėsime tylėti ir
būsime priversti nuo to „atsižegnoti“ Kodėl? Apie tai aš plačiai aiškinau
Paryžiuje. Kitos išeities aš neturėsiu. Kokia iš to galės būti nauda Lietuvos reikalui, ar net ir Jums patiems – pagalvokite.
Beje, „užsigardavimui“ dar vienas dalykėlis, turįs šiokio tokio ryšio
su kalbamuoju klausimu. Nesenai, viena proga, teko man susieiti su
vienu mūsų prietelium, kuris staiga mane paklausė: „Va, kaipgi pasisekė Jūsų konferencija Parise? Susitarėte, patenkintas? O, mes žinome
apie ją, nebijokit“... Ir po to, iš kalbos išėjus: „Na, o kaip jūsų santykiai
su lenkais“? Kuriais, klausiu. „Na, žinoma, ne su čionykščiais, bet su
anais – ar jūsiškė rezistencija turi ryšių su lenkų rezistencija...nes tai “o
ne kas kita yra_svarbu“ - prasmingai jis pridėjo.
Aš jam atsakiau, kad vėliausiomis žiniomis, kokias turime, kalbamos rezistencijos ryšį palaiko. Aš Jokių ypatingų išvadų iš to nedarau.
Paduodu tik kaipo mažą faktiną iliustraciją geresnei Jūsų orientacijai ir
nenoriu, kad skaitytumėte, kaip paskaitėte mano pirmesnį pranešimą
apie pasimatymą su kai kuriais lenkais.
Na, užteks, jau pusiaunaktis. Esu nuvargęs ir noriu miego. Lik sveikas. Girdžiu, užsiauginai barzdą – tikiuosi švelnią.
Tavo
/pasirašyta/ B. K. Balutis
146
Nr. 56. A. Tarnowskio, T. Gwiazdoskio ir V. Sidzikausko susitikimo
aprašas, 1947 12 09.
Tajne.
Sprawozdanie z rozmowy p. ministra A. Tamowskiego i p. ministra
T. Gwiazdoskiego z p. ministrem W. Sidzikauskasem w Londynie w
dniu 9 grudnia 1947 roku.
--------------------------------------------------------------------------------W dniu 8. grudnia 1947 r. minister Wacław Sidzikauskas, przedstawiciel Najwyższego Komitetu Wyzwolenia Litwy, a zarazem sprawujący
funkcję Ministra Spraw Zagranicznych w tymże Komitecie, zgłosił telefonicznie swój przyjazd do Londynu i prosił o wyznaczenie mu spotkania
z ministrem Tarnowskim.
Jeszcze przed telefonem ministra Sidzikauskasa, ambasador Morawski po przyjeździe swym z Paryża do Londynu, zakomunikował,
iż przypadkowo w czasie swej podróży, spotkał się z Ministrem Sidzikauskasem, który w rozmowie dawał do zrozumienia, że sprawa wymiany listów z dnia 14 marca 1947 r. między ministrem Tarnowskim i
nim, jako przedstawicielem Najwyższego Komitetu Wyzwolenia Litwy,
została załatwiona i, że jedzie on do Londynu, aby sformalizować tę
wymianę.
Minister Tarnowski zaprosił ministra Sidzikauskasa na śniadania
do Ogniska w dniu 9 grudnia 1947 r. W śniadaniu tym obok dwóch
wyżej wymienionych wziął również udział minister T. Gwiazdoski.
Po rozmowie o charakterze ogólnym, minister Tarnowski wyraził
nadzieję, ża po wielu miesiącach zwłoki można będzie wreszcie dokonać formalnej wymiany listów między nim i ministrem Sidzikauskasem zgodnie z oświadczeniem, jakie minister Sidzikauskas złożył mu w
czasie spotkania w Paryżu w lipcu 1947 roku.
W odpowiedzi na powyższe minister Sidzikauskas oświadczył, że:
1. pierwsza trudność odnośnie wymiany listów powstała wskutek
tego, iż istniejąca de facto pod przewodnictwem ministra Łozorajtisa
Rada Posłów Litewskich, względnie niektórzy z nich, zakwestionowali prawo i kompetencję ministra Sidzikauskasa do podpisania układu
147
polsko – litewskiego. Z niektórych słów p. Sidzikauskasa można było
wywnioskować, że prawo to kwestionował przede wszystkiem p. Balutis, poseł litewski w Londynie. Komitet Wykonawczy Najwyższego
Komitetu Wyzwolenia Litwy stoi jednak na stanowisku, że sprawa
wymiany listów należy do jego kompetencji. Pan Łozorajtis, który na
podstawie listu wystosowanego do niego przez prezydenta Smetonę w
1940 roku mianującego go premierem w wypadku gdyby rząd w kraju
utracił swobodę działania, po śmierci tego ostatniego rości sobie prawo do spełniania funkcji prezydenta Litwy – po długich pertraktacjach
zajął stanowisko, że w pewnych sytuacjach międzynarodowych może
z nadanych mu praw nie korzystać i niejako zawiesić swoją władzę. –
2. co się tyczy treści samych listów z dnia l4 marca 1947 r. Komitet
Wykonawczy prosi o wprowadzenie niektórych zmian, a mianowicie:
/a/ w punkcie 6-ym: ‘/rząd polski/ skłonny jest do przystąpienia do
rozmów’,
/b/ w punkcie 8-ym: ‘rząd polski wreszcie wyraża przekonanie’
przez użycie formy wyraźnie deklaratywnej.
Na powyższe zmiany minister Tarnowski wyraził zgodę.
3. Komitet Wykonawczy porozumiewał się z organizacjami politycznymi w kraju co do treści samych listów i stanęły one na stanowisku, że listy te są stwierdzaniem dobrej woli ze strony polskiej, ale
treść ich jest niewystarczająca. Minister Sidzikauskas dodał: ‘ils disent: – faites attention parceque vous serez de nouveau dupes des Polonais’ i domagają się gwarancji co do tego, iż na tle sprawy wileńskiej
nie dojdzie do rozlewu krwi między Polską i Litwą. Dezyderaty kraju
w tej sprawie sprowadzają się do następujących:
/a/ wymiana dodatkowego listu, w którym wyraźnie będzie stwierdzone, że istniejąca sporna sprawa Wilna musi być załatwiona bez konfliktu zbrojnego;
/b/ w tym celu wojskowe czynniki polskie i litewskie musiałyby
już dzisiaj porozumieć się co do sposobu okupacji spornego terenu po
opuszczeniu go przez wojska sowieckie.
Oświadczenie p. Sidzikauskasa nie pozostawiało wątpliwości iż to
porozumienie czynników wojskowych ma doprowadzić do wyraźnego
stwierdzenia, że Wilno ma być zajęte przez Litwinów. Pan Sidzikauskas
148
dodawał od siebie, iż rozumie, że żadna gwarancja w tej sprawie w
chwili obecnej jest niemożliwa, że musiał jednak stronie polskiej postulat ten zgłosić, przy czem ze słów jego wynikało, iż będzie musiał
podjąć na ten temat rozmowy, gdy przyjedzie ponownie w styczniu
1948 r. do Londynu.
Należy zaznaczyć, ża p. Sidzikauskas nie skorzystał z zaoferowanej
mu możliwości złożenia wizyty panu prezydentowi Zaleskiemu oraz
premierowi Bór-Komorowskiemu, podając jako motyw swój krótki pobyt w Londynie /do dnia 11 grudnia/. –
Ministrowie Tarnowski i Gwiazdoski replikowali na wywody ministra Sidzikauskasa oświadczając, iż rzecz oczywista, o żadnej takiej gwarancji, jakiej domaga się strona litewska w sprawie Wilna nie
może być mowy. Ustalanie dzisiaj kto jakie tereny wschodnie będzie
przejmował z rąk rosyjskich jest zgoła bezprzedmiotowem, bo według
wszelkiego prawdopodobieństwa tereny ta będą zajęte przez wojska
amerykańskie i angielskie, przeto też umowa o podobnym charakterze
byłaby przysłowiowym dzieleniem skóry na niedźwiedziu. –
Minister Gwiazdoski oświadczył wprost otwarcie, iż, jak wynika z
wypowiedzi p. Sidzikauskasa, wszystkie postulaty Litwinów zmierzają
w tym kierunku, aby Polacy już dzisiaj i raz na zawsze stwierdzili, że
wyrażają swoją zgodę na przyznanie im bezapelacyjnie Wilna. Strona
polska podobnej deklaracji nie złoży.
Ponieważ w czasie rozmowy Minister Sidzikauskas dawał do zrozumienia, iż Litwini mają pełne zaufanie do czynników politycznych
polskich, ale mają wątpliwości co do ustosunkowania się polskich czynników wojskowych do zagadnienia Litwy, Minister Tarnowski obiecał
Ministrowi Sidzikauskasowi w czasie jego następnej wizyty w Londynie, skontaktować go z naszymi czynnikami wojskowymi, aby mógł on
w osobistych rozmowach z nimi przekonać się, jak bezpodstawne są
podobne podejrzenia u Litwinów.
Minister Tarnowski ostrzegł ponadto Ministra Sidzikauskasa, iż
gdyby przesiedleni z Kowieńszczyzny do Vilna Litwini nieżyczliwie
usposobieni do Polski, próbowali losy tego miasta przesądzić w formie jakiegoś zamachu, to fakt ten musiałby doprowadzić do konfliktu
polsko-litewskiego.
149
Minister Sidzikauskas przyjechał formalnie do Londynu dla nawiązania kontaktu z Litwinami, którzy jalko D. P’s ostatnio przybyli na
teren Wielkiej Brytanii. Oświadczył on, że otrzymał wizę bez żadnych
trudności, że ma obietnicę od Anglików, że zawsze otrzyma wizę. Przyznał on również, iż Anglicy są poinformowani o rozmowach polskolitewskich, i że fakt ten pochwalają.
Z treści niektórych wypowiedzi ministra Sidzikauskasa wynikało,
iż poseł litewski w Londynie, p. Balutis, jest przeciwnikiem obecnych
rozmów w sprawie porozumienia polsko-litewskiego i jest w ogóle nieżyczliwie nastawionym wobec Polski.
Na zakończenie rozmowy, Minister Tarnowski przedłożył Ministrowi Sidzikauskasowi tekst deklaracji złożonej w marcu 1945 r.
w naszym poselstwie w Bernie /vide Załącznik/. Pan Sidzikauskas
oświadczył, że tekst tej deklaracji jest bez wartości, bowiem została ona
zredagowana przez Gabryza na własną jego odpowiedzialność. Zaznaczyć jednak należy, że deklaracja, jakkolwiek bez żadnego podpisu, to
jednak – jak wynika z jej treści – została opracowana przez Litewską
Narodową Radę Oporu, miała być powziętą w kraju w dniu 22 lutego
1945 r. i ponadto znajduje się na niej pieczęć litewska. Wszystko to zdaje
się świadczyć, iż nie ma ona charakteru indywidualnego, jak to starał
się przedstawić Minister Sidzikauskas.
Londyn, dnia 12. grudnia 1947 roku.
1 załącznik.
Šaltinis: IPMS, A.11.E/1166.
Nuorašas rašto 1947 m. gruodžio 10 d. Ponui V. Sidzikauskui,
Vykdomosios Tarybos Pirmininkui.
g[auta]. 1948. I. 9.
150
Pone Pirmininke,
Tamstos š/m. lapkr. 26 d. sl. aplinkraštį, su 1 priedu, gavau vakar.
Dėl susitarimo su bajorais projekto, gauto prie XI-6 d. sl. rašto, savo
laiku norėjau padaryt sekančių pastabų:
Iš I ir II Konferencijų protokolų matos, kad konferencijų dalyviai
pabrėžė reikalą susitart su lenkais dėl sienų, tarp abiejų valstybių.
Kadangi susitarimo projekte apie sienų klausimą neužsimenama, tai
man atrodė, kad tas projektas nėra sutaikintas su I ir II Konferencijų
nutarimais.
Iš Tamstos XI-26 d. aplinkraščio aiškėja, kad Vlikas yra nusistatęs,
pasirašant susitarimą, paryškint atskirame protokole ar notoje str. 6 ta
prasme, kad kalbėjimas dėl ateities santykių tarp abiejų valstybių suponuoja susitarimą dėl sienų ir kad iš Lietuvos pusės reiškiamas noras tuo
klausimu aiškintis ir dėl j o susitarti.
Sienų su Lenkija klausimą reikia laikyt pagrindiniu ir sykiu opiausiu. Nors lenkų egzilinės vyriausybes stipuliacijos neduotų mums tvirtų
garantijų, kad tos stipuliacijos tikrai bus ištesėtos, tačiaus jos suteiktų
mums dar vieną svarbų argumentą, kuriuo mes eventualiai galėtume
ateityje operuot tarptautiniame forume.
Sprendžiant iš to, kad Mikolaičiko sutikimui su Curzono linija nepritaria lenkų politinės partijos, anksčiau rėmusios londoniškę
vyriausybę, sunku tikėtis, kad Bor-Komorovskio Kabinetas su mūsų
sienų reikalavimu sutiktų.
Dėl vienos – kitos neesminės pataisos susitarimo tekste kalbėti neverta. Aš vis tik norėčiau atkreipt Tamstos atydą į sekančių straipsnių turinį:
I. Str. 3. Kaip toli turi eit pilnas suderinimas su Lenkijos vyriausybe politiniai – diplomatinės akcijos? Jei, pavyzdž., lenkai pradėtų tokią
akciją prieš čekus, ar kitą valstybę, tai ar Vlikas turėtų pilnai derinti ir
savo akciją bei informaciniai-propagandinę veiklą su lenkiška.
II. Str. 5. Lenkų tremtinių yra visokio plauko ir su įvairiomis tendencijomis. Švedijoj jų esama apie 10.000, kurių tik puse pripažįsta /
daugiau ar mažiau/ egzilinės vyriausybės autoritetą. Kita gi puse yra
lojali Varšuvos valdžiai. Šitą momentą gal nereikėtų išleist iš akių, diskutuojant str. 5 dėl bendradarbiavimo su lenkais, ginant abiejų kraštų
151
tremtinių politines bei kultūrines teises. Lenkai irgi turėtų remti ir
ginti tų mūsų tremtinių interesus, kurie yra lojalūs centrinei, visų pripažintai organizacijai /Vlikui/, o ne kurios nors srovės ar „delegatūros“.
Teikitės, Pone Pirmininke, priimt mano gilios pagarbos patikinimą
/paraš[as]/ V. Gylys.
Lugano, 1947 m. XII. 16
g[auta]. XII. 18
P. Min[istrui]. S. Lozoraičiui
Romoje
Brangus Kolega,
Esu gavęs cirkuliarinį p. Sidzikausko laišką iš š/m. lapkričio 26 d.,
adresuotą pp. Pasiuntiniams, kur pridėdamas VLIK-o „kiek pakoreguo
tą susitarimo projektą“, tarp kita ko prašo atsiųsti pastabas dėl projekto
bent dar prieš Kalėdas.
Turėdamas omenyje savo p. Sidzikauskui š/m. lapkričio 22 d. nusiųstą atsakymą, kur esu pareiškęs savo nusistatymą, kad tokiais bendro pobūdžio kausimais, kuriais reikalinga yra patirti mūsų diplomatinės kolegijos nuomonė, normalus kelias tam turėtų būti pro tos
kolegijos šefą, savo pastabas dėl V[ykdomosios] T[arybos] patiekto projekto siunčiu tad Tamstai, kad galėtum pareikšti bendrą visos kolegijos
nuomonę.
Teisybę pasakius, man visas tas ir VLIK-o ir V[ykdomosios] T[ary]-bos įnirtimas daryti būtinai tokį susitarimą su Lenkais šiuo momentu, kuomet šie negali angažuotis svarbiausiu mums sienos ar Vilniaus klausimu, visai nepatinka ir nėra man visai suprantamas. Net
jeigu Lenkai ir sutiktų šiuo momentu mūsų pageidaujama prasme
pasisakyti, aš neteikčiau tokiam dokumentui didesnės reikšmės ir nepasitikėčiau juo, nes jis vėliau būsimos Lenkų vyriausybės visuomet
152
gali būti dezavuotas kaipo dokumentas, padarytas be krašto pritarimo. Suvalkų sutarties likimas turėtų mums būti šiuo atžvilgiu rimtas
įspėjimas.
Pagaliau, kai dėl diplomatinių santykių atnaujinimo, tai tie santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos nebuvo nė vienos nė antros pusės
nutraukti, tik jie, šio karo pasėkoje, yra pakibę ore. Kaip tik atsistatys
abiejų valstybių nepriklausomybė, arba net pirm to, kaip tik abiejų pusių provizorinės vyriausybės, pasikeitus ev. bendrai konjunktūrai, dar
pirm grįžtant į savo kraštus, galės susidaryti ir pradėti veikti oficialiai,
normalūs diplomatiniai savitarpio santykiai savaime galės būti atnaujinti. Bet ne ankščiau.
Kol kas, mano įsitikinimų, atsargiau ir tikslingiau būtų pasitenkinti
su Lenkais vien pastovaus kontakto užmezgimu ir palaikymu. Jeigu pasirodytų jau būtinai reikalinga tam tikslui sudaryti koks dokumentas,
tai, atmetus atsiųstojo projekto 1, 2, 3, 6 ir 7 punktus, galima būtų tam
panaudoti, atitinkamai koregavus, 4, 5 ir 8 punktus. Iš tolesnio kontakto palaikymo paaiškėtų, ar galima būtų pradėti kalbėtis ir mūsų ginčo
klausimais, bent pradėti rengti dirvą tų klausimų išrišimui. Tikėtis su
Lenkais jau šiuo metu išrišti ginčo klausimai, būtų nerimta.
Todėl, man rodosi, V[ykdomoji]. T[ary]-ba turėtų patiekti naują
susitarimo projektą, turintį omenyje kontakto užmezgimą ir palaikymą, jeigu jai atrodytų toks susitarimo dokumentas reikalingas. Pirma
gal praverstų dar ištirti, kaip būtų šituo klausimu nusistačiusi antroji
pusė.
Ta proga siunčiu Tamstai su šeima ir p. Girdvainiui kuo geriausių
linkėjimų ateinančių Kalėdų ir N. Metų švenčių proga.
Tamstos
J. Šaulys [parašas]
/Dr. J. Šaulys/
Nuorašus gauna: p. p. Žadeikis
Balutis, Graužinis, Gylys ir
Bačkis
153
Nr. 59. K. Graužinio laiškas S. Lozoraičiui, 1947 12 04.
LIETUVOS PASIUNTINYBĖ
LEGATION DE LITUANIA Montevideo, 1947 m. gruodžio 4 d.
Nr. 1502/al.
J. E.
Ponui Užsienyj likusios Lietuvos Diplomatijos Šefui,
Didžiai Gerbiamas šefe,
Gavęs Tamstos lapkričio 24 d. pro nemoria, turiu garbės pareikšti
savo nuomonę apie susitarimą su lenkais, kurį projektuoja sudaryti, o
gal jau ir sudarė, Vyriausias Lietuvai išlaisvinti Komitetas. Drauge pritariu, kad Tamsta visų pasiuntiniu vardu praneštumėt VLIKui bendrą
nuomonę dėl to susitarimo.
Kovo 14 d. projektuotas susitarimas pono Vykdomosios Tarybos
Pirmininko man buvo savo laiku atsiustas lyg jau tai būtų įvykęs faktas ir tik reikėtų vykdyti tą susitarimą. Dabar p. V[ykdomosios] T[arybos] Pirmininkas man atsiuntė VLIK š. m. spalio 30 d. aprobuotą
susitarimo su Lenkija projektą, dėl kurio prašoma pareikšti eventualias
pastabas iki lapkričio 15–20 d., kada manoma atnaujinti derybas su lenkais, ir drauge pareiškė, kad „pastabu iki to laiko negavimą laikysime
pritarimu“.
Šis V[ykdomosios] T[arybos] Pirmininko raštas datuotas, lapkričio
6 d., o iš Šveicarijos išsiųstas, kaip matosi iš antspaudo ant voko, tik
lapkričio 21 d. t. y. praėjus nustatytam terminui, o mane pasiekė tik
lapkričio 28 d. Kadangi tarp kovo 14 d. ir naujo susitarimo projekto aš
matau tik labai mažus skirtumus, tai labai galimas dalykas, kad jau tas
susitarimas pasirašytas.
Tokiomis aplinkybėmis man atrodė, kad čia mano eventualios pastabos VLIKui visai neįdomios ir nereikalingos, o pats modus procedenti labai keistas ir tiesiog nesuprantamas. Atrodo, kad VLIKas nusistatė
žūt būt pasirašyti kuo greičiausiai susitarimą, o pasiuntinių nuomonių
tik pro forma klausia, visai neturėdamas noro į jas atsižvelgti.
Gal tai ir ne turėtų didesnės reikšmės, jei nebūtų toks svarbus valstybinis reikalas, kuris iš kitos pusės man neatrodo toks jau degantis. Jei
galima buvo laukti nuo kovo m. iki lapkričio, tai kodėl negalima buvo
154
palaukti iki pasiuntiniai realiai galėtų pareikšti savo nuomonę tuo taip
svarbiu, ir opiu klausimu. Man atrodė, kad šio klausimo išsiaiškinimas
turėjo įvykti II konf[erencijos]. metu. Jei to nepadaryta, tai dabar per
korespondenciją tas darosi nepalyginamai sunkesnis dalykas ir gali sukelti labai apgailėtinų pasekmių.
Kai dėl pačio susitarimo projekto, tai jis man atrodo pavojingas ir
nenaudingas, tol, kol lenkai nesutinka atsisakyti nuo savo pretenzijų į
Vilnių, tikrai nuoširdaus ir glaudaus bendradarbiavimo su lenkais iš
lietuvių visuomenės pusės sunku laukti ir šios padėties negalės pakeisti
joks susitarimas. Lenkai, man atrodo, yra smarkiai pakrikę ir demoralizuoti: vieni nuėjo su Varšuva, kiti palaikė Mikolaičiką, treti laikosi
Londoniškės vyriausybės, kuri, deja, tarptautiniai nėra pripažįstama.
Tokiomis aplinkybėmis sunku tikėtis žymesnės paramos iš jų pusės
mūsų bylai. Jų parama mūsų bylai gali būt tiek pat verta, kiek ir mūsų
parama jų bylai ir todėl nesimato reikalo daryti jiems tokius pasižadėjimus, kurie gali mus smarkiai suvaržyti.
VLIKas pasižada „siekti pilno suderinime su Lenkijos Vyriausybe
diplomatinia politiniai-diplomatinės akcijos“ /3 paragrafas/. Tokios rūšies bendras pasižadėjimas, mano nuomone, nėra pavojingas tik tarp
lygių kontragentų. Priešingai, jis gali būt labai pavojingas silpnesniam
kontragentui, kai susitariančios pusės nėra vienodo masto Lenkai, žinoma, ves savo akciją kaip norės ir mūsų nuomonės nesiklaus dėl to.
O kai mes padarysime kokį žygį su jais nepasitarę ir tas žygis jiems dėl
kurių nors priežasčių nepatiks, tai tuojau užprotestuos ir prikiš mums
sutarties laužimą. Neveltui ir iki šiol jie vis pasišaudavo mumis globotis. Tokį gi pasižadėjimą pasirašę, duotume pagrindą mus visur mokyti
ir davinėti nurodymus kur kaip pasielgti.
Tiek daug pamatuoto protesto sukėlęs susitarimo 6 paragrafas naujame projekte tik tiek pakeistas, kad vietoj sutikimo pradėti kalbas „dėl
pagrindu ir formų santykių“ pasakyta trumpiau „dėl santykių“. Aš čia,
deja, nematau esminio skirtumo. P. V[ykdomosios] T[arybos] Pirmininkas, tiesa, lydimame rašte nurodo, kad „Projekto 6 paragrafe turima galvoje išsiaiškinimą ir susipratimą sienų klausimu, kas yra prielaidas mūsų glaudesniam santykiavimui su Lenkijos valstybe. Tai puiku.
Bet kur garantija, kad ir lenkai čia tą pat turi galvoje? Jei taip iš tikrųjų
155
būtų, tai ar ne paprasčiau būtų tai ir užfiksuoti įsakmiai susitarime?
Deja, yra pamato manyti, kad lenkai tas kalbas „dėl santykių“ bandys
aiškinti kaipo mūsų sutikimą vesti kalbas unijos ar Hymanso projektų
plotmėje. Teritorinis ginčas, be to paminimas įsakmiai 8 paragrafe, iš
ko tektų daryti išvadą, kad žodžiai „dėl santykių“ turėtų ką kitą reikšti,
o ne tik „išsiaiškinimą ir susipratimą sienų klausimu“.
Mano nuomone yra labai pavojinga daryti tokias sutartis, kurių
prasmę viena pusė vienai, o kita kitaip aiškins. Tokiais atvejais paprastai silpnesnė pusė visada rizikuoja nukentėti.
Man taip pat nesuprantama, kuriam tikslui mes turėtume pasižadėti „bendradarbiauti su Lenkijos vyriausybe akcijoj, turinčioj tikslą,
pasiekti glaudaus politinio, ekonominio ir kultūrinio susipratimo tarp
Rytų–Vidurio Europos valstybių“. Tam Rytų–Vidurio Europos valstybių
blokui, žinoma, Lenkija mano vadovauti ir kodėl mes turėtume pasiduoti
jos vadovybei iki mums ji nesutinka pripažinti Vilniaus. Tuo klausimu
galėtume bendradarbiauti, jei tai bus mums naudinga, bet nematau reikalo iš kalno užsiangažuoti čia remti Lenkijos polit. Visa tai turėdamas
galvoje, aš negaliu pritarti VLIKo patvirtintam susitarimo projektui ir
galėčiau tik pasiūlyti apleisti visas neaiškias ir nevienodą interpretacijas
galinčias iššaukti susitarimo vietas, ypač gi 3, 6, ir 7 paragr. Aš manau,
kad pilnai pakaktų užmegzti diplomatinius santykius ir remti vieni kitų
žygius nepriklausomybei atgaivinti, bei pasižadėti visus ginčytinus, jų
tarpe ir sienų, klausimus, spręsti taikos keliu. Kitus gi klausimus garėtume svarstyti ir dėl jų kalbėtis, bet tam nėra reikalo daryti bendrus pasižadėjimu derinti visą mūsų politiniai-diplomatinę veiklą arba vesti kalbas dėl kokių tai neaiškių santykių. Turėdami laisvas rankas laike tokių
derybų, tik geresnių rezultatų galėsime pasiekti.
Šia proga prašau teiktis priimti, Pone Šefe, mano giliausios pagarbos pareiškimą.
Dr. K. Graužinis [parašas]
Šio rašto nuorašus
Tuo tarpu siunčiu tik Dr. J. Šauliui ir P. Žadeikiui ir Dr. S. Bačkiui,
nes trūksta daugiau nuorašų.
156
Lugano, 48. I. 15 d.
Mielas Kolega,
Aš esu gavęs Tamstos laišką iš I. 8 d. su pluoštu priedų.
Lenkų klausimu aš esu rašęs jau Tamstai trumpai savo laišku iš p. m.
gruodžio 15 d. Iš pamatų aš nieko ir nebeturiu daugiau ką pasakyti. Žinoma, galima būtų ir plačiau apie visa tai parašyti, bet šiuo momentu aš esu
užimtas skubotu darbu: amerikiečiai laukia mano straipsnio Nepriklausomybės 20 m. sukaktuvių proga, o jei Tamsta, pravažiuodamas žadi su
manim matytis, tai būt proga plačiau gyvu žodžiu visa ką aptarti. Trumpai gi kalbant, štai koks yra mano nusistatymas iškeltais klausimais:
1/ V[ykdomoji] T[aryba] pradėjo visą dalyką su lenkais ne iš to galo ir
per daug pasiskubino eiti prie susitarimo, nesant tam nei reikalo, nei turint
teigiamų perspektyvų. Tegu dabar išvirtą košę patys ir valgo. Nei Tamstai
ne kam kitam iš mūsų Kolegijos rebus sic stantibus177, nėra ko maišytis.
2/ Susitarimai, kaip V[ykdomoji] T[aryba] yra sugalvojusi, man rodosi, nėra dar pribrendę reikalai. Tuo tarpu reikėtų tenkintis vien kontakto palaikymu, bet ne tik su londoniškiais, o ir su kitomis grupėmis per
tam tikrus nužiūrėtus asmenis, pamažu rengiant dirvą ateičiai. Laukti ir
žiūrėti, kaip vystosi toliau reikalai ir kas iš kontakto palaikymo gali toliau
išsivystyti. Skubėti daryti kokius susitarimus nėra kol kas jokio reikalo.
3/ Savo skubėjimu V[aclovas] S[idzikauskas] yra pagadinęs visą
dalyką. Pataisyti jam, man rodos, p. Broniaus patarimas yra geras: paprašyti iš jų pusės pasiūlymų. Jie, galimas dalykas, bus mums nepriimtini, todėl tatai duos progos pasiūlyti kol kas pasitenkinti pastoviu kontaktų palaikymu. Svarbiausia neskubėti. Tam šiuo momentu nėra nei
jokio pamato nei reikalo.
Tai yra, trumpai rašant, tokia mano nuomonė. Aš todėl ir neįsileidžiu į atskirų punktų svarstymą.
Kol kas viso labo!
Lauksiu žinios apie pakieto gavimą.
Tamstos / pas/ Dr. Šaulys
177. Rebus sic stantibus (lot.) – šitomis aplinkybėmis, į šitą reikalą.
157
Nr. 61. V. Gylio laiškas S. Lozoraičiui, 1948 01 15.
Stokholmas, 1948 m. sausio 16 d.
g[auta]. I. 20.
Didžiai Gerbiamas
Pone Ministeri,
Tamstos du laišku iš šio mėn. 9 d., su visais priedais, gavau sausio 15.
Dėl atsiustų, man 2 projektų, galiu pasakyt, kad aš pilnai pritariu, kaip siūlomam Tamstos bendram pareiškimui, taip ir susitarimo
tekstui.
Neturint vilties, kad lenkai mums pripažintų Vilniaus sritį, negalima siūlyti jiems susitarimų dėl pilno suderinimo mūsų politiniaidiplomatinės akcijos ir informaciniai-propagandinės veiklos Europoje
ir kitur. Be to abejonių sukelia ir jų ekz[ilinės]. vyriausybės autoritetas
lenkų masėse. Konkrečiau galima būt kalbėti apie visokias smulkmenas, turint jų kontr-projektą.
Įdomu būtų išgirsti apie tai, kaip pati ekz[ilinė]. vyriausybė įvertina
savo padėtį.
Įrašyt į bendrą pareiškimą sakinį apie derybas tais klausimais, kurie kyla dėl Vilniaus grįžimo Lietuvai, man rodos nereikėtų, kol patys
lenkai to nereikalauja ir kol mums visai neaišku, kaip žiūri D[idžiosios].
Valstybės į lietuvių-lenkų sienos išvedimų. Mes kartais galime pažadėt
lenkams daugiau, negu yra reikalas.
Prašau Tamstos, Pone Ministeri, priimt mano geriausius linkėjimus
drauge su gilios pagarbos pareiškimu.
Tamstos
Vytautas Gylys
J. M.
Ponui Ministeriui
S. Lozoraičiui
Roma
158
Nr. 62. S. A. Bačkio laiškas S. Lozoraičiui, 1948 01 23.
1948. I. 23.
Ats[akyta]. II. 2.
Pone Pirmininke,
I. Skubinu Tamstai persiusti p. V[aclovo] S[idzikausko] š. m. sausio 19 d. raštą su vienu priedu. Ponas V[aclovas] S[idzikauskas] savo
š. m. sausio 19 d. rašte, rašytame man, nurodo, kad mano pakietą siųstą
jam 1948. I. 13 d., kur buvo Tamstos š. m. sausio 3 ir 4 d.d. raštai, jis gaus
sausio 19 d. vakare, t. y. tą dieną, kada jis Tamstai laišką rašė.
II. Tvirtinu gavęs Tamstos š. m. sausio 19 d. raštą su 3 priedais. Ponui Kaminskui skirtą raštą persiųsiu netrukus per Dr. D[omą]. Jas[aitį]., o padaręs to rašto nuorašą išsiunčiau jam šiandien paprastu paštu.
III. Dėl Tamstos š. m. sausio 19 d. rašto, rašyto Ponui Prof. Kaminskui, norėčiau iš savo pusės tiek pasisakyti, kad man iš to rašto neaišku,
kas ateityje imsis iniciatyvos suvienodinti įvairius aplinkraščius nuostatus ir kokie nuostatai galios pasų davimo reikalu. Ligi šiol įvairius
aplinkraščius – nuostatus pasų davimo reikalu siuntinėjo veikiančios
Pasiuntinybės, Generaliniai Konsulatai, Konsulatai ir Vykd[omoji].
Taryba.
IV. Bajorišku klausimu mano samprotavimai būtų tokie: l/ ryšium
su p. S[tanisławo]. Myk[ołajczyko]178. atsiradimu J. A. V. bajorų Vyr[iausybėje]. Broniavoje179 padėtis pasikeitė ta prasme, kad J. A. V. bajorai
dirba su p. S[tanisławu]. Myk[ołajczyku], o Broniavos bajorų vyr[iausybė]. atsisako su p. S[tanisławu]. Myk[ołajczyku]. bendradarbiauti
tol, kol p. S[tanisławas]. Myk[ołajczykas], nėra atsisakęs nuo to, ką jis
sienų reikalu yra priėmęs, t. y. naujas Lenkijos Rytų sienas. 2/ Broniavos Bajorų Vyr[iausybė]. nepripažįsta dabartinių Lenkijos Rytų sienų;
3/ jau 1946 m. rudenį buvau rašęs, kad Baj[orų]. Vyr[iausybė]. nenori
sienų klausimu tartis. Punkte 2 mano pateikta žinia yra gauta š. m. sausio 17 d. iš bajorų vietinio ryšininko su manimi. Neturiu jokio pagrindo
abejoti, kad ta žinia būtų perdėta; 4/ turėdamas galvoje, kas 1–3 p. p.
178. Stanisławas Mikołajczykas (1901 m. Dorsten-Holsterhausenas, Vokietija,–1966 Vašingtonas, JAV) – politikas, LREV ministras pirmininkas.
179. Londone.
159
pasakyta, prieinu išvados, kad mes turime apsispręsti a/ ar vedame derybas su bajorais, ar ne, b/ su kuo iš jų vedame derybas ir su kuo palaikome santykius; c/kuriuo tikslu derybas vedame, t. y. ar vien todėl,
kad ką nors raštu turėtumėme, ar norėdami iš esmės visais klausimais
susitarti; man atrodo, kad teįmanoma yra susitarti tik dalykuose, neliečiančiuose sienų klausimo; 5/ turime sekti intensyviai bajorų laikyseną
mūsų atžvilgiu. Tuo reikalu sausio 17 d. iš to pat žmogaus patyriau, kad
yra išleista Londone lenkų kalba p. Wielhorskio180 knyga, kur plačiai
nušviečiami lenkų–lietuvių santykiai. Būtų įdomu, kad kas galėtų referuoti, kokioje dvasioje dabar lenkai piešia tuos santykius.
V. Tamstos š. m. sausio 13 d. rašto VLGPŠ spec[ialiesiams]. įgaliotiniams reikalu, man būtų įdomu žinoti, jei tai nėra didelė paslaptis,
kada išnyko VLAK-as ir atsirado VLGPŠ su specialiais įgaliotiniais ir
ar šie yra tie patys asmenys, kurie ir VLAK-o įgaliotiniais buvo. Ta pačia proga norėčiau pridurti, kad mums svarbu prisiminti trys dalykai:
1/ beveik visų Europos šalių, sovietų užimtų, kovos svoris šiandieną yra
perkeltas į tų šalių emigraciją ir niekas savo krašte rezistencijos neorganizuoja ir nepalaiko; 2/ tuo atveju jei su savo krašto vidumi palaikomi
santykiai, paprastai tie santykiai palaikomi tik juos tvarkant iš užsienio
per savo ryšininkus, asmenis kuriais visais atžvilgiais galima pasitikėti;
3/ negalima atrodo, bendradarbiauti su asmenimis, kurie ekskliuzyvą
meta prieš Lietuvos išlaisvinimo darbui vadovaujančius veiksnius, arba
su asmenimis, prieš kuriuos Lietuvos Išlaisvinimo darbui vadovaujantieji veiksniai veto taria. Nemanau, kad prieš ką nors galima a priori ką
prieš turėti, bet manau, kad yra elementarinių dėsnių, kurių visi lietuviai, dirbą savo tautos laisvei turime laikytis.
Prašau priimti, Pone Pirmininke, mano gilios pagarbos žodžius.
Tamstos
S. A. Bačkis [parašas]
180. Władysławas Wielhorskis (1885 Złobychas, Lenkija,–1967 Londonas, Didžioji Britanija) – istorikas, politologas, visuomenės veikėjas.
160
Nr. 11. Washington
1948 m. sausio 23 d.
p. S. Lozoraičiui
Roma
Didžiai Gerbiamas Kolega:
1. Dėl Vliko bajoriškų derybų, kurias Jie numato vasario mėn., turėdamas galvoje Tamstos 1948. I. 3. pro memo (III ir IV), galiu pasisakyti
drauge su B[roniumi] K[aziu] B[alučiu], kad šitokios derybų gairės yra
realistinės. Tik kas dėl pataisytojo Vliko projekto, posmo 6, tai tas posmas, mano manymu, yra nereikalingas.
2. Dėl Vliko pasirinktojo bajoriško kontragento, tenka pasakyti kad
Jo rolė ateityje toli gražu neaiški ir nepavydėtina: šioje šalyje ofic. sferose
su jais rimtai nesiskaitoma; nesiskaitoma su jais ir partijų (demokratų ir
respublikonų) sferose, nebent prezidentinių rinkimų metu šiems pavyktų
kiek pataisyti savo šansus. Albione tas pats: bajorai tebėra persona non grata kaip konservatorių taip ir darbiečių sferose. Yra jaučiama; kad tos sferos,
kaip čia, taip ir, ten (Albione), pradeda vis labiau skaitytis su „koncentracja
demokraticzna“ su St. Mikolaiczyku priešakyje. Tat be reikalo p. V[aclovas]
S[idzikauskas] mažina to lenkų liaudininko reikšmę Lenkijos atsistatymo
atžvilgiu. Gan greit visur pasireiškia nuomonių priešingų ekziliniams autoritetams, gi stiprėja įsitikinimas kad toji visuomenė, kuri dabar kenčia
okupuota, turės lemiamą rolę krašto nepriklausomybei atsistatant. Tat yra
klausimas kam labiau seksis ar bajorams ar Mikolaiczykui sueiti į kontaktą
su krašto rezistencija ir turėti reikšmės krašto busimai santvarkai.
Dėl to tai Vlikininkų žygio pas bajorus atrodo lyg būtų piršlybos
Raulo su šešėline dama. Viso to akivaizdoje atrodo, kad sveikas patarimas būtu: nesiskubinti ir labiau apsižiūrėti jei norima ko teigiamo atsiekti, kad ir eksploraciniu atveju.
Jūsų
P. Žadeikis [parašas]
P. S.
Iš p. V[aclovo] S[idzikausko] pro memo iš 18/ XII – 47 seka, kad
V[ykdomoji] T[aryba] ir Vlikas lyg būtų apimti greito ir neišvengiamo
161
karo psychoso. Iš to bene paeina perdėtas optimizmas ir skubėjimas
su derybomis. Bet kad tai būtų teisingas dalykų supratimas yra didelis
klausimas. Karo pavojaus psychosas gali atnešti didesnių nelaimių visais atžvilgiais. Vakarai stengiasi tik stabilizuoti esamą status quo ir tik
Maskvos įnirtimas dabartines paliaubas gali paversti pragaru.
International Peasant Union (Žaliasis Internacionalas) Mykolaiczykui
čia atsiradus labiau susikonsolidavo: įsteigė šavo nuolatinę raštinę (3100
Connecticut Ave., N. W., Apt. 340, Washington, D. C.) ir laiks nuo laiko daro
pranešimus presai. Centralis Komitetas susideda iš: bulgaro Dmitrov, kroato
Macek, vengro Nagy, lenko Mikolaiczyk, rumuno Buzesti ir serbo Gavrilovic. Ši visuomeninė organizacija savo veikime panaši į Jewish Agency. International Peasant Union turi partinį pobūdį ir, kaip dabar atrodo, ne be pasisekimo pretenduoja į pirmaeilę politinę rolę remdamosi praeities rinkimu.
Nr. 64. B. K. Balučio laiškas T. Gwiazdoskiui, 1948 02 10.
LITHUANIA LEGATION
17, ESSEX VILLAS
LONDON W.B.
10th February, 1948.
Mr. T. Gwiazdoski,
108, Eaton Square,
S. W. 1
Dear Mr. Gwiazdoski,
I just heard from Mr. Sidzikauskas and he request me to let you
know thet he happens to be unavoidably detained by some business
affairs and that for this Rason he will not be able to be in London as he,
I understand, has promised. But he hopes to be here some time late. He
does not say when but I bedieve he will let you know in due time.
Yours sincerely
B. K. Balutis [parašas].
162
Nr. 65. T. Gwiazdoskio laiškas B. K. Balučiui, 1948 02 18.
108. Eaton Square,
S. W. l.
London, 18th. Febr. 1948.
Mr. B. K. Balutis,
17. Essex Villas.
London, W. 8.
Dear Mr.Balutis,
I have to thank you for your letter of the 10th. February and would
ask you to let Mr. Sidzikauskas know that we have learnt with great
regret that be has had to put off his visit to London and therefore our
conversations must he postponed for the present.
I should he very much obliged to you if you would assure
Mr. Sidzikauskas that we are hoping he may be able to come to London
in the near future and that we shall always be only too glad to welcame
him hers.
Yours sincerely
T. Gwiazdoski [parašas] 18 / 2
Nr. 66. M. Miszyn laiškas Żabai, 1947 12 22.
Odpis
List p. Miż Mizsyna do p. Żaby
Rzym, dnia 22. grudnia 1947 r.
Przed kilku dniami rozmawiałem z Witoldem i – przy okazji różnych innych spraw na marginesie książki Wielhorskiego – poruszył
