Straipsnis - Lituanistika
Transkrypt
Straipsnis - Lituanistika
A rchi vum Lithuanicum I S S N 1 3 9 2 - 7 3 7 X, I S B N 5, 2 0 0 3 3-447-09312-9 L i e t u v o s istorijos i n s t i t u t a s , V i l n i u s Dominikas Cezarijus Chodzka Simono Daukanto kolega 210-os:'om5 Simono gimimo mef:»čms 1. ĮVADAS. 2000 metų pradžioje Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje atkreipiau dėmesį į vieną 18-ojo fondo bylą - įprasto formato ploną mokyklinį sąsiuvinį tamsiai raudonu viršeliu. Sudomino jo priešlapyje užrašytas pavadinimas: Krdf&a Wiadomość o dwdck Re&opżgmack zawżenz/gcyck rdżne A&fa i PrzywżZeje z Arckżwwm A:roZewżecA:żego oraz z mże/gc ŻMMyck zebrane dZa rozja^MŻeMia dziejów Lżfwy, Żmwdzż z Rwsz posłużyć mog^cg\ Tačiau intrigavo ne tik pavadinimas. Vidinėje viršelio pusėje buvo matyti ryškus spaudas: „PyKonMCHoe OT^eyieHMe BnyieHCKOM HyoyLM^HOM Bno/LMOTeKM. 50 B/'. Dešinėje antraštinio lapo pusėje - kitas, kadaise puošnus, šiandien jau sunkiai įžiūrimas antspaudas: „BIBLĮIOTHECA] MUSAEI VILNENSIS". Jau iš šių išorinių ženklų buvo akivaizdu, kad prieš atsidurdamas dabartinėje saugojimo vietoje dokumentas pakeitė ne vieną šeimininką^. Rankraščio autorius viršelyje nenurodytas, yra tik įmantrus neįskaitomas parašas. Dokumento WWomośd o dzodck Rgtopismack zardzrzg Atta :' PrzyWe/e z Arck:'oraz z mzeysc MMycfi ze; y, Żmudź: : Rus: posfużyd mogįce, 1862 01 11(23), LMAB RS, sign.: f. 18, b. 50. Fondas 18 (BJ - tai rankraščių kolekcija, sudaryta 1870-1904 metais Vilniaus viešojoje bibliotekoje iš konfiskuotų dvarų fondų ir Vilniaus senienų muziejaus rinkinio. Kolekcija buvo laikoma Vilniaus viešosios bibliotekos B salės 4 spintoje - iš 263 čia pavadinimas ,,B/'. 1915 metais kartu su kitais fondais buvo evakuota į Rusiją. Atgal į Vilnių kolekcija pargabenta tik 1946-1951 metais iš TSRS Valstybinės Vladimiro Lenino bibliotekos Maskvoje. Plačiau apie tai žr. L:'efuDos TSR MoW% &:'&Z:'ofetos XI-XX amž:'% trumpa apžcaZga, sudarė VĮladas] Abramavičius, Vilnius: Lietuvos TSR Mokslų akademija, Centrinė biblioteka, 1963, 56. Dominikas Cezarijus Chodzka Simono D a u k a n t o kolega apraše - taip pat jokios informacijos^. Vis dėlto vienas iš minėtų spaudų rodė, kad dokumentas turėtų sietis su Vilniaus archeologijos komisija (1855-1865) ir jai pavaldžiu Senienų muziejumi. Šią prielaidą patvirtino įrašas paskutiniajame rankraščio puslapyje: „Takową wiadomość, do Archiwum Muzeum Starożytności w Wilnie, przesyłam dnia 11. Stycznia 1862 roku. Członek Spółpracownik Dominik Chodźko" (Krdf&a WWomog^ o dwdck Rg&opżgmack, 1. 22). Taigi teksto autorius Dominikas Cezarijus Chodźką (Dominik Cezary Chodźko, 1796-1863)t Literatas, vertėjas, pedagogas, o nuo 1856 metų vienas aktyviausių Vilniaus archeologijos komisijos narių. Šio asmens pavardė asocijuojasi ir su elitine Vilniaus universiteto studentų Filomatų draugija. XIX amžiaus istorijos specialistams jis žinomas ir kaip Vilniaus universiteto kronikininkas bei pirmasis garsiųjų Josepho Franko Memozres bzograpkigweg fragmentų vertėjas į lenkų kalbą. Bibliotekoje rastasis rankraštis rodė dar vieną Chodzkos veiklos sritį, šį kartą susijusią su seniausių Lietuvos istorijos šaltinių paieška. Tačiau didžiausia staigmena laukė įsigilinus į patį rankraščio tekstą -jau iš pirmųjų sakinių buvo aišku, kad Chodzkos pristatomi manuskriptai (bent jau tikrai vienas iš jų - Žemaitijos aktų rinkinys) tiesiogiai siejasi su Simono Daukanto vardu. Ši aplinkybė iš karto sukėlė daug klausimų: koks tarpusavio ryšys siejo šiuos du asmenis? Kaip Daukanto tekstas (tekstai?) pateko į Chodzkos rankas? Ką apskritai gali reikšti faktas, kad Daukanto parengtas dokumentų rinkinys (rinkiniai?) buvo pristatytas (pristatyti?) Vilniaus archeologijos komisijai? Gal tai byloja apie daug glaudesnius Daukanto ryšius tiek su pačia komisija, tiek apskritai su tuometiniu Vilniaus kultūriniu elitu? Daukantui artimus asmenis Vilniuje, skirtingai nuo jo aplinkos Sankt Peterburge, o vėliau - Žemaitijoje, vis dar sunku tiksliai nustatyti. Tačiau nekyla abejonių, kad jų buvo. Akivaizdu ir tai, kad tos aplinkos atkūrimas - dar vienas būdas geriau pažinti Daukantą. Šią problemą, tiesa, netiesiogiai, mėginau paliesti jau 1996 metais^. Visi tuomet prieinami šaltiniai rodė, kad 5-6 dešimtmečio „Vilniaus litera3 1906 metais Flavijano Dobrianskio sudarytame Vilniaus viešosios bibliotekos Rankraščių skyriaus apraše šio dokumento autorius buvo įvardytas: pyKOE) XOA3BKM" (OMWCßHWe , [COCT3BIŁA TMnOrpaiį)MM 1906, 20, Ns 50). 4 Chodźką savo tekstus pasirašydavo įvairiai - nurodydamas vieną (Dominik) arba dažniau du (Dominik Cezary) vardus. Žinoma, kad kai kuriuos tekstus (vertimus) paskelbė kartu su žmona, taip pat literate - Cezara Revenskyte (Cezara Rewieńska-Chodźkowa). Taigi ar du Chodzkos 264 vardai nėra netiesioginė nuoroda į tai, kad jam padėjo ir žmona Cezara? Šį spėjimą iš dalies patvirtina ir Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje rasti keli leidiniai iš Chodzkų bibliotekos, iš kurių viename - antspaudas: »Z Ksiąg Dominika i Cezary Chodźków" (EncytZopedya powszčcfzrza. Z&zdr wiadomość; fza/pofrzč&Mtč/szyck dZa zoszysftick sfarzdw 4 [C-Czyż], Wilno i Warszawa: nakładem Teofila Glücksberga, księgarza i typografa Cesarskiej wileńskiej akademii med. chirurg. i szkół Białoruskiego naukowego wydziału, i Aug. Emm. Glücksberga, księgarza, przy ulicy Miodowej, numer 497, pod filarami, 1839, sign.: 55575). tams" (šis apibrėžimas tuomet buvo itin plačiai vartojamas - tiek spaudoje, tiek privačioje korespondencijoje, vartojo jį ir Daukantas) „žemaičių literatas" buvo MgWaz suprantamas, o jo tekstai, taigi ir jo mokslinė pozicija, jo ideologija, sunkiai suvokiami. Bene akivaizdžiausiai tai rodė faktas, jog žymiausias anuo metu lietuviškai rašęs istorikas taip ir nepateko į Vilniaus archeologijos komisiją''. Šią aplinkybę iš tikrųjų sunku logiškai paaiškinti. Vilniuje Daukanto erudicijos niekas nekvestionavo. Jo darbai taip pat buvo žinomi, kai kurie iš jų saugomi Senienų muziejaus bibliotekoje. Eustachijaus Tiškevičiaus vadovaujamai institucijai Daukantas rodė didelį palankumą. Rašė laiškus, dovanojo istorinius dokumentus ar jų kopijas. Dovanojo ir tai, ką jau anksčiau buvo paskolinęs pirmajam tikrajam komisijos nariui Teodorui Narbutui. Atidžiai stebėjo, kaip komisijai sekėsi publikuoti Lietuvos istorijos šaltinius (neatsitiktinai viename iš savo laiškų šią draugiją pavadino i/og komisija). Skaitė komisijos leidinius, ypač neoficialų jos organą Te&% z. Turėjo Vilniuje ir savus „advokatus" - iš pradžių Mykolą Homolickį, vėliau - ir Mikalojų Akelaitį. Dalykiniai, o galbūt ir ne tik dalykiniai, ryšiai jį siejo su Adomu Zavadzkiu. Didelį palankumą Daukantui rodė ir Adomas Honorijus Kirkoras. Beveik visi čia išvardyti asmenys buvo autoritetingi komisijos nariai, jų balsas buvo lemiamas parenkant naujus kandidatus. Visos šios aplinkybės rodė ir teberodo minėto fakto keistumą. Galbūt Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje aptiktame Chodzkos rankraštyje slypi bent menka galimybė atsakyti į šiuos taip ir neatsakytus klausimus? Galbūt tai viltis - atsiradusi dėl neginčytinų Chodzkos biografijos detalių - atsekti Daukanto ryšius ir su kita vis dar neišspręsta šio asmens biografų problema - jo santykiu su filomatizmu? Nors ir nepavyktų iki galo atsakyti nė į vieną iš šių klausimų, pasvarstyti - būtina. Juolab kad ir pats Dominikas Cezarijus Chodzka mums vis dar labai menkai pažįstamas. 2.DOMINIKAS CEZARIJUS CHODZKA - VILNIAUS LITERATAS. Apie Chodźką rašyta nedaug, o jeigu ir rašyta - tai labai glaustai, tik apie pagrindinius jo gyvenimo ir kūrybos faktus. Iš tikrųjų savo žymiųjų studijų laikų kolegų - Adomo Mickevičiaus, Juozapo Ježovskio, Jono Cečioto, Tomo Žano, Ignoto Domeikos - fone atrodė pernelyg jau blankus. Kaip galima spręsti iš amžininkų vertinimų, santūrus, romaus būdo, geraširdis Chodzka anaiptol neatitiko įprastinio „herojaus" tipo^. Nemenką vaidmenį čia suvaidino ir tas faktas, kad, skirtingai nuo s Reda Griškaitė, «Simono Daukanto ir Teodoro Narbuto epistolinis dialogas", S:'mo»o Dautank rašM. LazsW Teodoru: Nar&u(%:'. EpisfoZmis diaZogas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, 11-170. 6 Pirmasis dėmesį į šią aplinkybę atkreipė Egidijus Aleksandravičius. Žr. Egidijus Aleksandravičius, KuZfßn'nis sg/ßdis LtefuDo;'e 1831-1863 metais. Organizaciniai W- 265 füros ugdymo aspetfa:', Vilnius: Mokslas, 1989, 62. Plačiau apie tai žr. AĮntoni] E[dward] Odyrtiec, »List do Redaktorki Krom'tz Rodzinne;'", Kronika Rodzinna 1872, 165-167. Tas pats laiškas spausdintas: Lzsfy z podróży Antoniego Edwarda Odyńca (z Warszazoy do Rzymu,) 2, Warszawa: nakład Gebethnera i Wolffa, 1875, 398-407. Dominika: Cezarijus Chodzka Simono D a u k a n t o kolega - daugumos kitų filomatų-filaretų, teismo procese menkai tenukentėjo. Be abejo, svarbi, gal net svarbesnė už tik ką minėtą, buvo ir kita aplinkybė - dar menkiau Chodzka atrodė savo žymiųjų giminaičių - Liudviko, Jono, Ignoto, Juozapo, Aleksandro, Mykolo ir Leonardo Chodzkų - fone". Tuo ir galima paaiškinti faktą, kad iš esmės visa, ką žinojome apie Chodźką ir jo kūrybą - žinojome tik iš informacinių žinynui. Net ir gausioje Vilniaus filomatų-filaretų aplinkai skirtoje literatūroje jo asmeniui skiriama bene mažiausiai dėmesio. Nepelnytai mažai apie šį literatą rašė ir Jozefas Bielińskis, nors būtent Chodzkos rankraščiai ir buvo vienas iš pagrindinių jo darbe naudotų šaltinių^. Vos keletą užuominų apie Chodźką pedagogą rasime ir 1935 metais išleistoje Irenos Zaleskos Stankiewiczowos studijoje". Žinios apie jį labai šykščios ir amžininkų atsiminimuose. Kiek išsiskiria tik trumpa, bet gana informatyvi Aleksandro Jelskio biografinė apybraiža^. Todėl nenuostabu, kad iki šiol įdomiausias ir išsamiausias Chodzkai skirtas tekstas - jo ne&roZogag, kaip galima spėti, rašytas Kirkoro". Beje, tas pats Kirkoras ankstesniame savo tekste i po Wz'Wg z jego oWżcack, nors ir neslėpė, kad pasinaudojo ir Chodzkos Chodzkų giminė - viena seniausių buvusiose LDK žemėse. Šeimos pradininku laikomas Vytenio dvariškis Boreika, todėl Chodzkos dažnai rašėsi ir ChodzkomisBoreikomis (Chodźkowie-Borejkowie). Nuo XVIII amžiaus šios giminės atstovai daugiausia garsėjo savo intelektine veikla. Įdomus šiuo požiūriu Stanislovo Moravskio pastebėjimas: «Grzech powiedzieć: co byl gdzie Chodźko, to zdolny. Głupiego z tym imieniem nie znałem" (Stanisław Morawski, KiZka W młodości mo/e; w Würzte CZ818-1825,), opracowali i wstępem poprzedzili Adam Czartkowski i Henryk Mościcki, do drugiego wydania przypisy przejrzała i uzupełniła Maria Dernałowicz, Warszawa: Państwowy Instytut Wydawniczy, 1959, 316). KĮarol] Estreicher, Bi&Ziograßa Pokka XIX sfókcza 1 (A-F), Kraków: czcionkami drukarni c. k. Uniwersytetu Jagiellońskiego, pod zarządem K. Mankowskiego, 1872, 197; PĮiotr] ChmIielowski], »Chodźko Borejko Dominik Cezary", WieZka erzcytZopedya powszechna iZusfrowana 11, Warszawa: nakład i druk S. Sikorskiego, 1893, 762763; Edward Maliszewski, Bi&Z;'ogra/;a pamiętników poktzck :' PoZski dofyczgcyck (druki :' retopisy^, Warszawa: Towarzystwo miłośników historji, 1928, poz. 565, 1084; Tadeusz Turkowski, »Chodźko Dominik", PoZski Sbzom't B:'ogra/žcz»Į/ 3, Kraków: 266 10 11 12 13 nakładem Polskiej Akademii Umiejętności, Skład Główny w księgarniach Gebethnera i Wolffa, 1937, 381-382; Ludwik Janowski, Słowmt &:'o-&:&Z:ogro/i'czm/ dawnego Umzoersyfefu W:'Zeństtego, wydany pod kierunkiem Ryszarda Mienickiego, przy spółudziale dr Marty Burbianki i dr Bogumiła Zwolskiego, Wilno: nakładem Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie, z zasiłku Funduszu Kultury Narodowej Józefa Piłsudskiego, Skład Główny w księgarni św. Wojciecha w Wilnie, 1939, 63-64. Józef Bielinski, Lfmwersyfef W:Zeńst: (1579283?; 1-3, Kraków: druk W. L. Anczyca i Spółki, 1899-1900. Irena Zaleska Stankiewiczowa, Pe»s;e żeńskie w W:Z»te (1795-1830;, Wilno: Wydawnictwo Magistratu m. Wilna, 1935, 40, 49. Alexander Jelski, »Cztery życiorysy z epochi mickiewiczowskiej: Dominik Chodźko", Księga Pamiątkowa »a uczczenie setne; rocznicy urodzin Adama Mickiewicza (17981898.) 