VAKAROJIMAI LAZDIJŲ KRAŠTE XX a. pirmoje pusėje

VAKAROJIMAI LAZDIJŲ KRAŠTE
XX a. pirmoje pusėje
TEKSTO AUTORĖ IR SUDARYTOJA Jūratė Marčiulaitienė
Autor tekstów i kompilatora
REDAKTORĖ Daina Pledienė
Redaktor
Wspólne prace wieczorne w regionie Lazdijai
w pierwszej połowie XX wieku
VERTĖJA Anastazija Sidarienė
Tłumacz
MAKETUOTOJAS DIZAINERIS
Makietowanie
Nerijus Benedika
PRIE SIENOS – APIE TRADICIJAS IR MODERNUMĄ.
INTERDISCIPLININIS
EKO IR ETNOTURISTINIS PASIENIO REGIONO PROJEKTAS
(SPF/PL/2010/58)
DVD parengtas ir išleistas projekto, vykdomo pagal Europos
teritorinio bendradarbiavimo tikslo Lietuvos ir Lenkijos
bendradarbiavimo per sieną programą, lėšomis
Projektą iš dalies finansavo
Lazdijų rajono savivaldybė
Projekt częściowo finansowany
przez Samorząd Rejonu Lazdijai
RENGĖJAI IR GAMINTOJAI Organizator i producent
© Lazdijų krašto muziejus
© VšĮ „Dzūkijos krašto viešųjų ryšių technologijos“
2011
Lazdijų krašto muziejus
Audimas, verpimas, veltinių vėlimas ar plunksnų plėšymas tai
jau istorija, žvelgianti iš fotografijų, knygų puslapių, o galbūt dar
skambanti ir iš senelių lūpų. Tai brangūs, svarbūs, bet, deja, jau
blėstantys amatai. Amatai, kurių užuomazgos tolimoje praeityje, tik
retkarčiais šiandien atgyjantys. Anų dienų darbas, mūsų senelių
menas, kurtas rankomis ir iš viso sielos įkvėpimo, šiandieniniame
technologijų amžiuje nėra toks įspūdingas, brangus ir vertinamas.
Tai buvo ilgas ir daug dvasios pastangų reikalaujantis darbas. Kalbant
apie lino, vilnos kelią, apie margaspalvių juostų audimą,
technologijos niekada neprilygs mūsų senelių rankoms. Tad turime
branginti, saugoti ir perduoti kitoms kartoms tai, kas yra išlikę, ką
sukūrė nuo darbo sugrubusios senolių rankos.
Kactwo, przędzenie, filcowane czy darcie pierza to już historia,
zaglądająca do nas z fotografii, z książek, a być może wychodząca z
ust starszych ludzi. Są to cenne, ważne, ale niestety już odchodzące
zawody. Ich początki pozostały w dalekiej przeszłości, ale od czasu
do czasu odżywają dziś. Prace, wykonywane wczoraj, były tworzone
rękoma i duszą naszych pradziadów. Dziś wszędzie technika, więc
nie są takie szczególne, drogie i cenne. To była żmudna i wiele
wysiłku duchowego wymagająca praca. Obecna technika obróbki
lnu, wełny, tkania wielobarwnych krajek, nigdy nie doścignie rąk
naszych dziadków. Więc musimy cenić, chronić i przekazać
następnym pokoleniom to, co jeszcze pozostało, to co zostało
stworzone zgrubiałymi od pracy rękoma naszych dziadków.
/2
19 /
Šluotų rišimas
Wykonywanie mioteł
Kaip ir kiekvienas amatas, šluotų rišimas turi savų paslapčių ir
subtilybių. Jeigu jų nežinosi, šluota ilgai netarnaus, iširs, ir ją teks
išmesti. „Jau dabar tokių šluotų neriša, nes žmonės jau nemoka. Aš
nemačiau, kad būtų žilvičiu surišta. Turguose kur būna, tai viela
suspausta,“- sako Antanas Nevulis. „Žmonės šluotas riša visokiais
būdais. Norint kad ji ilgai laikytų ir nepairtų, reikia pradėti rišti nuo
viršūnės. Kad tvirtai susispaustų, reikia keliais ant jos atsiklaupti ir
smarkiai suveržti, paskui tinkamai perkišti tą žilvitį ir rišti toliau.“
Įgudusios senolio rankos beržinę šluotą pagamina per vieną
valandą, o ji šeimininkei tarnauja ne vienerius metus.
