Straipsnis - Lituanistika

Transkrypt

A rchi vum
Lithuanicum
I S S N 1 3 9 2 - 7 3 7 X, I S B N
5, 2 0 0 3
3-447-09312-9
L i e t u v o s istorijos i n s t i t u t a s , V i l n i u s
Dominikas Cezarijus Chodzka
Simono Daukanto kolega
210-os:'om5 Simono
gimimo mef:»čms
1. ĮVADAS. 2000 metų pradžioje Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje atkreipiau dėmesį į vieną 18-ojo fondo bylą - įprasto formato ploną
mokyklinį sąsiuvinį tamsiai raudonu viršeliu. Sudomino jo priešlapyje užrašytas
pavadinimas: Krdf&a Wiadomość o dwdck Re&opżgmack zawżenz/gcyck rdżne A&fa i PrzywżZeje z Arckżwwm A:roZewżecA:żego oraz z mże/gc ŻMMyck zebrane dZa rozja^MŻeMia dziejów
Lżfwy, Żmwdzż z Rwsz posłużyć mog^cg\ Tačiau intrigavo ne tik pavadinimas. Vidinėje
viršelio pusėje buvo matyti ryškus spaudas: „PyKonMCHoe OTêyieHMe BnyieHCKOM
HyoyLM^HOM Bno/LMOTeKM. 50 B/'. Dešinėje antraštinio lapo pusėje - kitas, kadaise
puošnus, šiandien jau sunkiai įžiūrimas antspaudas: „BIBLĮIOTHECA] MUSAEI
VILNENSIS". Jau iš šių išorinių ženklų buvo akivaizdu, kad prieš atsidurdamas
dabartinėje saugojimo vietoje dokumentas pakeitė ne vieną šeimininką^. Rankraščio
autorius viršelyje nenurodytas, yra tik įmantrus neįskaitomas parašas. Dokumento
WWomośd o dzodck Rgtopismack zardzrzg Atta :' PrzyWe/e z Arck:'oraz z mzeysc MMycfi ze;
y, Żmudź:
: Rus: posfużyd mogįce, 1862 01 11(23),
LMAB RS, sign.: f. 18, b. 50.
Fondas 18 (BJ - tai rankraščių kolekcija,
sudaryta 1870-1904 metais Vilniaus viešojoje bibliotekoje iš konfiskuotų dvarų
fondų ir Vilniaus senienų muziejaus rinkinio. Kolekcija buvo laikoma Vilniaus viešosios bibliotekos B salės 4 spintoje - iš
263
čia pavadinimas ,,B/'. 1915 metais kartu
su kitais fondais buvo evakuota į Rusiją.
Atgal į Vilnių kolekcija pargabenta tik
1946-1951 metais iš TSRS Valstybinės
Vladimiro Lenino bibliotekos Maskvoje.
Plačiau apie tai žr.
L:'efuDos TSR MoW%
&:'&Z:'ofetos XI-XX amž:'%
trumpa apžcaZga, sudarė VĮladas] Abramavičius, Vilnius: Lietuvos TSR Mokslų
akademija, Centrinė biblioteka, 1963, 56.
Dominikas Cezarijus Chodzka Simono D a u k a n t o kolega
apraše - taip pat jokios informacijos^. Vis dėlto vienas iš minėtų spaudų rodė, kad
dokumentas turėtų sietis su Vilniaus archeologijos komisija (1855-1865) ir jai pavaldžiu Senienų muziejumi. Šią prielaidą patvirtino įrašas paskutiniajame rankraščio puslapyje: „Takową wiadomość, do Archiwum Muzeum Starożytności w Wilnie, przesyłam dnia 11. Stycznia 1862 roku. Członek Spółpracownik Dominik
Chodźko" (Krdf&a WWomog^ o dwdck Rg&opżgmack, 1. 22). Taigi teksto autorius Dominikas Cezarijus Chodźką (Dominik Cezary Chodźko, 1796-1863)t Literatas,
vertėjas, pedagogas, o nuo 1856 metų vienas aktyviausių Vilniaus archeologijos
komisijos narių. Šio asmens pavardė asocijuojasi ir su elitine Vilniaus universiteto
studentų Filomatų draugija. XIX amžiaus istorijos specialistams jis žinomas ir kaip
Vilniaus universiteto kronikininkas bei pirmasis garsiųjų Josepho Franko Memozres
bzograpkigweg fragmentų vertėjas į lenkų kalbą. Bibliotekoje rastasis rankraštis rodė
dar vieną Chodzkos veiklos sritį, šį kartą susijusią su seniausių Lietuvos istorijos
šaltinių paieška. Tačiau didžiausia staigmena laukė įsigilinus į patį rankraščio
tekstą -jau iš pirmųjų sakinių buvo aišku, kad Chodzkos pristatomi manuskriptai
(bent jau tikrai vienas iš jų - Žemaitijos aktų rinkinys) tiesiogiai siejasi su Simono
Daukanto vardu. Ši aplinkybė iš karto sukėlė daug klausimų: koks tarpusavio ryšys
siejo šiuos du asmenis? Kaip Daukanto tekstas (tekstai?) pateko į Chodzkos rankas?
Ką apskritai gali reikšti faktas, kad Daukanto parengtas dokumentų rinkinys (rinkiniai?) buvo pristatytas (pristatyti?) Vilniaus archeologijos komisijai? Gal tai byloja apie daug glaudesnius Daukanto ryšius tiek su pačia komisija, tiek apskritai
su tuometiniu Vilniaus kultūriniu elitu?
Daukantui artimus asmenis Vilniuje, skirtingai nuo jo aplinkos Sankt Peterburge, o vėliau - Žemaitijoje, vis dar sunku tiksliai nustatyti. Tačiau nekyla abejonių,
kad jų buvo. Akivaizdu ir tai, kad tos aplinkos atkūrimas - dar vienas būdas geriau
pažinti Daukantą. Šią problemą, tiesa, netiesiogiai, mėginau paliesti jau 1996 metais^. Visi tuomet prieinami šaltiniai rodė, kad 5-6 dešimtmečio „Vilniaus litera3 1906 metais Flavijano Dobrianskio sudarytame Vilniaus viešosios bibliotekos Rankraščių skyriaus apraše šio dokumento autorius buvo įvardytas:
pyKOE) XOA3BKM" (OMWCßHWe
, [COCT3BIŁA
TMnOrpaiį)MM
1906, 20, Ns 50).
4 Chodźką savo tekstus pasirašydavo įvairiai - nurodydamas vieną (Dominik) arba
dažniau du (Dominik Cezary) vardus. Žinoma, kad kai kuriuos tekstus (vertimus)
paskelbė kartu su žmona, taip pat literate - Cezara Revenskyte (Cezara Rewieńska-Chodźkowa). Taigi ar du Chodzkos
264
vardai nėra netiesioginė nuoroda į tai, kad
jam padėjo ir žmona Cezara? Šį spėjimą
iš dalies patvirtina ir Lietuvos mokslų
akademijos bibliotekoje rasti keli leidiniai
iš Chodzkų bibliotekos, iš kurių viename - antspaudas: »Z Ksiąg Dominika i
Cezary Chodźków" (EncytZopedya powszčcfzrza. Z&zdr wiadomość; fza/pofrzč&Mtč/szyck dZa zoszysftick sfarzdw 4 [C-Czyż],
Wilno i Warszawa: nakładem Teofila
Glücksberga, księgarza i typografa Cesarskiej wileńskiej akademii med. chirurg.
i szkół Białoruskiego naukowego wydziału, i Aug. Emm. Glücksberga, księgarza, przy ulicy Miodowej, numer 497,
pod filarami, 1839, sign.: 55575).
tams" (šis apibrėžimas tuomet buvo itin plačiai vartojamas - tiek spaudoje, tiek
privačioje korespondencijoje, vartojo jį ir Daukantas) „žemaičių literatas" buvo
MgWaz suprantamas, o jo tekstai, taigi ir jo mokslinė pozicija, jo ideologija, sunkiai
suvokiami. Bene akivaizdžiausiai tai rodė faktas, jog žymiausias anuo metu lietuviškai rašęs istorikas taip ir nepateko į Vilniaus archeologijos komisiją''. Šią aplinkybę iš tikrųjų sunku logiškai paaiškinti. Vilniuje Daukanto erudicijos niekas nekvestionavo. Jo darbai taip pat buvo žinomi, kai kurie iš jų saugomi Senienų muziejaus bibliotekoje. Eustachijaus Tiškevičiaus vadovaujamai institucijai Daukantas
rodė didelį palankumą. Rašė laiškus, dovanojo istorinius dokumentus ar jų kopijas.
Dovanojo ir tai, ką jau anksčiau buvo paskolinęs pirmajam tikrajam komisijos
nariui Teodorui Narbutui. Atidžiai stebėjo, kaip komisijai sekėsi publikuoti Lietuvos istorijos šaltinius (neatsitiktinai viename iš savo laiškų šią draugiją pavadino
i/og komisija). Skaitė komisijos leidinius, ypač neoficialų jos organą Te&%
z. Turėjo Vilniuje ir savus „advokatus" - iš pradžių Mykolą Homolickį,
vėliau - ir Mikalojų Akelaitį. Dalykiniai, o galbūt ir ne tik dalykiniai, ryšiai jį siejo
su Adomu Zavadzkiu. Didelį palankumą Daukantui rodė ir Adomas Honorijus
Kirkoras. Beveik visi čia išvardyti asmenys buvo autoritetingi komisijos nariai, jų
balsas buvo lemiamas parenkant naujus kandidatus. Visos šios aplinkybės rodė ir
teberodo minėto fakto keistumą. Galbūt Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje
aptiktame Chodzkos rankraštyje slypi bent menka galimybė atsakyti į šiuos taip ir
neatsakytus klausimus? Galbūt tai viltis - atsiradusi dėl neginčytinų Chodzkos
biografijos detalių - atsekti Daukanto ryšius ir su kita vis dar neišspręsta šio
asmens biografų problema - jo santykiu su filomatizmu? Nors ir nepavyktų iki galo
atsakyti nė į vieną iš šių klausimų, pasvarstyti - būtina. Juolab kad ir pats Dominikas Cezarijus Chodzka mums vis dar labai menkai pažįstamas.
2.DOMINIKAS CEZARIJUS CHODZKA - VILNIAUS LITERATAS. Apie Chodźką rašyta nedaug, o jeigu ir rašyta - tai labai glaustai, tik apie
pagrindinius jo gyvenimo ir kūrybos faktus. Iš tikrųjų savo žymiųjų studijų laikų
kolegų - Adomo Mickevičiaus, Juozapo Ježovskio, Jono Cečioto, Tomo Žano, Ignoto
Domeikos - fone atrodė pernelyg jau blankus. Kaip galima spręsti iš amžininkų
vertinimų, santūrus, romaus būdo, geraširdis Chodzka anaiptol neatitiko įprastinio
„herojaus" tipo^. Nemenką vaidmenį čia suvaidino ir tas faktas, kad, skirtingai nuo
s Reda Griškaitė, «Simono Daukanto ir Teodoro Narbuto epistolinis dialogas", S:'mo»o Dautank rašM. LazsW Teodoru: Nar&u(%:'. EpisfoZmis diaZogas, Vilnius: Mokslo ir
enciklopedijų leidykla, 1996, 11-170.
6 Pirmasis dėmesį į šią aplinkybę atkreipė
Egidijus Aleksandravičius. Žr. Egidijus
Aleksandravičius, KuZfßn'nis sg/ßdis LtefuDo;'e 1831-1863 metais. Organizaciniai W-
265
füros ugdymo aspetfa:', Vilnius: Mokslas,
1989, 62.
Plačiau apie tai žr. AĮntoni] E[dward]
Odyrtiec, »List do Redaktorki Krom'tz Rodzinne;'", Kronika Rodzinna 1872, 165-167.
Tas pats laiškas spausdintas: Lzsfy z
podróży Antoniego Edwarda Odyńca (z
Warszazoy do Rzymu,) 2, Warszawa: nakład
Gebethnera i Wolffa, 1875, 398-407.
Dominika: Cezarijus Chodzka
Simono D a u k a n t o kolega
-
daugumos kitų filomatų-filaretų, teismo procese menkai tenukentėjo. Be abejo, svarbi, gal net svarbesnė už tik ką minėtą, buvo ir kita aplinkybė - dar menkiau
Chodzka atrodė savo žymiųjų giminaičių - Liudviko, Jono, Ignoto, Juozapo, Aleksandro, Mykolo ir Leonardo Chodzkų - fone". Tuo ir galima paaiškinti faktą, kad
iš esmės visa, ką žinojome apie Chodźką ir jo kūrybą - žinojome tik iš informacinių
žinynui. Net ir gausioje Vilniaus filomatų-filaretų aplinkai skirtoje literatūroje jo
asmeniui skiriama bene mažiausiai dėmesio. Nepelnytai mažai apie šį literatą rašė
ir Jozefas Bielińskis, nors būtent Chodzkos rankraščiai ir buvo vienas iš pagrindinių jo darbe naudotų šaltinių^. Vos keletą užuominų apie Chodźką pedagogą
rasime ir 1935 metais išleistoje Irenos Zaleskos Stankiewiczowos studijoje". Žinios
apie jį labai šykščios ir amžininkų atsiminimuose. Kiek išsiskiria tik trumpa, bet
gana informatyvi Aleksandro Jelskio biografinė apybraiža^. Todėl nenuostabu, kad
iki šiol įdomiausias ir išsamiausias Chodzkai skirtas tekstas - jo ne&roZogag, kaip
galima spėti, rašytas Kirkoro". Beje, tas pats Kirkoras ankstesniame savo tekste
i po Wz'Wg z jego oWżcack, nors ir neslėpė, kad pasinaudojo ir Chodzkos
Chodzkų giminė - viena seniausių buvusiose LDK žemėse. Šeimos pradininku laikomas Vytenio dvariškis Boreika, todėl
Chodzkos dažnai rašėsi ir ChodzkomisBoreikomis (Chodźkowie-Borejkowie).
Nuo XVIII amžiaus šios giminės atstovai
daugiausia garsėjo savo intelektine veikla.
Įdomus šiuo požiūriu Stanislovo Moravskio pastebėjimas: «Grzech powiedzieć: co
byl gdzie Chodźko, to zdolny. Głupiego z
tym imieniem nie znałem" (Stanisław Morawski, KiZka W młodości mo/e; w Würzte
CZ818-1825,), opracowali i wstępem poprzedzili Adam Czartkowski i Henryk
Mościcki, do drugiego wydania przypisy
przejrzała i uzupełniła Maria Dernałowicz, Warszawa: Państwowy Instytut
Wydawniczy, 1959, 316).
KĮarol] Estreicher, Bi&Ziograßa Pokka XIX
sfókcza 1 (A-F), Kraków: czcionkami drukarni c. k. Uniwersytetu Jagiellońskiego,
pod zarządem K. Mankowskiego, 1872,
197; PĮiotr] ChmIielowski], »Chodźko Borejko Dominik Cezary", WieZka erzcytZopedya powszechna iZusfrowana 11, Warszawa:
nakład i druk S. Sikorskiego, 1893, 762763; Edward Maliszewski, Bi&Z;'ogra/;a pamiętników poktzck :' PoZski dofyczgcyck (druki :' retopisy^, Warszawa: Towarzystwo
miłośników historji, 1928, poz. 565, 1084;
Tadeusz Turkowski, »Chodźko Dominik",
PoZski Sbzom't B:'ogra/žcz»Į/ 3, Kraków:
266
10
11
12
13
nakładem Polskiej Akademii Umiejętności, Skład Główny w księgarniach Gebethnera i Wolffa, 1937, 381-382; Ludwik
Janowski, Słowmt &:'o-&:&Z:ogro/i'czm/ dawnego Umzoersyfefu W:'Zeństtego, wydany
pod kierunkiem Ryszarda Mienickiego,
przy spółudziale dr Marty Burbianki i dr
Bogumiła Zwolskiego, Wilno: nakładem
Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie, z
zasiłku Funduszu Kultury Narodowej
Józefa Piłsudskiego, Skład Główny w
księgarni św. Wojciecha w Wilnie, 1939,
63-64.