2, Warszawa: nakład Bronisława Natansona, Skład Główny w księgarni Jana Fiszera, Nowy świat 9, Petersburg: K. Grendyszynski, Kraków: G. Gebethner i Spółka, [1898], 74-77. [Adam Honory Kirkor(?),] »Dominik Cezary Chodźko", BuAeHCKUū BecmHUK 71 (27 narna), 1863, 6. duomenimis (už ką jam dėkojo), daugiausia pasakojo apie savo bičiulio tėvus karaliaus Stanislovo Augusto dvaro šambelioną (kamerherą) Joną Chodźką ir Karoliną Lencnerytę (Karolina z Lentznerów), o ne apie jį patį^. Dar skurdesni duomenys lietuviškoje spaudoje. Iki šiol daugiau dėmesio Chodzkos asmeniui skyrė tik Mykolas Biržiška, 1937 metais LżefwDŻako;o;e eMcż&Zopedż/o/e pristatęs pirmąjį jo gyvenimo aprašymą lietuvių kalba^. Beje, palyginti su savo kolegomis lenkais, Biržiška pateikė daug tikslesnių duomenų - atrodo, kad jam buvo žinomi ne tik spausdinti Chodzkos darbai, bet ir kai kurie rankraščiai. Jau vėliau šio literato gyvenimo aprašymas buvo išspausdintas ir Bostone leistoje enciklopedijoje, tačiau glausčiau^. Visai neseniai po ilgos pertraukos mūsų spaudoje Chodzkos pavardė vėl pasirodė - šalia Josepho Franko^. Deja, ir vėl tik epizodiškai. Taigi Chodzkos biografija ir kūryba liko „anapus" solidžių tyrinėjimų. Nemėginta ne tik įsigilinti į jo rankraštinį palikimą, bet ir atidžiau paanalizuoti spausdintą kūrybą. Neaptarta ne tik Chodzkos veikla Vilniaus archeologijos komisijoje, bet ir jo ryšiai su tokiais žymiais anuometinio kultūrinio gyvenimo veikėjais kaip Leonas Borovskis, Kazimieras Kontrimas, Ignotas Šidlovskis, Juozapas Ignotas Kraševskis, Mykolas Balinskis, Adomas Honorijus Kirkoras, Adomas Adamovičius, Mykolas Homolickis, Romualdas Podbereskis, Bronislovas Zaleskis, Julijonas Ticijus, Liudvikas Kondratavičius (Vladislovas Sirokomlė), Eustachijus Tiškevičius, Kazimieras Vilčinskis, Teofilis Glücksbergas, Juozapas ir Adomas Zavadzkiai. Tuo tarpu net paviršutiniška pažintis su Chodzkos kūryba, epistoliniu palikimu rodo, kad bendravimo būta glaudaus. Ypač tuomet, kai 1838 metais vėl įsikūrė Vilniuje^. Būtent su vadinamuoju antruoju Vilniaus laikotarpiu prasideda ir kūrybinė Chodzkos biografija. Pirmas ženklesnis jo darbas - tekstas apie archeologą ir etnologą Adomą Čarnockį (Zorijaną Dolengą-Chodakovskį), išspausdintas Vilniaus leidėjo Teofilio Glücksbergo ir Varšuvos leidėjo Augusto Emanuelio Glücksbergo leistoje . Tuo pat metu Chodzka bendradarbiauja rengiant spau14 Jan ze Śliwina [Adam Honory Kirkor], PrzecAadzt: po W:'Zm'e :' ;'ego otoHcack, wydanie drugie, poprawione, dopiskami uzupełnione i planem miasta ozdobione, Wil18 no: nakład Maurycego Orgelbranda, 1859, 3, 274. Pirmajame, 1856 metų, šios knygos leidime nebūta net ir šios informacijos. 15 MĮykolas] B[iržiš]ka, „Chodzka, Dominikas Cezaris", LzefMDzšh?;: e»c:tZoped:;a 5, Kaunas: Spaudos fondas, 1937, 390-391. 16 [Mykolas Biržiška?,] „Domininkas Cezaris Chodzka", Ltefumų e»c!tZoped:;a 3, Boston: 19 Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1954, 532. 17 Aldona Prašmantaitė, „Jozefas Frankas ir jo AkHm'm'ma:", /oze/äs Frantas, 267 mm apz'e V:'Z»:ų, iš prancūzų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė, Vilnius: Mintis, 2001, 13-14. Kurį laiką Chodzka gyveno jo šeimai priklausančiame Javorovo (/aworowo) dvare prie Visinčios upės, Šalčininkų parapijoje, Lydos apskrityje. Vėliau dirbo Maskvoje, Kozlovskiu pensione. Grįžęs į Lietuvą, gyveno provincijoje, daugiausia - Slucko apskrityje, Karoliui Čamockiui priklausančiame Zarakovo (lenk. Zaratozoo arba Zaratdzo) dvare, kur dirbo guvemeriu. DĮominik] CĮhodžko], „Chodakowski (Zoryan Dołęga)", EMcytZopedya pozoszecfma. ZMoY wiadomość; Ma/pofrze&Mtč/szyck dZa zoszysfb'ck stanów 4 (C-Czyż), 270-272. Dominika: Cczarijus Chodzka S i m o n o D a u k a n t o kolega - dai kitą didelį Teofilio Glücksbergo leidybinį sumanymą - trijų kalbų (lenkų-rusųprancūzų) žodyną^. 1842 metais grįžta prie jau pamėgtos temos - Kraševskio Aff#Maewm dar kartą mėgina patikslinti savo garsiojo giminaičio Carnockio biografiją, paskelbdamas devynis iki tol nežinomus jo laiškus^. Beje, prie šios temos Chodzka sugrįš dar ir trečią kartą, 1857 metais, paragintas Kirkoro^. 1842 metais pirmą kartą prisistato ir kaip vertėjas - į jo akiratį patenka Aleksandro Bestuževo-Marlinskio kūryba^. Vėliau Chodzkos verstų knygų - iš prancūzų, vokiečių kalbų - bus ir daugiau (kai kurios verstos kartu su žmona Cezara)^. 1845 metais atskira knygele išspausdinamas kruopštus kelerių metų intensyvaus darbo rezultatas - studija Wzmianki o życz« ż pismack Kazimierza Brodzińg&iego^. Būtent Chodzka, Glücksbergo paprašytas, sutvarkė šiam leidėjui atitekusį Kazimierzo Brodzińskio rankraštinį palikimą, parengė spaudai jo kūrybos rinktinę^, o savo tyrinėjimus apibendrino minėta studija^. 1847 metais pasirodė kita, ne mažiau reikšminga publikacija 20 Skzom't pokto-rossy/sto-^hzfzcuzt:, ułożony »a wzór sfozomta Lzrzfkgo, skzomtdw Akademii rossy;'sW; :' /hzncwzW;', podług »a;'poźnie/szycfz wydań, pozorzoźorzy wyrażam: fecfzmczrzem: rdźnyck gałęzi »aut :' kunsztów, przez towarzystwo t:'Ztu uczonyck, 1 (A-O), Wilno: nakładem i drukiem Teofila Głucksberga Księgarza i typografa Cesarskiej Wileńskiej Medyko-Chirurgicznej Akademii i Szkół Białoruskiego Naukowego okręgu - CAoaapt noAbCKO-poccu CKUŪ, cocmaaAeHHMū »o npu^epy yiuHße, u AKßßeMuü PoccuūCKOū u KOŪ, COOßpgJHO MOCAgßHUM UjßßHUaM UZ, ü »o p& , 1 (A-O), T. l\anKc6epra Tnnorpaiį)a M KHMronpo/IaBua ÜMnepaTopM Be/iopyccKaro Oxpyra, 1840 (antrasis leidimas: Wilno, 1856). Žodyno autorių pavardės nustatytos pagal: Janowski 1939, 63. 21 [Dominik Cezary Chodźko,] »Listy Chodakowskiego do jednego z krewnych pisane (z autentyku udzielone)", Afkerzoeum 1, 1842, 227-230; [Dominik Cezary Chodźko,] »Listy Zorjana Chodakowskiego", AAćMocum 4, 1842, 203-218. 22 Dominik CĮezary] Chodźko, »Wzmianka o życiu i pismach Adama Czarnookiego", Teka W:'kństa, 1857, 277-303. 268 23 DĮominik] [Cezary] CIhodźko], »Szach Hussejn, święto muzułmanów Szhidow w Derbencie (Przekład z pism A. Mar linš kiego)", AfkčMoeum 1, 1842, 178-186. 24 Życic Na;'sw. Panny, przez A»»g Adaryį fHau(e/ėu:'ZW, przekład Cezaryi i Dominika Chodźków, Wiłno: nakład A. Assa, druk Marcinowskiego, 1857; WaZenti/na. Dramat w ptfciu attack Fre;'(aga, przełożył DĮominik] CĮezary] Chodźko, Wilno: nakład wydawnictwa drukarni A. H. Kirkorą i sp., 1860; Życic Siostry Miłosierdzia RozaZ/i, według dziełka francuzkiego Wice-hrabi Melę (Melun) po polsku opowiedziane, Wilno: w drukarni A. Syrkina, 1862 ir kt. Pastarąją knygą Chodzka dedikavo Vilniaus vyskupui Adomui Stanislovui Krasinskiui. 25 Wzmianka o życiu i pismack Kazimierza Brodzirzstiego, tfdri; z ze&ranycfi w jedno wspomnień skrewił Dominik Cezary Ckodźto, Wilno: nakład i druk T. Glücksberga, księgarza i typografa szkół BiałorIuskiego] naukIowego] okrĮęgu], 1845. 26 Dzieła Kazimierza Brodziństiego, wydanie zupeZne i pomnożone pismami dofgd drukiem »z'eogkszoMi/cÄ 1-10, Wilno: nakład i d r u k Teofila Głiicksberga, 1842-1844. 27 Dominikas Cezarijus Chodzka, Laiškas Mykolui Balinskiui, 1841 12 14(26), VUB RS, sign.: f. 22, b. 144 (be lapų numeracijos). atsiminimai apie Leoną Borovskį^. Nors tai buvo autobiografinis, mokytojo ir bičiulio mirties inspiruotas tekstas, būtent juo Chodzka angažavosi ir kaip Vilniaus universiteto istoriografas. Neaišku, kokios priežastys lėmė staigų intensyvios Chodzkos leidybinės veiklos nutrūkimą, tačiau kita publikacija pasirodė tik po devynerių metų, taigi chronologiškai sutapo su Vilniaus archeologijos komisijos veiklos pradžia. 1856 metais buvo išspausdintas tekstas apie Agluonos (latv. Agiona) dominikonų bažnyčią ir vienuolyną^, 1857 metais - jau minėtas rašinys apie Čarnockį, o 1858 metais - apie Joną Chodźką^. Pastarasis tekstas (beje, parašytas dar 1855 metais) turėjo ir daug autobiografinių detalių: Jonas Chodzka buvo ne tik Dominiko Cezarijaus Chodzkos giminaitis, bet kurį laiką - ir jo globėjas (tėvų Chodzka neteko 1805 metais). Nors Dominikas Cezarijus Chodzka šį savo rašinį santūriai pavadino „Obrazek życiorysowy", jame buvo išsamiai pristatyta ir kūrybinė Jono Chodzkos biografija. Įdomu ir tai, kad straipsnio autoriui buvo žinoma, jog populiariausia tų laikų didaktinė knygelė Jono Chodzkos Pan /a» ze Swzsłoczy, kramarz wgdrwjgci/ buvo išversta ir į lietuvių kalbą: „Xiążka ta, niewiele wszakże ludowi miejscowemu znajoma, z powodu jego nieumiejętności czytania, przełożona na język Żmudzki przez x. prałata Rupejkę, niesłychanie pomyślną miała i ma u ludu tamecznego wziętość" (Chodźko 1858", 287). Tais pačiais 1858 metais pasirodo dar dvi įdomios Chodzkos publikacijos - abi Varšuvoje leistame žurnale Pamz'gMA: ReZigz/MO-MoraZMy. Pirmasis rašinys buvo skirtas studijų laikų kolegos Čečioto rankraštiniam palikimui, antrasis - Vilniaus benediktinių bažnyčios (Šv. Kotrynos) ir vienuolyno istorijai^. Tačiau pats solidžiausias Chodzkos tekstas buvo išspausdintas 1862 metais, šį kartą kaip paprastai Vilniuje^. Nors Vilniaus universiteto istorijos tema jau anksčiau rašė ir kiti Chodzkos kolegos - Balinskis, Homolickis, Pelka-Polinskis, Jocheris, jis ryžosi ne tik surasti naujų šaltinių, bet ir sujungti juos į vientisą visumą. Chodzka rašė: „Jest to raczej rzeczą potomków naszych, lecz do nas dziś żyjących, to przynajmniej bez zaprzeczenia należy, ażebyśmy skrzętnie i z całą gorliwością zbierali zewsząd materjały, mogące inaczej uledz wszystko zawistnie niszczącemu czasowi, żebyśmy się nie dopuścili występnej niedbałości w przekazaniu następcom na28 DĮominik] CĮezary] Chodźko, »Leon Borowski. Wspomnienie", Afkč»ačum 1, 1847, 115-151. 29 DĮominik] CĮezary] Chodźko, »Agłona. Kosciół i klasztor oo. Dominikanów, w Inflantach. Wiadomość ze świadectw wiarogodnych zebrana", Pafm'gfm't ReZ:g%;'»o-Mor a k y 8, 1856, 121-165; 9, 241-265. so Dominik CĮezary] Chodźko, »Jan Chodźko. Obrazek życiorysowy", Teka W:'kństa 1858, 271-352. 269 si DĮominik] CĮezary] Chodźko, »Notaty Jana Czeczota", Pamtffmt ReZ:gi;»o-MoraZm/ 2, 1858, 193-198; DĮominik] CĮezary] Chodźko, «Kościół i klasztor Panien Benedyktynek w Wilnie", Pamtffmt #eZ:gi;'»oMoraki/ 5, 1858, 481-514. 