aleksandro stulginskio universitetas

ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS
EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS
6-oji tarptautinė mokslinė - praktinė konferencija
6th international academic - practical conference
LIETUVOS KAIMO VIETOVIŲ
KONKURENCINGUMO STIPRINIMAS:
GEROJI PATIRTIS
EXAMPLES OF GOOD PRACTICES IN
STRENGTHENING THE COMPETITIVENESS OF THE
LITHUANIAN RURAL AREAS
STRAIPSNIŲ RINKINYS
AKADEMIJA, 2014
ISSN 2029-1663
ISSN 2351-6909 (Online)
Konferencijos organizacinis komitetas:
Pirmininkė: Asist. Renata Lukė (Aleksandro Stulginskio universitetas)
Nariai:
Lekt. Alvydas Aleksandravičius (Aleksandro Stulginskio universitetas)
Lekt. Rasa Merkienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)
Dokt. Rasa Pakeltienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)
Doc. dr. Gintarė Vaznonienė (Aleksandro Stulginskio universitetas)
Konferencijos mokslinis komitetas:
Pirmininkė: Prof. dr. Vilma Atkočiūnienė (Aleksandro Stulginskio Universitetas)
Nariai:
Lekt. Oana Raluca Glavan (Aleksandro Stulginskio Universitetas)
Lekt. dr. Ilona Kiaušienė (Aleksandro Stulginskio Universitetas)
Doc. dr. Stasė Navasaitienė (Aleksandro Stulginskio Universitetas)
Doc. dr. Jan Žukovskis (Aleksandro Stulginskio Universitetas)
Doc. dr. Artur Jacek Kożuch (Krokuvos žemės ūkio universitetas)
Doc. dr. Janusz Sasak (Krokuvos Jogailos universitetas)
Doc. dr. Beata Domanska-Szaruga (Sedlcos Gamtos ir humanitarinių mokslų
universitetas)
Doc. dr. Krystyna Kurowska (Varmijos ir Mozūrijos universitetas)
Doc. dr. Wioletta Sylvia Wereda (Varšuvos Karo technologijos universitetas)
Prof. habil.dr. Piotr Senkus (Poznanės Gyvybės mokslų universitetas
Prof. habil. dr. Renata Marks-Bielska (Varmijos ir Mozūrijos universitetas)
Konferencijos praktinis komitetas:
Pirmininkas: Jonas Samoška (Tauragės rajono, Mažonų seniūnija)
Nariai:
Guoda Burokienė (Lietuvos kaimo bendruomenių sąjunga)
Rimantas Čiūtas (Kaimo regioninės plėtros centras, Aleksandro Stulginskio
universitetas)
Petras Geštautas (Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacija)
Klavdija Stepanova (VVG tinklas)
Straipsniai recenzuoti mokslinio ir praktinio komiteto recenzentų.
Spausdinta iš autorių pateiktų straipsnių originalų.
Dėkingi Lietuvos mokslo tarybai už paramą,
sutarties Nr. MIP-004/2013.
Gerbiamos visos ES kalbos.
© Aleksandro Stulginskio universitetas, 2014
PRATARMĖ
„Praktika nelaukia, kol mes sukursime instrumentarijų ją išanalizuoti, įvertinti,
pertvarkyti. Mūsų uždavinys – sukurti idealizuotą ateities modelį ir praktiką pasukti į jo vėžes.
Tuo išvengtume išbandymų kelyje aklų paieškų ir neišvengiamų klaidų. Žmogui ir visuomenei tai
per didelė prabanga. Bet ir čia slypi kiti povandeniniai rifai – lengva paskęsti dogmatizmo
baloje. Tokių pavyzdžių istorija pateikė daugiau negu reikia...“
/Mečislovas Treinys „Tautos ir jos žemės jungtis“, 2011, p.253 /
Mokslinių praktinių konferencijų organizavimo Aleksandro Stulginskio universitete
patirtis parodė, kad gerosios praktikos pavyzdžių sklaida, mokslininkų ir praktikų diskusijos yra
vieni iš efektyvių būdų, padedantys rasti geriausius Lietuvos kaimo vietovių vystymo bei jų
konkurencingumo stiprinimo sprendimus. Kaimo plėtros veikėjų gebėjimai kartu veikti ir
sistemingai spręsti kaimo ekonomines, socialines, kultūrines ir aplinkosaugines problemas,
surasti savojo kaimo vietą bendroje teritorinėje sąrangoje, parodyti savosios kaimo vietovės
reikšmę ir gyvybingumą regiono, šalies, ES, pasaulio kontekste suformuoja konkurencingą
vietovę – patrauklią gyventi, dirbti ir investuoti.
Konferencijos tikslas – skleisti mokslinių tyrimų rezultatus ir kaimo socialinės
infrastruktūros vystymosi valdymo gerąją patirtį skatinant partnerystę ir bendradarbiavimo ryšius
tarp seniūnijos ir kaimo bendruomenės, tobulinant seniūnijos, savivaldybės, regiono vidaus
administravimą, kaimo vietovių gyventojus įtraukiant į socialinės infrastruktūros paslaugų
organizavimą ir teikimą, ugdant kaimo gyventojų pilietiškumą, tautiškumą ir verslumą, kuriant
palankias galimybes kaimo ekonomikai vystyti.
2014 m. konferencija prasiplėtė iki dviejų dienų tarptautinės mokslinės praktinės
konferencijos. Konferencijoje kaimo bendruomenių lyderiai, jaunimas – būsimi kaimo plėtros
administratoriai, Lietuvos ir užsienio mokslininkai pristato kaimo socialinės infrastruktūros
projektų gerąją patirtį. Vyrauja kaimo socialinės infrastruktūros atnaujinimo temos:
 viešųjų erdvių (pvz., sporto aikštynų, aikščių, vietos produktų pardavimo vietų) kaime
kūrimas ir tradicinio kraštovaizdžio išsaugojimas;
 viešųjų pastatų atnaujinimas ir novatoriškas pritaikymas kaimo bendruomenės
laisvalaikio, sporto ir kultūrinės veiklos poreikiams bei viešosioms paslaugoms teikti;
 poilsio zonų ir turizmo viešosios infrastruktūros (dviračių bei pėsčiųjų takai,
paplūdimiai, prieplaukos, poilsio ir sustojimo aikštelės) vystymas;
 informacinių technologijų ir vietos išteklių panaudojimas teikiant kaimo socialinės
infrastruktūros paslaugas.
 jaunimo laisvalaikio užimtumo ir savanoriško užsiėmimo organizavimas.
Konferencijos dalyviai diskutuos ir ieškos atsakymų į klausimą: kas plėtoja kaimo socialinę
infrastruktūrą, ar darni bendruomenė yra kaimo socialinės infrastruktūros vystymą suponuojantis
veiksnys, kaip novatoriškai valdyti kaimo socialinę infrastruktūrą, kokie pokyčių valdymo metodai
padeda pasiekti naują kokybę, kaip stiprinti kaimo vietovių konkurencingumą, kaip kurti patrauklią
gyventi ir ilsėtis, dirbti ir investuoti kaimo vietovę.
Priimdami kaimo vietovių pokyčių valdymo sprendimus vadovaukimės pagrindiniu
konferencijos credo: kaimo socialinės infrastruktūra – gerovės pagrindas.
prof. dr. Vilma Atkočiūnienė
Verslo ir kaimo plėtros vadybos institutas,
Ekonomikos ir vadybos fakultetas
TURINYS
PRATARMĖ .................................................................................................................................... 3
JAUNIMO POŽIŪRIO Į KAIMO SOCIALINĖS INFRASTRUKTŪROS PASLAUGAS
VERTINIMAS Vilma Atkočiūnienė, Ilona Kiaušienė, Gintarė Vaznonienė, Aleksandro Stulginskio
universitetas .................................................................................................................................... 6
PRZYKŁADY DOBRYCH PRAKTYK W REALIZACJI MAŁYCH PROJEKTÓW W RAMACH
PROGRAMU ROZWOJU OBSZARÓW WIEJSKICH NA LATA 2007-2013 W WOJEWÓDZTWIE
LUBELSKIM Anna Jakubowicz-Jaszczuk, Monika Łęska, State School of Higher Education of
Pope John Paul II in Biala Podlaska ............................................................................................ 12
MĖSINĖS GALVIJININKYSTĖS PLĖTRA KAIP PRIEMONĖ DIDINTI KAIMO
KONKURENCINGUMĄ Kristina Kajokienė, Adelė Astromskienė, Aleksandro Stulginskio
universitetas .................................................................................................................................. 16
ŠILALĖS RAJONO GYVENTOJŲ ĮSIDARBINIMO GALIMYBĖS Ilona Kiaušienė, Gintarė
Vaznonienė, Aleksandro Stulginskio universitetas ....................................................................... 24
CONDITIONS OF AGRICULTURAL COMPETITION IN THE PODLASIE VOIVODESHIP
Zofia Koloszko-Chomentowska, Bialystok University of Technology .......................................... 30
KONSULTACJE SPOŁECZNE JAKO WARUNEK SPRAWNOŚCI DZIAŁANIA POLSKICH
JEDNOSTEK SAMORZĄDU TERYTORIALNEGO Artur Jacek Kożuch, University of
Agriculture in Krakow, Janusz Sasak, Jagiellonian University in Krakow, Jan Žukovskis,
Aleksandras Stulginskis University ............................................................................................... 35
PROPOZYCJE DOBORU WSKAŹNIKÓW OCENY POZIOMU ROZWOJU OBSZARÓW
WIEJSKICH Krystyna Kurowska, Zbigniew Brodziński, University of Warmia and Mazury in
Olsztyn, Poland ............................................................................................................................. 41
PROJEKT WSPÓŁPRACY TRANSGRANICZNEJ "SZLAK ROWEROWY - ŚLADAMI
NADBUŻAŃSKICH TAJEMNIC" JAKO PRZYKŁAD WZMOCNIENIA WYKORZYSTANIA
TRANSGRANICZNEGO POTENCJAŁU TURYSTYCZNEGO Monika Łęska, Anna Jakubowicz –
Jaszczuk, Wydział Nauk Ekonomicznych i Technicznych, Państwowa Szkoła Wyższa im. Papieża
Jana Pawła II w Białej Podlaskiej ................................................................................................ 47
CASES OF GOOD PRACTICE OF MANAGEMENT IN MINISTRIES OF LITHUANIA AND
NIGERIA David Olugbenga Oke, Jan Žukovskis, Aleksandras Stulginskis university................. 51
JAUNIMAS LIETUVOS KAIMO ATEIČIAI Vytautas Pilipavičius, Aleksandro Stulginskio
Universitetas ................................................................................................................................. 55
STRATEGIA SPOŁECZNEJ ODPOWIEDZIALNOŚCI BIZNESU I ROLNICTWA
ZRÓWNOWAŻONEGO W GOSPODARSTWIE RODZINNYM Paula Pypłacz, Politechnika
Częstochowska, Wydział Zarządzania .......................................................................................... 61
DZIAŁALNOŚĆ NIEROLNICZA JAKO PRZEJAW PRZEDSIĘBIORCZYCH ZACHOWAŃ
ROLNIKÓW INDYWIDUALNYCH Anna Maria Rak, Beata Domańska-Szaruga, Uniwersytet
Przyrodniczo-Humanistyczny w Siedlcach ................................................................................... 67
DOBRE PRAKTYKI W KONTEKŚCIE DOSKONALENIA ZARZĄDZANIA GMINĄ
FUNKCJONUJĄCĄ NA TERENIE SŁABO ZURBANIZOWANYM W KONTEKŚCIE
MARKETINGU TERYTORIALNEGO Adam Skrzypek ...... Maria Curie-Sklodowska University in
Lublin, Miłosz Łuczak, Aneta Wysokińska-Senkus, Poznań University of Life Sciences .............. 79
COMMUNE DEVELOPMENT STRATEGY AS A TOOL FOR THE LOCAL DEVELOPMENT
OF RURAL AREAS Anna Świrska, University of Natural Sciences and Humanities in Siedlce,
Poland ........................................................................................................................................... 85
PROJEKTAS „KUPIŠKIO DVARŲ ROMANTIKA“ Indrė Baltrūnaitė, Laura Zimnickaitė,
Aleksandro Stulginskio universitetas ............................................................................................ 92
VIETOS PRODUKTŲ UŽSAKYMO CENTRO KŪRIMAS Edita Buoželytė, Gintarė Česonytė
Aleksandro Stulginskio universitetas ............................................................................................ 94
BENDRUOMENĖS INICIATYVOS KIDULIŲ SOCIALINEI INFRASTRUKTŪRAI KURTI
Tautvydas Česnaitis Aleksandro Stulginskio universitetas ........................................................... 96
PAGĖGIŲ IR JURBARKO KRAŠTO KAIMO GYVENTOJŲ VERSLUMO UGDYMAS
ATGAIVINANT IR KOMERCIALIZUOJANT MAŽOSIOS LIETUVOS REGIONO PAVELDĄ
Bartas Giedraitis, Vietos veiklos grupė „Pagėgių kraštas“ ......................................................... 98
PANEVĖŽIO RAJONO BENDRUOMENĖS „UPYTĖS ŽEMĖ“ PROJEKTAS „AMATŲ
CENTRAS“ Ričardas Greviškis, Povilas Aliukevičius,Aleksandro Stulginskio universitetas .... 100
PĖSČIŲJŲ TAKO SU LAIPTAIS Į RAUDONDVARIO NAUJĄSIAS KAPINES ĮRENGIMAS
Laura Janušauskienė, Raudondvario kaimo bendruomenės centras .......................................... 102
MIELAGĖNŲ BENDRUOMENĖS VIEŠOJI ERDVĖ – PARTNERIŲ VEIKLOS REZULTATAS
Rytis Kajėnas, Ignalinos rajono vietos veiklos grupė ................................................................. 103
PROJEKTAS „ŠAKIŲ JAUNIMO KŪRYBOS IR SPORTO CENTRO PLĖTRA“ Inga
Kanapeckienė, Aleksandro Stulginskio universitetas .................................................................. 105
BENDRUOMENĖS VEIKLOS PLĖTOJIMAS KLAIPĖDOS RAJONO ANTKOPČIO KAIMO
DAUGIAFUNKCINIAME CENTRE Renata Lukė, Aleksandro Stulginskio universitetas .......... 107
PASLAUGŲ IR JAUNIMO CENTRO KŪRIMAS TRUSKAVOS BENDRUOMENĖJE Gražina
Maršalkienė, Aleksandro Stulginskio universitetas .................................................................... 110
KRETINGOS MIESTO “TRADICINIŲ AMATŲ CENTRO ĮKŪRIMAS“ Deimantė Meškytė,
Raminta Grikštaitė, Aleksandro Stulginskio universitetas .......................................................... 112
KĖDAINIŲ KRAŠTO TEMINIŲ KAIMŲ KŪRIMAS IR PERSPEKTYVOS Stasė Navasaitienė,
Aleksandro Stulginskio universitetas .......................................................................................... 114
VILKAVIŠKIO RAJONO JAUNŲJŲ MENININKŲ PLENERŲ CIKLAS „SŪDUVIŲ ŽEMĖ”
Neringa Simanaitytė, Aleksandro Stulginskio Universitetas....................................................... 117
JAUNIEJI LYDERIAI SKATINA KAIMO BENDRUOMENĘ VEIKTI Neringa Simanaitytė,
Aleksandro Stulginskio Universitetas............................................................................................ 73
MĖLYNOSIOS VĖLIAVOS PROGRAMA PALANGOS BOTANIKOS PARKO PAPLŪDIMIUI
Andželika Skutulaitė, Agnė Liebutė, Aleksandro Stulginskio universitetas ................................ 120
PROJEKTAS „RENKAME PUBLIKĄ – RODOME KAMAJŲ RESPUBLIKĄ“ Kristina Stirnaitė,
Norvyda Zovaitė, Aleksandro Stulginskio universitetas.............................................................. 122
LAISVALAIKIO, SPORTO IR VAIKŲ ŽAIDIMO AIKŠTELIŲ ĮRENGIMAS ANTUPIŲ
BENDRUOMENĖJE Dovidas Šlekys, Egidijus Baguckas, Aleksandro Stulginskio universitetas
..................................................................................................................................................... 125
UKRINŲ KAIMO BENDRUOMENĖS „VOBULŪ SŪRIO“ GAMYBA IR REALIZAVIMAS“
Vilma Vžesniauskienė, Ukrinų kaimo bendruomenės pirmininkė, Dovilė Petrulienė, Aleksandro
Stulginskio universitetas.............................................................................................................. 128
SVEIKATINGUMO INFRASTRUKTŪROS PLĖTRA ŠVENTOSIOS UPĖS KAIRIAJAME
KRANTE, ANYKŠČIUOSE Enrika Žvironaitė, Aleksandro Stulginskio universitetas ................ 132
PROJEKTO „KAIMŲ BENDRUOMENĖS „VILTIJA“ PASTATO REKONSTRUKCIJA IR
PRITAIKYMAS JAUNIMO IR SUAUGUSIŲJŲ POREIKIAMS“ ĮGYVENDINIMAS
Audronė Neniškienė....................................................................................................................134
JAUNIMO POŽIŪRIO Į KAIMO SOCIALINĖS INFRASTRUKTŪROS PASLAUGAS
VERTINIMAS1
Vilma Atkočiūnienė, Ilona Kiaušienė, Gintarė Vaznonienė
Aleksandro Stulginskio universitetas
Anotacija
Straipsnyje nagrinėjami kaimo jaunimo požiūrio į kaimo socialinės infrastruktūros (toliau KSI) paslaugas
tyrimo rezultatai. Tyrimas atliktas taikant anketinę apklausą, kuria siekta išryškinti, kaip jaunoji karta vertina
socialinės infrastruktūros būklę kaime bei kokias įžvelgia jos tobulinimo kryptis. Nustatyta, jog į rezultatus
orientuota socialinės infrastruktūros plėtra galėtų prisidėti prie jaunimo įvairesnių poreikių patenkinimo, jų
aktyvumo skatinimo, didesnių galimybių užtikrinimo ir aukštesnės gerovės siekimo.
Raktiniai žodžiai: jaunimas, poreikiai, socialinė infrastruktūra, kaimas.
Įvadas
Darnios plėtros kontekste kaimiškose vietovėse vis aktualesnis tampa kartų kaitos, lygių
galimybių klausimai. Lietuvos kaime, kaip ir apskritai visuomenėje, akivaizdūs senėjimo
procesai, tačiau pirmaeilį vaidmenį atliekanti, „varomoji jėga“ yra jaunoji karta. Kaimo vietovė
yra ir jaunų žmonių gyvenamoji, darbo vieta, nors dėl migracijos procesų jaunimo skaičius
kaime mažėja. Pagal LR Statistikos departamento pateikiamą „Jaunimo statistinį portretą“
(2013) mieste 14–29 metų amžiaus gyventojų buvo du kartus daugiau negu kaime: mieste
gyveno 422 tūkst., kaime – 209 tūkst. jaunuolių. Tačiau 2012 m. iš Lietuvos emigravo 19,8 tūkst.
jaunų (14–29 metų amžiaus) šalies gyventojų ir jie sudarė beveik pusę (48 proc.) visų emigrantų.
Jaunimas, kaip socialinė grupė, turi savitus elgsenos, tarpusavio sąveikos, saviraiškos būdus,
tačiau ne mažiau svarbios ir šiai grupei būdingos socialinės ekonominės problemos, kurioms
spręsti sąlygas gali sudaryti tinkamas socialinės infrastruktūros (toliau SI) paslaugų išplėtojimas
kaime. Subjektyvi jaunų žmonių nuomonė ir vertinimas, informuoja apie poreikius. Jų
pareiškimai apie kaimo socialinės infrastruktūros (toliau KSI) esamą būklę, sąlygoja ir ateities
kaimo vietovių vystymosi uždavinius. Kaimo jaunimo subjektyvi nuomonė apima jų gyvenimo ir
gyvenimo sąlygų vertinimą, parodo kaip jie jaučiasi toje vietovėje, kur jie gyvena. Darnios
kaimo plėtros kontekste ši socialinė grupė, būdama kaimo bendruomenės dalis, turėtų jausti
įsipareigojimus sprendžiant ir su SI plėtra susijusias problemas, nes ta aplinka, kur gyvenama iš
esmės yra pačių kuriama. Būtent jaunimo nuomonė apie socialinės infrastruktūros paslaugų
būklę ir išplėtojimą gali suformuoti svarbias sąlygas aukštesnei gyvenimo gerovei ir kaimo
vietovės darnumui.
Tyrimo objektas – kaimo jaunimo požiūris į KSI paslaugas ir jų plėtrą.
Tyrimo tikslas – įvertinti kaimo jaunimo požiūrį į KSI paslaugas ir jų plėtros galimybes.
Tyrimo uždaviniai:
1. Apibrėžti jaunimo, kaip kaimo plėtros veikėjo, vaidmenį skatinant SI plėtrą.
2. Nustatyti kaimo socialinės infrastruktūros gerinimo kryptis.
Tyrimo metodai: anketinė apklausa, analizė ir lyginamoji analizė, sintezė.
Toliau pristatomi tyrimo “Kaimo socialinės infrastruktūros vystymas siekiant užtikrinti
teritorinę ir socialinę sanglaudą” (tyrimą finansuoja Lietuvos mokslo taryba, sutarties Nr. MIP004/2013) rezultatai, pagrįsti jaunimo požiūrio į KSI paslaugas vertinimais.
Jaunimo vaidmuo formuojant socialinę infrastruktūrą
Kaip teigiama literatūroje (Urmonienė, 2004; Nacionalinė..., 2010; Jaunimo..., 2012),
vietos savivaldos lygmenyje jaunimo poreikių raiškos laukai susiję su daugeliu gyvenimo sferų,
kurioms įtaką daro socialinė infrastruktūra. Socialinė infrastruktūra paprastai suprantama kaip
viešieji sektoriai su juose esančiomis institucijomis (pvz. švietimo ir kultūros, transporto,
sveikatos apsaugos, komunalinių ir buitinių paslaugų, saugumo, pašto, telefoninio ir internetinio
ryšio teikimas ir pan.) (Atkočiūnienė ir kt., 2014). Arba elementariai SI tai yra paslaugos, kurios
įgalina ir skatina žmones pagerinti jų gyvenimo gerovę per visapusiškų poreikių patenkinimą.
1
Tyrimą finansuoja Lietuvos mokslo taryba, sutarties Nr. MIP-004/2013
6
E.Ribašauskienė ir D.Šalengaitė (2010) vertindamos jaunimo dalyvavimo kaimo raidos
procesuose vaidmenį pastebi, kad siekiant ateityje išlaikyti Lietuvos kaimą gyvybingą, kaimo
politikos priemones reikia labiau orientuoti į jaunimo poreikius. Akcentuojama, jog prioritetai
susiję su jaunimo poreikių tenkinimu, gerove, savirealizacija, kuri didele dalimi priklauso nuo
tam tikroje vietovėje esamų SI paslaugų: pvz. švietimo, neformalaus ugdymo, laisvalaikio,
viešojo transporto, sveikatingumo, saugumo ir nusikalstamumo prevencijos ir kt. Taip pat
neracionaliai plėtojama SI riboja įvairių jaunimo problemų sprendimą: nepakankama
informacijos sklaida, užimtumas (apima tiek darbinę veiklą, tiek socialinį dalyvavimą), jaunimas
mažai dalyvauja įvairių organizacijų veikloje, stokoja aktyvaus gyvenimo būdo propagavimo,
silpnas tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir pan.
Pagal LR Vyriausybės patvirtintą Nacionalinę jaunimo politikos 2011–2019 m. programą
numatyti tikslai jaunimo situacijai ateityje gerinti taip pat apima sritis, kurios atspindi SI
institucijų veiklą, paslaugų ir valdymo ypatybes (pvz. užtikrinti įvairaus jaunimo poreikius
atitinkančią socialinės apsaugos, švietimo ir sveikatos sistemų plėtrą; išplėtoti ir koordinuoti
darbo su jaunimu sistemą ir užtikrinti jaunimo užimtumo infrastruktūros plėtrą ir pan.).
Įgyvendinant programą viešosios infrastruktūros tobulinimas atsižvelgiant į jaunimo poreikius
padėtų kitų kaime esančių socialinių grupių poreikių tenkinimui taip pat.
Kaimo jaunimo nuomonė vertinant SI institucijas, jų teikiamas paslaugas bei numatant
prioritetus reikšminga keliais aspektais:
 jaunimas yra svarbi visuomenės dalis, kurios „išlaikymas“ ir pritraukimas į kaimo
vietoves stiprintų tų vietovių socialinį gyvybingumą;
 abipusis jaunimo ir bendruomenės bendradarbiavimas, sprendžiant jaunimo problemas
dėl nepakankamai išplėtotos SI, sudarytų sąlygas jaunų žmonių socialinei integracijai
skatinti;
 jaunimo nuomonės išklausymas skatina jaunų žmonių pasitikėjimą savimi, t.y. parodoma,
kad jų pozicija yra svarbi;
 jaunimas dalyvaudamas poreikių tyrime sulaukia dėmesio, t.y. skatinamas jų kognityvinis
aktyvumas, motyvacija, iniciatyvumas siekiant pokyčių kaime;
 jaunimo pozicija vertinant SI būklę, jos išplėtojimą turėtų dominti kitus kaimo plėtros
veikėjus (pvz. bendruomeninių organizacijų lyderius, VVG ir kt.).
Apibendrinant galima teigti, jog jaunimo dalyvavimas KSI tyrimuose svarbus dėl dviejų
priežasčių. Viena vertus, jauni žmonės kaime patys sulaukia naudos, toks dėmesys, paskatinimas
gali prisidėti prie potencialių SI pokyčių iniciavimo. Parodoma, kad jų balsas taip pat yra
svarbus, ypač jei jų požiūris yra inovatyvus ir stiprina bendruomenines vertybes. Tokiu būdu
ugdomas jauno žmogaus pilietiškumas. Kita vertus, jauni žmonės, būdami KSI paslaugų
vartotojais, tenkina ir vysto savo poreikius, gali prisidėti prie bendros SI formavimo ir plėtotės
strategijos kaimo vietovėse, t.y. pasiekiamas “naudos objektas” (Legkauskas, 2004). Tai yra
viena iš galimybių išreikšti savo, kaip kaimo plėtros veikėjo, nuomonę, padėti prisitaikyti bei
išlikti kintančioje kaimo aplinkoje, skatintų aktyvumą ir integracijos procesus.
Tyrimo metodika
Jaunimo poreikiams nustatyti, požiūriui ir nuomonei apie KSI paslaugas vertinti buvo
atliktas empirinis tyrimas pritaikant anketinės apklausos metodą. Klausimų turinys, jų įvairovė
buvo pritaikyta siekti tyrimui aktualių rezultatų. Anketą sudarė uždari, pusiau uždari ir atviri
klausimai (iš viso 50 klausimų). Pagrindiniai anketos diagnostinių klausimų blokai buvo tokie:
demografinės, socialinės, ekonominės respondentų charakteristikos; bendras socialinės
infrastruktūros būklės vertinimas; švietimo, ugdymo, konsultavimo, kultūros objektų būklė;
sveikatos ir socialinės apsaugos objektų būklė; transporto ir ryšių paslaugų teikimo vertinimas;
asmens ir turto apsaugos būklė; buitinių, komunalinių ir prekybos paslaugų vertinimas;
gyvenamosios vietovės problemų vertinimas; gyvenamosios vietovės vystymosi problemos.
Šiame tyrime respondentai buvo jaunimas kilęs ir gyvenantis kaimo vietovėse. Apklausoje
dalyvavo 102 jauni žmonės. Straipsnyje pateikiami tyrimo duomenys, kuriuose dėmesys buvo
7
fokusuojamas į: bendrą KSI sektorių būklės vertinimą; respondentų nuomonės atskleidimą, ką
reikėtų pagerinti jų gyvenamoje vietovėje.
Jaunimo požiūris į KSI paslaugas
Analizuojant tyrimo duomenis, dėmesys buvo fokusuojamas į bendrą KSI sektorių būklės
vertinimą ir respondentų nuomonės atskleidimą, ką reikėtų pagerinti jų gyvenamoje vietovėje.
Svarbu buvo nustatyti, kaip respondentai apskritai vertina KSI sektorius. Respondentai kiekvieną
KSI sektorių turėjo įvertinti 5 balų skalėje nuo blogiausio iki geriausiai atliekančio savo
funkcijas. Atlikta KSI sektorių statistinių charakteristikų analizė parodė, kad dominuoja 2 ir 3
balai, t.y. KSI sektoriai vertinami dažniausiai blogai arba patenkinamai. Analizuojant atskirai
kiekvieno sektoriaus būklę (1 lentelė) nustatyta, kad teigiami (labai gerai/gerai) ir neigiami (labai
blogai/blogai) vertinimai pasiskirsto panašiai. Beveik 38 proc. respondentų švietimo, ugdymo,
konsultavimo sektorių įvertino kaip labai blogai ir blogai funkcionuojantį. Kita vertus, daugiau
nei 40 proc. nurodė priešingai, jog šį sektorių vertina kaip veikiantį gerai ir labai gerai. Arba
komunalinių ir buitinių paslaugų sektoriaus teigiami ir neigiami balai skiriasi tik 1 proc.
1 lentelė. Bendras Lietuvos KSI sektorių būklės vertinimas, proc., 2013 m.
Vertinimas
Švietimas,
ugdymas,
konsultavimas
Ryšiai ir
telekomunikacija
Komunalinės ir
buitinės
paslaugos
Transportas
Kultūra,
sportas ir
rekreacija
Prekybos
ir viešojo
maitinimo
paslaugos
Sveikata
ir
socialinė
apsauga
Asmens
ir turto
apsauga
Labai blogai
Blogai
Patenkinamai
7,93
29,70
20,79
14,86
23,76
21,78
12,38
24,74
24,74
11,89
24,75
33,66
9,1
17,17
39,39
9,00
26,00
36,00
6,94
24,75
38,61
8,16
20,41
37,76
Gerai
Labai gerai
24,75
16,83
21,78
17,82
22,68
15,46
19,80
9,90
17,17
17,17
17,00
12,00
20,79
8,91
23,47
10,20
Vertinant KSI sektorių būklę tiek atskirai kiekvieną, tiek atskirus sektorius bendrame
kontekste respondentų nuomonės yra panašios. Respondentai išreikšdami savo nuomonę ne
visada objektyviai galėjo įvertinti atskirų KSI sektorių būklę, jei jie retai naudojasi vienomis ar
kitomis paslaugomis. Taip pat geriau vertinami tie sektoriai (didesnis jų paslaugų vartojimas,
aktyvesnis dalyvavimas), kurie tiesiogiai susiję su jaunimui aktualiomis sritimis: švietimas,
ryšiai ir telekomunikacija bei kultūra, sportas ir rekreacija.
Atliktas tyrimas atskleidė, jog KSI sektorių būklė pagal jaunimo gyvenamąją vietovę
pasižymi tokiomis tendencijomis:
 vienkiemių gyventojai (58 proc.) švietimo, ugdymo ir konsultavimo sektoriaus būklę
vertino kaip blogiausią, miesto gyventojai (75 proc.) šio sektoriaus būklę vertino kaip
geriausią;
 daugiau kaip pusė (55 proc.) respondentų iš miestelių ryšių ir telekomunikacijų
sektoriaus būklę įvardijo kaip blogiausią, o miesto gyventojai (70 proc.) šio sektoriaus
būklę vertina kaip geriausią;
 komunalinėmis ir buitinėmis paslaugomis mažiausiai patenkinti respondentai (59 proc.)
iš vienkiemių, labiausiai patenkinti miesto gyventojai;
 transporto sektoriaus veikla mažiausiai patenkinti vienkiemių (50 proc.) ir miestelių (48
proc.) gyventojai;
 trečdalis tyrimo dalyvių kultūros, sporto ir rekreacijos sektoriaus būklę įvertino kaip
blogiausią;
 pusė respondentų iš vienkiemių prekybos ir viešojo maitinimo paslaugų sektoriaus būklę
įvertino kaip labai blogą ir blogą, o respondentai iš miesto šį sektorių vertino kaip
geriausią;
 sveikatos ir socialinės apsaugos sektoriaus būklė blogiausiai vertinta tiek vienkiemiuose,
tiek miesteliuose, o geriausiai – mieste ir labai panašiai kaime (atitinkamai po 35 ir 34
proc.);
8
 asmens ir turto apsaugos sektoriaus būklę apie 60 proc. respondentų iš vienkiemių vertino
kaip labai blogą, o miesto respondentai šį sektorių įvertino geriausiai.