Józef Bielinski, Lfmwersyfef W:Zeńst: (1579283?; 1-3, Kraków: druk W. L. Anczyca i
Spółki, 1899-1900.
Irena Zaleska Stankiewiczowa, Pe»s;e
żeńskie w W:Z»te (1795-1830;, Wilno: Wydawnictwo Magistratu m. Wilna, 1935,
40, 49.
Alexander Jelski, »Cztery życiorysy z epochi mickiewiczowskiej: Dominik Chodźko", Księga Pamiątkowa »a uczczenie setne;
rocznicy urodzin Adama Mickiewicza (17981898.) 2, Warszawa: nakład Bronisława
Natansona, Skład Główny w księgarni
Jana Fiszera, Nowy świat 9, Petersburg:
K. Grendyszynski, Kraków: G. Gebethner
i Spółka, [1898], 74-77.
[Adam Honory Kirkor(?),] »Dominik Cezary Chodźko", BuAeHCKUū BecmHUK 71
(27 narna), 1863, 6.
duomenimis (už ką jam dėkojo), daugiausia pasakojo apie savo bičiulio tėvus karaliaus Stanislovo Augusto dvaro šambelioną (kamerherą) Joną Chodźką ir Karoliną Lencnerytę (Karolina z Lentznerów), o ne apie jį patį^. Dar skurdesni duomenys lietuviškoje spaudoje. Iki šiol daugiau dėmesio Chodzkos asmeniui skyrė tik
Mykolas Biržiška, 1937 metais LżefwDŻako;o;e eMcż&Zopedż/o/e pristatęs pirmąjį jo gyvenimo aprašymą lietuvių kalba^. Beje, palyginti su savo kolegomis lenkais, Biržiška pateikė daug tikslesnių duomenų - atrodo, kad jam buvo žinomi ne tik spausdinti Chodzkos darbai, bet ir kai kurie rankraščiai. Jau vėliau šio literato gyvenimo
aprašymas buvo išspausdintas ir Bostone leistoje enciklopedijoje, tačiau glausčiau^. Visai neseniai po ilgos pertraukos mūsų spaudoje Chodzkos pavardė vėl
pasirodė - šalia Josepho Franko^. Deja, ir vėl tik epizodiškai.
Taigi Chodzkos biografija ir kūryba liko „anapus" solidžių tyrinėjimų. Nemėginta ne tik įsigilinti į jo rankraštinį palikimą, bet ir atidžiau paanalizuoti spausdintą kūrybą. Neaptarta ne tik Chodzkos veikla Vilniaus archeologijos komisijoje,
bet ir jo ryšiai su tokiais žymiais anuometinio kultūrinio gyvenimo veikėjais kaip
Leonas Borovskis, Kazimieras Kontrimas, Ignotas Šidlovskis, Juozapas Ignotas Kraševskis, Mykolas Balinskis, Adomas Honorijus Kirkoras, Adomas Adamovičius,
Mykolas Homolickis, Romualdas Podbereskis, Bronislovas Zaleskis, Julijonas Ticijus, Liudvikas Kondratavičius (Vladislovas Sirokomlė), Eustachijus Tiškevičius, Kazimieras Vilčinskis, Teofilis Glücksbergas, Juozapas ir Adomas Zavadzkiai. Tuo
tarpu net paviršutiniška pažintis su Chodzkos kūryba, epistoliniu palikimu rodo,
kad bendravimo būta glaudaus. Ypač tuomet, kai 1838 metais vėl įsikūrė Vilniuje^.
Būtent su vadinamuoju antruoju Vilniaus laikotarpiu prasideda ir kūrybinė Chodzkos biografija. Pirmas ženklesnis jo darbas - tekstas apie archeologą ir etnologą
Adomą Čarnockį (Zorijaną Dolengą-Chodakovskį), išspausdintas Vilniaus leidėjo
Teofilio Glücksbergo ir Varšuvos leidėjo Augusto Emanuelio Glücksbergo leistoje
. Tuo pat metu Chodzka bendradarbiauja rengiant spau14 Jan ze Śliwina [Adam Honory Kirkor],
PrzecAadzt: po W:'Zm'e :' ;'ego otoHcack, wydanie drugie, poprawione, dopiskami uzupełnione i planem miasta ozdobione, Wil18
no: nakład Maurycego Orgelbranda, 1859,
3, 274. Pirmajame, 1856 metų, šios knygos leidime nebūta net ir šios informacijos.
15 MĮykolas] B[iržiš]ka, „Chodzka, Dominikas Cezaris", LzefMDzšh?;: e»c:tZoped:;a 5,
Kaunas: Spaudos fondas, 1937, 390-391.
16 [Mykolas Biržiška?,] „Domininkas Cezaris
Chodzka", Ltefumų e»c!tZoped:;a 3, Boston: 19
Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1954,
532.
17 Aldona Prašmantaitė, „Jozefas Frankas ir
jo AkHm'm'ma:", /oze/äs Frantas,
267
mm apz'e V:'Z»:ų, iš prancūzų kalbos vertė
Genovaitė Dručkutė, Vilnius: Mintis,
2001, 13-14.
Kurį laiką Chodzka gyveno jo šeimai priklausančiame Javorovo (/aworowo) dvare
prie Visinčios upės, Šalčininkų parapijoje,
Lydos apskrityje. Vėliau dirbo Maskvoje,
Kozlovskiu pensione. Grįžęs į Lietuvą, gyveno provincijoje, daugiausia - Slucko
apskrityje, Karoliui Čamockiui priklausančiame Zarakovo (lenk. Zaratozoo arba
Zaratdzo) dvare, kur dirbo guvemeriu.
DĮominik] CĮhodžko], „Chodakowski (Zoryan Dołęga)", EMcytZopedya pozoszecfma.
ZMoY wiadomość; Ma/pofrze&Mtč/szyck dZa
zoszysfb'ck stanów 4 (C-Czyż), 270-272.
Dominika: Cczarijus Chodzka
S i m o n o D a u k a n t o kolega
-
dai kitą didelį Teofilio Glücksbergo leidybinį sumanymą - trijų kalbų (lenkų-rusųprancūzų) žodyną^. 1842 metais grįžta prie jau pamėgtos temos - Kraševskio Aff#Maewm dar kartą mėgina patikslinti savo garsiojo giminaičio Carnockio biografiją,
paskelbdamas devynis iki tol nežinomus jo laiškus^. Beje, prie šios temos Chodzka
sugrįš dar ir trečią kartą, 1857 metais, paragintas Kirkoro^. 1842 metais pirmą kartą
prisistato ir kaip vertėjas - į jo akiratį patenka Aleksandro Bestuževo-Marlinskio
kūryba^. Vėliau Chodzkos verstų knygų - iš prancūzų, vokiečių kalbų - bus ir
daugiau (kai kurios verstos kartu su žmona Cezara)^. 1845 metais atskira knygele
išspausdinamas kruopštus kelerių metų intensyvaus darbo rezultatas - studija
Wzmianki o życz« ż pismack Kazimierza Brodzińg&iego^. Būtent Chodzka, Glücksbergo
paprašytas, sutvarkė šiam leidėjui atitekusį Kazimierzo Brodzińskio rankraštinį
palikimą, parengė spaudai jo kūrybos rinktinę^, o savo tyrinėjimus apibendrino
minėta studija^. 1847 metais pasirodė kita, ne mažiau reikšminga publikacija 20 Skzom't pokto-rossy/sto-^hzfzcuzt:, ułożony
»a wzór sfozomta Lzrzfkgo, skzomtdw Akademii rossy;'sW; :' /hzncwzW;', podług »a;'poźnie/szycfz wydań, pozorzoźorzy wyrażam: fecfzmczrzem: rdźnyck gałęzi »aut :' kunsztów,
przez towarzystwo t:'Ztu uczonyck, 1 (A-O),
Wilno: nakładem i drukiem Teofila Głucksberga Księgarza i typografa Cesarskiej
Wileńskiej Medyko-Chirurgicznej Akademii i Szkół Białoruskiego Naukowego okręgu - CAoaapt noAbCKO-poccu
CKUŪ, cocmaaAeHHMū »o npuêpy
yiuHße, u AKßßeMuü PoccuūCKOū u
KOŪ,
COOßpgJHO MOCAgßHUM UjßßHUaM UZ,
ü
»o p&
, 1 (A-O),
T. l\anKc6epra Tnnorpaiį)a M KHMronpo/IaBua ÜMnepaTopM Be/iopyccKaro
Oxpyra, 1840 (antrasis leidimas: Wilno,
1856). Žodyno autorių pavardės nustatytos pagal: Janowski 1939, 63.
21 [Dominik Cezary Chodźko,] »Listy Chodakowskiego do jednego z krewnych pisane (z autentyku udzielone)", Afkerzoeum 1,
1842, 227-230; [Dominik Cezary Chodźko,] »Listy Zorjana Chodakowskiego",
AAćMocum 4, 1842, 203-218.
22 Dominik CĮezary] Chodźko, »Wzmianka o
życiu i pismach Adama Czarnookiego",
Teka W:'kństa, 1857, 277-303.
268
23 DĮominik] [Cezary] CIhodźko], »Szach
Hussejn, święto muzułmanów Szhidow w
Derbencie (Przekład z pism A. Mar linš kiego)", AfkčMoeum 1, 1842, 178-186.
24 Życic Na;'sw. Panny, przez A»»g Adaryį
fHau(e/ėu:'ZW, przekład Cezaryi i Dominika Chodźków, Wiłno: nakład A. Assa,
druk Marcinowskiego, 1857; WaZenti/na.
Dramat w ptfciu attack Fre;'(aga, przełożył
DĮominik] CĮezary] Chodźko, Wilno:
nakład wydawnictwa drukarni A. H. Kirkorą i sp., 1860; Życic Siostry Miłosierdzia
RozaZ/i, według dziełka francuzkiego Wice-hrabi Melę (Melun) po polsku opowiedziane, Wilno: w drukarni A. Syrkina,
1862 ir kt. Pastarąją knygą Chodzka dedikavo Vilniaus vyskupui Adomui Stanislovui Krasinskiui.
25 Wzmianka o życiu i pismack Kazimierza Brodzirzstiego, tfdri; z ze&ranycfi w jedno wspomnień skrewił Dominik Cezary Ckodźto, Wilno:
nakład i druk T. Glücksberga, księgarza i
typografa szkół BiałorIuskiego] naukIowego] okrĮęgu], 1845.
26 Dzieła Kazimierza Brodziństiego, wydanie zupeZne i pomnożone pismami dofgd drukiem
»z'eogkszoMi/cÄ 1-10, Wilno: nakład i d r u k
Teofila Głiicksberga, 1842-1844.
27 Dominikas Cezarijus Chodzka, Laiškas
Mykolui Balinskiui, 1841 12 14(26), VUB
RS, sign.: f. 22, b. 144 (be lapų numeracijos).
atsiminimai apie Leoną Borovskį^. Nors tai buvo autobiografinis, mokytojo ir bičiulio mirties inspiruotas tekstas, būtent juo Chodzka angažavosi ir kaip Vilniaus
universiteto istoriografas.
Neaišku, kokios priežastys lėmė staigų intensyvios Chodzkos leidybinės veiklos
nutrūkimą, tačiau kita publikacija pasirodė tik po devynerių metų, taigi chronologiškai sutapo su Vilniaus archeologijos komisijos veiklos pradžia. 1856 metais buvo
išspausdintas tekstas apie Agluonos (latv. Agiona) dominikonų bažnyčią ir vienuolyną^, 1857 metais - jau minėtas rašinys apie Čarnockį, o 1858 metais - apie Joną
Chodźką^. Pastarasis tekstas (beje, parašytas dar 1855 metais) turėjo ir daug autobiografinių detalių: Jonas Chodzka buvo ne tik Dominiko Cezarijaus Chodzkos
giminaitis, bet kurį laiką - ir jo globėjas (tėvų Chodzka neteko 1805 metais). Nors
Dominikas Cezarijus Chodzka šį savo rašinį santūriai pavadino „Obrazek życiorysowy", jame buvo išsamiai pristatyta ir kūrybinė Jono Chodzkos biografija. Įdomu
ir tai, kad straipsnio autoriui buvo žinoma, jog populiariausia tų laikų didaktinė
knygelė Jono Chodzkos Pan /a» ze Swzsłoczy, kramarz wgdrwjgci/ buvo išversta ir į
lietuvių kalbą: „Xiążka ta, niewiele wszakże ludowi miejscowemu znajoma, z powodu jego nieumiejętności czytania, przełożona na język Żmudzki przez x. prałata
Rupejkę, niesłychanie pomyślną miała i ma u ludu tamecznego wziętość"
(Chodźko 1858", 287).
Tais pačiais 1858 metais pasirodo dar dvi įdomios Chodzkos publikacijos - abi
Varšuvoje leistame žurnale Pamz'gMA: ReZigz/MO-MoraZMy. Pirmasis rašinys buvo skirtas studijų laikų kolegos Čečioto rankraštiniam palikimui, antrasis - Vilniaus benediktinių bažnyčios (Šv. Kotrynos) ir vienuolyno istorijai^. Tačiau pats solidžiausias Chodzkos tekstas buvo išspausdintas 1862 metais, šį kartą kaip paprastai Vilniuje^. Nors Vilniaus universiteto istorijos tema jau anksčiau rašė ir kiti Chodzkos kolegos - Balinskis, Homolickis, Pelka-Polinskis, Jocheris, jis ryžosi ne tik
surasti naujų šaltinių, bet ir sujungti juos į vientisą visumą. Chodzka rašė: „Jest to
raczej rzeczą potomków naszych, lecz do nas dziś żyjących, to przynajmniej bez
zaprzeczenia należy, ażebyśmy skrzętnie i z całą gorliwością zbierali zewsząd
materjały, mogące inaczej uledz wszystko zawistnie niszczącemu czasowi,
żebyśmy się nie dopuścili występnej niedbałości w przekazaniu następcom na28 DĮominik] CĮezary] Chodźko, »Leon Borowski. Wspomnienie", Afkč»ačum 1,
1847, 115-151.
29 DĮominik] CĮezary] Chodźko, »Agłona.
Kosciół i klasztor oo. Dominikanów, w Inflantach. Wiadomość ze świadectw wiarogodnych zebrana", Pafm'gfm't ReZ:g%;'»o-Mor a k y 8, 1856, 121-165; 9, 241-265.
so Dominik CĮezary] Chodźko, »Jan Chodźko. Obrazek życiorysowy", Teka W:'kństa
1858, 271-352.
269
si DĮominik] CĮezary] Chodźko, »Notaty Jana Czeczota", Pamtffmt ReZ:gi;»o-MoraZm/ 2, 1858, 193-198; DĮominik] CĮezary]
Chodźko, «Kościół i klasztor Panien Benedyktynek w Wilnie", Pamtffmt #eZ:gi;'»oMoraki/ 5, 1858, 481-514.
32 DĮominik] CĮezary] Chodźko, »Zbiór
niektórych wspomnień, posłużyć mogący
do dziejów B. Uniwersytetu w Wilnie",
Pismo ZWorowe W:kńsb'e 1862, 213-222.
Dominikas Cczarijus Chodzka
-
szym tėj wielce ważnej karty dziejów miejscowych" (Chodźko 1862, 214). Jam
pavyko rasti ne vieną naują šaltinį, patikslinti ne vieną datą. Pagal Chodzkos
sumanymą šią studiją turėjo sudaryti trys dalys, skirtos Jėzuitų akademijai, Lietuvos vyriausiajai mokyklai ir Imperatoriškajam Vilniaus universitetui. Išspausdinta
buvo tik pirmoji dalis - AJWem;a WiZeńsA« za czasów oo. /ezwżfdw (Chodźko 1862,
215-222). Šis Vilniaus universiteto istorijai skirtas tekstas buvo reikšmingas ne tik
dėl naujų jame pateiktų šaltinių. Bene didžiausią įspūdį Chodzkos amžininkams
turėjo daryti pagrindinė šio rašinio mintis - universiteto, kaip svarbiausios krašto
apšvietos institucijos, būtinybė. Turint omenyje, kad Lietuva universiteto jau neturėjo, kad būtent tuo metu buvo puoselėjama mintis jį atkurti, Chodzkos tekstas įgyja
daug platesnę reikšmę. Neapleidžia mintis, kad tai - ir savotiškas jo literatūrinis
testamentas.