32 DĮominik] CĮezary] Chodźko, »Zbiór niektórych wspomnień, posłużyć mogący do dziejów B. Uniwersytetu w Wilnie", Pismo ZWorowe W:kńsb'e 1862, 213-222. Dominikas Cczarijus Chodzka Simono Daukanto kolega - szym tėj wielce ważnej karty dziejów miejscowych" (Chodźko 1862, 214). Jam pavyko rasti ne vieną naują šaltinį, patikslinti ne vieną datą. Pagal Chodzkos sumanymą šią studiją turėjo sudaryti trys dalys, skirtos Jėzuitų akademijai, Lietuvos vyriausiajai mokyklai ir Imperatoriškajam Vilniaus universitetui. Išspausdinta buvo tik pirmoji dalis - AJWem;a WiZeńsA« za czasów oo. /ezwżfdw (Chodźko 1862, 215-222). Šis Vilniaus universiteto istorijai skirtas tekstas buvo reikšmingas ne tik dėl naujų jame pateiktų šaltinių. Bene didžiausią įspūdį Chodzkos amžininkams turėjo daryti pagrindinė šio rašinio mintis - universiteto, kaip svarbiausios krašto apšvietos institucijos, būtinybė. Turint omenyje, kad Lietuva universiteto jau neturėjo, kad būtent tuo metu buvo puoselėjama mintis jį atkurti, Chodzkos tekstas įgyja daug platesnę reikšmę. Neapleidžia mintis, kad tai - ir savotiškas jo literatūrinis testamentas. Paskutinieji Chodzkos tekstai buvo išspausdinti 1863 metais. Jie taip pat tiesiogiai susiję su Vilniaus universiteto istorija - Kraševskio leistame žurnale Przegfgd ż (visas leidinio pavadinimas - Przegfgd E«rope;g&ż, Naw&ozm/, Lżfenzc&ż ż / /. I Kraszewskiego) jis paskelbė informatyvų biografinį straipsnį apie profesorių Joną Frideriką Volfgangą, o vėliau - ir ištraukų iš Josepho Franko Vilniaus laikotarpio atsiminimų*. Spausdino ne tik patį memuarų tekstą (verstą iš originalo rankraščio), bet ir pristatė savo paties atsiminimais nuspalvintą Franko biografiją, paskelbė visų šešių šio vieno garsiausių XIX amžiaus rankraščio tomų turinį^. Šis darbas taip pat liko neužbaigtas^. Dominikas Cezarijus Chodzka mirė tų pačių metų birželio 25 (liepos 7) dieną. 3. DOMINIKAS CEZARIJUS CHODZKA - DAUKANTO MOKSLO KOLEGA. Nė viename spausdintame Chodzkos tekste nerasime jokių užuominų nei apie patį Daukantą, nei apie jo darbus. Nors žymiausi to meto lituanistai, bent jau kai kurie iš jų, Chodzkai turėjo būti žinomi. Atrodo, kad bendradarbiaujant su leidiniu EMcy&Zopedya powszecfma turėta kontaktų su Jucevičiumi^. Kaip jau minėta, 33 DĮominik] CĮezary] Chodźko, J a n Fryderyk Wolfgang, professor farmacyi, farmakologii i chemii policyjno-sądowej, w. b. Uniwersytecie Wileńskim", Przggigd Ewrope;st: 3, 1863, 145-162; DĮomimik] CĮezary] Chodźko, »Wyjątek z pamiętników życiorysowych Jana Piotra i Józefa Franków, spisanych przez samegoż Józefa Franka, tyczące się ich pobytu w Wilnie, przekład z autentycznego w języku francuzkim rękopismu", Przggigd Europe;'st: 3, 1863, 251-312; 503-578; 4, 47-118; 257296; 499-543; 5, 1-59. 34 DĮominik] CĮezary] Chodźko, »Wstęp tłumacza", Przggiad Europe/st: 3, 1863, 251-262. 270 35 Spėjama, kad Chodzka buvo išvertęs ir daugiau Franko atsiminimų fragmentų (Bielinski 1899-1900, 2, 367). Vertėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad čia pateiktas Chodzkos darbų sąrašas nėra tikslus. Manoma, kad ne vieną savo tekstą paskelbė anonimiškai (Odyniec 1872, 167). 36 Žr. Chodzkos ranka sudarytą sąrašą: [Dominik Cezary Chodźko,] «Lista Spółpracownikow Encyklopedji w Wilnie", Erzcytpozoszecfma. Z&zdr zoźadonzoścz rza/ck dZa zoszysftzcfz sfarzdzo 4 (C-Czyż) (priešlapis). Chodzkai buvo žinomas ir 1823 metų žemaitiškas knygelės Pan /a» ze kramarz wedrw^cy vertimas. Be abejonės, buvo girdėjęs ir apie lietuvišką Kirkoro spaustuvės produkciją. Vilniaus archeologijos komisijos laikais tikriausiai bendrauta ir su Mikalojumi Akelaičiu. Negalėjo neskaityti ir aštrios žurnale Te&% WiZeMg&% spausdintos diskusijos, negalėjo neturėti savo nuomonės ir dėl „skandalingų" Ambraziejaus Pranciškaus Kašarausko minčių^. Ir vis dėlto Chodzkos darbų tematika rodė, kad jį mažai domino lietuvių etnologijos tyrimai, taigi atrodytų, kad ir Daukantas jam galėjo būti nežinomas arba bent jau labai menkai žinomas - tik iš Akelaičio, Balinskio, Homolickio ar Kirkoro pasakojimų^. Tačiau tai, ką nutyli vieši tekstai, dažnai atvirai pasako privatūs laiškai. Prisiminkime vieną 1843 metų rugsėjo 19 (spalio 1) dieną rašytą Daukanto laišką Narbutui, beje, laišką, kuriame kalbama apie sumanymą publikuoti Lietuvos istorijos šaltinius. Jame randame ir tokį sakinį: Korekturę może by przyjął Dominik Chodźko Translator Jzby Ciwilnej Wileńskiej, jest to człowiek uczony i niewiem mało co ustąpi P. Malinowskiemu i spodziewam się, że on niebędzie wyrzucał i przekształcał^. Vos kelios eilutės, tačiau jose glūdi labai vertinga informacija. Taigi akivaizdu, kad Daukantas ir Chodzka buvo pažįstami galbūt dar gerokai iki 1843 metų. Antra ne mažiau svarbi aplinkybė - būtent Chodźką Daukantas įsivaizdavo kaip būsimojo tęstinio leidinio Actą LżfkwaMorwm korektorių. Vadinasi, juo labai pasitikėjo - vertino ne tik Chodzkos išprusimą, bet ir sąžiningumą, ką rodė kiek aštrokas palyginimas su Malinovskiu. Tą iš dalies patvirtina ir kito laiško ta pačia tema, šį kartą - Narbuto laiško Anicetui Renjė, eilutės: „Jakiś pan Dominik Chodźko, translator izby cywilnej wileńskiej, wskazany mi jest, że będzie w odczytywaniu korrekty pomagał; ma być zacny mąż i gorliwy Litwin [paryškinta cituojant - R. G.]"*". Daugiau užuominų apie Chodźką nei Daukanto, nei Narbuto laiškuose nerasime. Jo pavardė neiškilo į viešumą ir 1844 metais, per Daukanto vizitą Vilniuje, nors iš šaltinių aišku, kad tuomet Daukanto bendrauta ir su Homolickiu, ir su vadinamosios Bychoveco kronikos korektoriumi Vincentu Daugėla-Narbutu Žr. [Mikołaj Akielewicz,] »Odezwa do Redakcyi Teh' Wz'Wsh'e; starego Ziemianina Litewskiego", Teki W:kństa 3, 1858, 379382 (ten pat Mykolo Balinskio [Auszlawio] prierašas: 382-384); AĮmbrozy] KIossarzewski,] »Znaczenie języka litewskiego we względzie naukowym", Pzsmo Zbiorowe W:kństte 1859, 163-175; AĮmbrozy] KIossarzewski,] »Rzecz o litewskich słownikach", Pismo Zbiorowe W:'kństte 1862, 133-212. 271 38 Šiuo požiūriu išsiskiria tik Chodzkos tekstas apie Agluonos bažnyčią ir vienuolyną, kuriame, be kita ko, Chodzka mėgina aiškintis vietovardžio »Agłona" arba »Aglon a " etimologiją (DĮominik] CĮezary] Chodźko 1856, 128). 39 Žr. Simono Dau&anfo raśfa:'. La:'3W Teodoru: Nar&ufu:. Epz'sfoHnis diaZogas, 440. 40 »Listy Teodora Narbutta do d-ra Anicetego Reniera w Wilnie (Szawry, 1846 r.)", Rodzinna 14, 1888, 428. D o m i n i k a : C c zari j u s C h o d z k a Simono Daukanto kolega - (Griškaitė 1996, 64-69). Šiandien jau galima teigti - ir su Adomu Zavadzkiu^. Visi šie susitikimai buvo dalykiški, susiję su labai konkrečiais Daukanto interesais - noru išsiaiškinti pirmojo Acfa LżfkwaMorwm tomo leidybinę situaciją ir galimybes išleisti Žemaičių privilegijų rinkinį. Atrodo, kad pas Homolickį ir Narbutą Daukantas lankėsi su Onacevičiaus duotomis rekomendacijomis. Nors su Homolickiu, buvusiu Vilniaus universiteto fiziologijos profesoriumi, ilgainiui tapusiu vienu geriausių Vilniaus istorijos žinovų, galėjo būti pažįstamas ir iš anksčiau, bent jau nuo 1844 metų ryšių tarp šių tyrinėtojų būta gana glaudžių (galima spėti, kad Daukantas talkino Homolickiui rašant jo ilgametį, tačiau taip ir neišspausdintą tyrinėjimą Fragmenf z kżgfon/ż Koścżo&z KaWnzZnego WżZeMg&żego, žinomą dar ir Fragmentą Wz'Mdowsh'g pavadinimu^). Logiška, kad Daukantas turėjo susisiekti ir su Chodzka, beje, artimu Homolickio bičiuliu. Juolab kad jam buvo numatęs labai konkretų pasiūlymą Acfa LżfkwaMorwm publikavimo programoje. Vis dėlto tą kartą, matyt, jie nesusitiko - paprastai vasaros mėnesius Chodzka praleisdavo ne Vilniuje. Priešingu atveju savo atsivežtą lotyniškos Žemaičių privilegijų rinkinio pratarmės tekstą taisyti (Daukantas nebuvo tikras, kad nenusižengė kalbos taisyklėms) būtų patikėjęs ne Malinovskiui, bet Chodzkai, ką rodo ir anksčiau cituotos laiško Narbutui eilutės (Griškaitė 1996, 80-81). To įrodymas, nors ir netiesioginis, - dar vienas iki šiol mokslininkų neminimas Daukanto laiškas. Jis adresuotas Chodzkai. Data laiške nenurodyta, tačiau galima spėti, kad jis rašytas Sankt Peterburge tikriausiai jau po 1844 metų (plg. 1 pav.). Šis laiškas svarbus, todėl cituojamas visas: Szanowny Przyjacielu, Daruj, że nieprętko iego prośby mogłem uskutecznić z powodu ciężkiej choroby moiej, której do dziś dnia niemogę jeszcze pozbyć się. W Bibliotece Cesarskiej publicznej te się znajdują przywileje: 1.) 1579 r. 1. Aprila w Wilnie, datowana Stefana Króla, w którem potwierdza Kollegium Professorow Societ. Jezu, przez Waleryana Biskupa założone po łacinie we 4* arkuszach. 41 Tarp gausios korespondencijos Juozapui ir Adomui Zavadzkiams pavyko rasti iki šiol nepublikuotą Daukanto laišką. Žr. Simonas Daukantas, Laiškas Adomui Zavadzkiui iš Sankt Peterburgo į Vilnių, 1844 10 28(11 09), LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 400, 1. 61. Šiame laiške yra ir tokios eilutės: »Będąc przypadkowo tego roku w Julij miesięcu w Wilnie, miałem honor osobiscie uwiadomić WMWM Pana Dobro- 272 dzieją, że ostatnia część Dikcionarza X. Bobrowskiego, na który prenumerowałem, do Petersburga mnie przysłana okazała się niepełną: albowiem Intriligator zwrócił mi na trzeci dzień powiadając że niedostaie liter P. Z i R". 42 Adomas Honorijus Kirkoras, Ataskaita apie Mykolo Homolickio rankraštinį palikima, 1861 12 11(23), VUB RS, sign.: f. 46, b. 18, 1. 180-191. r A f% / i f f , , ',- / k ł . '* 273 Dominika: Cczarijus Chodzk: Simono Daukanto kolega ,. I J T - : , ' , . /^V f- / f A " _ ' f '/* ' i ^ //''f X ; j i f f . , ' f f / V / i / 274 Mr fy ''/ - A /f 4 y ^ f ( V ^ ^ J / "'1 K / 'V f/1^ ''' ' ',..,, ,., . , ;r_ r / ff, , f K^f4/ 9' ^ ' - - 1 pav. Simono [Daukanto] laiškas Dominikui Cezarijui Chodzkai [iš Sankt Peterburgo į Vilnių?], be datos; LMAB RS, sign.: f. 7, b. 1536, 1. 1-lv, 2v 275 Dominika: Simono C c z a r i j us D a u k a n t o Chodzk: kolega 2.) 1579 r 1. Aprila w Wilnie, tegoż Króla uprzywilejowanie szkoły Wileńskiej i założenie Akademij na wzór Akademij Krakowskiej z wyjęciem od wszelkiej Jurisdikcyi duchownej i świeckiej, po łacinie. 3.) 1641. r 11. Oktobra. w Warszawie. Władysława IV. przywilej Jezuitom na uczeniu w Wileńskiej Akademij Prawa Kanonicznego i Ciwilnego i Medycyny. 4.) 1649. r 9 Februarij w Krakowie. Na sejmie koranacyinym Jan Kazimierz potwierdza dawniejsze przywileje, na 5ciu arkuszach po łacinie. 5.) 1729 r. w Grodnie nie bez oznaczenia dnia i miesięca Augusta II. Kratki na poł arkuszu po łacinie, w których wylicza od poprzedników przywileje nadane, tym jest ciekawy, że Piarow szkolę kasuię, którą byli założyli w Wilnie. Takie są tylko jakie mogły bydz mnie wiadome. Panu Omolickiemu^ Professorowi proszę moj ukłon najniższy oświadczyć: z czasem iego ciekawość zaspokoję, kiedy pożyję. Bądź zdrów Jego Sługa Szymon.^ Taigi Daukantas rėmė ir Chodzkos tyrinėjimus. Be abejo, šis faktas labai reikšmingas. Tačiau ne mažiau nei šio laiško turinys (beje, siųsto ne paštu, perduoto per rankas, ką rodo ir Daukanto užrašytas adresatas - „ä Monsieur Monsieur Dominique de Chocko") svarbus pats jo fonas, rodantis artimus, net bičiuliškus jų santykius (Simonas [Daukantas], Laiškas Dominikui Cezarijui Chodzkai [iš Sankt Peterburgo į Vilnių?], 1. 2v). Iki šiol tokį Daukantą pažinojome tik iš jo laiškų Vladimirui Andrejauskui. Laiško tonas bylojo ir apie tai, kad Daukanto ir Chodzkos pažintis buvo anaiptol ne epistolinė, taigi ji turėjo siekti gana senus laikus. Pirmą kartą Daukantas į Vilnių atvyko 1814 metų rudenį. Rugsėjo pabaigoje jo pavardė jau randama Vilniaus gimnazijos penktos klasės mokinių sąraše, kur jis pažymėtas 26-uoju numeriu^. Tame pačiame sąraše, tik gerokai aukščiau, rasime ir tokį įrašą: „[Liczba Uczniów:] 6. / [Imiė, Nazwisko, Powiat, i Parafia:] Chodźko Dominik z Lidzkiego z par. Solecznickiey / [Wiek:] 18. / [Religia:] Katol. / [Rodzice:] Jana i Karoliny z Lencnerow / [Koszt.:] Rodziców. / [Kondycya:] Obywatel. / [Lata w kłassie:] 1. / [Czas przybycia:] 1 7bra / [Dozorca domowy:] Sam / 43 Turėtų būti: „Homolickiemu", t. y. Homolickiui. 