Apibendrinant galima teigti, jog KSI sektorių būklė tiesiogiai priklauso nuo gyvenamosios
vietovės. Jauniems gyventojams gyvenantiems vienkiemyje, kaime ir miestelyje SI paslaugos
pasiekiamos ir prieinamos mažiau.
KSI sektorių būklės vertinimas pagal lytį pateiktas 1 paveiksle.
1 pav. Lietuvos KSI sektorių būklės vertinimas pagal lytį, proc., 2013 m.
KSI sektorių būklė pagal lytį pasižymi tokiomis tendencijomis:
 švietimo, ugdymo, konsultavimo sektoriaus būkle nepatenkinti vyrai (48 proc.), o
moterys šį sektorių vertina pozityviau;
 tiek vyrai, tiek moterys (apie 40 proc.) ryšių ir telekomunikacijos paslaugų sektoriaus
būklę vertino kaip blogą, tačiau moterų šiomis paslaugomis buvo daugiau patenkintų nei
vyrų;
 vyrai labiau nepatenkinti nei moterys komunalinėmis ir buitinėmis paslaugomis;
 transporto sektoriaus būklę blogiau vertino vyrai nei moterys;
 kultūros, sporto ir rekreacijos sektoriaus būkle mažiau patenkinti vyrai, nei moterys;
 prekybos ir viešojo maitinimo paslaugų sektoriaus būklę blogiau vertino vyrai;
 daugiau nei trečdalis abiejų lyčių atstovų sveikatos ir socialinės apsaugos sektoriaus
būklę įvertino kaip labai blogą ir blogą, ir tik šiek tiek daugiau buvo moterų, kurios šios
sektoriaus būkle buvo patenkintos;
 asmens ir turto apsaugos sektoriaus būklė abiejų lyčių atstovų buvo vertinamos labiau
teigiamai nei neigiamai.
Be jau aptarto KSI sektorių būklės vertinimo pagal teritorinį ir lyčių aspektus respondentų
buvo prašyta nurodyti, ką reikėtų pagerinti jų gyvenamoje vietovėje pagal KSI sektoriaus būklę,
išdėstymą ir veiklą. Tyrimo dalyviai turėjo įvertinti kiekvieną atsakymo variantą ir pažymėti jam
tinkantį atsakymą (2 lentelė).
Jaunimo nuomone pirmiausia reikia gerinti vietinių ir rajoninių kelių būklę, visuomeninio
transporto darbą, policijos nuovadų ir sveikatos apsaugos įstaigų veiklą. Šį poreikį sąlyginai
patvirtina ir iš ankstesnių klausimų gauti atsakymai. Einamaisiais metais respondentų nuomone
turėtų būti tie patys prioritetai, tačiau dar reikėtų gerinti ir švietimo įstaigų veiklą. Vėliau, po 3
metų, prioritetą reikėtų teikti telefoninio ir internetinio ryšio paslaugų gerinimui (nurodė 46 proc.
asmenų), pašto veiklos tobulinimui, policijos nuovadų išdėstymui ir prekybos įmonių asortimento
(nurodė 36 proc. respondentų) gerinimui, buitinio aptarnavimo įstaigų veiklai ir išdėstymui
(nurodė 31 proc. asmenų), kultūros įstaigų išdėstymui ir veiklai (nurodė 27 proc. asmenų).
9
2 lentelė. Jaunimo nuomonė apie poreikį gerinti Lietuvos KSI sektorių būklę gyvenamoje
vietovėje, proc., 2013 m.
Reikia pagerinti
1. Visuomeninio transporto darbą
2. Vietinių/rajoninių kelių būklę
3. Kultūros įstaigų: a) išdėstymą
b) veiklą
4. Švietimo įstaigų: a) išdėstymą
b) veiklą
5. Prekybos įmonių asortimentą:
a) išdėstymą
b) veiklą
6. Pašto veiklą
7. Sveikatos apsaugos įstaigų:
a) išdėstymą
b) veiklą
8. Buitinio aptarnavimo įstaigų:
a) išdėstymą
b) veiklą
9. Policijos nuovadų:
a) išdėstymą
b) veiklą
10. Telefoninį ir internetinį ryšį
Tuojau
pat
26
32
8
15
6
15
Einamaisiais
metais
33
35
23
27
23
25
Per artimiausius 2
metus
26
15
33
25
31
24
Per artimiausius
3 metus
4
8
7
9
15
12
14
21
18
11
36
15
5
24
20
21
25
12
14
28
36
17
24
24
8
27
24
26
20
11
19
8
24
22
16
30
13
22
19
14
32
15
20
15
13
36
25
16
17
20
17
12
10
6
31
46
Vėliau
11
10
29
24
25
24
Jaunimui buvo pateiktas ir atviras klausimas, ką jie patys siūlytų gerinti plėtojant socialinę
infrastruktūrą jų gyvenamojoje vietovėje. Išanalizavus gautus duomenis pagal skirtingus rajonus
nustatyta, kad jauni žmonės, pagrindine KSI gerinimo kryptimi įvardija tas sritis, kurios
tiesiogiai lemia jaunų žmonių pasitenkinimą gyvenimu kaime. Pasiūlymai atspindi jaunų žmonių
sąsajas su konkrečiomis SI paslaugomis ir jaunimo gyvenimo, veiklos tikslais ir prioritetais.
Svarbiausia yra tvarkyti kelių infrastruktūrą, koreguoti viešojo keleivinio transporto reisų skaičių
ir tvarkaraščius (26 proc. visų siūlymų), būtina tobulinti kultūrinės ir laisvalaikio veiklos
organizavimą kaimo vietovėse (26 proc. visų siūlymų), kurti darbo vietas ir didinti užimtumą,
gerinti viešųjų įstaigų atliekančių KSI funkcijas veiklos kokybę (12 proc. visų siūlymų)
Remiantis pastaruoju ir ankstesniais tyrimo duomenimis (Atkočiūnienė ir kt., 2014)
nustatyta, kad novatoriškas transporto sektoriaus tobulinimas yra kaip jungiamoji grandis įvairių
kitų sektorių paslaugų pasiekiamumui ir prieinamumui kaimo vietovėse didinti. Skatinant
pertvarkas transporto sektoriuje (kelių dangos gerinimą, pritaikymą žemės ūkio technikai
važiuoti, pėsčiųjų ir dviračių takų įrengimą, viešojo keleivinio transporto organizavimo
gerinimą) atsirastų galimybė naudotis, greičiau pasiekti ir kitas reikalingas jaunimui KSI
paslaugas.
Išvados
1. Jaunimo, kaip kaimo plėtros veikėjų, vaidmuo formuojant socialinę infrastruktūrą pasireiškia
keletu būdų. Jauni žmonės kaime patys yra KSI paslaugų užsakovai ir vartotojai. Jaunosios
kartos kaime nuomonė apie socialinės infrastruktūros paslaugų būklę ir objektų tinklą yra
svarbi sąlyga siekiant gerovės ir kaimo vystymosi darnumo.
2. Kaimo socialinės infrastruktūros sektorių būklės analizė parodė, kad jauni žmonės sektorių
veiklą vertina prieštaringai – tiek teigiamai (labai gerai/gerai), tiek neigiamai (labai
blogai/blogai) vertino panašus skaičius jaunų žmonių. Analizuojant pagal atskirų sektorių
būklę nustatyta, kad blogiau įvertintos transporto, prekybos ir viešojo maitinimo bei sveikatos
ir socialinės apsaugos paslaugos.
10
3. KSI sektorių būklė tiesiogiai priklauso nuo vietovės gyventojų skaičiaus. Jauniems
gyventojams gyvenantiems vienkiemyje, kaime ir miestelyje SI paslaugos pasiekiamos ir
prieinamos mažiau lyginant su miesto gyventojais. Nepakankamai išplėtotas transporto
sektorius kaimo vietovėse apriboja kitų KSI sektorių pasiekiamumą ir prieinamumą. KSI
sektorių paslaugų lankstumas (stacionarios ir mobilios paslaugos, nuotolinis paslaugų
teikimas informacinių technologijų pagalba) nepakankamas. Pažeistas teritorinės sanglaudos
pagrindinis tikslas – užtikrinti sąlygas, kad piliečiai galėtų kuo geriau pasinaudoti gyvenamų
teritorijų ypatumais.
4. KSI sektorių būklės pagal respondentų lytį vertinimas atskleidęs, jog vyrai labiau nepatenkinti
KSI sektorių veikla ir teikiamomis paslaugomis nei moterys, suponavo prielaidą, kad
įgyvendinant kaimo vystymo projektus prioritetą teikiant moterims nepakankamai
atsižvelgiama į kaimo vietovėse gyvenančių vyrų poreikius, projektai per mažai lokalizuoti
atskirose bendruomenėse.
Literatūra
1. ATKOČIŪNIENĖ,V., ALEKSANDRAVIČIUS, A., KIAUŠIENĖ, I., NAVASAITIENĖ, S.,
URMONIENĖ, D., PAKELTIENĖ, R., VAZNONIENĖ, G. (2014). Kaimo socialinės
infrastruktūros vystymas siekiant užtikrinti teritorinę ir socialinę sanglaudą. Mokslinių tyrimų
ataskaitos rankraštis. Kaunas, Akademija.
2. Jaunimo politikos pagrindų įstatymas. 2003 m. gruodžio 4 d. Nr. IX-1871Vilnius.
3. Jaunimo problemų sprendimo planų rengimas vietos ir nacionaliniu lygmeniu. (2012).
Metinis pranešimas. JRD prie SADM įgyvendinamas projektas. Vilnius.
4. Jaunimo statistinis portretas. (2013). Lietuvos statistikos departamentas, Jaunimo reikalų
departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
5. LEGKAUSKAS, V. (2004). Žmogaus socialinės motyvacijos pagrindai. Sociologija. Mintis ir
veiksmas. 2, P. 53-63.
6. Nacionalinė jaunimo politikos 2011–2019 m. plėtros programa. Lietuvos Respublikos
Vyriausybės. Patvirtinta 2010 m. gruodžio 1 d. nutarimu Nr. 1715.
7. RIBAŠAUSKIENĖ E., ŠALENGAITĖ D. (2010). Jaunimo dalyvavimo kaimo raidos
procesuose vertinimas. Management theory and studies for rural business and infrastructure
development. Nr. 5 (24). Research papers.
8. URMONIENĖ M. (2004). Bendruomenė ir socialinės jaunimo problemos: istorinė lyginamoji
analizė. Filosofija. Sociologija. Nr. 2, P. 22-25.
Summary
This article reveals the results of research where youth from rural areas had to evaluate rural social
infrastructure services and propose their improvement directions. The research was implemented using
questionnaire method. Research results disclosed that to the results orientated development of social infrastructure
could extend implementation of various youth needs, stimulate their active role in community and guarantee bigger
opportunities while seeking higher wellbeing.
11
PRZYKŁADY DOBRYCH PRAKTYK W REALIZACJI MAŁYCH PROJEKTÓW W
RAMACH PROGRAMU ROZWOJU OBSZARÓW WIEJSKICH NA LATA 2007-2013
W WOJEWÓDZTWIE LUBELSKIM
Anna Jakubowicz-Jaszczuk
Monika Łęska
State School of Higher Education of Pope John Paul II in Biala Podlaska
Abstrakt
Integracja Polski z unijną gospodarką przyczynia się do poprawy funkcjonowania polskich regionów, w
tym rozwoju polskich obszarów wiejskich i ich otoczenia. Po integracji Polski z Unią Europejską – UE, polskie
obszary wiejskie otrzymały wsparcie na inwestycje w rolnictwie i przetwórstwie w ramach, między innymi,
Programu Rozwoju Obszarów Wiejskich 2007-2013 (PROW 2007-2013); który podzielony jest na cztery osie: Oś
1: Poprawa konkurencyjności sektora rolnego i leśnego, Oś 2: Poprawa środowiska naturalnego i obszarów
wiejskich, Oś 3: Jakość życia na obszarach wiejskich i różnicowanie gospodarki wiejskiej, Oś 4: LEADER oraz
pomoc techniczna. W niniejszym artykule ukazano kilka przykładowych projektów zrealizowanych w ramach
Programu Rozwoju Obszarów Wiejskich 2007-2013 i wskazanych jako dobre praktyki jedynie w regionie lubelskim
przez Ministerstwo Rolnictwa i Rozwoju Wsi.
Key Word: good examples, European funds, development programme
Wstęp
Unia Europejska jest jedną najbogatszych gospodarek świata, jednak jej wewnętrzne
zróżnicowanie między regionami krajów członkowskich wymusza wsparcie regionów
najbiedniejszych, najbardziej potrzebujących pomocy z zewnątrz. Stąd integracja Polski z unijną
gospodarką przyczynia się do poprawy funkcjonowania polskich regionów, w tym rozwoju
polskich obszarów wiejskich i ich otoczenia.
W niniejszym artykule ukazano kilka przykładowych projektów zrealizowanych w
ramach Programu Rozwoju Obszarów Wiejskich 2007-2013 i wskazanych jako dobre praktyki
jedynie w regionie lubelskim przez Ministerstwo Rolnictwa i Rozwoju Wsi.
Program Rozwoju Obszarów Wiejskich
Rozwój obszarów wiejskich jest problemem złożonym i długotrwałym, wymagającym
kompleksowego spojrzenia. Działania skierowane do społeczności z obszarów wiejskich są
konsekwencją szeregu uwarunkowań gospodarczych, społecznych, kulturowych czy
organizacyjnych. Rozwój obszarów wiejskich to pochodna między innymi: potencjału lokalnej
społeczności – rolników i ich rodzin, ogólnej kondycji gospodarstw wiejskich, ich zewnętrznych
powiązań czy otoczenia instytucjonalnego, które jest płaszczyzną wymiany wiedzy
i doświadczeń.
Po integracji Polski z Unią Europejską – UE, polskie obszary wiejskie otrzymały
wsparcie na inwestycje w rolnictwie i przetwórstwie w ramach, między innymi, Programu
Rozwoju Obszarów Wiejskich 2007-2013 (PROW 2007-2013). Program Rozwoju Obszarów
Wiejskich 2007-2013 współfinansowany jest przez Europejskich Fundusz Rolny w ramach
Wspólnej Polityki Rolnej UE.
Program Rozwoju Obszarów Wiejskich 2007-2013 podzielony jest na cztery osie:
Oś 1: Poprawa konkurencyjności sektora rolnego i leśnego,
Oś 2: Poprawa środowiska naturalnego i obszarów wiejskich,
Oś 3: Jakość życia na obszarach wiejskich i różnicowanie gospodarki wiejskiej,
Oś 4: LEADER, oraz pomoc techniczna.
W ramach PROW 2007-2013 realizowane są 22 działania, które są wdrażane przez:
Agencję Rozwoju i Modernizacji Rolnictwa – 14 działań, samorządy wojewódzkie – 6 działań i
po jednym działaniu przez Agencję Rynku Rolnego oraz Fundację Programów Pomocy dla
Rolnictwa – FAPA.
Wyżej wymienione Osie realizują następujące cele2:
2
http://www.arimr.gov.pl
12
przyspieszanie modernizacji gospodarstw rolnych;
podwyższanie konkurencyjności przetwórstwa spożywczego i jakości żywności;
ożywienie przemian w rolnictwie i rynku ziemi przez przyznawanie rent strukturalnych
oraz premii ułatwiających star zawodowy młodym rolnikom i finansowanie scalania
gruntów;

zachęcanie rolników do gospodarowania w sposób przyjazny środowisku oraz do
zachowania rodzimych ras i cennych przyrodniczo siedlisk roślin;

wspieranie dopłatami ONW działalności rolniczej na terenach górskich i innych
obszarach o niekorzystnych warunkach gospodarowania;

polepszanie lesistości kraju przez udzielanie pomocy finansowej na zalesianie gruntów o
małej przydatności rolniczej;

pobudzanie przedsiębiorczości i tworzenie nowych miejsc pacy na terenach wiejskich;

odnowa wsi, rozbudzanie aktywności jej mieszkańców i budowa kapitału społecznego na
wsi;

podwyższanie kwalifikacji rolników i właścicieli lasów oraz ułatwianie im dostępu do
płatnych usług doradczych;

polepszanie jakości życia na terenach wiejskich.
Role Instytucji Zarządzającej dla PROW 2007-2013 pełni Ministerstwo Rolnictwa i
Rozwoju Wsi, a Agencją Płatniczą jest Agencja Restrukturyzacji i Modernizacji Rolnictwa.



LEADER
Niniejsza publikacja skupia się jedynie na Osi 4 LEADER. Czwarta oś LEADER to
wielosektorowe podejście realizowane lokalnie na konkretnym obszarze. Takie podejście sprzyja
konsolidacji lokalnych aktorów, a w efekcie wzmacnia budowanie lokalnego kapitału
społecznego.
Celem Osi 4 jest aktywizacja wiejskiej ludności poprzez budowanie potencjału
społecznego.
W ramach Osi 4 LEADER można było realizować projekty w działaniach: wdrażanie
lokalnych strategii rozwoju, wdrażanie projektów współpracy oraz funkcjonowanie lokalnej
grupy działania, nabywanie umiejętności i aktywizacja.
Na działania w ramach Osi 4 przeznaczono 780 mln euro.
Lokalni aktorzy działają w ramach lokalnych grup działania – LGD, które są
odpowiedzialne za wybór realizowanych projektów na ich obszarze, które również muszą być
spójne z celami lokalnej strategii rozwoju Konkretnej LGD. Lokalne grupy działania składają
się z przedstawicieli trzech grup lokalnych aktorów: publicznych, gospodarczych i społecznych.
Działalność LGD opiera się na oddolnej inicjatywie lokalnej społeczności, która samodzielnie
wybiera projekty do realizacji zgodne z jej strategią rozwoju obszarów wiejskich. W ramach Osi
LEADER lokalne grupy działania winny podejmować działania zmierzające do pobudzania
społecznych i przedsiębiorczych działań lokalnej społeczności. W Polsce działają 336 lokalne
grupy działania.
Dobre praktyki
Niniejsza publikacja ma na celu zaprezentować przykłady dobrych praktyk wśród
projektów zrealizowanych w województwie lubelskim w ramach Programu Rozwoju Obszarów
Wiejskich 2007-2013.
Dobre praktyki mają być natchnieniem i nauką dla innych, przyszłych beneficjentów.
Dobre praktyki to takie wybrane przykłady zrealizowanych projektów, na które lokalne grupy
działania pozyskały dofinansowanie z fundusz LEADER.
Ministerstwo Rolnictwa i Rozwoju Wsi zwróciło się z prośbą o zgłaszanie informacji
o zrealizowanych projektach w ramach poszczególnych działań Programu Rozwoju Obszarów
Wiejskich na lata 2007-2013 w kontekście dobrych praktyk w ramach działań: Podstawowe
usługi dla gospodarki i ludności wiejskiej, Odnowa i rozwój wsi oraz Wdrażanie lokalnych
strategii rozwoju” („Małe projekty” , „Odnowa i rozwój wsi”). Zgłaszane projekty miały
13
zawierać uzasadnienie dlaczego projekt ten jest dobrą praktyką w realizacji PROW 2007-2013.
Projekty można było zgłaszać w następujących kryteriach:
o Innowacyjna metoda, produkt, usługa czy proces,
o Komplementarność projektu na danym obszarze problemów,
o Projekt wpływa na rozwój społeczno-gospodarczy, np. na walkę z bezrobociem,
o Długotrwały wpływ na rozwój lokalny,
o Promocja równości szans, zapobieganie dyskryminacji,
o Aktywizacja kobiet z obszarów wiejskich poprzez stworzenie dla nich miejsc pracy,
o Wpływ na ochronę środowiska.
Dobre praktyki – przykłady projektów
W ramach konkursu na dobre praktyki Ministerstwo Rolnictwa podzieliło projekty na
sześć grup: inwestycje w infrastrukturę turystyczną i rekreacyjną, zachowanie dziedzictwa
historycznego i kulturowego, działania informacyjne i promocyjne, imprezy nawiązujące do
dziedzictwa kulturowego i historycznego oraz aktywizacja społeczności lokalnej, warsztaty
i imprezy o charakterze edukacyjnym, imprezy o charakterze sportowo-rekreacyjnym.
Ministerstwo Rolnictwa i Rozwoju Wsi zebrało wyróżnione projekty w publikacji Dobre
praktyki w realizacji małych projektów PROW 2007-2013 (2011). Wśród projektów dobrych
praktyk, które zostały zakwalifikowane w tych sześciu grupach, województwu lubelskiemu
przypadło trzy projekty. Oto one:
W grupie - Inwestycje w infrastrukturę turystyczną i rekreacyjną, dobra praktyką
wskazano projekt: Park Astronomów, czyli „muzeum” kosmologii na otwartej przestrzeni –
kształtowanie przestrzeni publicznej centrum miejscowości Adamów zrealizowanego przez LGP
„Razem Ku Lepszej Przyszłości”. Cel tego projektu było stworzenie niepowtarzalnego w skali
regionu obiektu małej architektury, będącego jednocześnie produktem turystycznym 3.
Źródło: www.lgdrazem.pl
Źródło: http://www.zielonypierscien.pl
Z kolei w ramach grupy projektów – Imprezy nawiązujące do dziedzictwa kulturowego
i historycznego oraz aktywizacja społeczności lokalnej, władze województwa lubelskiego
wymieniły: Widowisko historyczne pt. Ludzie milczeli, drzewa przekazały tajemnicę
zrealizowany przez LGD „Zielony Pierścień” z gminy Żyrzyn. Celem tego projektu było
przybliżenie mieszkańcom regionu wydarzeń związany ze zbrodnia katyńska w 1940 roku.
W ramach projekty zrealizowano miedzy innymi rekonstrukcję wydarzeń historycznych
z wiosny 1940 roku w Katyniu i okolicach4.
Dobrą praktyką w kategorii - Warsztaty i imprezy o charakterze edukacyjnym, w regionie
lubelskim okazał się projekt: Majówka archeologiczna w Chodliku zrealizowane przez LGD
3
4
www.lgdrazem.pl
www.zielonypierscien.pl
14
„Owocowy Szlak”. Celem tegoż projektu była prezentacja wczesnośredniowiecznego grodziska
w Chodliku oraz zapoznanie zwiedzających z zawodami wykonywanymi w tamtym okresie.
Źródło: pspszczecyn.szkolnastrona.pl
Sukcesy wyżej przedstawiony lokalnych grup działania niech będzie inspiracja dla nas i
innych lokalnych aktorów do wykreowania własnego projektu lub też projektów.
Zakończenie
Integracja Polski z Unią Europejską przyczyniła się do poprawy otoczenia polskich
obszarów rolnych. Rozwój polskich obszarów wiejskich, będzie zależał od umiejętności
uruchomiania mechanizmów dających wewnętrzny impuls rozwoju lokalnego, niekoniecznie
związanego z działalnością czysto rolniczą. Samorządy dostosowują polską wieś do przemian
cywilizacyjnych, co jest istotne dla rozwoju obszarów wiejskich i ich sytuacji społecznej, przede
wszystkim co istotne – poprawy codziennego życia mieszkańców wsi. Dlatego ważnym
elementem lokalnej polityki jest promocja lokalnej infrastruktury, co może prowadzić do
wzrostu lokalnego potencjału obszarów wiejskich.
Z przedstawionych projektów dobrych praktyk wynikać, iż zaangażowanie i współpraca
w ramach lokalnych grup działania pozwala uruchomić efekt synergii i tworzyć wartość dodaną
lokalnej społeczności w wyniku skoordynowanej realizacji działań wpisujących się w cele
danego obszaru.
Literatura
1. Dobre praktyki w realizacji małych projektów (2011). PROW 2007-2013.
http://www.seed.manchester.ac.uk/medialibrary/IDPM/working_papers/di/di_wp11.pdf
www.lgdrazem.pl
www.zielonypierscien.pl
Good examples in realization practice the Rural Development Programme for 2007-2013 in the Lublin region
Summary
In this article we shown some examples of projects implemented under the Rural Development Programme
2007-2013 and identified as good practice only in the Lublin region by the Ministry of Agriculture and Rural
Development. The presented projects follow good practices that commitment and cooperation within the framework
of local action groups can start to create synergies and added value of the local community as a result of the
coordinated implementation of actions form part of the objectives of the area.
15
MĖSINĖS GALVIJININKYSTĖS PLĖTRA KAIP PRIEMONĖ DIDINTI KAIMO
KONKURENCINGUMĄ
Kristina Kajokienė, Adelė Astromskienė
Aleksandro Stulginskio universitetas
Anotacija
Straipsnyje nagrinėjama mėsinės galvijininkystės veiklos reikšmė kaimo konkurencingumui didinti.
Trumpai apžvelgiama mėsinės galvijininkystės veiklos ypatumai, plėtrai įtaką darantys veiksniai, Lietuvos mėsinių
galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos veikla bei bendradarbiavimas su organizacijomis, taip pat siekiančiomis,
mėsinės galvijininkystės šakos stiprinimo. Visos organizacijos drauge sudaro kontaktinę auditoriją. Straipsnyje
analizuojama mėsinės galvijienos vieta maisto tiekimo grandinėje bei kontaktinės auditorijos vaidmuo, siekiant
sukurti sėkmingą galvijienos tiekimo grandinės dalių funkcionavimą. Daroma prielaida, kad bendradarbiaujant
kontaktinėms auditorijoms su mėsinių galvijų augintojais, perdirbėjais ir kitais grandinės dalyviais, mėsinė
galvijininkystė įsitvirtintų, kaip nauja, patraukli bei ekonomiškai naudinga veikla, tuo pačiu didindama kaimiškų
vietovių patrauklumą bei konkurencingumą.
Raktiniai žodžiai: konkurencingumas, LMGAGA, maisto tiekimo grandinė, mėsinė galvijininkystė, plėtra.
Įvadas
Gyvulininkystės sektorius yra reikšmingas, aprūpinant Lietuvos vartotojus įvairiais
maisto produktais bei svarbus Lietuvos eksporto šaltinis. Gyvulininkystės sektorius yra labai
svarbus maisto pamonei, mėsos, pieno ir kitų perdirbimo įmonių techninis potencialas sudaro
visas galimybes maksimaliai išnaudoti gyvulininkystės sektoriaus išteklius ir sudaryti
ekonomines prielaidas šio sektoriaus plėtrai (Lietuvos…, 2011). Tačiau kol kas ūkininkai nėra
linkę verstis galvijininkyste dėl įvairių priežasčių, tokių kaip: didelės pradinės investicijos į
bandos suformavimą ir reprodukciją, išlaidos atsiperka tik po ilgesnio laikotrapio
(Lietuvos…,2011). Be to mėsinės galvijienos produkcija susiduria ir su kitomis problemomis,
tokiomis, kaip didelė konkurencija, kitų mėsos rūšies atžvilgiu, kadangi tikra mėsinė jautiena
palyginus brangesnė mėsa (Biing-Wen Huang, 2013), be to kokybiška jautiena reikalauja
specialaus paruošimo, nes kokybiškos, brandintos jautienos kelias nuo skerdyklos iki vartotojo
turi užtrukti iki 2 sav., todėl, vertingiausia jautiena yra tada, kai ji po skerdimo brandinama apie
10 d. 2 laipsnių temp. Tam reikalinga speciali įranga ir patirtis.
Lietuvoje kol kas nėra susiformavusi galvijienos vartojimo tradicija, žmonės renkasi
pigesnius produktus. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vidutiniškai vienas Lietuvos
gyventojas per metus suvartoja tik apie 4 – 5 kg jautienos, tuo tarpu vakaruose vidutiniškai apie
30 kg, galima daryti prielaidą, kad gerėjant ekonominei situacijai Lietuvoje galvijienos
produkcijos poreikis augs, todėl atsiranda galimybės mėsinės galvijininkystės plėtrai.
Į pagalbą plėsti šią, patrauklią bei perspektyvas turinčią veiklą, pasitelkiama keletas
priemonių. Ūkininkai, užsiimantys mėsine galvijininkyste tarpusavyje bendradarbiauja,
kooperuojasi, yra įsteigę Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociaciją (LMGAGA).
Tarp svarbiausių LMGAGA tikslų yra teikti konsultacijas mėsinės gyvulininkystės klausimais,
organizuojant seminarus, veislinių gyvulių parodas, spręsti mėsinių galvijų įsigijimo, platinimo,
produktyvumo didinimo, panaudojant geriausių mėsinių galvijų genofondą, problemas, t.y.
asociacijos veikla nukreipta į mėsinės galvijininkystės veiklos plėtrą, populiarinimą ir galvijus
auginančių ūkių konkurencingumo stiprinimą.
Tyrimo tikslas – atskleisti mėsinės galvijininkystės įtaką kaimiškų vietovių
konkurencingumui.
Tyrimo objektas – mėsinės galvijininkystės veiklos įtaka kaimo konkurencingumui.
Tyrimo metodai – mokslinės literatūros bei dokumentų analizė, statistinių duomenų
lyginamoji analizė, sisteminimas bei apibendrinimai. Atvejo analizės objektu pasirinkta Lietuvos
mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacijos veikla, kurios pagrindu atliktos loginės
abstrakcijos, išskirti prioritetai ir sudarytos loginės schemos.
16
Mėsinė galvijininkystė – perspektyvi žemės ūkio veikla Lietuvoje
Vidurio Europoje žmonės laikyti galvijus pradėjo dar prieš 7500 m., tūkstančiu metų
vėliau galvijai atsirado šiaurės Europoje (Hartung, 2013). Nuo tada mėsiniai galvijai užėmė labai
svarbią vietą žmonių gyvenime. Galvijas buvo naudojamas ne tik kaip maisto šaltinis, tačiau ir
kaip darbo jėga ir netgi kaip socialinis statusas visuomenėje. Įvairiose šalyse galvijai laikomi dėl
skirtingų priežasčių: ritualinių – religinių apeigų, kaip naminis gyvūnas arba kaip šalies simbolis,
kaip pvz. bulius Ispanijoje. Šiais laikais, galvijai daugiausiai laikomi dėl pieno gamybos arba
mėsai (Yvette de Haas ir kt., 2010). Žemės ūkio informavimo ir kaimo verslo centras (ŽŪIKVC)
pateikia duomenis apie Lietuvoje auginamas 15 rūšių veislinius mėsinius galvijus ir dvi mėsinių
mišrūnų veisles.
Lietuvoje mėsiniai galvijai pradėti auginti tik 1995 m. – tik tuomet atvežta pirmoji
motininė mėsinių galvijų banda. Ūkininkai bei kaimo turizmo sodybų šeimininkai dar tik
,,atranda’’ šiuos gyvulius, kurių priežiūrai reikia kur kas mažiau pastangų, palyginti su pieniniais
gyvuliais. Kartu šie gyvuliai tampa ir vietos gamtovaizdžio puošmena (Jamieson, 2013).
Anot, leidinio ,,Geriausi mėsiniai veisliniai buliai’’ (2013), mėsinė galvijininkystė kaip
atskira ūkio šaka Lietuvoje pradėjo vystytis visai neseniai ir dar visai neseniai mėsinių veislių
galvijai buvo naudojami tik bandymų tikslais – jie kryžminti su Lietuvos juodmargiais ir
Lietuvos žalaisiais galvijais. Šiuo tikslu ir buvo įsivežta mėsinių veislių bulių spermos ir keli
buliai. Tačiau besikeičiančios ekonominės sąlygos, mažėjantis pieno suvartojimas vietinėje
rinkoje, iškilus eksporto į kitas šalis sunkumams, be to, gerokai sumažėjus pieno supirkimo
kainoms melžiamų karvių skaičius ėmė sparčiai mažėti, atsirado puikios perspektyvos plėtoti
mėsinės galvijininkystės veiklą. Be to, paklausa kokybiškai galvijienai pasaulinėje rinkoje tik
didėja. Mėsiniai galvijai nereiklūs, lengvai prisitaiko esant įvairioms klimato sąlygoms, jų
laikymui nereikia brangių pastatų, galvijai maitinasi pigiais žoliniais pašarais, priežiūrai
sunaudojama mažai darbo sąnaudų. Mėsinių galvijų mėsa skani, vertinga mitybos ir biologiniu
požiūriu, todėl noriai perkama vartotojų.