Paskutinieji Chodzkos tekstai buvo išspausdinti 1863 metais. Jie taip pat tiesiogiai susiję su Vilniaus universiteto istorija - Kraševskio leistame žurnale Przegfgd
ż (visas leidinio pavadinimas - Przegfgd E«rope;g&ż, Naw&ozm/, Lżfenzc&ż ż
/ /. I Kraszewskiego) jis paskelbė informatyvų biografinį straipsnį apie
profesorių Joną Frideriką Volfgangą, o vėliau - ir ištraukų iš Josepho Franko Vilniaus laikotarpio atsiminimų*. Spausdino ne tik patį memuarų tekstą (verstą iš
originalo rankraščio), bet ir pristatė savo paties atsiminimais nuspalvintą Franko
biografiją, paskelbė visų šešių šio vieno garsiausių XIX amžiaus rankraščio tomų
turinį^. Šis darbas taip pat liko neužbaigtas^. Dominikas Cezarijus Chodzka mirė
tų pačių metų birželio 25 (liepos 7) dieną.
3.
DOMINIKAS
CEZARIJUS
CHODZKA
- DAUKANTO
MOKSLO
KOLEGA. Nė viename spausdintame Chodzkos tekste nerasime jokių užuominų
nei apie patį Daukantą, nei apie jo darbus. Nors žymiausi to meto lituanistai, bent
jau kai kurie iš jų, Chodzkai turėjo būti žinomi. Atrodo, kad bendradarbiaujant su
leidiniu EMcy&Zopedya powszecfma turėta kontaktų su Jucevičiumi^. Kaip jau minėta,
33 DĮominik] CĮezary] Chodźko, J a n Fryderyk Wolfgang, professor farmacyi, farmakologii i chemii policyjno-sądowej, w. b.
Uniwersytecie Wileńskim", Przggigd Ewrope;st: 3, 1863, 145-162; DĮomimik] CĮezary] Chodźko, »Wyjątek z pamiętników
życiorysowych Jana Piotra i Józefa Franków, spisanych przez samegoż Józefa
Franka, tyczące się ich pobytu w Wilnie,
przekład z autentycznego w języku francuzkim rękopismu", Przggigd Europe;'st: 3,
1863, 251-312; 503-578; 4, 47-118; 257296; 499-543; 5, 1-59.
34 DĮominik] CĮezary] Chodźko, »Wstęp
tłumacza", Przggiad Europe/st: 3, 1863,
251-262.
270
35 Spėjama, kad Chodzka buvo išvertęs ir
daugiau Franko atsiminimų fragmentų
(Bielinski 1899-1900, 2, 367). Vertėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad čia pateiktas
Chodzkos darbų sąrašas nėra tikslus. Manoma, kad ne vieną savo tekstą paskelbė
anonimiškai (Odyniec 1872, 167).
36 Žr. Chodzkos ranka sudarytą sąrašą: [Dominik Cezary Chodźko,] «Lista Spółpracownikow Encyklopedji w Wilnie", Erzcytpozoszecfma. Z&zdr zoźadonzoścz rza/ck dZa zoszysftzcfz sfarzdzo 4
(C-Czyż) (priešlapis).
Chodzkai buvo žinomas ir 1823 metų žemaitiškas knygelės Pan /a» ze
kramarz wedrw^cy vertimas. Be abejonės, buvo girdėjęs ir apie lietuvišką Kirkoro
spaustuvės produkciją. Vilniaus archeologijos komisijos laikais tikriausiai bendrauta ir su Mikalojumi Akelaičiu. Negalėjo neskaityti ir aštrios žurnale Te&% WiZeMg&% spausdintos diskusijos, negalėjo neturėti savo nuomonės ir dėl „skandalingų" Ambraziejaus Pranciškaus Kašarausko minčių^. Ir vis dėlto Chodzkos darbų
tematika rodė, kad jį mažai domino lietuvių etnologijos tyrimai, taigi atrodytų, kad
ir Daukantas jam galėjo būti nežinomas arba bent jau labai menkai žinomas - tik
iš Akelaičio, Balinskio, Homolickio ar Kirkoro pasakojimų^. Tačiau tai, ką nutyli
vieši tekstai, dažnai atvirai pasako privatūs laiškai. Prisiminkime vieną 1843 metų
rugsėjo 19 (spalio 1) dieną rašytą Daukanto laišką Narbutui, beje, laišką, kuriame
kalbama apie sumanymą publikuoti Lietuvos istorijos šaltinius. Jame randame ir
tokį sakinį:
Korekturę może by przyjął Dominik Chodźko Translator Jzby Ciwilnej Wileńskiej, jest to człowiek uczony i niewiem mało co ustąpi P. Malinowskiemu i
spodziewam się, że on niebędzie wyrzucał i przekształcał^.
Vos kelios eilutės, tačiau jose glūdi labai vertinga informacija. Taigi akivaizdu, kad Daukantas ir Chodzka buvo pažįstami galbūt dar gerokai iki 1843 metų.
Antra ne mažiau svarbi aplinkybė - būtent Chodźką Daukantas įsivaizdavo kaip
būsimojo tęstinio leidinio Actą LżfkwaMorwm korektorių. Vadinasi, juo labai pasitikėjo - vertino ne tik Chodzkos išprusimą, bet ir sąžiningumą, ką rodė kiek aštrokas palyginimas su Malinovskiu. Tą iš dalies patvirtina ir kito laiško ta pačia
tema, šį kartą - Narbuto laiško Anicetui Renjė, eilutės: „Jakiś pan Dominik
Chodźko, translator izby cywilnej wileńskiej, wskazany mi jest, że będzie w odczytywaniu korrekty pomagał; ma być zacny mąż i gorliwy Litwin [paryškinta
cituojant - R. G.]"*".
Daugiau užuominų apie Chodźką nei Daukanto, nei Narbuto laiškuose nerasime. Jo pavardė neiškilo į viešumą ir 1844 metais, per Daukanto vizitą Vilniuje,
nors iš šaltinių aišku, kad tuomet Daukanto bendrauta ir su Homolickiu, ir su
vadinamosios Bychoveco kronikos korektoriumi Vincentu Daugėla-Narbutu
Žr. [Mikołaj Akielewicz,] »Odezwa do Redakcyi Teh' Wz'Wsh'e; starego Ziemianina
Litewskiego", Teki W:kństa 3, 1858, 379382 (ten pat Mykolo Balinskio [Auszlawio] prierašas: 382-384); AĮmbrozy]
KIossarzewski,] »Znaczenie języka litewskiego we względzie naukowym", Pzsmo
Zbiorowe W:kństte 1859, 163-175;
AĮmbrozy] KIossarzewski,] »Rzecz o litewskich słownikach", Pismo Zbiorowe W:'kństte 1862, 133-212.
271
38 Šiuo požiūriu išsiskiria tik Chodzkos tekstas apie Agluonos bažnyčią ir vienuolyną,
kuriame, be kita ko, Chodzka mėgina aiškintis vietovardžio »Agłona" arba »Aglon a " etimologiją (DĮominik] CĮezary]
Chodźko 1856, 128).
39 Žr. Simono Dau&anfo raśfa:'. La:'3W Teodoru:
Nar&ufu:. Epz'sfoHnis diaZogas, 440.
40 »Listy Teodora Narbutta do d-ra Anicetego Reniera w Wilnie (Szawry, 1846 r.)",
Rodzinna 14, 1888, 428.
D o m i n i k a : C c zari j u s C h o d z k a
-
(Griškaitė 1996, 64-69). Šiandien jau galima teigti - ir su Adomu Zavadzkiu^.
Visi šie susitikimai buvo dalykiški, susiję su labai konkrečiais Daukanto interesais - noru išsiaiškinti pirmojo Acfa LżfkwaMorwm tomo leidybinę situaciją ir galimybes išleisti Žemaičių privilegijų rinkinį. Atrodo, kad pas Homolickį ir Narbutą
Daukantas lankėsi su Onacevičiaus duotomis rekomendacijomis. Nors su Homolickiu, buvusiu Vilniaus universiteto fiziologijos profesoriumi, ilgainiui tapusiu
vienu geriausių Vilniaus istorijos žinovų, galėjo būti pažįstamas ir iš anksčiau,
bent jau nuo 1844 metų ryšių tarp šių tyrinėtojų būta gana glaudžių (galima spėti,
kad Daukantas talkino Homolickiui rašant jo ilgametį, tačiau taip ir neišspausdintą tyrinėjimą Fragmenf z kżgfon/ż Koścżo&z KaWnzZnego WżZeMg&żego, žinomą dar
ir Fragmentą Wz'Mdowsh'g pavadinimu^). Logiška, kad Daukantas turėjo susisiekti
ir su Chodzka, beje, artimu Homolickio bičiuliu. Juolab kad jam buvo numatęs
labai konkretų pasiūlymą Acfa LżfkwaMorwm publikavimo programoje. Vis dėlto tą
kartą, matyt, jie nesusitiko - paprastai vasaros mėnesius Chodzka praleisdavo ne
Vilniuje. Priešingu atveju savo atsivežtą lotyniškos Žemaičių privilegijų rinkinio
pratarmės tekstą taisyti (Daukantas nebuvo tikras, kad nenusižengė kalbos taisyklėms) būtų patikėjęs ne Malinovskiui, bet Chodzkai, ką rodo ir anksčiau cituotos
laiško Narbutui eilutės (Griškaitė 1996, 80-81).
To įrodymas, nors ir netiesioginis, - dar vienas iki šiol mokslininkų neminimas
Daukanto laiškas. Jis adresuotas Chodzkai. Data laiške nenurodyta, tačiau galima
spėti, kad jis rašytas Sankt Peterburge tikriausiai jau po 1844 metų (plg. 1 pav.). Šis
laiškas svarbus, todėl cituojamas visas:
Szanowny Przyjacielu,
Daruj, że nieprętko iego prośby mogłem uskutecznić z powodu ciężkiej choroby
moiej, której do dziś dnia niemogę jeszcze pozbyć się.
W Bibliotece Cesarskiej publicznej te się znajdują przywileje:
1.) 1579 r. 1. Aprila w Wilnie, datowana Stefana Króla, w którem potwierdza
Kollegium Professorow Societ. Jezu, przez Waleryana Biskupa założone po łacinie
we 4* arkuszach.
41 Tarp gausios korespondencijos Juozapui ir
Adomui Zavadzkiams pavyko rasti iki
šiol nepublikuotą Daukanto laišką. Žr. Simonas Daukantas, Laiškas Adomui Zavadzkiui iš Sankt Peterburgo į Vilnių,
1844 10 28(11 09), LVIA, f. 1135, ap. 7, b.
400, 1. 61. Šiame laiške yra ir tokios eilutės: »Będąc przypadkowo tego roku w Julij miesięcu w Wilnie, miałem honor osobiscie uwiadomić WMWM Pana Dobro-
272
dzieją, że ostatnia część Dikcionarza X.
Bobrowskiego, na który prenumerowałem,
do Petersburga mnie przysłana okazała
się niepełną: albowiem Intriligator zwrócił
mi na trzeci dzień powiadając że niedostaie liter P. Z i R".
42 Adomas Honorijus Kirkoras, Ataskaita
apie Mykolo Homolickio rankraštinį palikima, 1861 12 11(23), VUB RS, sign.:
f. 46, b. 18, 1. 180-191.
r A f% / i f f , , ',-
/
k ł
.
'*
273
Dominika: Cczarijus Chodzk:
,. I J T - : , ' ,
.
/^V f- / f A
"
_
' f
'/*
' i ^ //''f X ; j i f f . ,
' f f
/
V
/ i
/
274
Mr
fy
''/
-
A
/f 4 y ^ f ( V ^
^ J
/
"'1 K
/
'V
f/1^
''' '
',..,,
,.,
.
,
;r_
r / ff, ,
f
K^f4/
9'
^
' -
-
1 pav. Simono [Daukanto] laiškas Dominikui Cezarijui Chodzkai
[iš Sankt Peterburgo į Vilnių?], be datos;
LMAB RS, sign.: f. 7, b. 1536, 1. 1-lv, 2v
275
Dominika:
Simono
C c z a r i j us
D a u k a n t o
Chodzk:
kolega
2.) 1579 r 1. Aprila w Wilnie, tegoż Króla uprzywilejowanie szkoły Wileńskiej i
założenie Akademij na wzór Akademij Krakowskiej z wyjęciem od wszelkiej
Jurisdikcyi duchownej i świeckiej, po łacinie.
3.) 1641. r 11. Oktobra. w Warszawie. Władysława IV. przywilej Jezuitom na
uczeniu w Wileńskiej Akademij Prawa Kanonicznego i Ciwilnego i Medycyny.
4.) 1649. r 9 Februarij w Krakowie. Na sejmie koranacyinym Jan Kazimierz
potwierdza dawniejsze przywileje, na 5ciu arkuszach po łacinie.
5.) 1729 r. w Grodnie nie bez oznaczenia dnia i miesięca Augusta II. Kratki na poł
arkuszu po łacinie, w których wylicza od poprzedników przywileje nadane, tym
jest ciekawy, że Piarow szkolę kasuię, którą byli założyli w Wilnie.
Takie są tylko jakie mogły bydz mnie wiadome. Panu Omolickiemu^ Professorowi proszę moj ukłon najniższy oświadczyć: z czasem iego ciekawość zaspokoję,
kiedy pożyję. Bądź zdrów
Jego Sługa
Szymon.^
Taigi Daukantas rėmė ir Chodzkos tyrinėjimus. Be abejo, šis faktas labai reikšmingas. Tačiau ne mažiau nei šio laiško turinys (beje, siųsto ne paštu, perduoto per
rankas, ką rodo ir Daukanto užrašytas adresatas - „ä Monsieur Monsieur Dominique de Chocko") svarbus pats jo fonas, rodantis artimus, net bičiuliškus jų santykius (Simonas [Daukantas], Laiškas Dominikui Cezarijui Chodzkai [iš Sankt Peterburgo į Vilnių?], 1. 2v). Iki šiol tokį Daukantą pažinojome tik iš jo laiškų Vladimirui Andrejauskui. Laiško tonas bylojo ir apie tai, kad Daukanto ir Chodzkos
pažintis buvo anaiptol ne epistolinė, taigi ji turėjo siekti gana senus laikus.
Pirmą kartą Daukantas į Vilnių atvyko 1814 metų rudenį. Rugsėjo pabaigoje jo
pavardė jau randama Vilniaus gimnazijos penktos klasės mokinių sąraše, kur jis
pažymėtas 26-uoju numeriu^. Tame pačiame sąraše, tik gerokai aukščiau, rasime
ir tokį įrašą: „[Liczba Uczniów:] 6. / [Imiė, Nazwisko, Powiat, i Parafia:] Chodźko
Dominik z Lidzkiego z par. Solecznickiey / [Wiek:] 18. / [Religia:] Katol. / [Rodzice:] Jana i Karoliny z Lencnerow / [Koszt.:] Rodziców. / [Kondycya:] Obywatel. / [Lata w kłassie:] 1. / [Czas przybycia:] 1 7bra / [Dozorca domowy:] Sam /
43 Turėtų būti: „Homolickiemu", t. y. Homolickiui.
44 Simonas [Daukantas], Laiškas Dominikui
Cezarijui Chodzkai [iš Sankt Peterburgo į
Vilnių?], b e datos, LMAB RS, sign.: f. 7,
b. 1536, 1. 1-lv, 2v. Iki šiol Daukantas,
kaip šio laiško autorius, nebuvo įvardytas. Žr. Awfogra/u tokM/os Wakgas, su-
276
darė DĮanutė] Labanauskienė, Vilnius:
Lietuvos TSR mokslų akademijos Centrinė
biblioteka, 1989, 176 (nr. 1246): »Neišaiškintas asmuo, Simonas - Dominikui
Chodzkai".