Tak jak każda praca, tak i wiązanie mioteł ma swoje tajemnice i
zawiłości. Jeżeli ich nie poznasz miotła nie będzie służyła długo
rozwiąże się i trzeba będzie wyrzucić. „Teraz już ludzie nie potrafią
związywać mioteł. Ja nie widziałem porządnie związanej miotły. Na
targach sprzedają, ale związane są drutem,”- mówi Antanas Nevulis.
„Miotły wiążą na różne sposoby. Aby służyła i nie rozwiązała się,
należy rozpocząć od wierzchołka. Aby była mocna, należy uklęknąć
na miotle i mocno ucisnąć gałązki, potem odpowiednio owinąć
oplatającą gałązką i t.d.”
Doświadczone ręce dziadka wykonają miotłę w ciągu godziny, a
ona będzie służyć gospodyni nie jeden rok.
/ 18
Lazdijų krašte dar gyvi senieji amatai, nes čia gyvena žmonės,
puoselėjantys senolių palikimą, iš kartos į kartą perduodantys jį
kitiems. Kaimo žmogui ilgus gruodžio vakarus sutrumpindavo
pasibuvimai su kaimynais, dirbant kokius nesunkius, bet gyvybiškai
reikalingus darbus: verpiant, plunksnas plėšant, pinant pintines,
rišant šluotas ar audžiant. Tas laikas ypač tikdavęs tinklus megzti –
esą bus laimūs, nes susideda iš kryžiukų.
Projekto „Prie sienos – apie tradicijas ir modernumą.
Interdisciplininis eko ir etnoturistinis pasienio regiono projektas“
metu Lazdijų krašto muziejaus darbuotojai atliko tyrimus, kurių
metu siekė išsiaiškinti, kokias tradicijas ir gebėjimus Lazdijų krašto
žmonės yra savo atmintyje išsaugoję ir iki šių dienų puoselėję. Buvo
fiksuojami krašto tradicinių amatų ir tradicinių dzūkiškų patiekalų
gamybos procesai. Remiantis šiais tyrimais, buvo sukurtas DVD
filmas „Vakarojimai Lazdijų krašte XX a. pirmoje pusėje“, kuris gali
būti naudojamas kaip metodinė ir edukacinė medžiaga. Ši
informacija suteiks galimybę įsitraukti į besisukantį gyvosios dzūkų
kultūros ir liaudies tradicijų ratą.
W regionie Lazdijai są jeszcze spotykane dawne zawody.
Pielęgnowane są przez starsze pokolenie i przekazywane
młodszemu. Na wsi długie grudniowe wieczory spędzano z
sąsiadami. Spotykano się w izbach i wykonywano wspólnie lekkie,
ale bardzo potrzebne prace: przędzenie, darcie pierza, wyplatanie
koszy, wiązanie mioteł, tkanie. W tym czasie bardzo potrzebne było
wykonywanie sieci. Wierzono, iż będzie szczęśliwy połów, bowiem
sieć wiązano splotem krzyżykowym.
3/
Veltinių vėlimas
Filcowanie
Iki šių dienų be pintinės neapsieina nė vienas kaimo gyventojas.