Žemės ūkio ir kaimo verslo centro duomenimis, grynaveislių mėsinių galvijų 2014 m.
balandžio 1 d. šalyje buvo 20,382 tūkst., o mišrūnų 104,053 tūkst. Mėsiniai ir mišrūnai galvijai
sudaro daugiau nei 18 proc. visų šalyje auginamų galvijų. Tačiau anot LŽŪM (2014) augintojai
ne visada atsižvelgia į turimas sąlygas, rinkdamiesi mėsinių galvijų veisles. Būtina didesnį
dėmesį skirti karvių veislinei vertei nustatyti, mėsinių galvijų produktyvumo kontrolei, bulių
reproduktorių parinkimui, jų vertinimui pagal palikuonių penėjimosi ir mėsines savybes bei
mėsos kokybei nustatyti. Tai tapo ypač aktualu, augant veislinių galvijų paklausai. Taigi, vienas
iš svarbiausių mėsinės galvijininkystės tikslų yra suformuoti tvirtą grynaveislių mėsinių veislių
galvijų branduolį. Veislių selekcijos programas reikėtų sudaryti ir jas vykdyti labai atsakingai,
siekiant efektyvaus genetinio potencialo panaudojimo, atsižvelgiant į turimus tipus ir numatant
mėsos kokybės bei ūkinių savybių gerinimo kryptis.
Lietuvos ūkiuose auginami daugelio rūšių mėsiniai galvijai, daugiausiai paplitę
Limuzinai (jie sudaro 30 proc.), Šarole (25 proc.), Aubrakai (17 proc.), Belgų mėlynųjų skaičius
yra pats mažiausias ir nesiekia vieno procento. Daugiausiai galvijų – apie 31 proc. Auginama 51
– 100 galvijų bandose ir mažiausiai, apie 3–4 proc. atitinkamai iki 10 galvijų bandose (ŽŪIKVC,
2014).
Gyvulininkystės sektorius 2014–2020 m. programiniu laikotarpiu yra priskirtas pirmajam
prioritetiniam žemės ūkio sektoriui, anot Juknos (2013) Lietuvoje tinkamai nėra išnaudotas
gyvulininkystės potencialas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. gruodžio 4 d. nutarimu
Nr. 1162 patvirtinta Nacionalinė 2014–2020 m. gyvulininkystės sektoriaus plėtros programa.
Programos strateginis tikslas ,,Suformuoti į vidaus ir užsienio rinką orientuoto konkurencingo
gyvulininkystės sektoriaus, užtikrinančio gyvulių augintojams pajamas, o vartotojams kokybišką
produktą, plėtros prielaidas ilgalaikėje šalies ūkio (žemės ūkio) perspektyvoje. Programos
strateginiams tikslui pasiekti numatyti 4 tikslai: didinti ūkinių gyvūnų skaičių ir gyvulininkystės
produkcijos gamybos apimtis bei skatinti gyvulininkystės produktų eksportą, tausiai panaudojant
išteklius ir užtikrinant aplinkos apsaugą bei darnų teritorinį vystymą; diegti inovatyvias
17
technologijas, mokslo pasiekimus gyvulininkystės ūkiuose, užtikrinti aukštos kvalifikacijos
gyvulininkystės ūkiui būtinų specialistų rengimą; tobulinti ūkinių gyvūnų veislininkystės
sistemą, saugoti ūkinių gyvūnų genetinius išteklius; užtikrinti ūkinių gyvūnų gerovę ir
sveikatingumą’’ (Lietuvos…, 2013).
Apibendrinant galima teigti, kad Lietuvoje yra palankios gamtinės bei klimato sąlygos
tiek intensyviai tiek ekstensyviai mėsiniai galvijininkystei plėtoti, tačiau kol kas, dėl didelių
investicijų į pradinį bandos suformavimą, ūkininkai vangiai imasi plėtoti šią žemės ūkio veiklą.
Galvijiena yra svarbus aminorūgščių, mineralinių medžiagų ir vitaminų šaltinis, todėl ji vaidina
svarbų vaidmenį žmonių mityboje. Didėjanti paklausa ekologiškiems žemės ūkio produktams,
vietinėje bei pasaulinėje rinkoje, mėsiniai galvijienai suteikia geras ateities perspektyvas.
Mėsinės galvijienos vieta maisto tiekimo grandinėje
Pasak Atkočiūnienės (2009), vietovės konkurencinio pranašumo idėja prasideda nuo
vietovės vertės kūrimo ir jos pasiskirstymo. Vietovę galima laikyti konkurencinga, jeigu jos įtaka
lemia šalies ekonomikos pasikeitimus rinkoje, kurioje vietovė užima tam tikrą dalį. Kaip
teigiama leidinyje (Kaimo vietovės teritorinis..., 2007) – konkrečios kaimo vietovės veikėjų
gebėjimas sistemingai panaudoti žemės ūkio teikiamas gėrybes, sprendžiant ne tik ekonomines,
bet ir socialines bei aplinkosaugines ir teritorines problemas ir atspindi vietovės teritorinį
konkurencingumą. Teritorinį konkurencingumą išreiškia keturios dimesjos:
 Ekonominis konkurencingumas – įtrauktų veikėjų gebėjimas sukurti ir išlaikyti
vietovėje maksimalią pridėtinę vertę, stiprinant ryšius tarp sektorių ir tuo pačiu didinant
vietos produktų ir paslaugų vertę bei savitumą;
 Aplinkosaugos konkurencingumas – įtrauktų veikėjų gebėjimas maksimaliai panaudoti
aplinką paverčiant ją „skiriamuoju“ vietovės elementu ir kartu užtikrinant, kad gamtiniai
ištekliai bei paveldas būtų tausojami ir atkuriami;
 Socialinis konkurencingumas – įtrauktų veikėjų gebėjimas susitelkti efektyviai, bendrai
veiklai, kuri grindžiama bendrais požiūriais ir bendradarbiavimu;
 Vieta pasaulyje – įtrauktų veikėjų gebėjimas atrasti vietovė reikšmingumą iš kitų
vietovių, kartu pilnai išplėtojant savo teritorinį planą ir užtikrinant jo gyvybingumą.
Mėsinė galvijininkystė neabejotinai yra veikla, kuri didintų kaimo konkurencingumą,
vietovę papuoštų patrauklūs gyvuliai be to kaip teigia Jamieson, (2013) besiganantys gyvuliai
padeda išsaugoti natūralias pievas, turtingas gamtinės įvairovės. Kuo daugiau gyvulių bus
ganoma ekstensyviai, tuo daugiau išsaugosime natūralių ir pusiau natūralių pievų, kartu su jose
klestinčia biologine įvairove ir tradiciniu kraštovaizdžiu, labai vertingu rekreacijos požiūriu.
Mėsinių galvijų mėsa užauginta Lietuvos laukuose ypač domina užsienio rinkas, tiek pasaulyje
tiek Lietuvoje vis didesnis dėmesys skiriamas sveikų, ekologiškų maisto produktų gamybai ir
racionalesniam gamtinių išteklių panaudojimui. Mėsinės galvijienos gavyba didintų kaimo
vietovės teritorinį konkurencingumą socialiniu, ekonominiu bei aplinkosauginiu požiūriu. Norint
geriau suprasti jautienos gavybos būdą, tikslinga išanalizuoti mėsinės galvijienos tiekimo
grandinę. Maisto tiekimo grandinė paaiškina, kaip maistas iš ūkininko ūkio patenka mums ant
stalo (Biing-Wen Huang, 2005). Šis procesas apima produkcijos užauginimą – ūkininkavimą,
perdirbimą, paskirstymą, pardavimą ir vartojimą. Mėsinių galvijų skerdimas ir skerdenų
apdorojimas – atskiras verslas, galvijienos gamybos maisto grandinėje, su savita technologija ir
specialiais reikalavimais, kurios detalizacija pateikta 1 pav.
18
Gyvų,
6-7 mėn.galvijų
eksportas
Veislinės medžiagos
įsigijimas , gyvulių
veisimas
Galvijų
auginimas
Užauginimas iki
pardavimui
tinkamo svorio
Gyvų, 18 -24 mėn.
galvijų eksportas
Aukcionai
SKERDIMAS
Eksportas
Mėsos
išpjaustymas
Sandėliavimas
Maisto paslaugų
verslas
Mažmenininkai
Mėsos
perdirbėjai
Išpjaustymas
Pakavimas
Tolimesnis
perdirbimas
Didmenininkai
VARTOJIMAS
1 pav. Mėsinės galvijienos, auginimo ir realizavimo maisto tiekimo grandinėje, procesai
(sudaryta autorių pagal ,,A Review of the Beef Food Chain’’ 2008)
Galvijienos tiekimo grandinė prasideda nuo žmonių, užsiimančių mėsinės
galvijininkystės veikla, tai yra – ūkininkų. Mėsiniai galvijai auginami keletu būdų: uždaruose
tvartuose, palaidi ganyklose.
Priklausomai nuo galvijų auginimo būdo, veislininkystės dokumentavimo, galvijai
užauginami skerdimui arba veislei, kurie vėliau parduodami per veislinių gyvulių aukcionus arba
eksportuojami į kitas šalis. Mėsai auginami galvijai priduodami į skerdyklas.
Detalizuota loginė galvijienos realizavimo proceso, maisto tiekimo grandinėje, schemos
analizė parodo kad, ūkininkas, užauginęs galvijus gali pasirinkti kelis jo realizavimo būdus:
 parduoti į skerdyklą, gaunant atitinkamą kainą kaip atlygį už gyvą arba skerdenų
svorį;
 parduoti gyvus užaugintus galvijus eksportui;
 skersti patiems arba skerdykloje ir parduoti mėsą turgeliuose, ar iš namų.
Kad galvijienos tiekimo rinkai grandinės dalys tinkamai funkcionuotų ir būtų
ekonomiškai naudingos reikalinga tam tikri įrankiai ir priemonės. Lietuvos mėsinių galvijų
augintojų ir gerintojų asociacija (LMGAGA) – tai organizacija kuri bene daugiausiai prisideda
prie šakos plėtros. Asociacija atlieka nemažą švietėjišką darbą: organizuoja seminarus,
konsultuoja besidominančius įvairiais, su mėsinių galvijų auginimu susijusiais, klausimais. 2
pav. pavaizduoja, kaip vykdydama veiklą bei atstovaudama narių interesus asociacija sukuria
realią naudą mėsinės galvijininkystės sektoriui.
19
Rinkos
analizė
Idėjos
Inovacijos
LMGAGA
Užsienio
partneriai
Patirtis
Asociacijos
veikla Tikslai
Uždaviniai
Kaimo vietovės
konkurencingumo didinimas
Valstybine gyvulių
veislininkystės priežiūros
tarnyba;
BENDRADARBIAVIMAS Žemės ūkio ministerija;
Valstybine maisto ir
veterinarijos tarnyba;
Žemės ūkio rūmais;
Mokslo įstaigos;
Savivaldybės;
Žemės ūkio perdirbimo
įmonės;
Ir kt. visuomeninės
Lietuvos ir užsienio
organizacijos.
Mėsinės
galvijininkystės
plėtra
NAUDA
Socialinis;
Ekonominis;
Aplinkosauginis
konkurencingumas.
2 pav. Organizacijų, siekiančių mėsinė galvijininkystės plėtros, tinklas (sudaryta autorių)
Viena ryškiausių ir svarbiausių, LMGAGA veiklos sričių, yra atsotvavimas
COPA/COGECA organizacijoje. Atstovavimo nauda: gaunama aktualiausia sektoriui
informacija, galimybė susipažinti su situacija sektoriuje kitose ES šalyse pranešimų metu bei
betarpiškai bendraujant, galimybė išsakyti savo šalies poziciją sektoriui aktualiais klausimais,
galimybė dalyvauti BŽŪP politikos formavime. Be to asociacija prisideda prie šakos teisinės
bazės vystymo, paruošė veislininkystės apskaitos formas, gyvulių veislės nustatymo taisykles,
veislių selekcijos programas, mėsinių galvijų veislinės vertės duomenų įjungimo į centrinę
duomenų bazę, paruošė kilmės knygą ir kilmės pažymėjimus. Kitos visuomeninės organizacijos
užsiimančios šių klausimų sprendimu šalyje nėra, tačiau prie mėsinės galvijininkystės plėtros ir
šakos stiprinimo prisideda ir daugiau organziacijų (2 pav.).
Visos organizacijos drauge sudaro mėsinės galvijininkystės kontaktinę auditoriją – tai
grupė, turinti realų ar kontaktinį potencialų interesą, arba daranti poveikį organizacijai siekiant
užsibėžtų tikslų (Gaižutis, 2005). Užsienio literatūroje minimos strategic alliance reikšmę
galima būtų prilyginti kontaktinei auditorijos reikšmei, jos sampratą analizavo daugelis užsienio
autorių: Gillespie, Bu, Boucher, (2006), Schroeder, Kovanda (2003) ir kt. autoriai.
Labai svarbu, kad tarp tiekimo grandinės dalių bei kontaktinės auditorijos būtų sukurta
partnerystė, kuri ir užtikrintų mėsinės galvijininkystės plėtrą (Handfield, Nichols 2002). Kaip
teigia Anton (2002), strategic alliance susieja jautienos tiekimo grandinės dalis, Ward and
Estrada (1999) strategic allianceb įavrdija kaip kūrybingą ir greitą būdą jautienos pramonei
judėti į priekį. Išanalizavus įvairių autorių pastebėjimus, galima išskirti du tiekimo grandinių
tipus. Vienas jų – tiesioginė arba supaprastinta tiekimo grandinė, kai jos veikloje nedalyvauja
kontaktinės auditorijos (3 pav.).
20
Įtampa/nėra tarpusavio ryšio
Ūkininkavimas
Mėsinė galvijiena
Perdirbėjai
Monopolinės
kainos / Pajamos
Mėsinė galvijiena
Pardavimas
Kaina /Pajamos
3 pav. Mėsinės galvijienos tiekimo grandinė be kontaktinių auditorijų įtakos (sudaryta
autorių remiantis Biing-Wen Huang, 2005)
Neasocijuoti, t.y. nepriklausantys kontaktinei auditorijai mėsinių galvijų augintojai neturi
neturi glaudaus tarpusavio ryšio, o tuo pačiu ir derėjimosi galios su galvijienos supirkėjais, todėl
pastarieji dažniausiai nustato monopolinę, nepalankią ūkininkui supirkimo kainą. Dėl šios
priežasties dažniausiai ūkininkai priverčiami parduoti žaliavą, šiuo atveju, mėsinius galvijus už
gana žemą kainą, tačiau vartotojams galvijienos produktai pateikiami už nepagrįstai aukštą
kainą. Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacija, vienydama mėsinių galvijų
augintojus, skatina jų tarpusavio bendradarbiavimą, bendrų interesų suformulavimą, renka ir
apibendrina informaciją apie galvijienos rinkas ir vartojimą. Asociacija, atstovaudama savo narių
interesus santykiuose su supirkėjais gali gerėtis dėl galvijų supirkimo kainos, atitinkančios
galvijienos kokybę. Narystė LMGAGA jos nariams suteikia papildomos informacijos ir
pasitikėjimą, stiprina jų derėjimosi galią. Tai atitinka kitą tiekimo rinkai grandinės tipą, kurios
funkcionavime aktyviai dalyvauja kontaktinės auditorijos ( 4 pav.).
Bendradarbiavimas / Koordinavimas
Informacija apie skerdenas
Ūkininkavimas
Mėsinė galvijiena
Informacija apie vartotojųs
Perdirbėjai
Kokybiška galvijiena
Pardavimas
Kaina/Pajmos
Kainos atitinkančios
kokybę
Kontrolė
Kontrolė
4 pav. Mėsinės galvijienos tiekimo grandinė įtakojama kontaktinių auditorijų
(sudaryta autorių remiantis Biing-Wen Huang, 2005)
Apibendrinant, galima teigti, jog apčiuopiamų rezultatų, mėsinės galvijininkystės
veikloje gali būti pasiekta, suinteresuotoms organizacijoms kontaktinių auditorijų asmenyje
veikiant kartu. Dirbdamos drauge jos turėtų sekti pasaulines ir vietines rinkas, kainų pokyčius.
Mėsinės galvijininkystės plėtrai bei tuo pačiu kaimo konkurencingumui augti padėtų aiški
politinė pozicija. Pažangių technologijų, inovacijų diegimas, ūkininkų, perdirbėjų bei visų
suinteresuotų grupių bendradarbiavimas, tai receptas į sėkmingą mėsinę galvijininkystę.
Išvados
1. Mėsinė galvijininkystė pasaulyje turinti gilias šaknis, Lietuvoje yra jauniausia žemės
ūkio verslo sritis. Mėsinių veislių galvijų mėsa pasižymi vertingesnėmis biologinėmis
savybėmis, nei pieninių veislių. Ir nors Lietuvoje nėra susiformavusi jautienos valgymo tradicija,
lietuviai labiau įpratę valgyti paukštieną bei kiaulieną, mėsinei galvijininkystei prognozuojamos
puikios perspektyvos. Mėsinimiams galvijams laikyti Lietuvoje yra palankios sąlygos, yra daug
nenašių, nenaudojamų žemės plotų, mėsiniai galvijai nereikalauja daug darbo jėgos. Tiek
21
Lietuvoje tiek pasaulyje didėja poreikis laisvai, ekologiškai, darniai užaugintai gyvulininkystės
produkcijai, todėl mėsine galvijininkystės verslas turi puikias prielaidas plėtotis, tuo pačiu didinti
kaimo konkurencingumą.
2. Išanalizavus jautienos tiekimo grandinės dalis, akivaizdu, kad grandinės procesuose,
be pagrindinių dalyvių: ūkininko, perdirbėjų bei vartotojų, grandinėje dar dalyvauja visa aibė
dalyvių. Tam, kad visos dalys funkcionuotų ne atskirai kiekviena sau, o viena kitą papildytų bei
būtų gaunama ekonominė nauda prisideda ne viena visuomeninė organizacija, o visos kartu jos
vadinamos – kontaktine auditorija.
3. Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociacija, tai pagrindinė organizacija
Lietuvoje, prisidedanti prie mėsinės galvijininkystės plėtros. Asociacija vienija mėsinių galvijų
augintojus, bei perteikia ūkininkams žinias apie mėsinės galvijininkystės politines aktualijas,
tarpininkauja sudarant sutartis su užsienio partneriais, rengia seminarus, veda galvijų kilmės
knygą, išduoda kilmės pažymėjimus, dalyvauja procesuose sprendžiant galvijų auginimo ir
realizavimo mėsai problemas bei aktyviai bendradarbiauja su kitomis, visuomeninėmis
organizacijomis, prisidedančiomis prie mėsinės galvijininkystės plėtros.
4. Nacionalinėje 2014–2020 m. gyvulininkystės sektoriaus plėtros programoje, mėsinei
galvijininkystei skiriamas ypatingas dėmesys, šalyje planuojama didinti galvijų skaičių, stiprinti
gyvulininkystės materialinę bazę, tobulinti veislininkystės sistemą bei numatomi kiti mėsinei
galvijininkystei palankūs veiksmai. Taigi, įvertinus šakos patrauklumą, bei palankumą
politiniame lygmenyje galima teigti, kad mėsinė galvijininkystė gali didinti kaimo vietovės
konkurencinį pranašumą ekonominiame lygmenyje – pajamos iš mėsinės galvijininkystės
prisidėtų prie vietovės ekonominio pajėgumo didinimo, be to populiarėjanti galvijienos
produkcija galėtų būti viena iš svarbiausių žemės ūkio šakų, kuri aprūpintų šalies gyventojus
aukštos kokybės mėsa bei sudarytų vieną iš didžiausių žemės ūkio produkcijos eksporto dalių.
Socialiniame lygmenyje – padidėtų vietovės užimtumas, atsirastų darbo vietų, vietovė taptų
patraukli jauniems žmonėms. Aplinkosauginiame lygmenyje – šalyje yra daug nenaudojamų,
apleistų žemės plotų, kuriuos galima panaudoti mėsinės galvijininkystės veiklai be to
besiganantys gyvuliai padeda išsaugoti natūralias pievas, turtingas gamtinės įvairovės.
Literatūra
1.
2.
3.
4.
5.
6.
7.
8.
9.
10.
11.
12.
13.
ANTON, T., E. (2002). Beef Alliance Economics. The Florida Cattleman and Livestock
Journal Nr. 66 p.1–15.
ATKOČIŪNIENĖ, V. (2009). Kaimo vietovių konkurencingumą lemiantys veiksniai.
Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. 3 (16). p. 49-59 .
BIING-WEN, H. (2013). Devising an efficient beef supply chain: alignment of Product and
functions.
Cooperative Research Centre for Beef Genetic Technologies. (2007). Beef Bulletin Spring
DE HAAS, Y. ir kt. (2010). Local cattle breeds in Europe. Development of Policies and
strategies for self sustaining breeds.
GAIŽUTIS, A. (2005). Marketingo komplekso elementai ir jo aplinka. VU EF Marketingo
katedra.
Geriausi mėsiniai veisliniai buliai Lietuvoje. (2013). LMGAGA.
GILLESPIE, J., BU, A., BOUCHER, R. (2006). Case Studies of Strategic Alliances in U.S.
Beef Production. Journal of Agribusiness 24,2.
HANDFIELD, R. B., NICHOLS, E.L. (2002). Introduction to Supply Chain Management.
Report produced for the EC funded Project.
HARTUNG, J. (2011). A short history of livestock production.. Institute for Animal
Hygiene, Welfare and Farm Animal Behaviour, University of Veterinary Medicine
Hannover.
JAMIESON, A. (2013). Vadovas mėsinių galvijų augintojui. Lietuvos gamtos fondas.
JUKNA, Č., JUKNA., V. (2009). Mėsinių galvijų auginimas. Lietuvos gamtos fondas.
Kaimo vietovių teritorinis konkurencingumas. (2007). Leader programos biblioteka. ASU.
22
14. Lietuvos Respublikos ilgalaikės gyvulininkystės plėtros strategijos iki 2020 metų koncepcija.
(2011). Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas.
15. Žemės ūkio ministerijos 95-metis pasitinkamas svariais darbais. (2013). LR žemės ūkio
ministerija.
16. MELNIKIENĖ, R. (2014). Lietuvos žemės ir maisto ūkis 2013. Lietuvos agrarinės
ekonomikos institutas.
17. Mėsinės galvijininkystės plėtros programa. 2010 m. rugsėjo 27 d. Nr. 3D – 867.
18. Nacionalinė 2014–2020 metų gyvulininkystės sektoriaus plėtros programa. 2013 m.
gruodžio 02 d. Nr.: 14857. Valstybės Žinios, 2013.12.27.
19. SCHROEDER, T., KOVANDA, J. (2003). Beef Alliances: Motivations, Extent, and Future
Prospects.
20. WARD, C. E., ESTRADA., T.L. (1999). Vertical Coordination and Beef Industry Alliances.
Visions. Nr. 72, p.16–21.
21. Mėsinių ir mišrūnų galvijų skaičiaus pasiskirstymas pagal veisles 2009–2014 metais.
(2014). Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras. Ūkinių galvijų registras.
Development of Beef Cattle as a Mean to Increase Competitiveness of the Countryside
Summary
The article includes the discussion on the role of beef cattle farming activities for the improvement of rural
area competitive ability. There is also brief review of beef cattle farming peculiarities, factors having impact on
development, benefits provided by the Association of Lithuanian Beef Cattle Breeders to beef cattle breeders, the
activity relation to food supply chain, interaction of the food chain system components.
Key words: competitive ability, Association of Lithuanian Beef Cattle Breeders, food supply chain, beef
cattle farming, development.
23
ŠILALĖS RAJONO GYVENTOJŲ ĮSIDARBINIMO GALIMYBĖS
Ilona Kiaušienė, Gintarė Vaznonienė
Aleksandro Stulginskio universitetas
Anotacija
Laisvosios rinkos sistema suteikia galimybę visiems piliečiams siekti ekonominio savarankiškumo, dirbti,
tačiau realiame gyvenime dažnai nutinka kitaip: tarp darbo pasiūlos ir paklausos susidarančios disproporcijos lemia
nedarbo problemas. Nedarbas yra tampriai susijęs su individo gyvenimu, išryškina ne tik ekonomines, bet ir
socialines problemas, o didėjantis nedarbo lygis, o kartu ir mažėjančios asmenų pajamos reiškia, kad dar labiau
mažinamos visuminės išlaidos ir mažėja visuminė paklausa. Siekiant spręsti nedarbo problemas būtina analizuoti
gyventojų įsidarbinimą lemiančius veiksnius. Straipsnyje aptariamos nedarbo priežastys bei įvardijami Šilalės
rajono gyventojų įsidarbinimą lemiantys veiksniai. Tyrimo rezultatai parodė, kad daugumai tyrime dalyvavusių
Šilalės rajono gyventojų darbas garantuoja tik pragyvenimo minimumą, o susirasti tinkamą darbo vietą dažniausiai
trukdo patirties stoka ir siūlomas mažas darbo užmokestis.
Raktiniai žodžiai: darbo rinka, nedarbas, įsidarbinimo galimybės
Įvadas
Darbas vaidina svarbų vaidmenį asmens tapatybės formavimesi, lemia jo savivertę,
savimonę, o kartais ir pagrindinį gyvenimo tikslą, apsaugo nuo skurdo ir socialinės atskirties.
Tačiau šiuolaikiniame greit besikeičiančiame pasaulyje individai vis dažniau susiduria su
nesavanoriško darbo netekimo ar darbo neradimo problema. Problemos darbo rinkoje
mokslininkus domino visada. Mokslininkai (Nikiforova, 1991; Bosworth, Dawkins, Stromback,
1996; Martinkus, Beržinskienė, 2005; Šileika, Andriušaitienė, 2007; Beržinskienė, Rudytė,
2008; Raškinis, 2008; Beržinskienė, Būdvytytė-Gudienė, 2010; Borjas, 2010; Beržinskienė,
Juozaitienė, 2011; Bukšnytė-Marmienė, Vaitkūnienė, 2012; ir kt.) sutaria, kad darbo rinka turi
tam tikrų bruožų, skiriančių ją nuo kitų rinkų, yra sudėtinga savo morfologiniu turiniu,
funkcionuoja skirtingomis ekonominėmis sąlygomis, kurios lemia ir darbdavių, ir darbo
ieškančių asmenų preferencijas įsidarbinant. Šios priežastys leidžia pagrįsti darbo rinkos
neapibrėžtumą, kuris apsunkina asmenų įsidarbinimo galimybes.
Nuolat didėjantis bedarbių skaičius įvairiuose ekonominės veiklos sektoriuose ir laisvų
darbo vietų stygius rodo, kad ilgėja darbo paieškos trukmė, o kartu didėja socialinės problemos.
Asmuo, netekęs darbo, praranda ne tik pajamas, bet kartu susiduria su socialinėmis ir
psichologinėmis problemomis. Ilgėjant nedarbo trukmei prarandami ne tik darbo įgūdžiai,
kvalifikacija, bet ir darbo paieškos aktyvumas. Todėl svarbiausi darbo rinkos politikos
uždaviniai yra stabilizuoti situaciją darbo rinkoje, didinti įsidarbinimo galimybes, siekiant
užtikrinti atleistų darbuotojų reintegraciją į darbo rinką ir išvengti ilgalaikio nedarbo.
Tyrimo objektas – Šilalės rajono gyventojų įsidarbinimo galimybės.
Tyrimo tikslas – išanalizuoti Šilalės rajono gyventojų įsidarbinimą lemiančius veiksnius.
Tyrimo uždaviniai:
1. Aptarti nedarbo priežastis ir pasekmes.
2. Išsiaiškinti pagrindines kliūtis siekiant įsidarbinti.
3. Įvardyti veiksnius, lemiančius įsidarbinimo galimybes.
Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė ir sintezė, apibendrinimas, anketinė
apklausa, grafinis vaizdavimas.
Teoriniai nedarbo aspektai
Vienas iš esminių strateginių tikslų norint pasiekti gerovės, konkurencingumo ir žinių
ekonomikos augimo, yra visų socialinių grupių užimtumo didinimas Europos Sąjungoje.
Užimtumo politika oficialiai tapo vienas iš pagrindinių Europos Sąjungos prioritetų 1997 m.
lapkričio mėn. Europos Tarybos susitikime Liuksemburge patvirtinus Europos užimtumo
strategiją (EUS), nors užimtumo tikslų integravimo į Europos Sąjungos (ES) ekonominę politiką
procesas prasidėjo dar 1990 m. pradžioje. Per šį laikotarpį Europos šalys pradėjo spręsti aukšto ir
pastovaus nedarbo lygio, didėjančio ilgalaikio nedarbo problemas, kartu atkreipdamos dėmesį į
struktūrines darbo rinkos problemas (Kluve, Card, Fertig ir kt., 2007).
24
Darbo rinka susiformuoja „vykstant gamybos procesams ir tenkinant darbo, kaip
gamybos veiksnio, poreikį“ (Raškinis, 2008, p. 55). Pasak A. Šileikos, D. Andriušaitienės
(2007), darbo rinką galima apibūdinti kaip rinkos posistemį, jos sudėtinę dalį, kur pirkimo ir
pardavimo objektas yra specifinė prekė – potencialus darbuotojas. Remiantis mokslininkų
nuomone (Nikiforova, 1991; Bosworth, Dawkins, Stromback, 1996; Martinkus, Beržinskienė,
2005; Šileika, Andriušaitienė, 2007; Borjas, 2010), darbo rinka yra ne tik tinkamos darbo vietos
suradimas dirbančiajam ir tinkamų darbuotojų parinkimas; darbo rinka apibrėžiama kaip vieta,
kurioje sąveikauja darbdavys, darbuotojas ir darbo ieškantis asmuo, siekdami išspręsti darbo
užmokesčio, darbo sąlygų, laiko, kvalifikacijos lygio, darbo intensyvumo, apimties, socialinių
išmokų bei garantijų ir kt. problemas.
Pasak darbo rinkos problemas nagrinėjančių mokslininkų (Martinkus, Beržinskienė,
2005; Beržinskienė, Rudytė, 2008; Beržinskienė, Juozaitienė, 2011) būtų idealu, jei darbo
rinkoje būtų tiek darbo vietų, kiek yra norinčiųjų dirbti, o darbo sutartis sudaroma, kai laisvos
darbo vietos ir asmens pasirodymas darbo rinkoje sutampa. Tačiau dėl darbo rinkos
dinamiškumo, neapibrėžtumo ir skirtingos raiškos reali darbo rinka nėra ideali, egzistuoja
nemažai barjerų, apsunkinančių potencialių darbuotojų galimybes integruotis į darbo rinką.
Disproporcijos, susidarančios tarp darbo pasiūlos ir paklausos, lemia nedarbo problemas.
Nedarbo lygio rodiklis, D. Beržinskienės, D. Rudytės (2008) nuomone, atspindi neigiamą
įsidarbinimo rezultatą. Nedarbo lygis yra ekonominis rodiklis, rodantis, kuri darbo išteklių dalis
neužimta. Nedarbo lygis yra nedirbančių asmenų (bedarbių) santykis su darbo jėga, kurią sudaro
visi užimtieji ir bedarbiai, išreikštas procentais (European social statistics, 2013).