45 Vytautas Merkys, Simonas Daukantas, Vilnius: Vyturys, 1991, 27.
^ ^ " ^ - r V Ä ,%,,—,
2 pav. 1815-1816 metų Vilniaus gimnazijos šeštos klasės mokinių registro fragmentas.
Daukantas pažymėtas 10-uoju, Chodzka - 21-uoju numeriu;
LVIA, f. 567, ap. 2, b. 206, 1. 189v
[Mieszkanie:] W domu Siestrzencewicza N= 153"^. Po metų šeštos, paskutinės
gimnazijos klasės registre Daukantas įrašytas 10-uoju, Chodzka - 21-uoju numeriu
(plg. 2 pav.)^. Taigi Daukanto ir Chodzkos pažintis - dar iš Vilniaus gimnazijos
laikų. Maža to, dvejus paskutiniuosius metus mokėsi vienoje klasėje. Kaip jau
minėjau, aplinkybės rodo, kad bendrauta gana artimai. Apie priežastis, lėmusias
jų draugystę, galima tik spėlioti. Vis dėlto šiokį tokį paaiškinimą randame ir
zapisu przyckodzgcyck :'
tLzssy piįfe; z rotu 1814 »a rot
1815 fGmmazmm WiknsttcgoJ, LVIA, f. 567,
ap. 2, b. 206, 1. 159v, nr. 6.
277
47 X:'gga zapisu przyckodzgcyck i odckodzacyck
uczniów tLzssy szdsfe; GimnfaziumJ Wikństfičgoj z rotu 1815 »a rot 1816, LVIA, f.
567, ap. 2, b. 206, 1. 189v-190, nr. 10, 21.
Dominika: Cczarijus Chodzka S i m o n o
D a u k a n t o
kolega
gimnazijos mokinių registruose. Tiesa, įrašai juose nėra preciziški, neretai vienų
metų duomenys prieštarauja kitų metų duomenims (ypač daug klaidų nurodant
mokinių amžių), tačiau esminiai faktai juose užfiksuoti. Taigi, skirtingai negu
Daukantas, Chodzka buvo Vilniaus gimnazijos senbuvis. Pirmą kartą jo pavardę
randame 1810-1811 mokslo metų trečios gimnazijos klasės sąraše. Iš jo sužinome,
kad bajoras ir katalikas Dominikas Chodzka, Jono ir Karolinos Lencnerytės sūnus,
iš Lydos apskrities, toje klasėje mokėsi vienus metus (užsirašė rugsėjo 7[19] dieną);
kad jo prižiūrėtojo pavardė - Podgurskis, kad jis gyvena Liubanskio namuose^.
Kitas registras rodo, kad toje pačioje, trečioje, klasėje mokėsi dar vienus, 1812-1813
mokslo metus^. Tuomet pakeitė ir gyvenamąją vietą - nuo tada įsikūrė metropolito
Siestrencevičiaus namuose. 1813-1814 mokslo metų sąraše nurodyta, kad ketvirtos
gimnazijos klasės mokinys Chodzka jau pats išsilaiko™. Tai reiškė, kad ėmė „verstis pamokomis", tai rodė nelengvą materialinę padėtį. Beje, tą patį matome ir įraše
apie Daukantą (Xigga zapis« przyckodzgcyck i odckodzgcyck wczMŻdw &Zaggy gzdgfej
GżmM[azż«m] WżZeMg&[żego] z rojkw 1815 na mik I&Z6,1. 189v-190, nr. 10). Taigi finansinė Chodzkos ir Daukanto padėtis buvo labai panaši. Amžius - taip pat: 1816
metais Chodzkai buvo dvidešimt, Daukantui - dvidešimt treji. Tarp savo klasės
kolegų abu priskirtini prie pačių vyriausiųjų^. Artumą turėjo lemti ir kiti sutapimai - ir Chodzka, ir Daukantas buvo patyrę tėvų (Daukantas - tėvo, Chodzka ir motinos, ir tėvo) netektį. Vilniuje gyveno taip pat netoliese: Chodzka - Pilies,
Daukantas - Didžiojoje gatvėje, Pšijalgovskio namuose.
Be abejonės, visos šios aplinkybės jų bendravimui buvo svarbios, tačiau vargu
ar pagrindinės. Tiek Daukantas, tiek Chodzka priklausė ypatingai gimnazistų, o
vėliau ir studentų kategorijai - vadinamiesiems „darbštuoliams"^. Paprastai neturtingi studentai visas viltis, savo ateitį siejo su mokslu, studijomis, todėl šalinosi
didelių kompanijų ir vengė studentiškų linksmybių. Būtent dėl šios priežasties
Chodzka vėliau taps bičiulių filomatų pašaipų objektu, bus pavadintas pedantu,
nuoboda (Odyniec 1872, 166). Tiesa, skirtingai nei Daukantas, Chodzka nebuvo
48 Xiega zapisu przyckodzgcyck :' odckodzgcyck
ucznidw tLzssy trzecie; z rotu 1810 »a rot
1811 fGimrzazium W:'knsttčgoJ, LVI A,
f. 567, ap. 2, b. 206, 1. 61v-62, nr. 51.
49 Xiega zapisu przycfzodzocyck i odckodzgcyck
uczniów tbssy trzecie; z rotu 1812 »a rot
1813 fGinmazium WiZeństiegoJ, LVI A,
f. 567, ap. 2, b. 206, 1. 1 1 0 v - l l l , nr. 48.
so Xiega zapisu przyckodzacyck i odckodzgcyck
ucznidw tZassy czwarte; z rotu 1813 »a rot
1814 fGimnazium WiZeństiegoJ LVIA,
f. 567, ap. 2, b. 206, 1. 128v-129, nr. 16.
si 1815-1816 mokslo metais šeštoje gimnazijos klasėje mokėsi 21 mokinys. Jeigu remsimės šios klasės mokinių registru, vienas
mokinys buvo keturiolikos, du - penkioli-
278
kos, penki - šešiolikos, šeši - septyniolikos, du - aštuoniolikos, keturi - devyniolikos metų amžiaus (Xiega zapisu przyckodzgcyck i odckodzgcyck uczniów tLzssy
szóste; GimnfaziumJ WiZeństfiegoJ z rotu
1815 »a rot 1816, 1. 189v-190). Tačiau į
šiuos duomenis reikia žiūrėti atsargiai,
nes, kaip jau sakyta, būta ir netikslumų.
Štai Daukantui 1815 metais buvo 22 metai, o sąraše nurodytas 19 metų amžius
(1. 189v, nr. 10).
52 JĮozef] lĮgnacy] Kraszewski, Pamietniti,
opracował Wincenty Danek, WroctawWarszawa-Kraków-Gdansk: Zakład Narodowy Imienia Ossolińskich, [1972],
132-134.
priskiriamas prie pačių geriausių mokinių^. Antra vertus, kaip ir Daukantas, jau
gimnazijoje buvo rimtai atsidėjęs kalboms ir literatūrai, tai skatino ir mokytojai Leonas Borovskis (vėliau Vilniaus universiteto Iškalbos ir poezijos katedros profesorius), Ignotas Šidlovskis bei Kazimieras Chrominskis ir Andrius Justinas Levickis. Pastarasis ne tik raginęs Chodźką rašyti, bet ir jį, našlaitį, savaip globojęs^.
Nors literatūrinė Chodzkos pakraipa buvo visiškai aiški (tai rodo ir jo kūrybinė
biografija), vis dėlto, baigęs gimnaziją, pasirinko prestižiškiausią Vilniaus universitete Fizikos ir matematikos skyrių. Matyt, šį pasirinkimą lėmė praktiniai išskaičiavimai, susiję su sudėtinga „literato" ateities perspektyva. Beje, analogiškai elgėsi ir
Mickevičius, Čečiotas, Balinskis. Taigi 1816-1817 metų Vilniaus universiteto studentų registracijos knygoje randame ir įrašą, kuriame užfiksuota, kad 1816 metais
į Fizikos ir matematikos skyrių užsirašė Dominikas Chodzka, Jono sūnus, dvidešimties metų, kilęs iš Vilniaus gubernijos, Šalčininkų parapijos, katalikas. Pateikė
pažymą, kad baigė Vilniaus gimnaziją. Kaip ir anksčiau, gyveno Pilies gatvėje,
Siestrencevičiaus namuose. Namų prižiūrėtojo neturėjo. Išsilaikė savo lėšomis^.
Visai greta - įrašai apie Malevskį, Čečiotą, Jaroševičių (Xigga wpisowa, 1. 47v-49, nr.
156; 1. 59v-61, nr. 119; 1. 64v-65, nr. 220). Kitame, Medicinos skyriuje, jau nuo 1814
metų mokėsi ir būsimas Chodzkos ir Daukanto bičiulis Homolickis^. Daukantas
elgėsi kitaip - iš pat pradžių pasirinko Literatūros ir laisvųjų menų skyrių (Merkys
1991, 30). Pakeitė ir gyvenamąją vietą - įsikūrė Vilniaus gatvėje, Liboschitzo namuose^. 1817 metais, taigi lygiai po metų, Chodzka vėl visai greta Daukanto -jo
pavardę jau randame Literatūros ir laisvųjų menų skyriaus studentų sąrašuose
(Xigga wpisowa Oddziaf«, 1. 55v-57, nr. 351 [1817 metų įrašas]. Tų metų įrašas apie
Daukantą: 49v-51, nr. 52). Kaip šio skyriaus studentas Chodzka užfiksuotas ir
1818 metų knygoje (Xigga wpisowa Oddziaf«, 1. 59v-61, nr. 8 [1818 metų įrašas]).
Tačiau šiame sąraše jau nėra Daukanto pavardės - kitaip negu Chodzka, būtent
tais metais jis galutinai apsisprendė rinktis „ne literato", tiksliau - „ne pedagogo"
(dauguma šio skyriaus absolventų tapdavo mokytojais) karjerą - perėjo į Moralinių
ir politinių menų skyrių (Merkys 1991, 34).
1819 metų vasario mėnesį Chodzka tapo slaptos Filomatų draugijos nariu korespondentu, gegužės mėnesį - tikruoju nariu. Priklausė ir Bičiulių bei Filaretų drau53 Kur/er Lifezost: 53 (3 Lipca), 1815, 1-2.
54 Chodźko 1847, 132-133 (prierašas), 139 ir
kt. Minėdamas Šidlovskį, Chodzka save
įvardydavo kaip »dawniejszy, zawsze
wdzięczny, uczeń" (Dominikas Cezarijus
Chodzka, Laiškas Juozapui Zavadzkiui iš
Zarakovo į Vilnių, 1835 12 05(17), LVIA,
f. 1135, ap. 7, b. 396, L 163).
55 Xiega wpisowa uczniów Uniwersytetu 1816. /
1817 r., VUB RS, sign.: f. 2 - KC75, 1. 51v,
nr. 165.
279
56 Xiega zopisozoa
W:kńfstw#o7 Lfm'wfersyteW »a rfoW 1814 i
1815, VUB RS, sign.: f. 2 - KC74, 1. 17v19, nr. 59.
57 Xiega zopisozoa Oddziału »aut Hferafury i
szWc wi/zwokni/ck utrzymywana przez
Dzie&ana tegoż oddziału od dnia 1 Września
1813 do końca miesiąca Czerwca 1814 rotu
(šioje knygoje fiksuoti ir vėlesni įrašai, iki
pat 1818 metų - R. G.), VUB RS, sign.:
f. 2 - KC103, 1. 33v-35, nr. 114 (1816 metų įrašas).
Dominikas Cezarijus Chodzka
Simono Daukanto
kolega
-
gijai, jos Žydrajam (Literatūros) skyriui. Tačiau Chodzkos dalyvavimas draugijose
buvo gana pasyvus. Maža to, yra duomenų, kad 1821 metų spalio 15 (27) dieną iš
Filomatų draugijos apskritai pasitraukė^. Taigi filomatas buvo „blogas"^. Nors
galima spėti, kad į draugijas stojo nuoširdžiai. „Cel Towarzystwa Filaretów nie był
inny, iak tylko wzaiemna pomoc naukowa, i ia dla tego iedynie wszedłem był w
ten związek, ażebym w Naukach większych mógł nabydź pomocy. Lubiąc z przyrodzenia spokojność i naukę, nigdybym do innego związku należeć nie chciał", 1824 metų balandžio 14 (26) dieną sakė tardymo komisijai*. Daukantas, kaip žinome, nė vienai iš šių draugijų nepriklausė, nors savo būdo savybėmis kaip niekas
kitas atitiko filomatų deklaruotą idealą. Atrodo, kad jis apskritai buvo tam tikra
opozicija universitete prasidėjusiam draugijų bumui. Tai rodo ir jo draugystė su
kitu gimnazijos laikų pažįstamu - Vincentu Smakausku, 1820 metais įsteigusiu
„antispindulingųjų" būrelį". Paradoksalu, bet ši aplinkybė Daukantui vėliau nė
kiek nesutrukdė gana artimai bendrauti ir su pačiais ryškiausiais filomatų-filaretų
lyderiais.
4.DOMINIKAS CEZARIJUS CHODZKA - DAUKANTO »ADVOKATAS" VILNIAUS ARCHEOLOGIJOS KOMISIJOJE. Žodis „sąjūdis"
geriausiai ir atspindi tą kultūrinį pakilimą, kurį pačiame XIX amžiaus viduryje
šiame krašte sugebėjo inspiruoti Vilniaus archeologijos komisija^. Kaip jau minėta,
šios draugijos veiklai nebuvo abejingas nei Daukantas, nei Chodzka, 1856 metų
spalio 11(23) dieną išrinktas jos nariu bendradarbiu (Aleksandravičius 1989, 110).
Bene akivaizdžiausia prielankumo komisijai išraiška - aukos jai pavaldžiam Senienų muziejui. Kaip rodo muziejui dovanotų daiktų registras, pirmasis 1856 metų
sausio 11(23) dieną paaukojo Narbutas^. Paskutinis dovanojimas (aukotojas - Tose Arckizoum yHomafdw. L:sfy z ZDtfzzerzia, zebrał, opracował i w s t ę p a m i opatrzył Zbign i e w Sudolski, Warszawa: W y d a w n i c t w o
A n c W , 2000, 466. Nusivylimo draugijų
veikla nuotaikas a t s p i n d i ir Chodzkos
kalba, pasakyta 1821 metų pavasarį Filomatų draugijos posėdyje. Žr. Dominik
[Cezary] Chodźko, »O koniecznych zmianach w e względzie n a u k o w y m i administracyjnym, czytane [na posiedzeniu powszechnem] 14-go maja 1821", Arckizoum
/Homafdzo 2. Maferiaiy do k:sfory: towarzystwa /Homafdw 2, wydali Stanisław Szpotanski i Stanisława Pietraszkiewiczówna,
Kraków: n a k ł a d e m Polskiej Akademii
Umiejętności, Skład Główny w Księgami
G. Gebethnera i Sp. w Krakowie, Gebethnera i Wolffa w Warszawie, 1921, 425429.
280
s; Šio fakto a t s p i n d ž i u reikėtų laikyti ir jau
ne kartą cituotą viešą Odineco laišką.
Žr. Odyniec 1872.
60 Punktą zapytań bykmu uczm'ow: Wikństzego
Umzoersyfefu Dominikowi Ckodźce z pokce»ia /aśfztg WtcZmoŻMggo Atfuakego Tayfzego
Radcy Senatora :' tawoZera NowosiZcowa - dZa
odpowWz: dane, 1824 04 14(26), LVIA,
f. 567, ap. 2, b. 1532, 1. 170v.
61 Vladas Drėma, Vincentos Smatawstos, Vilnius: Dailės akademijos leidykla, 2001,
14.