on kwestie między nami sporne. Straciliśmy już 8 lat, nie posuwając
się w tej sprawie naprzód ani kroku. Łudzimy się sądząc, że da się ona
rozwodnić w ramach codziennej współpracy, wynikającej z naszej
163
wspólnej sytuacji. Musimy przyjść do domu z jakimś przemyślanym
realnym planem. Pamiętajmy, że powrót oddalić może rozwiązanie
tych kwestii: ludzie, którzy po tylu latach walki o swoje cele zrealizują
je – nie będą skłonni uwzględniać wagi problemów spornych. Czyżbyśmy jeszcze tylu lat potrzebowali, ażeby dojść do świadomości potrzeby
mówienia o tym? Przecież te 8 lat ubiegłych to prawie połowa z okresu
naszej niepodległości…
Było w tym wiele z niecierpliwości i wiele znużenia w poszukiwaniu wyjścia. M. in. Witold poinformował mnie /zastrzegłem się, że nie
znałem sytuacji od strony naszej/ o przebiegu rokowań, poświęconych
tej materii a prowadzonych swego czasu za pośrednictwem Ładosia –
w Szwajcarii. Podobno doszło tam do ustalenia współpracy naszych
przedstawicieli zagranicą, uznania płaszczyzny współpracy w ramach
szerszej konfederacji narodów środkowo-wschodnich oraz ustalenia
postulatu rozstrzygnięcia sporu polsko-litewskiego zaraz po wojnie.
Tego ostatniego punktu nie mógł mnie dokładnie sprecyzować. W każdym bądź razie cała zabawa skończyła się na tym, że oni to podpisali,
ale rząd londyński /nasz/ położył to wszystko pod biurko.
Rozpytywałem tutaj Kapelana, ale i on, jak się zdaje, w całości się
nie orientował. Czybyś nie mógł nam wydostać odpowiednich aktów?
Chodzi o to, że nasz rozmówca dojrzewa do postawienia tej sprawy w
jakim nowym kontekście, a my – biedne sieroty – nie znamy po prostu
dotychczasowego rozwoju rzeczy.
Druga sprawa: z właściwą temu narodowi podejrzliwością wykombinował on na podstawie książki „Lata nadziej!“, że Sikorski
wraz po przybyciu do Londynu po klęsce francuskiej /1940/ wystąpił do Brytyjczyków z memoriałem, w którym – nauczając ich, jak
należy pozyskać Rosję do wojny z Hitlerem – podsunął kupienie jej
udziału rezygnacją z niepodległości państw bałtyckich. Nie mogę
zestawienia tych ustępów wspomnianej książki nawet sprawdzić, bo
jej samej tutaj znaleźć nie mogę. Podsunąłem mu inne zestawienie –
Ciechanowskiego, gdzie Sikorski występuje właśnie w obronie tych
państw bałtyckich, ale czuję, że nieufności całkowicie nie obaliłem.
Czy coś podobnego mogło mieć miejsce? I o jakiej uchwale mówi
Mackiewicz – rzekomo – w książce, która to uchwała nie mogła być
164
przyjęta przez Radę Narodową, bo obalała dotychczasową politykę
Sikorskiego w odniesieniu do państw bałtyckich? Boję się, że Witold coś więcej od nas wie na podstawie bezpośrednich kontaktów z
Catem. Czy je ma – nie mogłem sprawdzić. W każdym bądź razie i
na ten temat daj mi trochę materiału. Sądzę, że jeśli coś podobnego
miało być, to lepiej to od razu szczerze wyjaśnić. Takie zaśmiecanie
sikorszczyzną obecnie jest jak najmniej wskazane. Najlepiej się od
tego z miejsca odciąć.
Nr. 67. T. Gwiazdoskio laiškas M. Zaleskiui, 1948 02 11.
Londyn; dnia 11. lutego 1948 r.
Szanowny Panie Radco –
w związku z ostatnio nadesłanym nam przez Pana dokumentem
litewskim, za przysłanie którego bardzo dziekuję, uprzejmie proszę o
sprawdzenie, czy nie mógłby Pan otrzymać wymiany not, jaka miała
miejsce między pp.Ładosiem a Turauskasem, względnie Szaulisem w
roku 1942-im, ewentualnie w pierwszej połowie 1943 r. Nota ta nie
była przeznaczona do publikacji i przeto nie była znana szerszemu
gronu osób.
Będę zobowiązany Panu za szybką odpowiedź w powyższej sprawie.
Łączę wyrazy poważania oraz uścisk dłoni –
T. Gwiazdoski [parašas] 11 / 2
J[aśnie] W[ielmożny] Pan Radca
Mieczysław Zaleski.
Bern.
165
Nr. 68. Nežinomo asmens laiškas M. Miż-Miszynui, 1948 02 11.
Szanowny Panie,
w związku w listem Pana do p. Żaby z dnia 22-go grudnia 1947 r. w
sprawie rozmowy z Witoldem, pragnę przesłać Panu trochę informacji
zebranych tutaj u miarodajnych informatorów.
Witold powoływał się na prowadzone w swoim czasie rozmowy,
t. zn. z 1942 r. przez Ładosia z pp. Szaulisem i Turauskasem w Szwajcarii. Obaj ci panowie twierdzili, że rozmowy te prowadzili w uzgodnieniu z Witoldom, który jako mieszkający we Włoszech, nie miał
możności poruszania się i niezbędnej swobody, i który też z tego tytułu
swoją kompetencję na czas wojny przesłał na Turauskasa. Rozmowy te
skończyły się wymianą not, których chwilowo nie mam pod ręką, ale
które mam nadzieje niedługo otrzymać. Noty te mówiły o konieczności
istnienia niepodległych państw: Polski i Litwy, o kooperacji przedstawicieli obu państw w czasie wojny, o współpracy obu narodów w ramach szerszej konfederacji środkowo-europejskiej oraz zdaje się, o konieczności rozstrzygnięcia po wojnie wielkich spornych kwestii między
Polską i Litwą w drodze pokojowej. Rzecz oczywista, iż w warunkach
tych ani przez chwilę stronie litewskiej nie pozostawiliśmy wątpliwości, że rząd polski nie uznaje faktu darowizny Wilna przez Sowiety Litwie, by w następstwie połknąć je razem z Kownem. Nie pamiętam w
tej chwili dokładnej daty rozmowy Witolda z Ambasadorem Papée, t.
j. czy rozmowa ta miała miejsce przed czy po wymianie not, w której
to rozmowie Witold sugerował Ambasadorowi Papée, iż sprawę Wilna na podstawie aktu z dnia 10 października 1939 r. należy uznać za
fakt dokonany, na co p. Papée oświadczył rozmówcy, że integralność
Polski jest podstawowym kanonem polityki polskiej, która nie uznaje i
nie może uznać żadnych faktów dokonanych przez Rosję. Na replikę tę
Witold nie znalazł żadnej odpowiedzi.
Nie rozumiem co znaczy oświadczenia Witolda, iż „Litwini tę
umowę podpisali, a rząd londyński położył to wszystko pod biuro“.
Stało się wręcz odwrotnie. Tak więc rząd londyński poprzez Ładosia,
wyświadczał, aż do chwili cofnięcia uznania rządowi polskiemu przez
Wielką Brytanię i Stany Zjednoczone, cały szereg usług pp. Szaulisowi
166
i Turauskasowi, nakazał wszystkim swoim placówkom współpracę z
przedstawicielami Litwy, nakazał ruchowi podziemnemu w kraju szukanie kontaktów z podziemnym ruchem litewskim. Tymczasem właśnie
Litwini schowali tę umowę pod biurko, bowiem ich posłowie w Londynie i Waszyngtonie, którzy istotnie mieli możność i co więcej obowiązek współpracy z przedstawicielami rządu polskiego, i w stosunku do
których rząd polski odnosił się z całą życzliwością, stale uchylali się
od tej współpracy. Nie chcę przez to powiedzieć że otrzymali oni takie
instrukcje od Witolda czy Turauskasa, być może nie otrzymali żadnych
instrukcji, być może otrzymali współpracy, ale nie podporządkowali
się jej. Nie oskarżam więc nikogo, ale konstatuję fakty.
Jeśli więc Witold zdradza pewne „zniecierpliwienie i nawet znużenie w poszukiwaniu wyjścia“, to przyczyną tego faktu trzeba szukać w
taktyce litewskiej grania na zwłokę, a nie w nieszczerości postępowania
strony polskiej.
Druga sprawa, którą Pan porusza, to podejrzliwość litewska odnośnie naszego stanowiska w sprawie państw bałtyckioch. Nie pamiętam,
co pisał na ten temat Mackiewicz w „Latach nadziei“, natomiast przytoczę
tutaj kilka faktów. A więc gen. Sikorski nie zszedł ze stanowiska obrony
niepodległości państw bałtyckich, o czem właśnie pisze Ciechanowski i o
czem świadczą poniżej przytoczone fakty rząd polski nie tylko nie zszedł
z tego stanowiska, ale co więcej publicznie angażował się w tej sprawie.
Oto fakty:
1. na schyłku 1942 r. Stroński, jako minister informacji, w jakimś
wywiadzie czy mowie radiowej, poruszył sprawę niepodległości państw
bałtyckich. W odpowiedzi na to ambasada sowiecka przy rządzie polskim, złożyła na ręce p. Raczyńskiego, ówczesnego kierownika Ministerstwa Spraw Zagranicznych;
2. Strasburger, jako minister skarbu, w czasie bytności w Ameryce
w końcu 1942-go lub na początku 1943 r. stanął w publicznych odczytach /które następnie wyszły jako książka/ w obronie niepodległości
Bałtów. Ambasada sowiecka znowu złożyła protest;
3. Mikolajczyk, zostawszy premierem w lipcu 1943 r., urządził razem z p. Romerem konferencje dla dziennikarzy angielskich w polskim
Ministerstwie Informacji. Przedstawiciel „Daily worker ‚a“ /pismo
167
komunistyczne/ zadał prowokacyjne pytanie na temat państw bałtyckich. Mikołajczyk odpowiedział, iż żadne państw nie uznało zaboru
państw bałtyckich, a Karta Atlantycka zapewnia im niepodległość.
Zdaje mi się, że przytoczone fakty wystarczą dla oświetlenia naszego stanowiska w sprawie Bałtów. Stanowisko nasze bardzo złościło
rząd sowiecki, dlatego też kiedyś radca sowiecki Walkow, przy rządzie
polskim w Londynie oświadczył dr Tadeuszowi Jankowskiemu, kierownikowi referatu sowieckiego naszego M. S. Z.: – prawdą jest, iż żadne państwo nie uznało przylączenia państw baltyckich do Rosji. Ale
prawdą jest również, iż tego tematu nie poruszają wcale. Jedynie, tylko
rząd polski wypowiada się w tej sprawie publicznie. –
Sądzę, że omówiłem wszystkie sprawy, które poruszył Pan w liście
do p. Żaby. –
Łączę uścisk dłoni –
[parašas]
J[aśnie] W[ielmożny] Pan Inż[ynier]. Miż-Miszyn
Rzym.
Nr. 69. M. Zaleskio laiškas T. Gwiazdoskiui, 1948 02 24.
Bern, dnia 24 lutego 1948 r.
Wielce Szanowny Panie Ministrze,
w odpowiedzi na list Pana Ministra z dnia 11 b. m. uprzejmie zawiadamiam, że tą drogą, którą otrzymałem doręczony Panu Ministrowi
dokument, nie mam niestety możności wydostać tekstu not wymienionych między p. Ładosiem181 i przedstawicielami Litwy.
Ponieważ p. Turauskas przeniósł się na stałe do Francji, zwróciłem
się w tej sprawie do p. Szaulisa mieszkającego w Lugano. Gdy tylko uda
mi się sprawę z nim załatwić, natychmiast Pana Ministra zawiadomię.
181. Aleksandras Ładosas (1891 Lvovas, Lenkija,–1963) – diplomatas, politikas.
168
Łączę wyrazy prawdziwego poważania i serdeczny uścisk dłoni
Mieczysław Zaleski
J[aśnie] W[ielmożny] Pan Minister
Tadeusz Gwiazdoski
w Londynie
Pro memo. No. 11.
Konfid[encialiai].
1948. kovo. 30 d.Susirinkimas pas Tarnowkį. Londoniškės Lenkų Vyr[iausy]-bės
Užsienminas182 Tarnowski sukvietė pas save privatų pasikalbėjimą visų
Sovietų pavergtų tautų (išvardinimą žiūrėti man Pro memo. No. 9 iš
kovo l5 d.). Kaip paaiškino, titulas esąs „patiems pradėti savimi rūpintis,
ir nelaukti, kad kiti mumis rūpintųsi“ (aliuzija į įvykį, paminėtą mano
Pro Memo no. 9 punktas 2, kuriame dalyvavo ir lenkų pirmininkas
Bor Komorowski). Išeinant iš to, esą yra jau reikalas „išeiti viešumon su
mūsų pavergtų tautų reikalu, sušaukti viešą mitingą ir išnešti atatinkamas rezoliucijas, kurias apdirbtų čia išrinktas komitetas“. Laike diskusijų, vienas dalyvių (čekas) prašė paaiškinimų tarp kitko: kieno vardu
šis susirinkimas šaukiamas ir tokia propozicija daroma. Į tai p. T[arnowskis]. atsakė: ne jo asmeniniu, bet lenkų Vyr[iausy]-bės vardu ir ji bus
sumanytame viešame susirinkime kaip tokia atstovaujama. Į tai buvo
pastebėta, kad kitos pavergtos tautos neturi savo vyriausybių. Tuomet
esą galės jas reprezentuoti partijos ar organizacijos ir jų atstovai kalbėsis savo tautų vardu. Kvinit esencija yra tame, kad čia nebuvo pakviesti
Baltieji Rusai, bet už tai buvo bielorusai ir ukrainiečiai. Kaip vienas
bajoras išsireiškė: kokie rusai nebūtų, vis vien jais pasitikėti sunku.
182. Užsienio reikalų ministras.
169
Esą, sakysime, ir neseniai Paryžiuje, surengtas garsusis mass-mitingas
(Wagrsa salėje) buvęs Stolypino grupės surengtas. Lenkai todėl, aišku,
nori nuo rusų atsižegnoti ir užbėgt už akių punktui 2, Pro Memo no. 9.
Pabaltės ministrai, aišku, formaliai dalyvauti negalės, bet jų tautos bus
privačių asmenų atstovaujamos. Viešas susirinkimas turi įvykti apie
galą balandžio, o rezoliucijos projektai žada būt pagaminti apie balandžio vidurį. Dzūkas
Nr. 71. J. Vytėno laiškas A. Zaleskiui, 1948 05 15.
Žiburiai
“The Lights” Lithuanian Weekly
Augsburg, 15 Maja 1948 r.
Do
Jego Ekscelencji Prezydenta Rzeczpospolitej Polskiej
Pana Zaleskiego w Londynie
Wasza Ekscelencjo!
Stosunki litewsko-polskie w przeszłości, a w szczególności w ostatnich dziesięcioleciach, były pożałowania godne. Wydaje się, że w przyszłości one mogą byc korygowane. Uważamy, iż Wasza Ekscelencja
zgodzi się, że części obu narodów, będące obecnie na wygnaniu, mogłyby osądzić to zagadnienie rozsądniej i w niektórych kwestiach osiągnąć jednomyśność lub swoje poglądy bardziej wyświetlić. W każdym
wypadku uchodźcy obu narodow i organizacje podziemne prowadzą tę
samą walkę o wolność swoich krajów i z tym samym ciemiężcą. Społeczeństwu litewskiemu jest wiele niejasnych kwestii w stosunkach polskich na emigracji. Dlatego i zwracamy się do Pana Prezydenta, jako
kierownika i wodza Polski walczącej prosząc odpowiedzieć na szereg
naszych zapytań. Spodziewamy się iż to może dodatnio wpłynąć na
dalszą ewolucję stosunków naszych narodów.
170
l/ Jaki jest stan prawny pana, jako prezydenta Rzeczpospolitej Polskiej i pańskiego rządu?
2/ Czy obecny rząd Polski na egzylu ma poparcie wszystkich grup
politycznych i Polakow na emigracji?
3/ Jaki moment w ostatnich latach tragedii Polski uważa Pan za najbardziej bolesny?
4/ Czy naród polski w toku wypadków ostatnich lat doznał tylko rozczarowań i ciosów, czy też z zachowania się niektórych narodów względnie ich rządów byl zdziwiony w przyjemnem tego słowa znaczeniu?
5/ Jak Wasza Ekscelencja szacuje obecną sytuację polityczną i jakie
znaczenie ona może mieć dla walki o wolność dla Polakow i innych
narodów Wschodniej Europy?
6/ Jak Wasza Ekscelencja i rząd Pański uważą obecnie wysuwaną
koncepcję międzymorza?
7/ Jak Wasza Ekscelencja ocenia obecną żywą działalność rezystencyjną wszystkich wschodnich narodow i czy nie sądzi, iż byłoby wskazanem dążyć do bliższej współpracy tych narodów i akcji?
8/ Czy Wasza Ekscelencja nie uważa, iż byłoby w interesie polskiego i litewskiego narodów bardziej harmonijne wyrównanie stosunków
między obu krajami?
9/ Jesli Wasza Ekscelencja sądzi, że stosunki litewsko-polskie nie są
ostatecznie wyrównane, kto według Pańskiego zdania, powinien tego
przedsięwziąć? Czy to ma być pozostawione dla przyszłych rządów i
organizacyj społecznych niepodległych państw, czy byłoby bardziej celowem, aby obecne organy na egzylu miałyby za zadanie omawiać te
zagadnienia i szukać wyjścia?
10/ Jakim sposobem mogłyby być osiągnięte przyjazne współżycie i
współdziałanie Polski i Litwy?
11/ Czy rząd polski na egzylu ma już sformułowane stanowisko w
stosunku do Litwy?
12/ Czy Wasza Ekscelencja zgadza się, by wschodnia granica Polski
była wytknięta linią Curzona? Jeśli nie, to w jaki sposób można byłoby
pogodzić tam współkrzyżujące interesy i pretensje kilku narodów?
13/ Czy Wasza Ekscelencja zgadza się, by obecne zachodnie granice
Polski były
przejrzane i ewentualnie zmienione?
171
14/ Czy Pan uważa masę polskich uchodźców będących w Niemczech za poważny, czynnik w walce o wolność i jaki będzie ich los, według Pańskiego zdania, w ciągu następujących lat?
15/ Co Wasza Ekscelencja jeszcze mogliby powiedzieć przez naszą
gazetę społeczeństwu litewskiemu będącemu na wygnaniu?
Z głębokim poważaniem
J. Vitėnas [parašas]
Redaktor Główny
Juozas Vitėnas
Nr. 72. J. Białasiewicziaus laiškas T. Katelbachui, 1948 05 20.
Frankfurt a/Main, dn. 20. 5. 48 r.
W. Pan
Sen[ator]. T. Katelbach
Londyn
Wielce Szanowny Panie Senatorze!
Litewskie pismo „Ziburiai“ zwróciło się do mnie z prośbą o pośredniczenie w sprawie uzyskania wywiadu od Prezydenta A. Zaleskiego.
Pytania przesyłam w załączeniu.
Sprawa posiada dla nas duże znaczenie, ponieważ w ostatnich czasach widać wyraźne objawy zwrotu w stosunkach pomiędzy tutejszymi
Polakami a Litwinami, co ujawniło się szczególnie wyraźnie w głosach
litewskiej prasy z okazji 3 maja. Dlatego też uprzejmie proszę Pana Senatora o skłonienie prezydenta Zaleskiego do udzielenia tego wywiadu,
a to tym bardziej, że litewski tygodnik jest najpoważniejszym wśród
litewskiej prasy i pod względem wydawniczym stoi na b. wysokim poziomie. Wywiad będzie posiadał duże znaczenie propagandowe oraz
ułatwi nam dalsze kontakty z Litwinami. Myślę, że Pan Senator, jako
znawca zagadnień litewskich, sam najlepiej oceni pożytek tego rodzaju
wystąpienia.
172
Oczywiście zależy mi też na szybkości załatwienia tej sprawy i proszę Pana Senatora w tej mierze oddziaływać. Wreszcie proszę mi nadesłać wraz z odpowiedziami aktualną fotografię prezydenta Zaleskiego
ewent. z podpisem, dla redakcji litewskiego pisma.
Oczekując łaskawej pozytywnej odpowiedzi, [tekstas neįskaitomas]
J. Białasiewicz [parašas]
Gauna S[tasys] L[ozoraitis], P[ovilas] Ž[adeikis], J[urgis] Š[aulys]
Gavimą prašome patvirtinti
Ir Vlikas – V[ykdomoji] T[aryba]
Patv. VI. 27.
PRO MEMO Nr. 18
1948. V. 26.
Lenkiškomis Temomis. Kiek laiko atgal buvo užėjęs p. Alex[ander].
Zawisza. Sakėsi paeinąs nuo Panevėžio, Urbšio183 kaimynas ir draugas berods gimnazijoj su juo buvęs; atostogomis, prieš karą, buvojęs
tėviškėje. Buvęs lenkų dipl[omatinėje]. tarnyboje (patarėjas Italijoj etc.).
Dabar „privačiai dirbąs“ čia.
Turįs sumanymą: federacijos ir konfederacijos prie nieko neprivedę
ir neprivesią (kalbant apie Środkovą Europą); jis turės naują sumany
mą – reikia sudaryti „Związek ir pradėti nuo, taip sakant, pat ašies
ar branduolio, kuriuo būtų Lenkija, Čekija ir Lietuva, o tos jau plėstų
toliau per savo kaimynus: pvz. lenkai su rumunais, čekai su vengrais,
lietuviai su latviais; taigi – toliau su savo kaimynais. Bet iniciatoriai
būtų pirmi trys aukščiau paminėti: lietuviai, lenkai, čekai. Jis jau turįs
ir tezes tokiam „Związkui“ galvoje. Viską tai jis darąs savo asmenine
iniciatyva, bet jeigu čekai ir aš tam pritarčiau, tai tuomet jis pristatytų
183. Juozas Urbšys (1896 Šeteniai, Kėdainių vlsč.,–1991 Kaunas) – nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras, diplomatas, karininkas, vertėjas.
173
tai savo Augustui Z. Jis manąs, kad jam nebūtų lengva pas savuosius
pervaryti tai, ką jis sumanęs, bet jeigu gautų mano paramą, tai gal ir
pasisektų. Kodėl mano? – paklausiau. Gi Tamsta, berods esate vienas iš
Jūsų triumvirato – atsakė. Į ką man teko pastebėti, kad nors tai galėtų
būti gal nemažas komplimentas, bet tai yra man didelė naujiena, ir kad
jis, taip manydamas, klysta. Jis pasisiūlė pateikti man savo sumanymo projektą, kuris jo buvo man vėliau prisiūstas ir kurio pirmoji dalis
čia pridedama (Tezy Konstytucji Zwiazku Środkowo Europejskiego).
Antroji dalis užvardyta „Tezy Konstytucji Narodowej“ (suprask, atskirų „Związko“ narių valstybinės konstitucijos) neturi nieko ypatingai
įdomaus ir neturima laiko ji parašyti.
Be kita ko, šio projekto esminė „naujiena“ yra tame, kad ginčytiniems teritoriniams plotams numatoma... condominium. Nors jis sakėsi, kad tai jo asmeninis sumanymas, bet man nekyla abejonių, kad taip
nėra. Aš, jam prisispyrus, daviau ir atsakymą raštu. Nuorašas pridedamas. (Šį Pro Memo padėjau, kaip ankščiau, bet gaunu progos jį tęsti tik
dabar – birž. 14d.)
Birželio 11d., pasiuntusi jam mano atsakymą, gavau iš jo laiškelį,
kuriame jis pranešė, kad „duringa n audience I have been Grante today
by the President or the Republic, I had the opportunity to hand to him
over both the drafts, copies of wich I sis leve with you on May 27 th.
Now, I feel, I have to wait for further developments.“
Pirmame savo pasikalbėjime su juo, aš buvau jam pastebėjęs, kad
jeigu jo „naujo sumanymo“ esminė dalis yra „condominium“, tai tas
neišrodo nieko naujo – priešingai, tai būtų labai senas dalykas: grįžimas prie Hymanso projekto. Jo pastaba buvo, kad ten būta bileteralės
sutarties sumanymas, o čia būtų daugiau.
2. Statys I184 savo laiškelyje stebisi, kad P[olska] P[artia] S[ociałis
tyczna] partijos suvažiavime išneštas toks griežtas pareiškimas dėl Vilniaus („Lenkija be Vilniaus ir Lvovo negali egzistuoti kaip nepriklausoma valstybė“). Esą „neatsimenu, kad karo metu ir išviso svarbi lenkų
politinė Partija būtų padariusi tokį griežtą pareiškimą“. Tai jokia naujiena: aš iš viso neatsimenu, kad kada nors ir kieno nors būtų padaryta
184. Stasys Lozoraitis.
174
savo esmėje, bent kiek švelnesnė nuomonė. Šioje šalyje jau nuo senai
gyvuoja Związek Ziem Północno-schodnich ir Związek Ziem Poludnio-Wzchodnich (Vilniui ir Lvovui). Pirmojo garbės pirmininku buvo
gen. Zeligowskis. Jie gyvuoja ligi šiol. Bet prieš porą savaičių sudaryta šis – tas didesnio: Londono vyriausybės orgsne „Dziennik Polski i
Dziennik Zołńierza“ (geg. 31 d. laidoje) tilpo, antgalviu per 3 špaltas
„Odezwa komitetu Funduszu ziem Wschodnich“, kuriuo šaukiam prie
sudarymo specialaus Fondo kovai už atgavimą Vilniaus ir Lvovo. Būdingesnės šio „Apelio“ citatos:
„Odmówiliśmy zgody na oderwanie od Polski jei Ziem Wschodnich,
na utratę Lwowa i Wilna... sprawa Wilna i Lwowa nadal pozostaje w zapomnieniu. Zwacamy się z wazwaniem o pomoc do wszystkich tych,
którzy rozumieją, że walka o Ziemie Wschodnie musi być prowadzona
nadal ze wzmożoną energią...Związki Ziem Wschodnich ... postanowil
przystąpić do szeroko zakrojonej opartes...na ofiarność całego społeczeństwa polskiego, planonowej akcji wydawniczej, prasowej i odczytowej“.
Šį atsišaukimą pasirašė 65 asmenys, kurie sudaro „Komitet Honorowy Funduszu Ziem Wschodnich“ ir 7 asmenys, kurie sudaro „Komitet Wykonawczy“. Pirmame vadovauja gen[erodas]. Anders185 ir tarp
kitų yra ir tokių pavardžių signatarų : Marian Januszaitis, Mieczyslaw
ir Stanislaw Mackiewicz’ai, Jan Pilsudzki, Jadwiga Raczkiewiczowa, Jan
Sapieha, Stanislaw Stronski, Stefan Tyszkiewicz, prof. Wladyslaw Wielhorski, Adam Zoltowski – visi tai asmenys, kurie užimdinėjo aukštas
ir atsakingas vietas buv. Londono vyriausybėje ir kurie ir dabar „pirmuoja“ Londoniškių sferų chore. „Komitet Wykonawczy“ susideda iš:
Jozef Godlewski186, Pralat Walerian Meysztowicz187, Wanda Pilsudska,
Tadeusz Piszczkowski, Arcybiskup Sawa (įdomu!..), Piotr Siekanowicz
ir Tadeusz Tomaszewski.
185. Władysławasas Andersas (1892 Błonas, Lenkija,–1970 Londonas, Didžioji Britanija) – politikas, generolas, vyriausiasis Lenkijos karo pajėgų vadas.
186. Józefas Godlewskis (1892 Suvalkija, Lenkija,–1968 Londonas, Didžioji Britanija) –
agronomas, visuomenės veikėjas, spaudos darbuotojas. Pamiętnik Wileński sumanytojas
ir leidėjas.
187. Walerianas Meysztowiczius (1893 Panevėžio apskr.–1982 Roma, Italija) – kunigas,
teologas, visuomenės veikėjas.
175
Sekančią dieną (birž. 1 d.) „Dzienik Polski“ pasveikino naują Fondą
redakciniu straipsniu „LWOW i WILNO“ atspausdintu stambesnėmis
negu papratai juodomis raidėmis, – visos špalos didumo. Charakteringi šio vedamojo posakiai:
Sprawa polskich Ziem Wschodnich nie jest sprawą żalów i wspomnień. Jest to zagadnienie polityki praktycznej i pretendenci do polityki polskiej, którzy tego nie rozumieją, skompromitują się raz jeszcze w
niezbyt odległej przyszłości. Wniosek z tych szkicowych rozważań jest
krótki każdy Polak, który jest świadom tego, że jeśli Polska ma spełnić swe zadanie w Europie nie może pozostać okaleczona na trwałe od
wschodu – powinien dać wyraz swojemu przekonaniu nie tylko myślą
i słowem, ale i uczynkiem, takim, na jaki go stać“.
Sekančiuose „Dz. P.“ Numeriuose, pasirodė atskiri kalbamojo Atsišaukimo „indorsavimai“ – gen. Anderso, Prezidento Zaleskio ir kitų.
Santūriausias buvo Zaleskio, kuris skamba taip:
APEL PANA PREZYDENTA
W obecnym tak ciążkim położeniu ojczyzny naczelnym hasłem
Polaków winno być haslo Kościuszki: – „Wolnoćś, całość i niepodległość“ – August Zaleski“. O po to seka: „Zbiórka na Fundusz Ziem
Wschodnich. Komitet Funduszu“ ir antrašas, kur siųsti aukas.
Galėtų kas manyti, kad tai tik Londono sferų pažiūros ir užsimojimai – tradicinė „Zubrų“ politika. Įrodo, kad ne. Štai Amerikos Polonia,
susirinkusi savo Seime Philadelphijoj Amerikoniškos Polonijos vyriausioji galva, Kongres Polski’ego prezidentas K. Rozmarek, sveikindamas
susirinkusius delegatus iš visos Amerikos<...> ką jis jiems turi pasakyti? O gi tarp kit ko: ... „Zgromadziła nas troska o Polskę se Lwowem,
Wilnem, Gdańskiem i Szczecinem“...„Dla tych spraw powstał, gla tych
spraw istnieje i istnieć będzie – Kongres Polonii Amerykańskiej“.
Taigi lenkiškas frontas užsieniuose išrodo Vilniaus klausimu – be plyšio: kaip buvo, taip ir yra. Ir dėl to netenka, bent tuo tarpu, turėti iliuzijų.
Jeigu gali būti kokia prošvaistė šiuo atveju (kad gal ir mažytė ir visiškai
dar netikrai), tai jos tenka ieškoti kur kitur – gal ten buk esamoji kibirkštis ir gali užsiliepsnoti kiek skaiščiau. Ir apie tai aš noriu čia papasakoti.
3. Apie porą savaičių tam atgal (V. 31) turėjau progos sueiti ir išsikalbėti su lenkų rezistencijos atstovu p. Stefan Robinski (pasiimta pravardė,
176
bet man žinoma tulo grapo pravardė) kuris apie pustrečio mėnesio tam
atgal buvo grįžęs iš Lenkijos. Bona fode atstovas – tai aš turėjau galimybės patikrinti iš tikrų šaltinių. Tam tikrų sferų rekomenduojamas, jis
norėjo sueiti į asmeninį kontaktą su manim ir ta proga jie nupiešė dabartinę padėtį Lenkijoj – pusėtinai plačiai. Man ir jam ypatingai rūpėjo
mūsų santykiai. Savo pasakojime jis papasakojo apie kontaktus tarpe jų
ir mūsų rezistencijų mūsų kraštuose. Ir visai tvirtai pareiškė, kad, sakysime, tarp jų ir mūsų interesų Rytprūsiuose tarp abiejų Rezistencijų nėra
jokių nesusipratimų – dėl to esą visai susitarta. Aš paklausiau jį, kaip
jų rezistencija žiūri į tą kertinį mūsų nesusipratimų akmenį, Vilniaus
klausimą. Jie nebuvo taip griežtai aiškus, kaip Rytprūsių klausimu, bet
pasakė, kad ir tuo klausimu esanti padaryta „didelė pažanga, sulyginus
su tuo, kas buvo pirmiau“ ir jis manąs, kad lenkų visuomenės (Lenkijoj)
nuomonė tuo klausimu yra žymiai pasikeitusi, sulyginus su nuomone,
buvusia prieš 1939 m. karą. Jis turys didelių vilčių, kad Vilniaus klausimas galėtų būti patenkinamai išrištas abiem pusėms (Temyk, tas vis dar
nėra taškai ant „i“). aš jį paklausiau, kiek tokia jų „krajaus“ dabartinė pažiūra į šią problemą yra suderinti su Londoniškių sluoksnių pažiūromis.
Jie atsakė, kad esą „kontinujiteto principo ir kitais platesnės politikos
sumetimais“ jie, žinoma, palaiko (ar pripažįsta) londoniškę vyriausybę,
bet jis turįs atvirai pasakyti, kad kai kuriais atžvilgiais jei, Rezistencija ir
viešoji dabartinė nuomonė Lenkijoje ne visados „mato akis akin“ su emigraciniais vyriausybiniais sluoksniais. Jie, čionykščiai sluoksniai, kaip
esą tankiai buva su visais emigrantais kai kuriais klausimais yra „atsilikę
nuo gyvenimo krajuje“. Ir Lietuvos–Lenkijos santykiai esą vienas tokių
klausimų. Krajuje esą tuo atžvilgiu viešoji opinija nuėjusi daug toliau,
negu emigrantinė vyriausybė, ir jis manąs, kad prie gerų norų iš abiejų
pusių, tikrai atsižvelgiant į abiejų kraštų likimą ir nepriklausomybių apgynimą, galima turėti vilčių šį lenkiškai-lietuvišką skaudulį išgydyti. Jis
man padarė gero įspūdžio.
Už keleto dienų aš suradau progos patikrinti žinias apie šį asmenį iš pašalinių, ne lenkiškų šaltinių – man pusėtinai patikėtinų. Man buvo pranešta: jis esąs ne pat viršūnė rezistencijoj, bet Num. Antras; tikrai atvykęs prieš
apie pustrečio mėnesio iš Lenkijos. Charakterizuojamas, kaipo nuoširdus ir
išmintingas patriotas, palaikąs nors ir ne tankius bet nuolatinius ryšius su
177
krajumi – tą ir jis pats man pasakė. Paeinąs iš Liublino žemės. Jo brolis vedęs
Čartoriskaitę, – žodžiu, tai aristokratijos ainis. Jo dabartinė būstinė Briuselis (daviau jam mūsų ten žmogaus antrašą –. Kadangi jis sakėsi daugiausiai
įdomaujasi ekonomine plotme ir bendradarbiavimu, patariau jam sueiti su
mūsiškiais per Stasį). Jis esą tankiai ten ir kituose kraštuose lankosi.
Įdomų dalyką jis papasakojo apie trėmimus į sovietus pastaraisiais
laikais. Esą grynai politinių trėmimų dabar esą nedaug – arba, teisingiau, toli ne taip daug, kaip buvo pirma. Sovietai dabar esą daugiausiai
tremia ekonominius ir kitus specialistus, reikalingus jiems jų ūkio, pramonės ir industrijos atstatymui – kitaip tariant, ekonomines pajėgas,
kurių Sovietuose trūksta. <...> Bet iš visa ko, susidarė įspūdis, kad tai
vienas iš ne taip jau gausių lenkų, kuris laiko kojas ant žemės ir neskrajoja debesimis. Jism mano patarimu žadėjo sueiti į kontaktą su Vliku ir
mūsų vykdomaisiais veiksniais (per Stasį III).
Suprantama, aš, atsargumo dėlei, nenorėčiau pasirašyti visom keturiom ir po šio asmens pareikštomis nuomonėmis, kad jos tikrai teisingai padėtį mūsų atžvilgiu nupiešia. Bet aš esu linkęs manyti (pasiremdamas taip asmeniniu įspūdžiu, taip pareikšta apie jį pašaline ir mums
prietelinga nuomone), kad mūsų chroniškos ligos su lenkais išgydymas
tenka ieškoti daugiau šia kryptimi, negu vingiuotomis sutartimis (net
ir sutartimis) su londoniškėmis sferomis.
Dzukas.
Šaltinis: LCVA, f.668, ap.1, b. 596, l. 55–56.
Nr. 74. A. Zaleskio laiškas J. Vitėnui, 1948 07 01.
Odpis.
Szanowny Panie Redaktorze,
list Pana z dnia 15 maja r. b. otrzymałem i przekazałem go ministrowi spraw zagranicznych, Panu Adamowi Tarnowskiemu, do rozpatrzenia.
Podzielam Pańskie przekonanie, że stosunki polsko – litewskie
w przyszłości winny ulec radykalnej poprawie. Wielowiekowa przyjaźń
178
narodu litewskiego i polskiego oraz wspaniała tradycja współżycia tych
dwóch narodów, któremu podobnych przykładów niewiele zna historia, pozwala wierzyć nam w możliwość takiej zmiany.
Nie chcę poruszać tutaj przyczyn pogorszenia się stosunków
pomiędzy obu narodami w ostatnich kilkudziesięciu latach, sądzę
bowiem, że znacznie ważniejszym dla dobra obu państw jest szukanie drogi porozumienia na chwilę dzisiejszą oraz na przyszłość, niż
rostrząsanie błędów przeszłości.
Dzisiej, kiedy oba nasze narody są pozbawione przemocą możności swobodnego wypowiadania się, na obu naszych uchodźstwach
ciąży obowiązek prowadzenia dalszej walki o niepodległość. Uchodźstwa te, biorąc pod uwagę identyczność celów, do których realizacji
dążą wytrwale oba narody bez względu na napotykane przeciwności,
winny przygotować drogę do ustalenia podstaw i form stosunków między Litwą i Polską po odzyskaniu niepodległości przez oba państwa.
Nie wątpię, że jeśli po obu stronach istnieć będzie dobra wola, wspólne
wysiłki wydadzą pomyślne wyniki dla obu narodów.
Społeczeństwu litewskiemu pragnę za pośrednictwem Pańskiego poczytnego pisma przesłac wyrazy mej szczerej sympatii oraz
gorące życzenia wytrwałości w walce o niepodległość Ojczyzny.
Wierzę głęboko, iż pokoju świata nie można zbudować na krzywdzie mniejszych narodów. Wierzę, iż w życiu międzynarodowym muszą
zwyciężyć zasady prawdziwej moralności, niestety wielokrotnie łamane
w czasie ostatniej wojny, w przeciwnym bowiem razie, świat musiałby się
upodobnić do dżungli, w której grasowaliby bezkarnie tylko silni drapieżnicy. I dlatego jestem najgłębiej przekonany, że uchodźcy litewscy
wrócą do swej pięknej, wolnej Ojczyzny i zarazem życzę im, aby powrót
ten nastąpił jak najszybciej.
AUGUST ZALESKI
J[aśnie]. W[ielmożny]. Pan Juozas Vitenas
Redaktor Główny „Ziburiai“.
Frankfurt a/Mein.
179
Nr. 75. T. Gwiazdoskio laiškas S. Białasiewicz, 1948 07 06.
108. Eaton Square
S. W. l.
Szanowny Panie Senatorze,
w związku z listem, jaki Pan Senator otrzymał w końcu maja
r. b. od redaktora Białasiewicza, pozwalam sobie przesłać na ręce Pana
Senatora załączoną kopertę z uprzejmą prośbą o łaskawe dostarczenie
jej najpewniejszą drogą p. Białasiewiczowi, jak również o uprzejme powiadomienie mnie w miarę możności o dacie otrzymania wspomnianej przesyłki przez p. Białasiewicza.
Dziękując z góry, łączę wyrazy prawdziwego poważania i
szacunku –
T. Gwiazdoski [parašas] 6/7
1 zał.
J[aśnie]. W[ielmożny]. Pan Senator
Tadeusz Katelbach
w Londynie.
Nr. 76. T. Gwiazdoskio laiškas S. Białasiewicz, 1948 07 06.
108. Eaton Square
S. W. l.
w związku z listem Pana z dnia 20 maja r. b. do p. senatora Katelbacha w sprawie wywiadu Pana Prezydenta R. P. Augusta Zaleskiego, dla
litewskiego pisma “Žiburiai”, przesyłam w załączeniu: –
1. List Pana Prezydenta Rzeczypospolitej do redaktora wspomnianego pisma;
2. Fotografię Pana Prezydenta Rzeczypospolitej, Augusta
Zaleskiego;
180
3. Odpis pisma Pana Prezydenta R. P. dla Pana Redaktora.
Będę Panu Redaktorowi zobowiązany, jeżeli zechce nas Pan powiadomić o dniu wydrukowania w tygodniku litewskim wspomnianego powyżej pisma oraz reperkusjach, jakie sprawa ta może mieć na łamach prasy
uchodźczej w Niemczech. Rzecz prosta, że w razie wydrukowania pisma
Pana Prezydenta R. P. w tygodniku litewskim, nie mamy zastrzeżeń przeciw opublikowaniu tekstu w “Kronice”, w tym też celu załączam odpis ad. 3.
Jak wynika z listu Pana Prezydenta R. P., odpowiedzią na poszczególne zapytania zajmie się Minister Spraw Zagranicznych, p. Adam
Tarnowski. Ponieważ Minister Tarnowski bawi obecnie poza Londynem, nie mogę w tej chwili określić dokładnej daty nadesłania tej odpowiedzi. Sądzę jednakże, iż nastąpi to w niedalekiej przyszłości. –
Łączę wyrazy prawdziwego poważania –
/Tadeusz Gwiazdoski/
Sekretarz Generalny.