Anot L. Bukšnytės-Marmienės, L. Vaitkūnienės (2012), nesavanoriškas darbo netekimas
yra viena iš stipriausių stresinių situacijų suaugusio žmogaus gyvenime, galinti sąlygoti
neigiamus gyvensenos, psichosocialinės sveikatos bei bendros asmens sveikatos būklės
pokyčius. Pastebima, kad ilgėjant nedarbo trukmei ir blogėjant materialinei šeimos padėčiai,
didėja visuomeninė šeimos izoliacija, turinti neigiamą poveikį ir šeimos tarpusavio santykiams,
vaikų raidos ir tobulėjimo poreikių tenkinimui. Ypač neigiamą poveikį žmogui ir visuomenei
daro ilgalaikis nedarbas, kai gali pasikeisti net esminės gyvenimo nuostatos. Taigi darbo
netekimas ir negalėjimas rasti darbo sukelia skaudžias pasekmes ir žmogui, ir šeimai, ir
visuomenei.
B. Martinkaus, D. Beržinskienės (2005) nuomone, nedarbo priežastis galima suskirstyti į
objektyvias ir subjektyvias. Dažniau yra akcentuojamos objektyvios priežastys, tokios kaip
bendra šalies ekonominė būklė, sumažėjęs darbo jėgos poreikis dėl ekonominių pokyčių, darbo
vietų stoka. Darbo ieškančio asmens įsidarbinimo sėkmę, taip pat įtakoja subjektyvios nedarbo
priežastys. Neretai minima bedarbių darbo patirties, išsilavinimo stoka, nepakankamas profesinis
pasirengimas ar turimos profesijos neatitikimas esamai darbo rinkos paklausai. Darbo rinkos
tyrimai rodo, jog itin sunku įsidarbinti jauniems bedarbiams ir manoma, kad ši bedarbių grupė
nedarbo problemas sprendžia sunkiausiai. Taip pat, sunkiau įsidarbina neįgalieji, sveikatos
turintys asmenys (Bukšnytė-Marmienė, Vaitkūnienė, 2012).
Apibendrinant galima teigti, kad nedarbas yra aštri visuomenės problema ir tampriai
susijęs su individo gyvenimu. Kiekvieno žmogaus galimybių visuomenėje perspektyvą sąlygoja
dalyvavimas darbo rinkoje ir materialiniai ištekliai, todėl, jeigu yra nepakankamos galimybės
naudotis švietimo bei tobulinimosi galimybėmis, nepilnavertė padėtis darbo rinkoje ir mažos
pajamos, kyla grėsmė socialiniam individo dalyvavimui ir integracijai.
Gyventojų įsidarbinimo galimybių Šilalės rajone tyrimo metodika
Siekiant įvertinti Šilalės rajono gyventojų įsidarbinimo galimybes pasirinktas
informacijos rinkimo būdas – anketinė apklausa. Tokio tyrimo metodo pasirinkimas grindžiamas
tuo, jog apklausa, kaip ir kiekvienas pirminių duomenų rinkimo metodas, labai imlus laiko ir
kitoms sąnaudoms, tačiau tai labai svarbus būdas informacijai surinkti. Be to, apklausiant
žmones gaunama faktų, sužinomos nuomonės, požiūriai, pozicijos, todėl apklausa yra tinkamas
būdas siekiant iškelto tikslo.
25
Anketos platintos ir dalytos nustatytam respondentų skaičiui, nes nebuvo galimybės (dėl
techninių ir finansinių kliūčių) apklausti ir ištirti visus dominančios generalinės aibės elementus.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis (2013), 2013 m. pradžioje Šilalės rajone gyveno
21488 gyventojai, kurių amžius nuo 15 metų ir vyresni. Imties dydžiui nustatyti naudojama
1
Paniotto formulė: n 
,
 2 1
  
N

kur:
n – atrinkta imtis (atrankinė visuma);
Δ – leidžiamos imties paklaidos dydis (∆=0,05);
N – tiriamos visumos skaičius.
Tokiu būdu apklausiamų Šilalės raj. gyventojų skaičius yra:
n=1/(0,05²+(1/21488))=1/(0,0025+0,0000465)=1/0,0025465=393 gyventojai.
Taigi imties dydis yra 393 gyventojai, apklausta buvo 400 Šilalės raj. gyventojų.
Apklausa vykdyta 2013 m. balandžio 4–22 d. Anketinės apklausos duomenys apdoroti ir
interpretuoti naudojantis SPSS ir Microsoft Excel programiniais paketais.
Gyventojų įsidarbinimo galimybių Šilalės rajone tyrimo rezultatai
Apklausoje dalyvavo 400 respondentų, gyvenantys Šilalės rajone. 50,5 proc. apklaustųjų
sudarė vyrai, 49,5 proc. – moterys. Daugiausia respondentų (26 proc.) sudarė 35–44 m. amžiaus
asmenys, 24 proc. – 45–54 m., 21 proc. – 25–34 m., 17 proc. iki 24 m., 9 proc. – 55–64 m.
amžiaus asmenys. Mažiausią dalį apklaustųjų – 3 proc. – sudarė 65 metų ir vyresni asmenys.
Nagrinėjant kitą socialinę – demografinę charakteristiką – išsilavinimą – nesunku
pastebėti, kad aukštąjį išsilavinimą turėjo 12 proc. apklausoje dalyvavusių vyrų ir 14 proc.
apklaustų moterų. Dauguma tyrime dalyvavusių Šilalės rajono gyventojų vyrų turėjo vidurinį
išsilavinimą (20,5 proc.), o dauguma moterų – aukštesnįjį ir vidurinį išsilavinimą, atitinkamai
16,8 proc. ir 15,3 proc. 9,7 proc. vyrų turėjo aukštesnįjį išsilavinimą, o vyrai, turintys pagrindinį
išsilavinimą, sudarė 5,2 proc. Tokių apklaustų moterų buvo vos 3,5 proc. Tik pradinį
išsilavinimą turinčių moterų tarp apklausos dalyvių nebuvo, o vyrai, turintys tokį išsilavinimą,
sudarė 3 proc. visų apklaustųjų.
Nesunku pastebėti, kad daugiausia respondentų (43,3 proc.) dirbo privačiame sektoriuje.
Šiame sektoriuje dirbo 23,5 proc. visų apklaustųjų vyrų ir 19,7 proc. moterų. Valstybiniame
sektoriuje dominavo moterys – jame dirbo 18 proc. visų apklaustųjų, o vyrų šiame sektoriuje
dirbo 7,8 proc., t.y. 10,2 proc. p. mažiau negu moterų. Mažiausią dalį – 10,5 proc. sudarė
respondentai, turintys nuosavą verslą ar ūkį. Vyrai labiau linkę kurti nuosavą verslą negu
moterys: nuosavą verslą ar ūkį turėjo 7 proc. p. moterų mažiau negu vyrų. Nemaža dalis
respondentų – 20,5 proc. apklaustųjų – nedirbo.
Analizuojant atsakymų į klausimą apie tai, kodėl, respondentų nuomone, reikia dirbti
(buvo galimi trys atsakymų variantai), dažniausiai apklaustieji (62,5 proc.) pažymėjo, kad darbas
reikalingas tam, jog galėtų patenkinti pirminius savo poreikius: pavalgyti, apsirengti, sumokėti
už būstą ir pan. 58,3 proc. apklausoje dalyvavusių Šilalės raj. gyventojų nurodė, kad dirbti reikia
norint užtikrinti savo ateitį, senatvę, o 57 proc. apklaustųjų teigė, kad dirbti reikia tam, kad
galėtų išlaikyti savo šeimą. 30 proc. apklausoje dalyvavusių asmenų įvardijo, kad darbas
reikalingas tam, jog įgytų patirties, įgūdžių. Tik nedidelė dalis respondentų manė, kad dirbti
reikia tam, kad galėtų siekti aukštesnio visuomeninio statuso (16,3 proc) arba kopti karjeros
laiptais (19,2 proc.). Tokie atsakymų pasiskirstymai rodo, jog daugumai tyrime dalyvavusių
asmenų darbas garantuoja tik pragyvenimo minimumą, o siekis realizuoti savo ambicijas dažnai
lieka neįgyvendintas.
Didžiosios dalies (43,3 proc.) respondentų nuomone, lengviau įsidarbinti yra vyrui. 43
proc. respondentų teigė, kad įsidarbinant lytis reikšmės neturi, o 13,7 proc. apklaustųjų mano,
kad lengviau įsidarbinti yra moteriai. Tačiau apklausoje dalyvavę respondentai pastebėjo, jog
siekiant įsidarbinti tenka įveikti kai kurias kliūtis (1 pav.).
26
Labai dažnai
Dažnai
Vaikų skaičius šeimoje
Šeimyninių pareigų ir darbo nesuderinimas
Šeimyninė padėtis
Socialinis statusas
Diskriminacija dėl išvaizdos
Diskriminacija dėl amžiaus
Patirties trūkumas
Blogos darbo sąlygos
Darbo užmokesčio diskriminacija
Diskriminacija dėl lyties
Kartais
Retai
Niekada
4 8 11,5 18,3
3,56,5 20,8
28
3 8,5 17,5
29,5
4,5 12,5 18,3
23,3
2 4 16
25,5
6,3 17,8
26,8
11,3
24
22,5
3 20,5
41
3,5 24,3
29
4,5 11 16,5
18,5
0
10
20
30
40
50
58,3
41,3
41,5
41,5
52,5
19,3
30
28,8
13,5
19
16,5
18
25,3
49,5
60
70
80
90 100
Procentai
1 pav. Kliūtys, su kuriomis yra tekę susidurti siekiant įsidarbinti
Duomenys (1 pav.) rodo, kad labai dažnai (11,3 proc.) ir dažnai (24,0 proc.) įsidarbinti
respondentams trukdė patirties trūkumas. Kiek mažesnė dalis (3,5 proc. įvardijo atsakymą
„dažnai“, 24,3 proc. – „labai dažnai“) apklaustųjų patyrė darbo užmokesčio diskriminaciją arba
diskriminaciją dėl amžiaus (atsakymą „labai dažnai“ arba „dažnai“ iš viso pasirinko 24,1 proc.
Šilalės raj. gyventojų). Toks atsakymų pasiskirstymas leidžia teigti, kad sunkiausiai įsitvirtinti
darbo rinkoje sekasi asmenims, neturintiems patirties ir / ar pradedantiems savo profesinę
karjerą.
Analizuojant nuomonių pasiskirstymą apie tai, kas, respondentų nuomone, darbdaviui
svarbiausia renkantis darbuotoją, ir kas patiems respondentams svarbiausia renkantis darbą,
išaiškėjo, kad darbdavių ir darbuotojų prioritetai yra skirtingi. Didžioji dalis apklausoje
dalyvavusių asmenų teigė, kad darbdaviui renkantis darbuotoją labai svarbu jo išsilavinimas
(48,5 proc.), įgyta specialybė (47,2 proc.) ir darbo patirtis (43,3 proc.). Daugiau kaip pusė
respondentų (51,3 proc) manė, kad darbdaviui svarbu, kaip darbuotojas pristatys save pokalbio
dėl darbo metu, 48 proc. teigė, kad darbdaviui svarbu darbuotojo amžius, 45,5 proc. įvardijo
asmens profesinę kompetenciją ir kvalifikaciją. O atsakydami į klausimą, kas jiems yra
svarbiausia renkantis darbą, 51,7 proc. apklaustųjų nurodė, kad jiems labai svarbu yra darbo
užmokesčio dydis, 48,2 proc. akcentavo geras darbo sąlygas, 42,0 proc. – socialines garantijas.
Didžioji dalis respondentų teigė, kad jiems svarbu renkantis darbą galimybės tobulėti (57,8
proc.), įmonės įvaizdis ir reputacija (57,3 proc.), lankstus darbo organizavimas (55,0 proc.). 51,3
proc. apklaustųjų nurodė, kad jiems svarbus darbas, kuris atitiktų turimą kvalifikaciją, tiek pat
akcentavo galimybę dirbti įdomų darbą. 49,8 proc apklausoje dalyvavusių asmenų svarbus
darbas, kuriame jie galėtų siekti karjeros, tuo tarpu 14,3 proc. apklaustųjų nurodė, kad jiems
galimybė siekti karjeros yra nesvarbi.
Siekiant išsiaiškinti Šilalės raj. gyventojų darbo paieškos būdus, paaiškėjo, kad netekus
darbo didelė dalis respondentų (45,5 proc.) darbo ieškotų padedant giminėms, draugams ar
pažįstamiems. 28 proc. tyrime dalyvavusių Šilalės raj. gyventojų teigė, kad informacijos apie
laisvas darbo vietas ieškotų spaudoje bei internete, o 23,5 proc. kreiptųsi į darbo biržą. 3 proc.
respondentų nurodė, kad darbo ieškotų kreipdamiesi tiesiogiai į įmonės vadovus. Tai leidžia
daryti prielaidą, kad gyventojai ne itin pasitiki valdžios institucijomis.
Didžioji dalis respondentų (59,3 proc.), tiek moterų, tiek ir vyrų, teigė, kad pagrindinė
neįsidarbinimo priežastis yra siūlomas mažas darbo užmokestis (2 pav.).
27
Mažas siūlomas darbo užmokestis
29,7
Nepakankamai aktyviai ieško darbo
21
Asmuo dažnai nežino, kokio darbo nori
18,8
29,5
24,3
22,2
Darbo patirties ir profesinių įgūdžių… 15,7
14,8
Nepalankios darbo sąlygos
13,3
15
Nepakankamas išsilavinimas
12,5
12,7
Visuomenėje susiformavę stereotipai
10,5
9
Moterys
Vyrai
Nepakankamas valdžios dėmesys… 8,5 7
0
10
20
30 40
Procentai
50
60
70
2 pav. Respondentų nuomonės pasiskirstymas apie neįsidarbinimo priežastis
Tačiau, tyrimo duomenimis (2 pav.), dalį kaltės dėl to, kad asmenys sunkiai suranda sau
darbo vietą, galima „suversti“ ir to darbo ieškantiems asmenims: dalis respondentų pažymėjo,
kad viena iš pagrindinių neįsidarbinimo priežasčių yra asmenų pasyvumas ieškant darbo (45,3
proc.) ar nežinojimas, kokį darbą asmuo norėtų dirbti (41 proc.). Toks atsakymų pasiskirstymas
patvirtina, kad Šilalės raj. darbo ieškantys asmenys labiau laukia paramos iš valdžios institucijų,
o patys rodo mažesnę iniciatyvą. Tai gali būti viena iš priežasčių, kodėl mažesniuose miestuose
ar rajonuose yra pakankamai didelė socialiai remtinų asmenų dalis.
Kita vertus, nemaža dalis tyrime dalyvavusių respondentų (22,0 proc.) įvardijo, kad
siekiant pagerinti Šilalės raj. gyventojų įsidarbinimo galimybes, reikalinga pagalba kuriant savo
verslą: taip pažymėjo 13,0 proc. vyrų ir 9,0 proc. moterų. 21,5 proc. respondentų svarbus
pasirodė jaunimo užimtumo gebėjimų didinimas, 21,4 proc. – parama darbuotojų mokymui ir
perkvalifikavimui. Tai rodo, kad Šialės raj. darbo jėga yra nepakankamai kvalifikuota, todėl, kad
pagerėtų asmenų įsidarbinimo galimybės, būtina didinti asmenų gebėjimus integruotis į darbo
rinką. Norint pakeisti situaciją, reikėtų gerinti investicinį klimatą, verslo aplinką ar didinti
viešojo sektoriaus efektyvumą. Tai leistų sukurti daugiau darbo vietų ir kelti dirbančiųjų
pajamas.
Išvados
1. Nedarbas yra aštri visuomenės problema ir tampriai susijęs su individo gyvenimu.
Netekęs darbo asmuo praranda pajamas, susiduria su socialinėmis ir psichologinėmis
problemomis. Ilgėjant nedarbo trukmei prarandami ne tik darbo įgūdžiai, kvalifikacija, bet ir
darbo paieškos aktyvumas.
2. Šilalės rajone apmokama darbo jėga yra pigi, dirbantiesiems mokamas nedidelis darbo
užmokestis. Tą patvirtina ir atliktos apklausos rezultatai, nes didžioji dalis respondentų (59,3
proc.) nurodė, jog pagrindinė neįsidarbinimo priežastis yra mažas siūlomas darbo užmokestis.
Didžioji dalis respondentų priversti neišlaidauti, kad pakaktų pajamų pirminiams poreikiams
patenkinti, apie karjeros siekimą ar aukštesnį visuomeninį statusą jie negalvoja.
3. Nemaža dalis tyrime dalyvavusių respondentų (22 proc.) pažymėjo, kad labiausiai,
siekiant padidinti Šilalės rajono gyventojų įsidarbinimo galimybes, reikalinga pagalba
organizuojant savo verslą bei įvardijo, jog būtina didinti jaunimo užimtumo gebėjimus (21,5 proc.)
ir teikti finansinę paramą darbuotojų profesiniam mokymui bei perkvalifikavimui (21,5 proc.). Tai
patvirtina, kad Šilalės rajone yra pakankamai nekvalifikuota darbo jėga, todėl kad pagerėtų
gyventojų įsidarbinimo galimybės būtina didinti asmenų gebėjimus integruotis į darbo rinką.
Literatūra
28
1. BERŽINSKIENĖ, D., BŪDVYTYTĖ-GUDIENĖ, A. (2010). Ilgalaikio nedarbo dinamika
ekonominio nuosmukio sąlygomis. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, Nr. 1
(17), p. 15–24.
2. BERŽINSKIENĖ, D., JUOZAITIENĖ, L. (2011). Impact of Labour Market Measures on
Unemployment. Inžinerinė Ekonomika, Kaunas: Technologija, Nr. 22 (2), p. 186–195.
3. BERŽINSKIENĖ, D., RUDYTĖ, D. (2008). Jaunimo padėties Baltijos šalių darbo rinkose
dinaminių pokyčių lyginamoji analizė. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, Nr.
3 (12), p. 39–47.
4. BORJAS, G. J. (2010). Labor Economics. Fifth edition. McGraw-Hill. 560 p.
5. BOSWORTH, D., DAWKINS, P., STROMBACK, TH. (1996). The Economics of the
Labour Market. USA: Longman. 460 p.
6. BUKŠNYTĖ-MARMIENĖ, L., VAITKŪNIENĖ, L. (2012). Bedarbių asmenybės savybių
ypatumai skirtingos nedarbo trukmės grupėse. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, Nr.
64, p. 21-40.
7. Eurostat. (2013). European social statistics. Luxembourg: Publications Office of the
European Union. 242 p.
8. KLUVE, J.; CARD, D.; FERTIG, M. IR KT. (2007). Active Labor Market Policies in
Europe. Performance and Perspectives. Springer Berlin Heidelberg New York.
9. MARTINKUS, B., BERŽINSKIENĖ, D. (2005). Lietuvos gyventojų užimtumo ekonominiai
aspektai. Kaunas: Technologija. 172 p.
10. RAŠKINIS, D. (2008). Lietuvos darbo rinka: problemos ir galimi sprendimo būdai.
Taikomoji ekonomika: sisteminiai tyrimai, Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas, T. 2, Nr.
1, p. 55–71.
11. ŠILEIKA, A.; ANDRIUŠAITIENĖ, D. (2007). Istorinis metodologinis darbo rinkos
sampratos aspektas. Verslas: teorija ir praktika, Vilnius: Vilniaus Gedimino technikos
universitetas, T. 8, Nr. 1, p. 19–23.
12. НИКИФОРОВА, А. А. (1991) Рынок труда: занятость и безработица. Москва:
Международные отношения. 184 с. ISBN 5-7133-0426-4.
Summary
There are to explore influencing factors of citizens employment in this article. The executed analysis of the
questionnaire survey data reveals that the residents of Šilalė district would mostly search for job by contacting their
relatives, friends or acquaintances. The paid labour force in Šilalė district is cheap, the employed people receive a
small wage. This proves that there is enough of unqualified labour force in Šilalė dostrict, therefore, in order to
improve the employment opportunities of residents, it is necessary to improve the people skills of integrating into
the labour market.
29
CONDITIONS OF AGRICULTURAL COMPETITION IN THE PODLASIE
VOIVODESHIP
Zofia Koloszko-Chomentowska
Bialystok University of Technology
Abstract
Agriculture is the most important sector of the economy in the Podlasie voivodeship. Despite unfavorable
conditions for agricultural production (poor soil quality and short vegetative period), agriculture achieves high
production results. A large area of grasslands and well-developed co-operatives foster the development of animal
production. The conditions under which agricultural holdings functioned after integration into the EU caused farreaching changes in their organization. Pig breeding is being successively limited, and there is an increasing share of
cattle in the animal structure. A group of commodity farms, specializing in milk production, has developed and is
successfully competing on the domestic market and foreign markets.
The competitive position of agricultural holdings in the Podlasie voivodeship has been strengthened by
their investments in fixed assets. Modern machinery and equipment have been implemented in the technological
process.
The development of additional activities based on an agricultural holding, including ecological agriculture,
and alternative activities should be considered a positive factor. Funds from the EU budget also played a large role,
contributing to reinforcement of the competitive position of agriculture in this region.
Key words: agriculture, agricultural holding, natural conditions, competitiveness.
Introduction
Agriculture is an important sectory of the economy in the Podlasie voivodeship, where
nearly half of all agricultural holdings receive over 50% of their income from agricultural
activity. This is the voivodeship with the largest share of agricultural holdings performing
agricultural functions. Despite unfavorable natural conditions, characterized by poor soil quality
and a short vegetative period, the agriculture of this region has a significant share in domestic
agricultural production, placing it in 6th place nationwide (Statistical Yearbook, 2013).
Agriculture in this region is one of the main beneficiaries of membership in EU structures. Funds
directed through instruments of the common agricultural policy have made it possible to adapt
agricultural holdings to market conditions. Commodity holdings have developed alongside small
holdings with traditional farming techniques, and the former holdings utilize modern
technologies and successfully compete with holdings in other countries. Due to favorable
production effects, the necessity of maintaining the leading role of agriculture in this region is
justified. Therefore, it is justified to learn about the natural and organizational conditions of
development of agricultural holdings from the perspective of their competitiveness, especially
since some of these conditions have a variable nature and are subject to fluctuation over time.
The undertaken problem was approached based on statistical data, subject literature and own
study conducted on FADN (2005-2012).
1. Natural conditions
The Podlaskie voivodeship is characterized by specific characteristics resulting from the
predominance of light soils and the presence of soils with special natural values, requiring
protection. Ecological hazards manifest particularly strongly here. This region is distinguished
by a greater degree of ecological naturalness (30.6% of the total area is occupied by forests), a
lesser degree of urbanization, and a lesser degree of socio-economic development than in other
regions of the country. It is estimated that over 50% of the voivodeship's area is subject to
natural conditions that have been relatively little changed by human activity. Legally protected
areas cover 32% of the total area, of which 5.2% are parks and nature reserves (Statistical
Yearbook, 2013). The entire Podlaskie voivodeship is contained within the functional area of the
Green Lungs of Poland (Zielone Płuca Polski). These conditions significantly limit the
competitive capacity of agriculture in this region. In this situation, pro-ecological, environment
friendly farming methods are preferred (Kuś and Jończyk, 2010).
30
Lands for agricultural use (farmlands) make up 52.7% of the total area, of which 97.4% are
managed in compliance with good agricultural practice (Statistical Yearbook, 2013). The share of
permanent grasslands amounts to 31.9%, which is significantly higher than the national average (tab. 1).
Table 1. The structure of land use on private farms in 2010 y.(%)
Specification
Total land area
Total utilised agricultural area
including: in good agricultural
- crops
- grassland
- orchards
- fallows land
- other
Forest and forest land
Other land
Poland
100.0
85.8
81.5
58.2
19.0
2.2
2.0
4.3
7.9
6.3
Podlasie voievodeship
100.0
82.9
80.7
47.5
31.9
0.4
0.9
2.2
12.2
4.9
Source: National Agricultural Census 2010, GUS, Warszawa 2011, s. 71; National Agricultural Census, Podlasie voievodeship
2010, US Bialystok 2011, s. 47.
Natural conditions are considered to be unfavorable for the development of agricultural
production. The agricultural production space valorization index, a synthetic measure of
environmental quality, is at 55 points and is the lowest in the country (Stuczyński et al. 2000).
Soils in the region are characterized by relatively low humus content – 1.13%, which classifies
this voivodeship into the group with the lowest humus index (Jończyk et al. 2008). Most soils
exhibit high acidity and low content of assimilable nutrients (Filipiak, 2008).
The Podlasie voivodeship has the poorest soils in the country. Class four and five soils are
predominant, making up 74.5% of all soils. Permanent grasslands are characterized by a
similarly low quality.
The average area of lands for agricultural use (farmlands) in agricultural holdings
amounts to 10.19 ha, compared to 6.82 ha in the country, and has increased by 0.71 ha since
2002. The area of an agricultural holding is an important factor with an impact on management,
because there are defined dependencies between the area of a holding and labor resources,
technical resources, and production and economic results. Under current management
conditions, larger units have a chance of surviving on the competitive European and global
market. This is the premise of increasing the area of an agricultural holding. This is confirmed by
data from the General Agricultural Census (2011), according to which the number of the largest
holdings (50 ha and above) increased in Poland in the years 2002-2010, while the number of
holdings with an area of 5-20 decreased and the number of holdings in the 20-50 ha area group
stayed at a similar level (National…, 2011).
However, natural conditions are not an obstacle to the achievement of high production results.
The gross value added of agriculture in the Podlasie voivodeship amounts to 10.4%, compared to
3.7% in the counter (Statistical Yearbook, 2013). This voivodeship holds first place in milk
production per 1 ha of land for agricultural use and second place in terms of global milk
production (Statistical Yearbook of the Voivodeships, 2012).
2. Organizational and economic conditions
The conditions under which agricultural holdings functioned after integration into the EU
caused far-reaching changes in their organization. The results of the General Agricultural Census
indicate successive reduction of pig breeding and an increasing share of cattle, including dairy
cattle, in the animal structure. A group of commodity holdings that is successfully competing on
the domestic market and on foreign markets has developed. These holdings are mainly
concentrated in the southern and southwestern part of the voivodeship, where conditions for
breeding dairy cattle are good. These holdings utilize modern technologies, achieve high plant
crops, high animal productivity, and obtain income at parity level, at the least. They are the most
important group of holdings in this region, and it can be assumed that they will play a leading
role in the future.
31
Interest in slaughter cattle production is also growing. Changes in the structure of animal
production are fostered by the natural conditions of the Podlasie voivodeship (large share of
permanent grasslands) and infrastructural conditions (well-developed dairy co-operatives),
which are successfully utilized. This creates the capabilities of increasing the scale of ruminant
breeding, and, in consequence, using larger doses of manure, which is of great significance for
growing crops in poor soils. From an economic perspective, animal production provides regular
income and compensates for low income from plant production.
The number of holdings that use their resources for alternative activities, e.g. agri-tourism
or processing, has also increased. Management of the ecological values of the natural
environment for development of tourism functions is one desired direction of development of the
Podlasie voivodeship. The values of the natural environment have been utilized in ecological
production. In recent years, farmers' interest in ecological production has grown, and there has
been an increase in agricultural holdings producing using environment-friendly methods. In
2012, 2924 ecological holdings were functioning within the Podlasie voivodeship, and this was
43.8% more than in 2010 (Raport, 2013). Some of them had an ecological holding certificate,
others were in the process of making the transition to ecological methods of agricultural
production. The increased interest of farmers in ecological production is probably related to the
subsidization of this production within the framework of agri-environmental programs. As
indicated by the author's studies, the funds transferred by these programs have improved the
economic situation of many family-owned holdings that produce using ecological methods
(Koloszko-Chomentowska, 2011).
The equipment of agricultural holdings with fixed assets is an important factor in their
competitiveness. Investment outlays in agriculture in the years 2004-2011 grew by 110%, and
this index grew by 98.7% on the scale of the nation (Statistical Yearbook of Agriculture, 2012).
The equipment of holdings with production resources, mainly agricultural machinery and
equipment, also improved. In 2010, 19.06 harvesting trailers and 47.34 balers were recorded for
every 100 holdings with cattle breeding. In the country, these indices amounted to 18.33 and
37.73, respectively (Pawlak, 2012). Funds from the EU budget enabled the process of
modernization changes.
One of the main beneficiaries of membership in EU structures is the Podlasie
voivodeship (Pietrzykowski and Wicki, 2011). Many farmers, using public funds in the years
2005-2010, invested in fixed assets for their holdings, which contributed to modernization of the
production process (Koloszko-Chomentowska, 2013). However, such changes did not take place
in all agricultural holdings. They were mainly determined by the size of the holding and the
activity of farmers in acquiring public funds for the modernization and development of holdings.
The consequence of investment is the growth of the value of assets. The change in the
value of assets did not, however, cause fundamental changes in its structure. Own studies show
that the share of fixed assets was very high and amounted to 80%. Such a property structure,
despite its unfavorability due to the negative impact it has on the capabilities of reproducing it, is
characteristic of many farms. In the years 2005-2012, there was an increase in technical land
development (total value of assets per 1 ha of agricultural land) by 52,6%. Similar changes were
observed as regards technical labor development (value of assets per AWU). In comparison to
2005, the level of technical labor development was greater by 215,3% in 2012 (tab. 2).
Specification
Table 2. Characteristic of property in years 2005-2012 (2005=100)
Total assets (PLN)
Total assets (PLN/ha)
Total assets (PLN/AWU1)
Total fixed assets (PLN/ha)
Total current assets(PLN/ha)
1 - Annual Work Unit
2006
108,7
107,0
108,4
104,3
114,2
2008
119,2
110,9
119,6
98,8
136,7
Source: own calculations based on FADN data
32
Years
2010
122,5
108,2
123,7
99,2
158,3
2012
218,7
152,6
215,3
183,4
228,0
Increasing the value of fixed assets on a farm is generally related to improvement of the
utilization of owned property, which is the source of income growth. Income is the source of
financing of consumption and investments (accumulation), and it also determines the capabilities
of paying liabilities. The profitableness of land, profitableness of labor, and profitableness of
fixed assets are among the primary indices of economic effectiveness, because they determine
the degree of utilization of primary production factors. The level of income from a farm changed
depending on, above all, the value of production and incurred costs. In 2008 due to the
worsening of production conditions, the value of the majority of economic indices decreased
(tab. 3).
In 2005-2012 growth of the family farm income per working person in the family was
observed. However, if this index was to be corrected by the value of subsidies, the result would
be significantly lower in all countries. This suggests the conclusion that work profitability is not
always related to improvement of the utilization of production factors and is often the result of
effective absorption of subsidies.
Table 3. Economic and production results in 2005-2012
Specification
2005
34 408
2 388
32 716
0,93
2006
42 362
2 852
40 734
1,12
Years
2008
35 560
2 319
35 046
0,81
2010
2012
Net value added (PLN/AWU)
44 446
52 675
Farm income (PLN/ha)
2 896
3 157
Farm income (PLN/FWU1)
44 065
53 527
Farm income per 1 FWU relative to the net
0,86
1,00
salary in the national economy2
1- Family Work Unit
2 - rate parity according to the Institute of Agricultural and Food Economics- National Research Institute
Source: own calculations based on FADN data
The level of farmers' education is also decisive to the competitiveness of agriculture. In
2010, the share of persons with basic vocational education amounted to 13.5%, and with
secondary education 11.6%. Only 2.3% of holding managers had higher agricultural education.
Persons without any agricultural education still made up 52.2% of all agricultural holding
managers (PSR, 2011). On the background of the education of agricultural holding managers in
the country, managers of agricultural holdings in the Podlasie voivodeship are characterized by a
higher level of formal preparation for the performance of the occupation of farmer, however
there are still very great shortcomings in this scope.
Conclusion
The directions of changes that have taken place in recent years in the Podlasie
voivodeship indicate strengthening of the role of agriculture in the development of the region.
Agriculture is the dominant sector of the food economy determining the socio-economic
development of the whole of the Podlasie region. These changes are similar to those taking place
in agriculture on the national scale. This is causing strengthening of the competitive position of
agriculture in the Podlasie voivodeship. The number of holdings with smaller areas is decreasing
(some of them have abandoned activity), and the number of the largest farms (above 50 ha) is
growing, although this is a slow process. The decided majority of agricultural holdings (86.6%)
conducts exclusively agricultural activity and has market ties. From the perspective of the
competitiveness and economic effectiveness of holdings, these are positive changes.