62 U ž u o m i n a į Egidijaus Aleksandravičiaus
studijos pavadinimą. Žr. Aleksandravičius 1989.
63 Spis o/iar W r e zopfyneiy do Muzeum Starożytność": od 11 Stycznia 1856 r f o W , VUB
RS, sign.: f. 46, b. 173, 1. 1, [nr. 1].
mas Snarskis) fiksuotas 1864 metų gruodžio 11(23) dieną (Spig q/zar, 1. 119, nr. 8
„Ofiary od 11 Grudnia do 11 Stycznia 1865 roku"). Vien 1862 metais 323 asmenys
muziejui dovanojo 6595 daiktus (Aleksandravičius 1989, 44-45 [2 lentelė: „Vilniaus
archeologijos komisijos narių, lankytojų ir rėmėjų skaičius"]). Aukojo komisijai ir
Daukantas, ir kiti jo kolegos - Homolickis, Malinovskis, Akelaitis, Mamertas Herburtas. Tačiau daugiausia - Chodzka. „Jako członek Wileńskiej archeologicznej
Komissji, nie tylko że zasiłał jej zbiory odpisami dziejowych dokumentów, ale
niebyło prawie posiedzenia, na któryby nieprzyniosł w darze jakiej ważnej lub
przynajmniej zapomnianej i z obiegu wyszłej książki", - rašoma Chodzkos nekrologe ([Adam Honory Kirkor?] 1863, 6). Dovanojimų registre fiksuoti net 47 įrašai
apie Chodzkos aukas. Per septynerius metus (pirmasis dovanojimas registruotas
1856 metų sausio 11 [23] dieną, paskutinysis - 1863 metų gegužės-birželio mėnesį,
t. y. visai prieš pat mirtį [Spz's q/ž'ar, 1. llv, 105, nr. 15 „Ofiary od 11 Maja do 11
Czerwca 1863 roku"]) jis dovanojo 108 pavadinimų knygas, 53 rankraščius (originalus arba jų nuorašus), 45 portretus, 14 litografijų, 5 žemėlapius ir planus, 3
archeologinius radinius, 26 numizmatikos pavyzdžius, 1 medalį ir 3 kitus daiktus.
Palyginimui galima paminėti, kad muziejui dovanotų daiktų registre Herburto pavardė fiksuota 25 kartus, Narbuto ir Malinovskio - 3, Homolickio ir Akelaičio - tik
po 1 kartą. Daukanto (dovanotojo) pavardė taip pat nurodyta tik kartai. Kaip
Senienų muziejaus rėmėjas, Chodzka galėjo konkuruoti tik su pačiu šios institucijos
įkūrėju ir globėju - Eustachijumi Tiškevičiumi.
Taigi Chodzkos namuose Bokšto gatvėje būta nemenkos bibliotekos ir senovinių
raritetų kolekcijos. Atrodo, kad didžiausią knygų rinkinio dalį sudarė istorinės
tematikos veikalai, tačiau buvo ir ekonomikos, politinės ekonomijos, fizikos, teologijos, filosofijos, meno knygų lotynų, lenkų, prancūzų, vokiečių, rusų kalbomis.
Labai daug žodynų, kelionių aprašymų. Būta ir unikalių leidinių, pavyzdžiui, XVII
amžiaus viduryje į lenkų kalbą išverstas ir Gdanske išspausdintas Psalmynas^.
Daug atlasų, žemėlapių ir planų. Kai kurie - itin reti, pavyzdžiui, senas litografuotas Sankt Peterburgo miesto planas su paaiškinimais lenkų kalba (Spz's q/ž'ar, 1. 17
„Od dnia 11 Stycznia do dnia 11 Lutego [1857 roku]"). Ypatingą bibliotekos dalį
sudarė istoriniai dokumentai - originalai arba jų kopijos. 1858 metų pavasarį
Chodzka muziejui dovanojo Adamo Naruszewicziaus ir Adomo Čarnockio laiškų
64 »Dowkont Szymon. Kopję przywileju MiDowkonta, in folio, oprawny z rysowanechała Zygmuntowicza z MetrĮyk] Litewmi od ręki herbami" (Spis o/zar, 1. 110v,
skich", (Spis q/wr, 1. 37v »Od 11 Październr. 2 »Ofiary od 25 Stycznia 1864 r[oku]
nika do 11 Listopada [1858 roku]"). Ando 17 Lutego").
trą kartą šiame registre Daukantas pami65 Spis qßar, 1. 20 »Od 11 Maja do 11 Czerwnėtas įraše apie Narbuto komisijai perca [1857 roku]". Apie tą patį žr. DĮomiduotą Alberto Vijūko-Kojalavičiaus hernik] CĮezary] Chodźko, »Do Komissji Arbyno nuorašą: »Narbutt Teodor człIonek]
cheologicznej Wileńskiej od niżej podpisarzeczIywisty] herbarz łaciński Wijuka Konego Odezwa", 1857 05 05(17), VUB RS,
jałowicza, przepisany przez Szymona
sign.: f. 46, b. 5, 1. 70.
281
D o m i n i k a : C c zari j u s C h o d z k a Simono D a u k a n t o kolega
originalus, tų metų rudenį - Augusto II, Augusto III, karalienės Marijos Juozapos
ir Stanislovo Augusto Poniatovskio laiškų nuorašus (Spz's q/ž'ar, 1. 33v „Od 11 Maja
do 11 Czerwca [1858 roku]"; 1. 36v „Od 11 Września do 11 Października [1858
roku]"). 1860 metų vasarį - dvi Vladislovo IV (Vladislovo Vazos) privilegijas,
Oginskių giminės genealogiją (Spz's q/ž'ar, 1. 54, nr. 25 „Ofiary od 11 Lutego do 11
Marca [1860 roku]"; 1. 71v, nr. 24 „Od 11 Lutego do 11 Marca [1861 roku]"). 1861
metų pradžioje - Stepono Batoro ir Jono III diplomų nuorašus, vasaros pabaigojerudens pradžioje aukojo šešias kopijas XVI-XVII amžiaus aktų, liečiančių Vilniaus
miestą**. 1862 metų pradžioje - aštuonias Žygimanto I, Žygimanto III ir Jono Kazimiero privilegijų kopijas (Spz's q/ž'ar, 1. 84, nr. 11 „Od 11 Stycznia do 11 Lutego
1862 rĮoku]"). Jau iš kitų šaltinių žinome, kad paskutiniąją 1860 metų gruodžio
dieną Chodzka muziejui dovanojo jo bibliotekoje buvusį vertingą Jono Chodzkos
rankraštį^. 1861 metų kovą - karaliaus Jono III laišką Zaporožės kazokų kariuomenei ir karaliaus Stepono Batoro laišką, 1575 metais rašytą Korsunės miestui^.
Chodzka buvo sukaupęs ne tik spaudinių, bet ir dailės kūrinių (portretų, litografijų), archeologinių radinių, numizmatinių daiktų (netgi kinų monetų), zoofitų kolekciją. 1858 metų pabaigoje dovanojo muziejui akmeninį plaktuką, 1861 metais senovinį žiedą, iškastą Trakų apskrityje, amuletą su kryželiu, rastą Žirovicų apylinkėse (Spis q/%zr, 1. 40v „Od 11 Grudnia 1858 [roku] do 11 Stycznia 1859 roku";
1. 77, nr. 11 „Od 11 Lipca do 11 Sierpnia [1861 roku]"; 1. 78, nr. 15 „Od 11 Sierpnia
do 11 Września [1861 roku]"). 1861 metų vasaros pradžioje - Stanislovo Čerskio,
Ignoto Danilavičiaus, Placido Jankovskio (/oW ofDycaZp), Marcino Cieplińskio (Osgon/a'og) portretus (Spig q/zar, 1. 75, nr. 15 „Od 11 Maja do 11 Czerwca [1861 roku]").
Jau šie keli pavyzdžiai rodo, kad Chodzka buvo vieno įdomiausių „namų muziejaus" Vilniuje savininkas. Kai Tiškevičius pagrindinius savo rinkinius paaukojo
Senienų muziejui, šiuo požiūriu su juo galėjo lygintis nebent pagarsėjęs kolekcininkas Malinovskis. Mūsų dienas pasiekę Chodzkos susirašinėjimo su Zavadzkiais
fragmentai leidžia teigti, kad jau nuo 4-ojo dešimtmečio vidurio jis savo biblioteką
nuolatos pildė naujais leidiniais - ne tik vietiniais, bet ir užsieniniais. Jį domino
viskas, kas dėjosi mokslo pasaulyje - „co się dzieje pożyteczniego na świecie,
zwłaszcza naukowym'"*. Zavadzkiams duoti Chodzkos užsakymai, jo žodžiais
„potrzeby xiazkowe", stebina savo įvairiapusiškumu. Tikriausiai šiuose bibliofiliniuose Chodzkos pomėgiuose slypi dar viena jo glaudaus bendravimo su Daukantu
66 Spz's o/z'ar, L 71v, nr. 24 «Od 11 Lutego do
11 Marca [1861 roku]"; 1. 78, nr. 15 »Od
11 Sierpnia d o 11 Września [1861 roku]".
Apie tą patį žr. Dominik [Cezary]
Chodźko, »Do Komissji Archeologicznej
Wileńskiej od Jej Członka-Spółpracownika
Wiadomość", 1861 09 11(23), VUB RS,
sign.: f. 46, b. 17, 1. 151-152.
67 Šis Jono Chodzkos rankraštis (be datos)
s a u g o m a s LMAB RS, sign.: f. 18, b. 91.
282
68 DĮominik] CĮezary] Chodźko, «Do Komissji Archeologicznej Wileńskiej od niżej
podpisanego Odezwa", 1861 03 11(23),
VUB RS, sign.: f. 46, b. 17, 1. 42.
69 Dominikas Cezarijus Chodzka, Laiškas
[Juozapui?] Zavadzkiui iš Zarakovo į Vilnių, 1836 08 08(20), LVIA, f. 1135, ap. 7,
b. 396, 1. 181v.
priežastis. Abu turėjo ne tik puikius knygų rinkinius^, bet ir senovinių dokumentų
kolekciją. Be abejo, tarp jų vyko ir knygų, ir dokumentų nuorašų mainai, tai rodo
ir anksčiau cituotas Daukanto laiškas. Suprantama, keistasi ir savais leidiniais.
Būtent tuo galima paaiškinti faktą, kad Chodzka 1861 metų vasarą Senienų muziejui dovanojo ir „Daines Żiamajtiu Petropilie 1846" (Spz's q/ž'ar, 1. 76v, nr. 21 „Od 11
Czerwca do 11 Lipca [1861 roku]"). Labai tikėtina, kad aukojo ir daugiau Daukanto
knygų. Štai pačioje 1860 metų pabaigoje greta 1771 metais Nesvyžiuje išleistos
knygos Tofa pwZcknz yżrgo yaecwMdżggżma ir himno „Na pochwałę N. Panny
Agłońskiej, w języku Łotewskim" dovanojo ir „dwie xiążki Żmudzkie w Petersburgu wydane" (Spis q/zar, 1. 67v, nr. 18 „Od 11 Listopada do 11 Grudnia [1860 roku]").
Turint omenyje, kad lietuviškų knygų muziejuje buvo itin nedaug (kaip galima
spręsti iš 1866 metų vasario 3[15] dienos Senienų muziejaus perdavimo akto - vos
septyniolika^), šis skaičius neatrodo jau toks menkas^. Be to, dauguma Chodzkos
dovanotų dokumentų muziejaus registre nėra konkrečiai įvardyti, konstatuotas tik
pats faktas, todėl negalima atmesti prielaidos, kad tarp jų nebūta ir Daukanto
padarytų nuorašų^. Šiame kontekste jau visai kitaip atrodo aplinkybė, kad būtent
Chodzka dovanojo komisijai ir savo recenziją apie šio straipsnio pradžioje minėtą
Žemaičių privilegijų rankraštį.
Kaip ir kitos, taip ir ši Chodzkos dovana yra fiksuota Senienų muziejui paaukotų daiktų registre^. Paties Daukanto pavardės šiame įraše nėra - kaip ir kituose
Chodzkos dovanojimuose, turinčiuose tiesioginį ryšį su Daukantu. Tačiau kad tai
tikrai Daukantui priklausančio rankraščio (rankraščių?) įvertinimas, galima įsitikinti tik įsigilinus į patį Chodzkos rašinio, pavadinto Krdf&a Wiadomość o
70 Tarp išlikusių Daukanto bibliotekos knygų C h o d z k o s darbų rasti nepavyko. Žr.
MĮykolas] Biržiška, »Simano Daukanto
biblioteka", XXVH bzygy n%#ė;% draugi/oš
mgfraäfis 2, 1937, 59-70; JĮurgis] Lebedys,
»Simano Daukanto biblioteka", Ličfuūių
Ziferafßros Msh'fuk d a r M 1, 1947, 51-72.
71 Eustachijus Tiškevičius, Piotras Bezsonovas, Aleksandras Račinskis, Senienų muziejaus rinkinių p e r d a v i m o aktas, 1866 02
03(15), VUB RS, sign.: f. 46, b. 25, 1. lOv.
72 Antai 1857 metų pabaigoje Herburtas dovanojo muziejui „ N o w y Testament po Lit e w s k u " (Spis o/iar, 1. 29v »Od 11 Grudnia
1857 [roku] do 11 Stycznia 1858 roku]").
1861 metų pradžioje šešias lietuviškas
knygeles (»Sześć broszur Litewskich") komisijai dovanojo ir Akelaitis (Spz's o/z'ar, 1.
70v »Od 11 Stycznia do 11 Lutego [1861
roku]").
73 Ypač vertėtų atkreipti dėmesį į Chodzkos
dovanas, kurios užregistruotos 65, 80v,
81v ir 82 sąrašo lapuose. 1860 metų rugsėjį jis dovanojo »2 dokumentą d a w n e "
(Spis ofiar, 1. 65, nr. 29 »Od 11 Września
do 11 Października [1860 roku]"), 1861
metų rugsėjį - »sześć kopji d a w n y c h aktów" (Spis o/iar, 1. 80v, nr. 25 »Od 11
Września do 11 Października [1861 roku]"), spalį - »cztery kopij d a w n y c h aktów" (Spis o/iar, 1. 81v, nr. 22 »Od 11 Października do 11 Listopada [1861 roku]"),
lapkritį - »trzy kopie d a w n y c h a k t ó w "
(Spis o/iar, 1. 82v, nr. 15 »Od 11 Listopada
do 11 Grudnia [1861 roku]").
74 »Chodźko Dominik rękopis p. t. krótka
w i a d o m o ś ć o d w ó c h rękopisach zawierających różne akta i przywileje z a r c h i w u m
Królewieckiego, zebrane, dla rozjaśnienia
Dziejów Litwy posłużyć m o g ą c e " (Spzs
oßar, 1. 83, nr. 10 »Od 11 Grudnia 1861
r[oku] do 11 Stycznia 1862 roku").
283
Dominika: Cczarijus
Simono
Daukanto
Chodzka
kolega
-
zawżera/gcyck rdżne AA:fa ż PrzywżZefe z Arckżwwm WZewżecArżego oraz z
f
y ze&rane dZa rozjaŚMŻeMia dziejów Lżkm/, Żmwdzż ż Rwsż pogfwzyc mogące,
tekstą. Štai jo pradžia, skirta pirmajam Chodzkos recenzuojamam dokumentų rinkiniui:
Pierwszy rękopism folio, zawierający kart liczbowanych 383, to jest stronic 766,
pracowicie zebrany i po większej części własnoręcznie spisany, przez jednego ze
znanych w piśmiennictwie żmudzkiem literata, nie chcącego wymienić nazwisko
swoje, zamyka w sobie zbiór przywilejów służących Żmudzi a znajdujących się w
księgozbiorze ś. p. Jerzego hr. de Bröhl Platera. Napis foljału tego następujący:
Jura immunitates et privilegia
Samogitarum
in unum collecta.