3 zal.
J[aśnie]. W[ielmożny]. Pan Redaktor
St. Białaslewicz
/16/ Eppstein /Taunus/,
Hotel Bienberg,
Frankfurt a/Mein.
U. S. Zone, Germany.
PRO MEMO N. 21
1948. VII.11.
(Pastaba. Žiūrėk Pro memo No. 18 ir prie jo pridėtus priedus.)
Vakar vėl apsilankė p. Zawisza ir pranešė man žodžiu:
1. kaip jau jis buvo minėjęs savo laiškelyj, jie buvo įteikęs „savo“
Tazy Konstytucji Związku Prezidentui Zaleskiui 11 d. birželio, prieš pat
181
Prezidento išvykimą atostogoms. Tuomet Prezidentas žadėjęs Tazes
paržiūrėti, tik ką grįžęs iš audiencijos. Norįs todėl painformuoti mane
apie padėtį.
2. Prezidentas susipažinęs su projektu <...pakartotas pavadinimas
lenkiškai> ir, anot Zawiszos, „he was very pleased with it“. Bet esą jis
turėsiąs dar konsultuoti atitinkamus asmenis ir tik po to duosiąs galutinį atsakymą. To esą galima tikėtis bėgyje daugiausiai dviejų savaičių,
bet greičiausia tas būsią daug ankščiau – už kelių dienų. Jis dar nežinąs,
kokioj formoj prezidentas tai padarysiąs ir kuriuos keliu, bet esą galimas dalykas, kad jis pareikšiąs savo nusistatymą „per Jus“.
3. Į tai aš pastebėjau, kad rytoj aš išvykstu atostogų, pirmu syk nuo
1940 m. ir kad grįšiu atgal tik apie rugpjūčio 1 d. bet aš parduosiu mūsų
veiksniams tą, ką jis pasakė, kaip jau esu perdavęs ankščiau ir jo, Za
wiszos, projektą. Tuo tarpu aš, sakau, neturiu jokių žinių iš mūsų veiksnių apie tai, kokio įspūdžio yra padaręs jiems jo, Zawiszos, projektas.
4. Čia Z. Pastebėjo, kad tai, be abejo, pasireikšią būsimuose šiuo
klausimu derybose ir ta proga jis norėtų padaryti sugestiją, kad esą gal
būtų geras dalykas, jeigu aš galėčiau gauti tokioms deryboms įgaliojimus. Aš dėl to nutylėjau, neduodamas jokio tuo klausimu padrąsinimo.
5. Prie progos aš prisiminiau apie „senas derybas“ iš pereitų metų ir
pasiklausiau, kas su jomis atsitiko. „O, iš rodo, kad jų galai kur tai užsimetė“...atsakė. Aš dar paklausiau, ar jis mano, kad, jeigu jo projektui jo
Vyriausybė (Londoniškė) net ir pritartų, tai ar su tuo sutiktų „krajus“,
į ką jis atsakė, kad „savaime suprantama, kad bet koks susitarimas iš
pusės xxx mūsų Vyriausybės turės būti apsaugotas klauzule, kad jis galioja tik gavus tam „krataus“ aprobatą“.
6. Mano pastabos čia nereikalingos, nes nusistatymas aiškus iš Pro
Memo No. 18. – Dzukas.
Gauna: Vlikas ir V[vykdomoji] T[aryba] (per Stasį III), S[tasys]
L[Lozoraitis]-P[ovilas] Z[adeikis]-J[urgis] S[aulys].
182
Nr. 78. B. K. Balučio pro memoria Nr. 23, 1948 07 18.
PRO MEMO N. 23
1948. VII.18.
1. Bajoriškomis temomis. Esu gavęs laišką iš Ernesto Galvanausko188.
Įdomi jo pažiūra į klausimą, kuris įdomauja mūsų sluoksnius nuo kurio
laiko. Jis rašo:
„su prošepanais netenka daryti iliuzijų, kad „susitartume“ esminiais klausimais. Be to tas susitarimas būtų mažesnės reikšmės už „Suvalkų Sutartį“. Praktiškai imant, reikia siekti (susitarti) derintis, koordinuoti darbą, kovą už nepriklausomybę konkrečiais klausimais. Nėra
ko dalyti „meškos odą“, kol ta meška dar neužmušta.“...
Teisingai pasakyta, ir tokia nuomonė ne sykį buvo ir yra reiškiama
mūsų dipl[omatinių]. Atstovų.
Šių metų birželio mėnesį pasirodė J. Węžyk’o knygelė antgalviu
„Wielka Litwa“, išleista „Nakładem Ruchu Chrzescijansko-Spolecznego „R.C.S.“ Londone. Ji būtina pasiskaityti visiems sluoksniams“, kurie
turi palankumo, ar iliuzijų, apie galimybę šiuo laiku sudaryti kokias
nors rimtas sutartis su lenkais. Gavus jų daugiau, jos bus kam reikia
išsiuntinėtos. Čia bus ne pro šalį pažymėti tik vieną vietą, kuri įdomi
savo „naujoviškumu“, apie kurį dar mums neteko girdėti, bet kuris yra
charakteringas. Štai ta citata:
„Że wrogość rozpętana pomiędzy Kownem i Wilnem była zjawiskiem sztucznym i narzuconym, mieliśmy dowód w tym ciężkim
okresie, kiedy tysiące uchodźców z polskiej części Litwy ratowały się
przed sowieckim potopem, przekraczając polsko-litewską granice. Byli
oni przyjmowani tak serdecznie i tak po bratersku, jak gdyby w ogóle
nie istniały te 20 lat wrogiej nawzajem propagandy i wzajemnych szykan. Wszystkie urazy i żale poszły w zapomnienie, sprawa była ważniejsza: brat potrzebował pomocy“.
Taigi. O lietuviai vylėsi, kad atsisakydami imti Vilnių, kad išleisdami keliolika milijonų litų iš braškančio po Klaipėdos praradimo savo
188. Ernestas Galvanauskas (1882 Zizonys, Vabalninko vlsč.,–1967 Eks le Benas, Prancūzija) – inžinierius, politikas, visuomenės veikėjas, VLIK narys.
183
iždo, kad širdingu savo priešo pakliuvusio nelaimėn priėmimu jie neginčijamai ir prikišamai parodys lenkams, kokiais geros kaimynystės
pagrindais jei nori savo santykius su jais tvarkyti. Deja, viskas, ko jie
tuo savo pasiaukavomu matomai pasiekė, tai tik senos lenkų propagandos „Litewski lud z nami“ patvirtinimo. Nušauta mūsų pro šalį. Bet
turi būti ir pasimokinimas, kad kuprotą tik kapas gal būti išties....
2. Yra ten, tarp daugelio kitų, ir dar viena vietelė, kuri pacituotina
nors jau todėl, kad duoda aiškų atsakymą tam vingiuotam ir jokio realaus pagrindo neturinčiam argumentui, kuriuo kai kas yra pamėgę
operuoti, būtent: „Mes dabar Vilnių turime, todėl jeigu dabar sudarome sutartį, kurioje Vilniaus priklausomybė net ir visai neminima, tai
pats sutarties sudarymo faktas savaime kelią prezumpciją, kad lenkai,
nieko apie Vilnių neminėdami, su jo priklausomybe Lietuvai sutinka“.
Štai kalbamoj knygelėje į tai atsakymas:
„Niektórzy politycy xxx Litwy Kowieńskiej podkreślają fakt, że
Wilno zostało przyłączone do Litwy przez Rosję Sowiecką i akceptują to jako akt prawny, ostatecznie załatwiający przynależność Wilna.
Niestety, akt ten niczego nie załatwia ani pod względem prawnym ani
faktycznym, nie mówiąc już o jego stronie moralnej. Rosjanie mogli
ciepłą ręką oddać to, co do nich nie należało... Najazd rosyjski w żadnym wypadku nie może być uważany za akt prawny i nie wolno nam
naszej koncepcji prawnej budować na fakcie ordynarnej grabieży“.
Taigi jau a priori duodamas atsakymas į argumentą, kurį esame
girdėję iš vieno sutarties projekto autorių. Pamoka: Nelaikykime kitų
žirniais ir patys nebūkime žiopli!...
3. Prieš keletą savaičių kreipėsi pas mane vienas naujai atvykusių
šion šalin lietuvių (Laisvas Europos Darbininkas) ir pranešė, kad esą
pas jį kreipėsi „Union of Polish Journalists“ (D. B.) pirmininkas ir pranešęs jam, kad rengiamasi sukurti Vidurio ir Rytų Europos pavergtų
Tautų žurnalistų tai vadinamą „Laisvos Spaudos Federaciją“. Kadangi
kalbamasai lietuvis (p. F. Neveravičius) turėjęs dar iš prieškarinių laikų „gana daug pažinčių lenkų literatų ir žurnalistų sluoksniuose, (tai)
neesant D. Britanijoj Lietuvių Žurnalistų Sąjungos ar jos filijos, į mane
kreipėsi (kalbamasis pirmininkas) asmeniškai“. P. Neveravičius pamini ir sumanytosios federacijos tikslus. Jie yra paduodami taip: a) narių
184
profesinių interesų apsauga; b) kova dėl spaudos laisvės, šiuo metu sovietinio-komunistinio totalizmo engiamos ir kova dėl visų tautų laisvės; c) suinteresuotųjų tautų suartėjimas spaudos pagalba, d) tarpusavis
informavimais ir pagalba spaudos srityje; e) rūpintis patikrinti tarptautinį statusą ir tarptautinę spaudos srityje pagalbą visiems Federacijos
žurnalistams; f) suinteresuotųjų tautų spaudos reprezentacija tarptautiniuose spaudos, politiniuose ir humanistiniuose organuose.“
<apie tą sąjungą, bet nieko konkretaus>
Dzukas.
Nr. 79. K. Morawskio laiškas T. Gwiazdoskiui, 1948 07 19.
Paris VII-e
Paryż, dnia 19 lipca 1948 r.
Kochany Ministrze,
w odpowiedzi na list Twój z dn. 6 b.m. komunikuję, co następuje:
Stwierdziwszy, że ministra Sidzikauskasa nie ma w Paryżu, omówiłem przedwczoraj sprawę ewentualnego interview dla „Ziburiai“ z tut.
Charge d’Affaires litewskim Backis’em, któremu doręczyłem przy tej
okazji odpis listu Pana Prezydenta R. P.
B. oświadczył mi, że „Ziburiai“ jest poważnym tygodnikiem, niezależnym wprawdzie od Komitetu Wyzwolenia Narodowego, ale utrzymującym z Komitetem poprawne stosunki. W redakcji wydaję się przeważać wpływy Stronnictwa Chrześcjańsko-Demokratycznego. Pismo
prowadzone jest jednak przede wszystkiem na zasadach komercjalnych.
Dla ożywienia go zabiega Redaktor Vitenas często o wywiady z ludźmi
odgrywającymi kierowniczą rolę w życiu litewskim, lub międzynarodowym. Takich wywiadów udzielili mu w ostatnich miesiącach m. i.
Min. Sidzikauskas, sam Backis, oraz prezes Komitetu Litewskiego w
U.S.A. którego nazwiska nie pamiętam.
185
Backis uważa, że oświadczenie Min. Tarnowskiego zamieszczone
na łamach „Ziburiai“ mogłoby zrobić na opinii litewskiej korzystne
wrażenie. Przypuszcza iż takie samo byłoby zdanie Sidzikauskasa, z
którym porozumie się jeszcze listownie, bo przyjazd S. do Paryża przewidziany jest dopiero we wrześniu.
Przy okazji naszej rozmowy poinformował mnie B.[ačkis], że miarodajni politycy krajów bałtyckich zastanawiają się obecnie nad treścią
memoriału, który złożą w czasie jesiennej sesji UNO w Paryżu. Woleliby powstrzymać się od poruszania tematów politycznych, bo uważają,
że tego rodzaju demonstracja, choćby nawet zyskała poparcie jednego
czy drugiego członka UNO, nic pozytywnego nie daje. Sygnalizowanie natomiast potrzeb opiekuńczych oraz charakteryzowanie sytuacji
gospodarczej budzi zawsze pewne zainteresowanie. Politycy bałtyccy
mogę jednak zostać zmuszeni wbrew swej woli do odstąpienia od tej
wytycznej, a to mianowicie w wypadku gdyby ZSSR ponownie zgłosił
wniosek o przyjęcie do UNO bałtyckich republik sowieckich.
Omawialiśmy poza tym sytuację ogólną. B.[ačkis] stwierdził że Litwini posiadają informacje ścisłe tylko z własnego terenu, i że informacje
te są nad wyraz paradoksalne. Wynika z nich bowiem, iż położenie gospodarcze (brak zapasów żywności, inwentarza, oraz sprzętu rolniczego
i przemysłowego) jest tak niekorzystne, że prowadzenie wojny przez
Sowiety wydawałoby się absurdem. Z drugiej strony jednak zarządzenia czysto wojskowe, jak to szkolenie młodzieży, powoływanie rekruta, zmiany w dyslokacji wojsk, zdawałyby się świadczyć o ofensywnem
nastawieniu polityki sowieckiej. Tajemnicą okryty jest cały teren Prus
Wschodnich, zamienionych w rzadko zaludnioną pustynię stojącą pod
zarządem Armii Czerwonej. Jeńcy niemieccy oraz specjaliści przywiezieni z głębi Rosji budują tam duże aerodromy, wyrzutnie pocisków rakietowych oraz przygotowują instalacje techniczno-wojskowe, których
przeznaczenie jest starannie ukrywane.
186
Nr. 80. A. Zaleskio viešas laiškas „Žiburių“ redaktoriui, 1948 07 24.
Egzilinės lenkų vyriausybės prezidentas apie lietuvių–lenkų
santykius
Prieš kiek laiko „Žiburių“ redakcija, norėdama supažindinti mūsų
visuomenę su egzilinės lenkų vyriausybės pažiūromis į lietuvių – lenkų santykius, kreipėsi į Londone reziduojantį Lenkijos prezidentą poną
Augustą Zaleskį, pateikdama eilę klausimų.
Ponas prezidentas, perdavęs mūsų laišką užs. reik. ministeriui, pats
parašė „Žiburiams“ čia dedamą laišką, kuriame išdėsto bendrais bruožais savo pažiūras lietuvių–lenkų santykių klausimu šiuo metu ir ateity.
Londonas, 1948 m. liepos 14 d.
Gerbiamas Pone Redaktoriau,
Jūsų laišką, rašytą š. m. gegužės 15 d., gavau ir perdaviau užs[ienio].
reik[alų]. ministeriui p. Adomui Tarnovskiui peržiūrėti.
Pritariu Jūsų nuomonei, kad lietuvių–lenkų santykiai ateity turėtų
būti radikaliai pagerinti. Ilgus amžius tvėrusi lietuvių–lenkų tautų santarvė bei tų dviejų tautų darnaus sugyvenimo tradicijos, kurioms lygių
pavyzdžių nedaug tėra istorijoje, leidžia mums tikėti tokios permainos
galimumu.
Nenoriu čia liesti priežasčių, kurios pablogino tų dviejų tautų santykius paskutiniųjų kelių dešimtmečių laikotarpyje, nes manau, kad abiejų valstybių labui yra daug svarbiau, tiek šiam momentui, tiek ateičiai,
ieškoti kelių tiems santykiams pagerinti, o ne svarstyti praeities klaidas.
Šiandien, kai abiems mūsų tautoms smurtu atimta galimybė laisvai pasisakyti, mūsų pabėgėliai yra įpareigoti tęsti kovą už nepriklausomybę. Abiejų tautų pabėgėliai, turint galvoje tikslų tapatumą,
kurių ištvermingai siekia abi tautos, nepaisydamos sutinkamų kliūčių, privalo paruošti kelius nustatyti pagrindams ir formoms, kuriais
turės remtis Lietuvos ir Lenkijos santykiai, šioms valstybėms atgavus
nepriklausomybę.
Per Tamstos gerb[iamą]. laikraštį noriu pareikšti lietuvišąjai visuomenei savo nuoširdžiausias simpatijas ir kartus linkėjimus ištverti kovoje už Tėvynės nepriklausomybę.
187
Esu giliai įsitikinęs, kad pasaulio taikos negalima pastatyti ant mažesnių tautų skriaudos. Tikiu, kad tarptautiniuose santykiuose privalo įsigalėti tikrosios moralės įstatytmai, kurie, deja, paskutiniojo karo
metu tiek kartų buvo laužomi. Priešingu atveju pasaulis taptų panašus
į džiungles, kuriose nebaudžiami siaustų tiki stiprieji plėšrūnai. Dėl to
esu giliausiai įsitikinęs, kad lietuviai pabėgėliai grįš į savo gražią, laisvą
Tėvynę ir linkiu, kad tai kuo greičiausiai įvyktų.
August Zaleski
Šaltinis: Žiburiai, 1948 07 24, Nr. 29, p. 3.
Nr. 81. T. Gwiazdoskio laiškas K. Morawskui, 1948 08 09.
Kochany Ambasadorze,
Potwierdzam z podziękowaniem odbiór listu z 5-go b. m. wraz
z fascykułami litewskimi. Zawierają one szereg bardzo interesujących
dokumentów i informacji. M. S. Z. dotychczas nie otrzymuje serwisu
litewskiego i wdzięczni bylibyśmy, gdybyśmy mogli go otrzymywać w
3-ch lub co najmniej 2-ch egzemplarzach.
Dłoń ściskam serdecznie
J[aśnie] W[ielmożny] Ambasador
Kajetan Morawski
Paryż.
Nr. 82. T. Gwiazdoskio laiškas K. Morawskui, 1948 08 09.
108. Eaton Square
S. W. l.
188
Kochany Ambasadorze,
nawiązując do naszych rozmów w Londynie na tematy litewskie,
przesyłam w załączeniu odpis listu, jaki Pan Prezydent R. P. wystosował
w dniu 1-go lipca r. b. do redaktora Vitenasa. List ten wysyłam za pośrednictwem Senatora T. Katelbacha na ręce redaktora „Kroniki“ p. Białasiewicza, t. j. tą samą drogą, którą Pan Prezydent list od p.Vitenasa otrzymał.
Zgodnie z życzeniem Ministra Tarnowskiego, zechciej łaskawie
wysondować p. Sidzikauskasa na temat ewentualnej odpowiedzi na zapytania skierowane przez p.Vitenasa do Pana Prezydenta R. P. i w ogóle
wybadać, jaki jest stosunek Komitetu Wyzwolenia Litwy do tego dziennikarza, który nam bliżej znany nie jest.
Dla Twojej na razie wyłącznej wiadomości, przesyłam odpis listu p.Vitenasa do Pana Prezydenta R. P. zawierającego kwestionariusz z 15-tu pytań oraz projekt odpowiedzi. Punkty 1 do 9 były korygowane przez pana
Tarnowskiego, ale nie można uważać, aby były ostatecznie aprobowane,
a punkty od 10 do 15 są opracowane przez Tadeusza Jankowskiego i niżej
podpisanego. Zamierzam dziś przesłać cały projekt p. Tarnowskiemu dla
wypowiedzenia się. Nie myślę sprawa mogła być aktualna przez powrotem ministra z urlopu, ale dobrze byłoby abyś w międzyczasie miał jakieś
informacje ze strony litewskiej.
Dłoń Twoją ściskam serdecznie –
J[aśnie] W[ielmożny] Pan Ambasador
Kajetan Morawski
W. Paryżu.
Nr. 83. A. Zaleskio laiškas T. Gwiazdoskiui, 1948 08 16.
Bern, dnia 16 sierpnia 1948 r.
Wielce Szanowny Panie Ministrze,
po bardzo długim oczekiwaniu otrzymałem wreszcie odpowiedź
189
od p. Jurgisa Szaulisa, którego prosiłem o materiały z umową polsko–
litewską z 1945 r., której tekst doręczyłem Panu Ministrowi w Londynie.
P. Szaulis pisze, że nie posiada żadnych materiałów, poza osobistymi notatkami z rozmów w języku litewskim. Dodaje przy tym, że „cała
sprawa nie doszła do skutku, może mieć przeto tylko interes historyczny“. Ponieważ p. Turauskas, drugi uczestnik ówczesnych pertraktacji z p. Ładosiem, mieszka we Francji, nie mam możności dalszych
poszukiwań.
W załączeniu przesyłam do łaskawej wiadomości Pana Ministra
odpis mego listu do p. min. Pragiera.
Łączę wyrazy wysokiego poważania i serdeczny uścisk dłoni
Mieczysław Zaleski
J[aśnie] W[ielmożny] Pan Minister
Tadeusz Gwiazdoski
W Londynie
Nr. 84. K. R. Jurgėlos laiškas A. Zaleskiui, 1948 08 18.
18 August 1948
His Exellency
August Zaleski,
President of Poland,
London, England.
Your Exellency:
I have read your letter addressed to the editor of “Žiburiai”,
in Germany (the issue of 24 July), indicating thet a future statement
on Polish–Lithuanian relations may be forthcoming from your Foreign
Secretary.
As one of the persons who strove over a period of years to
bring about a rapprochement and collaboration between the Poles and
190
Lithuanians, I was very much interested in thes development. I would
like to print your views, as well as the views of the Honorable Adam
Tarnowski, in our publication, LITHUANIAN BULLETIN. However,
there should be no question of imprecise translation and we would like
to publish the statements in English.
Therefore, I would appreciate your courtesy of furnishing this
office with the texts in English.
C. R. Jurgėla189 [parašas]
Constantine R. Jurgėla
Director
Editor, LITHUANIA BULLETIN
Nr. 85. T. Gwiazdoskio laiškas J. Vitėnui, 1948 08 26.
108. Eaton Square,
S.W.l.
pragnę Panu zakomunikować, ze w dniu 23-go sierpnia r. b. wysłałem pod adresem p. Redaktora St. Białasiewicza wywiad pana ministra
spraw zagranicznych, Adama Tarnowskiego, przeznaczony dla tygodnika „Ziburiai“.
Jednocześnie chciałbym poinformować Pana, że p. Konstanty Jurgela, redaktor Lithuanian American Information Center w New Yorku,
zapoznawszy się z listem Pana Prezydenta Rzeczypospolitej, Augusta
Zaleskiego, wydrukowanym w dniu 24-go lipca r. b. w tygodniku „Ziburiai“, zwrócił się do nas z prośbą o nadesłanie mu angielskiego tłumaczenia listu Pana Prezydenta R. P. oraz wywiadu Ministra A. Tarnowskiego celem opublikowania obu tych dokumentów w biuletynie,
wydawanym przez Lithuanian Information Center. –
189. Konstantinas Rudaminas Jurgėla (1904 Elizabetas, JAV,–1988 Betesda, JAV) – teisininkas, istorikas, žurnalistas, JAV lietuvių visuomenės veikėjas.
191
Oba wspomniane dokumenty w najbliższym czasie będą przekazane p. Konstantemu Jurgela z zaznaczeniem jednak, iż będzie on mógł
je opublikować dopiero po uprzednim ukazaniu się wywiadu Ministra
Tarnowskiego w Pańskim tygodniku oraz z powołaniem się na numery
tego tygodnika, w których ukazały się list Pana Prezydenta R. P. oraz
wywiad pana Ministra Spraw Zagranicznych.
Sądzę, iż Pan Redaktor nie będzie miał żadnych zastrzeżeń przeciwko
naszej decyzji, która całkowicie zabezpiecza pierwszeństwo ukazania się w
druku listu i wywiadu dla pisma redagowanego przez Pana Redaktora.
Łączę wyrazy prawdziwego poważania –
Tadeusz Gwiazdoski
Minister Pełnomocny
SEKRETARZ GENERALNY
Ministerstwa Spraw Zagranicznych
J[aśnie] W[ielmożny] Pan Juozas Vitenas
Redaktor “The Lights” Lithuanian Weekly.
/13. b./ Augsburg –Hóchfeld,
D.P. Baltic Camp.
U. S. Zone. Germany.
Nr. 86. T. Gwiazdoskio laiškas C. R. Jurgėlai, 1948 09 02.
Tadeusz Gwiazdoski
108, Eaton Square,
London, SW. 1.
2nd September, 1948.
Dear Sir,
With reference to your letter of August 18th, 1948 to the President of the Polish Republic, Mr. August Zaleski, in wich you asked him
192
for an English translation of his letter published on August 24 in the
Lithuanian weekly “Ziburiai” in Germany and of the interview with
Mr. Adam Tarnowski, the Minister of Foreign Affairs, I have much pleasure in sending you translation of both these texts.
We agree to their publication in the Lithuanian Bulletin, however on condition the “Ziburiai” retain the priority of publication,
and thet the Lithuanian Bulletis quote the date of their publication in
“Ziburiai” and the name of the weekly, for wich they were primarily
meant.
Yours very truly.
Radeusz Gwiazdoski
Minister Plenipotentiary.
Constantine R. Jurgela
Editor “Lithuanian Bulletin”
New York.
Nr. 87. A.Tarnowkio laiško „Žiburių“ redaktoriui juodraštis,
1948 07 20.
Juozas Vitėnas, Esq.,
“The Lights” Lithuanian Weekly,
/13. b./ Augsburg–Hochfeld, D. P. Baltic Camp
U.S. Zone. Germany
otrzymawszy od Pana Prezydenta R. P. A. Zaleskiego list Pana Redaktora z dnia 15 maja b. r. pragnę odpowiedzieć na postawione przez
Pana w tym liście pytania:
Przechodzę więc z kolei do odpowiedzi na poszczególne pytania.
1/ Konstytucja polska przewiduje w art. 24., że w razie wojny okres
urzędowania Prezydenta Rzeczypospolitej przedłuża się do upływu 3-ch
193
miesięcy od zawarcia pokoju. Ponadto Konstytucja postanawia, iż w czasie
wojny Prezydent R. P. wyznacza swego następcę, który obejmuje władzę
w wypadku śmierci prezydenta R. P. lub niemożności sprawowania
przez niego władzy. Zgodnie z postanowieniami tejże Konstytucji
Prezydent R. P. powołuje i odwołuje Premiera i na wniosek Premiera
mianuje Ministrów. Na podstawie wspomnianego przepisu Konstytucji
Prezydent Ignacy Mościski wyznaczył swoim następcą p. Władysława
Raczkiewicza, ten zaś z kolei wyznaczył swoim następcą p. Augusta
Zaleskiego.
2/ Odpowiedź na powyższe pytanie wymagałaby dłuższych wyjaśnień które trudno jest przedstawić na tym miejscu, bez dokładnego
omówienia wszystkich przemian, które zaszły w wewnętrznych stosunkach polskich w czasie wojny i po wojnie. Ujmując sprawę w wielkim
skrócie należy stwierdzić, że powstały się na przedstawicielach 4-ch
wielkich stronnictw politycznych, mianowicie Stronnictwa Ludowego,
Stronnictwa Narodowego, Stronnictwa Socjalistycznego /PPS/, Stronnictwa Pracy. W zrekonstruowanym w r. 1941 rządzie gen. Sikorskiego
uczestniczyły w. W‑. Stronnictwa bez stronnictwa Narodowego. Rząd
T. Arciszewskiego powstały 29 listopada 1944 r. opierał się na 3-ch
stronnictwach: Socjalistycznym, Narodowym i Pracy. Do obecnego
rządu pod przewodnictwem gen. Bór-Komorowskiego wchodzą: 2-ch
przedstawicieli Stronnictwa Narodowego, 2-ch przedstawicieli Stronnictwa Pracy, 3-ch ministrów bezpartyjnych /z Premierem włącznie/,
1-n socjalista niebędący delegatem swego stronnictwa. Ponadto rząd
ten cieszy się poparciem Stronnictwa Ludowego „Wolność“, które nie
posiada jednak swego oficjalnego przedstawiciela w rządzie. Poza tym
stwierdzam, iż ogół uchodźstwa polskiego na obczyźnie uznaje rząd
gen. Bór – Komorowskiego, jako prawowity rząd polski. Na tym stanowisku stoją bez zastrzeżeń m. in. dwie największe społeczne organizacje polskiego uchodźstwa wojennego, mianowicie Związek Polskiego
Uchodźstwa Wojennego oraz Stowarzyszenie Polskich Kombatantów.
Podobnie wielkie organizacje emigracji przedwojennej jak Kongres Polonii Amerykańskiej w St. Zjednoczonych, Centralny Związek Polaków
we Francji, Zjednoczenie Katolickie we Francji i Rada Polonii w Belgii
uznają bez zastrzeżeń legalny rząd R. P.
194
3/ Za najbardziej bolesny moment ostatnich lat uważam Konferencję w Jałcie w lutym 1945 r. Na której sojusznicy Polski łamiąc obowiązujące ich traktaty i porozumienia bez wysłuchania głosu legalnego
rządu polskiego, i wbrew woli narodu polskiego, dokonali rozbioru
Polski oraz wydali ją na łup komunistycznych agentów Moskwy.
4/ W toku ostatniej wojny, jak również po jej ukonczeniu, Naród Polski miał niezliczone dowody głębokiego uznania oraz szczerej sympatii
i życzliwości ze strony innych narodów i rządów. Niezłomne stanowisko
narodu polskiego w czasie wojny i jego ofiarna walka w obronie wolności
i niepodległości były powszechnie stawiane za przykład innym narodom. Obok uznania dla Narodu Polskiego, oraz głębokiej życzliwości,
coraz ogólniejszym staje się dzisiaj zrozumienie krzywdy wyrządzonej
Polsce przez Konferencje w Teheranie i Jałcie i dlatego coraz głośniejszymi stają się domagania przekreślenia uchwał powziętych na wspomnianych Konferencjach.
5/ Zakończenie działań wojennych II-ej Wojny Światowej nie przyniosło pożądanego przez wszystkich pokoju, ani też nie zrealizowało
dwóch podstawowych celów, w których obronie przelano tak wiele krwi
i zniszczono tyle ludzkich istnień. Tymi celami są: prawo człowieka do
swobodnego życia, oraz prawo narodów do wolności i niepodległości.
Dlatego też coraz silniej uwidocznia się bunt przeciw wytworzonym po
wojnie stosunkom w Europie i coraz głębiej przenika świadomość, że
przelano tyle krwi na próżno. Czyż dla oceny obecnej sytuacji międzynarodowej nie jest znamienny fakt, iż niemal nazajutrz po kapitulacji
Niemiec tematem najbardziej dziś aktualnym nie tylko na łamach prasy światowej, lecz również w oświadczeniach mężów stanu, polityków i
dyplomatów jest zagadnienie III-ej Wojny Światowej?
Dla narodów, które w ciągu II-ej Wojny Światowej utraciły niepodległość, płynie stąd jedno naczelne wskazanie: wypadki, które nieuchronnie nastąpić muszą, winny znaleźć nas przygotowanych do obrony naszych przyrodzonych praw. Jeśli wypadki te zaskoczą nas, tak jak
w pewnym stopniu zaskoczyły nas w r. 1939 – istnieje poważne niebezpieczeństwo, że i w przyszłości wielkie mocarstwa poświęcą ponownie
mniejsze państwa dla własnych egoistycznych interesów, lub też dla jakich urojonych koncepcji politycznych.
195
6/ rząd RP jest od dawna zdecydowanym zwolennikiem związku
państw Europy Środkowo – Wschodniej. Za ścisłym porozumieniem
tych państw przemawiają przede wszystkim dwa względy, wzgląd na
konieczność zapewnienia bezpieczeństwa tym krajom, secundo wzgląd
na konieczność im pomyślnego rozwoju ekonomicznego. Skoro siły
każdego poszczególnego państwa, położonego pomiędzy Niemcami a
Rosją, nie są dostateczne dla obrony jego stale zagrożonej egzystencji
i skoro każde z tych mniejszych państw znajduje się w podobnej sytuacji wobec Rosji i Niemiec – przeto nakaz zdrowego rozsądku nakazuje potrzebę szukania zbiorowej samoobrony. Zjednoczenie państw
Europy Środkowo – Wschodniej stworzy wielki obszar gospodarczy
mogący skutecznie bronić interesów państw wchodzących do niego.
Przy sposobności pozwalam sobie przypomnieć, że już w latach 30-ych
ówczesny rząd polski dążył do utworzenia gospodarczego „międzymorza” / t. zw. blok państw rolniczych/ celem wspólnej obrony interesów
gospodarczych krajów środkowo – europejskich. Już wówczas koncepcji zjednoczenia Europy Środkowo – Wschodniej miała wielu zwolenników nie tylko w Polsce ale w innych krajach międzymorza. Dzisiaj
rzec można, iż nie ma Polaków którzy by koncepcji międzymorza byli
przeciwni.
7/ Z największym zainteresowaniem śledzimy wszelkie objawy
oporu w krajach znajdujących się za żelazną kurtyną. Opór ten istnieje
prawie wszędzie. Oczywiście nie może to być opór czynny – zbrojny,
gdyż w obecnych warunkach byłoby on szaleństwem. Obowiązek jawnego zwalczania obecnego porządku rzeczy w krajach uciemiężonych
pada na znajdujących się na uchodźstwie wolnych przedstawicieli tych
narodów. Porozumienie i współdziałanie między nimi uważam za konieczne. Winno ono nastąpić jak najprędzej. Wspólne ich postulaty
będą miały znacznie większe szanse realizacji niż wysuwane oddzielnie
dezyderaty poszczególnych narodów.
8/ Byłem zawsze i jestem nadal gorącym zwolennikiem jak najbardziej harmonijnego ułożenia stosunków pomiędzy Litwą i Polską.
Zgodnie z interesami obu tych państw i szczerze żałuję, że tylokrotnie
podejmowane próby w tym kierunku w okresie i pomiędzy obu wojnami nie wydały istotnych rezultatów.
196
9/ Jestem przeciwnikiem odkładania na okres późniejszy, a więc
dopiero dla przyszłych rządów oraz organizacji społecznych niepodległych państw usiłowań polepszenia stosunków polsko – litewskich. Nie
przykładam większej wagi do tego, które ze stron ma formalnie pierwsza podjąć inicjatywę w tej sprawie. Moim zdaniem, znacznie ważniejszą rzeczą jest atmosfera dobrej woli po obu stronach i wzajemne
przekonanie, że inicjatywa, którejkolwiek ze stron spotka się z życzliwą
reakcją drugiej strony.
10/ Przyjazna współpraca polsko–litewska powinna być osiągnięta przez wznowienie stosunków dyplomatycznych polsko–litewskich,
udzielanie sobie w granicach możliwości wzajemnego poparcia w akcji
niepodległościowej obu stron, uzgodnienie akcji polityczno-dyplomatycznej oraz działalności prasowo–propagandowej na terenach państw
europejskich i poza – europejskich, współdziałanie w akcji mającej
na celu stworzenie ścisłych porozumień politycznych, gospodarczych
i kulturalnych między państwami Europy Środkowo – Wschodniej,
wreszcie, wspólną akcję na terenie międzynarodowym w sprawie obrony materialnych warunków egzystencji oraz politycznych i kulturalnych praw uchodźców z obu krajów.
11/ Stanowisko rządu polskiego w stosunku do Litwy jest od dawna
sformułowane i da się ująć w następujących słowach: rząd polski uznaje bez zastrzeżeń prawo Litwy do pełnej niepodległości oraz uważa i
uważa nadal za bezprawne przyłączenie Litwy oraz innych państw bałtyckich do Rosji. Rząd polski uznaje prawo Litwy do odszkodowań ze
strony Rosji za materialne i moralne krzywdy wyrządzone narodowi
litewskiemu przez okupacyjne władze rosyjskie. Analogiczne odszkodowania należą się również Litwie ze strony Niemiec. Rząd polski uważa ponadto, iż przyszłe terytorium Litwy winno być powiększone przez
przyłączenie do niego północnej części Prus Wschodnich, na których
przed wojną znajdowała się mniejszość litewska, ten sposób zostałby również znacznie rozszerzony dostęp Litwy do morza. rząd polski
dał publiczny wyraz swemu stanowisku w tej sprawie w oświadczeniu swym z dnia 3-go marca 1947 roku. Co się tyczy spraw, które zdaniem rządu litewskiego mają charakter sporny, to pragnę stwierdzić,
że według mojego przekonania załatwienie wszelkich spraw spornych
197
pomiędzy Litwą i Polską winno być dokonane tylko w drodze pokojowej, w duchu słuszności, sprawiedliwości i przyjaźni, przy uwzględnieniu potrzeb oraz interesów narodowych i państwowych obu stron.
12/ rząd polski odrzuca z całą stanowczością linię jałtańską, jako wschodnią granicę Polski. Wschodnia granica Polski z
Rosją została ustalona Traktatem Ryskim w drodze dobrowolnej umowy. Rząd rosyjski nie kwestionował tej granicy aż do czasu tajnych porozumień sowiecko- niemieckich skierowanych
przeciwko Polsce w sierpniu 1939 roku. Dzisiejsza granica Polski
z Rosją, niesłusznie zresztą nazywana linią Curzona, tylko na niewielkich odcinkach różni się nieznacznie od linii granicznej ustalonej przez
Mołotowa i Ribbentropa, jako linii dzielącej sfery wpływów rosyjsko-niemieckich. Linia ta miała na celu nietylko podział Polski lecz w ogóle zniszczenie państwa polskiego i eksterminację jego obywateli, jak o
tem świadczyły masowe deportacje, mordy i obozy koncentracyjne w
okresie okupacji terenów polskich przez wojska rosyjskie i niemieckie.
Co się zaś tyczy interesów narodów zamieszkujących na wschodnich terenach Rzeczypospolitej Polskiej, to rzecz oczywista, iż interesy
te winny być nie tylko uwzględnione, lecz również w pełni zabezpieczone w ten sposób, aby w przyszłości zapewnić możność harmonijnego współżycia wszystkich mieszkańców w granicach Polski.
13/ Przyłączenie ziem zachodnich do Polski jest tylko częściowym
odszkodowaniem za ogromny wysiłek wojenny i przelaną krew żołnierzy polskich na tylu polach bitew Europy w obronie jej wolności oraz
za gwałty dokonane przez Niemców na ludności cywilnej; z drugiej zaś
strony jest ono w pewnym stopniu kompensatą za tyle nie dających się
wymierzyć niepowetowanych strat moralnych i materialnych zadanych
Polsce przez Niemców podczas wojny i w czasie okupacji.
14/ uchodźctwo polskie w Niemczech, na równi zresztą z uchodźcami z innych państw Europy z poza żelaznej kurtyny, jest poważnym
protestem wobec świata przeciw warunkom politycznym istniejącym
tej części świata.
Należy przypuszczać, że jeśli sytuacja w Europie w ciągu najbliższych czasów nie ulegnie radykalnej zmianie i jeśli państwom
znajdującym się chwili obecnej pod okupacją sowiecką, nie zostanie
198
przywrócona wolność, uchodźstwo to odpłynie albo na zachód Europy, albo za Ocean do Stanów Zjednoczonych, Argentyny i Kanady. Ale
i wówczas nawet polityczna rola uchodźstwa nie zostanie skończona,
bowiem w nowych terenach albo stworzy oba zupełnie nowe ośrodki
działalności niepodległościowej albo też zasili dawne środowiska emigracyjne i ożywi ich aktywność.
15/ Przyłączam się całym sercem do życzeń jakie Pan Prezydent
RP przesłał społeczeństwo litewskiemu za pośrednictwem Pańskiego
pisma.
Wierzą, iż uchodźcy litewscy przetrwają obecne tragiczne dla
nich i dla całej Europy czasy i że wrócą do swego ojczystego kraju, gdzie swą pracą przyczynią się do jego szybkiej odbudowy
i pomyślnego rozwoju.
Życzę im gorąco, aby chwila ta mogła nastąpić w jak najszybszym
okresie.
Nr. 88. A.Tarnowkio viešas laiškas „Žiburių“ redaktoriui, 1948 09 11.
Lenkų užs[ienio]. reik[alų]. ministeris A. Tarnovskis lietuvių–lenkų
santykių klausimu
Londonas, 1948 m liepos 20 d.
Gerbiamas, Pone Redaktoriau,
Iš Pono Respublikos Prezidento Augusto Zaleskio gavęs Tamstos
gegužės 15 d. laišką, į statomus klausimus noriu atsakyti iš eilės.– Kokia
yra Pone Prezidente, Jūsų kaipo Lenkijos Respublikos Prezidento ir
Jūsų vyriausybės teisinė padėtis?
Lenkijos konstitucijos § 24 numato, kad karo atveju Respublikos
prezidento kadencija yra prailginama tiek, kad ji truktų dar 3 mėn.