The competitive position of agricultural holdings in the Podlasie voivodeship has been
strengthened by their investments in fixed assets. Modern machinery and equipment have been
implemented in the technological process, which has contributed to the improvement of product
quality and growth of work efficiency.
The development of other activities based in an agricultural holding, including ecological
agriculture, as well as alternative activities should be seen as a positive factor. This indicates an
active attitude of farmers towards changing market conditions. Funds from the EU budget also
33
played a large role in the development of agriculture in the Podlasie voivodeship, contributing to
reinforcement of the competitive position of this region.
Bibliography
1.
FILIPIAK K. (2008). Uwarunkowania produkcji rolniczej na obszarach gleb silnie
zakwaszonych. Studia i Raporty IUNG-PIB, Puławy, nr 12. p. 113-122.
2. JOŃCZYK K., JADCZYSZYN J., FILIPIAK K., STUCZYŃSKI T. (2008). Przestrzenne
zróżnicowanie zawartości materii organicznej w glebach Polski w kontekście ochrony gleb i
ich rolniczego wykorzystania. Studia i Raporty IUNG-PIB, Puławy, nr 12. p. 145-154.
3. KOLOSZKO-CHOMENTOWSKA
Z.
(2011).
Gospodarstwa
ekologiczne
w
zrównoważonym rozwoju rolnictwa (na przykładzie woj. podlaskiego). Ekonomia i
Środowisko. nr 1(39). p 134-142.
4. KOLOSZKO-CHOMENTOWSKA Z. (2013). Przyrodnicze organizacyjno-ekonomiczne
uwarunkowania rozwoju rodzinnych gospodarstw rolnych w województwie podlaskim.
Monografie i Rozprawy Naukowe IUNG-PIB w Puławach, nr 41.
5. KUŚ J., JOŃCZYK K. (2011). Produkcyjna i środowiskowa ocena różnych systemów
gospodarowania. Zeszyty Problemowe Postępów Nauk Rolniczych, , nr 547: 193-204.
6. National Agricultural Census 2010 (Powszechny Spis Rolny 2010, Raport z wyników),
GUS, Warszawa. p 71-80.
7. PAWLAK J. (2010). Wyposażenie rolnictwa polskiego w sprzęt stosowany w chowie bydła
w świetle wyników powszechnego spisu rolnego. Problemy Inżynierii Rolniczej, nr 2(76). p
17-26.
8. PIETRZYKOWSKI, R., WICKI, L. (2011). Regionalne zróżnicowanie wykorzystania
środków z programów Wspólnej Polityki Rolnej na modernizację rolnictwa. Roczniki Nauk
Rolniczych Seria G. nr 98(4). p 7-22.
9. Raport o stanie rolnictwa ekologicznego w Polsce w latach 2011-2012. (2013). IJHARS,
Warszawa. Dokument elektroniczny, tryb dostępu: http:ijhar-s.gov.pl
10. Statistical Yearbook (2013). (Rocznik Statystyczny RP), GUS, Warszawa.
11. Statistical Yearbook of Agriculture (2012). (Rocznik Statystyczny Rolnictwa), GUS,
Warszawa.
12. Statistical Yearbook of the Voivodeships (2012). (Rocznik Statystyczny Województw),
GUS, Warszawa.
13. STUCZYŃSKI T., BUDZYŃSKA K., GAWRYSIAK L., ZALEWSKI A. (2000).
Waloryzacja rolniczej przestrzeni produkcyjnej Polski. Biuletyn Informacyjny IUNG,
Puławy, nr 12. p 4-17.
Žemės ūkio konkurencinės sąlygos Palenkės vaivadijoje
Santrauka
Žemės ūkis yra svarbiausias ekonomikos sektorius į Palenkės vaivadijoje. Nepaisant nepalankių sąlygų žemės
ūkio produkcijos gamybai (prastos dirvožemio kokybės ir trumpo vegetatyvinio laikotarpio), žemės ūkis pasiekia
didelius gamybos rezultatus. Dideli pievų plotai ir gerai išsivystę kooperatyvai skatina gyvūninės gamybos plėtrą.
Sąlygos, kurioms esant žemės ūkio valdos veikia po integracijos į Europos Sąjungą, paskatino ilgalaikius pokyčius
žemės ūkio veiklą vykdančiose organizacijose. Kiaulių veislininkystė sėkmingai limituota, o galvijų populiacijos
dalis išaugo gyvulių struktūroje. Specializuoti pieno žaliavos gamybos ūkiai sėkmingai vystosi ir konkuruoja vidaus
ir užsienio rinkose.
Palenkės vaivadijos žemės ūkio valdų konkurencinė padėtis buvo sustiprinta jų investicijomis į ilgalaikį turtą.
Technologiniame procese buvo įdiegtos šiuolaikinės gamybos mašinos ir įrengimai. Teigiamu veiksniu turėtų būti
laikoma papildomų žemės ūkio valdų veiklų, tarp jų – ekologinio žemės ūkio ir alternatyvių veiklų plėtra. Taip pat ir
Europos Sąjungos biudžeto lėšos atliko didelį vaidmenį, prisidedant prie žemės ūkio konkurencinės padėties šiame
regione stiprinimo.
Raktiniai žodžiai: žemės ūkis, žemės ūkio valda, gamtinės sąlygos, konkurencingumas.
34
KONSULTACJE SPOŁECZNE JAKO WARUNEK SPRAWNOŚCI DZIAŁANIA
POLSKICH JEDNOSTEK SAMORZĄDU TERYTORIALNEGO
Artur Jacek Kożuch
University of Agriculture in Krakow
Janusz Sasak
Jagiellonian University in Krakow
Jan Žukovskis
Aleksandras Stulginskis University
Streszczenie
W artykule dokonano próby wykazania znaczenia konsultacji społecznych w procesie usprawniania
działalności gmin w Polsce i na tej podstawie zaproponowano referencyjny model tego procesu. Dokonany przegląd
wybranych koncepcji teoretycznych pozwolił na zaproponowanie dla warunków polskich – jako dobrej praktyki –
stosowania rozwiązań zgodnych z tzw. trójszczeblową drabiną partycypacji, w której konsultacje stanowią etap
przejściowy między informowaniem a aktywną partycypacją obywateli i innych interesariuszy. Zaproponowana
procedura konsultacji społecznych jest warunkiem „dobrego” zarządzania w gminie, ale musi ona dokładnie
określać cechy, funkcje, itp. usług publicznych stanowiących wynik postępowania. Brak wiedzy w tym zakresie
obniża bowiem efektywność działania jednostek samorządu terytorialnego.
Słowa kluczowe: gmina, partycypacja, konsultacje, procedura.
Współczesne koncepcje opisujące sprawność jednostek samorządu terytorialnego (JST)
kładą szczególny nacisk na potrzebę długookresowego zaspokajania potrzeb obywateli i innych
interesariuszy tych wspólnot. W tym kontekście rozważania teoretyków i praktyków zarządzania
publicznego skupiają się na zagadnieniach dotyczących zwiększania potencjału tych jednostek
jako czynnika determinującego możliwość świadczenia coraz lepszych usług publicznych,
zapewniając ich aktualną i przyszłą użyteczność oraz na procesach partycypacyjnych jako
warunku zapewnienia tej użyteczności we wszystkich realizowanych procesach realnych.
Celem niniejszego opracowania jest wykazanie znaczenia konsultacji społecznych w
procesie usprawniania działalności JST poprzez partycypację obywateli i innych interesariuszy i
na tej podstawie przedstawienie referencyjnego modelu tego procesu w gminach, który stanowić
może przykład dobrej praktyki w zarządzaniu tymi organizacjami.
W opracowaniu wykorzystano współczesne koncepcje zarządzania publicznego, wyniki
badań oraz rozwiązania zdiagnozowane w ramach projektu „Urząd gminy sprawny i przyjazny”
realizowanego w latach 2012 - 2013 przez Państwową Wyższą Szkołę Zawodową im. rtm. W.
Pileckiego w Oświęcimiu.
1. Konsultacje w gminie – teoretyczne aspekty usprawniania działalności gmin
Partycypacja mieszkańców w podejmowaniu decyzji publicznych stanowi zarówno
prawo obywatelskie, jak i obowiązek władz samorządowych. Drugi ze wskazanych aspektów
jest wynikiem oddziaływania zasady subsydiarności, która – jak coraz częściej dostrzega się w
działaniach polskich JST – budzi potrzebę przemodelowania społeczeństwa5 w taki sposób, by
jednostki i grupy społeczne nabyły kompetencji do negocjowania zasad i warunków organizacji
życia społecznego, reguł rządzących jego rozwojem, itp. W tym ujęciu partycypacja jest
uznawana za podstawowy czynnik rozwoju społeczności lokalnej, a uzyskanie efektu synergii
jest w tych warunkach warunkowane jakością relacji oraz koordynacją działania różnorodnych
aktorów rozwoju lokalnego. Powoduje to, że prawidłowe zarządzanie gminą powinno być
jednoznacznie zorientowanie na mieszkańców sprzyjając realizacji ich celów, zadań, czy
potrzeb6.
5
P. Buczkowski, Sprawowanie władzy w perspektywie konfliktów lokalnych, [w:] P. Buczkowski P. Matczak Konflikt
nieunikniony. Wspólnoty i władze lokalne wobec konfliktów spowodowanych rozwojem, Wydawnictwo Wyższej Szkoły
Bankowej, Poznań 2001 (red.), s. 21.
6
A.P. Wiatrak, Uspołecznienie przygotowania i realizacji strategii, w: J. Rutkowski, D. Stawasz (red.), Zarządzanie rozwojem
lokalnym, Fundacja Współczesne Zarządzanie, Białystok 2005, s. 41-42.
35
Jednym z modeli partycypacji publicznej (public participation) jest trzyszczeblowa
„drabina” partycypacji. Zgodnie z tym ujęciem wdrażanie procedur partycypacyjnych ma
charakter ewolucyjny – minimalny standard działania władz stanowi realizacja prawa dostępu do
informacji publicznej (szerzej proces informowania), a poziom zamierzony obejmuje nawiązanie
z obywatelami (zorganizowanymi i niezorganizowanymi) wielokierunkowych, interaktywnych i
trwałych (permanentnych) relacji o charakterze sieciowym z włączeniem ich bezpośrednio w
proces podejmowania decyzji publicznych. Efektem końcowym jest aktywna partycypacja, czyli
stanowiące w państwach członkowskich OECE „nową granicę” (new frontier) uznanie prawa
obywateli do dyskutowania i generowania niezależnych opcji polityk publicznych. 7 Dostępne w
ramach proponowanego modelu działania, rozwiązania, itp. przedstawia Rysunek 1.
WZRASTAJĄCY POZIOM WKŁADU SPOŁECZNEGO
Informow anie
Konsultow anie
Zaangażow anie
Współpraca
Umocow anie
Cele partycypacj i publicznej
dostarczanie
społeczności
wyważonych
i obiektywnych
informacji, aby
pomóc jej
w zrozumieniu
problemu, możliwych alternatyw,okazji i/lub
rozwiązań
uzyskanie
informacji
zwrotnych
od społeczności
na temat analizy
sytuacji, rozwiązań alternatywnych i/lub decyzji
bezpośrednia i
stała praca ze
społecznością,
zapewniająca,
że jej problemy
i aspiracje są
konsekwentnie
rozumiane
i brane pod
uwagę
partnerstwo ze
społecznością
w każdym
aspekcie decyzyjnym, obejmujące rozwijanie możliwych
alternatyw
i identyfikację
preferowanych
rozwiązań
przekazanie
prawa
podejmowania
ostatecznych
decyzji w ręce
społeczności
będziemy
oczekiwać twoich
bezpośrednich
rad i innowacyjnego podejścia do
formułowanych
rozwiązań oraz
włączać twoje
rady i rekomendacje do
podejmowanych
decyzji w
maksymalnym
możliwym
zakresie
będziemy
wdrażać, to co
zdecydujesz
Obietnica dla społeczności
będziemy cię
informować
będziemy cię
informować,
słuchać i uznawać twoje problemy i dążenia,
oraz dostarczać
informacji
zwrotnych o tym,
jak wkład społeczny wpłynął
na podejmowane decyzje
będziemy z tobą
pracować w celu
zapewnienia, że
twoje problemy i
dążenia są
bezpośrednio
odzwierciedlane
wśród rozwiązań
alternatywnych,
a także będziemy dostarczać
informacji o tym,
jak wkład społeczny wpłynął
na podejmowane decyzje
Rysunek 1. Poziomy zaangażowania społeczności w procesie partycypacji publicznej wg IAP2
Źródło: Opracowanie własne na podstawie International Association for Public Participation IAP2 Public
Participation Spectrum
Wymagania i etapy modelu wskazują, że w warunkach polskich szczególne znaczenie
mają konsultacje społeczne, stanowiące etap pośredni pomiędzy standardem minimalnym a
pełnym zaangażowaniem obywateli i innych interesariuszy. Według Międzynarodowego
Stowarzyszenia na rzecz Partycypacji Publicznej celem udziału społecznego na poziomie
konsultacji jest uzyskanie informacji zwrotnych od społeczności na temat analizy sytuacji,
rozwiązań alternatywnych i/lub decyzji.
7
Engaging Citizens in Policy-making, OECD Public Management Policy Brief No. 10, July 2001.
36
Przedstawione wymagania stawiane procesom konsultacji społecznych wskazują, że
muszą być one poprzedzone etapem informowania. Powoduje to, że te dwa poziomy udziału
społecznego stanowią określone obietnice dla społeczności:
1. informowanie – to obietnica stałego przekazywania informacji obywatelom,
2. konsultowanie – to obietnica informowania, wysłuchania i uznawania problemów i
aspiracji społeczności i jej członków oraz dostarczanie informacji zwrotnych o tym, jak
wkład społeczny wpłynął na podejmowane decyzje.
Analizując działalność jednostek sektora samorządu terytorialnego należy jednocześnie
pamiętać, że w ich gospodarce cele ekonomiczne mają relatywnie niższe znaczenie niż cele
zorientowane społecznie. Jakość zarządzania jest jednocześnie wyrażana w tych organizacjach
za pomocą osiąganych w danych warunkach otoczenia efektów procesu gospodarowania
posiadanymi zasobami. W jednostkach samorządu terytorialnego jest ona mierzona m.in.
poziomem zaspokajania potrzeb społeczności lokalnych, co powoduje, że zapewnienie
efektywnego gospodarowania zasobami publicznymi jest bezpośrednio związane z wiedzą o
potrzebach obywateli i innych interesariuszy, ich strukturą oraz ważnością, która w zestawieniu
z użytecznością świadczonych usług stanowi o zadowoleniu bądź nie z efektów uzyskanych w
wyniku rezygnacji z konsumpcji indywidualnej.
Stosowana w „dobrze” zarządzanych gminach procedura konsultacji musi zatem
stwarzać warunki dla wzmacniania roli społeczności lokalnej w podejmowaniu decyzji
publicznych w sprawach ważnych dla gmin, służąc rozwojowi demokracji oraz społeczeństwa
obywatelskiego. W wyniku stosowania procedury oczekuje się wzrostu zaufania mieszkańców
do władz gminy, podniesienia jakości podejmowanych przez samorząd lokalny decyzji, lepszej
identyfikacji oraz hierarchizacji wyzwań, celów i potrzeb wspólnoty.
2. Procedura konsultacji społecznych w gminach polskich – model referencyjny
Podstawę prawną dla wdrażania przez gminy procesu i procedury konsultacji
społecznych w Polsce stanowi Ustawa o samorządzie gminnym z dnia 8 marca 1990 r. (Dz. U. z
2001 r. Nr 142 poz. 1591 z późn. zm.), która w art. 5a stanowi: „1. W wypadkach
przewidzianych ustawą oraz w innych sprawach ważnych dla gminy mogą być przeprowadzane
na jej terytorium konsultacje z mieszkańcami gminy. 2. Zasady i tryb przeprowadzania
konsultacji z mieszkańcami gminy określa uchwała rady gminy.” Realizacja prawa do informacji
publicznej musi lub może odbywać się poprzez stosowanie instrumentów określanych mianem
obligatoryjnych lub fakultatywnych technik dzielenia się informacjami. Zalicza się do nich:
1.
narzędzia obligatoryjne: instrumenty zawarte w przepisach prawa dotyczących dostępu do
informacji publicznej, w tym w formie Biuletynu Informacji Publicznej; wynikające z
prawa zagospodarowania przestrzennego wyłożenia planów przestrzennych; urzędowe
obwieszczenia i komunikaty, wynikające z obowiązujących przepisów o charakterze
ustawowym (prawo finansów publicznych, prawo zamówień publicznych, prawo ochrony
środowiska, prawo budowlane itp.), itp.
2.
narzędzia fakultatywne: centra informacji, biura obsługi interesantów, biura terenowe;
repozytoria informacji, archiwa, rejestry; drukowane materiały informacyjne (ulotki
informacyjne, biuletyny) o charakterze publicznym i różnego rodzaju raporty, w tym o
stanie jednostki; strony internetowe; reklamy i ogłoszenia w mediach; informacje dla
mediów, konferencje prasowe, programy telewizyjne; przekazywanie informacji poprzez
tradycyjne kanały dystrybucji: organy pomocnicze samorządu (rady osiedli, rady sołeckie,
zebrania mieszkańców), parafie, organizacje pozarządowe, itp.
Swoim zakresem przedmiotowym procedura ukierunkowana być powinna na stworzenie
systemu przygotowywania i wdrażania procesu konsultacji w sprawach ważnych dla gminy
wspomaganych przez ICT. Należy zatem postulować, by w ujęciu referencyjnym objęła ona:
1. Określenie form informowania i konsultacji stosowanych ze względu na dostępność i
możliwości organizacyjno-techniczne Urzędu;
2. Określenie sposobu przygotowania i prowadzenia konsultacji, w tym szczególnie zasad:
37
Wyznaczania osób odpowiedzialnych w Urzędzie za przygotowanie i prowadzenie
konsultacji

Tworzenia planu konsultacji, obejmującego:
- Identyfikację uczestników konsultacji,
- Opracowanie harmonogramu i budżetu konsultacji,
- Dobór form i narzędzi
3.
Określenie sposobu raportowania, w tym sporządzania sprawozdania z wyników
konsultacji
4.
Określenie zasad monitoringu i ewaluacji prowadzonych konsultacji.
Model referencyjny procesów konsultacji społecznych w gminach polskich przedstawia
Rysunek 2. Proponowana procedura dotyczy konsultacji prowadzonych z inicjatywy obywateli
lub innych interesariuszy (inicjatywa zewnętrzna). W przypadku prowadzenia konsultacji na
wniosek urzędu w modelu nie występują zapętlenia pozwalające na pozostawienie wniosku bez
rozpatrzenia lub jego odrzucenie.

Etap I Organizacyjny
1. Wystąpienie uprawnionych podmiotów z inicjatywą konsultacyjną
2. Decyzja o przeprowadzeniu konsultacji z mieszkańcami
3. Ustalenie osób i zasobów biorących ze strony urzędu gminy udział w pracach nad
przygotowaniem i przeprowadzeniem konsultacji
4. Określenie zasięgu podmiotowego i przedmiotowego konsultacji, określenie
harmonogramu konsultacji, wybór oraz przygotowanie form i metod konsultacji
Etap II Wdrożenie konsultacji
1. Ogłoszenie konsultacji społecznych wraz z upowszechnieniem niezbędnych
informacji o ich przedmiocie
2. Zbieranie informacji zwrotnych
3. Weryfikacja i analiza pozyskanych informacji zwrotnych
Etap III Zamknięcie konsultacji
1. Przygotowanie sprawozdania z konsultacji
2. Upowszechnienie informacji o wynikach konsultacji
3. Rozstrzygnięcie władz gminy w kwestii przedmiotu konsultacji z informacją, jak na
decyzję wpłynęły wyniki konsultacji
Efektem przeprowadzenia proponowanej procedury jest wynik konsultacji, który stanowi
przegłosowane przez Radę gminy rozstrzygnięcie kwestii objętych postępowaniem. Wynika
stąd, że jednym z ważniejszych obszarów, które warunkują jakość przyszłych rozwiązań jest
prawidłowość sporządzonego wniosku o przeprowadzenie konsultacji społecznych. Będzie on
bowiem warunkował zakres, metodykę, a w efekcie wyniki i wnioski z prowadzonych badań.
Brak pełnego odniesienia do potrzeb obywateli i innych interesariuszy może obniżać
użyteczność efektów z usług realizowanych w ramach proponowanej procedury.
38
Rysunek 2. Procedura konsultacji społecznych
Źródło: Opracowanie własne
39
Podsumowanie
Opracowanie procedury poprzedzone zostało badaniami, które pozwoliły na określenie
kanałów komunikacyjnych preferowanych przez mieszkańców gminy oraz możliwości
technicznych urzędu. Opracowane procedury w trakcie wdrożenia uzupełniono o opis
rekomendowanych instrumentów konsultacyjnych wraz ze specyfiką ich wykorzystania.
Przygotowano karty narzędzi pozwalające pracownikom urzędu na przygotowanie procesu
konsultacji zgodnie z zaproponowaną procedurą. W obszarze IT opracowano standard narzędzi
podstawowych które bezwzględnie musza zostać wykorzystane w trakcie konsultacji oraz
zaproponowano narzędzia perspektywiczne, które będą stopniowo dołączane do procedury
konsultacyjnej wraz z rozwojem społeczeństwa informacyjnego. Całość procedury została
przetestowana przez zespół konsultacyjny trakcie konsultacji z mieszkańcami. Temat konsultacji
testowych w każdej z gmin biorących udział w projekcie został ustalony przez władze gminy.
We wszystkich gminach w konsultacjach wzięła udział większa od zakładanej liczba osób,
proces konsultacji przebiegał bez zakłóceń, a kompromis osiągnięto szybciej niż przy użyciu
dotychczasowych metod. W żadnej z gmin zespól testujący procedurę nie wniósł żadnych
zastrzeżeń co do funkcjonowania procedury, a procedura w zaproponowanej formie została
przyjęta przez władze gmin.
Bibliography
1.
2.
3.
BUCZKOWSKI P. (2001). Sprawowanie władzy w perspektywie konfliktów lokalnych,
[w:] P. Buczkowski P. Matczak (red.), Konflikt nieunikniony. Wspólnoty i władze lokalne
wobec konfliktów spowodowanych rozwojem, Wydawnictwo Wyższej Szkoły Bankowej,
Poznań.
Engaging Citizens in Policy-making. (2001).OECD Public Management Policy Brief No.
10, July.
WIATRAK A. P. (2005). Uspołecznienie przygotowania i realizacji strategii, w:
J. Rutkowski, D. Stawasz (red.), Zarządzanie rozwojem lokalnym, Fundacja Współczesne
Zarządzanie, Białystok.
Summary
The aim of the article is to make an attempt to show the importance of public consultation in the process of
improving the way communes in Poland work. A reference model has been proposed based on this. The review of
chosen theoretical concepts has been conducted and a three-level model of participation process has been selected as
the basis for participation procedure in Local Government Units. The model presented in the text was used in 5
communes of Malopolska province.
Key words: commune, participation, consultation, procedure.
Visuomeninės konsultacijos – viena iš sąlygų užtikrinančių tinkamą vietos institucijų veiklą
Santrauka
Šiame darbe mėginama atskleisti kokį vaidmenį atlieka visuomeninės konsultacijos, kai kalbama apie
Lenkijos vietos valdžios institucijų veiklą ir pateikiamas rekomendacinis tokio proceso modelis. Teorinių
koncepcijų nagrinėjimas suteikia galimybę pasiūlyti, Lenkijos sąlygomis, remiantis gerosios praktikos pavyzdžiai,
rinktis sprendimus, kurie atitinka trijų lygių dalyvavimą. Konsultacijos – tai pereinamasis etapas tarp informavimo ir
aktyvaus piliečių bei kitų interesantų dalyvavimo. Straipsnyje pateikti pasiūlymai dėl visuomeninių konsultacijų
procedūros. Tai „geros” vadybos valsčiuje praktikos pavyzdys. Ši procedūra turi apibrėžti visuomeninių paslaugų
funkcijas ir požymius. Šios paslaugos tai tinkamai organizuoto darbo rezultatas. Žinių trūkumas neigiamai veikia
vietos valdžios institucijų veiklą.
Raktiniai žodžiai: valsčius, dalyvavimas, konsultacijos, procedūra.
40
PROPOZYCJE DOBORU WSKAŹNIKÓW OCENY POZIOMU ROZWOJU
OBSZARÓW WIEJSKICH
Krystyna Kurowska, Zbigniew Brodziński,
University of Warmia and Mazury in Olsztyn, Poland
Streszczenie
Obszary wiejskie zajmują przeważającą część terytorium każdego kraju, bez względu na poziom jego
zurbanizowania. Należy dołożyć wszelkich starań, aby przestrzeń ta była racjonalnie zagospodarowana. Ważną rolę
pełni właściwa ocena poziomu rozwoju obszarów wiejskich, niezbędna w procesie programowania zmian
społeczno-gospodarczych. Celem artykułu jest przedstawienie propozycji założeń metodycznych doboru
wskaźników oceny poziomu rozwoju obszarów wiejskich w Polsce. Przedstawiony zestaw wskaźników
dotyczących głównych aspektów rozwoju społeczno-gospodarczego obszarów wiejskich została opracowana na
podstawie bazy danych Głównego Urzędu Statystycznego (GUS).
Słowa kluczowe: obszary wiejskie, rozwój obszarów wiejskich, mierniki rozwoju, wskaźniki rozwoju.
Wprowadzenie
Obszary wiejskie pełnią wiele funkcji o charakterze społecznym, gospodarczym i
ekologicznym. Dla jednych są one miejscem zamieszkania i pracy, dla innych to miejsce
wypoczynku, spędzania wolnego czasu, kontaktu z naturą, ale przede wszystkim są one źródłem
produktów i surowców. Tu zaczynają się cykle produkcyjne i przetwórcze. Należy podkreślić, że
obszary wiejskie są również dawcą przestrzeni dla innych funkcji, szczególnie dla celów
urbanizacyjnych. Są one także miejscem zachowania środowiska przyrodniczego. Aktualnie
najistotniejszy wpływ na rozwój obszarów wiejskich mają czynniki takie jak: kapitał ludzki i
społeczny, wiedza i innowacje oraz infrastruktura, stąd rekomenduje się prowadzenie działań
ukierunkowanych szczególnie na wzmocnienie tych czynników na obszarach wiejskich
(Rakowska, Wojewódzka-Wiewiórska, 2010).
Obszary wiejskie stanowią istotną część geograficznej specyfiki i tożsamości zarówno
Polski, jak i Unii Europejskiej. Rozwój tych obszarów jest niezwykle ważną dziedziną unijnej
polityki (Bombik A., Marciuniuk-Kluska A. 2010). Obszary wiejskie, na co wskazują opinie
ekspertów, jest bardzo trudno jednoznacznie zidentyfikować. Często podnoszone są opinie, że
stosowane kryteria wyodrębniania obszarów wiejskich nie do końca są właściwe (Kurowska,
2013, s. 86). GUS w definicji tzw. TERYT jako obszary wiejskie identyfikuje te obszary, które
znajdują się poza granicami administracyjnymi miast. Bański (2002) obszary wiejskie definiuje
jako przestrzeń fizyczną o stosunkowo niskiej gęstości zaludnienia, rozproszonym osadnictwie i
ekstensywnym zagospodarowaniu ziemi. Z kolei według Duczkowskiej-Małysz (1999) obszar
wiejski przedstawia twór, który na bazie wielu cech charakteryzujących rozwój ekonomiczny,
ekologiczny i społeczny odróżnia się od innych obszarów, ale również wykazuje wielorakie
cechy wspólne. Przedmiotowe cechy można układać w grupy czynników takich jak:
intensywność produkcji rolniczej, struktura społeczno-zawodowa, zjawiska demograficzne,
struktury gospodarcze.
Bez względu na zakres oraz rodzaj przyjętych wskaźników oceny, obserwuje się znaczne
ich zróżnicowanie przestrzenne. Różnice w poziomie rozwoju obszarów wiejskich, zarówno w
skali regionalnej, jak i lokalnej, wywołują skutki społeczne i ekonomiczne. Z tych to powodów
jest uzasadnione prowadzenie badań nad uwarunkowaniami tych procesów oraz nad
poszukiwaniem związków przyczynowo-skutkowych, umożliwiających ocenę stanu rozwoju
oraz ustalenie czynników łagodzących istniejące różnice przestrzenne. Punktem wyjścia do
określenia prawidłowych dróg przejścia od stanu istniejącego do pożądanego jest znajomość
funkcjonalnego zróżnicowania danego obszaru.
Jedną z propozycji wskaźników diagnozy poziomu rozwoju obszarów wiejskich jest
raport grupy roboczej Eurostatu pod kierunkiem Hay’a (Ribaille S. 2003). W przywołanym
raporcie proponuje się poddanie analizie grupy czynników charakteryzujących: procesy
demograficzne, zatrudnienie i kapitał ludzki, pomoc społeczną, dochód i jakość życia, struktury
w rolnictwie, proces wielofunkcyjnego rozwoju obszarów wiejskich, poziom dywersyfikacji
41
wiejskiej gospodarki, innowacje i przedsiębiorczość, politykę wobec wsi i rolnictwa, ochronę
środowiska i krajobrazu, a także infrastrukturę i poziom dostępności obszaru (charakter
peryferii).
Celem artykułu jest zaproponowanie zestawu wskaźników oceny poziomu rozwoju
obszarów wiejskich na poziomie lokalnym. Analizą objęto różne cechy pozwalające na
dokonanie identyfikacji obszarów wiejskich oraz na ocenę podstawowych sfer aktywności
społeczno-gospodarczej mieszkańców wsi i małych miast. Dobór wskaźników opierał się na
możliwości łatwego ich pozyskania oraz dokonywania na ich podstawie interpretacji wybranych
zjawisk i procesów. W doborze cech charakteryzujących sytuację społeczno-gospodarczą na
obszarach wiejskich chodziło także o możliwość formułowania ogólnych wniosków w skali
ponadnarodowej. Opracowanie sporządzono w oparciu o bazę danych Głównego Urzędu
Statystycznego (GUS).
Wyniki badań
Poszukując kryteriów oceny rozwoju obszarów wiejskich należy pamiętać, że zarówno o
ich wyborze, jak i parametrach decydują społeczności lokalne. Rozwój społeczno-gospodarczy jest warunkowany przez lokalne systemy wartości, aspiracje, przyzwyczajenia,
ideały oraz dążenia. Myślenie o środowisku wiejskim jako układzie lokalnym umożliwiającym
zapewnienie równowagi w systemie przyrodniczym i społecznym, jest osią, wokół której
organizuje się idea ekorozwoju (Wieruszewska, 1997).
Na rzeczywistość stanowiącą tło oceny poziomu rozwoju składa się wiele elementów,
m.in.: osobowość społeczna (wyrażająca się w postawach, wzorach zachowań i systemach
wartości, jakimi kierują się rolnicy, rodziny wiejskie, wiejska społeczność lokalna
i ponadlokalna), instytucje i administracja lokalna oraz powiązania tych ogniw systemu ze
społeczeństwem globalnym. Elementy te mają znaczny wpływ na powstawanie luk
rozwojowych, skutkujących pogłębiającym się wraz z upływem czasu syndromem zapóźnienia.
Próbując odpowiedzieć na pytanie, dlaczego jedne obszary są bardziej rozwinięte od
innych, należy sięgnąć po wyniki badań historyków gospodarczych, by sprawdzić, czy
nierówności rozwoju gospodarczego mają trwały charakter i czy towarzyszą im różnice
kulturowe. Do analizy wykorzystuje się następujące zmienne (Brodziński 2004):
– aktywność gospodarczą gmin, mierzoną wielkością dochodów własnych,
– przedsiębiorczość, mierzoną saldem przyrostu nowych przedsiębiorstw,
– zasoby edukacyjne,
– mobilizację społeczną, której wskaźnikiem będzie obecność w gminie partii politycznych,
stowarzyszeń i lokalnych środków przekazu,
– kulturę ekonomiczną, identyfikowaną przez motywacje i stosunek do podstawowych
instytucji rynkowych,
– natężenie postaw tradycyjnych,
– poziom rozwoju cywilizacyjnego i gospodarczego.