Pod napisem wizerunek chorągwi dawnych Żmudzinow: rycerz z podniesioną
nad głową dobytą szablą, pędzący na kształt pogoni litewskiej, konno: na tarczy
krzyż z dwiema poprzeczkami. U spodu napis: Vexillum Samogitarum. Jest to
przerys z dzieła Gwagnina str. 227.
Potem następuje Tablica zawierająca imiona Xiążąt i Królów, którzy przywileje i
różne swobody Żmudzinom nadali albo nadane zatwierdzili.
Tablica ta ma pięć podziałek.
1.) Wymienia Xiążąt litewskich począwszy od Witolda.
2) Rok wyniesienia Xiążąt na Xieztwo litewskie
3.) Data się obioru na Królów polskich.
4.) Rok ich śmierci lub abdykacji.
5.) Miały w niej być umieszczone imiona Starostów żmudzkich, po zgaszeniu
władzy xiążęcej, koleją obieranych, lecz ten poczet, zbieracz umieścił na końcu
foljału. NB. Takową listę Starostów żmudzkich, przesłałem już pierwej w wiernym
odpisie z przypisami, do zbioru dawnych przywilejów i Aktów, chroniących się
w Muzeum starożytności w Wilnie.
Cała tablica zawiera ubiegłego czasu lat 281. :/1392-1673/: (Kydfta Wiadomo^ o
dwdck Rgkopwrnack, 1. 1-2).
Išsamiai pristatęs lotyniškai parašytus rinkinio autoriaus komentarus, Chodzka
ilgiau sustoja prie būsimo leidinio pratarmės:
W następującej po tych dopiskach przemowie, także po łacinie utworzonej, może
potrebującej w wielu miejscach poprawniejszego stylu i pisowni, żałuje naprzód
zbieracz, iż braknie jego zbiorowi przywilejów, czterech najpierwszych chreścijańskich Xiążąt, wiele albowiem z takowych świadectw wyjawiłoby się szczegółów, tyczących się, obyczjow, ustaw, obrzędów religijnych, i całe życie starodawnych Żmudzinow. Dalej przebiega w krótkości dzieje Żmudzi, od czasu, gdy
zakon krzyżacki wtargnął do tej ziemi i stopniowo ją opanował. Zastanawia się
284
nad etymologią nazwań żmudzkich, skądinąd już nam wiadomą. Niższe stany
Litwinów, na pięć takowych dzieli części.
1.) Tarnas, zastawnik, cliens, fiduciarius, suivant,
2.) Kałpas servitor, sługa, serviteur
3.) Wergas niewolnik, servus :/l'esclave/:
4.) Nauiukas novus civis, osadnik, colon,
5.) Muzykas aeternus, to jest wieczne do roli przywiązany i posady swej zmieniać
nie mogący. Wyraz ten Mużykas wywodzi od wyrazu łotewskiego: Mużegas po
litewsku umżygas, znaczącego wieczysty. Później te odrębne nazwania ścierać się
i jednym wyrazem ogólnie zastępować się dawały. Wszystkich bez różnicy nazywano servi lub kmetones po sławiansku: chołopi, kmeci, muzyki.
Mówi o nazwiskach rodzin żmudzkich, ich zakończeniach, pierwiastkowym pochodzeniu i znaczeniu, o imionach męzkich i żeńskich; nareszcie przystępuje do
spisania Aktów i Przywilejów (plg. 3 pav.) (Kydfta Wiadomo^d o dwdck Rgtopwrnack,
1. 6-8).
Taigi nėra abejonių, kad Chodzkos komentuojamas rankraštis - tai Daukanto
parengtas Žemaitijos aktų rinkinys. Kiek kebliau su antruoju komisijai pristatomu
rankraščiu, nes jo aptarimui Chodzka skiria vos kelias eilutes:
Drugi rękopism, także folio, zawierający kart liczbowych 147, stronic 247, spisany
obcą ręką, bardzo czytelnie i poprawnie; przedstawia szczegółowy opis, w języku
dawnej Rusi, Zamku Włodzimierskiego, z wymienieniem Władyków, najpierwej
nim na Wołyniu rządzących (Kydfta Wiadomo^d o dwdck Rgtopwrnack, 1. 22).
Vis dėlto atrodo, kad ir šis tekstas gautas iš Daukanto. Juolab kad abu rankraščiai pristatomi kartu, tarytum sudarytų dvi skirtingas, tačiau vieno Chodzkai rūpimo dalyko dalis. Maža to, recenzentas pabrėžia, kad antrasis rankraštis buvo „spisany obcą ręką", kai tuo tarpu pristatydamas pirmąjį teigia, kad jis buvo „po większej części własnoręcznie spisany", t. y. Daukanto ranka (Krdf&a WWomog^ o dzodck
Rg&opigmack, 1. 22, 1). Antra vertus, duomenų, kad Daukantas būtų buvęs ir tokio
manuskripto savininkas, nėra. Tuo tarpu pirmasis Chodzkos recenzuojamas rankraštis gerai žinomas. Jau 1845 metų birželio 10(22) dienos laiške Narbutui Daukantas minėjo, kad jis turi Jurgiui Pliateriui priklausiusį Žemaičių privilegijų rinkinį,
kurį norėtų kada nors išleisti su dedikacija Pliateriui (Simonas Daukantas, Laiškas
Teodorui Narbutui [iš Sankt Peterburgo] į Šiaurius, 1845 06 10Į22], Simono DawibzMfo
nzgfaż. LażśW Teodorwż Nar&«f«ż. EpżgfoZŻMŻg dżaZogag, 539, 544, 549). Tikslios aplinkybės, kaip ir kada pas Daukantą pateko šis Žemaičių kapitulos iniciatyva atsiradęs
ir Pliaterio bibliotekoje pabuvęs rinkinys, nėra žinomos, tačiau aišku, kad Daukanto
netenkino jo turinys, jis rinkinį gausiai papildė, pats švariai perrašė^. Spėjama, kad
75 Plačiau apie tai žr. Zigmantas Kiaupa,
„Simono Daukanto parengti Lietuvos
Metrikos medžiagos rinkiniai", LATS 5.
285
Simonas Daukantas, Vilnius: Viltis, 1993,
111-114.
D o m i n i k a : C c zari j u s C h o d z k a
Simono D a u k a n t o kolega
-
/ T V ,
/
%
'
^!X?y?*ff^Łły
jĮa,/^4^^-'^
u/^fł.ł
y f \
.
^ "y
g
3 pav. 1862 metų Chodzkos rašinio Krótka WWomo^ć o dwdck Rgtopżsmock za
rdŻMe At&z i Przywüe/'e z Arckzwwm trokwżectiggo oraz z mże/sc ŻMMyck zebrane dZa
jzże/ow Litwy, Żr»Wzż i Rwsż posfwżyć mogê fragmentas;
LMAB RS, sign.: f. 18, b. 50, 1. 7
286
šį tekstą Daukantas baigė rengti apie 1857 metus^. Vis dėlto Žemaitijos aktų rinkinio atsiradimo istorija gana paini, žinomas ne vienas jo variantas. Šiuo požiūriu
Chodzkos pateikta informacija itin svarbi. Ji duoda galimybę pasvarstyti ne vienu
su šiuo rinkiniu susijusiu klausimu, iš kurių bene esminis būtų toks: ar Chodzka
analizavo fg paf; Žemaičių privilegijų rinkinio variantą, kuris dabar saugomas Rusijos mokslų akademijos bibliotekos Sankt Peterburge Rankraščių skyriuje? Gal, nepavykus mėginimams šį rinkinį išleisti Sankt Peterburge, o vėliau - ir Petro Smuglevičiaus lėšomis, Daukantas parengė dar vieną rinkinio variantą, šį kartą jo publikavimą siedamas su Vilniaus archeologijos komisija? Vis dėlto palyginus Chodzkos matyto ir Sankt Peterburge saugomo rankraščio aprašymus atrodo, kad esminiai dalykai (struktūra, komentarų, pratarmės turinys) sutampa, esama tik kai kurių
smulkių neatitikimų. Taigi greičiausiai tai vienas ir tas pats, tik šiek tiek pakoreguotas (vėlesnių šio rinkinio skaitytojų) manuskriptas. Ne mažiau įdomus būtų ir
kitas klausimas: kodėl Chodzka perdavė muziejui ne patį rankraštį, bet tik informaciją apie jį (nei pirmojo, nei antrojo Chodzkos pristatomo rankraščio Senienų muziejui dovanojamų daiktų registre nėra)? Galbūt Daukanto paprašytas tik netiesiogiai aiškinosi galimybę paskelbti jį komisijos lėšomis, juolab kad neseniai ji buvo
išleidusi Danilavičiaus rinkinį 5&%r&żec dżpZomafdw? Galbūt komisija susidomėjo
šiuo Daukanto darbu ir paprašė Chodzkos jį įvertinti, juolab kad ir anksčiau jis buvo recenzavęs kitus jai pateiktus darbus? Kada ir kokiomis aplinkybėmis Daukantas perdavė Chodzkai savo darbą?
Rašinyje Krdf&a Wiadomość o dzodck Rgkopz'smacb nerasime tiesaus atsakymo nė į
vieną iš šių klausimų. Chodzka tik sąžiningai perpasakojo recenzuojamų rankraščių turinį, vos porą kartų leisdamas sau pareikšti aštresnius vertinimus. Tačiau
šiame rašinyje yra kitų, ne mažiau svarbių detalių. Šis tekstas dar kartą patvirtina
glaudžius Chodzkos ir Daukanto ryšius. Chodzka - ne tik mokslo laikų kolega, bet
ir tarpininkas tarp Daukanto ir Vilniaus archeologijos komisijos. Būtent Chodzkai
buvo patikėtas tokio brangaus Daukantui rinkinio - Žemaitijos aktų - pristatymas
komisijai. Maža to, Chodzkos rašinys patvirtina anksčiau išsakytus spėjimus, kad
jis komisijai ir jai pavaldžiam muziejui buvo perdavęs ir daugiau Daukanto dovanų, visų pirma - istorinių dokumentų nuorašų (prisiminkime nuorodą į jau anksčiau komisijai pateiktą Žemaičių seniūnų sąrašą). Dar viena įdomi detalė: nors
Chodzkos tekstas neskirtas spaudai, tėra vadinamoji vidinė recenzija, Daukanto,
„jednego ze znanych w piśmiennictwie żmudzkiem literata", pavardė ir šį kartą
neminima - jam pačiam rgz'Waw/'aMf. Žinomas ne vienas pavyzdys, kai Daukantas
neviešino savo vardo net tada, kai atrodė, jog nebuvo jokio pagrindo tai daryti, kai
negrėsė nei cenzūra, nei tarnybos praradimas. Vadinasi, tai buvo sąmowmgaz pasirinkta pozicija, beje, gerai žinoma artimiausiems jo kolegoms. Iš tikrųjų gal „pir76 Kiaupa 1993, 114. Taip pat žr. »Simono
Daukanto Žemaičių privilegijų rinkinio
pratarmė", parengė Zigmantas Kiaupa,
287
LAŁS 5. Simonas Daukantas, Vilnius: Viltis,
1993, 207-209.
D o m i n i k a : C c zari j u s C h o d z k a S i m o n o D a u k a n t o kolega
miausia Daukantui buvo svarbu ne tiek autorystė, kiek jo darbų reikšmė"?^. Gal tai
rodo aukščiausią asmens sąmoningumo pasireiškimą? Juk yra duomenų, kad anonimiškai buvo paskelbtas ir ne vienas Chodzkos darbas. Prisiminkime ir anoniminius leidinio Wz'zgnmh' z RozfrzggßMia Naw&owe straipsnių (ne vienas iš jų gali būti
pavadintas solidžia istorine studija) autorius, kurių vardus šiandien galime tik
nuspėti iš kitų, šalutinių, šaltinių. Beje, tarp tų autorių būta ir ne vieno Daukanto
pažįstamo. „Zaprawdę, kto za życia nie szukał chwały, godzien potrzykroć być
wielbionym po śmierci!" - taip 1861 metų gruodžio 11(23) dieną Vilniaus archeologijos komisijos posėdyje apie Daukanto kolegą Homolickį sakė Kirkoras (Adomas Honorijus Kirkoras, Ataskaita apie Mykolo Homolickio rankraštinį palikimą,
1. 190). Šiame kontekste visai kitaip atrodo ir Daukanto nuostata Vilniaus archeologijos komisijos atžvilgiu - z%go&enopaż ;g remfz, &ef jai
5. APIBENDRINIMAI. Pavyko atkurti vos kelis Dominiko Cezarijaus Chodzkos ir Simono Daukanto bendravimo epizodus - tik tiek, kiek leido šiandien prieinami archyviniai šaltiniai. Tačiau net ir paviršutiniška, tyrinėjimų ir šaltinių stokos
apribota Daukanto ir Chodzkos ryšių rekonstrukcija suteikia galimybę pamatyti
h'gk h'tokz' Daukantą. Nepaisant gana kuklios materialinės padėties, Chodzka, skirtingai nuo Daukanto, priklausė kitam visuomenės sluoksniui, daug lėmė ir garsi
pavardė, jau savaime išskirianti jį iš aplinkos. Juo labiau įdomi jo draugystė su
Daukantu. Būtent per Chodźką Daukantas išlaikė ir savo ryšį su Vilniumi. Sunku
pasakyti, kiek artima Daukantui galėjo būti Chodzkos namų, vadinamojo „Bokšto
dvarelio", ilgainiui tapusio savotišku kultūros centru, atmosfera, tačiau akivaizdu,
kad tie namai ir jam buvo atviri. „Żaden naukowy lub artystyczny turysta nie mijał
nigdy tego ogniska, znajdując w onem wskazówki, ciepło swojskie, uznanie, poradę", - taip apie „Bokšto dvarelį" rašė Aleksandras Jelskis (Jelski [1898], 75). Kad
ir kaip ten būtų buvę, „Chodzkos veiksnio" Daukanto biografijoje jau negalime
ignoruoti.
Ši aplinkybė kelia ir daugiau svarstymų. Ar šiandien galime nekreipti dėmesio
ir į kitus ženklius Daukanto kontaktus? Vis dar labai mažai tyrinėti jo ryšiai su
Mykolu Homolickiu - viena įdomiausių to meto asmenybių, žinomu ne tik dėl savo
mokslo darbų, bet ir dėl aktyvaus visuomeninio gyvenimo - iš pradžių LZofzojo
kgf«Dzo (reformuotoje) ložėje, o vėliau ir viešose organizacijose - Vilniaus medicinos
draugijoje ir Vilniaus archeologijos komisijoje. Kaip mokslinę sensaciją galima pateikti ir faktą apie galimus Daukanto kontaktus su kita įspūdinga asmenybe iškiliu Vilniaus meno mokyklos auklėtiniu, dailininku ir visuomenės veikėju, „šubravcu" ir „antispindulinguoju" Vincentu Smakausku. Net ne itin gili kai kurių
tekstų ir dokumentų analizė rodo, kad tarp jų būta bičiulystės, galbūt siekiančios
77 Saulius Pivoras, ,/Vargo pelė': Lietuvos
naciona linės istoriografijos pradininkas Si-
288
monas Daukantas", LAŁS 5. Simonas Da%bmks, Vilnius: Viltis, 1993, 73.
net Vilniaus gimnazijos laikus^. Tačiau bene mažiausiai pateisinama atrodo kita
„balta dėmė" Daukanto biografijoje - jo santykiai su Pranciškumi Malevskiu vienu labiausiai išsilavinusių to meto žmonių, vienu iš filomatų lyderių, jų ideologu. Malevskis, leidinio TygodMik Peferg&wrg&ż steigėjas (kartu su Malinovskiu),
ilgainiui tapo centrine išeivių iš Lietuvos Sankt Peterburge figūra^. Kaip asmuo,
turintis tiesioginį ryšį su Lietuvos Metrika, buvo labai svarbus ir istorikų bendruomenėje. Daukanto ir Malevskio pavardes visai greta matome jau 1815 metais - tarp
geriausių Vilniaus gimnazijos mokinių^. Apie artimesnius jų ryšius Vilniaus universitete duomenų nėra, tačiau Sankt Peterburgo laikotarpiu Malevskis turėjo suvaidinti nemenką vaidmenį Daukanto gyvenime, ir ne tik kaip tiesioginis viršininkas. Iš tikrųjų sunku įsivaizduoti Daukantą kaip namų spektaklio Malevskiu namuose Sankt Peterburge dalyvį. Spektaklio, kurio scenarijaus autorius - pats Tomas Žanas".