po taikos sudarymo. Toliau konstitucija nustato, kad karo metu
R. prezidentas skiria savo įpėdinį, kuris perima prezidento pareigas.
R. prezidento mirties atveju arba kai jis negali savo pareigų eiti. Pagal
199
tos pačios konstitucijos nuostatus R. prezidentas skiria ir atšaukia
ministerį pirmininką, o jam pristačius skiria ministerius. Remdamasis minėtais konstitucijos nuostatais, prezidentas Ignas Moscickis savo
įpėdiniu paskyrė p. Vladislovą Roczkievičių, o šis savo ruožtu savo
įpėdiniu paskyrė p. Augustą Zaleskį.
– Ar dabartinė Lenkijos egzilinė vyriausybė yra remiama visų
emigracijoj esančių lenkų politinių grupių?
Atsakymas į antrą klausimą reikalautų ilgesnių paaiškinimų, kurios
sunku būtų pavaizduoti, neaptarus smulkiau visų pasikeitimų, kurie
įvyko Lenkijos vidaus santykiuose karo metu ir po karo. Reikalą aptariant labai suglaustai, tenka konstatuoti, kad tremtyje 1939 m. sudaryta generolo Sikorskio vyriausybė rėmėsi atstovais 4 didžiųjų politinių
partijų, būtent liaudininkų, tautininkų, socialistų (PPS) ir Darbo partijų. Į tą vyriausybę įėjo taip pat keletas nepartinių ministerių.
Rekonstruotoje 1941 m. gen. Sikorskio vyriausybėje dalyvavo visos
aukščiau minėtos partijos, išskyrus tautininkus.
Tomo Arciszewskio vyriausybė, sudaryta 1944 m. lapkričio 29 d.,
rėmėsi trimis partijomis: socialistų, tautininkų ir Darbo partija.
Į dabartinę vyriausybę, vadovaujamą gen. Bor-Komorowskio, įeina
2 atstovai tautininkų partikos, 2 atstovai Darbo partijos, 3 nepartiniai
(įskaitant ir premjerą), 1 socialistas, kuris beigi nėra savo partijos delegatas. Bet to „Laisvės“ liaudies partija bendradarbiauja su vyriausybe
įvairiose politinėse srityse.
Tenka pabrėžti, kad visa lenkų išeivija gen. Bor-Komorowskio vyriausybę pripažįsta teisėta Lenkijos vyriausybe. Šito nusistatymo be
jokių rezervų laikosi tarp kitko dvi didžiausios lenkų tremties karių
bendruomeninės organizacijos: Lenkų Išeivių Karių Sąjunga ir Lenkų
Kombatantų Sąjunga (Związek Polskiego Uchodźstwa Wojennego, Stowarzyszenie Polskich Kombatantów). Didžiausios prieškarinės lenkų
emigracijos organizacijos, kaip Polonia kongresas JAV, Centrinė lenkų
sąjunga Prancūzijoj ir Polonia Tarybų Belgijoj, taip pat be rezervų pripažįsta legalią Respublikos vyriausybę.
– Kokį momentą paskutiniais Lenkijos tragedijos metais Jūs laikote pačiu skaudžiausiu?
Pastarojo karo metu, o taip pat padarius paliaubas lenkų tauta
nesuskaitomą daugybę kartų patyrė gilaus kitų tautų ir vyriausybių
200
pritarimo, o taip pat nuoširdžios simpatijos ir palankumo. Nepajudinama lenkų tautos laikysena karo metu, jos pasiaukojanti kova, ginant laisvę ir nepriklausomybę, visur buvo statoma pavyzdžiu kitoms
tautoms. Skriauda, padaryta Lenkijai Teherano ir Jaltos konferencijų,
šiandien vis plačiau suprantama ir vis garsiau pasigirsta reikalavimai
panaikinti tų konferencijų nutarimus.
– Kaip jūsų Ekscelencija vertinate dabartin politinę padėti ir kokios reikšmės ji gali turėti kovoje dėl Lenkijos ir kitų Rytų Europos
tautų laisvės?
Antrojo Pasaulinio akro veiksmų pabaiga neatnešė viso pasaulio
lauktos taikos, o taip pat nepasiekė dviejų karo tikslų, dėl kurių buvo išlieta tiek daug kraujo ir sunaikinta tiek daug žmonių buičių. Šitie tikslai
yra žmogaus teisė į laisvą gyvenimą ir tautų teisė į laisvę ir nepriklausomybę. Ar ne būdingiausias dabartinės tarptautinės tiksliam įvertinimui yra faktas, kad beveik rytojaus dieną po Vokietijos kapituliacijos
ne tik tarptautinės spaudos skiltyse, bet ir valstybės vyrų bei diplomatų
pareiškimuose aktualiausia tema yra III Pasaulinio karo klausimas.
Tautoms, kurios II Pasaulinio karo metu neteko nepriklausomybės,
iš to seka neabejotina išvada: ateities įvykiai mus turi užtikti pasiruošusius ginti savo teises. Jei tie įvykiai mus užklups, kaip užklupo 1939 m.
gali susidaryti pavojus, kad didžiosios valstybės vėl paaukos savo egoistiniams interesams arba savoms politinėms koncepcijoms.
– Kaip Jūsų Ekscelencija ir Jūsų vyriausybė vertinate šiuo metu
keliamą tarpjūrio koncepciją?
Lenkijos vyriausybė nuo seno yra apsisprendusi šalininkė Vidurio
ir Rytų Europos valstybių sąjungos. Už tų valstybių glaudų sutarimą
pirmiausia kalba du tikslai, būtent reikalas garantuoti jų saugumą ir
reikalas užtikrinti joms ekonominio vystymosi galimybes.
Kadangi kiekvienos pavienės valstybės, esančios tarp Vokietijos
ir Rusijos, jėgos nebus pakankamos apginti jos egzistenciją ir kadangi
kiekviena iš tų valstybių prieš Rusiją ir Vokietiją yra tolygioje padėtyje,
tai sveikas protas reikalauja ieškoti galimybių jungtinei savisaugai.
Rytų ir Vidurio Europos valstybių Sąjunga sudarys didelį ūkinį
vienetą, galintį ginti į ją įeinančių valstybių interesus ne tik su ginklu
rankoje.
201
Šia proga leidžiu sau priminti, kad jau ketvirtajam dešimtmety ano
meto Lenkijos vyriausybė siekė sukurti ūkinį „Tarpjūrį“ (t. y. žemės
ūkio valstybių bloką), kuris bendrai gintų centro Europos kraštų ūkinius interesus. Jau tada rytų ir centro Europos Sąjunga turėjo daug
šalininkų ne tik Lenkijoje, bet ir kitose suinteresuotuose kraštuose.
Šiandien galima sakyti, kad lenkų, kurie būtų priešingi „Tarpjūrio“
koncepcijai, nėra.
– Kaip Jūsų Ekscelencija vertinate dabartinę gyvą Rytų tautų
rezistencinę veiklą r ar nemanote, kad yra būtina siekti tų tautų ir
akcijos bendradarbiavimo?
Su dideliu dėmesiu mes sekame už geležinės uždangos esančių tautų pasipriešinimo pasireiškimus. Šis pasipriešinimas yra beveik visuose
Rusijos okupuotose kraštuose. Žinoma, tai negali būti veiksmingas ginkluotas pasipriešinimas, nes dabartinėse sąlygose tai būtų beprotybė.
Viešos kovos prieš dabartinę padėtį pavergtuose kraštuose pareiga tenka tremtyje esantiems laisviems tų kraštų atstovams.
Glaudų jų atstovų susipratimą ir bendradarbiavimą laikau būtinu
dalyku. Bendri mūsų reikalavimai turės daug didesnių šansų būti realizuoti, negu pavieniai pageidavimai.
– Aš jūsų Ekscelencija nemanote, kad lenkų ir lietuvių tautų interesai reikalautų harmoningesnio abiejų kraštų santykių išlyginimo?
Visuomet buvau ir dabar esu karštas šalininkas Lietuvos–Lenkijos
santykių kuo harmoniškesnio sutvarkymo pagal abiejų valstybių interesus ir labai apgailestauju, kad laikotarpyje tarp abiejų karų daryti pakartotiniai susitarimų bandymai nedavė pageidaujamų rezultatų.
– Jei Jūsų ekscelencija manote, kad lietuvių–lenkų santykiai nėra
galutinai išlyginti, kad Jūsų nuomone, turėtų imtis iniciatyvos? Ar
tai turėtų būti palikta būsimoms vyriausybės ir visuomeninėms organizacijoms nepriklausomų valstybių, ar būtų tiksliau, kad dabartiniai tremtinių organai aptartų šiuos reikalus ir ieškotų išeities?
Lietuvos–Lenkijos santykių pagerinimo pastangų atidėliojimui
tolimesniam laikui esu priešingas. Aš nelaikau svarbiu dalyku, kuri
pusė formaliai pirmoji šiame reikale imsis iniciatyvos. Mano nuomone, svarbiausia, kad šiuo momentu abiejose pusėse būtų sukurtą geros
valios ir palankumo atmosfera, o taip pat abipusis įsitikinimas, kad bet
kurios pusės iniciatyva ras palankų atgarsį antroje pusėje.
202
– Kokiu būdu galėtų būti pasiekti Lenkijos ir Lietuvos draugiškas sugyvenimas ir bendradarbiavimas?
Draugiško lenkų–lietuvių bendradarbiavimo gali būti pasiekta, atnaujinus oficialius Lietuvos–Lenkijos santykius, abiems pusėms teikiant
viena kitai paramos politinėje akcijoje, suderinus jų politiškai diplomatinę, o taip pat ir spaudos propagandinę veiklą, bendradarbiaujant veikloje dėl Rytų ir Vidurio Europos valstybių glaudaus politinio, ūkinio ir
kultūrinio sutarimo, o taip pat bendrai veikiant tarptautiniame forume
dėl egzistencijos bei politinių ir kultūrinių teisių abiejų tautų išeivių.
– Ar Lenkijos egzilinė vyriausybė yra suformavusi savo nusistatymą santykiuose su Lietuva?
Lenkijos vyriausybės nusistatymas Lietuvos atžvilgiu nuo seniai yra
suformuluotas ir pažymėtas nuoširdžiu palankumu ir tikra draugyste.
Lenkijos vyriausybė pripažįsta nepertraukiamą nepriklausomos Lietuvos valstybės egzistavimą, nežiūrint vokiečių ir rusų okupacijų, Lietuvos, o taip pat ir kitų Pabaltės valstybių prijungimą prie TSRS Lenkijos
vyriausybė laiko neteisėtu ir niekingu. Lenkijos vyriausybė pripažįsta
Lietuvos teisę į atlyginimą iš rusų pusės už materialines ir moralines
skriaudas, kurias rusų okupacinė valdžia padarė lietuvių tautai. Toks
pat atlyginimas Lietuvai priklauso ir iš Vokietijos. Lenkijos vyriausybė
laiko teisinga ir pageidautina, kad Lietuvos teritorija būtų padidinta,
prijungiant prie jos Rytprūsių šiaurės rytų dalį kartu su Klaipėda.
Noriu pabrėžti, kad Lenkijos vyriausybės nuomone sutvarkymas
visų ginčytinų klausimų, kokie gali kilti tarp Lenkijos ir Lietuvos,
abiems valstybėms atgavus nepriklausomybes, turi būti atliktas tikrai
taikiu būdu, teisėtumo, teisingumo ir draugiškumo dvasioje, atsižvelgiant į abiejų pusių reikalus ir interesus.
– Ar Jūsų Ekscelencija sutinkate, kad rytinės Lenkijos sienos eitų
Curzono linija? Jeigu ne, tai kokiu būdu galima būtų patenkinti tuos
kelių tautų besikryžiuojančius interesus ir pretenzijas?
Prijungimas prie Lenkijos vakarinių žemių yra tik dalinis atlyginimas už didžiulį Lenkijos įnašą į alijantų kovą dėl Europos ir pasaulio
laisvės. Jeigu šioje kovoje Lenkija būtų buvusi Vokietijos sąjungininkė,
kaip tai padarė Rusija (1939–1941), arba jeigu nors kaip Čekoslovakija,
būtų likusi neutrali, Europa, o gal ir visas pasaulis, šiandien dejuotų po
vokiškojo kareivio ir gestapininko batu.
203
Kalbant apie atlyginimą už lenkų tautos patirtas skriaudas, turbūt,
neprivalau Ponui Redaktoriui įrodinėti, kad nėra atlyginimo, kuris galėtų atlyginti už milijonų Lenkijos piliečių nekaltai pralietą kraują.
– Ar Jūs laikote lenkų pabėgėlių, esančių Vokietijoje, masė rimtu
veiksniu kovoje už laisvę, ir koks bus jų, Tamstos nuomone, likimas
sekančių metų eigoje?
Lenkų tremtiniai Vokietijoje, lygiai kaip ir tremtiniai kitų valstybių
iš anapus geležinės uždangos, gali būti svarbus politinis veiksnys kovoje dėl tų valstybių laisvės. Tai yra gyvas ir ryškus protestas tų valstybių
kovoje dėl laisvės su režimu, primestu Vidurinei ir Rytų Europai.
– Ką Jūsų Ekscelencija per mūsų laikraštį dar galėtumėte pasakyti lietuviškajai tremties visuomenei?
Aš prisidedu prie linkėjimų, kuriuos Ponas Lenkijos Respublikos
Prezidentas pareiškė lietuviškajai visuomenei per Tamstos laikraštį.
Tikiu, kad Lietuvos tremtiniai pergyvens jiems tragiškus dabarties
laikus ir grįš į gimtąjį raštą, kur savo darbo prisidės prie jo greitesnio
atstatymo ir gerovės ugdymo.
Linkiu jiems, kad tas momentas ateitu kuo greičiausia.
Prašau priimti mano gilios pagarbos pareiškimus.
A.Tarnowski
Užsienio reikalų ministeris.
Šaltinis: Žiburiai, Nr. 42, p. 1–2.
Nr. 89. B. K. Balučio pro memo Nr. 27, 1948 09 27.
PRO MEMO N. 27
1948. IX. 8.
Visai konfidencialiai
Bajoriškomis temomis. – Atsimintina istorija, kuri įvyko prieš keletą
metų, dar tebeesant Londone pripažintai Lenkų Vyriausybei, k uomet ji sumanė įmūryti katalikų Westminster Cathedral Londone Pan. Šv. Aušros
Vartų plaque. Lietuvos ministeriui teko padaryti formalios intervencijos
204
pas naujai tuomet paskirtą dabartinį Kardinolą Griffiną, kad užkirtus kelią lenkų politinei propagandai, pasislėpusiai po tikybine skraiste. Deja,
apie sumanymą buvo sužinota jau tik „plaque“ įmurinus, apie 3 dienas
prieš jos iškilmingą pašventinimą, kuriame turėjo dalyvauti visa Londono Vyriausybė, lenkų armijos vadovybė ir daliniai, ir visas lenkiškas
vietos elitas. Buvo numatyta milžiniška lenkų politinė demonstracija,
surišta su Vilniumi. Padarytoji paskutinėmis prieš pašventinimą dienomis intervencija (raštas ir asmeninis pasimatymas) negalėjo sulaikyti
pašventinimo, kuriame lenkai dalyvavo kaip numatyta, su Prezidentu
priešakyje, bet nei Westminsterio Arkivyskupas, nei niekas daugiau iš
aukštos anglų-katalikų bažnytinės hierarchijos, nedalyvavo. Pasitenkinta iš jų pusės tik dalyvavimu Katedros ceremonmeisteriu. Po padarytos
Liet.[uvos]. Min[istro]. Intervencijos su paaiškinimu Griffin pasijautė
smarkiai užgautu, kad jį, naujai iš provincijos atvykusį ir su politika nesusipažinusį, lenkai „apmovė“. Padarinyje – dabar atsirūgsta.
Šioje šalyje yra sudaryta Anglo-Lenkiška Katalikų Draugija, po paties Kardinolo patronatu. Šios Draugijos vardu sumanyta dabar išleisti
filmą atgalviu „Lenkija“. Draugija prašė Kardinolo, kad jis sutiktų padaryti savo asmeninę įžangą – garsinį firmoje jos akrobatą. Kardinolas, sykį įkąstas, paprašė rengiamos filmos „skripto“ – rodomų vaizdų
aprašymo ir garsinio teksto, kuris rodomus paveikslus turi lydėti.
Kaip pasirodė, filmos projektas smarkiai propagandinis su visa
Lenkijos istorija. Keliose vietose, suprantama, figuruoja (taip ekrane,
taip garse) Vilnius ir Unija, nušviesta jau žinomoj, lenkiškoj tendencijoj. Pastebėjęs „Vilnių“, Kardinolas manęs, kad šiuo sykiu bus geriau
būti atsargesniu. Išvykdamas užsienin pasigydyti, jis todėl pavedė savo
asmeniniam sekretoriui, kun. Worlockui išsiaiškinti su Liet. min.
Šis pastarasis turėjo pasikalbėjimą su B. K. B., priminė virš-paminėtą
istoriją su „plaque“ ir prašė susipažinti su filmo skriptu ir pareikšti dėl
jo savo nuomonę. Jis pridūrė, kad taip Kardinolui, taip ir jam pačiam
pasažai su Vilnium neišrodo patenkinantys ir jie jau buvo pasiūlę tuos
pasažus pakeisti. Filmos autoriai tai padarė. Po to tapo pateikta ir <...>
Atsižvelgus į paliestus asmenis, šis visas reikalas yra būtina laikyti konfidencialiai. Filmas, greičiausiai išeis su įprastu „lenkišku sausu“
(kaip išsireikšta: „Jie gali filmą išleisti, bet tuomet tai bus be Kardinolo
aprobavos“...)
205
Kas iš to viso įsidėmėtina, tai tai, kad nepaisant visų derybų ir lakštingalos čiulbėjimo, „pop svajo, a čort svajo“... – Dzukas.
Nr. 90. T. Gwiazdoskio raportas apie susitikimą su V. Sidzikausku,
1948 10 26.
Ściśle poufne.
Rozmowa z Ministrem Sidzikauskasem
w dniu 23. X. 1948 r. w Paryżu. –
Paryż, 26-go października 1948
Z panem Sidzikauskasem spotkałem się w dniu 23-października na
przyjęciu popołudniowym wydanym przez Ambasadora Morawskiego
z okazji U. N.
1-o Powitał mnie w sposób niezmiernie serdeczny, nadając od razu
naszej rozmowie ton przyjacielski. Sam z własnej inicjatywy zaznaczył, za mu jest wysoce niemiłe, że dotychczas nie mógł spełnić swej
obietnicy i że nie przybył do Londynu dla podpisania wiadomego listu. Powiedziałem, że Min. Tarnowski gotów jest nawet na 24 godziny
przybyć do Paryża byleby wiedział, że ma po co przyjechać, to znaczy,
o ile sprawa mogłaby wreszcie być załatwiona zgodnie z tym co było
ustalone w Londynie i w myśl tego co rok temu pan Baczkis powiedział
w Paryżu. –
2-o Z drugiej rozmowy, jaka się między nami wywiązała notuję
główne punkty: –
/a/ Pan Sidzikauskas od początku chciał list podpisać i do dziś dnia
jest przekonany, że list jest dobry, że obecna koniunktura jest najlepsza
do takiej wymiany listów i że nie można na razie dalej pójść. Jednakże
już w Londynie panowie: Krupavicius i Balutis odradzali mu podpisanie listu wychodząc z założenia, że on Litwie nic nie daje i że może być
tylko nowym „piège tendu aux lithuanien“. Ten pogląd podziela wiele
osób w Kraju i na wychodźstwie.
206
/b/ Nie należy, zdaniem p. Sidzikauskasa, rezygnować z wymiany
listów, ale trzeba będzie wprowadzić do tekstu pewne poprawki i wymienić łącznie z listami „un protocole secret“, w którym byłoby obopólne zobowiązanie do nieuciekania się w żadnym wypadku do użycia siły
przy obejmowaniu władzy po wypędzaniu Rosjan.
/c/ Wśród Litwinów na uchodźstwie istnieją jeszcze różnice poglądów co do podziału kompetencji pomiędzy Komitetem Wykonawczym
Komitetu Wyzwolenia Litwy i istniejącym de facto Porozumieniem Posłów z panem Łozorajtisem na czele. Różnice te są już na dobrej drodze
do uregulowania i w związku z tym niezadługo p. Lozorajtis przybędzie
do siedziby Komitetu Wyzwolenia do zony francuskiej w Niemczech,
celem ostatecznego porozumienia. Sprawa być może odwlecze się nieco
z powodu zgonu Szaulisa i w związku z zajęciami pana Sidzikauskasa w
Paryżu podczas sesji U.N. –
/d/ Pan Sidzikauskas okazywał większe niż dotychczas zainteresowanie naszą wewnętrzną sytuacją na uchodźstwie, dając wyraźnie do zrozumienia, że stan rzeczy, jaki istnieje u nas, utrudnia mu
w znacznej mierze możność skutecznego oddziaływania w sensie pozytywnym na tych spośród jego kolegów, którzy są przeciwnikami wymiany listów z rządem polskim.
/e/ Odradzałem p. Sidzikauskasowi upierania się przy „Protocole
secret“, dając wyraz poglądowi, że nie ma żadnych szans abyśmy jakikolwiek, protokół podpisali z którego implicite wynikałoby, że się
zrzekamy praw do Wileńszczyzny. Starałem się umniejszyć znaczenia
naszych wewnętrznych trudności partyjno-politycznych, podkreślając autorytet Pana Prezydenta Rzeczpospolitej, dokoła którego skupia
się znakomita większość społeczeństwa i polityków na emigracji oraz
główne ośrodki wojskowe.
3-o Moje ogólne wrażenie, że nie należy liczyć się w najbliższej
przyszłości z możliwością pozytywnego załatwienia sprawy wymiany
listów z Litwinami. –
/-/ Tadeusz Gwiazdoski
207
Nr. 91. Informacinis laiškas Z. Berezowskiui, 1948 10 26.
WIADOMOŚCI ZE ŚWIATA.
Dnia 26 października 1948 r.
[…]
Wiadomości polityczne.
List ministra Tarnowskiego do prasy litewskiej. W londyńskim miesięczniku politycznym „Przegląd Polski” w numerze październikowym ukazał się pełny tekst listu, skierowanego przez Ministra Spraw Zagranicznych Rzeczypospolitej
Polskiej p. Adama Tarnowskiego do działaczy emigracyjnych litewskich na ręce redaktora litewskiego pisma „Ziburiai“, wychodzącego
w Augsburgu w zachodnich Niemczech. List ten jest odpowiedzią na
pismo, skierowane przez działaczy litewskich do Prezydenta Rzeczypospolitej Polskiej, p. Augusta Zaleskiego.
Najważniejsze ustępy listu ministra Tarnowskiego brzmią, jak
następuje:
„rząd Rzeczypospolitej Polskiej jest od dawna zdecydowanym zwolennikiem związku państw Europy Środkowo – Wschodniej. Za ścisłym porozumieniem związku państw przemawiają przede wszystkim
dwa względy: wzgląd na konieczność zapewnienia im bezpieczeństwa
oraz wzgląd na zapewnienie im pomyślnego rozwoju ekonomicznego.
Skoro siły każdego poszczególnego państwa, położonego pomiędzy
Niemcami a Rosją nie były i nie będą dostateczne dla obrony jego niepodległości i skoro każde z tych państw znajduje się w podobnej sytuacji wobec Rosji i Niemiec – zdrowy rozsądek nakazuje im szukanie
sposobów zbiorowej samoobrony.
Z największą uwagą śledzimy wszelkie objawy oporu wśród narodów, znajdujących się za żelazną kurtyną. Opór ten istnieje prawie
wszędzie w krajach okupowanych przez Rosję. Oczywiście, nie może to
być opór czynny, zbrojny, gdyż w obecnych warunkach byłby on szaleństwem. Obowiązek jawnego zwalczania obecnego porządku rzeczy w
krajach uciemiężanych spada na znajdujących się na uchodźstwie wolnych przedstawicieli tych krajów.
208
Ścisłe porozumienie i współdziałanie między ich przedstawicielami
uważam za niezbędne. Powinni ono nastąpić jak najprędzej. Wspólne
nasze postulaty będą miały znacznie większą szansę realizacji niż wysuwane oddzielnie dezyderaty.
Byłem zawsze i jestem nadal gorącym zwolennikiem jak najbardziej
harmonijnego ułożenia stosunków pomiędzy Litwą i Polską zgodnie z
interesami obu tych państw i szczerza żałuje, że kilkukrotnie podejmowane próby porozumienia, w okresie pomiędzy obu wojnami, nie dały
pożądanych rezultatów.
Jestem przeciwnikiem odkładania na później usiłowań polepszenia
stosunków polsko–litewskich. Nie przykładam wagi do tego, która ze stron
ma formalnie pierwsza podjąć inicjatywę w tej sprawie. Moim zdaniem
najważniejszą rzeczą w tej chwili jest stworzenie atmosfery dobrej woli
i życzliwości po obu stronach oraz wzajemnego przekonania, że inicjatywa którejkolwiek ze stron znajdzie przyjazny oddźwięk drugiej.
Przyjacielska współpraca polsko–litewska może być osiągnięta przez
wznowienie stosunków oficjalnych polsko–litewskich, udzielanie sobie
wzajemnego poparcia w akcji politycznej obu stron, uzgodnienie ich
akcji polityczno-dyplomatycznej oraz działalności prasowo-propagandowej, współdziałanie w akcji, mającej na celu stworzenie ścisłych porozumień politycznych, gospodarczych i kulturalnych między państwami Europy Środkowo-Wschodniej, oraz przez wspólną akcją na terenie
międzynarodowym w sprawie warunków egzystencji oraz politycznych
i kulturalnych praw uchodźców z obu krajów.
Stanowisko rządu polskiego w stosunku do Litwy jest od dawna sformułowane i nacechowane szczerą życzliwością i prawdziwą przyjaźnią. Rząd polski uznaje nieprzerwane istnienie niepodległości Państwa Litewskiego pomimo okupacji niemieckiej i
sowieckiej. Rząd polski uważa za bezprawne i niebyłe przyłączenie
Litwy oraz innych państw bałtyckich do ZSRR. Rząd polski uznaje prawo Litwy do słusznych odszkodowań ze strony Rosji za materialne i moralne krzywdy, wyrządzone narodowi litewskiemu przez
okupacyjne władze rosyjskie. Analogiczne odszkodowania należą
się również Litwie za strony Niemiec. Rząd polski uważa za słuszne
i pożądane, aby terytorium Litwy było powiększone przez przyłączenie
do niego północno – wschodniej części Prus Wschodnich.
209
Pragnę podkreślić, że zdaniem rządu polskiego załatwienie wszelkich spraw spornych, jakie powstać mogą między Litwą i Polską, winno być dokonane po odzyskaniu niepodległości przez oba narody w
drodze prawdziwie pokojowej, w duchu słuszności, sprawiedliwości i
przyjaźni, przy uwzględnieniu potrzeb oraz interesów obu stron.
Rząd Polski odrzuca bezwzględnie linię wytkniętą w Jałcie jako
wschodnią granicę Polski. Wschodnia granica Polski została ustalona
kompromisowym Traktatem Ryskim. Rząd rosyjski nie kwestionował
tej granicy aż do czasu tajnych porozumień sowiecko-niemieckich,
skierowanych przeciwko Polsce w sierpniu 1939 r.
Co się tyczy interesów mieszkańców wschodnich ziem Rzeczypospolitej narodowości niepolskiej, to rzecz oczywista, że ich interesy
winny być w pełni zabezpieczone w ten sposób, by zapewnić możność
harmonijnego współżycia wszystkich mieszkańców Polski“.
Nadaliśmy, z działu wiadomości politycznych, list Ministra Spraw Zagranicznych Rzeczypospolitej Polskiej, p. Adama Tarnowskiego, do działaczy litewskich. List ten jest odpowiedzią na pismo, skierowane przez działaczy
litewskich do Prezydenta Rzeczypospolitej Polskiej, p. Augusta Zaleskiego.
Jest to streszczenie szeregu rozmów pewnego Polaka z Litwinem
Rasztenisem w Paryżu.
„Tezy“ nie mogą być brane pod uwagę w żadnym wypadku, jako odbicie
nastrojów politycznych wśród Litwinów w Paryżu, z którymi się spotykamy.
Są one jedynie wyrazem nastrojów prywatnych wśród przeciętnej inteligencji litewskiej i jako taki wyraz zasługują z naszej strony na pewną uwagę.
Šaltinis: BJ, Przyb. 111/08.
Nr. 92. D. C. Straipsnis „Lietuvos–Lenkijos“ santykiai, 1954.
Lietuvos–Lenkijos santykiai
1. Politinių Studijų Klubo plotmėje
Lietuvos–Lenkijos santykių problema yra dviašmenė. Iš vienos
pusės, šių santykių padorus sutvarkymas yra viena iš pagrindinių
210
Lietuvos nepriklausomybės garantijų. Iš antrosios tačiau pusės, šie
santykiai apsunkinti tokios bjaurios praeities hipotekos, kad kiekvienas bandymas juos spręsti dabarties sąlygų diktuojamomis prielai
domis tuoj kelia visokiariopų reministencijų, įtarimų ir tarpusavio
nepasitikėjimo.
Nežiūrint į tai, dabartinė abiejų valstybių padėtis labiau negu kada
nors beldžiasi į abiejų tautų tremties visuomenininkų bei politikų
sąžines, kad ieškotų Lietuvos–Lenkijos santykiams abiems pusėms
priimtino pagrindo ir juo atremto sprendimo. Todėl tenka nuoširdžiai
sveikinti Politinių Studijų Klubo New Yorke iniciatyvą Lietuvos–Lenkijos santykius judinti. Pradžią padarė prof. S. Sužiedėlis190 paskaita, su
kurios mintimis pravers ir skaitytojams susipažinti. Negalima ginčyti,
kad Lietuvos–Lenkijos tarpusaviniams santykiams į gerą kelią įstatyti
reikia ne tik abiejų pusių geros valios ir teisingo tarptautinės padėties
įvertinimo, bet ir objektyvaus savo partnerio pažinimo.
Pradžioje prof. Sužiedėlis praeities Lenkiją charakterizavo kaip
besienę valstybę. Praeitis lenkų neprikausčiusi prie pastovesnių sienų.
Lenkai savo sienų dar tebejiešką. Jei nuo pačių lenkų tepriklausytų, jie
esą vargu besustotų prie Oderio ir Neissės, o rytuose nebesusilaikytų šiapus Dniestro, šiaurėje stengtųsi prieiti Narvą, pietuose – Dunojų. Padalinimai lenkus užklupę anksčiau, negu jie suspėję susitelkti.
Sienos buvę nepastovios. Po I-ojo pasaulio karo Pilsudskio191 kardas ir
Dmowskio192 politika siekę ne tik plačių žemių iki pirmojo padalinimo,
bet norėję paklupdyti ir kitas tautas – lietuvius, latgalius, ukrainiečius,
gudus, čekus. Dėl to Lenkija buvusi atkurta be formos, nenatūrali, su
dviem koridoriais (Vilniaus ir Dancigo), su terorizuojama Ukraina,
lenkinamu Vilniaus ir Seinų kraštu. Dėl to Lenkija tesilaikiusi išviršinėmis priemenėmis, tampoma išcentrinių jėgų. Valstybę tapdę su lenkų tauta, nors turėję arti 30% nelenkų.
190. Simas Sužiedėlis (1903 Peterburgas, Rusija,–1985 Broktonas, JAV) – istorikas, poetas, žurnalistas, pedagogas, visuomenininkas, Ateitininkų federacijos vadas.
191. Józefas Klemensas Piłsudskis (1867 Zalavas, Rusija,–1935 Varšuva, Lenkija) – Lenkijos valstybės politikos veikėjas, maršalas, 1926–1935 m. Lenkijos valstybės vadovas.
192. Romanas Stanisławas Dmowskis (1864 Kamionekas, Lenkija,–1939 Drozdowas,
Lenkija) – Lenkijos valstybės politikos veikėjas.
211
Lenkai, kaip esą žinoma, pirmuosius vakarietiškos kultūros daigai
sodinęsi iš rytinio vokiečių daržo, todėl ir lenkų charaktery nemaža
esą suvokietinto prūsiškumo. Greta slaviškų bruožų, lenkai turį gerą
žiupsnį teutoniškos dvasios, šovinistinės kaitros, nepasotinamų žemės
siekimų, veržlumo į rytus bei šiaurę. Kaip vokiečiai, lenkai visur jiešką ir randą savo kultūros pėdsakų. Abeji pabrėžią savo ypatingą misiją
kitoms tautoms. Abeji sirgę tuo pačiu pasipūtimu. Abeji žavėjęsi savo
rasės poniškumu.
Savaime suprantama, kad su tokia tauta kaimynams esą nelengva
taikoje gyventi ir rasti bendrą kalbą.
Lietuva pradėjusi atsikurti nuo apgraužto tautos branduolio, netgi
neatgavusi etnografinių sienų. Atkūręs Lietuvą kaimietis. Lietuva būvusi diametraliai priešinga Lenkijai. Daug lenkų Lietuvos nesupratę. Ją
laikę atskalūne nuo Lenkijos. Net lietuvių kalba kaikieno buvusi laikoma lenkų kalbos atplaiša, ir tai dar 1938 m. Lenkai vaizdavęsi Lietuvą kaip didžiosios Lenkijos tęsinį. Lietuvos egzistavimas, jų nuomone,
griovęs Lenkijos egzistencijos pagrindus.
Lietuva išplėšusi teritoriją, kurią lenkai nuo Krėvos unijos laikę sava ir per kurią galėję prieiti prie Baltijos jūros. Lietuva atskyrusi
Lenkiją nuo Liepojos ir Rygos, nuo aplenkintos Latgalijos. O Lietuvos
žemės reforma sugriovusi lenkiškos šlėktos ūkinį pajėgumą. Lietuva
išjungusi sulenkintą Bažnyčią ir žavėjimąsi lenkų kultūra. Galima esą
įsivaizduoti, kaip tatai turėję pažeisti lenkų didybės, ekspansijos ir mesianizmo polėkius.
Nepriklausomoji Lietuva Lenkijai sukėlusi tokį pat tragizmą, koks
savo metu (suirus Kalmaro unijai) buvęs Skandinavijoje, išsiskyrus danams, norvegams ir švedams, arba atsidalinus siena portugalams nuo
ispanų, arba atskilus Airijai nuo Anglijos. Pastarasis pavyzdys esąs ryškiausias; airiai kentėję nuo angliškų ponų; airiams esanti primesta anglų kalba; airiai turį vilnietišką Ulsterio klausimą.
Lietuva Lenkijai savo metu buvusi tas pats, kas Prūsija visai Vokietijai arba Graikija Bizantijai. Lenkija kitada rėmusis Lietuvos užkariautomis žemėmis, didėjusi Lietuvos žmonėmis ir laikiusis Lietuvos
valstybine išmintimi.
212
Kokie Lietuvos santykiai būsią su Lenkija ateityje?
Lietuvių nusistatymas esąs aiškus: neduoti niekam daugiau nei savo
žemių, nei žmonių. Lenkų repatriacija mums buvusi naudinga. Okupuotoji Lietuva, kaip esą žinoma, su bolševikine Lenkija ir Vilniaus
klausimą išsprendusi. Bet ar pripažinsianti tai išlaisvintoji Lenkija? Atrodo, ne. Ji neatsisakysianti iš naujo siekti didelės valstybės.
Kai vokiečiai nusismelkę į rytus, o lenkus ėmę be pasigailėjimo žudyti, jie sakę: „Jei tik kada atsigriebsime, eisime iki Berlyno“. Kai taip
kartą Vilniuje vienas lenkas žurnalistas kalbėjęs, jam buvo pastebėta:
„Gerai, atstatysime Gedimino ir Kazimiero Didžiojo santarvę: lenkai
kaunasi vakaruose, lietuviai – rytuose“. „To nebus“, – atsakęs. „Aš žinau, – buvo aiškinama jam toliau, – Gediminas nuėjo iki Vyslos padėti
Kazimierui atlaikyti vokiečių veržimąsi į Pamarį, bet Kazimiero ten
nerado. Jūsų karalius padarė su vokiečiais sutartį ir Pamarį jiems užleido, pats patraukdamas į Voluinę, kur valdė Gedimino brolis Liubartas.
Kazimieras jį laikė pavojingesniu priešu už vokiečius, dėl to prarado
išėjimą į marias. Būtų nauja klaida, jei po karo ir vėl Lenkija norėtų
į abu galu plėstis“. Ir vis dėlto nepavykę to lenko įtikinti, kad siekiant
Vilniaus, Lvovo ir Pamario pasisakoma už agresiją.
Lenkų šlėktos norą didinanti ir Europos apsijungimo galimybė.
Europos Federacijoj Lenkija nenorinti būti tik būgnininkas, o linkusi tapt dirigentu, bent rytų Europoj. Tam reikią didelės Lenkijos. Jei,
karui praūžus, centro Europoj būtų steigiama kokia federacija, Lenkija vistiek esą stotųs ant savarankiškų kojų ir stengtųsi prie savęs kitus
kabinti. Bent Lietuvos atžvilgiu federacijos skraiste esą būtų dengiama
senoji unija. Jos lenkai nesą atsisakę. Jie ją paklotų nugalėtojams, braižant naują Europos žemėlapį.
Vistiek, ar dabartinė padėtis Centro ir Rytų Europoje keisis karu,
ar revoliucija, lenkų būsią stipresnės jėgos ir jos nesivaržysią didesniems plotams užimti, nepaisant susitarimų. Tam esą įrodymų. Prieš
praėjusias Kalėdas Londone lenkai minėję 35 metų sukaktį, kai Lvovas
buvęs atimtas iš bolševikų. Minėjimą rengusi „Lenkijos pietų-rytų žemių sąjunga“ (Związek Ziem Poludniovo-Wschodnich R. P.). Minėjimo
šūkis: „Polski Lwow to pokoj w Europie“. Minėjime kalbėjęs minėtos
sąjungos pirmininkas, iš Ukrainos kilęs Adam Treszka, pabrėždamas
213
būtinumą rytines žemes Lenkijai išlaikyti. O dabartinis egzilinės lenkų vyriausybes premjeras gen. Roman Odrzierzynski193 be kita ko pareiškęs: „Ukrainiečiai... savintasi Lvovą, o kartu ir Mažąją Lenkiją. Jie
turėtų savo dėmesį nukreipti... ne į rytines Lenkijos žemes, bet į Žitomyrą, Klievą, Charkovą, Odesą, Dono baseiną…“ Vadinasi, jūs eikite
dar toliau į rytus ir nereikškite pretenzijų į tas savo žemes, kurias lenkai
savinasi.
Gen[erolas]. Anders194 savo knygoje „Armija tremtyje“ (An Army
in Exile”, London, 1949) rašąs: „Netekti Vilniaus ir Lvovo, tai reiškia
prarasti lenkiškas žemes, kurios aplaistytos lenkų krauju ir buvo su
ja surištos 600 metų... Ar Lenkija gali būti stipri be Lvovo žibalo? Ar
Lenkija gali laikytis, jei Rusija paimtų Vilnių, Lietuvą ir rytų Prūsiją?..
Vadinasi, gen[erolas]. Anders turįs pretenzijų net į rytų Prūsiją, atseit, į
visą Karaliaučiaus sritį.
Dabartinės lenkų egzilinės vyriausybės prezidentas Augustas Zaleskis 1949 m. Londono spaudoj pareiškęs, kad „1939 m. rudenį Vilnių
perleidžiant Lietuvai buvo sulaužyta tarptautinė teisė“. O toks Bostone
lenkų leidžiamas „Kuryer Codzienny“ apie Vilnių terašąs kaip apie lenkišką miestą. Jis taip pat dažnai įdedąs rašinių apie vadinamus „Lenkijos pakraščius“: Latgaliją, Suvalkiją, Tešiną, Ukrainą, Gudiją…
Taigi lenkai neatsisakę ir neatsisakysią siekti Lenkijos nuo marių iki
marių. O jei jų kėslai ir nepasisektų, jie esą keltų plebiscito reikalą ir spirtųsi, kad būt leista grįžti į Vilniaus kraštą visiems repatrijavusiems. Ir
būsią vėl sprendžiamas nebe tik Vilniaus, bet visos Lietuvos klausimas.
Kaip apsisaugoti galimo pavojaus?
Pirmiausia reikią sekti lenkų veiklą, jų pareiškimus ir prireikus reaguoti. Lietuvą liečią dalykai neturį likt neatsakyti. Nereikią būgštaut,
kad tai būsią disonansas bendroj kovoj su sovietais. Vienybė prieš bolševizmą neturinti būt mokama Lietuvos skriauda.
193. Romanas Władysławas Odzierzyńskis (1892 Lvovas, Rusija,–1975 Londonas, Didžioji Britanija) – Lenkijos kariuomenės brigados generolas, Lenkijos Respublikos egzilinės
vyriausybėss ministras pirmininkas 1950–1954 m.
194. Władysławas Albertas Andersas (1892 Błonas, Lenkija,–1970 Londonas, Didžioji
Britanija) – Lenkijos kariuomenės generolas.
214
Toliau. Reikią ieškoti artimesnių ryšių su nuosaikesniais lenkų veikėjais. Tokių esą. Kanandos lenkų suvažiavimas praėjusį rudenį Vilniaus klausimu suskilęs. Bendravimas ir aiškinimasis galįs duoti teigiamų rezultatų. Ypatingo dėmesio būtų verti tie lenkai, kurie savo laiko
„lietuviais“ ir turį sentimento istorinei Lietuvai.
Išvis istorinė Lietuva reikėtų daugiau atskleisti kaip valstybė, anais
laikais „federavusi“ kelias tautas. Ateityje rytų Europos federacijai istorinė Lietuva galinti būti geriausiu pavyzdžiu. Tuo atžvilgiu svetimieji
istorinę Lietuvą permažai tepažįsta.