Obszary wiejskie są uzależnione od wielu czynników, np. zasięgu występowania
pewnych procesów naturalnych, wpływu pewnych zachowań (obyczajów), położenia, typu
ukształtowania terenu, odrębności lokalnej przyrody i stanu ekologii – poziomu
zagospodarowania (Kidd, 2000). Identyfikacja takich terytoriów przez zdiagnozowanie ich
problemów i uwarunkowań rozwoju mogłaby się przyczynić do usprawnienia lokalnych i
regionalnych systemów wsparcia. Wydaje się, że delimitacja obszarów wiejskich
uwzględniająca procesy rozwojowe powinna uwzględniać je wielopłaszczyznowo zakorzenione
w tradycji i historii. Tempo i przebieg „ewolucji obszarów wiejskich” zależy od postępu
technicznego, postępującej komercjalizacji wszystkich sektorów życia społecznogospodarczego. Ze względu na dokonujące się w otoczeniu wsi i rolnictwa zmiany, ustalenie
pełnej listy determinant rozwoju jest jednak bardzo trudne. Wymienić tu można m.in.: istniejące
w rolnictwie struktury, zewnętrzne i wewnętrzne uwarunkowania rozwoju, typy ukształtowania
terenu i odrębności lokalnej przyrody, poziom rozwoju infrastruktury, istniejące systemy
42
przestrzenno-gospodarcze, ustrój samorządowy, czynniki demograficzno-społeczne (w tym
głównie poziom i charakter migracji), strukturę bezrobocia, aktywność mieszkańców itp.
W celu doboru wskaźników rozwoju niezbędne jest prowadzenie prac studialnych nad
wypracowaniem metodologii i kryteriów identyfikacji oraz zapewnieniem technicznych
warunków przekazywania danych. W praktyce ustalania lokalnych wskaźników
zrównoważonego rozwoju wykorzystuje się w zasadzie pięć sposobów, często stosowanych
jednocześnie:
– nawiązanie do ustaleń międzynarodowych – zwłaszcza do Agendy 21 Szczytu Ziemi w Rio
de Janeiro i innych oficjalnych dokumentów ONZ;
– nawiązanie do krajowego systemu wskaźników ekorozwoju – w Polsce jak do tej pory nie
opracowano jednolitego systemu. Przykładem jednego z regionów Szkocji, można
opracować zestaw mierników w ramach konsultacji społecznych (w omawianym regionie
zestaw obejmował 23 wskaźniki z 8 obszarów: środowiska fizycznego, użytkowania ziemi,
różnorodności biologicznej, energii, odpadów, transportu, gospodarki i ludności, zdrowia);
– połączenie metody eksperckiej z „oddolnym” określeniem zbioru mierników – jest to wynik
badania pilotażowego w danym środowisku;
– wykorzystanie danych lokalnych lub regionalnych instytucji statystycznych lub badawczych;
– spontaniczne uszeregowanie zbioru wskaźników w procesie tworzenia strategii rozwoju przy
wykorzystaniu wiedzy uczestników procesu (lokalnych liderów, ekspertów, radnych itp.).
Dążąc do zdefiniowania wskaźników i mierników8 charakteryzujących poziom rozwoju
obszarów wiejskich na podstawie układu podstawowych jednostek podziału terytorialnego kraju,
jakimi są gminy wiejskie i miejsko-wiejskie, przyjęto następujące postępowanie. W pierwszym
etapie badań zidentyfikowano zestaw mierników, których źródłem były dane GUS, a następnie
zostały podjęte działania na rzecz przestrzennej charakterystyki obszarów wiejskich, z
uwzględnieniem wielowariantowej analizy zmiennych w kilku głównych obszarach
tematycznych, ważnych w kontekście zrównoważonego rozwoju obszarów wiejskich, które
dotyczą charakterystyki takich głównych sfer, jak:
 populacja i migracje,
 zatrudnienie i zasoby ludzkie,
 poziom zróżnicowania lokalnej gospodarki,
 sytuacja w rolnictwie,
 standard i jakość życia mieszkańców wsi,
 środowisko przyrodnicze i krajobraz.
Dla każdej ze sfer, na podstawie studium literatury, konsultacji z przedstawicielami GUS
i badań własnych zaproponowano zestaw cech (mierników) ważnych w ocenie lokalnego
rozwoju (tab. 1).
Tabela 1. Zestaw podstawowych wskaźników dotyczących głównych aspektów rozwoju
obszarów wiejskich
Lp.
Cechy charakterystyki
Procesy demograficzne
1.
2.
3.
4.
5.
6.
Gęstość zaludnienia
Struktura ludności
udział ludności w wieku przedprodukcyjnym (w %),
udział ludności w wieku produkcyjnym (w %)
udział ludności w wieku poprodukcyjnym (w %)
wskaźnik obciążenia9
udział w populacji osób w wieku powyżej 64 lat do grupy poniżej 15. roku życia,
8
W trosce o precyzję używanych terminów miernik zdefiniowano jako kategorię ekonomiczną dającą się policzyć i
wyrazić liczbą, a wskaźnik (indeks) zinterpretowano jako wielkość charakteryzującą zmiany w czasie lub
przestrzeni zmiennej cechy.
9
ilustruje stosunek liczby mieszkańców w wieku nieprodukcyjnym (przed- i poprodukcyjnym) do liczby osób w
wieku produkcyjnym.
43
7.
8.
9.
10
11.
12.
13.
14.
15.
16.
17.
18.
19.
20.
21.
22.
23.
24.
25.
26.
27.
28.
29.
30.
31.
32.
33.
34.
35.
36.
37.
38.
39.
40.
41.
42.
43.
44.
45.
46.
47.
48.
Zmiany w stanie i strukturze ludności
współczynnik migracji (w %)
współczynnik dynamiki demograficznej
przyrost naturalny
liczba zawartych małżeństw na 1000 ludności
wskaźnik feminizacji ludności
Zatrudnienie i zasoby ludzkie
Wskaźniki opisujące jakość zasobów pracy
ludność w wieku 25-59 lat nie posiadająca ukończonej szkoły podstawowej
ludność w wieku 25-59 lat z wykształceniem podstawowym
ludność w wieku 25-59 lat z wykształceniem zasadniczym
ludność w wieku 25-59 lat z wykształceniem średnim
ludność w wieku 25-59 lat z wykształceniem wyższym
średni wiek osób prowadzących działalność rolniczą
udział populacji w wieku mobilnym (w %)
udział populacji w wieku niemobilnym (w %)
Wskaźniki opisujące wielkość i strukturę bezrobocia
stopa bezrobocia rejestrowanego wśród kobiet i mężczyzn
udział kobiet z wykształceniem co najmniej średnim wśród ogółu bezrobotnych kobiet
udział mężczyzn z wykształceniem co najmniej średnim wśród ogółu bezrobotnych mężczyzn
Wskaźniki charakteryzujące bezpośrednio liczbę oraz strukturę miejsc pracy
poziom zatrudnienia w rolnictwie
poziom zatrudnienia w rybołówstwie i rybactwie (B), górnictwie i kopalnictwie (C), przetwórstwie
przemysłowym (D), wytwarzaniu i zaopatrywaniu w energię elektryczną, gaz, wodę (E), budownictwie (F),
administracji publicznej i obronie narodowej, w obowiązkowych ubezpieczeniach społecznych i
powszechnych ubezpieczeniach zdrowotnych (L), edukacji (M) oraz zatrudnienie w sekcji ochrona zdrowia i
opieka społeczna (N) łącznie
Stan lokalnej gospodarki
Skala przedsiębiorczości
liczba podmiotów gospodarczych osób fizycznych na 1000 mieszkańców
procent indywidualnych gospodarstw rolnych prowadzących pozarolniczą działalność gospodarczą
liczba gospodarstw agroturystycznych w gminie
Skala prowadzonej działalności
liczba mikroprzedsiębiorstw (zatrudniających do 9 osób) na 1000 mieszkańców
liczba małych (zatrudniających od 10 do 49 osób) przedsiębiorstw na 1000 mieszkańców
liczba przedsiębiorstw zatrudniających powyżej 50 osób na 1000 mieszkańców
Sytuacja w rolnictwie
Warunki przyrodnicze
wskaźnik jakości rolniczej przestrzeni produkcyjnej (w pkt)
Struktura obszarowa gospodarstw
średnia powierzchnia gospodarstwa rolnego (w ha)
średnia powierzchnia UR w indywidualnych gospodarstwach rolnych (w ha)
udział gospodarstw o powierzchni 5-10 ha w ogólnej liczbie gospodarstw (w %)
udział gospodarstw o powierzchni 10-50 ha w ogólnej liczbie gospodarstw (w %)
udział gospodarstw o powierzchni pow. 50-100 ha w ogólnej liczbie gospodarstw (w %)
udział gospodarstw o powierzchni pow. 100 ha w ogólnej liczbie gospodarstw (w %)
Poziom intensyfikacji produkcji
średnia wielkość stada bydła w szt. na gospodarstwo
obsada bydła (szt. na 100 ha UR)
średnia wielkość stada trzody chlewnej w szt. na gospodarstwo
obsada trzody chlewnej (szt. na 100 ha UR)
udział zbóż w strukturze zasiewów w gospodarstwach indywidualnych (w % ogółu zasiewów)
udział użytków zielonych w gospodarstwie indywidualnym (w %)
udział odłogów i ugorów
Jakość zasobów ludzkich
wykształcenie ogólne użytkowników gospodarstw indywidualnych według siedziby gospodarstw
średni wiek osób prowadzących działalność rolniczą
odsetek użytkowników gospodarstw indywidualnych w wieku do 40 lat
odsetek użytkowników gospodarstw w wieku 55-64 lat
44
Standard i jakość życia
49.
50.
51.
52.
53.
54.
55.
56.
57.
58.
59.
60.
61.
62.
63.
64.
Warunki socjalno-bytowe
liczba mieszkań na 1 tys. mieszkańców
statystyczny deficyt mieszkań
średnia powierzchnia użytkowa mieszkania w m2
średnia powierzchnia użytkowa mieszkań w m2 na mieszkańca
gospodarstwa domowe przyłączone do sieci wodociągowej (w %)
mieszkania przyłączone do sieci kanalizacyjnej (w %)
mieszkania podłączone do sieci gazowej (w %)
mieszkania wyposażone w centralne ogrzewanie (w %)
Stan wyposażenia w infrastrukturę techniczną
gęstość sieci wodociągowej w km na 100 km2
gęstość sieci kanalizacyjnej w km na 100 km2
sieć dróg publicznych w km na 100 km2 (według województw)
sieć dróg publicznych o twardej nawierzchni w km na 100 km2 (według województw)
liczba wypadków drogowych w ciągu roku
Środowisko przyrodnicze i krajobraz
powierzchnia użytków rolnych (w ha na jednego mieszkańca)
udział lasów w powierzchni ogólnej gmin
rozmieszczenie gmin, w których zbierane są odpady i prowadzona jest ich selekcja
Poddając ocenie poziom rozwoju społeczno-gospodarczego gmin, uwzględniono fakt, że
obecna organizacja statystyki zapewnia szeroki zbiór informacji o różnych dziedzinach życia
społeczno-gospodarczego na poziomie lokalnym. Wśród znawców problematyki programowania
rozwoju to przedsięwzięcie, wymagające zgromadzenia dużej liczby danych wyjściowych i
zastosowania wielu metod ich analizy i oceny, ma znaczną przewagę nad innymi ujęciami i
umożliwia:
- ujawnienie, na podstawie kilkudziesięciu zmiennych równocześnie, głównych czynników
zróżnicowania społeczno-ekonomicznego wsi,
- różną skalę szczegółowości analiz, w zależności od potrzeb, m.in. jedno- lub
wieloczynnikową klasyfikację gmin,
- wyłonienie, przy uwzględnieniu wszystkich czynników równocześnie, typów w obrębie tej
struktury i ich lokalizację w granicach województwa,
- tworzenie dowolnej, w zależności od potrzeb, liczby subregionów, ich redukcję lub
powiększenie,
- dokładną charakterystykę zarówno wyłonionych całości, jak i każdej gminy wchodzącej
w ich skład, m.in. jej „odległości” strukturalnej od „centrum” subregionu, do którego została
przyporządkowana, oraz od innych subregionów i gmin,
- wykrycie nowych lub potwierdzenie znanych już współzależności występujących
w obrębie struktury społeczno-ekonomicznej wsi, a niemożliwych do ujawnienia
w szerszej skali przestrzennej.
Wnioski
Złożoność systemu i skala przestrzeni zajmowanej przez obszary wiejskie sprawiają, że
trudno jednoznacznie określić, jakie czynniki pełnią główną rolę w kreowaniu współczesnego
obrazu obszarów wiejskich.
Wybór mierników był podporządkowany przede wszystkim celowi, jakim było ustalenie
rejonów funkcjonalnych identyfikujących obszary wiejskie, mających podobne uwarunkowania
rozwoju. Z tego względu podstawowym kryterium doboru mierników była ich przydatność w
ocenie poziomu rozwoju społeczno-gospodarczego gmin, a ściślej, większych obszarów –
rejonów. Ze względu na złożony charakter funkcji obszarów wiejskich, różnorodna jest grupa
mierników charakteryzująca te obszary. W badaniach poziomu rozwoju społecznogospodarczego metodycznie ważnym problemem jest odpowiedni dobór cech i mierników.
45
Niezbędne jest dostosowanie systemu statystyczno-informacyjnego do potrzeb analitycznodecyzyjnych związanych z rozwojem obszarów wiejskich.
Bibliografia
BAŃSKI J. (1999). Obszary problemowe w rolnictwie polskim. Prace Geograficzne, 172,
Wrocław,
2. BAŃSKI J. (2002). Geografia wsi – nowa dyscyplina badawcza polskiej wsi, Przegląd
geograficzny, tom 74, zeszyt 3,Warszawa.
3. BOMBIK A., MARCIUNIUK-KLUSKA A. (2010). Wskaźniki w modelowaniu
zrównoważonego rozwoju obszarów wiejskich. Oeconomia 9 (1). p 29-37.
4. BRODZIŃSKI Z. (2004). Uwarunkowania procesu programowania rozwoju obszarów
wiejskich w skali lokalnej. Wyd. SGGW, Warszawa, s. 200.
5. DUCZKOWSKA-MAŁYSZ K. (1999). Nowe podejście do problemów rozwoju obszarów
wiejskich. W: Zadania i możliwości działania służb administracyjnych w rozwoju obszarów
wiejskich. Zeszyty Towarzystwa Rozwoju Obszarów Wiejskich, 1: 27-41, Olsztyn, p. 26-27.
6. KIDD S. (2000). Landscape Planning and the Regional Scale: an example from North West
England. Landscape Research, 25(3): 355-364, London.
7. KUROWSKA K. (2013). Tendencje zmian w rozwoju obszaru wiejskich. [w:] K. Kurowska
(red.) Planowanie rozwoju przestrzeni wiejskiej, Olsztyn, s. 86-98.
8. RAKOWSKA J., WOJEWÓDZKA-WIEWIÓRSKA A. (2010). Zróżnicowanie przestrzenne
obszarów wiejskich w Polsce – stan i pespektywy rozwoju w kontekście powiązań
funkcjonalnych. Ministerstwo Rozwoju Regionalnego, Warszawa.
9. RIBAILLE S. (2003). Rural Indicators and Rural Development. In: Rural Development
Statistics. Item III.1. on the agenda: The “Hay Report”. Doc. ESTAT/F5/DR/3,
Luxembourg.
10. WIERUSZEWSKA M. (1997). Wieś polska. Konteksty, kontrasty, strategie. Wyd. IRWiR
PAN, Warszawa.
1.
Summary
Rural areas cover the majority of the territory of each country, regardless of its level of urbanization.
Endeavors shall be made that the space was rationally developed. Proper assessment of the level development of
rural areas fully an important role in the programming process of socio-economic change. The aim of the paper is to
propose a methodological assumptions selection of indicators to assess the level of development of rural areas in
Poland. The set of indicators on key aspects of socio-economic development of rural areas is based on the database
of the Central Statistical Office (CSO).
Key words: rural areas, rural development, measurers of development, indicators of development
Rodiklių padėsiančių įvertinti kaimo teritorijų plėtrą atrankos pasiūlymai
Santrauka
Kaimo vietovės kiekvienoje šalyje užima didesnę ploto dalį, nepaisant to, koks yra pasiektas urbanizacijos
lygis. Svarbu yra stengtis, kad plotas būtų racionaliai sutvarkytas. Svarbų vaidmenį atlieka kaimo plėtros
įvertinimas, jis yra būtinas, kai kalbama apie ekonominius ir socialinius pokyčius. Šio tyrimo tikslas yra pateikti
metodikas, kurios padės parinkti kriterijus, leisiančius įvertinti kaimo plėtrą Lenkijoje. Pateiktas rodiklių rinkinys,
kuris susijęs su kaimo teritorijų socialine ir ekonomine plėtra, buvo išnagrinėtas remiantis Statistikos departamento
duomenimis.
Raktiniai žodžiai: kaimo teritorijos, kaimo vietovių plėtra, plėtros matavimai, plėtros rodikliai
46
PROJEKT WSPÓŁPRACY TRANSGRANICZNEJ "SZLAK ROWEROWY - ŚLADAMI
NADBUŻAŃSKICH TAJEMNIC" JAKO PRZYKŁAD WZMOCNIENIA
WYKORZYSTANIA TRANSGRANICZNEGO POTENCJAŁU TURYSTYCZNEGO
Monika Łęska, Anna Jakubowicz - Jaszczuk
Wydział Nauk Ekonomicznych i Technicznych
Państwowa Szkoła Wyższa im. Papieża Jana Pawła II w Białej Podlaskiej
Abstract
Środki unijne przyznane Lubelszczyźnie na lata 2007–2013 w znacznej części przeznaczone na
podniesienie atrakcyjności turystycznej regionu spowodowały, że przed regionem pojawiła się szansa na rozwój i
realizację pomysłów/projektów, których z powodu braku finansowania wcześniej nie udało się zrealizować.
Przykładem projektu współpracy transgranicznej podnoszącym aktrakcyjność turystyczną regionu jest projekt
"Szlak rowerowy - Śladami Nadbużańskich Tajemnic" realizowany przez Państwową Szkołę Wyższą im. Papieża
Jana Pawła II w Białej Podlaskiej oraz Katedrę Geografii Ekonomiczno-Społecznej i Turystyki Państwowego
Uniwersytetu im. Aleksandra Puszkina w Brześciu. Obszar transgraniczny objęty programem miał duży potencjał
do rozwoju turystyki, w tym agroturystyki, dzięki walorom środowiska przyrodniczego i unikatowym obiektom
dziedzictwa kulturowego, ale istotną barierą w rozwoju była wymagająca poprawy infrastruktura turystyczna.
Środki unijne skierowane zarówno do samorządów, organizacji pozarządowych, jak i przedsiębiorców, dały
ogromne możliwości na poprawę bazy noclegowej i gastronomicznej, przystosowanie obiektów zabytkowych na
cele turystyczne oraz rozwój infrastruktury rekreacyjnej i wypoczynkowej.
Key words: cross - border project, cooperation, tourism potential, Nadbużańskie region
Wstęp
Rozwój stosunków miedzynarodowych wymaga działań intensyfikujących procesy
integracyjne, wśród których czołową rolę odgrywa współpraca transgraniczna. Podstawę
praktycznego wymiaru dialogu miedzy krajami Uniii Europejskiej a jej sąsiadami (Ukrainą i
Białorusią) odgrywa w szczególności współpraca pomiedzy regionami. Obecnie programy takie
stały się nieodłączną częścią mechanizmów finansowania rozwoju regionów przygranicznych z
bezpośrednim udziałem państw - członków Unii Europejskiej.
Współpraca transgraniczna to różne w swojej formie i treści stosunki między
przygranicznymi terytoriami państw - sąsiadów, ukierunkowane na pokonanie negatywnych
następstw istnienia granic, mobilizację i efektywne wykorzystanie istniejącego potencjału
regionów przygranicznych, a także na optymalne połączenie ich możliwości i zasobów w celu
rozwiązania wspólnych problemów10.
Historia współpracy
Program Współpracy Transgranicznej Polska-Białoruś-Ukraina 2007-2013 w ramach
European Neighbourhood and Partnership Instrument (ENPI) kontynuuje i rozszerza
współpracę na obszarze pogranicza trzech krajów, która dotychczas rozwijana była w ramach
Programu Sąsiedztwa Polska - Białoruś - Ukraina INTERREG III A / TACIS CBC 2004-2006.
Wszystkie etapy zarządzania i wdrażania Programu Sąsiedztwa były i są prowadzone w ścisłej
współpracy z partnerami białoruskimi i ukraińskimi. ENPI przewidywało ustanowienie
programu współpracy transgranicznej, w ramach którego kraje uczestniczące podlegają tym
samym zasadom i mają równy dostęp do jednego, wspólnego budżetu. Program Sąsiedztwa był
współfinansowany z dwóch linii budżetowych: po stronie polskiej z Europejskiego Funduszu
Rozwoju Regionalnego (EFRR), zaś po stronie białoruskiej i ukraińskiej ze środków TACIS
CBC (wspólnotowego programu pomocy dla byłych republik radzieckich i Mongolii – z
wyłączeniem należących do UE Litwy, Łotwy i Estonii) i wspierał wspólne przedsięwzięcia w
wielu dziedzinach w ramach trzech priorytetów: konkurencyjności regionów przygranicznych
poprzez modernizację i rozbudowę infrastruktury transgranicznej, kapitału ludzkiego i
10
Hnasiuk – Terlecka W., Program Sąsiedztwa „Polska – Białoruś – Ukraina” - jeden z instrumentów rozwoju
współpracy transgranicznej, w: „Perspektywy współpracy transgranicznej”
http://euroregionbug.pl/content/view/35/15/ [data dostępu 03.11.2014]
47
instytucjonalnej współpracy transgranicznej oraz poprawy bezpieczeństwa na granicach Unii
Europejskiej i pomocy technicznej11.
Przykładem projektu współpracy transgranicznej jest
Projekt "Szlak rowerowy - Śladami Nadbużańskich Tajemnic"
realizowany przez Państwową Szkołę Wyższą im. Papieża Jana
Pawła II w Białej Podlaskiej oraz Katedrę Geografii EkonomicznoSpołecznej i Turystyki Państwowego Uniwersytetu im. Aleksandra
Puszkina w Brześciu. Jest on zgodny z założeniami Programu
Współpracy Transgranicznej na lata 2007-2013 zaś jego realizacja
wpisuje się w cele Priorytetu 1. Wzrost konkurencyjności obszaru przygranicznego, Działanie
1.2 Rozwój turystyki, jakim jest poprawa i pełne wykorzystanie potencjału turystycznego
obszaru przygranicznego. Obszar transgraniczny objęty programem ma duży potencjał do
rozwoju turystyki, w tym agroturystyki, dzięki walorom środowiska przyrodniczego i
unikatowym obiektom dziedzictwa kulturowego, ale istotną barierą w rozwoju jest wymagająca
poprawy infrastruktura turystyczna. Działanie 1.2 zakłada również "miękkie" działania
skierowane na promocję regionalną oraz ochronę dziedzictwa kulturowego12.
Warunki analizowanego obszaru transgranicznego są jego niewatpliwym atutem. Jest on
częścią jednego z największych euroregionów na terenie Polski – Euroregionu Bug. Euroregion
Bug zajmujący powierzchnię 80,9 tys. km2 to obszar o unikalnych walorach przyrodniczych
i kulturowych. Część polska stanowi 31,1%, ukraińska 28,4% a białoruska 40,5%. Odnaleźć tu
można obiekty świadczące o wielokulturowości pogranicza, przenikaniu się trzech wyznań i ich
przejawów w postaci zabytków sakralnych jak: kościoły, cerkwie, dawne synagogi, nekropolie
jak również budynków świeckich, przedmiotów codziennego użytku, kultywowanych tradycji i
obyczajów. Po stronie polskiej, na terenie województwa lubelskiego, znajduje się wiele
unikalnych zabytków, m.in. kilkadziesiąt dawnych magnackich zamków i pałaców, ziemiańskich
rezydencji, szlacheckich dworów i założeń parkowych. Po stronie ukraińskiej i białoruskiej
wiele obiektów zabytkowych zostało już zaadoptowane na luksusowe hotele, bądź są obecnie
odnajdywane, katalogowane i czekają na pomysły, które uczynią z nich mocne produkty
turystyczne13.
Obszar Euroregionu Bug to również bogactwo dzikiej przyrody z jedyną nieuregulowaną
na terenie RP rzeką, od której euroregion wywodzi swą nazwę. Na całym obszarze Euroregionu
Bug zlokalizowanych jest również wiele parków krajobrazowych i obszarów chronionego
krajobrazu. Turysta odnajdzie tu zarówno tereny o wysokim stopniu zagospodarowania
turystycznego, jak i obszary dziewicze, niemal nie skażone cywilizacją jak tereny położone w
lewobrzeżnej części Doliny Bugu, które zachowały wyjątkową, niezmąconą działalnością
człowieka przyrodę, w której powszechnie występują starorzecza. W 1994 roku obszar na
odcinku od ujścia Krzny do ujścia Tocznej do Bugu objęto ochroną tworząc Park Krajobrazowy
„Podlaski Przełom Bugu”. Zadaniem parku jest zachowanie w stanie naturalnym
najcenniejszych pod względem przyrodniczym, krajobrazowym i kulturowym fragmentów
lewobrzeżnej doliny Bugu. Po stronie białoruskiej, najcenniejszym obszarem naturalnym jest
Park Narodowy „Białowieżskaja Puszcza”, który jest najlepiej zachowanym lasem naturalnym
na Niżu Europejskim. Polska strona Parku od 1979 roku znajduje się na Liście Światowego
Dziedzictwa Kulturowego UNESCO. W 1992 roku UNESCO rozszerzyło status obiektu
dziedzictwa światowego na przylegający doń od wschodu fragment Białoruskiego Parku
Narodowego „Biełowieżskaja Puszcza”, podlegający ścisłej ochronie. W ten sposób powstał w
Puszczy Białowieskiej jeden z siedmiu na świecie i trzech w Europie transgranicznych obiektów
dziedzictwa światowego. Nie mniej atrakcyjny przyrodniczo jest na Białorusi rezerwat przyrody
11
Cross Border Cooperation Programme Poland – Belarus – Ukraine 2007-2013, http://www.pl-by-ua.eu/en,3,3
Szlak rowerowy – Śladami Nadbużańskich Tajemnic, http://www.szlak-rowerowy.pswbp.pl
13
Chomik – Suszek J., „Turystyka na terenie Euroregionu Bug szansa czy konieczność?”
http://euroregionbug.pl/content/view/35/15/ [data dostępu 03.11.2014]
12
48
„Pribużskoje Polesie”, który należy do Światowego Stowarzyszenia Rezerwatów Biosfery
znajdujących się na pod ochrona UNESCO14.
Rezultatem realizacji projektu "Szlak rowerowy - Śladami Nadbużańskich
Tajemnic" jest:
1. Wytyczenie i onakowanie ścieżek rowerowych po stronie polskiej i białoruskiej,
liczących łącznie około 600 kilometrów, z czego po stronie białoruskiej wytyczono trasę
długości około 230 kilometrów. Całość podzielono na cztery trasy. Trzy z nich: trasa
niebieska, trasa zielona i trasa czerwona przebiegają przez obszar powiatu bialskiego,
natomiast trasa żółta przez teren rejonu brzeskiego i kamienieckiego. Dzięki temu, że
czasami trasy się krzyżują oraz część z nich połączona jest odcinkami łącznikowymi,
można dowolnie zaplanować swoją wędrówkę, dostosowując dystans, tempo i czas
trwania do swoich potrzeb i możliwości.
2. Wydanie przewodnika rowerowego „Szlakiem nadbużańskich tajemnic”, którego
autorami są pracownicy naukowi i dydaktyczni Instytutu Turystyki i Rekreacji
Państwowej Szkoły Wyższej im. Papieża Jan Pawła II w Białej Podlaskiej oraz Wydziału
Geografii Uniwersytetu Państwowego im. Aleksandra Puszkina w Brześciu.
3. Oznaczenie tras 78 tablicami informacyjnym oraz 14 miejscami postojowymi.
4. Opracowanie trzech map szlaku rowerowego „Śladami nadbużańskich tajemnic” –
powiat bialski rejon brzeski i kamieniecki, powiat bialski, miasto Biała Podlaska.
Podsumowanie
Środki unijne przyznane Lubelszczyźnie na lata 2007 – 2013 w znacznej części
przeznaczone na podniesienie atrakcyjności turystycznej regionu spowodowały, że przed
regionem pojawiła się szansa na rozwój i realizację pomysłów, których z powodu braku
finansowania wcześniej nie udało się zrealizować. Środki unijne skierowane zarówno do
samorządów, organizacji pozarządowych, jak i przedsiębiorców, dały ogromne możliwości na
poprawę bazy noclegowej i gastronomicznej, przystosowanie obiektów zabytkowych na cele
turystyczne oraz rozwój infrastruktury rekreacyjnej i wypoczynkowej. Warto podkreslić, iż
zmiany w obszarze turystyki będą stymulowały rozwój nowych przedsiębiorstw, powstawanie
nowych miejsc pracy oraz wzrost atrakcyjności inwestycyjnej regionu. Teren Nadbużańskich
Tajemnic już czeka na odkrywców jego turystycznych skarbów.
Bibliografia
1.
2.
3.
4.
5.
14
J. CHOMIK – SUSZEK, Turystyka na terenie Euroregionu Bug szansa czy konieczność?
http://euroregionbug.pl/content/view/35/15/ [data dostępu 03.11.2014]
Cross Border Cooperation Programme Poland – Belarus – Ukraine 2007-2013,
http://www.pl-by-ua.eu/en,3,3
W. HNASIUK – TERLECKA Program Sąsiedztwa „Polska – Białoruś – Ukraina” - jeden z
instrumentów rozwoju współpracy transgranicznej, w: „Perspektywy współpracy
transgranicznej” http://euroregionbug.pl/content/view/35/15/ [data dostępu 03.11.2014]
Szlak rowerowy – Śladami Nadbużańskich Tajemnic, http://www.szlak-rowerowy.pswbp.pl
Ł. ZBUCKI, A. PANKO (2014). Szlak rowerowy – Śladami Nadbużańskich Tajemnic, Biała
Podlaska.
Zbucki Ł., Panko A., “Szlak rowerowy – Śladami Nadbużańskich Tajemnic”, Biała Podlaska, 2014, s. 7-8
49
Tarpvalstybinio bendradarbiavimo projektas „Dviračių takai – Nadbužanės paslapčių pėdsakais“ – vienas iš
pavyzdžių išnaudoti tarpvalstybinį turistinį potencialą
Santrauka
Europos Sąjungos lėšos skirtos Liublino regionui 2007–2013 didžiąja dalimi buvo skirtos tam, kad augtų
regiono turistinis patrauklumas, atsirastų galimybė vystyti ir įgyvendinti idėjas/projektus, kurie anksčiau buvo
pamiršti dėl lėšų trūkumo. Vienas iš bendradarbiavimo pavyzdžių – tarptautinis projektas keliantis turistinį regiono
patrauklumą. Tai projektas „Dviračių takai – Nadbužanės paslapčių pėdsakais”, kuri įgyvendina Valstybinė Jono
Pauliaus II aukštoji mokykla Bialo Podlasėje ir Aleksandro Puškino universiteto, Geografijos ir Socialinės
ekonomikos katedra Breste. Projektas apėmė tarpvalstybinį bendradarbiavimą, turėjo didelį potencialą turizmo
plėtrai, taip pat ir kaimo turizmo vystymuisi. Gamtos sąlygos regione yra tinkamos, taip pat čia gausu tautinio
paveldo objektų, tačiau didžiausiu trukdžiu buvo turistinė infrastruktūra, kurią reikėjo tobulinti.