Tai kasdienis pagalbininkas buityje. Į daržą, į mišką ar į turgų einant
didesnė ar mažesnė pintinė praverčia visuomet. Todėl nenuostabu,
jog šis amatas Lazdijų krašto kaimuose iki šiol gyvas ir labai
reikalingas. Retas kuris ūkininkas nemokėjo savo rankomis surišti
šluotos ar nupinti pintinės. Tarp gausybės amatų, kuriuos Lazdijų
krašte Šulnelių kaime gyvenantis Antanas Nevulis puikiai įvaldęs, yra
ir pintinių pynimas. „Pats išmokau. Nuo trylikos metų pinu. Ganiau
karves ir tokį užsiėmimą turėjau. Beganydamas taip ir išmokau. Vis
nužiūrėdamas, kaip kiti pina. Taip palaipsniui ir išmokau.“ Auksinių
rankų meistras žino, kad pintinės dailiai nenupinsi, jeigu vytelės
nebus lanksčios. Kad tą lankstumą išgautų net specialų prietaisą
pasigamino. Žaliava pintinėms pinti geriausia pasirūpinti rudenį.
Tuomet ji esanti tvirčiausia. Be to, reikia gerai išmanyti, kokie tam
amatui karklai tinka geriausiai. Antanas Nevulis išmano daug amatų,
ir visi jie reikalingi, svarbūs, o darbai dirbami su didele meile – lengvi
ir nė kiek nesudėtingi.
Do dnia dzisiejszego żaden mieszkaniec wsi nie może obejść się
bez kosza. To niezbędna rzecz w życiu codziennym. Do ogrodu, lasu
czy targu idzie się z mniejszym lub większym koszem. Kosz przydaje
się wszędzie, dlatego plecenie koszy jest powszechne. Niezwykle
rzadko zdarza się, aby któryś gospodarz nie potrafił wykonać kosza
czy miotły. Antanas Nevulis, ze wsi Šulneliai, wśród wielu
posiadanych umiejętności, świetnie potrafi pleść kosze. „Nauczyłem
się sam. Wyplatam od 13 roku życia. Nauczyłem się przy wypasaniu
krów. Podpatrywałem jak inni to robią i spróbowałem sam.” Mistrz
plecionek wie, że do wyplatania koszy potrzebne się giętkie gałązki.
Do zwiększenia giętkości sam wykonał odpowiedni przyrząd.
Surowiec do koszy najlepiej pozyskiwać jesienią. Wtedy jest
najmocniejszy. Oprócz tego, należy wiedzieć, która łoza najlepiej
nadaje się do tego celu. Antanas Nevulis opanował techniki wielu
prac. Wszystkie są ważne, a jednocześnie proste i lekkie, bo
wykonywane przez niego z miłością .
/4
17 /
Pintinių pynimas
Wyplatanie koszy
/ 16
Vienas seniausių amatų – veltinių vėlimas, buvęs neatskiriama
kasdienybės dalis, Lazdijų krašte gyvuoja ir šiandien. Kokį ilgą ir
sudėtingą kelią nueina avies vilna, kol tampa šiltu apavu?
Ant gražios, vešlia žole apaugusios kalvelės besiganančios avys
dažna Dzūkijos kaimo peizažo puošmena. Daug priežiūros
nereikalaujančios švelniakailės būtybės kerpamos keletą kartų per
metus – vasarą ir žiemą. Nuo vienos avies vidutiniškai nukerpama
apie tris kilogramus vilnos. Nukirpta vilna plaunama, išdžiovinama,
kedenama ir tik tuomet keliauja į karšimo mašiną.
Veltiniai visoje Lietuvoje šaltomis žiemomis buvo praktiškiausias
apavas vyrams ir moterims, mažiems ir dideliems. Veltinių vėlimo
amatą mokėjo dauguma kaimo gyventojų. Šiandien retai kurioje
troboje galima savo akimis išvysti, kaip veliami veltiniai. Lazdijų
rajono Šulnelių kaimo gyventojui Antanui Nevuliui veltinių vėlimas
įprastas darbas ilgais žiemos vakarais. Dar gerokai prieš adventą
tinkamai apdorota avies vilna darbščiojo senolio rankose kaipmat
virsta šiltu apavu. Veltinis gimsta iš vilnos, veikiamas drėgmės,
trintiesi ir šilumos. Iš pradžių specialus medinis įrankis kruopščiai ir
tolygiai apvyniojamas iškaršta vilna. Vėliau vilna sudygsniuojama
arba tiesiog apvyniojama paprastu siūlu, ir tik tuomet prasideda
pats vėlimo procesas. Šiam etapui reikia pasirūpinti karšto vandens,
turėti tinkamą vonelę ir, žinoma, pakankamai muilo. Net keletą
valandų iš abiejų pusių kantriai muilinama, spaudoma ir glostoma
vilna pamažu virsta vientisu audiniu, kuris atsargiai išverčiamas, iš
vidaus ištraukiant medinį įtaisą. Išverstas veltinis toliau spaudomas,
kol išgaunama tinkama forma.