Svarus veiksnys mūsų santykiams su Lenkija esąs Baltijos valstybių
apsijungsimas. Tremtyje jis turetų gauti visai konkrečius rėmus. Sunkumai reikią įveikti.
Nemaža rūpesčio mums galį sudiryti gudai, kurie savo žemėlapin
sukrauną kartais iki l/3 nepriklausomos Lietuvos, nekalbant apie Vilnių, Gardiną ar Suvalkus. Nemažą gabalą užimą ir Latvijos. Gudijos
klausimas esąs svarbus Lietuvos–Lenkijos santykiams. Lietuva neturinti nuridenti gudų į Lenkijos sterblę. Su gudais radus kompromisą,
Vilniaus klausimas nesudarytų problemos.
Bet ypatingai Lietuvai esanti svarbi Ukrainos nepriklausomybė.
Vilnius ir Lvovas mus riša. Ukrainiečiam reikią padėti atsilaikyti ties
Curzono linija su Lvovu ir gretimom sritim.
Didelis nežinomasis ties Lenkijos likimu esąs Vokietijos veiksnys.
Jis negalėsiąs neveikti ir Lietuvos–Lenkijos santykių. Lietuvos čia laukiąs opus ir sunkus uždavinys – išsilaviruoti.
Pagaliau, kokia beatsikurtų Lrnkija, kad Lietuvos santykius su ja
gebėtume geriausiu būdu tvarkyti, esą turime ją geriau pažinti. Nėra
negalima, kad ateities Lietuva būsianti slavų apjuosta, slavų choleriškų,
vylingų, nenuoseklių ir vislių.
2. Dr. Šaulio testamentinėse mintyse
Vienas iš geriausių Lietuvos–Lenkijos santykių problemos žinovų
buvo laikomas velionis dr. J. Šaulys. Savo šiuo klausimu pažiūras paskiausiai prieš savo mirtį jis yra išdėstęs savo 47. 6. 23. laiške vienam
mūsų diplomatų. Jis rašo:
– Turėjęs nemaža patyrimo su Lenkais, neskaitant tolesnės praeities, nors ir šio karo metu, aš esu pasidaręs didelis mūsų galimo su
215
Lenkais susitarimo skeptikas. Iš antros pusės betgi negaliu neigti, kad
šioks ar toks su mūsų pietų kaimynu sutarimas kai kuriais klausimais,
turint omenyje mūsų geografinę padėtį ir iš jos plaukiančias išvadas,
kaip lygiai mūsų bendrus gyvenamojo momento rūpesčius, būtų labai
pageidaujamas.
– Šio karo metu yra tekę mums čia dalyvaujant pp. S[tasiui]. L[ozoraičiui]. ir E[dvardui]. T[urauskui], vesti su Sikorskio atstovu ilgus
ir pakartotinus pasikalbėjimus, kurių pasekmėje teko gauti šitokį Lenkų vyriausybės pareiškimą (42. V. 23) „Le Gouvernement Polonais,
vivement intéressé à la cause de la Lithuanie indépendente, exprime
sa ferme convietion que, conformément à la volonté inébranlable de la
Nation Lithuanienne à son droit imprescriptible à l‘indépendance ainsi
qu’aux dispositions de la Charte Atlantique, la République de Lithuanie, à l’issue de cette guerre. recouvrera le plein exercice de ses droits
souverains“195 ir t. t.
– Gauti iš Lenkų sutikimą nustatyti jau prieš karui baigiantis tarpusavio sienas mūsų reikalavimų prasme, t. y. gauti Vilniaus pretenzijų
išsižadėjimą, nežiūrint ilgų kalbų, mums nepasisekė, Lenkams aiškinantis, kad jiems karo emtu daryti šitokie žygiai, dėl visokių principinių taktikos sumetimų, nesą visai galima. Net palankiausias mums
Sikorskio tarpininkas, ir tas rado, kad Vilniaus kl[ausimas]. tai esąs
mūsų būsimų santykių funkcijos klausimas. (M. p. Red.). Vadinasi,
jei mūsų santykiai su jais būtų nustatyti priimtina jiems prasme, tai
Vilniaus kl[ausimas] nebesudarytų jokio sunkumo susitarti, kaip mūsų
pageidaujama.
– Kad karo metu egzilinė Lenkų vyriausybė bijojo imtis žygių, kurie galėtų pasunkinti jos padėtį krašto ir jame vyraujančių nuotaikų
atžvilgiu, galima visai gerai suprasti. Todėl tikėtis susitarti su Lenkais
jau karo metu ar preiš galutinai nustatant Europos taikos statusą mums
rūpimais principiniais sienų klausimais, kaip esu jau ir pernai per Berno pasitarimą pareiškęs, būtų tuščios svajonės.
195. Aktyviai susidomėjusi Lietuvos nepriklausomybės atveju Lenkijos vyriausybė išreiškia savo tvirtą įsitikinimą, jog vadovaujantis nepalenkiama lietuvių tautos valia grindžiama neabejotina nepriklausomybe ir Atlanto Chartijos nuostatomis, Lietuvos Respublika dėl šio karo susigrąžins visišką suverenių savo teisių funkcionavimą.
216
– Kas su Lenkais gal reikėtų pamėginti susikalbėti tai kontakto palaikymo reikalu, vedant abiem pusėm kovą už savo kraštų nepriklausomybės atstatymą. Tas kontaktas turėtų pasireikšti tam tikru konkrečiai
nustatytinu bendradarbiavimu, stovint abiem pusėm ant nepriklausomybės ir lygybės pamato, ir išeinant iš bendrų reikalų, vedant abiems
pusėms nepriklausomybės akciją. Visus kitus ateities klausimus reikėtų, man rodos, atidėti, palikus juos spręsti bendradarbiavimo atmosferoje ir sutarus gal vien, kad visi galimi ateities ginčo klausimai bus abiejų pusių rišami susitarimo keliu, taikiu būdu ir draugiškumo dvasioje.
Tatai būtų, nereikia turėti iliuzijų, daugiau pium desiderium ir turėtų
greičiau vien neneigtinos psichologinės reikšmės. Praeitis šiuo atžvilgiu pamokė mus, kad pažadais nevisada galia pasikliausi. Jų išlaikymas pareis daugiau nuo būsimos bendros konjunktūros taip Europoje
apskritai, taip mūsų padangėje ypatingai, o ne nuo geros kontrahento
valios, kurios nevisada galima laukti, kai pradeda žaisti tautinio grobiamojo egoizmo apetitai…“.
3. Vliko ir diplomatų bandymuose
Jau Lietuvoje Vlikas buvo pradėjęs kontaktus su lenkų rezistenciniais veiksniais. II-oji bolševikų okupacija juos pertraukė, tačiau vėliau
jie krašto rezistencijos vėl buvo atnaujinti.
Tremtyje 1946 m. Vliko ir diplomatų I-oji konferencija pasitarimams su lenkais buvo aprobavusi tokias lenkams įteiktinas tezes:
1) Šio karo įvykiai ir padėtis, kurioje šiandien yra atsidūrusios Lietuva ir Lenkija, rodo, kad jų geopolitinė padėtis diktuoja joms glaudų ir
abipusio pasitikėjimo santykiavimo būdą, kuris laiduotų joms susikursimoje pasaulio politinėje sistemoje valstybinę nepriklausomybę ir sąlygas tautinės kultūros ir ūkinės jų piliečių gerovės pažangai. Lietuvių
tauta yra pasiryžusi daryti tinkamas iš šio konstatavimo išvadas.
2) Lietuva ir Lenkija derina savo pastangas visiškam abiejų valstybių suverenumo vykdymui atstatyti ir viena antrai talkina, būtent:
a) keičiasi informacijomis,
b) teikia visokeriopą tarpusavio paramą,
c) derina diplomatinę veiklą,
d) derina propagandinę veiklą,
e) planuoja ir derina bendrai darytinus žygius,
217
f) abi pusės veikia savo visuomenę bei spaudą šiam bendradarbiavimui reikalingiems nusiteikimams sudaryti.
3) Lietuva ir Lenkija tuoj pradeda derybas dėl Lietuvos–Lenkijos sienos.
4) Lietuva ir Lenkija, nustatydamos abiejų valstybių ateities santykių gaires, ims pagrindu šiuos dėsnius:
a) abiejų valstybių nepriklausomybė ir lygybė,
b) užsienių ir apsigynimo politikos derinimas,
c) ūkinis bendradarbiavimas,
d) bendradarbiavimas kultūros srityje.
5) Lietuva ir Lenkija tariasi del glaudėjančio bendradarbiavimo pereinamajame laikotarpyje, kai tuo ar kitu būdu bus pašalinta svetimoji
okupacija ir ligi atsikurs konstituciniai abiejų valstybių organai laisvoj
Lietuvoj ir laisvoj Lenkijoj.
6) Sėkmingiau augščiau suminėtiems uždaviniams vykdyti, tarp
susitariančiųjų nustatomas tinkamas kontaktas.
Vykdydamas šiuos konferencijos nutarimus, Vlikas tarėsi su Lenkų
egzilinės vyriausybės atstovais Paryžiuje, vėliau Londone. Po ilgesnių
nuoširdumo atmosferoj vestų pasikalbėjimų buvo prieita išvada, kad
prie Lietuvos–Lenkijos santykių visiško išlyginimo eitina etapais. Pirmiausia tarpusavinis pripažinimas diplomatinių santykių atnaujinimas,
derinimas pastangų ir vienų antriems talkinimas kovoje dėl laisvės visų
ginčijamų klausimų sprendimas tik taikiomis priemonėmis, draugingumo, teisingumo ir teisėtumo dvasia. Sienų klausimo tuo tarpu neliesti.
Ta prasme 47. 3. 14. Londone jau buvo sutarta pasikeisti atitinkamomis
notomis. Savo nota Lenkijos Vyriausybei Londone Vlikas buvo numatęs:
1. pripažinti Lenkijos vyriausybę Londone politine Lenkų Tautos ir
Lenkijos Valstybės atstove;
2. pareikšti savo sutikimą artimiausiu laiku atnaujinti diplomatinius santykius tarp Lietuvos ir Lenkijos;
3. siekti pilno suderinimo su Lenkijos Vyriausybe politinės-diplomatinės akcijos ir informacinės-propagandinės veiklos tiek Europos,
tiek užeuropinese valstybėse;
4. teikti savo galimybių ribose visišką paramą Lenkų nepriklausomybinei akcijai; laukti už tai analoginės paramos iš Lenkų Lietuvių nepriklausomybinei akcijai;
218
5. bendradarbiauti su Lenkijos Vyriausybe ginant abiejų kraštų
tremtinių medžiagines gyvenimo sąlygas ir jų politines bei kultūrines
teises, ypač bendradarbiauti nustatant ir remiant bendrus postulatus,
kurie bus reiškiami atitinkamoms tarptautinėms įstaigoms, besirūpinančioms tremtinų likimu;
6. linkęs pradėti su Lenkijos Vyriausybe kalbas dėl pagrindų ir formų santykių tarp Lietuvos ir Lenkijos po to, kai abi valstybės atgaus
nepriklausomybę;
7. bendradarbiauti su Lenkijos vyriausybe akcijoj, turinčioj tikslą
pasiekti glaudaus politinio, ekonominio ir kultūrinio susipratimo tarp
Rytų–Vidurio Europos valstybių;
8. pareikšti, kad ginčytinų klausimų sprendimas tarp Lietuvos ir
Lenkijos turi būti atliekamas tiktai taikiu būdu, teisingumo, teisėtumo
ir draugingumo dvasia, atsižvelgiant į abiejų valstybių reikalus ir tautinius bei valstybinius interesus.
St[asiui]. Lozoraičiui užvetavus, pasikeitimas notomis neįvyko.
Prasidėjus tarp Vliko ir Lozoraičio, pasak Railos196, „negrų kovai patamsyje“, per paskutinius 7 metus šis didžiausios Lietuvai reikšmes
klausimas buvo visiškai užšaldytas. Ačiū Dievui, kad bent po tiekos
metų vėl šiuo klausimu susidomėta Politinių Studijų Klubo. Dar labiau
dėmesio vertas New Yorke neseniai įvykęs kai kurių narių informacinis
pasitarimas su lenkų Politinės Tarybos čionykščia ekspozitūra.
Šaltinis: LTSC / PLA, J. Dainausko archyvas, 8 dėžė.
Nr. 93. M. Brako197 straipsnis „Mažoji Lietuva ir lenkai“, 1960.
Mažoji Lietuva ir lenkai
Mažosios Lietuvos santykiai su lenkais istorijos eigoje pasižymėjo,
tarpe kito, ypatingai tuomi, kad Mažoji Lietuva niekad nebuvo Lenkijos
partneris, o tik arba jos suvereninių teisių arba jos aspiracijos objektas.
196. Bronys Raila (1909 Plaučiškiai, Panevėžio apskr.,–1997 Los Andželas, JAV) – ideologas, žurnalistas, literatūrologas, rašytojas, poetas, vertėjas.
197. Martynas Brakas (1907 Jankaičiai, Vokietija,–2000 Su Falsas, JAV) – Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, teisininkas, istorikas.
219
Visada Mažosios Lietuvos vardu kalbėjo kiti: vokiečiai (riterių ordinas,
hercogas, elektorius, arba karalius) arba kitų tolimų valstybių alijantai
(Versalis, Potsdamas). Nėra buvę atsitikimo, kad patys Mažosios Lietuvos gyventojai kada nors būtų buvę atsiklausiami, kai lenkų teisės į Mažąją Lietuvą buvo nustatomos arba jų pretenzijos svarstomos. Tik vieną
kartą jie patys turėjo progos lentingai įsiterpti į lenkų užmačias: 1923
metais, kai lenkai sudarė grėsmę Klaipėdos kraštui ir mažlietuviams
reikėjo eiti į talką Didžiajai Lietuvai, užkertant toms pretenzijoms kelią
į realizavimą.
Visa tai yra, žinoma, istorija ir galėtų būti įdomi tik istorikams. Bet
štai mes, mažlietuviai, būdami viena iš Vliką sudarančių politinių grupių, esame pastatomi prieš klausimą, ar sutikti, kad Vlikas su tolygia
lenkų politine organizacija pasirašytų bendrą deklaraciją, kurioje būtų
išreikštas solidarumas kovoje su bolševizmu, kurioje vieni kitiems pripažintų teisę i nepriklausomą valstybę, geriausiai apsaugojama apjungtos Europos rėmuose ir kurioje vieni ir kiti įsipareigotų ateities nesusipratimus išlyginti draugingomis derybomis ir taikiu būdu.
Ar mažlietuviams pritarti tokiai deklaracijai ar jai prieštarauti? Kokia yra tokios deklaracijos reikšmė, žiūrint iš Mažosios Lietuvos interesų taško ir iš bendrų Lietuvos? Pastatykime tą klausimą pirmiausiai
į istorijos rėmus, istorijos, kuri mums teikia skausmų ir nusivylimų
patirtį ir todėl gerokai aptemdo protinį prie klausimo priėjimą ir didina sentimentų aštrumą. Mažosios Lietuvos ir lenkų santykių istoriją
sudaro 1. kaikurie neginčyjami faktai. 2. kaikurios lenkų pretenzijos,
kuriose atsispindi lenkų veržlumas ir tuomi pavojus Lietuvos, ypatingai
Mažosios Lietuvos, interesams.
Politinių Mažosios Lietuvos ir Lenkijos santykių istorija prasideda – išeinant iš siaurų šios apžvalgos rėmų – nuo praleidimo gerų progų Mažąją Lietuvą visumoje įjungti į Lietuvos valstybės sąstatą, kurios,
kaip mums šiandien atrodo, taip akivaizdžiai ir viliojančiai prasivėrė po
Žalgirio mūšio prieš 550 metų, kai Vytautas su Jogaila sumušė Mažosios Lietuvos valdovą, vokiečių riterių ordiną, ir niekieno netrukdomi
galėjo visą tuolaikinę Prūsiją pasiimti kaip karo grobį. Bet vietoj to, tik
kontribucija buvo uždėta vokiečiams ir Vytautui pripažinta teisė į savą
kraštą, Žemaitiją. Melno sutartimi Vytautas (1422 m.) sutiko tenkintis
220
siena, kuri paliko Žemaitiją jam, o atidavė Mažąją Lietuvą nugalėtam
ordinui, nė nejausdamas, kad tuomi penkiems šimtams metų nulėmė
Mažosios Lietuvos politinį likimą.
Antra tokia proga buvo kiek vėliau praleista, kai 1454 m. prieš ordiną sukilo Rytprūsijos riterių ir miestiečių luomas ir lenkų bajorai pramatė galimybę kilusioj ordino valdomam krašte suirutėj vokiečiams
galutinai išvyti iš Baltijos ir jo valdomas žemes pasidalinti su Lietuva,
jei lietuviai jiems teiks karinę pageltą kovose su pasvirusiu ordinu. Bet
Lietuva ir vėl atsisakė progos savo tautybės žmones įjungti į Lietuvos
valstybę (dėl interesų Podolėje ir jau tada beisitempiančių santykių su
lenkais, kurie privertė jėgas taupyti ir laikyti atsargoje galimiems susirėmimams su pačiais lenkais).
Tada lenkai vieni ėmė tvarkytis su Prūsijos valdovais ir, žinoma,
ateityje, iki pirmojo pasaulinio karo pabaigos, lietuviškųjų interesų
Prūsijoje nebepaisė. 1454 m. lenkų karalius Kazimieras Prūsijos ponams uždėjo „inkorporacijos privilegiją“, paversdamas juos savo vasalais ir visą Prūsiją savo lenu. 1466 m. vad[inamojoje]. antroj Torūnės
sutartyje lenkai vakarines Prūsijos dalis pasiėmė sau visiškai ir paliko
tik rytines dalis, maždaug visą Mažąją Lietuvą, ordinui, iš jo paimdamas leno priesaiką. Vėliau, 1525 m., kai į ordino vietą atsistojo Prūsijos hercogystė, brandenburgietis Albrechtas turėjo savo leno priesaiką
lenkų karaliui patvirtinti. Ir tokia Lenkijos leno teisė į Mažąją Lietuvą
išliko iki 1657 m., kada Lenkų karalius Vėluvos sutartyj Brandenburgo
elektoriui pripažino suverenumą į Maž[ąją]. Lietuvą ir sau tik pasiliko
teisę atreikalauti leno teisę tuo atveju, jei brandenburgiečiai liktų be
įpėdinių. Bet ir šios eventualios teisės lenkai išsižadėjo 1701 m., kada iš
elektorystės virto karalyste, valdžiusi Rytprūsius iki kaizerinės Vokietijos sugriuvimo po antrojo pasaulinio karo.
Taigi, lenkai buvo Maž[osios]. Lietuvos suverenai nuo 1454 iki 1701
metų, t. y. per 250 metų. Pati Lietuva tų suverenių teisių dalyve buvo tik
netiesioginiai, per Liublino Uniją su Lenkija; nuo 1569 m. Prūsija buvo
Lenkijos–Lietuvos kondominiumas. Tačiau neatrodo, kad per to kondominumo laikotarpį kokie nors valdžios aktai, išleisti Lietuvos kunigaikštystės, būtų lietę Prūsiją; jie visi buvo leidžiami Lenkijos karalystėje, ir patys Prūsijos luomai ir valdovai turėjo reikalų ne su lietuviais
Vilniuje, o su lenkais Krokuvoje.
221
Visa tai tėra istorija, tik senovės dokumentuose ir istorijos knygose
besireiškianti. Iš tos istorijos, iš tų savo praeities teisių lenkai ir dabarties laikais išveda pretenzijų į Maž[ąją]. Lietuvą, kada tik jos likimas
tampa diskusijų objektas ir prasiveria galimybės preaities teises paversti
dabarties pretenzijomis.
Per Versalės derybas 1919 m. lenkai argumentavo, kad hohencolernai198, apleisdami Karaliaučių, sudarė padėtį analoginę su brandenburgiečių išmirimu be įpėdinių, kad visą laiką šis leno į Prūsiją atgyjimo
eventualumas lenkų respublikai suteikė „ekspektancijos teisę“ ir kad
tuomi iš atgijusio senojo leno pavirto lenkų teise į Rytprūsius, (Schaumacher, Gerchichte Ost und Westpreussens, 174 p.). Mes nežinome tikrai, ar šitokia ar kitokia argumentacija lenkai naudojosi, kai pateikė
savo pretenzijas į sugriuvusios Hitlerio Vokietijos žemes, betgi faktas
yra, kad Potsdame 1945 nebebuvo didelių diskusijų apie tai, kad visi
Rytprūsiai į pietus nuo Karaliaučiaus turi atitekti lenkams, ir taip Gomulkinė Lenkija199 šiandien valdo didelę dalį kadaisia lietuvių–prūsų
gyvenamų žemių.
Tik paties Karaliaučiaus ir Klaipėdos lenkai negavo, nors anos jų
leninės pretenzijos apėmė ir vieną ir kitą. Karaliaučius ir Klaipėda liko
už jų ribų, vienas šiandien yra rusiškasis „Kaliningrado Oblast“, o kita
yra integralinė Tarybų Lietuvos dalis. Ir vienas, ir kitas – kaip kaikam
šiandien atrodo – lenkiškų pretenzijų nepasiekiamas.
Tačiau netolimoj praeityj, tiek Karaliaučius, tiek Klaipėda labai
gyvai reiškėsi lenkų aspiracijų veržlume. Dmowskis, lenkų delegacijos
narys Versalės derybose, buvo pateikęs planą, kaip išrišti ir vieno ir
kito politinį likimą: Klaipėda su teritorija iki Nemuno turinti atitekti
Lietuvai, kaip lietuvių apgyvendinta žemė, gi Karaliaučius turi virsti
Tautų Sąjungos protektoratu (J. Stikliorius, Mažoji Lietuva tarptautinėse sutartyse, 41 p.). Pirmoji idėja tapo realybe 99 Versalės sutarties
198. Hohencolernai – 1415–1701 m. Brandenburgo markgrafų ir Šventosios Romos imperijos kurfiurstų, 1701–1918 m. – Prūsijos karalių, 1871–1918 m. – vokiečių imperatorių
dinastija.
199. Władysławas Gomulka (1905 Krosnas, Lenkija,–1982 Varšuva, Lenkija) – Lenkijos
valstybės ir komunistinio judėjimo veikėjas, 1956–1970 m. – Lenkijos jungtinės darbininkų partijos pirmasis sekretorius, faktinis šalies vadovas.
222
straipsniu ir 1923 metų perversmu. Gi iš antros idėjos tuokart niekas
neišėjo: Karaliaučius liko Vokietijos dalis. Bet Klaipėda, nors ir atskirta
nuo Lenkijos nepriklausomos Lietuvos teritorija, nors ir, kaip paviršutiniam Dmowskio plano stebėtojui atrodytų, atitiko lenkų aspiracijoms, tapdama Lietuvos dalimi, vis tik dar ilgai liko savotišku aspiracijų objektu, aspiracijų, kurios neabejotinai surištos su lenkų liublijine
unijomanija. Mes žinom, kad lenkai 1922 m. kėsinosi į Klaipėdą, kad jie
siekė Klaipėdos kondominiumo su Lietuva ir kad tik didžiųjų valstybių, ypatingai ir Sovietų Rusijos, tuo kėsinimosi planu nesidomėjimu
ir Lietuvos valdžios atidumo bei drąsumo dėka buvo išvengtas lenkų
grįžimo į Mažosios Lietuvos dalį ir, nors tik dalinas, pasikartojimas senos lenkų lenko teisės į Prūsiją. Turime dar ir kiek vėlesnį to lenkiško
veržlumo į Mažosios Lietuvos žemes variantą: kai 1927 m. ėmė svilti
Dancigo klausimas ir lenkų teisės ten ėmė svyruoti, Pilsudskis pasikalbėjimuose su Stresemanu200 kėlė mintį iškeisti vokišką Dancigą už
lietuvišką Klaipėdą... (Kultura, 1956 m. Nr. 67). Iki kokio laipsnio neišspręsta liko, lenkų akimis žiūrint, ir Karaliaučiaus problema Potsdamo konferencijoje matosi iš gandų, kad, būtent, sovietai planuoja Rytų
Vokietijai grąžinti Stetiną ir už jį lenkams kompensuoti Karaliaučiumi.
Bet mums nereikia leistis į gandų narpliojimą, kad ir iš kitokių praeities patyrimų suprastumėm, kaip tampriai Mažosios Lietuvos santykių su lenkais klausimas yra suriškas su bendra Lietuvos–Lenkijos
kaimynystės problematika. Savo ekskursu į anuos specifiškus Mažosios
Lietuvos ir lenkų praeities santykius tik noriu pabrėžti, kaip neišvengiamai bendra Lietuvos–Lenkijos kaimynystės veikia ir Mažąją Lietuvą bei jos likimą. Lenkiškos netiesioginės aspiracijos į Mažąją Lietuvą
visada kilo iš dviejų šaltinių: 1. iš lenkiškosios liublijinės unijomanijos
ir 2. Lenkijos sienų rytuose ir vakaruose nepastovumo ir ginčytinumo.
Anoji unijomanija sukosi Dmovskio galvoje, kai jis siūlė Versalyje
Nemuno žemupyną atiduoti Lietuvai, kuri vis vien geriausia tvarkytųsi
senosios Liublino unijos rėmuose: ji sukosi taip pat ir Pilsudskio galvoje, kai liepė Želigovskiui pagrobti Vilnių; ji ir 1927 m. vaidenosi jam, kai
200. Gustavas Stresemanas (1878 Berlynas, Vokietija,–1929 Berlynas, Vokietija) – Veimaro respublikos kancleris ir užsienio reikalų ministras.
223
nerpliojo Dancigo klausimą su Stresemanu; ji ir Beckui201 suko galvą,
kai šis 1938 m. ultimatumu atstatė diplomatinius su unijos idėjos seniai
atsikračiusia Lietuva. Ji, žinoma, veikia ir šiandien tą egzilų lenkų daugumą, kuri negali apsiprasti su mintimi, kad Vilnius atiteko Lietuvai,
nors ir sovietinei.
Jei kaikam iš lenkų anoji unijomanija ir atrodytų šiandien atgyventu dalyku, atsidūrusiu prieš užmirštos istorijos sieną, dabartinių
lenkų sienų slidumas juos verčia ieškoti visokios rūšies kompensacijos objektų kitų tautų sąskaiton, jei ir vėl prasivertų galimybės senoms
ar naujoms aspiracijoms į svetimas žemes reikšti. O tų sienų slidumas
plaukia ir iš tų santykių, kuriuos yra sukūrusi sovietinė tvarka Rytų
Europoje. Visi mes geidžiame tos tvarkos sugriuvimo, ir ko greičiausiai. Bet visi turime tada skaitytis su Lenkijos sienų subyrėjimu Rytuose
(Curzono linija) ir Vakaruose (Oder-Neisse). Lenkams, žinoma, trokštantiems būti dideliem ir galingiem, norėtųsi palaikyti tai, ką jie turi
šiandien Vakaruose ir atgauti tai, ką jie yra praradę rusams, gudams,
ukrainiečiams ir lietuviams Rytuose. Sovietinės taikos griuvėsiuose,
karo ar maišto ar kitokios suirutės pasėkoje, jiems, turintiems daugiau
jėgos negu lietuviai, didybės troškulys be abejojimo suteiks nepramatomų galimybių sukurti „fait accomplis“ a la Želigovski tiek Vilniuje,
tiek Klaipėdoje, tiek Karaliaučiuje. Iš tokių galimybių perspektyvų ir
žiūrint į rusų vienpusiškai sukurtų santykių Rytų Europoje bendrai,
kurie tautų priešingumus sovietine jėga ir smurtu tik yra pridengę,
bet ne galutinai išsprendę, silpniesiems lietuviams niekada nepervėlu
ir niekada ne peranksti ieškoti būdų ir priemonių apsisaugoti. Niekas
nežino kada lietuviai ir lenkai beatsidurs tokioj padėtyj, kaip šiandien,
kai bendras abiejų priešas ir bendras vergijos likimas didybės manija
apsėstus lenkus kviečia būti nuosaikiems ir sukalbamiems. Jei jau anais
prieškariniais laikais ana unijomanija ne visi lenkai buvo lygiai stipriai
apsėsti, jei jau tada, pav., Krokuvos lenkas į Lietuvos reikalus žiūrėjo
blaiviau negu varšuvietis ar vilnietis, tai šiandien emigracijoje ta unijomanija, nors ir vis dar stipriai besireiškia visokiuose jų pasisakymuose
ir viešose demonstracijose, yra netekusi daug savo karštos ugnies. Bet
201. Józefas Beckas (1894 Varšuva, Lenkija,–1944 Stanestis, Rumunija) – Lenkijos politikas, diplomatas.
224
mes lietuviai niekad negalim būti tikri, ar ta ugnis ne suliepsnos vėl, kai
tik Lenkijos vairą paims į rankas ir vėl koks unijomanas. Bet ne tik istorijos reminiscencijų natūralus blukimas ir emigracijos atstumas nuo
praktiškų kasdienių valstybinių uždavinių, lenkus be abejojimo veikia
dviejų dešimtmečių laisvos ir unijos neregėjusios Lietuvos valstybės nesugriaunamas faktas su visais savo laimėjimais be ir net nežiūrint lenkiškos bajoriškos kultūros ingredientų. Galimas dalykas, kad bukus ir
nepaliaujamas Lietuvos atsisakymas turėti su veržlia Lenkija bet kokių
valstybinių reikalų unijomanams yra laikui bėgant įspūdžio padaręs.
Lenkai ir lietuviai, stovėdami prieš savo laisvės griuvėsius, jau
II karo metu gerai jautė reikalingumą geros ateities kaimynystės labui
bandyti, bent tam tikrose ribose, susikalbėti. Ir tie pašnekesiai turi jau
rekorduotą istoriją. 194 m. lietuviai diplomatai turėjo pasitarimus bendrais reikalais su Sikorskio atstovais. Ir Vlikas, dar Lietuvoje, buvo pradėjęs užmegzti kontaktus su lenkų rezistenciniais veiksniais. Tremtyje
1946 m. Vlikas ir diplomatai pirmoj savo konferencijoj buvo aprobavę
pasitarimus su lenkų egziline vyriausybe ir tiems pasitarimams išdirbę tam tikras tezes. Vliko atstovai ėmė kalbėtis su lenkais Paryžiuje ir
Londone. Ir 1947 m. jau su jais buvo susitarta pasikeisti notomis, kuriose, be kita ko, sutarta prie Lenkijos–Lietuvos santykių išlyginimo
eiti etapais ir atsistoti ant šių pagrindų: tarpusavinis pripažinimas, talkininkavimas kovoje dėl laisvės, ginčyjamų klausimų sprendimas tik
taikiomis priemonėmis ir k. Sienų klausimo sutarta tuo tarpu neliesti.
Bet tuokart S. Lozoraitis vetavo notų pasikeitimą ir nuo to laiko iki šių
dienų, kada lenkų Rados atstovai vėl ima siūlyti pasitarimų tęsimą ir
bendros deklaracijos pasirašymą, visas reikalas liko įšaldytas (Į Laisvę,
1954 m. Nr. 3 (40) p. 54.)
Taigi, New Yorke vykusieji pasitarimai yra tik tąsa anų Europoje
vykusių. Ir pagrindai, dėl kurių siekiama susitarti iš esmės tie patys.
Tad atrodytų, kad bereikia tik pasirašyti kas jau seniau Vlikui atrodė
priimtina bei reikalinga ir imtis praktiškų žygių tiems bendriems pagrindams įvykdyti.
Bet 1947 metų sąlygos kitokios negu 1960 metų. Turiu galvoje ne bendrą politinę padėtį ar lenkų–lietuvių santykių esmės kitėjimą (šiais atžvilgiais tik gal šaltojo karo sukeltas bendras pasaulinių santykių raidos
225
pagreitėjimas ir suaštrėjimas įneša į reikalą skubos ir neatidėliotinumo
elementą), bet Vliko vidaus reikalus, Vliko ryžto silpnėjimo ir akiračių
siaurėjimo ligą. Čia ne vieta analizuoti motyvus, kiek jie surišti su vlikinėmis bėdomis: panašiomis bėdomis, gal dar aukštesniu laipsniu, yra
apsėsti ir lenkų politiniai veiksniai. Bet tik noriu pateikti konkretų įvykį:
Vliko 1959 m. birželio 20 d. Vliko Praplėstam Prezidiumui buvo pateiktas deklaracijos pasirašymo klausimas balsavimui. Jis liko atmestas. Tik
4 balsai buvo „už“ (socialdemokratų, Ūkininkų Sąjungos, Ūkininkų Partijos, ir mažlietuvių); kiti 5 pasisakė prieš. Minėtini ypatingai krikdemų ir
liaudininkų motyvai: jie nemano, kad yra naudos iš tokios deklaracijos,
jei lenkai nepareiškia, kad jie atsisako pretenzijų į Vilnių. Bet posėdyje
jie iškėlė ir kitą motyvą: ana „Rada“ nesanti pakankamai reprezentatyvi
organizacija, kad gailėtų būti Vliko partneriu. Šis motyvas kyla iš liaudininkų ir krikdemų santykių su lenkais „liaudininkais“ ir „krikdemais“,
kurie priklauso visi žaliojo internacionalo ir CDUCE202 organizacijoms ir
rungiasi su „Rada“ ir, žinoma, neigia jos „kompetenciją“.
Bet deklaracijos pasirašymo reikalas tuomi nebaigtas. Ypatingai
lenkai yra pasiryžę nenuimti jo nuo darbotvarkės.
Grįžtu prie įžangoje iškelto klausimo: ar mažlietuviams pritarti tokios deklaracijos pasirašymui ar ne?
Aname Vliko Praplėsto Prezidiumo posėdyje mažlietuvių vardu
buvo paduotas balsas už pasirašymą. Bet tai nebuvo vieninga visų maž
lietuvių nuomonių išraiška, o tik MLRS203 Centro Komiteto Prezidiumo daugumos ir MLT204 Prezidiumo pirmininko. Čikagiškiai, torontiškiai ir montrealiečiai mano, kad, jei jų nuomonę galima subendrinti, be
aiškios deklaracijos lenkų vardu, kad jie išsižada Vilniaus ir Mažosios
Lietuvos arba bent pareiškia tais reikalais savo aiškų nusistatymą, nėra
ko bendrai su jais deklaruoti.
Pranešėjas, kaip anksčiau, taip ir dabar, yra nuomonės, kad tokio
turinio ir tokių partnerių bendra deklaracija pasirašytina ir kad tie motyvai, kurie pateikti priešingai nuomonei pagrįsti, ne vietoje.
202. Christian Democratic Union of Central Europe (angl.) – Vidurio Europos krikščionių demokratų sąjunga.
203. Mažosios Lietuvos rezistencinis sąjūdis.
204. Mažosios Lietuvos taryba.
226
Jeigu lenkų Rada ir visai kategoriškai ir nedviprasmiškai pareikštų, jog ji mano, kad Lenkija neturi pretenzijų nei į Vilnių nei į Mažąją Lietuvą (Klaipėdą ar Karaliaučių), jos pareiškimas neprilygtų
garantijai, kad būsimieji Lenkijos Valdovai vis vien tokių pretenzijų
nekeltų. Šie (neturėkim iliuzijų) ateityje Lenkijos valstybinius interesus turės, ar norės ar nenorės, atremti į Linkijos geopolitinę padėtį ir
Lenkijos sienų slidumą: Lenkijos Vakarų sienų griuvimas ar kitėjimas
automatiškai turės Lenkijos valdovų akis nukreipti į Rytus ir Šiaurę
dėl kompensacijos objektų; jie čia nepaisys nei priešingų Lietuvos interesų, nei egzilinių veiksnių pareiškimų. Jie taip pat, tiek Vilniaus,
tiek Mažosios Lietuvos klausimus, įterps į tą funkciją, kurią tuo metu
vaidins bendri politiniai Lenkijos–Lietuvos santykiai, funkciją, kurią
apibūdins naujos Rytų Europos bendra politinė struktūra. Jei joje rasis vieta puoselėti liublijinei unijomanijai, būkim tikri, kad lenkiški
planai ir argumentai išplauks iš senosios Lenkijos karalystės konstitucijos ir neužmirštų suvereninių teisių į Mažąją Lietuvą. O jei toji
struktūra atsirems į suvienytą Europą, tai galim tikėtis, kad Lenkijos
valdovai susidurs su tautinių interesų varžtais ir valstybinių sienų esmės ir reikšmės kitimu.
Taigi, ne iš vienokių ar kitokių įsipareigojimų ateičiai imtini motyvai atsakyti į pastatytąjį klausimą dėl anos bendros deklaracijos, o iš tokių vienų ir kitų pareiškimų, kurie apsako dabartinius lenkų–lietuvių
santykius, jiems duoda naują ir prasmingesnį pavidalą negu istoriniai
ir tuomi gali padėti pagrindą istoriniam precedentui: lenkai su lietuviais bendradarbiauja, o ne mušasi; lenkai ir lietuviai galų gale supranta
kaimyninės draugystės ir vieningos kovos prieš bendrą priešą prasmę;
lenkai ir lietuviai patvirtina iškilmingai savo pasiryžimą šia linkme
grįsti ir ateities santykius. Tokia deklaracija, esamose sąlygose, nėra ir
negali būti valstybinis aktas, lemiąs konkrečius gyvybinius reikalus,
bet jis gali ir turi būti psichologinis įrankis santykiavimo atmosferai
keisti ir gerinti.
Jei toji deklaracija paremta lygybės principu, o ne stipresniojo diktatu mažesniajam, jei ji nedviprasmiškai Lietuvai pripažins teisę į savą,
suvereninę ir nepriklausomą valstybę ir išmes prieskonį į didelę Lenkiją, siekiančią „ot morza do morza“, įjungtos Lietuvos, jau šiandien
227
bus suduotas smūgis liublijinei unijomanijai; tokia deklaracija, vieša ir
iškilminga, turės veikti į tuos lenkus egzilyje ir pačioj Lenkijoj, kurie ja
dar ir šiandien tebėra apsėsti. Jau toks psichologinis efektas turi lietuviams būti akstinas tokiai deklaracijai pritarti.
Jei toji deklaracija nedviprasmiškai pasisakys už draugišką ir taikų
būdą ateities ginčams išlyginti ir išspęsti, mes galim tikėti, kad bent
Radoje susijungę lenkai ir jų veiksnys jėgos ir valios primetimo priemonėms nepritars. O jei joje bus deklaruotas aiškus pasisakymas už
sujungtą Europą, kurioj tiek Lietuva, tiek Lenkija, atidavusios pluoštą
valstybinių suvereninių teisių aukštesniam, virš jų stovinčiam, europiniam organui ir tuomi apribojusios tautinių ar šovinistinių interesų kraštutinumus, mažesnioji Lietuva tik gali laimėti. Nes, kai galimi
ginčai tarp Lietuvos ir Lenkijos bus sprendžiami ne fizine jėga, o dvasinėmis argumentų jėgomis Lietuvai nėra ko bijoti. Jei ginčai bus sprendžiami teisinėj plotmėj bešališkų trečiųjų sprendėjų, nei šie nei patys
lenkai negalės nepaisyti lietuvių teisių didėlesnio svorio ir jų įrodymų
galingesnio įtikinamumo.
Šaltinis: ALKA, M. Brako archyvas, 8 failas, p. 29–35.
Nr. 94. L. Mitkiewicziaus205 laiškas S. Raštikiui, 1968 06 05.
Leon Mitkiewicz [išsiųsta 6. 06. 1968]
Anders, N. Y. 13731
General Stasys Raštikis
774 Pine Str.
Montery. California. 93940.
Leon Mitkiewicz
Anders, NY 13731.
5 czerwca 1968.
Wielce Szanowny Panie Generale,
nie umiem należycie podziękować Panu Generałowi za tak miłe
i łaskawe słowa, jakimi Pan Generał obdarzył moją książkę. Pisałem ją
205. Leonas Mitkiewiczius-Żółłtekas (1896 Zambruvas, Lenkija,–1972 Niujorkas, JAV) –
generolas, Lenkijos diplomatas.
228
w Kownie – „na gorąco“ – a dopiero znacznie później nadałem jej mniej
więcej formę stylistyczną. W każdym razie powinien się przebijać w niej
mój wielki sentyment do Litwy, do Litwinów… a razem z tym pewne
ukłucia, które miały miejsce przy samym końcu mego pobytu w Litwie.
Tempore mutuandus. Dzisiaj, w obecnej sytuacji, Litwa i Polska są w
niewoli. Być może, że nawet Litwa znajduje się w położeniu gorszym, niż
jej sąsiadka – Polska.
Fakt ten powinien połączyć nas – Litwinów i Polaków – będących na
emigracji /a może i w naszych krajach?/ i w diasporze, do wspólnej pracy
nad odzyskaniem naszej Niepodległości i Niezależności w postaci działania w krajach wolnych od imperializmu sowieckiego, nie wspominając
już nic o komunizmie sowieckim.
Kwestia Wileńska została już dawno rozwiązana. Co prawda nie według życzenia Piłsudskiego, który oddawał Wilno – stolicę W. Ks. Litewskiego – Litwinom, pod warunkiem, że będzie to specjalny kanton Litwy
z pelnymy prawami dla Polaków, ale jak by nie było kwestia Wilna jest
rozwiązana. To powinno pomóc Litwie i Polsce zapomnieć dawne urazy
i żyć w sąsiedztwie w przyjaznej zgodzie, szczególnej na emigracji.
I my, oboje z żoną – wspominamy bardzo mile czasy spędzone w
Kownie, w pięknej Litwie. Żona moja śle Państwu Generałostwu miłe
pozdrowienie i ukłony. Wyrazy głębokiego szacunku i poważania łączę
dla Pana Generała – będąc na Litwie uważałem Pana Generała za jednego spośród nielicznych Litwinów, którzy dokładnie zdawali sobie sprawę z narastającej sytuacji w roku 1939/1940.
Jaśnie Wielmożny Pan
Generał Stasys Raštikis
/-/ Leon Mitkeiwicz [parašas]
Šaltinis: VUB RS, f. 273–62.
Nr. 95. A. Gurecko tekstas „Mūsų santykių su lenkais klausimu“, 1977.
Mūsų santykių su lenkais klausimu