Suprantama, pagrindinė Daukanto asmenybės, jo išskirtinumo paslaptis glūdi jo
kūryboje, jo tekstuose. Tų tekstų atsiradimą sąlygojo ne vienas veiksnys, taip pat ir
Daukanto apZŽM&%. Ir toji aplinka buvo daug spalvingesnė, negu iki šiol manėme. O
Esu dėkinga Zitai Medišauskienei, atkreipusiai m a n o dėmesį į vieną Smakausko
teksto «Wspomnienie Trok w 1822 r."
(Afkenaewm 5, 1841, 157-181) fragmentą.
Rašinys skirtas žymiajai Smakausko
mokslinei ekspedicijai į Trakų pilį, tačiau
viename iš šio teksto prierašų dailininkas
pasakoja ir apie tai, kaip 1823 metais, keliaudamas į Sankt Peterburgą, Rygoje aplankė vieną savo bičiulį - »przyjaciela, a
niegdyś W i e g e JPana D...", kurį jis apib ū d i n a ir kaip uolų Žemaičių senienų tyrėją - »gorliwego speracza starożytności
Ż m u d z k i c h " (p. 179-180). Smakausko
aprašytas pokalbio su šiuo asmeniu turinys (Kauno P e r k ū n o namai) leistų manyti,
kad tasai »JPan D../' - ne kas nors kitas,
bet Daukantas. Abejonių kelia tik Smakausko n u r o d y t a susitikimo data - 1823
metai, nes manoma, kad Daukantas Rygoje apsigyveno 1825-aisiais (Merkys
1991, 59-60). Iš tikrųjų archyviniai šaltiniai rodo, kad p a t s Smakauskas datų nesupainiojo - Rygoje jis lankėsi kaip tik
1823-iaisiais. Tačiau ar jau tuomet jis ten
galėjo susitikti su Daukantu? Šiandien žin o m i d u o m e n y s rodytų, kad negalėjo
(Merkys 1991, 55-58). Tačiau turint omenyje, kad 1823-1824 metų Daukanto
biografijoje vis dar yra p a k a n k a m a i d a u g
289
spragų, į Smakausko informaciją vertėtų
įsiklausyti. Juolab kad nėra abejonių, jog
Smakauskas - D a u k a n t o pažįstamas ne
tik iš Vilniaus universiteto, bet dar iš Vilniaus gimnazijos laikų, tai patvirtina ir
jau minėti gimnazijos mokinių sąrašai.
Vladas Drėma aprašo šį Smakausko susitikimą, tačiau »JPan D..." identifikuoti
nemėgina (Drėma 2001, 20).
79 Plačiau apie tai žr. Zbigniew Sudolski,
»Franciszek Malewski - od konspiracji ku
ugodzie", Arckiwum /Hofnafdzo 2. Listy z
zesłania. Krąg Franciszka Makzostiego i /dze/a
/eźowstiego, zebrał, opracował i w s t ę p a m i
opatrzył Zbigniew Sudolski, Warszawa:
W y d a w n i c t w o A n c W , 1999, 10-21.
80 Kur;er Litewski 53 (3 Lipca), 1815. Beje, šalia D a u k a n t o ir Malevskio šiame sąraše
yra ir Smakausko pavardė.
ai [Tomasz Zan,] »Obchód trzeciej rocznicy
u r o d z i n Jana Bożego [Malewskiego] 8
marca 1841 w Piotrogrodzie, stolicy Finnów", Archiwum /Homafdzo 2. Listy z zesłania. Krgg Franciszka Makzostiego i /dze/a /eźowstiego, zebrał, opracował i w s t ę p a m i
opatrzył Zbigniew Sudolski, Warszawa:
W y d a w n i c t w o Ancker, 1999, 39-42. Tarp
kitų šio spektaklio dalyvių yra ir »Dowkont", t. y. Daukantas (39).
D o m i n i k a : C c z a r i j u s C ho d z k a
-
ir Daukantas jai daug artimesnis, negu drįsome tikėtis. To įrodymas - ir Lietuvos
mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas Dominiko Cezarijaus
Chodzkos rankraštis.
CHODŹKĄ, DoMiNiKAS CEZARiĮus, 1835 12 05(17): Laiškas Juozapui Zavadzkiui iš
Zarakovo į Vilnių, LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 396, 1. 162-163.
CHODZKA, DoMiNiKAS CEZARIUS, 1836 08 08(20): Laiškas [Juozapui?] Zavadzkiui iš
Zarakovo į Vilnių, LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 396, 1. 181-182.
CHODZKA, DoMiNiKAS CEZARiĮus, 184112 14(26): Laiškas Mykolui Balinskiui, VUB RS,
sign.: f. 22, b. 144 [be lapų numeracijos].
CHODŹKO, DĮoMiNiK] C[EZARY], 1857 05 05(17): „Do Komissji Archeologicznej Wileńskiej od niżej podpisanego Odezwa", VUB RS, sign.: f. 46, b. 5, 1. 70.
CHODŹKO, DĮoMiNiK] CĮszARY], 1861 03 11(23): „Do Komissji Archeologicznej Wileńskiej od niżej podpisanego Odezwa", VUB RS, sign.: f. 46, b. 17, 1. 42.
CHODŹKO, DOMINIK [CszARY], 1861 09 11(23): „Do Komissji Archeologicznej Wileńskiej od Jej Członka-Spółpracownika Wiadomość", VUB RS, sign.: f. 46, b. 17,1. 151152.
DAUKANTAS, SiMONAS, 1844 10 28(11 09): Laiškas Adomui Zavadzkiui iš Sankt Peterburgo į Vilnių, LVIA, f. 1135, ap. 7, b. 400, 1. 61.
[DAUKANTAS], SiMONAS, [be datos]: Laiškas Dominikui Cezarijui Chodzkai, LMAB RS,
sign.: f. 7, b. 1536, 1. 1, 2v.
KIRKORAS, ADOMAS HoNORi;us, 1861 12 11(23): Ataskaita apie Mykolo Homolickio
rankraštinį palikimą, VUB RS, sign.: f. 46, b. 18, 1. 180-191.
Krdfta Wiadomo^d o dw&k Ketopz'sMzack zaiM'eya/įCĮ/ck rdżne .Atfa z' Przi/wzZe/e z
oraz z mz'e/'sc ZMMi/ck zebrane dZa roz/a^MzeMŻa dzze/'ow Lzkoi/, Zmwazz z
Żyd wzorce, 1862 01 11(23), LMAB RS, sign.: f. 18, b. 50.
zapytań byZemw wczMz'owz WzZenstzego UMz'wersyfef« DomzMŻkowz Ckodźce z poZecenża
/aĆMŹe WżeZmoŻMego v4th/aZMego TayMego j(adcy SeMafora z tawaZera NowoszZcowa - dZa odpowzedzz dane, 1824 04 14(26), LVIA, f. 567, ap. 2, b. 1532, 1. 170-173v.
Spzs q/żar tfdre wpfi/MeĄ/ do Mwzew?» Sfarożyhio^dz od 11 SfyczMŹa 1856 rfotuj, VUB RS, sign.:
f. 46, b. 173.
TIŠKEVIČIUS, EUSTACHIJUS; PIOTRAS BEZSONOVAS, ALEKSANDRAS
RAČINSKIS,
1866 02 03(15): Senienų muziejaus rinkinių perdavimo aktas, VUB RS, sign.: f. 46, b. 25,
1. 1-24.
Xzega wpzsowa OäWzzafu »aut Zzferafuri/ z szfut wyzwoZoMi/ck utrzI/TMi/waMa przez Dzzetana tegoż
oddzźafw, 1813 09 01(13)-1814 06 30(12), VUB RS, sign.: f. 2 - KC103.
Xzega wpzsowa sfwdeMfow Mper[aforstzego] WzZeńIstzego] UMz'w[ersĮ/kfw] »a r[ot] 1814 z 1815,
VUB RS, sign.: f. 2 - KC74.
Xzega wpzsowa wczMzdw UMZwersI/fef« 1816. / 1817r., VUB RS, sign.: f. 2 - KC75.
290
Xz'gga zapz'sw pyzyckodz^cyckz odckodz^cyck wczMz'dw Wassy frzede; z yotu 1810 »a yot 1811 [G:'7MMazzwrn WzZeMstzego], LVIA, f. 567, ap. 2, b. 206, 1. 59v-64.
Xz'gga zapz'sw pyzyckodz^cyck z odckoazgcyck wczMz'dw Wassy (rzecze; z yotu 1812 »a yot 1813 [GzmMazzwm WzZeMstżego], LVIA, f. 567, ap. 2, b. 206, 1. 109-112.
Xz'ega zapz'sw pyzyckodz^cyck z odckodz^cyck wczMz'dw Wassy czwayfe; z yotw 1813 »a yot 1814
[GzTMMazzwTM WzZeMstzego], LVIA, f. 567, ap. 2, b. 206, 1. 128v-130.
Xz'ega zapz'sw pyzyckodzįCĮ/ck z odckodzįci/ck wczMŻdw Wassy pż^fe; z yotw 1814 »a yot 1815 [GzmMazzwm WzZeMstżego], LVIA, f. 567, ap. 2, b. 206, 1. 159v-161.
Xz'ega zapz'sw przyckoazgci/ck z odckodz^cyck wczMzdw Wassy szdsfe; GzmMfazzwW WzZeństfzegoJ z
1815 »a 7-ot 1816, LVIA, f. 567, ap. 2, b. 206, 1. 189v-190.
[AKiELEWicz, MiKOŁA;,] 1858: „Odezwa do Redakcyi Tetz WzZeMstże; starego Ziemianina
Litewskiego", Teta WzZeMsta 3, 379-382.
ALEKSANDRAVIČIUS, E c i D i Į u s , 1989: KwZfwrzMzs gį;ūdzs Lzefwpo;'e 1831-1863 mefazs. OrgaMzzaczMŻaz tuZtwyos wgdymo aspetfaz, Vilnius: Mokslas.
.ArckzwwTM ^żZoMzafdw. Lzsti/ z wzezzenża, zebrał, opracował i wstępami opatrzył Zbigniew
Sudolski, Warszawa: Wydawnictwo y^Mckey, 2000.
v4wfogra/^ kokkcfjos WakgYzs, sudarė DĮanutė] Labanauskienė, Vilnius: Lietuvos TSR mokslų
akademijos Centrinė biblioteka, 1989.
BiELiŃSKi, JÓZEF, 1899-1900: UMZwersyfef WzZeMstz (1579-1831; 1-3, Kraków: druk W. L.
Anczyca i Spółki.
B [iKžiš] KA M [YKOLAs], 1937°: „Chodźką, Dominikas Cezaris", Lżefwpż&ko;z eMczWopedz)a 5,
Kaunas: Spaudos fondas, 390-391.
BiKžišKA, M[YKOLAs], 1937^: „Simano Daukanto biblioteka", XXVH tMi/gv ^%#74 ^ a « gz)os mefraZfzs 2, 59-70.
[BiRžišKA, MYKOLAS?,] 1954: „Domininkas Cezaris Chodźką", LzefwM^ eMczWopedz)a 3,
Boston: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 532.
CHM[iELOwsKi], PĮioTR], 1893: „Chodźko Borejko Dominik Cezary", WzeZta eMcyWopedya powszecÄMa zZwsfrowaMa 11, Warszawa: nakład i druk S. Sikorskiego, 762-763.
CHODŹKO, DOMINIK [CEZARY], 1821: „O koniecznych zmianach w e względzie naukowym i administracyjnym, czytane [na posiedzeniu powszechnem] 14-go maja 1821",
/lyckzwwTM ^żZoMzafdw 2. Afafenafy do kzsfon/z fowayzysfwa ^żZoMzafdw 2, wydali Stanisław
Szpotański i Stanisława Pietraszkiewiczówna, Kraków: nakładem Polskiej Akademii
Umiejętności, Skład Główny w Księgami G. Gebethnera i Sp. w Krakowie, Gebethnera
i Wolffa w Warszawie, 425--129.
C[HODŹKo] D[oMiNiK], 1839: „Chodakowski (Zoryan Dołęga)", EMcyWopeaya powszeck»a. Zbżdy wżadomo^cz Ma/pofrzebMze/szyck dZa wszysftzck sfaMdw 4 (C-Czyż), 270-272.
[CHODŹKO, DOMINIK CszARY,] 1842": „ListyChodakowskiegodojednegozkrewnych
pisane (z autentyku udzielone)", .AfkeMaewnz 1, 227-230.
291
Dominikas
Simono
Cczarijus
Daukanto
Chodźką
kolega
-
[CHODŹKO, DOMINIK CEZARY,] 1842^: „Listy ZorjanaChodakowskiego^y^keMaewm 4,
203-218.
C[HODŹKo], D[oMiNiK] [CEZARY], 1842": „Szach Hussejn, święto muzułmanów Szhidow w Derbencie (Przekład z pism A. Marlińskiego)", AfkeMaewm 1, 178-186.
CHODŹKO, D[oMiNiK] C[EZARY], 1847: „Leon Borowski. Wspomnienie", y4fkeMaew7Ml,
115-151.
CHODŹKO, D[oMiNiK] C[szARY], 1856: „Agłona. Kościół i klasztor oo. Dominikanów,
w Inflantach. Wiadomość ze świadectw wiarogodnych zebrana", PaMzzgfMzA: ReZzgz/MOMoT-aZMi/ 8, 121-165; 9, 241-265.
CHODŹKO, DOMINIK C[EZARY], 1857: „Wzmianka o życiu i pismach Adama Czarnookiego", Teta WzWskz, 277-303.
CHODŹKO, DOMINIK C[szARY], 1858°: „Jan Chodźko. Obrazek życiorysowy", Teta
WdeMskz, 271-352.
CHODŹKO, DĮoMiNiK] C[EZARY], 1858^ „Notaty Jana Czeczota", Pamzghzzk ReZzgz/MOMoT-aZMi/ 2, 193-198.
CHODŹKO, DĮoMiNiK] CĮszARY], 1858": „Kościół i klasztor Panien Benedyktynek w
Wilnie", Pamzghzzk ReZzgz)MO-Mo7-aZMĮ/ 5, 481-514.
CHODŹKO, DĮoMiNiK] C[EZARY], 1862: „Zbiór niektórych wspomnień, posłużyć mogący do dziejów B. Uniwersytetu w Wilnie", Pismo ZMorowe WzZeMstze, 213-222.
CHODŹKO, DĮoMiNiK] C [ E z A R Y ], 1863°: „Jan Fryderyk Wolfgang, professor farmacyi,
farmakologii i chemii policyjno-sądowej, w. b. Uniwersytecie Wileńskim", Przegiąć
EwT-ope/stz 3, 145-162.
CHODŹKO, DĮoMiNiK] CĮszARY], 1863^: „Wstęp tłumacza", Przegfga' Ewyope/stz 3,
251-262.
CHODŹKO, DĮoMiNiK] C[EZARY], 1863": „Wyjątek z pamiętników życiorysowych Jana
Piotra i Józefa Franków, spisanych przez samegoż Józefa Franka, tyczące się ich pobytu
w Wilnie, przekład z autentycznego w języku francuzkim rękopismu", Przegi^d Ewrope/stz 3, 251-312; 503-578; 4, 47-118; 257-296; 499-543; 5, 1-59.
DRĖMA, VLADAS, 2001: VmcEMfas Smatawstas, Vilnius: Dailės akademijos leidykla.