Įgudęs vėlikas per dieną pajėgus suvelti ne daugiau kaip vieną
porą veltinių - nepamainomo žieminio apavo, išlikusio iki šių dienų.
5/
Jedno z najstarszych zawodów wykonywanie obuwia z filca. To
rzemiosło znane jest również dzisiaj. Jaką długą drogę przechodzi
owcza wełna, zanim staje się ciepłym obuwiem?
Pasące się owce na pagórkach nieodłączny pejzaż wsi
dzukijskiej. Owce nie wymagały szczególnej opieki, a strzyżone były
kilka razy w roku.Jedna owca daje około 3 kg wełny. Wełnę, po
strzyżeniu, pierze się, suszy, przebiera i wkłada się do gręplarni. W
czasie mroźnej zimy filce były najpraktyczniejszym obuwiem
zarówno dla kobiet jak i dla mężczyzn oraz dzieci. Ten zawód znany
był większości ludzi ze wsi. Obecnie trudno zobaczyć na własne oczy
wykonywanie obuwia z filcu. Antanas Nevulis ze wsi Šulneliai w
długie zimowe wieczory, jeszcze przed adwentem, chętnie zajmuje
się filcowaniem wełny. W jego rękach owcza wełna szybko zamienia
się w ciepłe obuwie. Filc rodzi się z wełny przy pomocy wilgoci, ciepła
i siły tarcia. Wełna z gręplarni najpierw jest równo owijana wokół
specjalnie wykonanej drewnianej formy. Potem wełna jest
fastrygowana lub zwyczajnie owijana zwykłą nitką i dopiero wtedy
rozpoczyna się proces filcowania. Na tym etapie trzeba zaopatrzyć
się w gorącą wodę, naczynie o właściwym kształcie i dużo mydła.
Kilka godzin obustronnie namydlać, pocierać, klepać rękoma, potem
ostrożnie wywrócić na drugą stronę i wyjąć drewniany przyrząd.
Wywrócony filc dalej uciska się, dopóki otrzyma odpowiednią
formę.
Doświadczony wykonawca w ciągu dnia jest w stanie sfilcować
nie więcej, niż jedną parę obuwia najlepszych butów zimowych po
dzień dzisiejszy.
/6
15 /
Jednym z zajęć w długie zimowe wieczory było darcie pierza.
Należało nadrzeć tyle pierza, aby starczyło na potrzeby całej rodziny,
a szczególnie do przygotowania posagu dla córek, planujących
zamążpójście. Piór i puchu należało przygotować sporo, aby
pierzyny i poduszki były duże. Pióra, z latem wyhodowanych kur,
gęsi, kaczek, dotknięte przez pracowite ręce dzukijskich kobiet
przekształcały się w miękkie poduszki, ciepłe pierzyny. Darcie pierza
nie było nudne. Kobiety schodziły się do jednego domu i śpiewały
pieśni, opowiadały prawdziwe i wymyślone historie podczas pracy.
Każda praca ma swoje tajemnice. Darcie pierza nie jest wyjątkiem.
Aby poduszki były miękkie i ciepłe należało wiedzieć jak pierze
podrzeć. „Pióra muszą być tak skubane, aby nie zostało żadnych
twardych i ostrych końców. Musi pozostać sam puch, bo inaczej
poduszka będzie twarda. Koniecznie trzeba spulchniać. Pióra są
różne. Najlepsze są gęsie, kacze, a najgorsze kurze. Z gęsich piór
miękka poduszka i lekka, a z kurzych ciężka.” Mieszkanki rejonu
Lazdijai Janė Varnelienė i Julija Miliukienė opowiadały, że w ciemne
długie wieczory kobiety schodziły się nie tylko w celu darcia pierza,
ale i kiszenia kapusty, do innych prac.