Jau 38 metai kaip Vilnius sugrįžo Lietuvai. Jis dalinasi su visa Lietuva tuo pačiu likimu jau daugiau negu du kart tiek laiko kiek jis išbuvo
229
lenkų okupacijoj. Ir vistik Suvalkų sutarties sulaužymo ir Vilniaus užgrobimo padaryta žaizda vis dar tebėra neužgijus. Ji ir negali užgyti,
kol dar vis yra lenkų, neatsisakančiu, savo pretenzijų į Vilnių.
Vilnius buvo prarastas ir atgautas spalio mėnesį. Ta proga „Drauge“
pasirodė prof. J[ono]. Kuprionio206, A[lgio]. Regio207 ir K[azio]. Barono208 pasisakymai mūsų santykių su lenkais klausimu (rugsėjo 15 ir 28
ir spalio 10 d.). Visi tie straipsniai labai teisingai priminė vis dar gyvas
lenkų užmačias į Vilnių. Iš tikro, Rytų Europos išsivadavimo iš sovietų
letenos atveju Lietuva gali ir vėl atsidurti prieš lenkų agresijos pavojų.
Dauguma lenkų emigracijai vadovaujančių asmenų vis dar puoselėja svajones kaip iš naujo užgrobti Vilnių, Lvovą, ir kitas lietuvių,
gudų ir ukrainiečių žemes bent iki 1921–1939 m. sienų, kartu, žinoma,
pasilaikant visas iš Vokietijos atimtas jos rytines provincijas – Sileziją,
Neumarką, Pomeraniją, ir Pietinius Rytprūsius. Dar daugiau. Jie taiko
prijungti prie Lenkijos ir visą likusią, rusų valdomą, šiaurinę Rytprūsių
dalį – Mažąją, Lietuvą. Lenkai jau pasiekė, kad nuo 1972 m. Mažoji
Lietuva su Karaliaučiumi, Įsrutimi, Tilže ir Ragaine yra priskirta Lenkijos bažnytinei provincijai. Taip jie ruošia pagrindą naujoms Lenkijos
pretenzijoms. Jei Lietuvai ir Lenkijai išsivadavus nuo rusų, lenkans tikrai pasisektų užimti Vilniaus kraštą ir Mažąją Lietuva nuo Zarasų iki
Nidos, tai ir likusi Lietuvos dalis, jų apsupta iš rytų, pietų, ir vakarų,
kažin ar ilgai patvertų. Lenkai sugebėtų pramatyti kokį nors vidaus ar
užsienio pavojų, nuo kurio jie jaustųsi turį Lietuvą gelbėti priglaudžiant
ją savo „globon“.
Sunku pasakyti kiek toki ateities siekiniai paplitę pačioj Lenkijoj, nes
jų pasireiškimų viešumoj rusai nepakęstų, tad kiek jų yra, jie turi būt laikomi paslaptyje. Tiesa, Lenkijos vyriausybė yra pasirašiusi 1945 m. sienų
sutartį su Sovietų Sąjunga, pagal kurią ji atsisakė didžiosios dalies svetimų žemių rytuose, tarpe jų ir Vilniaus. Lenkų administracija Suvalkų
krašte lietuviams gana tolerantiška. Pogrindžio „Aušra“ lietuvių padėtį
206. Jonas Kuprionis (1901 Kiaušai, Anykščių vlsč.,–1982 Van Nuysas, JAV) – miškininkas, pedagogas, žurnalistas, redaktorius.
207. Algis Regis (1914 Poderiškiai, Kauno apskr.,–2009 Čikaga, JAV) – visuomenės veikėjas, JAV LB narys.
208. Kazys Baronas (1890 Viešintai, Panevėžio apskr.,–1949 Čikaga, JAV) – žurnalistas,
redaktorius.
230
ten net laiko pavyzdžiu, lyginant ją su beatodairišku lietuvių persekiojimu Gudijai priskirtoje Rytų Lietuvoje (Nr. 6 (46), 1977 m.). Suvalkų krašte lietuvių tautines teises laužo ne administracija, bet lenkų bažnyčia.
Tačiau sovietų galybei žlugus dabar Lenkijai vadovaujantys sluogsniai būtų bematant nušalinti ir valdžią paimtų visai kiti žmonės, kurių
pažiūrų į santykius su Lietuva negalima pramatyti. Atsargumas, betgi, reikalauja skaitytis su galimybe, kad jie gali būti pasiryžę, vėl siekti
Lenkijos didybės grobiant kaimynų, žemes.
Kaip nuo to apsisaugoti? Lenkija turi gana didelę ir sovietų gerai
apginkluotą kariuomenę, o Lietuva jokių ginkluotų pajėgų neturi ir
per keletą savaičių jų nesuorganizuos. Net ir suspėjus sudaryti savo
kariuomenę, vienai Lietuvai neužteks jėgų prieš lenkus atsilaikyti, tad
be sąjungininkų neapsieisim. Galima pramatyti, kad didžiausia kliūtis
lenkams leistis į užkariavimus rytuose bus vokiečių pavojus vakaruose.
Todėl jau dabar verta bandyti su vokiečiais išsiaiškinti mūsų senąsias
problemas ir siekti su jais galimai geresnių santykių. Ypač čia svarbūs
iš rytinių Vokietijos žemių rusų ir lenkų išvaryti vokiečių tremtiniai,
nes nei jie, nei jų vaikai savo prarastų tėviškių neužmiršo ir neužmirš.
Kitas galimas mums sąjungininkas, tai ukrainiečiai su kuriais mus
niekas neskiria, o daug bendrų interesų ir sentimentų mus jungia. Su
jais mums reikėtų siekti daug artimesnių ryšių ir šiltesnių santykių
negu iki šiol.
Pagaliau nereikėtų užmiršti, kad nevisi lenkai yra agresyvūs imperialistai, bet yra ir tokių, kurie pilnai pripažįsta mūsų teises į Vilnių.
Net Želigovskio puolimo metu buvo lenkų, kurie prieš klastą ir smurtą
karštai protestavo. Dabar tokių yra žymiai daugiau. Dauguma jų yra
liberalai, socialistai ir kiti kairieji, kurių įtaka išsivadavusioj Lenkijoj
gali būti gana ribota. Bet kas jie ir kiek jų nebūtų, klaida būtų juos atstumti ar į juos nekreipti dėmesio. Mums kiekvienas draugas brangus,
o ypač iš mums šiaip priešiškų tautų tarpo. Tokių draugų mes turime
ir tarp rusų, ir tarp vokiečių, turime jų ir tarp lenkų. Štai čia, Amerikoj
mums labai daug padeda kongreso atstovas Derwinski209. Daugelis apie
Paryžiaus „Kultūrą“ susispietusių blaivesnės galvosenos lenkų intelektualų taip pat yra mums palankūs.
209. Edwardas Derwinskis (1926 Čikaga, JAV,–2012 Čikaga, JAV) – JAV politikas, 1959–
1983 m. Jungtinių Valstijų Atstovų rūmų narys.
231
Bet argi mes čia, emigracijoj galime ką nors naudingo tarp lenkų, vokiečių ar kitų nuveikti? Aišku, kol nėra nepriklausomos Lietuvos, niekas iš
mūsų, nei diplomatai, nei veiksniai negali jos vardu pasirašyti kokių nors
sutarčių dėl sienų, ar dėl ko nors kito. Tačiau mūsų veiksniai, organizacijos
ir net paskiri asmenys gali tarp mūsų kaimyninių tautų jieškoti Lietuvai
draugų, siekiant su jais išsiaiškinimo ir galimai geresnio nuomonių suderinimo. Tuo pačiu metu yra būtina neatlaidžiai kovoti su tomis lenkų institucijomis, organizacijomis ir veikėjais, kurie Vilnių vis dar savinasi. Čia
negali būti jokių kompromisų, nes už dabar atrodančias nereikšmingomis
nuolaidas, ateityje gali tekti labai skaudžiai ir brangiai užmokėti.
Žinoma, draugus ir priešus nevisada lengva iš pirmo žvilgsnio atpažinti, todėl reikalingi kontaktai, reikalingas dialogas, kad išvengtume klaidų ir žinotume kas pas lenkus vyksta, kas iš jų kurias nuomones
atstovauja. Dėl to JAV LB-ės Visuomeninių reikalų taryba palaiko pastovius kontaktus su palyginamai nuosaikia lenkų grupe susispietusią
apie anglų kalba leidžiamą „Perspectives“ žurnalą. Artimesni santykiai palaikomi su Jungtine Prūsų Taryba, iš Rytprūsių kilusių vokiečių
organizacija. Apie susitikimus su lenkais Visuomeninių reikalų taryba pilnai informuoja Vilniaus Krašto lietuvių sąjungą, o su Rytprūsių vokiečiais – Mažosios Lietuvos Rezistencinį sąjūdį, nes Vilniaus ir
Mažosios Lietuvos lietuviai tuos mūsų kaimynus geriausiai pažįsta, ir,
būdami užgrūdinti kovose už rytines bei vakarines Lietuvos žemes, jie
yra geriausiai pasiruošę tokius kontaktus blaiviai ir tiksliai įvertinti.
Ateityje mūsų santykius su lenkais ir vokiečiais plečiant, būtų pravartu
sušaukti veiksnių ir visuomenės konferenciją tų santykių pagrindams,
tikslams ir metodams išsamiai išsiaiškinti. Vilniaus Krašto lietuvių sąjungai ir Mažosios Lietuvos Rezistenciniam sąjūdžiui tokioj konferencijoj turėtų tekti kertinis vaidmuo.
Algimantas Gureckas
Algimantas Gureckas [parašas]
Algimantas P. Gureckas
7210 Abbington Drive
Oxon Hill, Maryland 20021
1977 lapkričio 4 d.
Šaltinis: VDU LII, f. 41, ap. 8, b. 27, p. 20–24.
232
Nr. 96. S. Raštinio pro memoria, 1980 04 22.
Generolo Stasio Raštinio
Pro Memoria
Stebint mūsų dabartinius politinius ginčus dėl mūsų būsimų santykių su Lietuvos kaimynais, gal daugiausia kyla prieštaraujančių nuomonių dėl Lietuvos santykių su Lenkija. Tokiais atvejais ir pas mus ir
pas lenkus kolkas kyla daugiau piktų priekaištų negu ieškojimo būdų
susitarti. Paskendus priekaištuose ir smulkmenose, nerandama kelio net
pradėt svarstyti ginčą, užmirštami net galimi kompromisai, ir pats reikalas net nepajuda iš vietos. Negalint net pradėti tartis, pamirštamas net
pats svarbiausias reikalas, abiejų atidedamas ateičiai, laukiant kažkokių naujų įvykių, kurie palengvintų išsikalbėti. Tokia laukimo ar atidėliojimo politika gali būti net apgaulinga ir privesti net prie apgailestavimo dėl veltui pražudyto laiko.
Kaip pavyzdį, prisiminkime dviejų žmonių ir prityrusių politikų jau
nebe pirmą kartą viešoje spaudoje buvusius pareiškimus dėl lenkų ir lietuvių santykių ateityje. Čia turimas galvoje Lietuvos Diplomatijos Šefas,
deja, neseniai jau miręs, a. a. Lietuvos Ministras Stasys Lozoraitis ir Lenkijos Mokslų Akademijos Profesorius Petras Lossowski210.
Štai tų dviejų patriotų ir prityrusių politikų, lenko ir lietuvio, beveik
vienodi žodžiai ir siūlymas dėl lietuvių ir lenkų politinių santykių ateityje:
1) Profesorius P. Lossowski 1972 metais Paryžiuje leidžiamame žurnale „Więz“ (Ryšys) yra paskelbęs ilgą ir lietuviams palankų straipsnį
„Lietuva ir 1939 metų Lenkų–Vokiečių karas“. Tas jo straipsnis baigiasi
tokiais žodžiais:
„Verta pabrėžti, kad neutrali Lietuvos laikysena 1939 m. lenkų–vokiečių
kare ir su tuo susijęs prieglobsčio suteikimas lenkų kariškiams ir civiliams
pabėgėlias, buvo reikšmingas epizodas lenkų–lietuvių santykiuose. Jis pozityviai išsiskiria ant tuo metu užsitęsusių ginčų ir Antrojo Pasaulinio
karo metu abipusių priešiškumų aiškaus paaštrėjimo. Nepaprastai sunkiu
momentu kovojant su hitleriniu užpuoliku, Lenkija patyrė palankumą iš
Lietuvos, kuri jau vien savo neutralia laikysena, kokie bebūtų jos matyvai,
padarė Lenkijai didelį patarnavimą. Šiandieną kai kurie lietuviai rašytojai glai smerkti tą elgesį, kaip nedovanotiną klaidą. Lenkai betgi jaučia,
210. Piotras Łossowskis (1925 Kališas, Lenkija) – lenkų istorikas.
233
kad tuolaikinė Lietuvos laikysena liks visiems laikams kaimyninio lojalumo ir padorumo pavyzdžiu, kuris nebus užmirštas. Sudaro jie tarpusaviuose santykiuose gyvos tradicijos elementą, ant kurio galima būsią kurti
tolesnius abipusio susipratimo ir susitarimo tiltus.“
2) O štai ką tuo pačiu reikalu ir beveik tuo pačiu laiku yra rašęs ir lietuvos Diplomatijos Šefas Ministeris a. a. Stasys Lozoraitis savo straipsnyje
„Kelios pastabos Lenkijos ultimatumo klausimu“ („Aidai“ 1976 m. Nr. 6):
„...Prisimindamas anuos tolimus įvykius, aš ir šiandien tebeturiu
įspūdį, jog visos lenkų vyriausybės akcijos 1938 metais režisūra buvo kažkaip labai jau nevykusio lygio...
... Likimo ironija lėlė, kad šitokiomis aplinkybėmis užmegsti diplomatiniai santykiai buvo pačių lenkų lyg ir nutraukti: 1939 metų spalio
mėnesį Lietuvai atgavus Vilnių Lenkijos atstovas F. Charwat211 protestuodamas išvažiavo iš Lietuvos su pasiuntinybės neriais, nors mūsų užsienio reikalų ministerija buvo jam pasiūliusi toliau eiti savo pareigas.
Vėliau buvo gandų, esą F. Charwat palikęs postą Lietuvoje savo iniciatyva, be Lenkijos egzilinės vyriausybės instrukcijų.
Nuo apgailėtinų įvykių, kuriems skiriamos šios mano pastabos, jau
yra paėję vienos kartos laikas. Tuo tarpu, ir tai svarbiausia, tragiška katastrofa yra ištikusi lietuvių ir lenkų tautas, kaip lygiai kitas Centro ir
Rytų Europos tautas. Toji katastrofa – nepriklausomybės praradimas ir
svetimos barbariško santvarkos primetimas – privalo suartinti tas tautas, paskatinti jas ugdyti savitarpio solidarumą, kuris yra vienas moralinių bei politinių veiksnių, būtinų laisvei atgauti“.
Kodėl tokiais vieni kitiems neprieštaraujančiais ir palaikančiais
klausimais negalima būtų susikalbėti, susitarti ir rasti bendrą vieningą
nuomonę, kuria galėtų vadovautis abi pusės, svarstydamos savo bendruosius klausimus?
Juk tai rodo, kad galima rasti vieningą nuomonę, reikia tik kalbėtis
ir susikalbėti.
1984. IV. 22
211. Franciszekas Charwatas (1881 Stanisławowas, Lenkija,–1943 Rio de Žaneiras, Brazilija) – Lenkijos diplomatas.
234
Nr. 97. Vliko pareiškimas Jaltos klausimu, 1984.
VLIKO PAREIŠKIMAS JALTOS KLAUSIMU
1945 m. vasario 11 d. Jaltos susitarimai yra karo meto susitarimai tarp
JAV Prezidento Franklino D. Roosevelt, D. Britanijos ministerio pirmininko Winston S. Churchill ir Sovietų Komisarų Tarybos pirmininko
J. Stalin. Išlaisvintos Europos Deklaracijoje jie nustatė bendras gaires
sprendžiant išlaisvintos Europos politines ir ūkines problemas.
Šiąja Deklaracija buvo pažeisti Atlanto Charterio principai
liečiantys pavergtąsias valstybes. Atlanto Charteryje skelbiama:
„Trečia – jie gerbia visų tautų teisę pasirinkti valdžios formą, kurioje jie nori gyventi; jie nori matyti, kad būtų atstatytos suvereninės teisės
ir savivalda visoms tautoms iš kurių jėga tatai buvo atimta.“
Tuo tarpu Jaltos Deklaracijoje skaitome:
„Tai yra Atlanto Chartos principai: visų tautų laisvė pasirinkti valdžios
formą, kurioje jie nori gyventi; suvereninių teisių ir savivaldos atstatymas
toms tautoms, iš kurių prievarta tatai išplėšė agresinės valstybės.“
Suverenininių teisių atstatymas čia yra sąlygojamas, kad tatai būtų
padaryta agresinės valstybės. Kiekvienam numanu, kad trys didieji nelaikė savęs agresoriais. Taigi, tas taikoma tik ašies valstybių atžvilgiu.
Išlaisvintos Europos Deklaracija taip surašyta bendrybėmis, kad
ji įgalino Sovietus įgyvendinti Rytų ir Centro Europos sovietizaciją.
Dažnai tvirtinama, kad Sovietų Sąjunga pažeidė garantijas dėl laisvų
rinkimų. Tuo tarpu Jaltos Deklaracijoje skaitome, kad trys vyriausybės pasižadėjo: „c) suformuoti laikinas valdžias, plačiai atstovaujančias
visiems demokratiniams sluoksniams ir pasižadančias kaip galima
greičiau laisvais rinkimais sudaryti vyriausybes atitinkančias žmonių
valią ir d) palengvinti, kur būtų reikalinga, tokių rinkimų įvykdymą“.
Taigi, tokį pasižadėjimą turėjo duoti suformuotos vyriausybės, bet ne
pati Sovietų Sąjunga. Tatai visu ryškumu pabrėžta ir skyriuje aie Lenkiją:
„Ši Lenkijos Tautinės vienybės vyriausybė turi kiek galima greičiau pravesti
laisvus ir nesuvaržytus rinkimus visuotino ir slapto balsavimo pagrindu“.
Sovietų Sąjunga pasiremdama šiais Jaltos nutarimais formavo vyriausybes ir lengvino rinkimų vykdymą. Kaip Sovietai vykdė valdžios
sudarymą ir rinkimus Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, visiems yra žinoma.
Lietuva Jaltos susitarimuose tiesiogiai neminima. Tik ji paliečiama
235
pravedant sieną tarp Lenkijos ir Sovietų Sąjungos: „Trys vyriausybių
galvos laiko, kad rytinė Lenkijos siena turėtų eiti Curzono linija su
5.8 klm. nuokrypomis Lenkijos naudai kai kuriose vietose“.
Curzono Linija buvo nutiesta sąjungininkų ir santarvininkų aukš
čiausios tarybos sprendimu per taikos konferenciją Paryžiuje, 1919 m.
gruodžio 8 d. Linija prasideda toje vietoje, kur buvusi siena tarp Rusijos
ir Austrijos–Vengrijos pasiekia Bugo upę ir eina šiaurės link buvusios
sienos tarp Rusijos ir Rytų Prūsų.
Šiandien Curzono Linija nebeturi reikšmės, nes ji buvo pakeista Sovietų Sąjungos ir Lenkijos sienų sutartimi 1945 m. gruodžio 16 d.
Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, priimdamas dėmesin
Jaltos susitarimo nuostatus pareiškia:
1. Teisiniu požiūriu Jaltos susitarimai yra tik gairės, ir saisto tik susitariančias šalis; trečiųjų atžvilgiu, būtent ir Lietuvos, jie yra res
inter alios aktai, t. y. aktai kurie tretiesiems nesuteikia teisių ar
uždeda pareigų.
2. Curzono linija Lietuvai nėra naudinga, nes Lenkijos pusėje palieka Seinai, Punskas ir kitos grynai lietuviškos žemės.
3. Sovietų prievarta įvykdyta Rytų ir Centro Europos sovietizacija, pasiremiant Jaltos susitarimais suformuojant laikinas vyriausybes ir rinkimų įvykdymą, yra priešinga Atlanto Charterio ir tautų apsisprendimo principams.
Nr. 98. A. Gurecko pastabos dėl Vliko pareiškimo Jaltos klausimu,
1984 06 12.
Algimantas P. Gureckas
7210 Abbington Drive
Oxon Hill, Maryland 20745–1503
1984 birželio 12 d.
Pastabos dėl Vliko pareiškimo Jaltos klausimu
1. „Teisiniu požiūriu Jaltos susitarimai yra tik gaires, ir saisto tik
236
susitariančias šalis; trečiųjų atžvilgiu, būtent ir Lietuvos, jie yra res inter alios aktai, t. y. aktai kurie tretiesiems nesuteikia teisių ar uždeda
pareigų.“
Visai teisingais! Jaltos susitarimai Lietuvos teisiškai nesaisto, kaip
kad jos nesaisto ir visi kiti susitarimai, kuriuose Lietuva nedalyvavo – Lenkijos–Lietuvos paskutinis padalinimas, Tilžės taika, Vienos
kongreso nutarimai dėl Lenkijos (jie lietė Sūduvą), Versailles taikos
sutartis, Curzono linijos nustatymas, Molotovo-Ribbentropo paktas,
Atlanto charta, Potsdamo susitarimai, Helsinkio baigminis aktas ir k.
Tačiau visi tie susitarimai lietė ar liečia Lietuvos politinę padėtį, jos nepriklausomybę ar teritoriją.
Diskutuojamas klausimas ne kad Lietuva turėtų ar neturėtų Jaltos
susitarimus pripažinti, bet ar būtų Lietuvai ir lietuvių tautai naudinga
kad Amerika jų atsisakytų.
Diskusijoj dėl Jaltos Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas
dramblio nepastebėjo, nes nepasisakė kertiniu klausimu: kaip Ameri
kos įvykdytas vienašališkas Jaltos susitarimų atšaukimas paveiktų Lie
tuvos politines pozicijas ir lietuvių padėtį Vilniuje dabar ir ateityje?
2. „Curzono linija Lietuvai nėra naudinga, nes Lenkijos pusėje palieka Seinai, Punskas ir kitos grynai lietuviškos žemės.“
Tikrai taip. Tačiau Curzono linija Lietuvai nepalyginamai naudingesnė
negu buvusioji demarkacijos linija, kuri Lenkijos pusėj taip pat paliko Seinus ir Punską, bet taip pat dar ir Vilnių ir Trakus ir Švenčionis, Ignaliną,
Adutiškį, Šalčininkus, Naująją Varėną, Druskininkus ir daug kitų lietuviškų
žemių. O Curzono linija Vilnių ir Vilniaus kraštą paliko už Lenkijos ribų.
Jei Amerika anuliuos Jaltos susitarimus ir tuo atšauks savo pripažinimą Curzono linijai, ji vietoj jos nepripažins nei senosios istorinės
Lietuvos–Lenkijos ribos, nei 1920 m. taikos sutartimi su Sovietų Rusija
nustatytos sienos, nei 1939 m. Lietuvai sovietų primestos, nes ji ne vienos
iš jų nebuvo pripažinusi. Ji tada tuo pačiu vėl sugrįš prie 1923–1939 demarkacijos linijos pripažinimo ir ją vėl laikys teisėta Lenkijos–Lietuvos
siena, nes Amerika pripažino 1923 m. Ambasadorių, konferencijos nutarimą ir to pripažinimo nuosekliai laikėsi iki Jaltos konferencijos.
Niekas nesiūlo, kad Lietuvos diplomatinė tarnyba ar išeivijos veiksniai pripažintų Curzono liniją. Tik Vlikas vienu metu buvo pradėjęs
237
ją savo žemėlapiuose žymėti kaip Lietuvos sieną su Lenkija (Supreme
Committee for the Liberation of Lithuania; published by the Lithuanian National Foundation, Inc.; Brooklyn, N. Y.; December 1979; front
page: Map of the Baltic States). Tai tikrai Lietuvai nenaudinga, o išeivija iš vis neturi teisės ką nors Lietuvos vardu pripažinti. Tačiau kaip ir
dėl Jaltos susitarimų taip ir Curzono linijos atžvilgiu tikrasis klausimas
yra – ar Lietuvai ir lietuvių tautai butų naudingiau, jei Amerika šios
linijos pripažinimą, atšauktų.
Kiek dabartinė Lenkijos rytinė siena sutampa su Curzono linija?
Jau Jalta numatė 5–8 km nukrypimus (ne 5.8 km, kaip sakoma Vliko
pareiškime) nuo Curzono linijos Lenkijos naudai. Lenkijos–Sovietų
Sąjungos sienų sutartimi nukrypimai dar buvo padidinti iki 15 km tiek
Lenkijos, tiek Sovietų Sąjungos naudai. Vėliau, 1951 m. pietiniame sienos sektoriuj buvo įvykdyti nedidelės apimties (gal iki 18 km gilumo)
teritoriniai mainai, kuriais Lenkijai buvo priskirti vertingi naftos šaltiniai. Tačiau didžioji sienos dalis eina pagal Curzono liniją be jokių
pakeitimį. Tokia yra siena per Lietuvą ties Vižainiu, Punsku ir Seinais,
ilga sienos dalis Bugo upe ir kiti sienos ruožai Gudijoj ir Ukrainoj. Paprastai ši siena, kad ir su pakeitimais, vis dar laikoma Curzono linija.
Galima su tuo nesutikti ir ją laikyti jau kita siena, tačiau neteisinga tvirtinti, kad „Šiandien Curzono linija nebeturi reikšmės, nes ji buvo pakeista Sovietų Sąjungos ir Lenkijos sienų sutartimi…“ Valstybės departamento oficialus žmėlapis prie Lenkijos–Sovietų Sąjungos sienos turi
pastabą: „The United States Government recognizes ‘the Curzon Line
with digression from it in some regions of five to eight kilometers in
favor of Poland’ as the Eastern Frontier of Poland“ (U. S. Foreign Service Posts and Department of State Jurisdictions, 1January 1983). Taigi
Amerikos akyse ši linija dar vis reikšminga, nes Lenkijos–Sovietų Sąjungos 1945 m. sienų sutartį Amerika nepaneigė, bet jos ir nepripažino
(Amerika iš vis vengia oficialiai pripažinti sutartis tarp kitų valstybių).
Beje, Lenkijos–Sovietą Sąjungos sienų sutartis buvo sudaryta 1945
rugpjūčio 16 d., o ne gruodžio 16 d., kaip sakoma Vliko pareiškime.
Vlikas skelbdamas savo pareiškimą, net nesiteikė sutarties datą patikrinti. Iš tikro būtų, užtekę tik metų, bet matyt reikėjo pilnos datos pasirodyti
koks Vyriausias komitetas tikslus, kaip viską pagrindinai išstudijavęs...
238
3. „Sovietų prievarta įvykdyta Rytą ir Centro Europos sovietizacija, pasiremiant Jaltos susitarimais suformuojant laikinas vyriausybes ir
rinkimų įvykdymą, yra priešinga Atlanto Charterio ir tautą apsisprendimo principams.“
Sovietą Sąjunga sakosi, kad ji sąžiningai įvykdė Jaltos susitarimus ir
tai privedė prie Vidurio ir Rytą Europos sovietizacijos. Amerika ir Didžioji Britanija tvirtina, kad sovietizacija buvo įvykdyta Jaltos susitarimus
laužant. Vlikui sovietinė Jaltos susitarimų interpretacija atrodo teisingesnė.
Tiesa kad laisvus rinkimus pravesti turėjo atitinkamų, kraštų laikinosios vyriausybės, tačiau d) punktu trys susitariančios didžiosios
galybės įsipareigojo „palengvinti, kur būtą reikalinga, tokių rinkimų
įvykdymą“. Tokių, tai yra laisvų, o ne bet kokių rinkimų. Lenkijos
atveju yra net išskaičiuotos tokiems rinkimams būtinos sąlygos. Tuo
būdu trys galybės pasiėmė atsakomybę už laisvų rinkimų įvykdymą.
Žinoma, galima tvirtinti, kad turėjo būti numanu, kaip sovietai tą savo
įsipareigojimą vykdys, kitaip sakant turėjo būti aišku, kad sovietai jį
sulaužys, bet dėl to kaltas ne susitarimo tekstas, o susitariančių šalių
neryžtingumas išreikalauti kad susitarimai būtą vykdomi.
Prie Atlanto chartos pažado atstatyti suverinines teises ir savivaldą
toms tautomis iš kurių tatai buvo jėga atimta, Jaltoj buvo prikabintas
apribojimas, kad tatai būtą įvykdyta agresinės valstybės. Šio pažado
susiaurinimo reikšmė menka, nes Sovietą Sąjunga dar prieš Jaltos konferenciją pritarė Atlanto chartai be tokio apribojimo. Aišku Sovietą Sąjunga iš tolo nesutinka, kad ji kam nors būtą jėga atėmusi suverenines
teises ar savivaldą, tad ir apribojimas, kad tatai būtų įvykdžiusi agresinė
valstybė, nors jai naudingas bet nebūtinas.
Tačiau dabar diskutuojamas Jaltos susitarimų anuliavimas, kurį
vienašališkai įvykdytų Amerika. Todėl šiuo atveju nelabai svarbu kaip
tuos susitarimus interpretuoja Sovietą Sąjunga, Vlikas ar kas kitas,
bet kaip savo ir kitų Jaltos susitarimų šalių įsipareigojimus supranta
Amerika, nes ji pagal tai darys teisines ir politines išvadas iš savo įvykdyto anuliavimo. Prezidentas Reaganas 1982 birželio 17 d. savo kalboje
Jungtinėse Tautose pareiškė: „Tarp tironijos laimėjimų po Antrojo pasaulinio karo buvo sovietą įvykdytas Jaltos sutarties, sulaužymas, kuris
privedė prie Rytų Europos pajungimo...“ Taigi Rytų Europos pavergimo priežastis buvo ne Jaltos sutartis bet jos nesilaikymas.
239
Viceprezidentas Bush 1983 rugsėjo 21 d., kalbėdamas Vienoj tai dar
paryškino: „...Jungtinių, Valstybių politika remiasi tam tikrais p
astoviais
principais. Pirmiausia, mes nepripažįstam Europos padalinimo teisėtumo.
Yra plačiai pasklidęs klaidingas supratimas, kas iš esmės buvo Jaltos konferencija. Leiskit man tai nušviesti kuo aiškiau, kiek tik aš sugebu: ten nebuvo
jokio susitarimo padalinti Europą į ‚įtakos sferas’; priešingai konferencijos
dalyviai susitarė, kad trys sąjungininkai kartu bus bendrai atsakingi už
visus išvaduotus kraštus. Sovietų, Sąjunga pasižadėjo suteikti pilną nepriklausomybę Lenkijai ir visoms kitoms Rytų Europos valstybėms ir sutiko
ten pravesti laisvus rinkimus. Šių sovietų įsipareigojimų sulaužymas ir yra
dabartinės Rytų–Vakarų įtampos pirminė priežastis.“
Nr. 99. A. Gurecko pastabos Jaltos klausimu, 1984 09 26.
1984. 9. 26
Lenkai nusileido dėl Jaltos
Lenkų organizacijos Pomost prašymu senatorius Robert W. Kasten inešė rezoliuciją, S. J. Res. 226 ir Kongreso atstovas Tom Corcoran
panašią rezoliucija H. J. Res. 435, kurios reikalavo, kad JAV vienašališkai atsisakytų Jaltos susitarimų. Jaltos konferencijoj 1945 m. JAV
pripažino pagal Curzono liniją, pravestą, Lenkijos rytinę sieną, kuri
paliko Vilnių Lietuvai. Jaltos susitarimų atšaukimas iš naujo iškeltų
Vilniaus priklausomybės klausimą ir sudarytų pavojų, kad JAV gali
jį pripažinti Lenkijai. Todėl 1983 m. VI PLB Seimas priėmė nutarimą
prieš Jaltos susitarimų panaikinimą. „Rytų Europa pakliuvo sovietų
valdžion ne dėl Jaltos susitarimų, bet sovietams tuos susitarimus sulaužius“, pareiškė seimas.
JAV LB-ės Krašto valdybos pirmininkas ir Visuomeninių reikalų taryba, vykdydami seimo nutarimą, kreipėsi į prezidentą Reaganą,
Valstybės departamentą ir Senato bei Atstovų rūmų užsienio reikalų
komisijas su pasisakymais prieš sen. Kasten ir atst. Corcoran rezoliucijas. Į šiuos pasisakymus buvo atkreiptas dėmesys. Senato užsienio
240
reikalų komisijos pirmininkas senatorius Charles H. Percy sen. Kasten rezoliuciją užšaldė ir nesutiko ją patiekti savo komisijai, o jo įstaiga
pasiūlė Pomost organizacijai tartis su JAV LB-e dėl rezoliucijos teksto
pakeitimo. Toks telefoninis pasitarimas vyko 1984 rugsėjo 7–9 d. su Kalifornijoj gyvenančiu Pomost direktorium ir Jaltos atšaukimo komiteto
pirmininku Adam w. Kiernik, JAV LB-ės Visuomeninių reikalų tarybos įgaliotiniui informuojant Amerikos ukrainiečių kongreso komiteto
atstovą Myron W. Wasylyk.
Pomost atstovui sutikus išbraukti reikalavimą, kad JAV atšauktų
Jaltos susitarimus, pasitarimo dalyviai susitarė dėl naujo, kompromisinio rezoliucijos teksto. Pakeista rezoliucija derinasi su VI PLB Seimo nutarimu ir prezidento Reagano 1984 rugpjūčio 17 d. pasisakymu
dėl Jaltos, kur jis Varšuvos sukilimo 40 metų sukakties proga, lenkams
pareiškė: „visų pirma leiskite man pabrėžtinai pareikšti, kad mes atmetame Jaltos sutarimo interpretaciją, kuri įtaigoja Ameriką sutinkant
su Europos padalinimu įtakos sritimis. Priešingai, mes laikome tą sutarimą trijų didžiųjų valstybių, pažadu po Antrojo pasaulinio karo atstatyti visų iš nacių išvaduotų kraštų nepriklausomybę ir leisti laisvus
bei demokratinius rinkimus, ir nėra pagrindo nuo to įsipareigojimo nei
Sovietų Sąjungos atleisti, nei patiems nuo jo pasitraukti.“
Naujai sutarta rezoliucija pareiškia, „kad Jungtinės Valstybes nepripažįsta Europoje jokių, įtakos sričių ir patvirtina savo nusistatymą
tokių sričių nepripažinti dabar ir ateityje.“ Rezoliucija reiškia viltį, kad
sovietinio despotizmo pavergtos tautos atgaus apsisprendimo teisę, kad
jos galės pasirinkti savo valdymosi formą ir kad joms bus grąžintos jų
suverenumo teises, kaip buvo pažadėta Atlanto chartoje. Įžangoje rezoliucija primena Vidurio ir Rytų Europos tautų pasipriešinimo prasiveržimus – Lietuvos ir Ukrainos partizanų karus po Antrojo pasaulinio karo, Rytų Berlyną 1953 m., Poznanę ir Budapeštą 1956 m., Prahą
1968 m., Lenkiją 1970 ir 1980 m.
Sen. Kasten pritarė naujam tekstui ir Senato užsienio reikalų komisija sutiko svarstyti pakeistą rezoliuciją. Valstybės departamentas dar
priešinasi keliems rezoliucijos įžangos sakiniams, kuriuos jis laiko priekaištais Amerikai dėl jos abejingumo Vidurio ir Rytų Europos tautų ir
žmonių likimui baigiantis Antrajam pasauliniam karui. Tačiau dabar
241
bet kuriuo atveju, ar rezoliucija bus priimta ar ne, nebėra pavojaus, kad
Amerika atšauktų Jaltoj nustatytų sienų pripažinimą ir tuo vėl iškeltų
Vilniaus priklausomybės klausimą.
Lenkai patyrė, kad lietuviai atydžiai seka jų veiklą, ir tvirtai gina
Lietuvos interesus. Susitarus dėl rezoliucijos, Pomost atstovas Kiernik
pasiūlė JAV LB-ei bendradarbiavimą ir tolimesnį dialogą dėl lietuvių–
lenkų santykių pagrindų.
Rezoliucijų klausimu JAV LB artimai bendradarbiavo su Amerikos
ukrainiečių kongreso komitetu, svarbiausia Amerikos ukrainiečių politine organizacija. Betgi šio klausimo sėkmingam sprendimui daugiausiai padėjo tvirta ir lietuvių interesams palanki sen. Percy laikysena.
Nr. 100. JAV prezidento pozicija Jaltos nutarimų klausimu, 1985 02 05.
THE WHITE HOUSE
Office of the Press Secretary
___________________________________________________
For Immediate Releases
February 5, 1985
STATEMENT BY THE PRESIDENT
Forty years ago this week, the leaders of the United States, Great
Britain and the Soviet Union met at Yalta, to confer on the approaching end of World War II and on the outlines of the postwar world. The
agreements they reached, including the Declaration on Liberated Europe, committed all three governments to the reconstruction of a democratic continent.
Since that time Yalta has had a double meaning. It recalls an episode of cooperation between the Soviet Union and free nations, in a great
common cause. But it also recalls the reasons that this cooperation could
not continue – the Soviet promises that were not kept, the elections that
were not held, the two halves of Europe that have remained išskyrus.
242
Why is Yalta important today? Not because we in the West want to reopen old disputes over boundaries. Far from it. The reason Yalta remains
important is that the freedom of Europe is unfinished business. Those
who claim the issue is boundaries or territory are hoping that the real issues, democracy and independence, will somehow go away. They will not.
There is one boundary which Yalta symbolizes that can never be
made legitimate, and that is the dividing line between freedom and repression. I do not hesitate to say that we wish to undo this boundary. In
so doing, we seek no military advantage for ourselves or for the Western alliance. We do not deny any nation’s legitimate interast in security. But protecting the security of one nation by robbing another of its
national independence, and national traditions, is not legitimate. In the
long run, it is not even secure.
Long after Yalta, this much remains clear: the most significant way
of making all Europe more secure is to make it more free. Our forty-year pledge is to the goal of a restored community of free European
nations. To this work we recommit ourselves today.
Šaltinis: VDU LII, f. 6, ap. 8, b. 5875, p. 212.
Nr. 101. A. Gurecko tekstas Jaltos klausimu, 1985.
IŠRYŠKINTAS AMERIKOS NUSISTATYMAS DĖL JALTOS
Prezidentas Reaganas š. m. rugpjūčio 17 d. pasirašė Kongreso priimtą
užsienio reikalų autorizacijos aktą, kuris jo parašu tapo įstatymu. Tarpe daugelio kitų dalykų, vienas šio įstatymo skyrius išreiškia Amerikos
Jungtinių Valstybių oficialų nusistatymą Jaltos susitarimų atžvilgiu. Štai
jo pilnas tekstas:
804 Skyrius: Nusistatymas dėl Jaltos susitarimo taikymo.
(a) Konstatavimai. – Kongresas randa, kad -(1) Antrojo pasaulinio karo metu Jungtinių Valstybių, Britanijos ir
Sovietų Sąjungos atstovai dalyvavo sudarant susitarimus, kurie lietė kitas Europos tautas ir valstybes;
243
(2) Sovietų Sąjunga nesilaikė 1945 m. Jaltos susitarime prisiimtų įsipareigojimų garantuoti laisvus rinkimus susitarimo liečiamuose kraštuose, ypač pažado „kaip galima greičiau laisvais rinkimais sudaryti
vyriausybes, atitinkančias žmonių valią ir palengvinti, kur būtų reikalinga, tokių rinkimų įvykdymą“;
(3) po 1945 m. daugeliu atvejų Vidurio ir Rytų Europos tautos įrodė
savo stiprų troškimą atgauti valstybinę nepriklausomybę ir apsisprendimą, įskaitant ginkluotąjį pasipriešinimą prieš sovietų prievarta įvykdytą Baltijos respublikų užėmimą ir pasipriešinimą Ukrainoj, taip pat
Vokietijos Demokratinėj Respublikoj 1953 m., Vengrijoj 1956 m., Čekoslovakijoj 1968 m. ir Lenkijoj 1956, 1970 ir po 1980 m.;
(4) yra tinkama, kad Jungtinės Valstybės išreikštų savo tautos viltis,
kad Vidurio ir Rytų Europos tautoms būtų sudaryta galimybė be sovietų trukdymo vykdyti savo valstybinį suverenumą ir apsisprendimą;
(5) yra tinkama, kad Jungtines Valstybės atmestų bet kokį aiškinimą ar pritaikymą, pagal kurį 1945 m. Jaltos vykdomojo susitarimo
pasėkoje Jungtinės Valstybės esą priimančios ir pripažįstančios sovietų
viešpatavimą Rytų Europos kraštuose.
(b) Nusistatymas. – (1) Jungtinės Valstybės nepripažįsta teisėtomis
bet kokių įtakos sričių Europoje ir patvirtina savo atsisakymą tokias
sritis dabar ar ateityje pripažinti, atmesdamos bet kuriuos bandymus,
panaudojant Jaltos vykdomąjį susitarimą, įteisinti Sovietų Sąjungos
viešpatavimą Rytų Europos kraštuose.
(2) Jungtinės Valstybės deklaruoja viltį, kad Rytų Europos tautos
taikingu būdu atgaus savo apsisprendimo teisę, kad jos atgaus teisę pasirinkti savo valdžią ir kad pagal Atlanto chartos pažadus ir Jungtinių
Tautų chartos nuostatus bei Europos saugumo ir bendradarbiavimo
konferencijos Helsinkio baigminio akto nuostatus joms bus sugrąžintos jų suvereninės apsisprendimo teisės.
Baltijos tautų, ir Ukrainos partizanų karas Amerikos įstatyme
Užsienio reikalų autorizacijos akto skyrius apie Jaltą buvo įterptas
JAV LB-ės visuomeninių reikalų tarybai jį aktyviai remiant, o Baltijos