Europos Sąjungos lėšos yra skirtos savivaldybėms, nevyriausybinėms organizacijoms ir bendrovėms norima
padėti sutvarkyti apgyvendinimo ir maitinimo sritis, pritaikyti istorinius paminklus turizmo poreikiams, vystyti
pramogų ir laisvalaikio infrastuktūrą.
Raktiniai žodžiai: tarpvalstybinis projektas, kooperacija (bendradarbiavimas), potencialus turizmas,
Nadbužanės regionas.
50
CASES OF GOOD PRACTICE OF MANAGEMENT IN MINISTRIES OF LITHUANIA
AND NIGERIA
David Olugbenga Oke, Jan Žukovskis
Aleksandras Stulginskis university
Abstract
Aims or goals of the Ministries are towards the development and growth of the nation, helping in
partnership in all necessary parastatal to make sustainability development programs, projects and innovations most
especially in rural areas. They help to make polices and attracting foreign investors to participate in the nation
economy, to integrate rural areas in to policy and programs with bottom up approach. The aim of the research – to
compare cases of good practice of management of public sector, as well as to compare the aims, tasks and functions
of Ministries of Lithuania and Nigeria.
Key word: Innovation, ministries aim, partnership, parastatal, policy, sustainable development
Introduction
The Federal Ministries of Nigeria and Ministries of Republic of Lithuania are Civil
Service departments that are responsible for delivering various types of government service. In
Nigeria each ministry is headed by a Permanent Secretary who reports to a Minister in the
Federal Cabinet, while in Lithuania it’s headed by the Minister and has four vice with one
chancellor. Some government functions are provided by Commissions or parastatals
(government-owned corporations) that may be associated with a ministry or may be independent,
also headed by Permanent Secretaries in Nigeria. It is very useful to compare different practice
of public administrations of the different states.
The aim of the research – to compare cases of good practice of management in public
sector as well as to compare the aims, tasks, functions of Ministries of Lithuania and Nigeria.
Research Methods
The Federal Ministries of Nigeria comprises of thirty-one ministries. Republic of
Lithuania has fourteen Ministries. In this context we have chosen five ministries of each country
to compare their aims, tasks, functions, structure and activated programs and projects. The
methodology for this research is content analysis, based on the information given by each
ministry both in Nigeria and Lithuania in internet as well in documents. In this article we
describe mostly the aims and activated programs of comparable institutions.
Research Results
The Nigerian Federal Ministry of Agriculture & Rural Development is a ministry of the
Nigerian Government regulates Agricultural Research, Agriculture and National Resources,
Forestry and Veterinary Research throughout Nigeria. The ministry is responsible for various
parastatals. It supervises and provides funding for research institutes; promote Agricultural
Development and Management of National Resources through Agricultural value-chain
approach, to achieve sustainable food security and production of agricultural raw materials to
meet the needs of the expanding industrial sector (Federal Ministry of Agriculture and Rural
Development of Nigeria, 2013).To ensure sustainable access, availability and affordability of
quality food to all Nigerians and to be a significant net provider of food to the global community.
Ministry of Agriculture of the Republic of Lithuania implements land, food, fishery farm,
rural development state management functions ascribed to it. The ministry aims and goals is to
develop new markets, promote export, raise income of farmers and guarantee its stability,
enhance investment potential and competitiveness in domestic and foreign markets. (Ministry of
Agriculture Lithuania…,2014 )
The Federal Ministry of Environment Nigeria was created intended to ensure that
environmental matters are adequately mainstreamed into all developmental activities. To ensure
a Nigeria that develops in harmony with the environment and to ensure environmental protection
and natural resources conservation for a sustainable development.
51
The Ministry of Environment Lithuania is the main managing authority of the
Government of the Republic of Lithuania which forms the country's state policy of
environmental protection, forestry, utilization of natural resources, geology and
hydrometeorology, territorial planning, construction, provision of residents with housing,
utilities and housing, as well as coordinates its implementation. The aims of the Ministry are to
seek public awareness, experience and skills required for the implementation of sustainable
development objectives. (Ministry of Environment of the Republic of Lithuania, 2014)
The Ministry of Communication Technology was created to facilitate information and
communication technologies (ICT) as a key tool in the transformation agenda for Nigeria in the
areas of job creation, economic growth and transparency of governance. They Promote and
facilitate the development of the ICT industry and increase the contribution of the ICT industry to
GDP.
The Ministry of Transport and Communications of Lithuania make public policy, as well
as organize, coordinate and oversee its implementation in the areas falling within the mandate of
the Minister of Transport and Communications. The Ministry of Transport and Communications
shall be assigned functions of public policy implementation only the cases and for the timeframe
as provided for by law.
Federal Ministry of Trade and Investment was created to play a decisive role in the
diversification of the resource base of the economy by promoting trade and investment with
special emphasis on increased production and export of non-oil and gas products that will lead to
wealth and job creation, poverty reduction and ensure enhanced service delivery in a manner that
will stimulate the growth of the domestic economy for self-reliance and export and its integration
into the global market taking full advantage of globalization. To promote economic growth,
create jobs and generate wealth and to formulate and implement policies and programs to attract
investment, boost industrialization, increase trade and exports and develop enterprises.
Lithuania Ministry of Economy forms the state's economic policy, organizes, coordinate
and control the implementation and the cases prescribed by law - it is implemented by the
Minister of Agriculture assigned to management. (ERAWATCH, 2012) The Ministry of
Economy is responsible for the business environment, investment, innovation, exports and
tourism policy, the European Union's support for the distribution business, the state-owned
enterprise reform and public procurement policy. (Ministry of Economic…, 2014)
The Federal Ministry of Science and Technology is a statutory organ of Government with
the responsibility to direct activities in the Science and Technology Sector including liaison with
International and National Organizations. The Ministry supervises researches in the areas of
Biotechnology, Space, Industrial Technology, Engineering Materials and Information
Technology. To planned and guided Research and Development (R&D) in all areas of Science
and Technology with particular emphasis on areas where the country has clearly defined
comparative advantages in human as well as material resources.
The Ministry of Education and Science is in charge of preparing and executing R&D
policy. (ERAWATCH, 2012). They implement the national system of formal and non-formal
education this secures social attitudes in favor of education and creates conditions for lifelong
learning in a changing democratic society and implement the state policy of science and studies
in accordance with the Law on Science and Studies and other legal acts and to coordinate the
activity of Lithuanian institutions of science and studies, etc. (Ministry of Education…., 2014)
Table. Comparison of the main parameters of Ministries of the Nigeria and Lithuania
Ministry
Agriculture
Parameters
Full name
and www
address
Aim
Lithuania
Ministry of Agriculture of the
Republic of Lithuania
http://www.zum.lt/
To develop new markets,
promote export, raise income of
farmers and guarantee its
stability. (Ministry of Agriculture
…,2014)
52
Nigeria
Federal Ministry of Agriculture and Rural
Development of Nigeria
http://www.fmard.gov.ng/
To achieve sustainable food security and
production of agricultural raw materials
to meet the needs of the expanding
industrial sector (Federal Ministry of
Agriculture…, 2013)
Environment
Economy Trade
& Investment
Transportation
Communication
& Technology
Full name
and www
address
Aim
Ministry of Environment of the
Republic of Lithuania
http://www.am.lt/
To seek public awareness,
experience and skills required for
the implementation of sustainable
development objectives. (Ministry
of Environment…, 2014)
Full name
and www
address
Aim
Ministry of Economy of the
Republic of Lithuania
http://www.ukmin.lt/en/
To create a favorable legal and
economic
environment
for
economic development and to
ensure public welfare and
employment.
(Ministry
of
Economy…, 2014)
Ministry of Transport and
Communications of the Republic
of Lithuania
http://www.transp.lt/en
To develop the roads and their
network, to improve transport and
communication service quality.
(Ministry of Transportation…,
2014)
Full name
and www
address
Aim
Education,
Science &
Technology
Full name
and www
address
Aim
Ministry of Education and
Science of the Republic of
Lithuania
http://www.smm.lt/web/en/
To implement the national system
of formal and non-formal
education this secures social
attitudes in favor of education
and creates conditions for lifelong
learning in a changing democratic
society (Ministry of Education…,
2014)
Federal Ministry of Environment of
Nigeria http://www.environment.gov.ng/
To ensure a Nigeria that develops in
harmony with the environment and to
ensure environmental protection and
natural resources conservation for a
sustainable
development.
(Federal
Ministry of Environment, 2014)
Federal Ministry of Trade and Investment
of Nigeria http://www.fmti.gov.ng
To promote economic growth, create jobs
and generate wealth (Federal ministry of
Trade & Investment, 2014)
Federal Ministry of Communication
Technology of Nigeria
http://commtech.gov.ng/
To
promote
and
facilitate
the
development of the ICT industry and
increase the contribution of the ICT
industry to Nigeria GDP. (Federal
Ministry of Communication Technology,
2014)
Federal Ministry of Science and
Technology of Nigeria
http://www.scienceandtech.gov.ng/
To planned and guided Research and
Development (R&D) in all areas of
Science and Technology with particular
emphasis on areas where the country has
clearly defined comparative advantages in
human as well as material resources.
(Federal Ministry of Science &
Technology, 2014)
Conclusion
1. Nigeria ministries every new governmental term, they create new ministries to create
more space for employment. For example Lithuania ministry of Transportation and
Communication is divided in Nigeria to have ministry of Transportation and ministry of
communication separately,
2. The structure of Lithuania’s ministries starts with the minister, with four vice and a
chancellor and different head of departments. There is a good way of good practice to share all
task unlike Nigeria ministries, which are headed by an Honorable minister, under it is permanent
secretary and other head of departments.
3. More programs and project need to be created in Lithuania, to make transformation
Agenda and sustainable rural development strategy.
Reference
1.
ERAWATCH (2012). Ministry of Economy of the Republic of Lithuania [interactive]
[accessed 2014 m. September 29 d.] Available at:
http://erawatch.jrc.ec.europa.eu/erawatch/opencms/information/country_pages/lt/organisatio
n/organisation_mig_0005
53
2.
3.
4.
5.
6.
7.
8.
9.
10.
11.
12.
13.
14.
15.
16.
ERAWATCH Ministry of Education and Science of the Republic of Lithuania [interactive]
[accessed 2014 m. October 11 d.] Available at:
http://erawatch.jrc.ec.europa.eu/erawatch/opencms/information/country_pages/lt/organisatio
n/organisation_mig_0003
Federal Ministry of Agriculture and Rural Development of Nigeria [interactive] [accessed
2014 m. September 29 d.] Available at: http://www.fmard.gov.ng/home
Federal Ministry of Communication Technology of Nigeria [interactive] [accessed 2014 m.
September 29 d.] Available at: http://commtech.gov.ng/
Federal Ministry of Environment of Nigeria [interactive] [accessed 2014 m. October 5 d.]
Available at: http://www.environment.gov.ng/
Federal Ministry of Science and Technology of Nigeria [interactive] [accessed 2014 m.
October 7 d.] Available at: http://www.scienceandtech.gov.ng/
Federal Ministry of Trade and Investment of Nigeria [interactive] [accessed 2014 m.
September 30 d.] Available at: http://www.fmti.gov.ng
Federal Republic of Nigeria Federal Ministry of Agriculture and Rural Development of
Nigeria [interactive] [accessed 2014 m. September 29 d.] Available at:
http://www.nigeria.gov.ng/2012-10-29-11-06-51/executive-branch/88-federal-ministry-ofagriculture
Federal Republic of Nigeria Federal Ministry of Communication Technology of Nigeria
[interactive] [accessed 2014 m. September 29 d.] Available at:
http://www.nigeria.gov.ng/2012-10-29-11-06-51/executive-branch/145-federal-ministry-ofcommunications-technology
Federal Republic of Nigeria Federal Ministry of Trade and Investment of Nigeria
[interactive] [accessed 2014 m. September 30 d.] Available at:
http://www.nigeria.gov.ng/2012-10-29-11-06-51/executive-branch/99-federal-ministry-oftrade-and-investment
Government of the Republic of Lithuania [interactive] [accessed 2014 m. September 20 d.]
Available at: http://www.lrv.lt/en/government/inistries/
Ministry of Agriculture of the Republic of Lithuania [interactive] [accessed 2014 m.
September 25 d.] Available at: http://www.zum.lt/index.php?1988178798
Ministry of Economy of the Republic of Lithuania [interactive] [accessed 2014 m. September
29 d.] Available at: http://www.ukmin.lt/en/
Ministry of Education and Science of the Republic of Lithuania [interactive] [accessed 2014
m. October 11 d.] Available at: http://www.smm.lt/web/en/
Ministry of Environment of the Republic of Lithuania [interactive] [accessed 2014 m.
October 2 d.] Available at: http://www.am.lt/VI/en/VI/index.php
Ministry of Transport and Communications of the Republic of Lithuania [interactive]
[accessed 2014 m. October 5 d.] Available at: http://www.transp.lt/en
Lietuvos ir Nigerijos valdymo gerosios praktikos atvejų analizė
Santrauka
Ministerijų tikslai ar uždaviniai yra tautos augimas ir vystymasis, partnerystės tarp pusiau valstybinių
subjektų skatinimas, siekiant įgyvendinti tvarios plėtros programas, projektus bei diegti inovacijas, ypač kaimo
vietovėse. Jie padeda įgyvendinti politikos priemones ir pritraukti užsienio investuotojus dalyvauti vietos
ekonomikoje, o taip pat integruoti kaimo vietovių plėtros planus į programas ir politinius sprendimus. Tyrimo
tikslas – palyginti viešojo sektoriaus valdymo gerosios praktikos atvejus Lietuvoje ir Nigerijoje, lyginant Ministerijų
tikslus, uždavinius ir funkcijas.
Raktiniai žodžiai: inovacijos, Ministerijų tikslai, partnerystė, pusiau valstybinės institucijos, politika, darnus
vystymasis.
54
JAUNIMAS LIETUVOS KAIMO ATEIČIAI
Vytautas Pilipavičius
Aleksandro Stulginskio Universitetas
Anotacija
Straipsnyje, siekiant atskleisti ir išryškinti kas pastaruoju metu aktualu kaimo jaunimui, ko siekia ir kaip
numato tai įgyvendinti jaunoji karta, pateikiami vykdyto taikomojo tyrimo dalyvavimu „Šeimos ūkio tvarkyba. Kas
svarbiausia?“ pastebėjimai ir apibendrinimai.
Tyrimu nustatyta, kad jaunimo siekiai daugeliu požiūriu fragmentiniai, grindžiami praeities žiniomis bei
prasilenkiantys su aktualijomis ir perspektyvomis. Dėl to iškyla sunkumai prisiskiriant veiklos sričiai ir įprasminant
savo veikimą. Todėl būtina užtikrinti jaunimo ir suaugusiųjų partnerystę tam, kad perteikiant patirtį įgalinti jaunąją
kartą veikimui, patariant ir parodant kas svarbiausia ir vertingiausia siekiant profesinės karjeros ir gyvensenos
kokybės.
Raktiniai žodžiai: jaunimas, šeimos ūkis, užimtumo ir užsiėmimo formavimas.
Įvadas
Jaunas žmogus yra švietimo srities atstovas. Darželis, mokykla, profesinės ir
universitetinės studijos – tai pagrindinės jauno žmogaus darbo/savisamdos vietos. Tam jo šeima
ir/ar jis pats skiria 12-18 metų. Jeigu jaunas žmogus siekia išmanyti tai, ko yra mokomas, žino
kuo yra naudingas šeimai, bendruomenei ir visuomenei šiandien ir galės būti naudingas po 10–
15 metų, ar tai, kuo jis užsiima, yra reikalinga ir ar bus naudinga ateityje, jis yra šiuolaikiškas,
tautiškas ir pilietiškas.
Švietimo, lavinimo, ugdymo ar kaip kitaip bepavadintume žmogaus auginimo būdą
paskirtis – žmonijos gyvensenos sąlygų reprodukavimas, grįstinas įgalinimu kartotinumui tam,
kad siekiant šeimos, gyventojų bendruomenės ir šalies gerovės, būtų tęsiami senelių ir tėvų
pradėti darbai.
„Švietimas“ Lietuvoje organizuojamas Vyriausybės, savivaldybių įstaigų lygmenyse,
atitinkamai kvalifikacijų standartizavimu, procedūrų funkcionavimo ir besimokančių užimtumo
organizavimu.
Per dvidešimt ketverius Lietuvos nepriklausomybės metus (dokumentų lygmenyje)
suvienodinti kvalifikacijų standartai bei procedūrų funkcionavimo ir besimokančių užimtumo
organizavimo reglamentai. Tačiau klaustina ar tai pakankama, jei pastarųjų metų bendros
tendencijos rodo, kad jaunimo reikalai šalies politikoje tik deklaruojami bei formalizuojami, kad
jaunimas pradedamas traktuoti kaip socialinės atskirties grupė. Tai grįstina pastebėjimais, kad:
 politikų ir valstybės tarnautojų kalbose išnyko švietimo prioritetas;
 organizuojant „švietimo“ procesą dominuoja procedūra, o ne ugdymas;
 optimizuojant švietimo tinklą dominuoja tik lėšų taupymas, o ne ugdymo kokybė;
 jaunosios kartos ugdymas tapo tik šeimos reikalu;
 mokymas, mokomasis ar studijos tapo tik dalyvavimo fakto patvirtinimu, o ne
išmokymu, išmokimu ar veikimo įgalinimu;
 kalinio išlaikymui per metus iš nacionalinio biudžeto skiriama apie 17 tūkstančių, o
besimokančiam apie 7 tūkstančius litų;
 ir t.t., ir panašiai.
Matyt to pasakoje, šiandien aktualizuojasi problema, kad jauni žmonės kaime, sulaukę
pilnametystės bei paliekantys namus ir išeinantys kurti savarankiško gyvenimo pamatus, nemato
galimybių įprasminti savo veikimo gyvenamosios vietovės ir šalies labui.
Tyrimo tikslas – atskleisti ir išryškinti kaimo jaunimui aktualius klausimus bei numatyti
jaunimo užimtumo ir užsiėmimo formavimo kryptis.
Tyrimo objektas – jaunimo užimtumo ir užsiėmimo formavimas.
Tyrimo metodika – tai tęstiniai tyrimai grindžiami vykdytų mokslinių tyrimų
„Bendruomeninio verslumo formavimas Lietuvos kaimo vietovėse“ pagrindu, kurių rezultatai
viešinti moksliniuose straipsniuose (Adamonienė, Pilipavičius, 2005, 2013, Pilipavičius, 2011,
2012, 2014).
55
Jaunimo užimtumo ir užsiėmimo formavimo tyrimai grindžiami taikomuoju tyrimu
dalyvaujant, įgyvendinant projektą „Jaunimas Lietuvos kaimo ateičiai“, kuris buvo vykdytas
2013 metų balandžio–lapkričio mėnesių laikotarpiu. Šio projekto organizatoriai ir vykdytojai –
Aleksandro Stulginskio universiteto, Kaimo plėtros administravimo studijų programos studentai
ir dėstytojai bei Jaunimo edukacinis centras. Tyrime partnerystės ir bendradarbiavimo pagrindu
dalyvavo 52 jaunimo atstovai iš Kalvarijos ir Pagėgių savivaldybių bei Kauno, Pasvalio ir Šilutės
rajonų.
Tyrimų struktūrą sudarė penki teminiai susitikimai-diskusijos „Šeimos ūkio tvarkyba.
Kas svarbiausia?“ ir baigiamasis seminaras „Vietos savivalda ir kaimo plėtros vadybos kultūra“.
Tyrimams atlikti naudoti mokslinių tyrimų ir dokumentinių šaltinių analizės, content
analizės ir sisteminimo, taikomasis tyrimas dalyvavimu bei ryšio diagnostikos metodai.
Tyrimo rezultatai
Jaunas žmogus – sumanymų tęstinumo garantas. Žmonijos patirtis ir žmogiškoji išmintis
teigia, kad ateitis bus tokia, kokius svarbumus į ateities įžvalgą ir pamatą, kaip būsimybės pradą,
deda būsimoji, šiandien neatsakinga už esaties reikalus, jaunoji karta. Todėl kartų kaita – tai
amžinas klausimas reikalaujantis nuolatinių atsakymų: ką būtina ir privalu perduoti bei kokius
savarankiškumo, kūrybiškumo ir inovatyvumo gebėjimus ir įgūdžius reikia formuoti jaunajai
kartai, kad būtų užtikrinta kultūros transliacija, o tuo pačiu atvertos galimybės ateities kartoms.
Ilgalaikėje pilietinio ir tautinio ugdymo programoje (Ilgalaikė pilietinio ir ..., 2006) tai
siejama su pilietiškumo ir tautiškumo ugdymu, kur:
 pilietiškumą apsprendžia:
 teisės pareigos, atsakomybė, įsipareigojimas, informuotumas;
 demokratija, valstybingumas, visuomeniškumas, savivalda;
 dalyvavimas, savarankiškumas, iniciatyvumas, savanorystė, politinis aktyvumas;
 individualumas, partnerystė, veiksmingumas, tolerancija, solidarumas;
 mokymasis ir kvalifikacijos tobulinimas, projektinė veikla, sprendimų priėmimas.
 tautiškumą lemia:
 istorija, kraštotyra, paveldas, patirtis, tradicijos;
 savitumas, tapatumas, savimonė, sąmoningumas;
 pagarbumas, sąžiningumas, bendrumas, socialumas;
 kalba, simbolika, etnokultūra, šiuolaikiškumas;
 išsilavinimo standartas, vertybinės nuostatos, socialinė gerovė.
Jaunimo pilietiškumo ir tautiškumo ugdyme – svarbią reikšmę turi suaugusiųjų
bendradarbiavimas su jaunais žmonėmis. Tai reiškia tarimąsi ir bendrą veikimą, dėl kurio
paskirties privalu sutarti, klausiant ir atsakant į klausimus, ko siekti ir ką daryti? kam tai skirta ir
kokia iš to nauda? kas turi būti tęsiama ir perduota ateities kartoms?
Siekiant atskleisti ir išryškinti kas pastaruoju metu aktualu jaunimui, į kokius pirmaeilius
darbus šiandien orientuota ir kaip numato tai įgyvendinti jaunoji karta, vykdytas projektas
„Jaunimas Lietuvos kaimo ateičiai“. Šis projektas buvo skirtas jaunimui gyvenančiam kaime ir
besimokančiam vidurinėse mokyklose bei jaunimui studijuojančiam kaimo ūkio srities
specialybėse. Projekto tikslas, siekiant nutiesti bendradarbiavimo „tiltą“ tarp ūkininkų,
bendruomenių veikėjų vaikų (jaunuolių) ir studentų, skatinti mokyklinio ir studijinio jaunimo
verslumą bei partnerystę ir bendradarbiavimą su kaimo plėtros dalyviais.
Įgyvendinant projektą vykdytas taikomasis tyrimas dalyvavimu tematika „Šeimos ūkio
tvarkyba. Kas svarbiausia?“. Tyrimo metu projekto dalyviai pildė anketas atsakydami į
klausimus: klausimai ir abejonės su kuriais ir kuriomis šiandien draugauju – aiškinuosi galimus
atsakymus; ko siekiu?; ką privalau daryti?; ko galiu tikėtis?; ko imuosi (kam įsipareigoju)?; ką
galiu vienas (a) ir ko vienas (a) negaliu? Ženkliausi moksleivių, studentų ir dirbančio jaunimo
atsakymai pateikiami 1 lentelėje.
56
1 lentelė. „Šeimos ūkio tvarkyba. Kas svarbiausia?“
Moksleivių pastebėjimai
Klausimai ir / ar abejonės
Mano ateities vizija, ko noriu, kaip teisingai gyventi? Kuo būsiu ateityje, kur gyvensiu? Kaip atrasti save, sau
tinkamą kelią, suprasti ko noriu iš gyvenimo? Koks pasaulis bus ateityje? Kokios karjeros perspektyvos gyvenant
Lietuvoje kaime? Ar būdama kaime ir ten klostydama savo tolimesnį gyvenimą ką nors pasieksiu? Ką veikti
kaime? Abejoju, kad galėsiu patenkinti savo poreikius ar rasti gerą darbą kaime.
Kodėl žmonės išvyksta iš kaimo? Kodėl jaunas žmogus nemato savo ateities kaime? Kaip paskatinti jaunimą likti
kaime ir gimtinėje? Abejoju, jog jaunimas norės gyventi kaime bei pasilikti Lietuvoje.
Kaip reikia uždirbti jog galėtum save išlaikyti be tėvų pagalbos? Kaip pradėti savo verslą? Ar verta kurti šeimą
kaime? Kokie realūs privalumai? Abejoju, kad kaime bus daug galimybių mano vaikams, jog matau savo ateitį
kaime ir liksiu gyventi kaime su šeima.
Ką daryti, kaip elgtis toliau? Kur mokytis, ką mokytis ir kaip pasirinkti profesiją, kurią norėtum įgyvendinti savo
kaime? Kokios mūsų vertybės? Ar tikrai viskas eina teisingu keliu? Abejoju ar turintys aukštąjį išsilavinimą ir
pagal specialybę dirbantys aukštos kvalifikacijos žmonės tikrai gyvens kaime.
Ar Lietuva gali būti ta šalis, kuria galime didžiuotis, į kurią būtų gera atvažiuoti? Kaip galima pagerinti mūsų
ateitį, kuo galime padėti savo kaimui? Kyla abejonė mūsų pasitikėjimu šalies pajėgumu, kodėl mes stengiamės ją
nurašyti?
Siekiniai ir / ar įsipareigojimai
Sėkmingo ir aktyvaus gyvenimo. Kad į namus būtų gera sugrįžti, ramybės sulaukti senatvėje. Kol esu jauna, noriu
pajusti miesto šurmulį. Įsipareigoju sau, šeimai, draugams, bendruomenei.
Jei atvirai, tai dėl kaimo nesiekiu. Noriu jog kaimas išliktų, kad po kokių 30 metų galėčiau jį aplankyti.
Neįsipareigoju niekam, esu miesto žmogus, o kaimas man naudingas vasaros metu ir reikalingas tik poilsiui.
Siekiu įrodyti sau ir kitiems, kad Lietuvoje gyventi gera. Sužinoti, kaip dabar planuojama kaimo ateitis. Aktyviai
dalyvauti ir rūpintis savo aplinka. Semtis naujos ir naudoti įgytą patirtį visuomenės gerovei.
Gerai mokytis. Gerai pabaigti vidurinę ir aukštąją mokyklą, tapti geru specialistu. Atrasti savo kelią, siekti savo
tikslo. Galiu padėti žmonėms suprasti apie kaimo vertę jos gyvenimą.
Kad gyvenimas kaime man teiktų džiaugsmą. Suprasti ką galiu padaryti naudingo, kad Lietuvoje būtų geriau.
Stengtis daryti taip, kad ir man ir kitiems ten būtų gerai.
Studentų pastebėjimai
Klausimai ir / ar abejonės
Kaip geriau gyventi? Kaip paskatinti jaunus žmones pasitikėti vieni kitais, būti versliais ir kūrybingais? Kaip
užtikrinti jaunimo užimtumą kaime, kaip išlaikyti ir suburti jaunimą į bendruomenę? Abejoju jog jaunimas nori
likti kaime.
Kaip mažinti emigraciją? Ar Lietuvoje liks pakankamai neemigravusių jaunų, protingų ir energingų žmonių, kurie
užsiimtų Lietuvos ateities kūrimu bei puoselėjimu?
Šeimos ūkio vertybės? Kas svarbiausia šeimos ūkio tvarkyboje? Kokių priemonių reikia imtis, kad šeimos ūkiai
taptų konkurencingi? Kokia šeimos ūkio ateitis? Kokia jauno žmogaus vieta šeimos ūkyje? Ar aš galiu užtikrinti
stabilią savo šeimos ateitį?
Ko noriu iš gyvenimo? Ką veikti baigus universitetą ir kaip atrasti veiklą kurioje galėčiau save realizuoti? Kokius
darbus turiu atlikti? Kaip sukurti nuosavą verslą? Abejoju, kad kaimo vietovės gali išnykti ar likti tik agrarinėmis
vietovėmis.
Kiek jaunimas gali prisidėti prie Lietuvos ateities gerinimo? Kaip teisingai pasielgti? Kaip įsilieti į
bendruomeninę veiklą ir tapti naudingu žmogumi? Kaip įsitvirtinti Lietuvos darbo rinkoje ir būti naudingam savo
miesteliui, Lietuvai. Ar galima tikėti „valdžia“, kad kaime liks gyventi jauni žmonės?
Siekiniai ir / ar įsipareigojimai
Skatinti jaunimą mokytis ir studijuoti, po studijų grįžti ir likti kaime, darbais ir sugebėjimais prisidėti prie
Lietuvos ateities gerinimo, prie to, kad esama padėtis keistųsi, kurti ir puoselėti vertybes kaime. Visais įmanomais
būdais siekti ne tik materialinės, bet ir dvasinės gerovės, formuoti teigiamą požiūrį į kaimą.
Siekiu išsaugoti šeimos ūkį, plėsti didinti bei modernizuoti, lengvinti darbą ūkyje. Tęsti jau pradėtus savo tėvų
darbus, siekti pagerinti gyvenimo kokybę kaime.
Skatinti šeimos ūkį, gilinti žinias šeimos ūkio tvarkybos srityje, skleisti informaciją apie šeimos ūkio privalumus.
Padėti norintiems būti ir gyventi bei dirbti šeimos ūkyje.
Sužinoti apie dabartinę kaimo padėtį plačiau, išgirsti tolimesnius planus kaip ją gerinti. Sukurti šeimą, būti aktyvi
įvairiose veiklose, kad turėčiau žinių kurdama savo ir savo šalies ateitį.
Dirbančio jaunimo pastebėjimai
Klausimai ir / ar abejonės
Koks kaimas bus po 50 metų? Kas svarbiausia mano kaime, mano šeimoje tvarkant ūkį. Ar kam nors rūpi
geresnio kaimo ateitis?
Kuo aš galėčiau būti naudingas šalies ateičiai? Kur galėčiau save realizuoti ir kaip galėčiau įgyti naujos patirties?
Ar vienas galiu tai padaryti, ar man reikės pagalbos?
57
Kas svarbu šeimos ūkiui, ar bus lengva ateityje tokioje grupėje kaip šeimos ūkis egzistuoti? Ar bus sprendžiami
klausimai ir problemos iškilusios šeimos ūkiui?
Kokiais būdais paskatinti jaunimą kurti ateitį sau ir ateinančioms kartoms? Kaip turi šeima išugdyti jauną žmogų,
kuris galėtų atstovauti kaimo ateitį? Abejoju ar šiandien jaunimas turi tam noro ir motyvacijos?
Kaip atstovauti šeimą? Kaip sudaryti sąlygas sau ir savo artimiesiems tobulėti bei gyventi geriau? Abejoju savo ir
kitų ateitimi Lietuvoje, nes matau tuštumą ir nusivylimą žmonių ateityje.
Kaip užsidirbti pinigų? Kurios žinios yra reikalingos, naudingos? Ar žinios tikrai investicija į ateitį? Ar reikia
stengtis pakeisti (išspręsti) kitų problemas? Kaip auginti savyje žmogų?
Siekiniai ir / ar įsipareigojimai
Būti laiminga Lietuvoje. Gyventi ir birbti savo šalyje. Geresnės ateities sau ir savo šeimai. Įsipareigoju savo
šeimai, imu ir darau.
Kad jauni žmonės būtų laimingi ir motyvuoti veikti. Naujų žinių įgijimo, savęs realizavimo. Dirbu su jaunimu,
stengiuosi jį nukreipti teisingu keliu.
Burti šeimas gyventi įdomiai savo šalyje. Būti teisingu, sąžiningu ir pavyzdžiu kitiems.