44 Simonas [Daukantas], Laiškas Dominikui Cezarijui Chodzkai [iš Sankt Peterburgo į Vilnių?], b e datos, LMAB RS, sign.: f. 7, b. 1536, 1. 1-lv, 2v. Iki šiol Daukantas, kaip šio laiško autorius, nebuvo įvardytas. Žr. Awfogra/u tokM/os Wakgas, su- 276 darė DĮanutė] Labanauskienė, Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademijos Centrinė biblioteka, 1989, 176 (nr. 1246): »Neišaiškintas asmuo, Simonas - Dominikui Chodzkai". 45 Vytautas Merkys, Simonas Daukantas, Vilnius: Vyturys, 1991, 27. ^ ^ " ^ - r V Ä ,%,,—, 2 pav. 1815-1816 metų Vilniaus gimnazijos šeštos klasės mokinių registro fragmentas. Daukantas pažymėtas 10-uoju, Chodzka - 21-uoju numeriu; LVIA, f. 567, ap. 2, b. 206, 1. 189v [Mieszkanie:] W domu Siestrzencewicza N= 153"^. Po metų šeštos, paskutinės gimnazijos klasės registre Daukantas įrašytas 10-uoju, Chodzka - 21-uoju numeriu (plg. 2 pav.)^. Taigi Daukanto ir Chodzkos pažintis - dar iš Vilniaus gimnazijos laikų. Maža to, dvejus paskutiniuosius metus mokėsi vienoje klasėje. Kaip jau minėjau, aplinkybės rodo, kad bendrauta gana artimai. Apie priežastis, lėmusias jų draugystę, galima tik spėlioti. Vis dėlto šiokį tokį paaiškinimą randame ir zapisu przyckodzgcyck :' tLzssy piįfe; z rotu 1814 »a rot 1815 fGmmazmm WiknsttcgoJ, LVIA, f. 567, ap. 2, b. 206, 1. 159v, nr. 6. 277 47 X:'gga zapisu przyckodzgcyck i odckodzacyck uczniów tLzssy szdsfe; GimnfaziumJ Wikństfičgoj z rotu 1815 »a rot 1816, LVIA, f. 567, ap. 2, b. 206, 1. 189v-190, nr. 10, 21. Dominika: Cczarijus Chodzka S i m o n o D a u k a n t o kolega gimnazijos mokinių registruose. Tiesa, įrašai juose nėra preciziški, neretai vienų metų duomenys prieštarauja kitų metų duomenims (ypač daug klaidų nurodant mokinių amžių), tačiau esminiai faktai juose užfiksuoti. Taigi, skirtingai negu Daukantas, Chodzka buvo Vilniaus gimnazijos senbuvis. Pirmą kartą jo pavardę randame 1810-1811 mokslo metų trečios gimnazijos klasės sąraše. Iš jo sužinome, kad bajoras ir katalikas Dominikas Chodzka, Jono ir Karolinos Lencnerytės sūnus, iš Lydos apskrities, toje klasėje mokėsi vienus metus (užsirašė rugsėjo 7[19] dieną); kad jo prižiūrėtojo pavardė - Podgurskis, kad jis gyvena Liubanskio namuose^. Kitas registras rodo, kad toje pačioje, trečioje, klasėje mokėsi dar vienus, 1812-1813 mokslo metus^. Tuomet pakeitė ir gyvenamąją vietą - nuo tada įsikūrė metropolito Siestrencevičiaus namuose. 1813-1814 mokslo metų sąraše nurodyta, kad ketvirtos gimnazijos klasės mokinys Chodzka jau pats išsilaiko™. Tai reiškė, kad ėmė „verstis pamokomis", tai rodė nelengvą materialinę padėtį. Beje, tą patį matome ir įraše apie Daukantą (Xigga zapis« przyckodzgcyck i odckodzgcyck wczMŻdw &Zaggy gzdgfej GżmM[azż«m] WżZeMg&[żego] z rojkw 1815 na mik I&Z6,1. 189v-190, nr. 10). Taigi finansinė Chodzkos ir Daukanto padėtis buvo labai panaši. Amžius - taip pat: 1816 metais Chodzkai buvo dvidešimt, Daukantui - dvidešimt treji. Tarp savo klasės kolegų abu priskirtini prie pačių vyriausiųjų^. Artumą turėjo lemti ir kiti sutapimai - ir Chodzka, ir Daukantas buvo patyrę tėvų (Daukantas - tėvo, Chodzka ir motinos, ir tėvo) netektį. Vilniuje gyveno taip pat netoliese: Chodzka - Pilies, Daukantas - Didžiojoje gatvėje, Pšijalgovskio namuose. Be abejonės, visos šios aplinkybės jų bendravimui buvo svarbios, tačiau vargu ar pagrindinės. Tiek Daukantas, tiek Chodzka priklausė ypatingai gimnazistų, o vėliau ir studentų kategorijai - vadinamiesiems „darbštuoliams"^. Paprastai neturtingi studentai visas viltis, savo ateitį siejo su mokslu, studijomis, todėl šalinosi didelių kompanijų ir vengė studentiškų linksmybių. Būtent dėl šios priežasties Chodzka vėliau taps bičiulių filomatų pašaipų objektu, bus pavadintas pedantu, nuoboda (Odyniec 1872, 166). Tiesa, skirtingai nei Daukantas, Chodzka nebuvo 48 Xiega zapisu przyckodzgcyck :' odckodzgcyck ucznidw tLzssy trzecie; z rotu 1810 »a rot 1811 fGimrzazium W:'knsttčgoJ, LVI A, f. 567, ap. 2, b. 206, 1. 61v-62, nr. 51. 49 Xiega zapisu przycfzodzocyck i odckodzgcyck uczniów tbssy trzecie; z rotu 1812 »a rot 1813 fGinmazium WiZeństiegoJ, LVI A, f. 567, ap. 2, b. 206, 1. 1 1 0 v - l l l , nr. 48. so Xiega zapisu przyckodzacyck i odckodzgcyck ucznidw tZassy czwarte; z rotu 1813 »a rot 1814 fGimnazium WiZeństiegoJ LVIA, f. 567, ap. 2, b. 206, 1. 128v-129, nr. 16. si 1815-1816 mokslo metais šeštoje gimnazijos klasėje mokėsi 21 mokinys. Jeigu remsimės šios klasės mokinių registru, vienas mokinys buvo keturiolikos, du - penkioli- 278 kos, penki - šešiolikos, šeši - septyniolikos, du - aštuoniolikos, keturi - devyniolikos metų amžiaus (Xiega zapisu przyckodzgcyck i odckodzgcyck uczniów tLzssy szóste; GimnfaziumJ WiZeństfiegoJ z rotu 1815 »a rot 1816, 1. 189v-190). Tačiau į šiuos duomenis reikia žiūrėti atsargiai, nes, kaip jau sakyta, būta ir netikslumų. Štai Daukantui 1815 metais buvo 22 metai, o sąraše nurodytas 19 metų amžius (1. 189v, nr. 10). 52 JĮozef] lĮgnacy] Kraszewski, Pamietniti, opracował Wincenty Danek, WroctawWarszawa-Kraków-Gdansk: Zakład Narodowy Imienia Ossolińskich, [1972], 132-134. priskiriamas prie pačių geriausių mokinių^. Antra vertus, kaip ir Daukantas, jau gimnazijoje buvo rimtai atsidėjęs kalboms ir literatūrai, tai skatino ir mokytojai Leonas Borovskis (vėliau Vilniaus universiteto Iškalbos ir poezijos katedros profesorius), Ignotas Šidlovskis bei Kazimieras Chrominskis ir Andrius Justinas Levickis. Pastarasis ne tik raginęs Chodźką rašyti, bet ir jį, našlaitį, savaip globojęs^. Nors literatūrinė Chodzkos pakraipa buvo visiškai aiški (tai rodo ir jo kūrybinė biografija), vis dėlto, baigęs gimnaziją, pasirinko prestižiškiausią Vilniaus universitete Fizikos ir matematikos skyrių. Matyt, šį pasirinkimą lėmė praktiniai išskaičiavimai, susiję su sudėtinga „literato" ateities perspektyva. Beje, analogiškai elgėsi ir Mickevičius, Čečiotas, Balinskis. Taigi 1816-1817 metų Vilniaus universiteto studentų registracijos knygoje randame ir įrašą, kuriame užfiksuota, kad 1816 metais į Fizikos ir matematikos skyrių užsirašė Dominikas Chodzka, Jono sūnus, dvidešimties metų, kilęs iš Vilniaus gubernijos, Šalčininkų parapijos, katalikas. Pateikė pažymą, kad baigė Vilniaus gimnaziją. Kaip ir anksčiau, gyveno Pilies gatvėje, Siestrencevičiaus namuose. Namų prižiūrėtojo neturėjo. Išsilaikė savo lėšomis^. Visai greta - įrašai apie Malevskį, Čečiotą, Jaroševičių (Xigga wpisowa, 1. 47v-49, nr. 156; 1. 59v-61, nr. 119; 1. 64v-65, nr. 220). Kitame, Medicinos skyriuje, jau nuo 1814 metų mokėsi ir būsimas Chodzkos ir Daukanto bičiulis Homolickis^. Daukantas elgėsi kitaip - iš pat pradžių pasirinko Literatūros ir laisvųjų menų skyrių (Merkys 1991, 30). Pakeitė ir gyvenamąją vietą - įsikūrė Vilniaus gatvėje, Liboschitzo namuose^. 1817 metais, taigi lygiai po metų, Chodzka vėl visai greta Daukanto -jo pavardę jau randame Literatūros ir laisvųjų menų skyriaus studentų sąrašuose (Xigga wpisowa Oddziaf«, 1. 55v-57, nr. 351 [1817 metų įrašas]. Tų metų įrašas apie Daukantą: 49v-51, nr. 52). Kaip šio skyriaus studentas Chodzka užfiksuotas ir 1818 metų knygoje (Xigga wpisowa Oddziaf«, 1. 59v-61, nr. 8 [1818 metų įrašas]). Tačiau šiame sąraše jau nėra Daukanto pavardės - kitaip negu Chodzka, būtent tais metais jis galutinai apsisprendė rinktis „ne literato", tiksliau - „ne pedagogo" (dauguma šio skyriaus absolventų tapdavo mokytojais) karjerą - perėjo į Moralinių ir politinių menų skyrių (Merkys 1991, 34). 1819 metų vasario mėnesį Chodzka tapo slaptos Filomatų draugijos nariu korespondentu, gegužės mėnesį - tikruoju nariu. Priklausė ir Bičiulių bei Filaretų drau53 Kur/er Lifezost: 53 (3 Lipca), 1815, 1-2. 54 Chodźko 1847, 132-133 (prierašas), 139 ir kt. Minėdamas Šidlovskį, Chodzka save įvardydavo kaip »dawniejszy, zawsze wdzięczny, uczeń" (Dominikas Cezarijus Chodzka, Laiškas Juozapui Zavadzkiui iš Zarakovo į Vilnių, 1835 12 05(17), LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 396, L 163). 55 Xiega wpisowa uczniów Uniwersytetu 1816. / 1817 r., VUB RS, sign.: f. 2 - KC75, 1. 51v, nr. 165. 279 56 Xiega zopisozoa W:kńfstw#o7 Lfm'wfersyteW »a rfoW 1814 i 1815, VUB RS, sign.: f. 2 - KC74, 1. 17v19, nr. 59. 57 Xiega zopisozoa Oddziału »aut Hferafury i szWc wi/zwokni/ck utrzymywana przez Dzie&ana tegoż oddziału od dnia 1 Września 1813 do końca miesiąca Czerwca 1814 rotu (šioje knygoje fiksuoti ir vėlesni įrašai, iki pat 1818 metų - R. G.), VUB RS, sign.: f. 2 - KC103, 1. 33v-35, nr. 114 (1816 metų įrašas). Dominikas Cezarijus Chodzka Simono Daukanto kolega - gijai, jos Žydrajam (Literatūros) skyriui. Tačiau Chodzkos dalyvavimas draugijose buvo gana pasyvus. Maža to, yra duomenų, kad 1821 metų spalio 15 (27) dieną iš Filomatų draugijos apskritai pasitraukė^. Taigi filomatas buvo „blogas"^. Nors galima spėti, kad į draugijas stojo nuoširdžiai. „Cel Towarzystwa Filaretów nie był inny, iak tylko wzaiemna pomoc naukowa, i ia dla tego iedynie wszedłem był w ten związek, ażebym w Naukach większych mógł nabydź pomocy. Lubiąc z przyrodzenia spokojność i naukę, nigdybym do innego związku należeć nie chciał", 1824 metų balandžio 14 (26) dieną sakė tardymo komisijai*. Daukantas, kaip žinome, nė vienai iš šių draugijų nepriklausė, nors savo būdo savybėmis kaip niekas kitas atitiko filomatų deklaruotą idealą. Atrodo, kad jis apskritai buvo tam tikra opozicija universitete prasidėjusiam draugijų bumui. Tai rodo ir jo draugystė su kitu gimnazijos laikų pažįstamu - Vincentu Smakausku, 1820 metais įsteigusiu „antispindulingųjų" būrelį". Paradoksalu, bet ši aplinkybė Daukantui vėliau nė kiek nesutrukdė gana artimai bendrauti ir su pačiais ryškiausiais filomatų-filaretų lyderiais. 4.DOMINIKAS CEZARIJUS CHODZKA - DAUKANTO »ADVOKATAS" VILNIAUS ARCHEOLOGIJOS KOMISIJOJE. Žodis „sąjūdis" geriausiai ir atspindi tą kultūrinį pakilimą, kurį pačiame XIX amžiaus viduryje šiame krašte sugebėjo inspiruoti Vilniaus archeologijos komisija^. Kaip jau minėta, šios draugijos veiklai nebuvo abejingas nei Daukantas, nei Chodzka, 1856 metų spalio 11(23) dieną išrinktas jos nariu bendradarbiu (Aleksandravičius 1989, 110). Bene akivaizdžiausia prielankumo komisijai išraiška - aukos jai pavaldžiam Senienų muziejui. Kaip rodo muziejui dovanotų daiktų registras, pirmasis 1856 metų sausio 11(23) dieną paaukojo Narbutas^. Paskutinis dovanojimas (aukotojas - Tose Arckizoum yHomafdw. L:sfy z ZDtfzzerzia, zebrał, opracował i w s t ę p a m i opatrzył Zbign i e w Sudolski, Warszawa: W y d a w n i c t w o A n c W , 2000, 466. Nusivylimo draugijų veikla nuotaikas a t s p i n d i ir Chodzkos kalba, pasakyta 1821 metų pavasarį Filomatų draugijos posėdyje. Žr. Dominik [Cezary] Chodźko, »O koniecznych zmianach w e względzie n a u k o w y m i administracyjnym, czytane [na posiedzeniu powszechnem] 14-go maja 1821", Arckizoum /Homafdzo 2. Maferiaiy do k:sfory: towarzystwa /Homafdw 2, wydali Stanisław Szpotanski i Stanisława Pietraszkiewiczówna, Kraków: n a k ł a d e m Polskiej Akademii Umiejętności, Skład Główny w Księgami G. Gebethnera i Sp. w Krakowie, Gebethnera i Wolffa w Warszawie, 1921, 425429. 280 s; Šio fakto a t s p i n d ž i u reikėtų laikyti ir jau ne kartą cituotą viešą Odineco laišką. Žr. Odyniec 1872. 