kraštų ir Ukrainos partizanų ginkluotas pasipriešinimas prieš antrąją sovietų okupaciją įrašytas JAV LB-ės pasiūlymu. Tai berods pirmas
244
kartas, kad šių tautų ginkluota kova iškeliama tokiame oficialiame
Amerikos Jungtinių Valstybių akte, greta su kitų Vidurio bei Rytų Europos tautų pasipriešinimo prasiveržimais.
Bendruomenės pasipriešinimas Jaltos susitarimų panaikinimui
PLB-ei ir JAV LB-ei jau senai rūpėjo Amerikos nusistatymo dėl Jaltos išryškinimas ir su tuo surišti pavojai, kad lenkai gali šia proga pasinaudoti savo pretenzijų į Vilnių, atnaujinimui. Todėl VI PLB-ės seimas
1983 m. Chicagoj vienbalsiai priėmė pareiškimą dėl Jaltos susitarimų,
kur sakoma, kad … kai kuriuose lenkų išeivijos sluogsniuose, o kartais ir pačioj Lenkijoj, pasigirsta balsų už prieškarinių Lenkijos rytinių
sienų atstatymą, už panaikinimą Jaltos susitarimų, kuriais buvo nustatyta dabartinė Lenkijos rytinė siena. Jaltos susitarimų panaikinimas
reikštų Vilniaus ir didelių vakarinės Ukrainos ir Vakarinės Gudijos
plotų pripažinimą, Lenkijai.“ Ir toliau išvada: „Gindamas Lietuvos teises į Vilnių ir siekdamas išlaikyti gerus santykius su mums draugiška
ukrainiečių tauta, Seimas atsiriboja nuo pasiūlymų panaikinti Jaltos
susitarimus.“
Netrukus pasirodė, kad seimas teisingai pramatė lenkų užmačias.
Dar tų pačių metų lapkričio mėn. ir 1984 m. vasario mėn. naujos, aktyvios lenkų organizacijos Pomost prašomi Kongreso atstovas Tom
Corcoran ir senatorius Robert W. Kasten įnešė į Kongresą rezoliucijas,
pagal kurias Amerikos Jungtinės Valstybės būtų turėję Jaltos susitarimų atsisakyti. JAV LB, vykdydama VI PLB-ės seimo nutarimą, šioms
rezoliucijoms pasipriešino. JAV LB-ės krašto valdybos pirmininkas dr.
Antanas Butkus kreipėsi į prezidentą, o Visuomeninių reikalų tarybos
pirmininkas Jonas Urbonas į Valstybės departamentą ir Senato bei
Atstovų rūmų užsienio reikalų komisijas su pasisakymais prieš Jaltos
susitarimų panaikinimą, nes tai iš naujo įžiebtų Vidurio ir Rytų Europos tautų teritorinius konfliktus, jas vėl tarpusavyje sukiršintų ir tuo
padėtų sovietams jas visas lengviau kontroliuoti.
Tarptautinis susitarimas su Pomost
Senato ir Atstovų, rūmų užsienio komisijų pirmininkai atkreipė dėmesį į J. Urbono raštus. Atstovą rūmų užsienio komisijos pirmininkas
245
Dante B. Fascell aiškiai ir tvirtai pasisakė prieš Jaltos susitarimų panaikinimą, o Senato užsienio komisijos pirmininkas Charles H. Percy
pavedė savo įstaigai tarpininkauti tarp JAV LB-ės ir Pomost jieškant
abiems organizacijoms priimtino sprendimo. Netrukus tarp JAV LB-ės
visuomeninią reikalą tarybos ir Kalifornijoj gyvenančio Pomost įgaliotinio Adam Kiernik prasidėjo intensyvus tiesioginiai telefoniniai pasitarimai, nes buvo likę mažai laiko iki Kongreso kadencijos pabaigos.
Siekiant Jaltos susitarimų atšaukimo Pomost niekaip nesutiko su bet
kokiomis išimtimis dėl teritorijų ir sienų. JAV LB-ei nenusileidžiant,
Kiernik geriau sutiko iš rezoliucijos visai išbraukti Jaltos susitarimų panaikinimą ir palikti tik įtakos sričių Europoj nepripažinimo pareiškimą. Taip ir buvo sutarta. Tačiau pritrūko laiko rezoliuciją pravesti ir
nors sen. Percy ją rėmė. Kongresas išsiskirstė nepriėmęs Jaltos klausimu jokios rezoliucijos.
Šių metų pradžioj susirinkus naujai išrinktam Kongresui, sen. Kas
ten ir atstovas Jack F. Kemp įnešė naują rezoliuciją dėl Jaltos. Bet tai nebuvo su Pomost sutartoji rezoliucija. Pasirodo, kad lenkų metodai per
paskutinius 65 metus daug nepasikeitė. Nors Pomost raštu patvirtino,
kad siūlys sutartą rezoliuciją, po 6 dienų į Kongresą buvo įnešta kita.
Naujoji rezoliucija reikalavo panaikinti Jaltos susitarimų negatyvias
pasekmes, bet kokios tos negatyvios pasekmės nepasakė. Mums Vilniaus atskyrimas nuo Lenkijos yra teigiama pasekmė, lenkams turbūt
neigiama, o ką Amerika laikytų neigiamomis pasekmėmis sunku pramatyti. Pomost aiškinosi, kad susitarimas esą, galiojęs tik praeitam
Kongresui, kad sen. Kasten naują rezoliuciją įnešęs Pomost neatsiklausęs ir kad lietuviai iš vis be reikalo dėl Vilniaus rūpinasi.
Aišku JAV LB vėl pasipriešino tokiai rezoliucijai. Jos Visuomeninių
reikalų taryba kreipėsi į visus senatorius ir mums palankius Kongreso atstovus, pasisakydama prieš Kasten ir Kemp rezoliuciją. JAV LB-ės krašto
valdybos pirmininkas dr. Butkus vėl kreipėsi į prezidentą Reaganą.
Prezidento Reagano pareiškimai
JAV LB-ės pozicijos labai sustiprėjo, kai prezidentas Reaganas pernai ir šiais metais kelis kartus pasisakė dėl Jaltos. Pareiškime lenkams
1984 rugpjūčio 17 d., minint Varšuvos sukilimo 40 metų sukaktį, jis
246
atmetė tokią Jaltos susitarimų interpretaciją, pagal kurią Amerika esą
ten sutikusi su Europos padalinimu į įtakos sritis. Dar aiškiau mums
rupimu sienų klausimu prezidentas pasisakė 1985 vasario 5 d., Jaltos
konferencijos 40 metų sukakties proga. „Dėl ko Jalta šiandien tebėra
svarbi?“ klausė prezidentas. „Ne todėl kad mes čia Vakaruose norėtume
atnaujinti senus ginčus dėl sienų. Tikrai ne dėl to. Jalta tebėra svarbi,
nes Europos laisvė yra nebaigtas reikalas. Kurie teigia, kad tai yra sienų
ar teritorijos klausimas, tikisi, kad tikrieji klausimai, demokratija ir nepriklausomybė, kaip nors pranyks. Bet taip nebus.“
Vienintelė siena, kurią Jalta simbolizuoja ir kuri niekad negali būti
pripažinta teisėta, yra skiriamoji riba tarp laisvės ir priespaudos“.
Vietoj rezoliucijos -- įstatymo papildymas
Po šio prezidento pareiškimo lenkai pamatė, kad Kasten-Kemp
rezoliucija nepraeis, o jei Kongresas ją priimtų, prezidentas jos nepasirašys. Todėl sen. Kasten vietoj rezoliucijos pasiūlė tuo pačiu klausimu
Užsienio reikalų autorizacijos akto papildymą. Prezidentas šio akto negalėtų nepasirašyti, nes juo skiriamos lėšos Valstybės departamentui,
Amerikos ambasadoms bei atstovybėms užsienyje, Jungtinių Valstybių
informacijos agentūrai ir kitoms su užsienio reikalais surištoms įstai
goms bei institucijoms. Tuo būdu būtų apeitas prezidento pasipriešinimas Jaltos susitarimų anuliavimui. Tačiau lenkai pajuto, kad Kongrese
nuotaikos jau pasikeitė. Pasiūlymas atmesti Jaltos „ neigiamas pasekmes“ pasirodė esąs kontraversinis ir dar pradžioj metų Kongrese buvęs
platus jam pritarimas pranyko. Tad Amerikos lenkų, kongreso atstovo
siūlymu sen. Kasten vietoj „neigiamų, pasekmių“ savo įneštame papildyme įrašė, kad Amerikos Jungtinės Valstybės atmeta „bet kuriuos
bandymus, panaudojant Jaltos vykdomąjį susitarimą, įteisinti Sovietų
Sąjungos viešpatavimą Rytų Europos kraštuose.“
Šis papildymas Jaltos susitarimų nenaikino ir teritorinių klausimų
nelietė. Jis buvo JAV LB-ei priimtinas, tad buvo nutarta jį aktyviai paremti. Pomost taip pat jį rėmė, nors jau be pirmykščio entuziazmo. Senatas papildymą priėmė, bet jis dar turėjo būti svarstomas Senato ir
Atstovų rūmų konferencijoj. JAV LB-ės visuomeninių reikalų taryba,
matydama lenkų pasyvumą, pati ėmėsi iniciatyvos papildymą pravesti.
247
Ji kreipėsi į kiekvieną Senato ir Atstovų rūmų konferencijos narį, prašydama jį paremti. Papildymas buvo priimtas ir įrašytas į Užsienio reikalų autorizacijos aktą.
Ukrainiečių talka ir baltiečių tyla
Nuo pat pradžios visas JAV LB-ės pastangas Jaltos klausimu pastoviai ir tvirtai rėmė svarbiausia ukrainiečių politinė organizacija – Amerikos ukrainiečių kongreso komitetas. Visuomeninių reikalų tarybai
talkino to komiteto atstovas Washingtone ir Ukrainiečių informacijos
tarnybos direktorius Myron Wasylyk.
JAV LB kreipėsi į centrines latvių ir estų organizacijas – Amerikos
latvių sąjungą ir Amerikos estų tautinę tarybą, bet jų paramos nesulaukė, nes jos apsisprendė palaikyti lenkus.
PLB-ės dialogas su Lenkijos pogrindžiu
Pernai Jaltos klausimu užsimezgė dialogas tarp PLB-ės Visuomeniniu reikalų, komisijos ir Lenkijos pogrindžio organizacijos KOS – Komitet Oporu Społecznego (Visuomenės pasipriešinimo komiteto). Šis
komitetas susirūpino sužinojęs VI PLB-ės seimo pasisakymą dėl Jaltos
ir ėmėsi išsiaiškinti lietuvių ir lenkų priešingų nusistatymų priežastis,
jieškant abiems tautoms priimtino sprendimo. Ryšium su tuo dialogu
JAV LB-ės visuomeninių reikalų taryba sutiko pritarti Jaltos susitarimų
panaikinimui, jei iš to aniuliavimo bus įsakmiai išskirtas nutarimas,
pagal kurį buvo nustatyta dabartinė Lenkijos rytinė siena ir kuris tuo
būdu patvirtino Vilniaus, Vakarų Gudijos ir Vakarų Ukrainos atskyrimą nuo Lenkijos. KOS tačiau to nepakako. Jis būtinai norėjo Jaltos
panaikinimo be jokių išimčių. Susitarimo pasiekti nepasisekė.
Lenkijos pogrindis betgi šiuo klausimu nėra vieningas. Pogrindžio
organizacija Niepodległość (Nepriklausomybė) paskelbė pareiškimą, kuris sutapo su JAV LB-ės nusistatymu: „Niepodległość organizacijos pozicija tuo klausimu yra išreikšta mūsų ‘Programos pagrinduose’, pagal kuriuos atmetame ‘Jaltos diktatą’, bet pripažįstame jo teritorines pasekmes.“
Pasirašė „Niepodległość redakcija ir organizacija” (pogrindžio mėnesinis
politinis leidinys Niepodległość, Varšuva-Krokuva, 1984 rugsėjis, Nr. 33).
PLB-ės santykiai su KOS nenutrūko, o dialogas išsiplėtė apimdamas visą lietuvių-lenkų santykių kompleksą. KOS savo pogrindžio
leidinyje Kos (Juodasis strazdas arba organizacijos vardo pirmosios
248
raidės) paskelbė pilną VI PLB-ės seimo pasisakymo dėl Jaltos tekstą,
KOS vadovybės atsakymą PLB-ei ir svarbiausius raštus iš PLB-ės ir
KOS susirašinėjimo (1984 rugsėjo 24 d., Nr. 60). Vėliau Kos paskelbė
PLB-ės pasiūlymų santrauką lietuvių–lenkų santykių išlyginimo klausimu (1985 birželio 16 d., Nr. 77).
Suprantama, kad dialoge su Lenkijos pogrindžiu tenka laikytis didelio apdairumo, tad apie jį galima atidengti tik kiek pats KOS yra paskelbęs.
Lietuvių–lenkų santykių išlyginimo pagrindai
Kongresui priėmus ir prezidentui patvirtinus Amerikos oficialų nusistatymą dėl Jaltos, JAV LB-ės darbas, kuriuo buvo siekiama apginti
Lietuvos teises ir politinius interesus kiek jie rišasi su Jaltos nutarimais,
yra baigtas. Nebaigtas lieka lietuvių lenkų tarpusavio santykių išlyginimo klausimas. Bendruomenės nusistatymas yra aiškus lenkai turi Vilnių
pripažinti Lietuvai ir atsisakyti bet kokių teritorinių pretenzijų anapus
dabartinių Lenkijos sienų. Tai yra pirmoji lietuvių–lenkų santykių išlyginimo ir bendradarbiavimo prieš bendrą priešą sąlyga. Pomost šiais metais paskelbė pareiškimą, kuriame tarp kitko sakoma: „Mes priimam ir
pilnai pripažįstam dabartinį Lenkijos teritorinį status quo, kaip teisingą
ir reikalingą sprendimą, vedantį į pastovią taiką ir tarpusavio susipratimą
tarp Gudijos, Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos tautų. Be to šį nusistatymą
mes laikome šių tautų bendradarbiavimo pagrindu, siekiant viso jų gyvenamo regijono išlaisvinimo ir po to laisvės ir saugumo užtikrinimo.“
Šiuo pareiškimu Pomost sudarė tinkamą pagrindą tarpusavio bendradarbiavimui. Dabar PLB ir JAV LB stengsis išgauti panašius pareiškimus iš
kitų svarbesnių lenkų išeivijos organizacijų ir iš Lenkijos pogrindžio.
Nr. 102. Romos konferencijos dalyvių sąrašai, 1988.
Romos konferencija 1988. 04. 30 ir 05. 01 d.
1988. 05. 01 sekmadienis 8:30 mišios Lietuvių koplyčioj šv. Petro bazilikoj, 19:30 priėmimas Lietuvos pasiuntinybėj.
249
Stasys Lozoraitis212
Tomas Venclova213
Prof. Rubikauskas214
Kazys Lozoraitis215 05. 01 d.
Algimantas Gureckas
Conference of 30 April–1 May in Rome
Prof. Jerzy Kłoczowski216
Prof. Stanisław Stomma217
Dokt. Marcin Król218
Ks. Marian Radwan219
Prof. Zbigniew Wójcik220
Stasys Lozoraitis
Tomas Venclova
Kun. Paulius Rabikauskas
Kazys Lozoraitis (1 May only)
Algimantas Gureckas
Wanda Gawronska221
212. Stasys Lozoraitis jaunesnysis (1924 Berlynas, Vokietija,–1994 Vašingtonas, JAV) –
diplomatas, visuomenės veikėjas.
213. Tomas Venclova (1937 Klaipėda) – poetas, vertėjas, visuomenės veikėjas.
214. Paulius Rabikauskas (1920 Gudžiūnai, Kauno apskr.,–1998 Roma, Italija) – kunigas,
teologas, istorikas.
215. Kazys Lozoraitis (1929 Berlynas, Vokietija,–2007 Roma, Italija) – diplomatas, visuomenės veikėjas, pirmasis Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius
prie Šventojo Sosto.
216. Jerzys Kłoczowskis (1924 Bogdany Wielkie, Lenkija) – istorikas, tuometis Liublino
katalikiškojo universiteto profesorius.
217. Stanisławas Stomma (1908 netoli Kėdainių,–2005 Varšuva, Lenkija) – teisės profesorius, publicistas, politikas, tuometis Lenkijos parlamento narys.
218. Marcinas Królis (1944 Varšuva, Lenkija) – publicistas, filosofas, tuometis politikos
žurnalo Respublika redaktorius.
219. Marianas Radwanas SCJ (?) – kunigas, jėzuitas, turėjęs ryšių su lietuvių disidentija.
220. Zbigniewas Wójcikis (1922 Varšuva, Lenkija) – istorikas, visuomenės veikėjas.
221. Wanda Gawronska (1927) – fotografė, visuomenės veikėja.
250
Nr. 103. A. Gurecko asmeniniai užrašai, 1988 03 21.
Padalai Romos konferencijai 1988. 04. 30 – 05. 01
(padaryt 12 kopijų, vežtis 11)
1. Suvalkų sutartis
2. Pukl. Chardigny pranešimas apie Vilniaus rinkimus
3. Lietuvos protestas prieš Ambasadorių sprendimą
4. Urbšio atsakymas į Lenkijos atstovo protestą 1939 m.
5. Sovietų pareiškimai dėl Vilniaus
6. Amerikos valstybės sekretoriaus nurodymai dėl pripažinimo
7. Vokietijos pareiškimas dėl sienos su Lenkija
8. Churchillio pareiškimas dėl Vilniaus
9. JAV prezidento proklamacija – Lietuvos diena 1988 m.
10. Potsdamo nutarimas dėl Karaliaučiaus
Bundestago rezervacija ratifikuojant susitarimus su S.S. ir Lenkija
11. Pomost pareiškimas
12. 4 grupių pasiūlymas
13. PLB atsakymas 4 grupėms
14. Niepodległość sveikinimas 1988 su 2/16 (išverstas į anglų kalbą)
Vežtis:
1) National Geographic senos laidos žemėlapį
2) Vytenio žemėlapį
3) Jaltos susitarimus
4) Potsdamo susitarimus
5) Lenkijos 1935 m. konstituciją
Pastaba: Ši medžiaga konferencijoj nebuvo panaudota ir padalinta. Pasitarimo pobūdis buvo toks, kad nebuvo reikalinga. Algimantas Gureckas
Šaltinis: S. ir S. Lozoraičių muziejus, f. 1, ap. 10, p. 37–7, l. 1.
Nr. 104. S. Lozoraičio jr. žinutė apie Romos konferenciją, 1988 05.
My uczestnicy spotkania z intelektualistami polskimi, które odbyło
się w Rzymie w dniach 30 kwietnia – 1 maja 1988 r., wyrażamy radość,
251
że nasze zaangażowania w celu wyjaśnienia i naprostowania stosunków
z Polakami uzyskało odgłos i aprobatę na Litwie, która podąża w stronę
wolności. Zgłaszamy nasze pełne poparcie dla Listu ogłoszonego w „Gazecie Wyborczej“ i w „Rzeczypospolitej“ do przyjaciół z Polski uzgodnionego uprzednio z nami i podpisanego przez 12-cie osobistości na Litwie.
Podpisali: Algimantas Gureckas,
Stasys Lozoraitis,
Kazys Lozoraitis,
Paulius Rabikauskas, S. J.,
Tomas Venclova
Nr. 105. A. Gurecko pranešimas PLB Valdybos pirmininkui apie
pasitarimą Romoje, 1988 05 23.
Algimantas Gureckas
23 Stonehenge Drive
Windsor, Cennecticut 06095-1947
1988 gegužės 23 d.
Konfidencialiai
Ponui Vytautui Kamantui222
Pasaulio Lietuvių Bedruomenės
Valdybos Pirmininkui
1851 Skyview Drive
Sparta, Michigan 49345
Pranešimas
Apie lietuvių–lenkų pokalbį Romoje
1988 balandžio 30–gegužės 1 d.
Pono Stasio Lozoraičio, Jr., Lietuvos atstovo Washingtone ir prie
Šventojo Sosto iniciatyva 1988 balandžio 30 ir gegužės 1 d. Tarptautinių
222. Vytautas Kamantas (1930 Macikai, Šilutės vlsč.,–2012 Grand Rapidsas, JAV) – inžinierius, visuomenės veikėjas, PLB pirmininkas.
252
susitikimų centre Romoje, įvyko pokalbis su keletu įtakingų Lenkijos
mokslininkų ir visuomenininkų. Jo tikslas išsiaiškinti lietuvių–lenkų
santykių išlyginimo ir eventualaus bendradarbiavimo sąlygas ir gali
mybes. Pokalbyje dalyvavo šie lenkai:
Prof. Jerzy Kłoczowski, Varšuvos universiteto profesorius;
Marcin Król, viešai leidžiamo politinio žurnalo Respublica
redaktorius;
Kun. Marian Radwan SCJ, kuris tankiai lankosi Vilniuje, pažįsta
Nijolę Sadūnaitę ir kitus katalikų pasipriešinimo veikėjus Lietuvoje;
Prof. Stanisław Stomma, Lenkijos seimo atstovas, kuris ten vienas
iš nedaugelio, o gal net vienintelis, reiškia katalikų nusistatymus;
Prof. Zbigniew Wójcik (dalyvavo tik pirmame, balandžio 30 d.
posėdyje).
Iš lietuvių dalyvavo:
Stasys Lozoraitis, Jr., Lietuvos atstovas Washingtone ir prie Šventojo Sosto ir jo kvietimu:
Algimantas Gureckas;
Kazys Lozoraitis (dalyvavo antrame, gegužės 1 d. posėdyje);
Prof. kun. Paulius Rabikauskas;
Prof. Tomas Venclova.
Prof. Tomas Venclova ir Algimantas Gureckas buvo Jūsų įgalioti
šiame pokalbyje atstovauti Pasaulio Lietuvių Bendruomenę. Ponas Lozoraitis apgailestavo, kad dėl VLIKo pareiškimo Vilniaus arkivyskupijos klausimu, nebuvo galima pakviesti dalyvauti ką nors iš jo veikėjų,
nes tuo kenksmingu pareiškimu jis parodė Vilniaus svarbos Lietuvai
nesupratimą ir gyvybinių Lietuvos interesų nesuvokimą. Tą patį tenka
pasakyti ir apie vilniečių sąjungą, kuri tam VLIKo pareiškimui pritarė.
Pokalbiui vadovavo panelė Wanda Gawronska, Romoje gyvenanti
pusiau lenkė, pusiau italė, lenkų bei italų katalikų veikėja, kuri buvo visiškai neutrali ir dėl svarstomų klausimų iš esmės nė karto nepasisakė.
Pokalbyje buvo naudojamos anglų, prancūzų bei vokiečių kalbos. Visi
dalyviai suprato vokiškai, bet nevisi galėjo ta kalba savo mintis reikšti. Pirmą posėdį daugiau buvo naudojama anglų, o antrą – prancūzų kalbos, patiems dalyviams vieni kitiems verčiant ar atpasakojant pasisakančių mintis.
253
Pirmas posėdis
Pirmajame posėdyje buvo pasikeista nuomonėmis apie lietuvių–
lenkų santykius. Iš lietuvių pusės Lozoraitis, Venclova ir Gureckas
pabrėžė, kad tų santykių išlyginimui būtina sąlyga yra galutinis Vilniaus klausimo išsprendimas. Nors lietuvių–lenkų konfliktas prasidėjo
19to šimtmečio antroje pusėje su lietuvių tautiniu atgimimu, jis ypač
užaštrėjo Želigowskiui jėga užėmus Vilnių 1920 m. Lietuvių–lenkų
santykiai buvo įstumti į beviltišką akligatvį ir norint juos išlyginti yra
būtina pašalinti Želigoskio žygio pasekmes.
Lenkai žinojo, kad Vilnius lietuviams svarbus, bet atrodė nustebę, kad jis mums esminis. Ypač jiems padarė įspūdį, kai prof. Venclova Vilniaus reikšmę lietuviams prilygino Jeruzalės reikšmei žydams ir
išreiškė viltį, kad Vilnius ateityje turėtų išvengti Jeruzalės likimo, kuri
yra tapusi dviejų tautų neišsprendžiamo konflikto židiniu.
Lenkai aiškino, kad iš tikro Vilniaus konfliktas esąs baigtas, Vilnius priklauso Lietuvai ir Lenkijos visuomenė su tuo esanti susitaikiusi. Bet toliau, diskusijų eigoje, jie pripažino, kad vis tik Lenkijoj esama
sluoksnių, kurie Vilniaus neatsisako. Tie sluoksniai esą mažumoj, bet
nėra visai nereikšmingi.
Lietuviai priminė, kad, kaip rodo Elzaso–Lotaringijos pavyzdys,
svarbūs ginčijami klausimai savaime neišsisprendžia, kad tam reikalingi susitarimai, pareiškimai ar kitoki aiškūs įsipareigojimai. Lietuviai siūlė, kad lenkai padarytų viešą pareiškimą, kuriuo jie atsisakytų
pretenzijų į Vilnių ir jį pripažintų Lietuvai. Lenkai tokio pareiškimo
nenorėjo. Aiškino, kad jie maža grupė, kuri negali kalbėti Lenkijos ir
visos lenkų tautos vardu. Lietuviai siūlė, kad jie pasisakytų savo vardu,
kaip tai padarė keturios Lenkijos pogrindžio grupės savo 1984 gruodžio
16 d. pareiškimu. Ypač daug visokių kliūčių atrado kun. Radwan --- atseit, jei būtų padarytas pareiškimas dėl Vilniaus, tai reikėtų pasisakyti
ir dėl kitų miestų bei žemių į kuriuos lenkai turi ar kada nors yra turėję
pretenzijų – kaip pav. Smolensko. Tačiau baigiantis posėdžiui lenkams
paaiškėjo, kad be viešo pareiškimo lietuvių nepasitikėjimas lenkais nepranyks ir lietuvių–lenkų santykiai nepagerės.
Iš savo pusės lenkai skundėsi, kad 1939 m. atsiėmę Vilnių lietuviai
persekiojo lenkus ir dabar, dirbdami sovietų įstaigose ar katalikų bažnyčios administracijoj jie vis įvairiomis progomis lenkus skriaudžia.
254
Kitą dieną, sekmadienį, įvyko bendros pamaldos lietuvių koplyčioje šv. Petro bazilikos požemyje. Šv. Mišias lotynų kalba atnašavo
prof. kun. Rabikauskas, kartu koncelebravo keli lenkai kunigai. Pamaldose dalyvavo pokalbio dalyviai ir ekskursija iš Lenkijos. Skaitymai
ir tikinčiųjų maldos buvo lietuvių, lenkų, prancūzų, vokiečių ir anglų
kalbomis.
Antras posėdis
Po pamaldų įvyko antrasis pokalbio posėdis, kur buvo sutarti atei
ties planai ir įsipareigojimai.
1. Lietuvių–lenkų pokalbiai bus tęsiami. Pageidautina susitikti kas
metai. Sekantis pokalbis numatytas Romoje 1989 sausio 7–8 d.
2. Romoje bus ryšio centras, kuriuo galės pasinaudoti viena ar kita
pokalbio šalis, norėdama kitai ką nors skubiai ir konfidencialiai pranešti ar kuriuo nors klausimu pasisakyti.
3. Lenkai paruoš savo pareiškimo dėl lietuvių–lenkų santykių projektą, kurį atsiųs lietuviams peržiūrėti ir dėl jo pasisakyti. Jie pasistengs
po pareiškimu surinkti galimai daugiau Lenkijos intelektualų parašų.
Pareiškimas turėtų būt paskelbtas 1989 kovo 4 šv. Kazimiero dieną.
4. Lietuviai paruoš pareiškimo projektą dėl mažumų teisių ir tautinių paminklų apsaugos, kurį prieš paskelbdami pateiks lenkams. Jis
turėtų būt paskelbtas po lenkų pareiškimo ar kartu su juo. Pirminį projektą pavesta paruošti Algimantui Gureckui.
5. Numatyta paruošti kolektyvinė veikalą apie lietuvių–lenkų santykius. Knyga turėtų būt išleista dviem laidomis–lietuvių ir lenkų kalbomis. Jos paruošimą suorganizuoti ir ją suredaguoti apsiėmė prof. Tomas Venclova.
6. Lenkai ruošia vadovą po Vilnių lenkų kalba, nes ten iš Lenkijos
lankosi ekskursijos, darbuojasi įvairūs Lenkijos specialistai, daugiausia
istorinių pastatų konservatoriai ir restauratoriai. Prieš išleisdami šį
vadovą, lenkai pateiks jį lietuviams dėl jo pasisakyti ir pateikti savo
sugestijas.
7. Lenkai pranešė apie galimybes lietuviams iš Lietuvos gauti stipendijas studijuoti Liublino katalikų universitete ir prašė apie tai painformuoti suinteresuotus studentus.
255
8. Pranešimą spaudai apie įvykusį pokalbį paruošti buvo paprašytas
ponas Stasys Lozoraitis, Jr. ir prof. Stanisław Stomma.
Pokalbyje buvo paliestas Vidurio ir Rytų Europos ateities klausimas. Visi dalyviai atmetė atnaujintos Lenkijos–Lietuvos unijos, Intermariumo ir Rytų Europos federacijos idėjas. Visų vieninga nuomone
išsivadavusi Vidurio ir Rytų Europa turėtų įsijungti į bendrą visos Europos politinę ir ekonominę struktūrą, kuri jau egzistuoja Vakarų Europoj. Liko atviras klausimas ar tokia vieninga Europa turėtų apimti ir
Rusiją, ar Rusija turėtų pasilikti atskirai, šalia jos.
Niekas, nė iš lietuvių nė iš lenkų neužsiminę Karaliaučiaus
klausimo.
Apie pokalbį panelė Wanda Gawronska per savo turimus kontaktus painformavo popiežių, kuris išreiškė savo pasitenkinimą, kad toki
lietuvių–lenkų pokalbiai vyksta ir linkėjo jiems geriausios sėkmės.
Gegužės 1 d. vakare ponas ir ponia Lozoraičiai Lietuvos pasiuntinybėje suruošė priėmimą į kurį buvo pakviesti visi pokalbio dalyviai.
*
Pokalbyje buvo išryškinti lietuvių nusistatymai, ypač tvirtas nusistatymas dėl Vilniaus. Dabar priklauso nuo lenkų ar jie išdrįs aiškiai ir
viešai savo pretenzijų į Vilnių atsisakyti. Teigiamu atveju gali išsivystyti vaisingas lietuvių–lenkų dialogas dėl bendro istorinio paveldėjimo
pobūdžio bei reikšmės ir dėl kultūrinio bei politinio bendradarbiavimo
ateityje.
Su nuoširdžiausia pagarba
ir geriausiais linkėjimais
Algimantas Gureckas
Kopijos:
p. S. Lozoraičiui, Jr.
prof. T. Venclovai223
prof. T. Remeikiui.
223. Tomas Remeikis (1934 Kaunas–2013 Čikaga, JAV) – politologas, istorikas.
256
Nr. 106. V. Landsbergio viešo laiško lenkams projektas, 1989.
Vytauto Landbergio pirmasis projektas 1989 m.
– Laiškas bičiuliams lenkams
Šimtmečių istorija susiejo lietuvių ir lenkų tautas darbuose, kovose, prisiminimuose. Buvo kovų su bendrais priešais, buvo ir tarpusavio
kovų, todėl prisiminimai nevienodi.
Lenkų kultūros hegemonija Lietuvai buvo arabivalentiškas reiškinys, ir įnašas, ir slopinimai tuo pat metu. Lietuvos diduomenės nutautėjimas lėmė ir kylantį socialinį priešiškumą kita kalba kalbantiems
dvasininkais, ir papildomas kliūtis į valstybės atstatymą, į Lietuvos
nepriklausomybę. Ypač sunkių pėdsakų tautų santykiuose paliko Lenkijos teritorinės pretenzijos atgimstančiai Lietuvai, net į jos Šventąją
sostinę Vilnių.
Ši tarpusavio metų skriauda nėra lengvai pamirštama. Lietuviai
nepuoselėja priešiškų jausmų lenkias, – tą parodė užuojauta ir pagalba
1939 m. pabėgėliams, – bet nepasitikėjimas lengvai atgimsta, susidūrus
tai su XX a. ravanšine teritorine mąstysena, tai su tendencinga istorijos
traktuote, kai senoji LDK laikoma ne federacinės „dviejų Tautų“ valstybės nare, o tik Lenkijos karalystės provincija.
Kuo dažnesnis ir kuo atviresnis dialogas visais mūsų atmintį slegiančiais klausimais, kuo geresnis bendradarbiavimas kultūrinių ir
ūkinių santykių srityje padės įveikti tendencingas abiejų pusių nacionalines mitologijas, atkurti visišką pasitikėjimą. Prie to prisidės
ir teisingas tautinių mažumų problemų sprendimas abiejose šalyse.
Neabejojame, kad laisva ir demokratinė Lietuva taikiai ir draugiškai
bendraus su demokratine Lenkija, kurios atgimimą visokeriopai sveikiname. Kelias į tokią ateitį darniai bendradarbiaujančioje gimtosios
Europos šeimoje – tai kuo geresnis tarpusavio pažinimas ir supratimas, pakantumas, nuolat ugdomas didžiausias palankumas. Mes pasiryžę tuo keliu eiti.
257
Nr. 107. M. Królio laiškas draugams lietuviams, 1989 03 18.
List do Przyjaciół Litwinów
Minęło pięćdziesiąt lat od wybuchu II wojny światowej, zbliża
się 45 lat od jej zakończenia. W tym okresie długa historia polsko –
litewskiej przyjaźni i polsko–litewskich antagonizmów uległa – często bez woli Polaków i Litwinów – radykalym przekształceniom.
Sądzimy, że przyszła pora, by Polacy jasno uznali, że wasza stolica – Wilno – jest miastem litewskim. Sądzimy równocześnie, że
Polacy mają i muszą mieć zapewniene duchowe, historyczne, kulturalne i materialne prawa do obecności, do udziału w polskiej spuściźnie w Wilnie i na Litwie. Jesteśmy chrześcijanami, a tradycja
chrześcijańska stanowi oparcie dla samostanowienia narodów i dla
ich wzajemnej przyjaźni. Zatem w imię tej tradycji i w imię ideału Europy jako wspólnej, większej ojczyzny prosimy was o wyrozumiałość wobec naszych grzechów popełnionych w przeszłości
i będziemy sami starali się o takąż wyrozumiałość, o wewnętrzne
otwarcie ku Wam. Zdając więc sobie sprawę z ciężaru przeszłości,
stańmy wszyscy na gruncie teraźniejszości, odważnie odrzućmy złe
wspomnienia, pamiętajmy o dobrych i korzystajmy ze sprzyjających
okoliczności, aby zbliżyć się do siebie na gruncie uznania tego co niewiątpliwe i nieszmienne. Apel nasz kierujemy w równym stopniu do
Polaków stale mieszkających na Litwie, apel o wyrozumiałość, roztropność, przyjaźń, apel o uznanie wspólnych całej Europie wartości,
a więc, wolności i demokracji.
Konfidencialiai
89. III. 18
S. Lozoraitis jr. [parašas]
258
Nr. 108. Lenkų laiškas lietuviams, 1989 03 18.
Konfidencialiai
89, III. 18
Lozoraitis [parašas]
A LETTER TO LITHUANIAN FRIENDS
Fifty years have passed since the outbreak of World War II and the
45th anniversary of its conclusion is drawing nearer.
During that period of time, the long history of the Polish-Lithuanian friendship and of the Polish-Lithuanian antagonisms has –
often without the Poles’ or the Lithuanians’ will – undergone radical
transformations.
We believe that the time has come for the Poles to recognize it clearly that your capital city – Wilno – is a Lithuanian city.
At the same time we believe that the Poles have and should have
guaranteed spiritual, historical, cultural and material rights to their
presence and to their participation in the Polish heritage in Wilno and
in Lithuania.
We are Christians and the christian tradition constitutes the
basis for the self-determination of nations and for their mutual
friendship.
Consequently, in the name of that tradition and in the name of Europe’s ideal conceived as our common motherland we are asking you
for sympathetic understanding of our sins committed in the past, and
will do our best to attain the same degree of understanding and of inner openness towards you.
Aware of the burdens left by the past, let us all sta on the ground of
present day realities, let us courageously shake off bad memories and
try to remember what was good.
Let us take advantage of the favourable circumstances in order to
come closer to each other while recognizing what is unquestionable and
unchangeable.
We are directing our equally ardent appeal to the Poles who are permanently residing in Lithuania – an appeal for forbearance, prudence
259
and amity as well as for the recognition of the common all-European
values such as freedom and democracy.
(translation by V.Weires/1989.III. 12)
Nr. 109. S. Lozoraičio jr. ir A. Gurecko viešo laiško lenkams
projektas, 1989 07 14.
Antrasis projektas
su S. Lozoraičio ir
A.Gurecko sugestijomis
1989 liepos 14 d.
– Laiškas bičiuliams lenkams
Šimtmečių istorija susiejo lietuvių ir lenkų tautas darbuose, kovose, prisiminimuose. Buvo kovų su bendrais priešais, buvo ir tarpusavio
kovų, todėl prisiminimai nevienodi.
Nors tarpusavio metų skriaudos nėra lanegvai pamirštamos, lietuviai nepuoselėja priešiškų jausmų lenkams, – tą parodė užuojauta ir pagalba 1939 m. pabėgėliams, – bet nepasitikėjimas lengvai atgimsta, susidūrus tai su XX a. revanšistine teritorine mąstysena, tai su tendencinga
istorijos traktuote, kai kai senoji LDK laikoma ne federacinės „dviejų
Tautų“ valstybės nare, o tik Lenkijos karalystės provincija.
Kuo dažnesnis ir kuo atviresnis dialogas visais mūsų atmintį slegiančiais klausimais, kuo geresnis bendradarbiavimas kultūrinių ir
ūkinių santykių srityje padės įveikti tendencingas abiejų pusių nacionalines mitologijas, atkurti visišką pasitikėjimą.
Mes tikime, kad lenku tauta nuoširdžiai gerbs Lietuvos valstybinę
nepriklausomybę ir teritorinį integralumą su sostine Vilniumi ir Vilniaus kraštu, kaip neatskiriama Lietuvos dalimi.
Pasitikėjimui ir draugiškumui ugdyti taip pat yra reikalingas teisingas tautinių mažumų problemų sprendimas abejose šalyse. Lietuvių
mažuma Lenkijoj ir lenkų Lietuvoj, būdami pilnateisiais savo kraštų
260
piliečiais, kartu turi teisę į kultūrinę autonomiją. Tautinėms mažumoms turėtų būti užtikrintos visos reikalingos sąlygos išlaikyti savo
tapatybę ir vystyti savo kultūrą bei jos vertybes. Tada mažumos pilietiškai integruosis ir kultūriškai praturtins valstybę, kurioje gyvena,
prisidės prie jos gerovės ir pozityvių kaimyninių santykių.
Neabejojame, kad laisva ir demokratinė Lietuva taikiai ir draugiškai bendraus su demokratine Lenkija, kurios atgimimą visokeriopai
sveikiname. Kelias į tokią ateitį darniai bendradarbiaujančioje gimtosios Europos šeimoje – tai kuo geresnis tarpusavio pažinimas ir supratimas, pakantumas, nuolat ugdomas didžiausias palankumas. Mes
pasiryžę tuo keliu eiti.
Nr. 110. Pritarimo pareiškimo projektas, 1989 11 18.
FAX 202 328 0466
Algimantas Gureckas
1989. 11. 18 d.
Pritarimo pareiškimo projektas:
Mes, 1988 balandžio 30 ir gegužės 1 d. Romos pasitarimo su Lenkijos intelektualais dalyviai, džiaugiamės, kad mūsų pradėtos išsiaiškinimo ir santykių su lenkais išlyginimo pastangos rado atgarsį ir pritarimą
į laisvę žengiančioj Lietuvoj. Paskelbtas dvylikos Lietuvos asmenų laiškas lenkams buvo išlanksto su mūsų grupe aptartas ir mes jam pilnai
pritariame.
Algimantas Gureckas
Kazys Lozoraitis
Stasys Lozoraitis, jr.
kun. Paulius Rabikauskas, SJ
Tomas Venclova
261
Nr. 111. A. Gurecko telefoninio pokalbio su S. Lozoraičiu jr.
užrašai, 1989 11 18.
1989. XI. 18
Stasys Lozoraitis pranešė telefonu iš Romos:
Pareiškimą dėl lenkų–lietuvių santykių pasirašė šie asmenys:
Kun. Aliulis224
Čepaitis225
Jokūbonis226
Česlovas Kudaba227
Bronius Kuzmickas228
Vytautas Landsbergis229
Leonavičius230
Meilė Lukšienė231
Justinas Marcinkevičius232
Vytautas Nasvytis233
224. Vaclovas Aliulis (1921 Krekštėnai, Alytaus apskr.) – Lietuvos kunigas, marijonas,
visuomenės veikėjas.
225. Virgilijus Juozas Čepaitis (1937 Šakiai, Marijampolės apskr.) – Lietuvos literatas,
vertėjas, visuomenės ir politikos veikėjas, signataras.
226. Gediminas Jokūbonis (1927 Kupiškis, Panevėžio apskr.,–2006 Vilnius) – Lietuvos
dailininkas skulptorius, pedagogas.
227. Česlovas Kudaba (1934 Kobylnikas, Baltarusija,–1993 Vilnius) – Lietuvos geografas,
gamtininkas, politikos veikėjas, signataras.
228. Bronislavas Juozas Kuzmickas (1935 Juodraistis, Alytaus apskr.) – filosofijos mokslų
daktaras, profesorius, politikos ir visuomenės veikėjas, signataras.
229. Vytautas Landsbergis (1932 Kaunas) – lietuvių politikas, visuomenės veikėjas,
meno, muzikos ir kultūros istorikas.
230. Bronius Leonavičius (1933 Vištytis, Marijampolės apskr.) – dailininkas, visuomenės
veikėjas.
231. Meilutė Julija Matjošaitytė-Lukšienė (1913 Viena, Austrija,–2009 Vilnius) – literatūros tyrinėtoja, pedagogė, edukologė, habilituota socialinių mokslų daktarė, viena iš
tautinės mokyklos koncepcijos autorių.
232. Justinas Marcinkevičius (1930 Važatkiemis, Alytaus apskr.,–2011 Vilnius) – Lietuvos