W sobotnie wieczory, po zakończonej pracy, we wsiach Dzukiji
schodzili się do wspólnej łaźni, a w niedzielę, młodzież chętnie
wspólnie spędzała wieczór bawiąc się, tańcząc.
Przy darciu pierza kobiety czasami plotkowały. Najczęściej o
kawalerach i pannach, kto kogo upatrzył sobie, czy panna ma duży
posag.
Dziś rzadko można zobaczyć autentyczne darcie pierza, czy
usłyszeć wymyślone lub prawdziwe historie, czy śpiewanie pieśni.
Jednak w tym regionie są jeszcze ludzie dbający o tradycje i
zachowanie dziedzictwa swoich ojców, które przekazywane jest
dzieciom i wnukom.
/ 14
7/
Verpimas
Przędzenie
/8
Vienas iš užsiėmimų ilgais žiemos vakarais - plunksnų plėšymas
– Lazdijų krašto kaimuose buvo neatsiejama vakarojimų dalis.
Reikėdavę daug plunksnų priplėšyti, kad užtektų šeimynos
poreikiams patenkinti, dukterims kraičio sukrauti. Plunksnų pūkų
reikėdavę pasirūpinti tiek, kad viskam užtektų, o ir pagalvės
būdavusios labai didelės.
Per vasarą užaugintų vištų, žąsų, ančių plunksnos, palytėtos
darbščių dzūkių rankų, tapdavo minkštomis pagalvėmis ir šiltais
patalais. Plunksnų plėšymas nebuvo nuobodus darbas. Į vieną
trobą suėjusios kaimynės traukdavo dainas, pasakodavo būtas ir
išgalvotas istorijas. Kiekvienas amatas turi savų paslapčių.
Plunksnų plėšymas – ne išimtis. Kad pagalvės būtų minkštos ir
šiltos, reikėdavę žinoti, kaip tinkamai tas plunksnas plėšyti.
„Plunksnos turi būti taip nupešamos, kad liktų vieni pūkai, kitaip
bus kieta pagalvė. Būtinai išpurent reikia. Ir plunksnos plunksnoms
nelygios. Geriausios plunksnos yra žąsies, anties, o vištų pačios
prasčiausios. Iš žąsų plunksnų gaunasi purios pagalvės,“ -pasakojo
Lazdijų krašto gyventojos Janė Varnelienė ir Julija Miliukienė. Ilgais
tamsiais vakarais į vieną trobą moterys sueidavusios ne tik
plunksnų plėšyti, bet ir kopūstų siečkavoti ar kitų darbų dirbti.
Šeštadienio vakarais po visų darbų Dzūkijos kaimuose
būdavusios bendros pirtys, o sekmadieniais, ypač jaunimas,
mėgdavęs pavakaroti, pasilinksminti, pašokti, įvairius žaidimus
pažaisti.
Plunksnas beplėšydamos, moterys ir paliežuvaudavo. Kalbos
dažniausiai sukdavosi apie tai, kur koks bernas kokią mergą
nusižiūrėjęs, ar toji netinginė ir kiek kraičio turinti.
Retai kurioje troboje šiandien galima savo akimis išvysti, kaip
plėšomos plunksnos, pasiklausyti tikrų ar išgalvotų pasakojimų,
išgirsti skambių dainų. Lazdijų krašte dar gyvena žmonių,
puoselėjančių savo protėvių palikimą ir atviromis širdimis
siekiančių perduoti jį savo vaikams ir anūkams.