60 Punktą zapytań bykmu uczm'ow: Wikństzego Umzoersyfefu Dominikowi Ckodźce z pokce»ia /aśfztg WtcZmoŻMggo Atfuakego Tayfzego Radcy Senatora :' tawoZera NowosiZcowa - dZa odpowWz: dane, 1824 04 14(26), LVIA, f. 567, ap. 2, b. 1532, 1. 170v. 61 Vladas Drėma, Vincentos Smatawstos, Vilnius: Dailės akademijos leidykla, 2001, 14. 62 U ž u o m i n a į Egidijaus Aleksandravičiaus studijos pavadinimą. Žr. Aleksandravičius 1989. 63 Spis o/iar W r e zopfyneiy do Muzeum Starożytność": od 11 Stycznia 1856 r f o W , VUB RS, sign.: f. 46, b. 173, 1. 1, [nr. 1]. mas Snarskis) fiksuotas 1864 metų gruodžio 11(23) dieną (Spig q/zar, 1. 119, nr. 8 „Ofiary od 11 Grudnia do 11 Stycznia 1865 roku"). Vien 1862 metais 323 asmenys muziejui dovanojo 6595 daiktus (Aleksandravičius 1989, 44-45 [2 lentelė: „Vilniaus archeologijos komisijos narių, lankytojų ir rėmėjų skaičius"]). Aukojo komisijai ir Daukantas, ir kiti jo kolegos - Homolickis, Malinovskis, Akelaitis, Mamertas Herburtas. Tačiau daugiausia - Chodzka. „Jako członek Wileńskiej archeologicznej Komissji, nie tylko że zasiłał jej zbiory odpisami dziejowych dokumentów, ale niebyło prawie posiedzenia, na któryby nieprzyniosł w darze jakiej ważnej lub przynajmniej zapomnianej i z obiegu wyszłej książki", - rašoma Chodzkos nekrologe ([Adam Honory Kirkor?] 1863, 6). Dovanojimų registre fiksuoti net 47 įrašai apie Chodzkos aukas. Per septynerius metus (pirmasis dovanojimas registruotas 1856 metų sausio 11 [23] dieną, paskutinysis - 1863 metų gegužės-birželio mėnesį, t. y. visai prieš pat mirtį [Spz's q/ž'ar, 1. llv, 105, nr. 15 „Ofiary od 11 Maja do 11 Czerwca 1863 roku"]) jis dovanojo 108 pavadinimų knygas, 53 rankraščius (originalus arba jų nuorašus), 45 portretus, 14 litografijų, 5 žemėlapius ir planus, 3 archeologinius radinius, 26 numizmatikos pavyzdžius, 1 medalį ir 3 kitus daiktus. Palyginimui galima paminėti, kad muziejui dovanotų daiktų registre Herburto pavardė fiksuota 25 kartus, Narbuto ir Malinovskio - 3, Homolickio ir Akelaičio - tik po 1 kartą. Daukanto (dovanotojo) pavardė taip pat nurodyta tik kartai. Kaip Senienų muziejaus rėmėjas, Chodzka galėjo konkuruoti tik su pačiu šios institucijos įkūrėju ir globėju - Eustachijumi Tiškevičiumi. Taigi Chodzkos namuose Bokšto gatvėje būta nemenkos bibliotekos ir senovinių raritetų kolekcijos. Atrodo, kad didžiausią knygų rinkinio dalį sudarė istorinės tematikos veikalai, tačiau buvo ir ekonomikos, politinės ekonomijos, fizikos, teologijos, filosofijos, meno knygų lotynų, lenkų, prancūzų, vokiečių, rusų kalbomis. Labai daug žodynų, kelionių aprašymų. Būta ir unikalių leidinių, pavyzdžiui, XVII amžiaus viduryje į lenkų kalbą išverstas ir Gdanske išspausdintas Psalmynas^. Daug atlasų, žemėlapių ir planų. Kai kurie - itin reti, pavyzdžiui, senas litografuotas Sankt Peterburgo miesto planas su paaiškinimais lenkų kalba (Spz's q/ž'ar, 1. 17 „Od dnia 11 Stycznia do dnia 11 Lutego [1857 roku]"). Ypatingą bibliotekos dalį sudarė istoriniai dokumentai - originalai arba jų kopijos. 1858 metų pavasarį Chodzka muziejui dovanojo Adamo Naruszewicziaus ir Adomo Čarnockio laiškų 64 »Dowkont Szymon. Kopję przywileju MiDowkonta, in folio, oprawny z rysowanechała Zygmuntowicza z MetrĮyk] Litewmi od ręki herbami" (Spis o/zar, 1. 110v, skich", (Spis q/wr, 1. 37v »Od 11 Październr. 2 »Ofiary od 25 Stycznia 1864 r[oku] nika do 11 Listopada [1858 roku]"). Ando 17 Lutego"). trą kartą šiame registre Daukantas pami65 Spis qßar, 1. 20 »Od 11 Maja do 11 Czerwnėtas įraše apie Narbuto komisijai perca [1857 roku]". Apie tą patį žr. DĮomiduotą Alberto Vijūko-Kojalavičiaus hernik] CĮezary] Chodźko, »Do Komissji Arbyno nuorašą: »Narbutt Teodor człIonek] cheologicznej Wileńskiej od niżej podpisarzeczIywisty] herbarz łaciński Wijuka Konego Odezwa", 1857 05 05(17), VUB RS, jałowicza, przepisany przez Szymona sign.: f. 46, b. 5, 1. 70. 281 D o m i n i k a : C c zari j u s C h o d z k a Simono D a u k a n t o kolega originalus, tų metų rudenį - Augusto II, Augusto III, karalienės Marijos Juozapos ir Stanislovo Augusto Poniatovskio laiškų nuorašus (Spz's q/ž'ar, 1. 33v „Od 11 Maja do 11 Czerwca [1858 roku]"; 1. 36v „Od 11 Września do 11 Października [1858 roku]"). 1860 metų vasarį - dvi Vladislovo IV (Vladislovo Vazos) privilegijas, Oginskių giminės genealogiją (Spz's q/ž'ar, 1. 54, nr. 25 „Ofiary od 11 Lutego do 11 Marca [1860 roku]"; 1. 71v, nr. 24 „Od 11 Lutego do 11 Marca [1861 roku]"). 1861 metų pradžioje - Stepono Batoro ir Jono III diplomų nuorašus, vasaros pabaigojerudens pradžioje aukojo šešias kopijas XVI-XVII amžiaus aktų, liečiančių Vilniaus miestą**. 1862 metų pradžioje - aštuonias Žygimanto I, Žygimanto III ir Jono Kazimiero privilegijų kopijas (Spz's q/ž'ar, 1. 84, nr. 11 „Od 11 Stycznia do 11 Lutego 1862 rĮoku]"). Jau iš kitų šaltinių žinome, kad paskutiniąją 1860 metų gruodžio dieną Chodzka muziejui dovanojo jo bibliotekoje buvusį vertingą Jono Chodzkos rankraštį^. 1861 metų kovą - karaliaus Jono III laišką Zaporožės kazokų kariuomenei ir karaliaus Stepono Batoro laišką, 1575 metais rašytą Korsunės miestui^. Chodzka buvo sukaupęs ne tik spaudinių, bet ir dailės kūrinių (portretų, litografijų), archeologinių radinių, numizmatinių daiktų (netgi kinų monetų), zoofitų kolekciją. 1858 metų pabaigoje dovanojo muziejui akmeninį plaktuką, 1861 metais senovinį žiedą, iškastą Trakų apskrityje, amuletą su kryželiu, rastą Žirovicų apylinkėse (Spis q/%zr, 1. 40v „Od 11 Grudnia 1858 [roku] do 11 Stycznia 1859 roku"; 1. 77, nr. 11 „Od 11 Lipca do 11 Sierpnia [1861 roku]"; 1. 78, nr. 15 „Od 11 Sierpnia do 11 Września [1861 roku]"). 1861 metų vasaros pradžioje - Stanislovo Čerskio, Ignoto Danilavičiaus, Placido Jankovskio (/oW ofDycaZp), Marcino Cieplińskio (Osgon/a'og) portretus (Spig q/zar, 1. 75, nr. 15 „Od 11 Maja do 11 Czerwca [1861 roku]"). Jau šie keli pavyzdžiai rodo, kad Chodzka buvo vieno įdomiausių „namų muziejaus" Vilniuje savininkas. Kai Tiškevičius pagrindinius savo rinkinius paaukojo Senienų muziejui, šiuo požiūriu su juo galėjo lygintis nebent pagarsėjęs kolekcininkas Malinovskis. Mūsų dienas pasiekę Chodzkos susirašinėjimo su Zavadzkiais fragmentai leidžia teigti, kad jau nuo 4-ojo dešimtmečio vidurio jis savo biblioteką nuolatos pildė naujais leidiniais - ne tik vietiniais, bet ir užsieniniais. Jį domino viskas, kas dėjosi mokslo pasaulyje - „co się dzieje pożyteczniego na świecie, zwłaszcza naukowym'"*. Zavadzkiams duoti Chodzkos užsakymai, jo žodžiais „potrzeby xiazkowe", stebina savo įvairiapusiškumu. Tikriausiai šiuose bibliofiliniuose Chodzkos pomėgiuose slypi dar viena jo glaudaus bendravimo su Daukantu 66 Spz's o/z'ar, L 71v, nr. 24 «Od 11 Lutego do 11 Marca [1861 roku]"; 1. 78, nr. 15 »Od 11 Sierpnia d o 11 Września [1861 roku]". Apie tą patį žr. Dominik [Cezary] Chodźko, »Do Komissji Archeologicznej Wileńskiej od Jej Członka-Spółpracownika Wiadomość", 1861 09 11(23), VUB RS, sign.: f. 46, b. 17, 1. 151-152. 67 Šis Jono Chodzkos rankraštis (be datos) s a u g o m a s LMAB RS, sign.: f. 18, b. 91. 282 68 DĮominik] CĮezary] Chodźko, «Do Komissji Archeologicznej Wileńskiej od niżej podpisanego Odezwa", 1861 03 11(23), VUB RS, sign.: f. 46, b. 17, 1. 42. 69 Dominikas Cezarijus Chodzka, Laiškas [Juozapui?] Zavadzkiui iš Zarakovo į Vilnių, 1836 08 08(20), LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 396, 1. 181v. priežastis. Abu turėjo ne tik puikius knygų rinkinius^, bet ir senovinių dokumentų kolekciją. Be abejo, tarp jų vyko ir knygų, ir dokumentų nuorašų mainai, tai rodo ir anksčiau cituotas Daukanto laiškas. Suprantama, keistasi ir savais leidiniais. Būtent tuo galima paaiškinti faktą, kad Chodzka 1861 metų vasarą Senienų muziejui dovanojo ir „Daines Żiamajtiu Petropilie 1846" (Spz's q/ž'ar, 1. 76v, nr. 21 „Od 11 Czerwca do 11 Lipca [1861 roku]"). Labai tikėtina, kad aukojo ir daugiau Daukanto knygų. Štai pačioje 1860 metų pabaigoje greta 1771 metais Nesvyžiuje išleistos knygos Tofa pwZcknz yżrgo yaecwMdżggżma ir himno „Na pochwałę N. Panny Agłońskiej, w języku Łotewskim" dovanojo ir „dwie xiążki Żmudzkie w Petersburgu wydane" (Spis q/zar, 1. 67v, nr. 18 „Od 11 Listopada do 11 Grudnia [1860 roku]"). Turint omenyje, kad lietuviškų knygų muziejuje buvo itin nedaug (kaip galima spręsti iš 1866 metų vasario 3[15] dienos Senienų muziejaus perdavimo akto - vos septyniolika^), šis skaičius neatrodo jau toks menkas^. Be to, dauguma Chodzkos dovanotų dokumentų muziejaus registre nėra konkrečiai įvardyti, konstatuotas tik pats faktas, todėl negalima atmesti prielaidos, kad tarp jų nebūta ir Daukanto padarytų nuorašų^. Šiame kontekste jau visai kitaip atrodo aplinkybė, kad būtent Chodzka dovanojo komisijai ir savo recenziją apie šio straipsnio pradžioje minėtą Žemaičių privilegijų rankraštį. Kaip ir kitos, taip ir ši Chodzkos dovana yra fiksuota Senienų muziejui paaukotų daiktų registre^. Paties Daukanto pavardės šiame įraše nėra - kaip ir kituose Chodzkos dovanojimuose, turinčiuose tiesioginį ryšį su Daukantu. Tačiau kad tai tikrai Daukantui priklausančio rankraščio (rankraščių?) įvertinimas, galima įsitikinti tik įsigilinus į patį Chodzkos rašinio, pavadinto Krdf&a Wiadomość o 70 Tarp išlikusių Daukanto bibliotekos knygų C h o d z k o s darbų rasti nepavyko. Žr. MĮykolas] Biržiška, »Simano Daukanto biblioteka", XXVH bzygy n%#ė;% draugi/oš mgfraäfis 2, 1937, 59-70; JĮurgis] Lebedys, »Simano Daukanto biblioteka", Ličfuūių Ziferafßros Msh'fuk d a r M 1, 1947, 51-72. 71 Eustachijus Tiškevičius, Piotras Bezsonovas, Aleksandras Račinskis, Senienų muziejaus rinkinių p e r d a v i m o aktas, 1866 02 03(15), VUB RS, sign.: f. 46, b. 25, 1. lOv. 72 Antai 1857 metų pabaigoje Herburtas dovanojo muziejui „ N o w y Testament po Lit e w s k u " (Spis o/iar, 1. 29v »Od 11 Grudnia 1857 [roku] do 11 Stycznia 1858 roku]"). 1861 metų pradžioje šešias lietuviškas knygeles (»Sześć broszur Litewskich") komisijai dovanojo ir Akelaitis (Spz's o/z'ar, 1. 70v »Od 11 Stycznia do 11 Lutego [1861 roku]"). 73 Ypač vertėtų atkreipti dėmesį į Chodzkos dovanas, kurios užregistruotos 65, 80v, 81v ir 82 sąrašo lapuose. 1860 metų rugsėjį jis dovanojo »2 dokumentą d a w n e " (Spis ofiar, 1. 65, nr. 29 »Od 11 Września do 11 Października [1860 roku]"), 1861 metų rugsėjį - »sześć kopji d a w n y c h aktów" (Spis o/iar, 1. 80v, nr. 25 »Od 11 Września do 11 Października [1861 roku]"), spalį - »cztery kopij d a w n y c h aktów" (Spis o/iar, 1. 81v, nr. 22 »Od 11 Października do 11 Listopada [1861 roku]"), lapkritį - »trzy kopie d a w n y c h a k t ó w " (Spis o/iar, 1. 82v, nr. 15 »Od 11 Listopada do 11 Grudnia [1861 roku]"). 74 »Chodźko Dominik rękopis p. t. krótka w i a d o m o ś ć o d w ó c h rękopisach zawierających różne akta i przywileje z a r c h i w u m Królewieckiego, zebrane, dla rozjaśnienia Dziejów Litwy posłużyć m o g ą c e " (Spzs oßar, 1. 83, nr. 10 »Od 11 Grudnia 1861 r[oku] do 11 Stycznia 1862 roku"). 