poetas, dramaturgas, vertėjas, visuomenės veikėjas.
233. Vytautas Nasvytis (1928 Kaunas) – architektas, dailininkas, pedagogas, visuomenės
ir politikos veikėjas.
262
Juozas Tumelis234
Juozas Urbšys
Lenkų pareiškimą pasirašė 19 asmenų. Tarpe jų šie asmenys:
Czartoriski235
Karp236
Kloczowski
Krol
Michnik237
Milosz238 (Czeslow brolis)
Waida239
Paskelbti abu pareiškimai „Gazeta Nowo Czesność“ Antroji Romos konferencija turėtų įvykti 15–20 sausio 1990.
S. Lozoraičiui telefonu:
Turinio problema
1. Ar lenkaų tekste padarytas mūsų pageiduyatas pakeitimas? Be
šio pakeitimo mes jų tekstui nepritarėm tar ir toliau spauskim,
kad ateities pasisakymuose jis būtų atitinkamai sustiprintas. Tik
tada (arba tuo atveju, jei jau dabar tas pakeitimas padarytas)
mes galime viešai sveikint lenkų pareiškimą ir išreikšti jam savo
pritarimą. O tuo tarpu tuos pareiškimus laikyti lygiagrečiais o
ne sutartinais.
2. Mūsų parašų klausimas liečia tik lietuvių pareiškimą, tad tuo
tarpu tik jo tekstas mums svarbus. Vilniaus krašto nubraukimas,
234. Juozas Tumelis (1938 Trumpaliai, Kalvarijos sav.) – literatūros ir kultūros istorikas,
bibliografas, humanitarinių mokslų daktaras.
235. Pawełas Maria Czartoryskis (1924 Krokuva, Lenkija,–1999 Waršuva) – teisininkas,
istorikas.
236. Marekas Karpas (1952 Zamoscis, Lenkija,–2004 Varšuva, Lenkija) – istorikas, sovietologas, organizacijos „Ośrodek Studiów Wschodnich“ įkūrėjas ir direktorius.
237. Adamas Michnikas (1946 Varšuva, Lenkija) – lenkų disidentas, istorikas, vienas iš
judėjimo „Solidarumas“ įkūrėjų, eseistas, politikos publicistas, Lenkijos laikraščio Gazeta Wyborcza vyriausiasis redaktorius.
238. Czesławas Miłoszas (1917 Vilnius, Rusija,–2002 Varšuva, Lenkija) – lenkų žurnalistas, publicistas, vertėjas, režisierius.
239. Andrzejus Wajda (1926 Suvalkai, Lenkija) – režisierius, 1989–1991 m. Lenkijos seimo senatorius, prancūzų Garbės legiono kavalierius, japonų meno ir technikos centro
„Manggha“ Krokuvoje sumanytojas ir įkūrėjas.
263
kaip tik sudaro progą aiškinti, kad dėl viso kas anapus miesto
ribų gali būt ginčijamasi – taigi ir dėl Vilniaus bei Šalčininkų
rajonų. Pakeitimas aiškiai negudrus, mums nenaudingas, greičiausia kilo iš Landsbergio alergijos aiškiems, vienareikšmiams
pasisakymams. Jo projekte buvo jaučiamas polinkis baidyti po
miglas.
3. Tačiau visti pasisakymas lieka iš esmės priimtinas, mums verta
prie jo prisidėti.
4. Vienas būdas – susitarus su Landsbergiu ir kitais, laikyti šį paskelbimą paskubintu, prieš lenkų padarytą ir ateityje jį plačiai
skelbti lenkų irt ;ietuvių spaudoj bet jau su Romos pasitarimo
dalyvių parašais (gal atskirai parašų grupėmis) (a) pasirašę iš
Lietuvos ir (b) iš užsienio.
5. Antras – pritarimo pareiškimas.
(Projekto tekstas)
Bėda tik ta, kad pritarimo pareiškimų galėtų ir turėtų būti ir daugiau – asmenų, insitutucijų ir organizacijų, pav. PLB valdybos, Santaros – Šviesos. Tuo atveju Romos pasitarimo dalyvių reikšmė nubluks ir
nustos savo svorio.
Nr. 112. S. Lozoraičio jr. pro memoria, 1989 11 19.
Prašau skubiai su kitais dokumentais perduoti p. Gureckui
(jei galima per jo nurodytą fax’ą.)
PRO-MEMORIA
Šiandien pavakare susitikau antrą kartą su svečiu iš Varšuvos ir ponia W[anda]. G[awronska]. Susitikime dalyvavo taipgi prof. T., katalikų
veikėjas, redaktorius ir kaip žinoma Popiežiaus patarėjas.
Prof. T. surašė laišką, kurį turėtų pasirašyti p. W[anda]. G[awronska].
ir kuriame yra išaiškinama visa išspausdintų laiškų genezė. Aš pažymėjau,
264
kad vakar ir šiandien kalbėjau su p. G[urecku], kuris pasiūlė trumpu komunikatu pažymėti, kad labai džiaugiamės įvykusiu laiškų pasikeitimu ir,
kad Romos grupė dirbs toliau, kad pagerinus lietuvių–lenkų satykius. Kilo
klausimas ar minėtąjį laišką skelbti kartu su komunikatu. Man atrodė, jog
tas nėra būtina. Sutarta, kad jei mes greit paruošim komunikatą – jis bus
paskelbtas su laišku. Kitaip jis bus skelbiamas vėliau.
Svečias iš Varšuvos papasakojo, kad jis atsivežęs į Vilnių tekstą,
kurį jis buvo kartu su Lenkijon atvykusiu Juozu Tumeliu sutrumpinęs,
eliminuodamas pirmąją dalį liečiančią praeitį. Jau Vilniuje, susitikęs su
prof. Landsbergiu ji paprašė dar eliminuoti žodžius „....ir Vilniaus sritis“. Tas buvo padaryta. (Mano pastaba: šis teksto pakeitimas yra svarbus ir turėjo būt padarytas atsiklausus užsienio.) Stovėdami koridoriuje, Sąjūdžio nariai, ir lenku atstovas tarėsi dėl abejų laiškų paskelbimo
datos. Prof. L[andsbergis] paprašė, kad jie būtų paskelbti XI. 16, nes
tokiu būdu viskas laiku patektų taipgi į „Gimtąjį Kraštą“. (Mano pastaba: kokių galų reikėjo skubėti ir kodėl tekstai turėjo patekti į „Gimtąjį
Kraštą“, o ne, sakykim, į Respubliką?)
Prof. L[andsbergis] lenku atstovui pasakė, kad bus paskambinta
Romon ir pranešta apie įvykusį pasirašymą. Tas nebuvo padaryta, nors
laiko buvo visa savaitė.
Aš visiems susirinkusiems pabrėžiau vieną faktą ir būtent, kad iš
pat pradžių laikiau ir tebelaikau, kad lenkams tiesioginiai kontaktuoti
lietuvius, taip sakant sudaryti kitą derybu frontą buvo nekorektiška.
Aš apie tai jiems buvau pasakęs. Dabar įvyko nemalonus dalykas, nes p.
W[anda]. G[awronska]. visu šiuo klausimu nepaprastai rūpinosi, vyko
Lenkijon, ragino intelektualus susitikti, finansavo darbą ir tt.
Išeidamas iš pasimatymo, p. W[andai]. G[awronskai]. pažymėjau,
kad mes bandysime greit susitarti dėl komunikato, tačiau gali taip
atsitikti, kad aš ar kas kitas pastebės teksto pakeitimą, kuris atrodys
nepriimtinas. Tada padėtis radikaliai pasikels ir aš, mes visi turėsime
pasitarti dėl tolimesnių žygių. 1990 m. sausio mėn. 15 d. (maždaug)
norima vistiek susitikti ir sudaryti nuolatinę lietuvių–lenkų – grupę.
Roma, 1989 m, lapkričio mėn. 19 d.
S. Lozoraitis jr. [parašas]
265
Nr. 113. Laiškas bičiuliams lietuviams ir bičiuliams lenkams, 1989 11 20.
LAIŠKAS BIČIULIAMS LIETUVIAMS
Praėjo 50 metų nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios, netrukus
sukaks 45 metai nuo jo pabaigos. Per šį laiką sena lenkų ir lietuvių
draugystė bei jų antagonizmai – dažnai be lenkų ir lietuvių valios – radikaliai pakito.
Manome, jog atėjo laikas aiškiai pasakyti, kad Lenkijoje niekas nekelia teritorinių pretenzijų dėl tų žemių, kurios tarpukario laikais priklausė
Lenkijos valstybei. Manome, kad atėjo laikas lenkams aiškiai pripažinti,
kad Vilnius yra ir buv Jūsų sostinė bei Jūsų kultūros ir tautos gyvenimo
centras, Jūsų patriotinių jausmų ir istorinių tradicijų kristalizacijos židinys.
Taip pat manome, kad lenkai turi ir privalo turėti užtikrintas dvasines, istorines, kultūrines bei materialines teises būti, dalyvauti lenkiškajame palikime Vilniuje ir Lietuvoje. Esame išauklėti krikščioniškose
tradicijose, o tos tradicijos yra tautų apsisprendimo ir jų tarpusavio draugystės atrama. Tad vardan tos tradicijos, vardan Europos, kaip didesniosios tėvynės, prašome Jus atlaidumo mūsų praeities klaidoms. Taipogi ir
mes sieksime tokio atlaidumo, vidinio atvirumo Jūsų atžvilgiu. Todėl, suvokdami praeities naštą, ir vieni, ir kiti atsistokime ant dabarties pamatų,
drąsiai atmeskime slogius prisiminimus, naudokimės palankiomis suartėjimo aplinkybėmis, įvertindami tai, kas neabejotina ir nekintama.
Šiuo pareiškimu lygiai taip pat kreipiamės ir į Lietuvoje g yvenančius
lenkus, kviesdami atlaidumui, išmintingumui, draugystei, visai Europai bendrų vertybių – laisvės ir demokratijos – pripažinimui.
Piotr. L. ANDZEJEWSKI240,
Pawel CZARTORYSKI,
Bronislaw GEREMEK241,
t. Aleksander HAUKE-LIGOWSKI OP,
Tomasz JASTRUN242,
240. Piotras Łukaszas Juliuszas Andrzejewskis (1942 Varšuva) – politikas, advokatas, visuomenės veikėjas, Lenkijos seimo senatorius.
241. Bronislavas Geremekas (1932 Varšuva, Lenkija, –2008 Liubenas, Lenkija) – lenkų
istorikas, politikas, vienas žymiausių komunistinio laikotarpio disidentų, buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras.
242. Tomaszas Jastrunas (1950 Varšuva, Lenkija) – lenkų poetas, prozininkas, eseistas,
žurnalistas ir literatūros kritikas.
266
Marek KARP,
Jerzy KLOCZOWSKI,
Michal KOMAR 243,
Tadeusz KONWICKI244,
Krzysztof KOZLOWSKI245,
Marcin KROL,
Tomasz LUBIENSKI246,
Adam MICHNIK,
Andzej MILOSZ,
Jerzy Marek NOWAKOWSKI247,
Ryszard REIFF248,
Jaroslaw Marek RYMKIEWICZ249,
Elzbieta SAWICKA,
Andrzej STRUMILLO250,
Jerzy TUROWICZ251,
Andzej WAJDA,
Henryk WUJEC252.
243. Michałas Komaras (1950 Varšuva, Lenkija) – scenaristas ir filmų kritikas, publicistas.
244. Tadeuszas Konvickis (1926 Naujoji Vilnia, Lenkija) – lenkų prozininkas, scenaristas
ir režisierius.
245. Krzysztofas Janas Kozłowskis (1931 Przybysławicai, Lenkija,–2013 Krokuva, Lenkija) – lenkų žurnalistas, filosofas, vidaus reikalų ministras ir Lenkijos senato senatorius.
246. Tomaszas Łubieńskis (1938 Varšuva, Lenkija) – lenkų prozininkas, dramaturgas,
eseistas ir vertėjas.
247. Jerzys Marekas Nowakowskis (1959 Radomas, Lenkija) – lenkų istorikas, žurnalistas, publicistas ir politikas, Lenkijos Respublikos ambasadorius Latvijoje.
248. Ryszardas Reiffas (1923 Varšuva, Lenkija,–2007 Varšuva, Lenkija) – lenkų politikas,
teisininkas, publicistas, Lenkijos senato senatorius.
249. Jarosławas Marekas Rymkiewiczius (1935 Varšuva, Lenkija) – lenkų poetas, eseistas,
dramaturgas, literatūros kritikas, lenkų filologijos profesorius.
250. Andzejus Strumilo (1927 Vilnius, Lenkija) – lenkų, baltarusių ir lietuvių kilmės dailininkas, grafikas, fotografas, poetas, skulptorius ir scenografas.
251. Jerzys Turowiczius (1912 Krokuva, Lenkija,–1999 Krokuva, Lenkija) – lenkų žurnalistas, publicistas, laikraščio Tygodnik Powszechny redaktorius.
252. Henrykas Wujecas (1940 Podlesė, Lenkija) – politikas fizikas, Lenkijos seimo narys.
267
BIČIULIAMS LENKAMS
Lietuva Lenkijai neturi jokių priešiškų jausmų. Lietuva gerai žino,
ką per šimtmečius ji gavo iš Lenkijos, lygiai kaip Lenkija – ką ji gavo iš
Lietuvos. Nepakeičiamas mūsų praeities paveldas įpareigoja mus ir ateičiai. Todėl šiandien ypač svarbus bendrai siekiamas tikslas. Praeities
nuoskaudų demonstravimas, sąskaitos ir pretenzijos vestų į aklavietes.
Mūsų nesutarimai yra ypač dėkinga medžiaga trečiosioms jėgoms statyti tarp mūsų naują nesantaikos sieną ir plėsti gudrią dezinformaciją.
Preoblemos, spręstos už mus ir be mūsų, tapo rimtas mūsų šiandienos
ir ateities stabdys. O krikščioniškai santarvei ir bičiuliškai kaimynystei
yra daugybė mus jungusių aplinkybių ir darbų. Mūsų tautų santarvė
tebūnie didesnė ir patvaresnė už jų nesutarimus.
Mes tikime, kad Lenkija visada gerbs Lietuvos vbasltybės nepriklausomybę ir integralumą su sostine Vilniumi.
Pasitikėjimui ir draugiškumui būtinas ir teisingas tautinių mažumų problemų prendimas. Lietuviai Lenkijoje ir lenkai Lietuvoje – pilnaverčiai savo šalių piliečiai su kultūrinių autonomijų teisėmis. Abiems
mažumoms garantavus sąlygas savo tautinės tapatybės išlaikymui ir
kultūros puoselėjimui, jos pilietiškai integruosis ir praturtins valstybes,
kuriose gyvena, prisidės prie jų kultūros, gerovės kūrimo ir nuoširdžių
kaimyniškų santykių palaikymo.
Neabejojame, kad laisva ir demokratiška Lietuva draugiškai bendradarbiaus su laisva ir demokratiška Lenkija, kurios atgimimą su
džiaugsmu stebime ir nuoširdžiai sveikiname. Kelias į laisvą ateitį darnioje Europos tautų bendrijoje – tai atvirumas, tarpusavio pažinimas ir
supratimas, pakantos ir palankumo nuolatinis ugdymas. Mes pasiryžę
eiti tuo keliu.
Kun. Vaclovas ALIULIS,
Virgilijus ČEPAITIS,
Gediminias JOKŪBONIS,
Česlovas KUDABA,
Bronius KUZMICKAS,
Vytautas LANDSBERGIS,
Bronius LEONAVIČIUS,
Meilė LUKŠIENĖ,
268
Justinas MARCINKEVIČIUS,
Vytautas NASVYTIS,
Juozas TUMELIS,
Juozas URBŠYS.
Šaltinis: Gimtasis kraštas, 1989 11 16–22, p. 2.
Nr. 114. PLB Valdybos pirmininko V. Bieliausko253 pareiškimas,
1989 12 09.
1989 gruodžio 9 d.
Pareiškimas
Pasaulio Lietuvių Bendruomenės VII-tasis seimas pasisakė už lietuvių santykių su lenkais išlyginimo pastangas. PLB valdyba sveikina šį
rudenį paskelbtą dvylikos Lietuvos asmenų laišką lenkams ir jam pilnai
pritaria. Ji laiko šį laišką pozityviu žingsniu į išsiaiškinimą, susitaikymą ir abiejų tautų draugiško bendradarbiavimo pagrindų nustatymą.
Pasaulio Lietuvių Bandruomenės Valdyba
Vytautas Bieliauskas
Pirmininkas.
253. Vytautas Juozas Bieliauskas (1920 Plačkojai, Višakio Rūdos vlsč.) – psichologas, filosofas, JAV lietuvių visuomenės veikėjas.
269
SANTRUMPOS
ALKA – Amerikos lietuvių kultūros
archyvas
ALT – Amerikos lietuvių taryba
ap. – archyvinio fondo aprašas
apskr. – apskritis
b. – archyvinė byla
BJ – Biblioteka Jagiellońska, Jogailaičių biblioteka
Bm.; b. m. – bieżący miesiąc; einamasis mėnuo
Br; b. r. – bieżący rok; einamieji metai
CK – Centro komitetas
d. – archyvinė dėžė
dn.; Dn. – dzień, dnia, diena, dienos
DP – Displaced persons – perkeltieji
asmenys
Dr. – daktaras, doktor
ELTA – žinių agentūra
f. – archyvinis fondas
IPMS – Instytut Polski i Muzeum im.
gen. Sikorskiego – Generolo
W. Sikorskio vardo lenkų
institutas ir muziejus
JAV – Jungtinės Amerikos Valstijos
JAV LB – Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių bendruomenė
KMM TRM – Kauno miesto muziejaus filialas Tremties ir rezistencijos muziejus
kol. – archyvinė kolekcija
KOS – Komitet Oporu Społecznego –
Visuomenės pasipriešinimo
komitetas
l. – archyvinės bylos lapas
LCVA – Lietuvos centrinis valstybės
archyvas
LDK – Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė
LDT – Lietuvos diplomatinė tarnyba
LTSC / PLA – Lituanistikos tyrimo ir
studijų centras / Pasaulio lietuvių archyvas
LREV – Lenkijos Respublikos egzilinė vyriausybė
Min. – minister, ministras
NATO – North Atlantic Treaty Organization – Šiaurės Atlanto
Sutarties Organizacija
Nr. – numeris
p. – pan, ponas
PLB  – Pasaulio lietuvių bendruomenė
Prof. – profesorius, profesor
Przyb. – archyvinis žymėjimas (gavimo bibliotekoje data)
r. – rok, metai
R. P. – Rzeczpospolita Polska – Lenkijos Respublika
SSRS – Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga
Str. – strona, lapas
š. m.; š / m – šie metai
UNRRA – Jungtinių Tautų pagalbos
ir atkūrimo administracija
VDU LII 
– Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos
institutas
VLIK – Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas
vlsč. – valsčius
VUB RB – Vilniaus universiteto bib
liotekos Rankraščių skyrius
Zał. – załącznik, priedas
271
ASMENVARDŽIŲ RODYKLĖ
Aleksandravičius Egidijus 4, 12
Aliulis Vaclovas 262, 268
Anders Władysław 175, 176, 214
Andrzejewski Piotr Łukasz Juliusz
266
Arciszewski Tomasz 14, 21, 22, 37, 135,
194,
Avietėnaitė Magdalena 88
Bačkis Stasys Antanas 6, 7, 18, 21, 54–
56, 60, 70, 77, 100–102, 104, 107, 108,
112, 114, 116, 119, 122–125, 127, 134,
135, 141–144, 146, 148, 150, 153, 157,
160, 162, 163, 169, 173, 178, 206
Balutis Bronius Kazys 6–8, 11, 21, 65,
69, 79, 83, 85, 100, 102, 104, 107, 109,
112, 114, 116, 119, 122–125, 127, 134,
135, 141, 143, 144, 146, 148, 150, 153,
157, 160, 162, 163, 169, 173, 178, 181,
183, 204, 206
Baraniecki Józef 5, 19, 54, 55, 60, 61,
64, 67, 69, 72–74, 76, 77, 79
Barėnas Konstantinas 26
Baronas Kazys 230
Batoras Steponas 26
Baublys R. 27
Berezowski Zygmunt 5, 8, 19, 21, 54,
64, 67, 208
Białasiewicz St. 7, 24, 172, 173, 180, 189,
191
Bieliauskas Vytautas 8, 269
Bidault Georges 61
Byrnes James 61, 70
Błaszczak Tomasz 4
Bór-Komorowski Tadeusz 22, 149,
194, 200
Bovin Ernest 56, 57, 61
Brakas Martynas 8, 23, 219, 228
Brazaitis Juozas 105
Buchowski Krzysztof 12
Budreckis A. 15
272
Budrys Polovinskas Jonas 85
Bush Georg 240
Butkus Antanas 245, 246
Buzesti 162
Charwat Franciszek 234
Ciechanowski J. 115, 116, 164, 167
Corcoran Tom 240, 245
Curzon G. 151, 171, 198, 215, 224, 226–
228, 240
Czartoryski Paweł Maria 263, 266
Čepaitis Virgilijus Juozas 262, 268
Čerčilis Vinstonas 235, 251
D. C. 8, 210
Dainauskas Jonas 219
Danys Milda (Danytė) 14
Dapkutė Daiva 4, 11
Daužvardis Petras Povilas 33
Davies Norman 23
Deksnys Jonas 104–106
Derwinski Edward 231
Dmitrov 162
Dmowski Roman 211, 222, 223
Drobnik Jerzy 55, 77, 78
Eidintas Alfonsas 12
Eizenhower Dwait 126, 146
Fascell Dante B. 246
Freyda 55, 60, 67, 69
Freidheim F. 12
Friszkie Andzej 14, 22, 28
Gabrys Juozas 150
Gaidžiūnas Balys 104
Galvanauskas Ernestas 183
Garbačiauskas St. 85, 138
Gaučys Povilas 14
Gavrilovic 162
Gawronska Wanda 29, 250, 253, 256,
264, 265
Gečys A. S. 29
Gediminas 213
Geremek Bronisław 266
Gerutis Albertas 35
Giedroyc Jerzy 26, 28, 29
Gylys Vytautas 6, 7, 21, 102, 104, 106–
108, 112, 118, 120, 121, 134, 143, 152,
153, 158
Girdvainis 102, 108, 153
Godlewski Józef 175
Gomulka Władysław 222
Graužinis Kazimieras 7, 102, 108, 112,
153, 154, 156
Greene V. 11
Griffin 205
Grigaitis Pijus 37
Grinius Kazys 5, 33, 38, 103
Gudaitis Leonas 4
Gureckas Algimantas 8, 28, 229, 232,
236, 240, 243, 250–256, 260–262,
264, 265
Gwiazdoski Tadeusz 5, 7, 8, 22, 24,
76, 77, 88, 129, 147, 149, 162, 163,
165, 168, 169, 180, 181, 185, 188–193,
206, 207
Habielski Rafal 14, 26
Hauke-Ligowski OP Aleksander 266
Hymans Paul 98, 111, 113, 156, 174
Hynd 89
Hitler Adolf 164, 222, 223
Hofman Iwona 26
Jankowski T. 168
Januszaitis Marian 175
Jaroszyńska-Kirchmann A. D. 14
Jasaitis Domas 134, 159
Jastrun Tomasz 266
Jogaila 220
Jokūbonis Gediminas 262, 268
Judt Tony 16
Jurgėla Konstantinas 7, 24, 190–193
Kairys Steponas 39, 83, 105, 122, 135,
159
Kamantas Vytautas 252
Kaminskas J. (žr. Kairys Steponas)
Karp Marek 263, 267
Kasten Robert W. 240, 241, 245–247
Katelbach Tadeusz 7, 24, 172, 1753, 180,
181, 189
Kazimieras Didysis 213, 221
Kemp Jack F. 246, 247
Kiernik Adam 241, 242, 246
Klimavičius Vladas 38
Komar Michał 267
Končius 34, 84
Konvicki Tadeusz 267
Kosciuška Tadas 81, 176
Kozłowski Krzysztof Jan 250, 2553,
263, 267
Krawiec 55, 60
Król Marcin 8, 250, 253, 258, 263, 267
Krupavičius Mykolas 5, 15, 20, 55, 83,
84, 86, 92, 100, 101, 103–105, 107, 113,
122, 124, 129, 134, 135, 144, 146, 206
Kudaba Česlovas 262, 268
Kuprys Jonas 230
Kuzmickas Bronislavas Juozas 262,
268
Ladoś 164–166, 168
Landsbergis Vytautas 8, 257, 262, 264,
265, 268
Laukaitis Vincas 39
Laurinavičius Česlovas 12
Leonavičius Bronius 262, 268
Liubartas 213
Łossowski Piotr 233
Lozoraitis Kazys 250, 252, 253, 261
Lozoraitis Stasys jr. 8, 29, 233, 234,
250–254, 256, 258–262, 264, 265
Lozoraitis Stasys sen. 6, 7, 11, 15, 20,
21, 39, 55, 60, 62, 70, 78, 80, 82–84,
85, 97, 101–103, 108, 109, 111–114, 116,
118, 121, 122, 124, 125, 132, 134, 139–
142, 147, 148, 150, 152, 154, 157–160,
173, 174, 178, 182, 207, 216, 219, 225
Łubieński Tomasz 267
Lukšienė-Matjošaitytė Meilutė Julija
262, 268
Macek 162
Machcewicz Paweł 14, 23, 28
Mackiewicz Mieczyslaw 175
Mackiewicz Stanisław 164, 167, 175
Marcinkevičius Justinas 262, 268
Meysztowicz Walerian 175
Michnik Adam 263, 267
273
Mickevičius Adomas 26, 27
Mickevičius K. 24
Mieroszewski Juliusz 28
Mikołajczyk Stanisław 14, 16, 22, 23,
142, 151, 155, 159–161, 167, 168
Milerytė-Japertienė Giedrė 4, 11
Miłosz Czesław 263, 267
Misiūnas Romas 14
Mitkiewicz-Żółłtek Leon 8, 11, 228,
229
Miż-Myszin M. 7, 163, 166, 168
Molotovas Večiaslavas 70, 95, 117,
Morawski Kajatan 5–7, 24, 56, 60, 62,
63, 64, 67, 69, 70, 72, 75–78, 80–82,
110, 128–131, 185, 186, 188–190, 206
Mościski Ignac 194, 200
Nasvytis Vytautas 262, 268
Nausėda K. 104
Neveravičius Fabijonas 184
Nowakowski Jerzy Marek 267
Nowina-Sokolnicki Juliusz 28
Odrzierzynski Roman 214
Osóbka-Morawskis Edward 15
Padalis Pranas 21, 55, 105, 112, 141
Padalskis (žr. Padalis Pranas)
Percy Henry 241, 242, 246
Pilsudska Wanda 175
Pilsudski Jan 175
Piłsudski Józef Klemens 211, 223, 229
Piszczkowski Tadeusz 175
Povilaitis 33
Prapuolenis Leonas 37
Rabikauskas Paulius 250, 252, 253, 255,
Rackiewiczowa Jadwiga 175
Raczyński 167
Raczkiewicz Władislaw 21–22,
Radwan Marian 250, 253, 254
Raila Bronys 219
Rastenis Vincas 219
Raškauskas Kęstutis 12
Raštikis Stasys 8, 11, 228, 229, 233
Reagan Ronald 239–241, 243, 246
Reenan van J. 14
Regis Algis 230
Reiff Ryszard 267
Remeikis Tomas 256
274
Ribentropp Joachim 117, 198, 237
Rymkiewicz Jarosław Marek 267
Robinski Stefan 176
Roman W. K. 18
Roosevelt Franklin D. 235
Rozmarek K. 176
Sabbat Kazimierz 28
Saldukas Linas 14
Saliamonas 44
Sapieha Jan 175
Sawa 175
Sawicka Elzbieta 267
Segeš Dušan 13, 18
Sidzikauskas Vaclovas 5–8, 15, 17–22,
25, 54–56, 58–80, 83, 86, 88, 91, 92,
94, 96, 97, 100, 101, 104, 107–110, 113,
115–119, 122–125, 127–132, 134, 137,
139, 140, 142, 143, 145, 147–150, 152,
157, 159, 160, 162, 163, 185, 186, 189,
206, 207
Siekanowicz Piotr 175
Sikorski Władysław 13, 14, 19, 23, 164,
165, 167, 200, 216, 225
Simon F. 85
Skirius Juozas 4
Skrupskelis Kęstutis 4
Smetona Antanas 37, 60, 131, 148
Snyder Timothy 26
Sokolnicki M. 88
Srebrakowski A. 10
Stalinas Juzefas 16, 235
Stanevičius Vytautas 105
Stikliorius J. 222
Stolypinas Piotras 170
Stomma Stanisław 250, 253, 256
Stresseman Gustav 223, 224
Stroński 167
Stronski Stanisław 175
Strumickienė Ilona 12
Strumilo Andzej 267
Sužiedėlis Simas 211
Šaulienė Mafalda 40
Šaulys Jurgis 5– 7, 21, 33, 38, 62, 82, 86,
102, 1108, 112, 122–124, 137, 141–143,
150, 152, 153, 155, 157, 165, 166, 168,
173, 182, 190, 207, 215
Škirpa Kazys 34–36
Tarka Krzysztof 13, 18, 21, 24, 28
Tarnowski Adam 5–7, 19, 20, 22, 24,
25, 60, 62–64, 67, 69, 70, 72, 75–78,
80–82, 86, 88, 91, 92, 94, 100, 110,
111, 119, 128, 129, 131, 147, 149, 150,
169, 178, 181, 186–189, 191–193, 199,
204, 206, 208, 210
Tyszkiewicz Stefan 175
Tomaszewski Tadeusz 175
Treszka Adam 214
Trygve Lee 90
Tumelis Juozas 263, 269
Turauskas Edvardas 35, 37, 39, 40, 62,
102, 103, 108, 112, 165–168, 190, 216
Turowicz Jerzy 267
Urbonas Jonas 245
Urbšys Juozas 173, 263, 269
Vaičiūnas Petras 12
Vaidelys J. 24
Vaškelis Bronius 4
Vėbra Juozas 134
Venclova Tomas 250, 252–254, 256,
261
Vytautas 220
Vytėnas Jurgis 7, 24, 170, 172 178, 179,
185, 189, 191–193
Vytenis 251
Vokietaitis Algirdas 5, 11, 31, 106
Wajda Andrzej 263, 267
Wasylyk Myron W. 241, 248
Weires V. 260
Wężyk J. 184
Wielhorski Władysław 160, 163, 175
Wyman W. 14
Wójciki Zbigniew 250, 253
Wolkovich-Valkavičius W. 11
Wolsza Tadeusz 14, 16, 22
Wujec Henryk 267
Zabielski R. 27
Zaleski August 7, 21, 22, 24, 135, 149,
165, 168–170, 172–174, 176, 178–181,
187–194, 199, 200, 208, 210, 211, 214
Zawisza Alexander 173, 181, 182
Zoltowski Adam 175
Żaba 7, 163, 166, 168
Žadeikis Povilas 5–7, 21, 37–39, 82, 90,
100, 102, 108, 112, 114–116, 122, 124,
125, 134, 135, 137, 141, 143, 146, 153,
156, 160, 173, 182
Żeligowski Lucjan 175, 223, 224, 231,
254
275
VIETOVARDŽIŲ RODYKLĖ
Adutiškis 237
Airija 212
Alytus 262
Alksnėnai 38
Amerika 11, 12, 14, 18, 23, 24, 34, 35,
37, 39, 55, 84, 176, 191, 231, 237–239,
241–249, 251, 271
Anykščiai 230
Argentina 199
Augsburgas 24, 170, 208
Australija 38
Austrija 20, 49, 85, 89, 236, 262
Bad Godesbergas 36
Baden Badenas 83
Baklisas 22
Balbieriškis 55
Baltarusija 26, 214, 215, 231, 238, 245,
248, 249, 262
Baltimorė 39, 262
Belgija 85, 98, 194, 200
Berlynas 223, 241, 250
Bernas 13, 21, 31, 37, 61, 83, 150, 165, 168,
189, 216
Biržai 24
Bizantija 212
Błonas 175, 214
Bogdany Wielke 250
Bostonas 14, 18, 214
Brandenburgas 221
Brazavas 89
Brazilija 234
Briuselis 135, 178
Broktonas 211
Bruklinas 34, 238
Budapeštas 47, 241
Cambo-les-Bains 61
Charkovas 214
276
Chorobrovas 22
Ciurichas 83, 85, 138
Čarlstonas 61
Čekija 173
Čekoslovakija 36, 203, 244
Čikaga 14, 33–35, 37, 54, 55, 231, 245,
256
Dancigas (žr. Gdanskas)
Danija 85
Daramas 134
Dauderiai 102
Daugėlaičiai 37
Daugpilis 104
Denisonas 126
Detroitas 55, 105
Didžioji Britanija 11, 13, 15, 18, 19, 21,
22, 26–28, 54, 56, 63, 85, 88, 100, 104,
115, 135, 150, 160, 166, 175, 184, 190,
191, 212, 214, 239, 243
Drozdowas 211
Druskininkai 237
Eks le Benas 183
Elizabetas 191
Elzasas 253
Endriejavas 34
Estija 43, 59, 70, 235
Europa 10, 13, 14, 16, 17, 20, 25, 32,
35–37, 41, 42, 56, 61, 73, 84–87, 89,
92, 93, 103, 116, 133, 136, 156, 158, 160,
171, 173, 176, 184, 195–199, 201–204,
208, 213, 215–219, 224, 226, 228, 230,
234–236, 239–247, 256–258, 260, 261,
266, 268
Frankfurtas prie Maino 172, 179, 181
Gardinas 215
Gdanskas 46, 176, 211, 223, 224
Geilas 90
Gentiniai 134
Gibraltaras 14
Girkalnis 55
Graikija 212
Grand Rapidsas 252
Griškabūdis 102
Gruzija 21
Gudaičiai 35
Gudija (žr. Baltarusija)
Gudžiūnai 250
Helsinkis 237, 244
Ignalina 237
Ispanija 85
Įsrutis 230
Italija 19, 34, 40, 55, 84, 89, 102, 166,
173, 175
Yverdon-les-Bains 38
Jakubovas 19
Jalta 8, 235–237, 239–249, 251
Jankaičiai 219
Japonija 16
JAV 8, 11, 13, 15, 16, 18, 23–25, 26, 27,
31, 33–35, 37, 39, 42, 54, 55, 60, 61, 63,
83–85, 87, 88, 90, 100, 103, 105, 115,
126, 134, 166, 185, 191, 199, 200, 211,
219, 228, 230, 231, 239–245, 247, 250,
252, 256, 269
Joniškėlis 18
Joniškis 105
Juozapinė 84
Jurkovas 56
Kalifornija 33, 228
Kališas 233
Kalmaras 212
Kalvarijos 88, 263
Kamionekas 211
Kanada 14, 102, 104, 199, 215
Karaliaučius 214, 222–224, 226, 230,
251, 256
Kaunas 11, 12, 31, 47, 49, 55, 81, 85, 173,
183, 229, 250, 256, 262
Kėdainiai 173, 250
Kiaušai 230
Kybartai 37, 83
Klaipėda 48, 61, 183, 203, 220, 222–
224, 227, 250
Klievas 214
Klivlandas 60
Kobylnikas 262
Kolumbija 61
Konektikutas 252
Korėja 25
Kosava 81
Kosta Rika 109
Kretinga 34
Krėva 212
Krikštėnai 262
Krokuva 49, 51, 221, 248, 263, 267
Krosna 222
Kukarka 70
Kupiškis 262
Kutaisis 19
Lailly en Val 56
Latgala 212, 214
Latvija 43, 39, 70, 235
LDK 257, 260
Lenkija 8, 9, 10–29, 34, 35, 41, 43, 45,
46–54, 56, 58, 59, 61, 65–69, 71, 72,
74–76, 79–82, 84, 86–88, 90, 92–97,
108, 116, 120, 121, 132, 133, 135–138,
140, 148, 150, 151, 153–156, 159, 160,
166, 168, 170, 171, 173–177, 179, 187,
188, 190, 196, 198–204, 208–225,
227–231, 233–238, 240, 241, 245,
246, 248–251, 253–255, 257, 258–261,
264–268
Liepoja 212
Lietuva 8–21, 23, 25–27, 29, 33, 34,
36–38, 41, 43, 43–56, 58–63, 65–72,
74, 76, 78–81, 84, 86–88, 90, 92–94,
96–98, 105, 109, 111, 118, 210, 120, 121,
129, 132–134, 138–142, 146, 147, 151,
153, 154, 158, 160, 166, 168, 171, 173,
177, 179, 183, 184, 187–189, 196–198,
202–204, 207–225, 227–235, 237, 238,
240–242, 244, 249, 251–254, 256–
260, 266, 268
Liubenas 266
Liublinas 187, 221, 255
Londonas 12–14, 19–23, 23–26, 31, 32,
33, 39, 54, 56, 57, 59, 60, 62, 64, 67,
277
72, 76, 78, 81, 85–88, 90–92, 94, 95,
113, 115, 119, 124, 129, 130, 132, 135,
139, 142, 147–150, 159, 160, 162–165,
167–170, 172, 175, 178, 180, 181, 183,
187–192, 199, 204–206, 214, 218, 225
Los Andželas 219
Luganas 35, 36, 40, 82, 84, 122, 137, 142,
152, 157, 168
Lvovas 168, 174–176, 213–215, 220, 213–
215, 230
Macikai 252
Maisons-Laffitte 26
Marijampolė 35, 55, 105, 262
Marylandas 232, 236
Maskva 16, 23, 44, 51, 70, 88, 124, 194
Mažoji Lenkija 214
Mažoji Lietuva 8, 23, 219–223, 226,
227, 230, 232
Mičiganas 252
Monakas 45, 46
Montevidėjas 154
Maunt Vernonas 134
Plačkojai 269
Podlesė 267
Podolė 221
Pomeranija 230
Portugalija 85
Potiejówce 54
Potsdamas 17, 220, 222–224, 227, 237,
251
Poznanė 26, 241
Praha 241
Prancūzija 18, 33, 39, 53–55, 56, 61, 63,
77, 85, 115, 168, 183, 194, 200
Prūsija 212, 214, 220–223
Przybysławicai 267
Punskas 237, 238
Putnamas 88
Putriai 22
Oxon Hillas 232, 236
Radomas 267
Ragainė 230
Raseiniai 85, 105
Ridinas 21
Ryga 34, 138, 198, 210, 212
Rio de Žaneiras 234
Rytprūsiai 19, 57, 61, 177, 186, 197, 203,
209, 221, 222, 230
Roma 8, 13, 24, 27, 34, 55, 83–85, 101,
102, 108, 113, 114, 132, 140–142, 152,
158, 160, 163, 168, 175, 222, 249–253,
255, 261–265
Rumunija 95, 224
Rusija 8, 34, 52, 56–59, 70, 74, 83, 86,
88, 92, 104, 116, 138, 164, 184, 196–
198, 203, 208, 211, 214, 224, 236, 256,
263
Pakamentis 33
Pamarys 213
Panevėžys 173, 175, 219, 262
Pantakoniai 18
Parešketis 90
Paryžius 13, 18, 19, 21, 22, 26, 31, 35, 36,
40, 53, 54, 56, 59–64, 67, 59, 70, 72,
74, 75, 77–80, 82, 94, 101, 104, 110,
113, 115, 122–124, 128, 130–132, 137,
139, 142, 144–147, 170, 185, 186, 189,
206, 207, 210, 218, 225, 231, 233, 236
Paučiškiai 219
Pilviškiai 33
Pinskas 26
Saločiai 35
San Fransiskas 39
Sankt Peterburgas 211
Saut Orindžas 105
Seinai 211, 237, 238
Sierzchowi 135
Silezija 230
Skandinavija 212
Skaudvilė 36, 84, 102
Smolenskas 254
Sparta 252
SSRS 12–16, 18, 19, 21, 25, 27, 29, 31, 39,
70, 95, 116, 203, 209, 223, 230, 235,
236, 238–244, 247
Naujoji Varėna 237
Naujoji Vilnia 267
Nemajūnai 37
Neumarkas 230
Niujorkas 14, 24, 83–85, 88, 191, 193,
211, 219, 225, 228, 238
Niurnbergas 117
Norvegija 90, 141
Norwoodas 11
278
Stanaičiai 134
Stanestis 224
Stanisławowas 234
Stetinas 223
Stokholmas 31, 32, 107, 118, 120, 158
Stulgiai 34, 84
Sūduva 237
Su Fals as 219
Suvalkai 153, 215, 230, 231, 251
Suvalkija 175, 214, 263
Šakiai 54, 102, 262
Šalčininkai 237
Šeteniai 173
Šiaudinė 54
Šiauliai 104, 105
Šikšniai 105
Šilutė 252
Švedija 19, 21, 62, 85, 104, 151, 257
Šveicarija 19, 33, 34, 38, 40, 60, 62, 70,
71, 78, 81, 138, 154, 163, 166
Švenčionys 237
Tauragė 33
Teheranas 195, 201
Telšiai 214
Tilžė 230, 237
Tiubingenas 53, 60, 70, 132, 145
Torontas 14, 102
Torunė 18, 221
Trakai 237
Trakiškiai 105
Trumpaliai 263
Tuszów Narodowy 14
Ukmergė 83
Ukraina 26, 211, 213–215, 238, 241, 244,
245, 248, 249
Ulsteris 212
Užulėniai 102
Užunvėžiai 83
Va Nuysas 230
Vabalninkas 183
Varniai 90
Varšuva 13–15, 21, 22, 24, 88, 151, 155,
211, 222, 241, 246, 248, 250, 253, 263,
265–267
Vašingtonas 13, 34, 35, 37, 62, 82, 90,
114, 126, 141, 160, 162, 167, 248, 250
Vatikanas 27, 85
Važatkiemis 262
Veimaras 223
Velsas 21
Velžiai 134
Vengrija 95, 236, 244
Versalis 22, 222, 237
Vėzelis 117
Viena 66, 237, 262
Vilnius 11–23, 25, 26, 27, 31, 32, 41–52,
54, 57, 58, 65–69, 74, 81, 83, 95, 96,
104, 115, 116, 141, 148, 149, 152, 155,
156, 158, 166, 174–177, 183, 184, 205,
211, 213–216, 221, 223, 224, 226, 229,
230, 232, 234, 237, 240, 242, 245, 246,
248, 249, 251, 253–264, 266–268
Višakio Rūda 269
Vištytis 262
Viusfordas 56
Vižainiai 238
Vokietija 13–17, 19, 20, 25, 35, 49, 52–
54, 57–59, 70, 72, 81, 83–86, 88–90,
92, 105, 117, 128, 135, 172, 181, 192, 193,
196, 197, 198, 201, 203, 204, 207–209,
213, 215, 219, 221–223, 230, 231, 244,
250, 251
Voluinė 213
Windsoras 252
Zalavas 211
Zaloturnas 81
Zambruvas 228
Zarasai 230
Zizonys 183
Złobychas 160
Žemaitija 220, 221
Žvirgždaičiai 37
279
Li203
Lietuvių ir lenkų santykiai išeivijoje 1945–1990 metais. Šaltinių publikacija /
sudarytoja Giedrė Milerytė-Japertienė. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas;
Vilnius: Versus aureus, 2014. – 280 p.
Pokario Lietuvos ir Lenkijos likimai susiklostė skirtingai. Pirmoji pateko į Sovietų Sąjungos
sudėtį. Nors šalis buvo okupuota, Vakarai niekada nepripažino inkorporavimo į SSRS. Išeivija
turėjo atvirą veiklos lauką, mat per Lietuvos diplomatines atstovybes buvo išsaugotas valstybės
tęstinumas.
Lenkijos Liaudies Respublika gavo nominalų suverenumą. Egzilinė jos vyriausybė prarado
buvusius partnerius, o lenkų egzilio diplomatų įtaka bet kokiems įvykiams Europoje tapo labai
apribota. Pripažinus Lenkijos Liaudies Respublikos vyriausybę, prasidėjo tarptautinė egzilinės
vyriausybės Londone izoliacija. Nepaisydama nepalankiai susiklosčiusios tarptautinės situacijos ši tęsė veiklą tokiomis formomis, kokioms tuo metu turėjo galimybių.
Knygoje pateikiama 114 originalių dokumentų, padedančių atskleisti, kaip klostėsi lietuvių ir
lenkų santykiai išeivijoje po Antrojo pasaulinio karo.
UDK 325.2(=172)(=162.1)„1940/1990“
Lietuvių ir lenkų santykiai išeivijoje 1945–1990 metais
Šaltinių publikacija
Viršelyje – Lenkijos Respublikos egzilinės vyriausybės nariai ir kanceliarijos darbuotojai.
Pirmas iš kairės – Augustas Zalewskis, antras – Władysławas Raczkiewiczius.
1947 m. IPMS, 104 – PCK.
2014 03 10. Užsakymo Nr. K14-063.
Lietuvių kalbos redaktorė Ilona Čiužauskaitė
Lenkų kalbos redaktorė Maria Kwiecień
Maketuotoja Kornelija Buožytė
Išleido:
Vytauto Didžiojo universitetas
K. Donelaičio g. 58, 44248 Kaunas
www.vdu.lt | [email protected]
„Versus aureus“ leidykla
Rūdninkų g. 10, 01135 Vilnius
www.versus.lt | [email protected]
Spausdino:
„BALTO print“ spaustuvė
Utenos g. 41A, LT-08217 Vilnius
www.baltoprint.lt

Atverti/Skaityti - VDU talpykla - Vytauto Didžiojo universitetas

Transkrypt

Podobne dokumenty

Lietuvos totoriai 2012 Nr. 1-3 - Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga

Lietuvos totoriai Nr.

Lietuvos totoriai trečią kartą atšventė jau tradiciniu tapusį

Lietuvos totoriai Nr. 116-118 - „Auksinis amžius“ lietuvių kalba

Lietuvos totoriai Nr. 1-3 - „Auksinis amžius“ lietuvių kalba

Lietuvos totoriai Nr. 107

ŽEMAiČiŲ KRiKŠTAs iR KRiKŠČiOnYBĖ ŽEMAiTiJOJE

Leidinys pdf formatu

Orientas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos visuomenės tradicijoje

LIETUVIŲ IR LENKŲ LIAUDIES DAINŲ SĄSAJOS

miejsce „ludzkiej rzeźni” - Ministerstwo Spraw Zagranicznych

lenkų tautinės mažumos lietuvoje identiteto tyrimas

Kung Fu - numer 5 - Hu Lung Pai Kung-Fu

Litewski elementarz

HÖGVÄRDIG