Dzz'efa Kazzmzeyza ByodzzMstżego, zoydaMze zupeZne z powzMożoMe pzsMzamz dofga" drwtzem MzeogfoszoMi/ck 1-10, Wilno: nakład i druk Teofila Głucksberga, 1842-1844.
EMCi/Wopeaya powszeckna. ZWy wzadoMzodcz Ma/po(TzebMze/szĮ/ck dZa wszysftzck sfaMdw 4 (CCzyż), Wilno i Warszawa: nakładem Teofila Głucksberga, księgarza i typografa Cesarskiej wileńskiej akademii med. chirurg, i szkół Białoruskiego naukowego wydziału.
i Aug. Emm. Głucksberga, księgarza, przy ulicy Miodowej, numer 497, pod filarami, 1839.
EsTREicHER, K[AROi], BzWzogra/za Pokta XIXsfdZecźa 1 (A-F), 1872: Kraków: czcionkami
drukami c. k. Uniwersytetu Jagiellońskiego, pod zarządem K. Mańkowskiego.
GRišKAiTĖ, REDA, 1996: „Simono Daukanto ir Teodoro Narbuto epistolinis dialogas",
SzMZOMO DawtaMfo ya^faz. Laz'&kaz Teodorwz Naybwfwz. Epz'sfoZzMz's dżaZogas, Vilnius: Mokslo ir
enciklopedijų leidykla, 11-170.
292
ŚLiwiNA [KiRKOR, A o AM HoNORY], 1859: Pyzeckadztz po Wz'ZMze z;'egooWzcack,
wydanie drugie, poprawione, dopiskami uzupełnione i planem miasta ozdobione, Wilno: nakład Maurycego Orgelbranda.
NOWSKI, LuowiK, 1939: S?owMZ% bz'o-bz'Wz'ograßczMI/ dawnego UMz'wersyfef« WzZeMSJWego,
wydany pod kierunkiem Ryszarda Mienickiego, przy spółudziale dr Marty Burbianki
i dr Bogumiła Zwolskiego, Wilno: nakładem Towarzystwa Przyjaciół Nauk w Wilnie,
z zasiłku Funduszu Kultury Narodowej Józefa Piłsudskiego, Skład Główny w księgarni
św. Wojciecha w Wilnie, 63-64.
i, ALEXANDER, [1898]: „Cztery życiorysy z epochi mickiewiczowskiej: Dominik
Chodźko", Kszega Pamźgftowa »a «czczone sebie; yoczMzcy «yodzzM v4dawza Mzctzewzcza
(1798-1898) 2, Warszawa: nakład Bronisława Natansona, Skład Główny w księgarni
Jana Fiszera, Nowy świat 9, Petersburg: K. Grendyszyński, Kraków: G. Gebethner i
Spółka, 74-77.
KiAUPA, ZIGMANTAS, 1993: „Simono Daukanto parengti Lietuvos Metrikos medžiagos
rinkiniai", L/US 5. SzmoMas Dawtanfas, Vilnius: Viltis, 104-117.
[KiRKOR, ADAM HoNORY?,] 1863: „Dommik Cezary Chodźko", BwjtgHCKUüBecfMHUK 71
(27 MiOHa), 6.
K[ossARZEWSKi], A[MBROZY], 1859: „Znaczenie języka litewskiego we względzie naukowym", Pzsnzo Zbzoyowe WzZeMstze, 163-175.
K[ossARZEWSKi], A[MBROZY], 1862: „Rzecz o litewskich słownikach", Pismo Zkomwg
WzZeMstze, 133-212.
KRASZEWSKI, J[ózEF] I[cNACY], [1972]: PamżefM&z, opracował Wincenty Danek,
Wrocław-Warszawa-Kraków-Gdańsk: Zakład Narodowy Imienia Ossolińskich.
LEBEDYS ĮĮuRGis], 1947: „Simano Daukanto biblioteka", Lz'efwM^ Zz'ferafwros ZMsfzfwfo
1, 51-72.
„Listy Teodora Narbutta do d-ra Anicetego Reniera w Wilnie (Szawry, 1846 r.)",
MMa 14, 1888, 427-428.
z podydżi/ /WoMzego Edwayoa OdyMca (z Wayszawy do Rzym«,) 2, Warszawa: nakład
Gebethnera i Wolffa, 1875, 398-407.
MALiszEWSKi, EowARD, 1928: BżbZ/ograâ pamzehiztd«; poZstz'ck z PoZstz do(Į/czįci/ck (drwtz ż
rękopisy,), Warszawa: Towarzystwo miłośników historji.
MERKYS, VYTAUTAS, 1991: SzTMOMas DawtaMfas, VUnius: Vyturys.
MORAWSKI, STANISŁAW, 1959: KzZta Zaf mWo^cz mo/e; w WzZMze (1818-1825^, opracowali i
wstępem poprzedzili Adam Czartkowski i Henryk Mościcki, do drugiego wydania
przypisy przejrzała i uzupełniła Maria Demałowicz, Warszawa: Państwowy Instytut
Wydawniczy.
OoYNiEC, A[NTONi] E[owARo], 1872: „List do Redaktorki KyoMztz RodzzMMe;'", KyoMzta
RodzzMMa, 165-167.
PivoRAS, SAULius, 1993: „'Vargo pelė': Lietuvos nacionalinės istoriografijos pradininkas
Simonas Daukantas", LAIS 5. Sz'moMas DawkaMfas, Vilnius: Viltis, 69-89.
293
D o m i n i k a : C c z a r i j u s Ch
ALDONA, 2001: „Jozefas Frankas ir jo .AfszTMZMZMzaz", /oze/hs
apz'e yz'ZM% iš prancūzų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė, Vilnius: Mintis.
rzMtzMŻaz. Lzefwpos TSR MotsZy atademz/os CeMfrzMės bzbZzoktos XI-XX anzžzy MMÔMdz^ frwMzpa apžoaZga, sudarė VĮladas] Abramavičius, Vilnius: Lietuvos TSR
Mokslų akademija, Centrinė biblioteka, 1963.
„Simono Daukanto Žemaičių privilegijų rinkinio pratarmė", parengė Zigmantas Kiaupa,
1993: LAIS 5. SzmoMas DawhzMfas, Vilnius: Viltis, 207-225.
DawtaMfo ya^faz. Laz'&kaz Teodorwz Naybwfwz. EpzsfoZzMz's dżaZogas, parengė Reda Griškaitė,
1996, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.
Z% poWa-rossĮ//sto-^raMC«ztz, wfożoMy »a wżdy słownika LzMdego, sfowMz'tdw yUłzdemzz rosz ^raMCMztż^/, podfug Ma/poZMze/szĮ/ck wi/daM, powMożoMy wyrazamz kckMŻczMemż
gafgzz Mawt z tMMSzfdw, przez fowarzysfwo tzZtu wczoMyck, 1 (A-O), Wilno:
nakładem i drukiem Teofila Głucksberga Księgarza i typografa Cesarskiej Wileńskiej
Medyko-Chirurgicznej Akademii i Szkół Białoruskiego Naukowego okręgu, 1840 =
MOAbCKO-poccuūcKO-0paH({Į/3CKUū, cocmaaAgHHMū mo Mpuatep
POCCUŪCKOŪ U ^pgHt(Į/3KOŪ, COOÖpgJHO MOCAg^HU^t MjßßHMJLM UZ,
gaMU mo paaHtLM Hm/KAM u ucKi/cmaaM, uaßßH oßzêcmao^t
Z, 1 (A-O), BMALHa: neqaTaHL M^ĄMBeHMeM T. FLiMKcGepra TMnorpacį)a
M
MMnepaTopcKOM BiLieHCKOM Me/IMKO-XMpypnnecKOM AxaêMMM M
BeôpyccKaro YêGnaro Oxpyra, 1840.
SMOKOWSKI, WiNCENTY, 1841: „Wspomnienie Trok w 1822 r/', AfkeMaewm 5, 157-181.
SuDOLSKi, ZsiGNiEW, 1999: „Franciszek Malewski - od konspiracji ku ugodzie", ArcMWMTM^żZoMzafdw 2. Lzsti/ z zesfanża. Krgg FraMczszta AfaZewstzego z /dze/h /eżowstzego, zebrał,
opracował i wstępami opatrzył Zbigniew Sudolski, Warszawa: Wydawnictwo AMcker,
10-21.
TuKKOwsKi, TADEUSZ, 1937: „Chodźko Dominik", PoZstz SfowMzt Bzogra/żczMy 3, Kraków:
nakładem Polskiej Akademii Umiejętności, Skład Główny w księgarniach Gebethnera
i Wolffa, 381-382.
WaZeMh/Ma. Dramzaf w pzgczw attack Fre/faga, przełożył DĮominik] CĮezary] Chodźko, Wilno:
nakład wydawnictwa drukarni A. H. Kirkorą i sp., 1860.
WzmżaMta o życzM z pzsMzack Kazzmzerza BrodzzMstzego, tfdrį z zebraMyck w ye^MO wspo/MMzeM
sAre^Zzf DoTMZMzt Cezary Ckodźto, Wilno: nakład i druk T. Głucksberga, księgarza i typografa szkół Białoruskiego] nauk[owego] okr[ęgu], 1845.
ZALESKA STANKiEwiczowA, IRENA, 1935: Pens/e żeMstze w WzZMŻe (1795-1830^, Wilno:
Wydawnictwo Magistratu m. Wilna.
[ZAN, ToMASz,] 1999: „Obchód trzeciej rocznicy urodzin Jana Bożego [Malewskiego] 8
marca 1841 w Piotrogrodzie, stolicy Finnów", y4rckzww7M^żZoMzafd«; 2. Lzsfy z zesłanźa. Kr^g
FraMczszta AfaZewstzego z /dze/h /eżowstzego, zebrał, opracował i wstępami opatrzył Zbigniew Sudolski, Warszawa: Wydawnictwo AMcker, 39-42.
Życzę Na/dw. PaMMy, przez v4»Me Afaryį fHawfe/ewz'ZZeJ, przekład Cezaryi i Dominika
Chodźków, Wiłno: nakład A. Assa, druk Marcinowskiego, 1857.
294
Życie Smsfry Mzfoszerazźa Różami, według dziełka francuskiego Wice-hrabi Melę (Melun) po
polsku opowiedziane, Wilno: w drukarni A. Syrkina, 1862.
pi/KOMUCH(KO Om^gAgHtUl BttAgHCKOŪ MĮ/0AU4H0Ū ßuÂUOmeKU. BWMI/CK MJimMŪ,
0A3BMaH /ĮoGp^HCKMM], BnAŁHa: TMnorpa<Į)Ma „PyCCKMM HoMMH", 1906.
DOMINIKAS CEZARIJUS CHODZKA —
COLLEAGUE OF SIMONAS DAUKANTAS
Summary
Dominikas Cezarijus Chodzka (Dominik Cezary Chodźko, 1796-1863) was a literary
activist, translator, educator, and a member of Vilnius Archeological Commission. Most
of his life Chodzka spent in Vilnius, Lithuania.
This article was inspired by the discovery of Chodzka's manuscript Krófhz Wiadomość
o dwdck RgtopzsTMack zazMera/įci/ck rdżne .Atfa z Przi/wzZe/e z .Arckmwm troZezMectzego oraz z
TMz'e/'sc ZMMi/ck zebrane dZa roz/a^MzeMŻa dzźe/ow Lzkoy, Źmwdzz z Rwsz pos?«żi/d mogące (v4 Skorf
Note o» Two AfaMwscrz'pk fkaf CoMfazM oarz'ows v4ck and Prz'pz'Zeges OngzMafzMg yrom fke Karańws [KÖMz'gsberg] y4rckz'pe and Ofker Locafz'oMS, wkz'ck Mz'gkf Šerpe fo EzpZaz» fke Hzsfory o/
Ża, o/ Lzfkz/aMzaM LowZaMds [Samogzfza], and o/ Rwssża. It is kept in the Library of the
Lithuanian Academy of Sciences, Vilnius, call number f. 18 - 50). This text (dated January
11 [23], 1862) was addressed and dedicated to the Vilnius Archeological Commission.
Analysis has revealed that the documents (or at least one of them—CoHecfz'oM o/ LzfkwaMŹaM
LoWaMd" .Acfs [Pn'Weês]) described in Chodzka's manuscript are directly linked to the wellknown historian Simonas Daukantas (1793-1864). This circumstance enabled me not only
consider Chodzka's relation to Daukantas, but also Daukantas' relation to the Vilnius
Archeological Commission and broadly speaking—Daukantas' ties with the Vilnius elite
itself. I have also described Chodzka's biography in detail since activity of this literary
figure is still little researched.
None of Chodzka's printed texts contain any hints about Daukantas or his works. Still
using archival data I could prove that Chodzka and Daukantas knew each other from the
period when they had attended high school. They kept in touch later as well. This is
proved by fragments of Daukantas' letters to the historian Teodoras Narbutas (1784-1864)
as well as by one previously unknown to scholars, Daukantas' manuscript of his letter to
Chodzka (Library of the Lithuanian Academy of Sciences, call number f. 7 1536, p. 1, 2v).
The tone of this letter demonstrates a close and even very friendly relation. Daukantas
wished to see Chodzka in the position of corrector of the periodical Acfa Lz'fkwaMorw?»
planned for future publication. It means that Daukantas had great trust in Chodzka and
valued not only his education but honesty too.
There were more things in common between Daukantas and Chodzka. Both were
interested in literature and history, both possessed not only rich collections of books but
295
Dominikas
Simono
Cczarijus
Daukanto
Chodzka
kolega
-
also collections of old documents. They used to exchange books and copies of documents
as well as their own books (editions) with each other. The fact that in the summer of 1861
Chodzka presented Daukantas' book Da/Mes Źźama/fzd (Songs of LowZand LzfkwaMzaMS,) as a
gift for the Vilnius Archeological Commission can be explained by that exchange. It is very
possible that Chodzka gave more of Daukantas' books (editions) to the Commission. In
this context the fact that Chodzka also presented his own written opinion about Daukantas' CoZZechoM 0/ LzfkwaMŹaM LowZaMd .Acfs (PnWeges,) as a gift to the Commission appears
in a different light. Chodzka and Daukantas kept in close touch. Chodzka was not only
a colleague from the high school; he was also a mediator between Daukantas (living
outside Lithuania) and the Vilnius Archeological Commission. It was namely Chodzka,
whom Daukantas trusted to describe and present such a valuable manuscript to the
Commission. In addition, Chodzka's text supports considerations that he had turned over
more of Daukantas' gifts to this Commission, first of all, copies of historical documents.
I could uncover only some episodes of Dominikas Cezarijus Chodzka's communication
with Simonas Daukantas inasmuch as present-day archival sources permitted. But even
this draft reconstruction of Chodzka's and Daukantas' relations permits us to see a sZz'gkfZy
dzjffereMf Daukantas from what we are used to. It is true that the most prominent characteristics of Daukantas' personality lay in his creative works, in his texts. These texts were
influenced by many factors, the milieu among others. Daukantas' milieu was much more
diversified than has been so far assumed. He actively participated not only in Lithuanian
speaking culture, but also in the Vilnius elite milieu. The proof of that is Dominikas
Cezarijus Chodzka's manuscript Krófhz Wiadomość (A Skorf Nok) at the Library of the
Lithuanian Academy of Sciences in Vilnius.
REDA GaišKAiTĖ
Lietuvos isfon/os
Kražių g. 5
LT-2001
eZ. p.
Gauta 2003 m. gegužės 1 d.

Straipsnis - Lituanistika

Transkrypt

Podobne dokumenty

Bezdonių laikraštis Nr. 1

Dyskursy Władzy - Wydział Nauk Społecznych

W roku 982 islandzki awanturnik Eryk Rudobrody został skazany na

Jūratė Sučylaitė -------------------------------------------------------------

Elena Karnauskaitė, „Iš smilčių. Eilėraščiai”, Leidykla VAGA, Vilnius

Rudaminos Švč. Trejybės bažnyčios statyba XVIII a. ir naujas vardas

Messerschmitt Bf 109