283 Dominika: Cczarijus Simono Daukanto Chodzka kolega - zawżera/gcyck rdżne AA:fa ż PrzywżZefe z Arckżwwm WZewżecArżego oraz z f y ze&rane dZa rozjaŚMŻeMia dziejów Lżkm/, Żmwdzż ż Rwsż pogfwzyc mogące, tekstą. Štai jo pradžia, skirta pirmajam Chodzkos recenzuojamam dokumentų rinkiniui: Pierwszy rękopism folio, zawierający kart liczbowanych 383, to jest stronic 766, pracowicie zebrany i po większej części własnoręcznie spisany, przez jednego ze znanych w piśmiennictwie żmudzkiem literata, nie chcącego wymienić nazwisko swoje, zamyka w sobie zbiór przywilejów służących Żmudzi a znajdujących się w księgozbiorze ś. p. Jerzego hr. de Bröhl Platera. Napis foljału tego następujący: Jura immunitates et privilegia Samogitarum in unum collecta. Pod napisem wizerunek chorągwi dawnych Żmudzinow: rycerz z podniesioną nad głową dobytą szablą, pędzący na kształt pogoni litewskiej, konno: na tarczy krzyż z dwiema poprzeczkami. U spodu napis: Vexillum Samogitarum. Jest to przerys z dzieła Gwagnina str. 227. Potem następuje Tablica zawierająca imiona Xiążąt i Królów, którzy przywileje i różne swobody Żmudzinom nadali albo nadane zatwierdzili. Tablica ta ma pięć podziałek. 1.) Wymienia Xiążąt litewskich począwszy od Witolda. 2) Rok wyniesienia Xiążąt na Xieztwo litewskie 3.) Data się obioru na Królów polskich. 4.) Rok ich śmierci lub abdykacji. 5.) Miały w niej być umieszczone imiona Starostów żmudzkich, po zgaszeniu władzy xiążęcej, koleją obieranych, lecz ten poczet, zbieracz umieścił na końcu foljału. NB. Takową listę Starostów żmudzkich, przesłałem już pierwej w wiernym odpisie z przypisami, do zbioru dawnych przywilejów i Aktów, chroniących się w Muzeum starożytności w Wilnie. Cała tablica zawiera ubiegłego czasu lat 281. :/1392-1673/: (Kydfta Wiadomo^ o dwdck Rgkopwrnack, 1. 1-2). Išsamiai pristatęs lotyniškai parašytus rinkinio autoriaus komentarus, Chodzka ilgiau sustoja prie būsimo leidinio pratarmės: W następującej po tych dopiskach przemowie, także po łacinie utworzonej, może potrebującej w wielu miejscach poprawniejszego stylu i pisowni, żałuje naprzód zbieracz, iż braknie jego zbiorowi przywilejów, czterech najpierwszych chreścijańskich Xiążąt, wiele albowiem z takowych świadectw wyjawiłoby się szczegółów, tyczących się, obyczjow, ustaw, obrzędów religijnych, i całe życie starodawnych Żmudzinow. Dalej przebiega w krótkości dzieje Żmudzi, od czasu, gdy zakon krzyżacki wtargnął do tej ziemi i stopniowo ją opanował. Zastanawia się 284 nad etymologią nazwań żmudzkich, skądinąd już nam wiadomą. Niższe stany Litwinów, na pięć takowych dzieli części. 1.) Tarnas, zastawnik, cliens, fiduciarius, suivant, 2.) Kałpas servitor, sługa, serviteur 3.) Wergas niewolnik, servus :/l'esclave/: 4.) Nauiukas novus civis, osadnik, colon, 5.) Muzykas aeternus, to jest wieczne do roli przywiązany i posady swej zmieniać nie mogący. Wyraz ten Mużykas wywodzi od wyrazu łotewskiego: Mużegas po litewsku umżygas, znaczącego wieczysty. Później te odrębne nazwania ścierać się i jednym wyrazem ogólnie zastępować się dawały. Wszystkich bez różnicy nazywano servi lub kmetones po sławiansku: chołopi, kmeci, muzyki. Mówi o nazwiskach rodzin żmudzkich, ich zakończeniach, pierwiastkowym pochodzeniu i znaczeniu, o imionach męzkich i żeńskich; nareszcie przystępuje do spisania Aktów i Przywilejów (plg. 3 pav.) (Kydfta Wiadomo^d o dwdck Rgtopwrnack, 1. 6-8). Taigi nėra abejonių, kad Chodzkos komentuojamas rankraštis - tai Daukanto parengtas Žemaitijos aktų rinkinys. Kiek kebliau su antruoju komisijai pristatomu rankraščiu, nes jo aptarimui Chodzka skiria vos kelias eilutes: Drugi rękopism, także folio, zawierający kart liczbowych 147, stronic 247, spisany obcą ręką, bardzo czytelnie i poprawnie; przedstawia szczegółowy opis, w języku dawnej Rusi, Zamku Włodzimierskiego, z wymienieniem Władyków, najpierwej nim na Wołyniu rządzących (Kydfta Wiadomo^d o dwdck Rgtopwrnack, 1. 22). Vis dėlto atrodo, kad ir šis tekstas gautas iš Daukanto. Juolab kad abu rankraščiai pristatomi kartu, tarytum sudarytų dvi skirtingas, tačiau vieno Chodzkai rūpimo dalyko dalis. Maža to, recenzentas pabrėžia, kad antrasis rankraštis buvo „spisany obcą ręką", kai tuo tarpu pristatydamas pirmąjį teigia, kad jis buvo „po większej części własnoręcznie spisany", t. y. Daukanto ranka (Krdf&a WWomog^ o dzodck Rg&opigmack, 1. 22, 1). Antra vertus, duomenų, kad Daukantas būtų buvęs ir tokio manuskripto savininkas, nėra. Tuo tarpu pirmasis Chodzkos recenzuojamas rankraštis gerai žinomas. Jau 1845 metų birželio 10(22) dienos laiške Narbutui Daukantas minėjo, kad jis turi Jurgiui Pliateriui priklausiusį Žemaičių privilegijų rinkinį, kurį norėtų kada nors išleisti su dedikacija Pliateriui (Simonas Daukantas, Laiškas Teodorui Narbutui [iš Sankt Peterburgo] į Šiaurius, 1845 06 10Į22], Simono DawibzMfo nzgfaż. LażśW Teodorwż Nar&«f«ż. EpżgfoZŻMŻg dżaZogag, 539, 544, 549). Tikslios aplinkybės, kaip ir kada pas Daukantą pateko šis Žemaičių kapitulos iniciatyva atsiradęs ir Pliaterio bibliotekoje pabuvęs rinkinys, nėra žinomos, tačiau aišku, kad Daukanto netenkino jo turinys, jis rinkinį gausiai papildė, pats švariai perrašė^. Spėjama, kad 75 Plačiau apie tai žr. Zigmantas Kiaupa, „Simono Daukanto parengti Lietuvos Metrikos medžiagos rinkiniai", LATS 5. 285 Simonas Daukantas, Vilnius: Viltis, 1993, 111-114. D o m i n i k a : C c zari j u s C h o d z k a Simono D a u k a n t o kolega - / T V , / % ' ^!X?y?*ff^Łły jĮa,/^4^^-'^ u/^fł.ł y f \ . ^ "y g 3 pav. 1862 metų Chodzkos rašinio Krótka WWomo^ć o dwdck Rgtopżsmock za rdŻMe At&z i Przywüe/'e z Arckzwwm trokwżectiggo oraz z mże/sc ŻMMyck zebrane dZa jzże/ow Litwy, Żr»Wzż i Rwsż posfwżyć mog^e fragmentas; LMAB RS, sign.: f. 18, b. 50, 1. 7 286 šį tekstą Daukantas baigė rengti apie 1857 metus^. Vis dėlto Žemaitijos aktų rinkinio atsiradimo istorija gana paini, žinomas ne vienas jo variantas. Šiuo požiūriu Chodzkos pateikta informacija itin svarbi. Ji duoda galimybę pasvarstyti ne vienu su šiuo rinkiniu susijusiu klausimu, iš kurių bene esminis būtų toks: ar Chodzka analizavo fg paf; Žemaičių privilegijų rinkinio variantą, kuris dabar saugomas Rusijos mokslų akademijos bibliotekos Sankt Peterburge Rankraščių skyriuje? Gal, nepavykus mėginimams šį rinkinį išleisti Sankt Peterburge, o vėliau - ir Petro Smuglevičiaus lėšomis, Daukantas parengė dar vieną rinkinio variantą, šį kartą jo publikavimą siedamas su Vilniaus archeologijos komisija? Vis dėlto palyginus Chodzkos matyto ir Sankt Peterburge saugomo rankraščio aprašymus atrodo, kad esminiai dalykai (struktūra, komentarų, pratarmės turinys) sutampa, esama tik kai kurių smulkių neatitikimų. Taigi greičiausiai tai vienas ir tas pats, tik šiek tiek pakoreguotas (vėlesnių šio rinkinio skaitytojų) manuskriptas. Ne mažiau įdomus būtų ir kitas klausimas: kodėl Chodzka perdavė muziejui ne patį rankraštį, bet tik informaciją apie jį (nei pirmojo, nei antrojo Chodzkos pristatomo rankraščio Senienų muziejui dovanojamų daiktų registre nėra)? Galbūt Daukanto paprašytas tik netiesiogiai aiškinosi galimybę paskelbti jį komisijos lėšomis, juolab kad neseniai ji buvo išleidusi Danilavičiaus rinkinį 5&%r&żec dżpZomafdw? Galbūt komisija susidomėjo šiuo Daukanto darbu ir paprašė Chodzkos jį įvertinti, juolab kad ir anksčiau jis buvo recenzavęs kitus jai pateiktus darbus? Kada ir kokiomis aplinkybėmis Daukantas perdavė Chodzkai savo darbą? Rašinyje Krdf&a Wiadomość o dzodck Rgkopz'smacb nerasime tiesaus atsakymo nė į vieną iš šių klausimų. Chodzka tik sąžiningai perpasakojo recenzuojamų rankraščių turinį, vos porą kartų leisdamas sau pareikšti aštresnius vertinimus. Tačiau šiame rašinyje yra kitų, ne mažiau svarbių detalių. Šis tekstas dar kartą patvirtina glaudžius Chodzkos ir Daukanto ryšius. Chodzka - ne tik mokslo laikų kolega, bet ir tarpininkas tarp Daukanto ir Vilniaus archeologijos komisijos. Būtent Chodzkai buvo patikėtas tokio brangaus Daukantui rinkinio - Žemaitijos aktų - pristatymas komisijai. Maža to, Chodzkos rašinys patvirtina anksčiau išsakytus spėjimus, kad jis komisijai ir jai pavaldžiam muziejui buvo perdavęs ir daugiau Daukanto dovanų, visų pirma - istorinių dokumentų nuorašų (prisiminkime nuorodą į jau anksčiau komisijai pateiktą Žemaičių seniūnų sąrašą). Dar viena įdomi detalė: nors Chodzkos tekstas neskirtas spaudai, tėra vadinamoji vidinė recenzija, Daukanto, „jednego ze znanych w piśmiennictwie żmudzkiem literata", pavardė ir šį kartą neminima - jam pačiam rgz'Waw/'aMf. Žinomas ne vienas pavyzdys, kai Daukantas neviešino savo vardo net tada, kai atrodė, jog nebuvo jokio pagrindo tai daryti, kai negrėsė nei cenzūra, nei tarnybos praradimas. Vadinasi, tai buvo sąmowmgaz pasirinkta pozicija, beje, gerai žinoma artimiausiems jo kolegoms. Iš tikrųjų gal „pir76 Kiaupa 1993, 114. Taip pat žr. »Simono Daukanto Žemaičių privilegijų rinkinio pratarmė", parengė Zigmantas Kiaupa, 287 LAŁS 5. Simonas Daukantas, Vilnius: Viltis, 1993, 207-209. D o m i n i k a : C c zari j u s C h o d z k a S i m o n o D a u k a n t o kolega miausia Daukantui buvo svarbu ne tiek autorystė, kiek jo darbų reikšmė"?^. Gal tai rodo aukščiausią asmens sąmoningumo pasireiškimą? Juk yra duomenų, kad anonimiškai buvo paskelbtas ir ne vienas Chodzkos darbas. Prisiminkime ir anoniminius leidinio Wz'zgnmh' z RozfrzggßMia Naw&owe straipsnių (ne vienas iš jų gali būti pavadintas solidžia istorine studija) autorius, kurių vardus šiandien galime tik nuspėti iš kitų, šalutinių, šaltinių. Beje, tarp tų autorių būta ir ne vieno Daukanto pažįstamo. „Zaprawdę, kto za życia nie szukał chwały, godzien potrzykroć być wielbionym po śmierci!" - taip 1861 metų gruodžio 11(23) dieną Vilniaus archeologijos komisijos posėdyje apie Daukanto kolegą Homolickį sakė Kirkoras (Adomas Honorijus Kirkoras, Ataskaita apie Mykolo Homolickio rankraštinį palikimą, 1. 190). Šiame kontekste visai kitaip atrodo ir Daukanto nuostata Vilniaus archeologijos komisijos atžvilgiu - z%go&enopaż ;g remfz, &ef jai 5. APIBENDRINIMAI. Pavyko atkurti vos kelis Dominiko Cezarijaus Chodzkos ir Simono Daukanto bendravimo epizodus - tik tiek, kiek leido šiandien prieinami archyviniai šaltiniai. Tačiau net ir paviršutiniška, tyrinėjimų ir šaltinių stokos apribota Daukanto ir Chodzkos ryšių rekonstrukcija suteikia galimybę pamatyti h'gk h'tokz' Daukantą. Nepaisant gana kuklios materialinės padėties, Chodzka, skirtingai nuo Daukanto, priklausė kitam visuomenės sluoksniui, daug lėmė ir garsi pavardė, jau savaime išskirianti jį iš aplinkos. Juo labiau įdomi jo draugystė su Daukantu. Būtent per Chodźką Daukantas išlaikė ir savo ryšį su Vilniumi. Sunku pasakyti, kiek artima Daukantui galėjo būti Chodzkos namų, vadinamojo „Bokšto dvarelio", ilgainiui tapusio savotišku kultūros centru, atmosfera, tačiau akivaizdu, kad tie namai ir jam buvo atviri. „Żaden naukowy lub artystyczny turysta nie mijał nigdy tego ogniska, znajdując w onem wskazówki, ciepło swojskie, uznanie, poradę", - taip apie „Bokšto dvarelį" rašė Aleksandras Jelskis (Jelski [1898], 75). Kad ir kaip ten būtų buvę, „Chodzkos veiksnio" Daukanto biografijoje jau negalime ignoruoti. Ši aplinkybė kelia ir daugiau svarstymų. Ar šiandien galime nekreipti dėmesio ir į kitus ženklius Daukanto kontaktus? Vis dar labai mažai tyrinėti jo ryšiai su Mykolu Homolickiu - viena įdomiausių to meto asmenybių, žinomu ne tik dėl savo mokslo darbų, bet ir dėl aktyvaus visuomeninio gyvenimo - iš pradžių LZofzojo kgf«Dzo (reformuotoje) ložėje, o vėliau ir viešose organizacijose - Vilniaus medicinos draugijoje ir Vilniaus archeologijos komisijoje. Kaip mokslinę sensaciją galima pateikti ir faktą apie galimus Daukanto kontaktus su kita įspūdinga asmenybe iškiliu Vilniaus meno mokyklos auklėtiniu, dailininku