13 /
Plunksnų plėšymas
Darcie pierza
Darbas puošia žmogų. Dar tolimoje praeityje Lazdijų krašto
žmonės garsėjo savo darbštumu, sumanumu, menine sielos
prigimtimi. Kiekvienas darbas neapsieidavo be dainų ir tam tikrų
apeigų. Itin įdomus, nors ir nelengvas buvo lino kelias iki
margaspalvių juostų, audeklų. Linui nuo seno teikiama ypatinga
pagarba todėl, kad jis rengė ir puošė kone kiekvienus namus. Norint
išauginti linus ir tinkamai juos suverpti, reikia žinoti ne vieną laiko
patikrintą lino kelio žingsnį. „Pirmas dalykas reikia minkštų linų, o
kad jie būtų minkšti, priklauso nuo daug ko, pirmiausia, kokie
stiebeliai užaugo, nuo žemės, kurioje jie auginami. Iš plonesnių gali
suverpti ir ploną, ir storą siūlą, o vėliau išaust,“- pasakojo Marija
Leseckienė. Pasak senolės, dar prieš verpiant reikia žinoti, kam tie
lininiai siūlai bus naudojami. Dailiai suverpti linus pasisekdavo ne
kiekvienai dzūkaitei.
Praca upiększa człowieka. Z dawien dawna tutejsi ludzie byli
znani ze swojej pracowitości, pomysłowości, poczucia estetyki.
Żadnej pracy nie wykonywano bez pieśni i obrzędów. Ciekawa, choć
niełatwa była droga lnu do wzorzystych krajek, tkanin. Len
szczególnie poważany jest dlatego, gdyż ubiera każdego człowieka i
ozdabia każdy dom. Uprawa i przędzenie lnu, wymaga znajomości,
obróbki sprawdzonej przez lata. „Pierwsza sprawa len musi być
miękki, a to zależy od wielu czynników: jakie źdźbło urosło, jaka
ziemia była pod uprawę przeznaczona. Z cieńszych można sprząść
równo cienką jak i grubą nić, a potem z niej tkać,”- powiedziała
Marija Leseckienė. Zdaniem pewnej staruszki, jeszcze przed
przędzeniem należy wiedzieć w jakim celu będzie wykorzystana
lniana nić. Porządnie prząść nie każda potrafiła.
/ 12
9/
Audimas
Tkactwo
Audimas, kaip ir verpimas, buvo moterų darbas. Austi paprastai
pradėdavo anksti pavasarį ir baigdavo iki lauko darbų pradžios.
Austi ir verpti seniau mokėjo kiekviena Dzūkijos kaimo moteris.
Būdavo ir tokių, kurios ir užsidirbdavo būtent iš šių darbų. Lazdijų
rajone, Šeštokų seniūnijoje, Blūdiškių kaime, garsėjo audėja Marija
Sinkevičiūtė-Leseckienė. Visų audimo gudrybių Marija išmoko iš
savo mamos ir močiutės. Per savo gyvenimą nuaudusi daugiau kaip
tūkstantį juostų, liaudies meistrė senąja audimo technologija
mielai dalijasi su visomis juostų audimu besidominčiomis
moterimis. Dzūkijoje audiniai turėjo ne tik praktinę reikšmę, bet ir
estetinę, apeiginę. Audinių pilna kraičio skrynia būdavo merginos
pasididžiavimas.
Tkanie, tak jak i przędzenie należało do prac kobiecych. Tkanie
rozpoczynano wczesną wiosną i kończono przed rozpoczęciem prac
polowych. Każda kobieta z Dzukiji dawniej umiała tkać i prząść. Były
i takie, które potrafiły utrzymać się z tego.
We wsi Blūdiškės, gmina Šeštokai znana była tkaczka Marija
Sinkevičiūtė-Leseckienė. Nauczyła się tej pracy od swojej mamy i
babci. W swoim życiu wytkałam ponad tysiąc krajek. Twórczyni
ludowa chętnie dzieli się swoim doświadczeniem z innymi
zainteresowanymi kobietami. W Dzūkiji tkanina była nie tylko do
celów praktycznych, ale również obrzędowych, estetycznych. Pełna
skrzynia tkanin była chlubą młodej panny.
/ 10
11 /