ir visuomenės veikėju, „šubravcu" ir „antispindulinguoju" Vincentu Smakausku. Net ne itin gili kai kurių tekstų ir dokumentų analizė rodo, kad tarp jų būta bičiulystės, galbūt siekiančios 77 Saulius Pivoras, ,/Vargo pelė': Lietuvos naciona linės istoriografijos pradininkas Si- 288 monas Daukantas", LAŁS 5. Simonas Da%bmks, Vilnius: Viltis, 1993, 73. net Vilniaus gimnazijos laikus^. Tačiau bene mažiausiai pateisinama atrodo kita „balta dėmė" Daukanto biografijoje - jo santykiai su Pranciškumi Malevskiu vienu labiausiai išsilavinusių to meto žmonių, vienu iš filomatų lyderių, jų ideologu. Malevskis, leidinio TygodMik Peferg&wrg&ż steigėjas (kartu su Malinovskiu), ilgainiui tapo centrine išeivių iš Lietuvos Sankt Peterburge figūra^. Kaip asmuo, turintis tiesioginį ryšį su Lietuvos Metrika, buvo labai svarbus ir istorikų bendruomenėje. Daukanto ir Malevskio pavardes visai greta matome jau 1815 metais - tarp geriausių Vilniaus gimnazijos mokinių^. Apie artimesnius jų ryšius Vilniaus universitete duomenų nėra, tačiau Sankt Peterburgo laikotarpiu Malevskis turėjo suvaidinti nemenką vaidmenį Daukanto gyvenime, ir ne tik kaip tiesioginis viršininkas. Iš tikrųjų sunku įsivaizduoti Daukantą kaip namų spektaklio Malevskiu namuose Sankt Peterburge dalyvį. Spektaklio, kurio scenarijaus autorius - pats Tomas Žanas". Suprantama, pagrindinė Daukanto asmenybės, jo išskirtinumo paslaptis glūdi jo kūryboje, jo tekstuose. Tų tekstų atsiradimą sąlygojo ne vienas veiksnys, taip pat ir Daukanto apZŽM&%. Ir toji aplinka buvo daug spalvingesnė, negu iki šiol manėme. O Esu dėkinga Zitai Medišauskienei, atkreipusiai m a n o dėmesį į vieną Smakausko teksto «Wspomnienie Trok w 1822 r." (Afkenaewm 5, 1841, 157-181) fragmentą. Rašinys skirtas žymiajai Smakausko mokslinei ekspedicijai į Trakų pilį, tačiau viename iš šio teksto prierašų dailininkas pasakoja ir apie tai, kaip 1823 metais, keliaudamas į Sankt Peterburgą, Rygoje aplankė vieną savo bičiulį - »przyjaciela, a niegdyś W i e g e JPana D...", kurį jis apib ū d i n a ir kaip uolų Žemaičių senienų tyrėją - »gorliwego speracza starożytności Ż m u d z k i c h " (p. 179-180). Smakausko aprašytas pokalbio su šiuo asmeniu turinys (Kauno P e r k ū n o namai) leistų manyti, kad tasai »JPan D../' - ne kas nors kitas, bet Daukantas. Abejonių kelia tik Smakausko n u r o d y t a susitikimo data - 1823 metai, nes manoma, kad Daukantas Rygoje apsigyveno 1825-aisiais (Merkys 1991, 59-60). Iš tikrųjų archyviniai šaltiniai rodo, kad p a t s Smakauskas datų nesupainiojo - Rygoje jis lankėsi kaip tik 1823-iaisiais. Tačiau ar jau tuomet jis ten galėjo susitikti su Daukantu? Šiandien žin o m i d u o m e n y s rodytų, kad negalėjo (Merkys 1991, 55-58). Tačiau turint omenyje, kad 1823-1824 metų Daukanto biografijoje vis dar yra p a k a n k a m a i d a u g 289 spragų, į Smakausko informaciją vertėtų įsiklausyti. Juolab kad nėra abejonių, jog Smakauskas - D a u k a n t o pažįstamas ne tik iš Vilniaus universiteto, bet dar iš Vilniaus gimnazijos laikų, tai patvirtina ir jau minėti gimnazijos mokinių sąrašai. Vladas Drėma aprašo šį Smakausko susitikimą, tačiau »JPan D..." identifikuoti nemėgina (Drėma 2001, 20). 79 Plačiau apie tai žr. Zbigniew Sudolski, »Franciszek Malewski - od konspiracji ku ugodzie", Arckiwum /Hofnafdzo 2. Listy z zesłania. Krąg Franciszka Makzostiego i /dze/a /eźowstiego, zebrał, opracował i w s t ę p a m i opatrzył Zbigniew Sudolski, Warszawa: W y d a w n i c t w o A n c W , 1999, 10-21. 80 Kur;er Litewski 53 (3 Lipca), 1815. Beje, šalia D a u k a n t o ir Malevskio šiame sąraše yra ir Smakausko pavardė. ai [Tomasz Zan,] »Obchód trzeciej rocznicy u r o d z i n Jana Bożego [Malewskiego] 8 marca 1841 w Piotrogrodzie, stolicy Finnów", Archiwum /Homafdzo 2. Listy z zesłania. Krgg Franciszka Makzostiego i /dze/a /eźowstiego, zebrał, opracował i w s t ę p a m i opatrzył Zbigniew Sudolski, Warszawa: W y d a w n i c t w o Ancker, 1999, 39-42. Tarp kitų šio spektaklio dalyvių yra ir »Dowkont", t. y. Daukantas (39). D o m i n i k a : C c z a r i j u s C ho d z k a Simono Daukanto kolega - ir Daukantas jai daug artimesnis, negu drįsome tikėtis. To įrodymas - ir Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas Dominiko Cezarijaus Chodzkos rankraštis. CHODŹKĄ, DoMiNiKAS CEZARiĮus, 1835 12 05(17): Laiškas Juozapui Zavadzkiui iš Zarakovo į Vilnių, LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 396, 1. 162-163. CHODZKA, DoMiNiKAS CEZARIUS, 1836 08 08(20): Laiškas [Juozapui?] Zavadzkiui iš Zarakovo į Vilnių, LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 396, 1. 181-182. CHODZKA, DoMiNiKAS CEZARiĮus, 184112 14(26): Laiškas Mykolui Balinskiui, VUB RS, sign.: f. 22, b. 144 [be lapų numeracijos]. CHODŹKO, DĮoMiNiK] C[EZARY], 1857 05 05(17): „Do Komissji Archeologicznej Wileńskiej od niżej podpisanego Odezwa", VUB RS, sign.: f. 46, b. 5, 1. 70. CHODŹKO, DĮoMiNiK] CĮszARY], 1861 03 11(23): „Do Komissji Archeologicznej Wileńskiej od niżej podpisanego Odezwa", VUB RS, sign.: f. 46, b. 17, 1. 42. CHODŹKO, DOMINIK [CszARY], 1861 09 11(23): „Do Komissji Archeologicznej Wileńskiej od Jej Członka-Spółpracownika Wiadomość", VUB RS, sign.: f. 46, b. 17,1. 151152. DAUKANTAS, SiMONAS, 1844 10 28(11 09): Laiškas Adomui Zavadzkiui iš Sankt Peterburgo į Vilnių, LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 400, 1. 61. [DAUKANTAS], SiMONAS, [be datos]: Laiškas Dominikui Cezarijui Chodzkai, LMAB RS, sign.: f. 7, b. 1536, 1. 1, 2v. KIRKORAS, ADOMAS HoNORi;us, 1861 12 11(23): Ataskaita apie Mykolo Homolickio rankraštinį palikimą, VUB RS, sign.: f. 46, b. 18, 1. 180-191. Krdfta Wiadomo^d o dw&k Ketopz'sMzack zaiM'eya/įCĮ/ck rdżne .Atfa z' Przi/wzZe/e z oraz z mz'e/'sc ZMMi/ck zebrane dZa roz/a^MzeMŻa dzze/'ow Lzkoi/, Zmwazz z Żyd wzorce, 1862 01 11(23), LMAB RS, sign.: f. 18, b. 50. zapytań byZemw wczMz'owz WzZenstzego UMz'wersyfef« DomzMŻkowz Ckodźce z poZecenża /aĆMŹe WżeZmoŻMego v4th/aZMego TayMego j(adcy SeMafora z tawaZera NowoszZcowa - dZa odpowzedzz dane, 1824 04 14(26), LVIA, f. 567, ap. 2, b. 1532, 1. 170-173v. Spzs q/żar tfdre wpfi/MeĄ/ do Mwzew?» Sfarożyhio^dz od 11 SfyczMŹa 1856 rfotuj, VUB RS, sign.: f. 46, b. 173. TIŠKEVIČIUS, EUSTACHIJUS; PIOTRAS BEZSONOVAS, ALEKSANDRAS RAČINSKIS, 1866 02 03(15): Senienų muziejaus rinkinių perdavimo aktas, VUB RS, sign.: f. 46, b. 25, 1. 1-24. Xzega wpzsowa OäWzzafu »aut Zzferafuri/ z szfut wyzwoZoMi/ck utrzI/TMi/waMa przez Dzzetana tegoż oddzźafw, 1813 09 01(13)-1814 06 30(12), VUB RS, sign.: f. 2 - KC103. Xzega wpzsowa sfwdeMfow Mper[aforstzego] WzZeńIstzego] UMz'w[ersĮ/kfw] »a r[ot] 1814 z 1815, VUB RS, sign.: f. 2 - KC74. Xzega wpzsowa wczMzdw UMZwersI/fef« 1816. / 1817r., VUB RS, sign.: f. 2 - KC75. 290 Xz'gga zapz'sw pyzyckodz^cyckz odckodz^cyck wczMz'dw Wassy frzede; z yotu 1810 »a yot 1811 [G:'7MMazzwrn WzZeMstzego], LVIA, f. 567, ap. 2, b. 206, 1. 59v-64. Xz'gga zapz'sw pyzyckodz^cyck z odckoazgcyck wczMz'dw Wassy (rzecze; z yotu 1812 »a yot 1813 [GzmMazzwm WzZeMstżego], LVIA, f. 567, ap. 2, b. 206, 1. 109-112. Xz'ega zapz'sw pyzyckodz^cyck z odckodz^cyck wczMz'dw Wassy czwayfe; z yotw 1813 »a yot 1814 [GzTMMazzwTM WzZeMstzego], LVIA, f. 567, ap. 2, b. 206, 1. 128v-130. Xz'ega zapz'sw pyzyckodzįCĮ/ck z odckodzįci/ck wczMŻdw Wassy pż^fe; z yotw 1814 »a yot 1815 [GzmMazzwm WzZeMstżego], LVIA, f. 567, ap. 2, b. 206, 1. 159v-161. Xz'ega zapz'sw przyckoazgci/ck z odckodz^cyck wczMzdw Wassy szdsfe; GzmMfazzwW WzZeństfzegoJ z 1815 »a 7-ot 1816, LVIA, f. 567, ap. 2, b. 206, 1. 189v-190. [AKiELEWicz, MiKOŁA;,] 1858: „Odezwa do Redakcyi Tetz WzZeMstże; starego Ziemianina Litewskiego", Teta WzZeMsta 3, 379-382. ALEKSANDRAVIČIUS, E c i D i Į u s , 1989: KwZfwrzMzs gį;ūdzs Lzefwpo;'e 1831-1863 mefazs. OrgaMzzaczMŻaz tuZtwyos wgdymo aspetfaz, Vilnius: Mokslas. .ArckzwwTM ^żZoMzafdw. Lzsti/ z wzezzenża, zebrał, opracował i wstępami opatrzył Zbigniew Sudolski, Warszawa: Wydawnictwo y^Mckey, 2000. v4wfogra/^ kokkcfjos WakgYzs, sudarė DĮanutė] Labanauskienė, Vilnius: Lietuvos TSR mokslų akademijos Centrinė biblioteka, 1989. BiELiŃSKi, JÓZEF, 1899-1900: UMZwersyfef WzZeMstz (1579-1831; 1-3, Kraków: druk W. L. Anczyca i Spółki. B [iKžiš] KA M [YKOLAs], 1937°: „Chodźką, Dominikas Cezaris", Lżefwpż&ko;z eMczWopedz)a 5, Kaunas: Spaudos fondas, 390-391. BiKžišKA, M[YKOLAs], 1937^: „Simano Daukanto biblioteka", XXVH tMi/gv ^%#74 ^ a « gz)os mefraZfzs 2, 59-70. [BiRžišKA, MYKOLAS?,] 1954: „Domininkas Cezaris Chodźką", LzefwM^ eMczWopedz)a 3, Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 532. CHM[iELOwsKi], PĮioTR], 1893: „Chodźko Borejko Dominik Cezary", WzeZta eMcyWopedya powszecÄMa zZwsfrowaMa 11, Warszawa: nakład i druk S. Sikorskiego, 762-763. CHODŹKO, DOMINIK [CEZARY], 1821: „O koniecznych zmianach w e względzie naukowym i administracyjnym, czytane [na posiedzeniu powszechnem] 14-go maja 1821", /lyckzwwTM ^żZoMzafdw 2. Afafenafy do kzsfon/z fowayzysfwa ^żZoMzafdw 2, wydali Stanisław Szpotański i Stanisława Pietraszkiewiczówna, Kraków: nakładem Polskiej Akademii Umiejętności, Skład Główny w Księgami G. Gebethnera i Sp. w Krakowie, Gebethnera i Wolffa w Warszawie, 425--129. C[HODŹKo] D[oMiNiK], 1839: „Chodakowski (Zoryan Dołęga)", EMcyWopeaya powszeck»a. Zbżdy wżadomo^cz Ma/pofrzebMze/szyck dZa wszysftzck sfaMdw 4 (C-Czyż), 270-272. [CHODŹKO, DOMINIK CszARY,] 1842": „ListyChodakowskiegodojednegozkrewnych pisane (z autentyku udzielone)", .AfkeMaewnz 1, 227-230. 291 Dominikas Simono Cczarijus Daukanto Chodźką kolega - [CHODŹKO, DOMINIK CEZARY,] 1842^: „Listy ZorjanaChodakowskiego^y^keMaewm 4, 203-218. C[HODŹKo], D[oMiNiK] [CEZARY], 1842": „Szach Hussejn, święto muzułmanów Szhidow w Derbencie (Przekład z pism A. Marlińskiego)", AfkeMaewm 1, 178-186. CHODŹKO, D[oMiNiK] C[EZARY], 1847: „Leon Borowski. Wspomnienie", y4fkeMaew7Ml, 115-151. CHODŹKO, D[oMiNiK] C[szARY], 1856: „Agłona. Kościół i klasztor oo. Dominikanów, w Inflantach. Wiadomość ze świadectw wiarogodnych zebrana", PaMzzgfMzA: ReZzgz/MOMoT-aZMi/ 8, 121-165; 9, 241-265. CHODŹKO, DOMINIK C[EZARY], 1857: „Wzmianka o życiu i pismach Adama Czarnookiego", Teta WzWskz, 277-303. CHODŹKO, DOMINIK C[szARY], 1858°: „Jan Chodźko. Obrazek życiorysowy", Teta WdeMskz, 271-352. CHODŹKO, DĮoMiNiK] C[EZARY], 1858^ „Notaty Jana Czeczota", Pamzghzzk ReZzgz/MOMoT-aZMi/ 2, 193-198. CHODŹKO, DĮoMiNiK] CĮszARY], 1858": „Kościół i klasztor Panien Benedyktynek w Wilnie", Pamzghzzk ReZzgz)MO-Mo7-aZMĮ/ 5, 481-514. CHODŹKO, DĮoMiNiK] C[EZARY], 1862: „Zbiór niektórych wspomnień, posłużyć mogący do dziejów B. Uniwersytetu w Wilnie", Pismo ZMorowe WzZeMstze, 213-222. CHODŹKO, DĮoMiNiK] C [ E z A R Y ], 1863°: „Jan Fryderyk Wolfgang, professor farmacyi, farmakologii i chemii policyjno-sądowej, w. b. Uniwersytecie Wileńskim", Przegiąć EwT-ope/stz 3, 145-162. CHODŹKO, DĮoMiNiK] CĮszARY], 1863^: „Wstęp tłumacza", Przegfga' Ewyope/stz 3, 251-262. CHODŹKO, DĮoMiNiK] C[EZARY], 1863": „Wyjątek z pamiętników życiorysowych Jana Piotra i Józefa Franków, spisanych przez samegoż Józefa Franka, tyczące się ich pobytu w Wilnie, przekład z autentycznego w języku francuzkim rękopismu", Przegi^d Ewrope/stz 3, 251-312; 503-578; 4, 47-118; 257-296; 499-543; 5, 1-59. DRĖMA, VLADAS, 2001: VmcEMfas Smatawstas, Vilnius: Dailės akademijos leidykla. Dzz'efa Kazzmzeyza ByodzzMstżego, zoydaMze zupeZne z powzMożoMe pzsMzamz dofga" drwtzem MzeogfoszoMi/ck 1-10, Wilno: nakład i druk Teofila Głucksberga, 1842-1844. EMCi/Wopeaya powszeckna. ZWy wzadoMzodcz Ma/po(TzebMze/szĮ/ck dZa wszysftzck sfaMdw 4 (CCzyż), Wilno i Warszawa: nakładem Teofila Głucksberga, księgarza i typografa Cesarskiej wileńskiej akademii med. chirurg, i szkół Białoruskiego naukowego wydziału. i Aug. Emm. Głucksberga, księgarza, przy ulicy Miodowej, numer 497, pod filarami, 1839. EsTREicHER, K[AROi], BzWzogra/za Pokta XIXsfdZecźa 1 (A-F), 1872: Kraków: czcionkami drukami c. k. Uniwersytetu Jagiellońskiego, pod zarządem K. Mańkowskiego. GRišKAiTĖ, REDA, 1996: „Simono Daukanto ir Teodoro Narbuto epistolinis dialogas", SzMZOMO DawtaMfo ya^faz. Laz'&kaz Teodorwz Naybwfwz. Epz'sfoZzMz's dżaZogas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 11-170. 292 ŚLiwiNA [KiRKOR, A o AM HoNORY], 1859: Pyzeckadztz po Wz'ZMze z;'egooWzcack, wydanie drugie, poprawione, dopiskami uzupełnione i planem miasta ozdobione, Wilno: nakład Maurycego Orgelbranda. NOWSKI, LuowiK, 1939: S?owMZ% bz'o-bz'Wz'ograßczMI/ dawnego UMz'wersyfef« WzZeMSJWego, wydany pod kierunkiem Ryszarda Mienickiego, przy spółudziale dr Marty Burbianki i dr Bogumiła Zwolskiego, Wilno: nakładem Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie, z zasiłku Funduszu Kultury Narodowej Józefa Piłsudskiego, Skład Główny w księgarni św. Wojciecha w Wilnie, 63-64. i, ALEXANDER, [1898]: „Cztery życiorysy z epochi mickiewiczowskiej: Dominik Chodźko", Kszega Pamźgftowa »a «czczone sebie; yoczMzcy «yodzzM v4dawza Mzctzewzcza (1798-1898) 2, Warszawa: nakład Bronisława Natansona, Skład Główny w księgarni Jana Fiszera, Nowy świat 9, Petersburg: K. Grendyszyński, Kraków: G. Gebethner i Spółka, 74-77. KiAUPA, ZIGMANTAS, 1993: „Simono Daukanto parengti Lietuvos Metrikos medžiagos rinkiniai", L/US 5. SzmoMas Dawtanfas, Vilnius: Viltis, 104-117. [KiRKOR, ADAM HoNORY?,] 1863: „Dommik Cezary Chodźko", BwjtgHCKUüBecfMHUK 71 (27 MiOHa), 6. K[ossARZEWSKi], A[MBROZY], 1859: „Znaczenie języka litewskiego we względzie naukowym", Pzsnzo Zbzoyowe WzZeMstze, 163-175. K[ossARZEWSKi], A[MBROZY], 1862: „Rzecz o litewskich słownikach", Pismo Zkomwg WzZeMstze, 133-212. KRASZEWSKI, J[ózEF] I[cNACY], [1972]: PamżefM&z, opracował Wincenty Danek, Wrocław-Warszawa-Kraków-Gdańsk: Zakład Narodowy Imienia Ossolińskich. LEBEDYS ĮĮuRGis], 1947: „Simano Daukanto biblioteka", Lz'efwM^ Zz'ferafwros ZMsfzfwfo 1, 51-72. „Listy Teodora Narbutta do d-ra Anicetego Reniera w Wilnie (Szawry, 1846 r.)", MMa 14, 1888, 427-428. z podydżi/ /WoMzego Edwayoa OdyMca (z Wayszawy do Rzym«,) 2, Warszawa: nakład Gebethnera i Wolffa, 1875, 398-407. MALiszEWSKi, EowARD, 1928: BżbZ/ogra^a pamzehiztd«; poZstz'ck z PoZstz do(Į/czįci/ck (drwtz ż rękopisy,), Warszawa: Towarzystwo miłośników historji. MERKYS, VYTAUTAS, 1991: SzTMOMas DawtaMfas, VUnius: Vyturys. MORAWSKI, STANISŁAW, 1959: KzZta Zaf mWo^cz mo/e; w WzZMze (1818-1825^, opracowali i wstępem poprzedzili Adam Czartkowski i Henryk Mościcki, do drugiego wydania przypisy przejrzała i uzupełniła Maria Demałowicz, Warszawa: Państwowy Instytut Wydawniczy. OoYNiEC, A[NTONi] E[owARo], 1872: „List do Redaktorki KyoMztz RodzzMMe;'", KyoMzta RodzzMMa, 165-167. PivoRAS, SAULius, 1993: „'Vargo pelė': Lietuvos nacionalinės istoriografijos pradininkas Simonas Daukantas", LAIS 5. Sz'moMas DawkaMfas, Vilnius: Viltis, 69-89. 293 D o m i n i k a : C c z a r i j u s Ch Simono Daukanto kolega ALDONA, 2001: „Jozefas Frankas ir jo .AfszTMZMZMzaz", /oze/hs apz'e yz'ZM% iš prancūzų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė, Vilnius: Mintis. rzMtzMŻaz. Lzefwpos TSR MotsZy atademz/os CeMfrzMės bzbZzoktos XI-XX anzžzy MM^OMdz^ frwMzpa apžoaZga, sudarė VĮladas] Abramavičius, Vilnius: Lietuvos TSR Mokslų akademija, Centrinė biblioteka, 1963. „Simono Daukanto Žemaičių privilegijų rinkinio pratarmė", parengė Zigmantas Kiaupa, 1993: LAIS 5. SzmoMas DawhzMfas, Vilnius: Viltis, 207-225. DawtaMfo ya^faz. Laz'&kaz Teodorwz Naybwfwz. EpzsfoZzMz's dżaZogas, parengė Reda Griškaitė, 1996, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Z% poWa-rossĮ//sto-^raMC«ztz, wfożoMy »a wżdy słownika LzMdego, sfowMz'tdw yUłzdemzz rosz ^raMCMztż^/, podfug Ma/poZMze/szĮ/ck wi/daM, powMożoMy wyrazamz kckMŻczMemż gafgzz Mawt z tMMSzfdw, przez fowarzysfwo tzZtu wczoMyck, 1 (A-O), Wilno: nakładem i drukiem Teofila Głucksberga Księgarza i typografa Cesarskiej Wileńskiej Medyko-Chirurgicznej Akademii i Szkół Białoruskiego Naukowego okręgu, 1840 = MOAbCKO-poccuūcKO-0paH({Į/3CKUū, cocmaaAgHHMū mo Mpuatep POCCUŪCKOŪ U ^pgHt(Į/3KOŪ, COOÖpgJHO MOCAg^HU^t MjßßHMJLM UZ, gaMU mo paaHtLM Hm/KAM u ucKi/cmaaM, uaßßH oßz^ecmao^t Z, 1 (A-O), BMALHa: neqaTaHL M^ĄMBeHMeM T. FLiMKcGepra TMnorpacį)a M MMnepaTopcKOM BiLieHCKOM Me/IMKO-XMpypnnecKOM Axa^eMMM M Be^opyccKaro Y^eGnaro Oxpyra, 1840. SMOKOWSKI, WiNCENTY, 1841: „Wspomnienie Trok w 1822 r/', AfkeMaewm 5, 157-181. SuDOLSKi, ZsiGNiEW, 1999: „Franciszek Malewski - od konspiracji ku ugodzie", ArcMWMTM^żZoMzafdw 2. Lzsti/ z zesfanża. Krgg FraMczszta AfaZewstzego z /dze/h /eżowstzego, zebrał, opracował i wstępami opatrzył Zbigniew Sudolski, Warszawa: Wydawnictwo AMcker, 10-21. TuKKOwsKi, TADEUSZ, 1937: „Chodźko Dominik", PoZstz SfowMzt Bzogra/żczMy 3, Kraków: nakładem Polskiej Akademii Umiejętności, Skład Główny w księgarniach Gebethnera i Wolffa, 381-382. WaZeMh/Ma. Dramzaf w pzgczw attack Fre/faga, przełożył DĮominik] CĮezary] Chodźko, Wilno: nakład wydawnictwa drukarni A. H. Kirkorą i sp., 1860. WzmżaMta o życzM z pzsMzack Kazzmzerza BrodzzMstzego, tfdrį z zebraMyck w ye^MO wspo/MMzeM sAre^Zzf DoTMZMzt Cezary Ckodźto, Wilno: nakład i druk T. Głucksberga, księgarza i typografa szkół Białoruskiego] nauk[owego] okr[ęgu], 1845. ZALESKA STANKiEwiczowA, IRENA, 1935: Pens/e żeMstze w WzZMŻe (1795-1830^, Wilno: Wydawnictwo Magistratu m. Wilna. [ZAN, ToMASz,] 1999: „Obchód trzeciej rocznicy urodzin Jana Bożego [Malewskiego] 8 marca 1841 w Piotrogrodzie, stolicy Finnów", y4rckzww7M^żZoMzafd«; 2. Lzsfy z zesłanźa. Kr^g FraMczszta AfaZewstzego z /dze/h /eżowstzego, zebrał, opracował i wstępami opatrzył Zbigniew Sudolski, Warszawa: Wydawnictwo AMcker, 39-42. Życzę Na/dw. PaMMy, przez v4»Me Afaryį fHawfe/ewz'ZZeJ, przekład Cezaryi i Dominika Chodźków, Wiłno: nakład A. Assa, druk Marcinowskiego, 1857. 294 Życie Smsfry Mzfoszerazźa Różami, według dziełka francuskiego Wice-hrabi Melę (Melun) po polsku opowiedziane, Wilno: w drukarni A. Syrkina, 1862. pi/KOMUCH(KO Om^gAgHtUl BttAgHCKOŪ MĮ/0AU4H0Ū ßu^AUOmeKU. BWMI/CK MJimMŪ, 0A3BMaH /ĮoGp^HCKMM], BnAŁHa: TMnorpa<Į)Ma „PyCCKMM HoMMH", 1906. DOMINIKAS CEZARIJUS CHODZKA — COLLEAGUE OF SIMONAS DAUKANTAS Summary Dominikas Cezarijus Chodzka (Dominik Cezary Chodźko, 1796-1863) was a literary activist, translator, educator, and a member of Vilnius Archeological Commission. Most of his life Chodzka spent in Vilnius, Lithuania. This article was inspired by the discovery of Chodzka's manuscript Krófhz Wiadomość o dwdck RgtopzsTMack zazMera/įci/ck rdżne .Atfa z Przi/wzZe/e z .Arckmwm troZezMectzego oraz z TMz'e/'sc ZMMi/ck zebrane dZa roz/a^MzeMŻa dzźe/ow Lzkoy, Źmwdzz z Rwsz pos?«żi/d mogące (v4 Skorf Note o» Two AfaMwscrz'pk fkaf CoMfazM oarz'ows v4ck and Prz'pz'Zeges OngzMafzMg yrom fke Karańws [KÖMz'gsberg] y4rckz'pe and Ofker Locafz'oMS, wkz'ck Mz'gkf Šerpe fo EzpZaz» fke Hzsfory o/ Ża, o/ Lzfkz/aMzaM LowZaMds [Samogzfza], and o/ Rwssża. It is kept in the Library of the Lithuanian Academy of Sciences, Vilnius, call number f. 18 - 50). This text (dated January 11 [23], 1862) was addressed and dedicated to the Vilnius Archeological Commission. Analysis has revealed that the documents (or at least one of them—CoHecfz'oM o/ LzfkwaMŹaM LoWaMd" .Acfs [Pn'We^es]) described in Chodzka's manuscript are directly linked to the wellknown historian Simonas Daukantas (1793-1864). This circumstance enabled me not only consider Chodzka's relation to Daukantas, but also Daukantas' relation to the Vilnius Archeological Commission and broadly speaking—Daukantas' ties with the Vilnius elite itself. I have also described Chodzka's biography in detail since activity of this literary figure is still little researched. None of Chodzka's printed texts contain any hints about Daukantas or his works. Still using archival data I could prove that Chodzka and Daukantas knew each other from the period when they had attended high school. They kept in touch later as well. This is proved by fragments of Daukantas' letters to the historian Teodoras Narbutas (1784-1864) as well as by one previously unknown to scholars, Daukantas' manuscript of his letter to Chodzka (Library of the Lithuanian Academy of Sciences, call number f. 7 1536, p. 1, 2v). The tone of this letter demonstrates a close and even very friendly relation. Daukantas wished to see Chodzka in the position of corrector of the periodical Acfa Lz'fkwaMorw?» planned for future publication. It means that Daukantas had great trust in Chodzka and valued not only his education but honesty too. There were more things in common between Daukantas and Chodzka. Both were interested in literature and history, both possessed not only rich collections of books but 295 Dominikas Simono Cczarijus Daukanto Chodzka kolega - also collections of old documents. They used to exchange books and copies of documents as well as their own books (editions) with each other. The fact that in the summer of 1861 Chodzka presented Daukantas' book Da/Mes Źźama/fzd (Songs of LowZand LzfkwaMzaMS,) as a gift for the Vilnius Archeological Commission can be explained by that exchange. It is very possible that Chodzka gave more of Daukantas' books (editions) to the Commission. In this context the fact that Chodzka also presented his own written opinion about Daukantas' CoZZechoM 0/ LzfkwaMŹaM LowZaMd .Acfs (PnWeges,) as a gift to the Commission appears in a different light. Chodzka and Daukantas kept in close touch. Chodzka was not only a colleague from the high school; he was also a mediator between Daukantas (living outside Lithuania) and the Vilnius Archeological Commission. It was namely Chodzka, whom Daukantas trusted to describe and present such a valuable manuscript to the Commission. In addition, Chodzka's text supports considerations that he had turned over more of Daukantas' gifts to this Commission, first of all, copies of historical documents. I could uncover only some episodes of Dominikas Cezarijus Chodzka's communication with Simonas Daukantas inasmuch as present-day archival sources permitted. But even this draft reconstruction of Chodzka's and Daukantas' relations permits us to see a sZz'gkfZy dzjffereMf Daukantas from what we are used to. It is true that the most prominent characteristics of Daukantas' personality lay in his creative works, in his texts. These texts were influenced by many factors, the milieu among others. Daukantas' milieu was much more diversified than has been so far assumed. He actively participated not only in Lithuanian speaking culture, but also in the Vilnius elite milieu. The proof of that is Dominikas Cezarijus Chodzka's manuscript Krófhz Wiadomość (A Skorf Nok) at the Library of the Lithuanian Academy of Sciences in Vilnius. REDA GaišKAiTĖ Lietuvos isfon/os Kražių g. 5 LT-2001 eZ. p. Gauta 2003 m. gegužės 1 d.