Tyrimas parodė, kad mes suaugusieji, su jaunais žmonėmis dažniausiai žaidžiame ar
imituojame bendradarbiavimą, aiškiai ir iš anksto žinodami kaip turi būti, neišsiaiškinę kas
svarbu jaunam žmogui, ko jis siekia, kaip jis ruošiasi tai realizuoti.
Atlikus projekto rezultatų analizę bei įvertinus dalyvių pateiktą informaciją, teigtina, kad
jaunimo užimtumas ir užsiėmimas formuotinas jaunimo ir suaugusiųjų partnerystėje,
bendradarbiaujant šiomis kryptimis:
pilietiškumo formavimo – pereinant nuo tradiciškai susiklėsčiusių nuostatų apie jaunimo
norus ir poreikius link jaunimo siekių ir įsipareigojimų, skatinimo veikti bei atstovauti savo
šeimos, bendruomenės, gyvenamosios vietovės ir šalies reikalams, siekiant, kad jaunas žmogus
taptų savivaldžiu Lietuvos piliečiu, Europos ir Pasaulio reikalų žinovu. Tam privalu:
 inicijuoti jaunimo iniciatyvų, reikšmingų kultūringai bendruomeninei gyvensenai ir
darbui, sąvado rengimą;
 remti ir skatinti jaunimo iniciatyvas bei steigti jaunimo centrus tam, kad jaunimas ir jų
darbai būtų naudingi gyvenamajai vietovei.
 gerinti prieigą prie informacijos ir ryšių technologijų kaimo vietovėse.
tautiškumo ugdymo – rūpintis ne tik kraštovaizdžio ir etnokultūrinio paveldo puoselėjimu
ir išsaugojimu ugdant pagarbumą kraštui, jo žmonėms ir jų darbams, bet diegti naujus pilietinės
ir tautinės veiklos modelius, įgalinančius jaunąją kartą veikimui ir sociokultūrinės brandos
įtvirtinimui. Tam privalu:
 keisti jaunimo ir vaikų neformalaus ugdymo organizavimo principus ir metodus;
 taikyti skatinamąsias priemones, kad būtų gerinamas jaunimo profesinis mokymas ir
bendrasis lavinimas;
 skatinti inovativių priemonių diegimą, skirtų jaunimo iniciatyvoms kaimo vietovėse,
rengiant jaunimo tinklų kūrimo projektus bei keičiantis gerąja patirtimi tiek vietos, tiek šalies,
tiek tarptautiniu lygmeniu.
verslumo įgalinimo – rūpintis ne tik jaunimo laisvalaikio užimtumu, bet ir jauno žmogaus
užsiėmimo susiorganizavimu, kad kiekvieno jauno žmogaus indėlis šeimoje, darbovietėje,
bendruomenėje ir gyvenamojoje, taptų žinomu, aiškiu, prasmingu, būtinu išmokimui siekiant
profesinės karjeros. Tam privalu:
 siekti, kad organizacijos, įstaigos ar institucijos, užsiimančios jaunimo reikalais, rūpintųsi
darbo neturinčio jaunimo užsiėmimo organizavimu, formuojant įgūdžius ir gebėjimus
integracijai į darbo rinką;
 skatinti jaunimo įgalinimą savarankiškai veiklai, būti aktyviais veikėjais, sprendimų
priėmimo dalyviais ir vykdytojais įgyvendinant jaunimo iniciatyvas bei vystant kaimo verslus;
 skatinti ir remti įmones, kurios investuoja į kaimo vietoves, užsiima ugdomąja veikla
informuodamos ir konsultuodamos jaunus žmones apie verslo galimybes kaimo vietovėse.
kartų kaitos dialogo – skatinti socialinį dialogą partnerystei, pavedėjant jauną žmogų link
savarankiškos ir profesionalios, bendruomeniškumo ir bendradarbiavimo patirties perpratimo ir
58
įprasminimo tam, kad pagarbiai tęstume vertingus, praeityje pradėtus darbus ir įsipareigotume
Lietuvos ateities vardan. Tam privalu:
 raginti ir skatinti vietos savivaldos institucijas, vietos veiklos grupes, kaimo
bendruomenes ir kitas organizacijas, įtraukti jaunus žmones formuojant jaunimo politiką,
rengiant ir įgyvendinant vietos plėtros strategijas ir projektus skirtus kaimo, gyvenamųjų
vietovių ir bendruomeninių reikalų plėtrai;
 skatinti jaunimą lyderystės, prisiimant įsipareigojimus už bendruomeninių reikalų
tęstinumą ir gyvenamosios vietovės ateitį;
 skatinti tėvelius, kaimo bendruomenių, savivaldos institucijų ir verslo organizacijų
atstovus perteikti savo profesionaliąją patirtį, patariant ir parodant kas svarbiausia ir
vertingiausia, siekiant gyvenimo ir darbo kokybės.
Už esaties reikalus, kaip galimybę ateinančioms kartoms, atsakinga dabartinė karta, tos
kartos atstovai, kurie šiandien užima įvairius postus ir priima kasdienius sprendimus. Todėl
partnerystės ir bendradarbiavimo stiprinimas siekiant apjungti vietos savivaldos, bendruomenės
ir mokslo pajėgas šeimos ūkio ir šeimyninio verslo stiprinimo galimybėms numatyti, paskatins
jaunus žmones įsijunti į kaimo ūkio reikalų aptarimą ir numatyti galimą asmeninį indėlį, kaip
asmeninę jauno žmogaus iniciatyvą, šiandien ir ateityje. Manytina, kad šeimos ūkis, kaip
nedaloma visuma, yra gyvenimo kokybės kaime branduolys ir garantas.
Išvados
1. Jaunimo užimtumo ir užsiėmimo formavimas sietinas su pilietiškumo ir tautiškumo
ugdymu, siekiant, kad kiekvieno jauno žmogaus darbas – indėlis šeimoje, mokykloje,
darbovietėje ir gyvenamojoje vietovėje, taptų žinomu, aiškiu, prasmingu ir būtinu siekiant
profesinės karjeros. Todėl būtina, kad jauni žmonės sumanymus pradėtų įgyvendinti dar
mokykliniame suole, nelaukiant kol pabaigs mokyklą, gimnaziją, kolegiją ar universitetą.
2. Jaunimo siekiai daugeliu požiūriu fragmentiniai, grindžiami praeities žiniomis bei
prasilenkiantys su aktualijomis ir perspektyvomis. Dėl to iškyla sunkumai prisiskiriant veiklos
sričiai ir įprasminant savo veikimą. Todėl jaunimo iniciatyvų kaimo vietovėse skatinimas turi
būti orientuotas visavertės gyvensenos požiūrio, verslumo ir profesionalumo formavimo
linkmėmis tam, kad pagarbiai tęsti vertingus, praeityje pradėtus darbus bei užtikrinti ateitį
būsimoms kartoms.
3. Reikia nustoti rūpintis jaunimu kaip asocialia grupe, o drauge pradėti daryti darbus
reikalingus ir naudingus šeimai, bendruomenei ir Lietuvai. Todėl būtina nutiesti partnerystės ir
bendradarbiavimo “tiltą” tarp šeimos, mokyklos, bendruomenės, verslo, viešojo administravimo
ir mokslo atstovų tam, kad perteikti savo profesionaliąją patirtį, patariant ir parodant kas
svarbiausia ir vertingiausia siekiant gyvensenos kokybės.
Literatūra
1.
2.
3.
4.
5.
ADAMONIENĖ, R., PILIPAVIČIUS, V. (2005). Presumptions of the Human Rescources
Development (Hrd) Management. Economics and Rural Development. Nr. 1: 7–12.
ADAMONIENĖ, R., PILIPAVIČIUS, V (2013). Influence Means Fostering Competencies
of Social Entrepreneurship. Rural development 2013: the sixth international scientific
conference. Kaunas: Akademija, 2013. Vol. 6. Book 1: 19–24.
Ilgalaikė pilietinio ir tautinio ugdymo programa. Valstybės žinios. 2006. Nr. 102-3939.
PILIPAVIČIUS, V. (2011). Bendruomeninio verslumo formavimas ir kaimo vietovių
konkurencingumo stiprinimas. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos. Nr. 4 (24):
169–178.
PILIPAVIČIUS, V. (2012). Fostering Community-Based Entrepreneurship in the Rural
Areas of Lithuania. Summary of the Doctoral Dissertation (Social Sciences, Management
and Administration). Economics and rural development: research papers. Vol. 8. No. 2: 50.
– http://www.asu.lt/erd/lt/43418 [2014-02-02].
59
6.
PILIPAVIČIUS, V. Jaunimo verslumo veiklinimas: profesiologinės įžvalgos. Vadybos
mokslas ir studijos - kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai = Management theory and
studies for rural business and infrastructure development: mokslo žurnalas. Aleksandro
Stulginskio universitetas, Lietuvos argarinės ekonomikos institutas. Akademija. ISSN 18226760. T. 36, nr. 1 (2014), p. 116-124. [Business Source Complete; Ulrich’s;
IndexCopernicus]
Summary
Tendency of recent years have shown that the country's youth policy formalization is only declared and
young people begins to treat as a social exclusion group. Apparently the problem is actualized as a result when
young people are leaving home for an independent life without panoramic approach and abilities to give meaning of
their future.
This research attempts to take a closer look at the problems important to today‘s rural youth,
to provide the directions for formation of youth employment. This research assumes that the youth
aspirations mostly are fragmentary, based on historical knowledge and does not meet the realities and perspectives.
For these reasons, youth faces with a challenge of self-discovery activities and making the concepts of their
performance.
Therefore it is necessary to ensure the youth and adult partnerships which are formed in collaboration
directions of citizenship formation, nation building, entrepreneurship fostering and dialogue of generations.
Moreover it is important to young people to begin implement their ideas even in school bench, without waiting until
they had finished primary school, high school, college or university.
Key words: youth, family farm, employment, formation of self-empowerment
60
STRATEGIA SPOŁECZNEJ ODPOWIEDZIALNOŚCI BIZNESU I ROLNICTWA
ZRÓWNOWAŻONEGO W GOSPODARSTWIE RODZINNYM
Paula Pypłacz
Politechnika Częstochowska, Wydział Zarządzania
Wstęp
Strategia Corporate Social Responsibility (CSR) jest z powodzeniem wdrażana i realizowana w dużych
przedsiębiorstwach na całym świecie. Przedsiębiorstwa te dostrzegają korzyści jakie płyną z ich zaangażowania w
sprawy społeczne oczywiście przy realizacji własnych celów. Pozytywny wizerunek zbudowany w oczach
kontrahentów, urzędów, pracowników czy społeczności lokalnej, wzajemne zaufanie przejrzystość relacji z
otoczeniem pozwala na długofalową współpracę z partnerami biznesowymi, większe zaangażowania po stronie
pracowników, pozytywny klimat dla prowadzenia biznesu w kręgach administracyjnych i społeczeństwie.
Inaczej wygląda sytuacja w grupie małych przedsiębiorstw, w tym w gospodarstwach rolnych. Można je
bowiem (z punktu widzenia strategii CSR) zakwalifikować do grupy przedsiębiorstw rodzinnych. W tego typu
organizacjach stosowanie CSR nie jest jeszcze powszechne. Wiele organizacji nie dostrzega roli i znaczenia
ukierunkowanego społecznego zaangażowania, tym samym trudno im dostrzec biznesowe korzyści z CSR.
Celem opracowania jest przedstawienie roli CSR w funkcjonowaniu gospodarstwa rolnego poprzez analizę
dobrych praktyk w zakresie wdrożenia strategii CSR. Praktyki te realizowane są w jednym z rodzinnych
gospodarstw rolnych prowadzących działalność na terenie Polski.
1. Rolnictwo zrównoważone
Rolnictwo jest podstawowym działaniem gospodarki, gdyż zaspokaja elementarne
potrzeby ludzi, a mianowicie wytwarza ponad 90% żywności i wiele innych produktów (jak
skóry, naturalne paliwa itd.). Dział ten jest miejscem pracy, a tym samym źródłem utrzymania
dużej części światowej społeczności. Sektor rolny stanowi więc integralną część gospodarki i
każdego państwa [Latoszek, 2007, s.222]. W 2010 roku w UE funkcjonowało 12394 tys.
gospodarstw prowadzących działalność rolniczą, z czego ponad połowa w krajach UE 12. Blisko
1/3 wszystkich gospodarstw UE 27 stanowią gospodarstwa rumuńskie. W Polsce natomiast
liczba gospodarstw prowadzących działalność rolniczą w 2010 roku wyniosła 1506,5 tys., co
stanowiło 12,5% wszystkich gospodarstw UE [Powszechny Spis Rolny, 2010].
Rolnictwo na przestrzeni lat zmieniało się. Zmiany w zakresie funkcjonowania
gospodarstw rolnych bezpośrednio przekładają się, ale także zależą od stylu życia
społeczeństwa, mody, panujących warunków ekonomicznych i rynkowych. Początki rolnictwa
były określane mianem rolnictwa naturalnego, następnym modelem w jaki wkroczyło rolnictwo
było rolnictwo tradycyjne – o niewielkiej skali produkcji, przy minimalnym udziale maszyn oraz
chemii rolniczej. Kolejnym modelem, który wpłynął na obecny kształt rolnictwa było rolnictwo
industrialne. Charakteryzowało się ono używaniem nowoczesnych maszyn rolniczych, wysoce
modyfikowanych chemicznie środków ochrony roślin, nawozów sztucznych, tworzeniem
nowych bardziej udoskonalonych ras zwierząt hodowlanych. Dążono do skracania czasu pracy,
zwiększania plonów w celu maksymalizacji korzyści ekonomicznych.
Na szczęście zwrócono uwagę na skutki tak drastycznie prowadzonego rolnictwa.
Zauważono, że istnieją dwie główne drogi zmiany i tym samym rozwoju rolnictwa. Pierwsza z
nich to kontynuacja prowadzenia rolnictwa industrialnego, ale poddanego rygorom
ekologicznym. Taki model spełniałby wymaganie w zakresie konkurencyjności cenowej przy
zachowaniu podstawowych standardów środowiskowych. Wprowadzenie we Wspólnej Polityce
Rolnej takich narzędzi jak zasady wzajemnej zgodności, programy środowiskowe oraz dobrostan
zwierząt miały służyć wspieraniu tego modelu rolnictwa w krajach rozwiniętych.
Drugi kierunek zmian to rolnictwo zrównoważone. Łączy ono ze sobą takie cechy jak
wielofunkcyjność, rodzinny charakter gospodarstw oraz rolnictwo ekologiczne. Dzięki
zastosowaniu takiego podejścia można uzyskać wysoką jakość żywności, poprawę kondycji
środowiska naturalnego oraz uczestnictwo w kulturze społeczeństwa. Model ten ma szanse na
rozwój i sprawne funkcjonowanie szczególnie wśród świadomego społeczeństwa, które jest w
stanie zapłacić więcej za wysoką jakość produktów rolnych, przy produkcji których
wykorzystane są metody naturalne.
61
Przesłanki wdrożenia rolnictwa zrównoważonego wynikały m.in. z potrzeby dbałości o
środowisko. Mając na uwadze dobro przyszłych pokoleń trzeba zmodyfikować działania, aby nie
niszczyć zasobów. Obecnie dużym zagrożeniem jest chęć ciągłego powiększania gruntów pod
produkcję rolną. Przekształcenie w ubiegłym wieku mokradeł, pustyń, lasów w grunty orne
powoduje erozję wodną i wietrzą, co wpływa na zniszczenie ziem uprawnych. Równocześnie
rolnictwo musi konkurować z innymi sektorami: transportem, sektorem usług itp., tym samym
walka o grunty rolne staje się coraz silniejsza.
Kolejną przesłanką jest rozwój i utrzymywanie żywotności wsi. Coraz więcej młodych
ludzi wyjeżdża ze wsi, szukając „lepszego życia” w miastach. Rolnictwo zrównoważone ma
zapewnić oczekiwany poziom dochodu rolnikom i równocześnie poprzez doskonalenie
produkcji pozwolić na rozwój obszarów wiejskich.
Kolejnym założeniem rolnictwa zrównoważonego jest osiągnięcie harmonii pomiędzy
nieuniknionym postępem w zakresie narzędzi, technologii, środków ochrony roślin, a sposobem
wykorzystania źródeł naturalnych. Wcześniej rolnictwo sprawowało kontrolę nad przyrodą,
teraz ma być jej partnerem. Takie podejście wymaga znacznie większej wiedzy od osób
prowadzących działalność rolną.
Jako ostatnią przesłankę można wymienić większą świadomość społeczeństwa w
zakresie wpływu jakości żywności na zdrowie i życie. Społeczeństwo dostrzega potrzebę
zaopatrywania się w produkty ekologiczne, odżywcze i zdrowotne, jednak jeszcze cena takich
produktów odstrasza część konsumentów. Mimo wszystko można stwierdzić, iż nadeszła era
wysokiej jakości żywności i dbałość o środowisko naturalne.
Reasumując cztery atrybuty rolnictwa zrównoważonego to: zrównoważenie,
wielofunkcyjność, uwzględnienie efektów zewnętrznych oraz wykorzystanie polityki, w tym
dostosowanie się do wymogów UE [Rozporządzeni Rady WE, 2005], np. w kwestii
otrzymywanych dotacji (prowadzenie produkcji zgodnie z tzw. dobrą kulturą rolną). Działania
legislacyjne powodują często opór społeczeństwa, ale w perspektywie długofalowej przyczyniają
się do poprawy sposobu prowadzenia działalności w sposób znormalizowany.
2. Strategia Corporate Social Responsibility i dobre praktyki
Corporate Social Responsibility to jedna z koncepcji zarządzania biorąca pod uwagę
odpowiedzialność firmy za wpływ, jaki ma na pracowników, klientów, akcjonariuszy,
społeczności lokalne oraz środowisko naturalne. To także wkład biznesu w realizację polityki
zrównoważonego rozwoju gospodarczego.
Odpowiedzialny biznes to budowanie relacji z interesariuszami wewnętrznymi i
zewnętrznymi w taki sposób, aby te relacje umacniać i ciągle ulepszać oraz by tworzyć dobrobyt
i dobrostan ludzi [Rok, 2004, s.18, Bartkowiak, 2011, s.23]. CSR to wszystkie decyzje, które
wpływają na to, czy prowadzenie biznesu odbywa się w sposób społecznie odpowiedzialny,
korzystny dla otoczenia, sprzyjający zrównoważonemu rozwojowi, z poszanowaniem praw
człowieka.
Wstępnym warunkiem spełniana przesłanek odpowiedzialnego biznesu jest zastosowania
przepisów prawa. Komisja Europejska podkreśla samodzielność i dowolność przedsiębiorstw do
tworzenia narzędzi i działań CSR, ale powinny one być podparte wytyczonymi zasadami
wspieranymi prze organy publiczne. Komisja Europejska zwraca również uwagę na konieczność
dialogu społecznego, poprzez który upowszechnia się dobre praktyki społecznej
odpowiedzialności przedsiębiorstw [Komunikat Komisji do PE, 2011, s.7].
Społeczna odpowiedzialność biznesu ma także odzwierciedlenie w normach. Zgodnie z
ISO 26000 postrzeganie organizacji jako społecznie odpowiedzialnej oraz jej rzeczywiste
działania w zakresie społecznej odpowiedzialności mogą mieć wpływ na:
[http://www.pkn.pl/iso-26000]
 przewagę konkurencyjną;
 reputację organizacji;
62
zdolność pozyskiwania i zatrzymywania pracowników, konsumentów, klientów,
użytkowników;
 morale, zaangażowanie i wydajność pracowników;
 opinie inwestorów, właścicieli, darczyńców, sponsorów i społeczności finansowej;
 relacje organizacji z przedsiębiorstwami, instytucjami rządowymi, mediami,
dostawcami, podobnymi organizacjami, klientami oraz społecznością, w obrębie
której organizacja funkcjonuje.
ISO 26000 jest jednym z trzech dokumentów rekomendowanych przez Komisję
Europejską przedsiębiorstwom europejskim do wdrożenia społecznej odpowiedzialności.
Rekomendacja ta jest zawarta w komunikacie Komisji zawierającym odnowioną strategię UE na
lata 2011-2014 dotyczącą społecznej odpowiedzialności przedsiębiorstw.
Dobre praktyki w zakresie odpowiedzialności społecznej są to dobrowolne działania
organizacji, wykraczające poza wymagania określone przepisami prawa, które uwzględniają w
procesach decyzyjnych kwestie dotyczące społecznych i środowiskowych uwarunkowań oraz
rozliczania się ze skutków decyzji i działań wpływających na otoczenie organizacji
[http://www.pkn.pl/dobre-praktyki-odpowiedzialnosci-spolecznej].
Dobre praktyki w koncepcji CSR, w gospodarstwie rolnym dotyczą między innymi:
 zarządzania organizacją z uwzględnieniem zasad odpowiedzialności społecznej w
procesie podejmowania i wdrażania decyzji;
 przestrzegania fundamentalnych zasad i prawa w pracy,
 zapobiegania zanieczyszczeniu środowiska,
 zrównoważonego wykorzystania zasobów (ograniczenie zużycia surowców i energii,
efektywne wykorzystanie materiałów itp.),
 przeciwdziałania korupcji,
 stosowania uczciwej konkurencji,
 poszanowania praw własności,
 prowadzenia dialogu społecznego na temat spraw będących przedmiotem
zainteresowania społeczności lokalnych, podejmowania inwestycji społecznych,
 prowadzenia uczciwego marketingu dotyczącego wyrobów i usług,
 ochrony zdrowia i bezpieczeństwa konsumentów.
Pierwszym etapem wdrażania strategii społecznie odpowiedzialnej gospodarstwa rolnego
jest określenie czym jest, jaki jest lub jaki powinien być kontekst CSR. Dla określenia obszarów
priorytetowych zastosować należy metodę oceny istotności obszarów społecznej
odpowiedzialności biznesu z punktu widzenia gospodarstwa rolnego. W analizowanym
gospodarstwie oceniano działania, które przyczyniają się do realizacji celów zdefiniowanych w
ramach poniższych obszarów głównych określonych w normie:
 ład organizacyjny,
 prawa człowieka,
 praktyki związane z zatrudnieniem,
 środowisko,
 uczciwe praktyki operacyjne,
 zagadnienia konsumenckie,
 rozwój społeczeństwa i zaangażowanie społeczności lokalnej.
Kolejnym elementem konstruowania strategii jest analiza powiązania obszarów
społecznej odpowiedzialności biznesu z punktu widzenia misji, celów, szans i zagrożeń. W tym
celu należy porównać działania wewnętrzne i zewnętrzne z możliwością realizacji założonych
celów. Ocena istotności obszarów CSR pokazuje, na których obszarach firma powinna oprzeć
się i rozwijać.
W dalszej kolejności należy przeanalizować wewnętrzne i zewnętrzne otoczenie firmy
poprzez identyfikację potrzeb i dialog z interesariuszami. Do grupy interesariuszy zaliczamy
właścicieli gospodarstwa, dla których najważniejszą wartością jest zysk z prowadzonej
działalności, podnoszenie wartości firmy, ale także reputacja oraz efektywne zarządzanie

63
informacją. Drugą grupę stanowią pracownicy, dla których ważną wartością jest wynagrodzenie,
realizowanie świadczeń, tworzenie miejsc pracy, szkolenia i rozwój. Kolejny zasób to
kontrahenci, dla których wartość firmy tworzy dochód ze sprzedaży usług i towarów, a kluczowe
są: wzrost jakości współpracy, partnerstwo i lojalność oraz rozwój gospodarstwa. Wspólnym
celem dla wszystkich wymienionych grup jest tworzenie innowacji, które usprawniają i ułatwiają
pracę. Czwarta grupa to klienci, dla których wartością jest użyteczność nabytych towarów. Jak
wspomniano świadomość odbiorców jest coraz większa, co przekłada się na działanie
gospodarstwa w aspekcie wytwarzanych produktów. Konkurencja to grupa, o której nie można
zapomnieć. Dla nich ważne jest etyczne postępowanie firm działających w branży.
Najważniejsze wartości to: środowisko, brak nieuczciwych praktyk a tym samym brak kosztów z
nich wynikających.
Obecnie bardzo ważne dla gospodarstw rolnych jest pozyskanie zewnętrznych źródeł
finansowania. Równocześnie ważną grupą wpływającą na strukturę strategii są instytucje
rządowe i społeczne, dla których bezpośrednią wartość stanowią wpływy z podatków. Dla nich
równie ważne jest tworzenie miejsc pracy, likwidacja dysproporcji społecznych i ochrona
środowiska naturalnego. Wszystkie wymienione obszary są bezpośrednią korzyścią dla szeroko
pojętych społeczności lokalnych, regionalnych czy krajowych.
Punktem wyjścia budowania strategii CSR jest etyka oraz zaufanie. Do kluczowych
czynników etycznego funkcjonowania zaliczamy obszary takie jak: uczciwość w kontaktach
biznesowych, odpowiedzialność za prowadzone działania, szacunek w postępowaniu,
determinacja w przestrzeganiu ustalonych zasad etycznych oraz zaangażowanie pracowników w
etyczne działania. Ważny obszar działań etycznych stanowią pracownicy – zasady
współistnienia określa Kodeks Pracy i Konstytucja RP. Dodatkowo można jednak stosować
szereg narzędzi jak: opracowanie procedury rekrutacji, stworzenie regulaminu pracy,
opracowanie kodeksu etycznego, otwartość w rozmowach z pracownikami, procedury
współpracy z dostawcami, klientami i informacje dla osób trzecich (przetargi, wybór dostawcy).
Majątek gospodarstwa rolnego to zarówno zasoby materialne jak i niematerialne, m.in.
reputacja. Dla otoczenia biznesu jest ona odzwierciedleniem działań gospodarstwa. Reputacja
może składać się z elementów emocjonalnych jak i z bezpośrednich doświadczeń. Duże
znaczenie na ocenę przedsiębiorstwa ma poziom zaufania. Bez zaufania ze strony klientów,
pracowników oraz innych interesariuszy reputacja firmy nie byłaby dobra
[http://mfiles.pl/pl/index.php/Reputacja].
3. Przykłady dobrych praktyk w gospodarstwie rodzinnym
W ramach realizowania strategii CSR wyszczególniono przykłady dobrych praktyk, które
zostały zastosowane w rodzinnym gospodarstwie rolnym.
Pracownicy stanowią ważny fundament prowadzenia gospodarstwa zgodnie z CSR. W
analizowanym gospodarstwie zatrudnieniowych jest kilka osób, w tym część sezonowo.
Powoduje to, że działania trzeba dostosować bezpośrednio do trybu pracy pracowników.
Realizowane są działania takie jak: umowy o pracę, zasada równości traktowania, uczciwość w
kontaktach pracownik – właściciel, sprawiedliwa polityka wynagrodzenia, planowanie pracy w
sposób z poszanowaniem życia prywatnego i rodzinnego pracowników, elastyczny czas pracy w
sezonach zmniejszonego nakładu pracy a także udzielanie dni wolnych w czasie żniw, aby
pracownicy mogli zebrać plony w prywatnym, własnym gospodarstwie. Pracownicy mają
możliwość uczestniczyć w szkoleniach branżowych finansowanych przez pracodawców.
Relacje z dostawcami to przede wszystkim komunikacja z rynkiem, zaufanie,
dotrzymywanie zobowiązań, przestrzeganie reguł gry biznesowej, przestrzeganie praw o
ochronie konkurencji, praw antymonopolowych, dbałość o bezpieczeństwo produktów i usług,
przystąpienie do certyfikacji instytucji zewnętrznych (np. produkty ekologiczne).
W zakresie współpracy ze społecznościami lokalnymi, prowadzone są działania
niewymagające dużych nakładów finansowych, które jednak tworzą i umacniają korzystny
64
wizerunek gospodarstwa w oczach ludności. Organizowane są warsztaty dla młodzieży z
okolicznych wiosek, turniej piłki nożnej, fundowane jest stypendium naukowe.
W zakresie środowiska naturalnego przeprowadzono tzw. analizę prośrodowiskową w
pięciu kategoriach: energia, papier, woda, odpady, transport. Wyniki analizy pozwoliły
zaplanować działania w czasie: np. wymiana sprzętu na mniej energochłonny, zmiana
oświetlenia, wymóg drukowania dwustronnego, zakaz drukowania e-maili.
Dalsze działania w ramach tworzenia dobrych praktyk i określania strategii CSR dotyczyły:
 określenia celów praktycznych gospodarstwa odpowiadających celom zrównoważonego
rozwoju;
 sformułowania kryteriów (wskaźników) służących do pomiaru realizacji celów, którym
praktyka służy;
 posłużenia się benchmarkami;
 uwzględnienia potrzeby współpracy z NGO (non-govermental organizations) lub innymi
partnerami biznesowymi;
 zidentyfikowania „właściciela biznesowego” praktyki oraz osoby
bezpośrednio
odpowiedzialnej za jej realizację;
 udostępnienia i przekazywania informacja o realizacji strategii interesariuszom;
 określenia wydatków związanych z realizacją praktyki w budżecie;
 wykorzystania ustalonych kryteriów/wskaźników oraz pomiar efektywności działań
podejmowanych w ramach praktyki, w kontekście przyjętych dla niej celów;
 analizowania wyników dokonywanych pomiarów dotyczących praktyki i wyciągania z
nich wniosków;
 opracowania planu komunikacji wewnętrznej i zewnętrznej.
Zakończenie
Strategia CSR jest trudna w tworzeniu i realizacji. Wymaga zaangażowania zarówno
właścicieli jak i pracowników gospodarstwa. Wymaga też wrażliwości społecznej. Strategia ta
jest patrzeniem w przyszłość, toteż ciężko spodziewać się bezpośredniego, szybkiego
przełożenia działań na wyniki.
Mówić, że gospodarstwo wkracza na ścieżkę społecznej odpowiedzialności możemy
dopiero wówczas, gdy: [http://www.odpowiedzialnafirma.pl/o-csr/strategia-csr]
 uporządkuje swoje działania w tym zakresie;
 nawiąże długoterminowy dialog ze wszystkimi kluczowymi interesariuszami;
 zidentyfikuje szanse i zagrożenia w obszarze zrównoważonego rozwoju oraz w obszarze
wartości, którymi się kieruje;
 świadomie zacznie kształtować swoją reputację jako podmiot wiarygodny, uczciwy i
działający z poszanowaniem zasad etycznych.
Opracowanie i efektywne wdrożenie strategii CSR może przynieść wymierne korzyści, w tym:
 zrównoważony, realizowany w perspektywie długoterminowej, rozwój gospodarstwa;
 optymalizację kosztów operacyjnych;
 większą odporność na sytuacje kryzysowe, mody panujące;
 większą lojalność i zaufanie ze strony klientów, kontrahentów i pozostałych
interesariuszy;
 pozyskanie i utrzymanie najlepszych pracowników, wzrost zaangażowania.
Zasadność wprowadzenia strategii CSR jest ogromna. Od momentu jej planowania
należy wracać do jej podstaw w celu ciągłego udoskonalania. Jest to inwestycja, która wymaga
ciągłego rozwoju, a jej realizacja będzie procentować w zyskach gospodarstwa oraz będzie
wartością dodaną dla otoczenia wewnętrznego i zewnętrznego.
65
Literatura
1.
2.
3.
4.
5.
6.
7.
8.
9.
BARTKOWIA K, Społeczna odpowiedzialność biznesu w aspekcie teoretycznym i
empirycznym, Wyd. Difin, Warszawa 2011, s.23
Encyklopedia Zarządzania, http://mfiles.pl/pl/index.php/Reputacja
http://www.odpowiedzialnafirma.pl/o-csr/strategia-csr
http://www.pkn.pl/dobre-praktyki-odpowiedzialnosci-spolecznej
Komunikat Komisji do Parlamentu Europejskiego, Rady Europejskiego Komitetu
Ekonomiczno – Społecznego i Komitetów Regionów. Odnowiona strategia UE na lata 20112014 dotycząca społecznej odpowiedzialności przedsiębiorstw, Bruksela 25.10.2011, KOM
(2011) 681 wersja ostateczna, s.7
LATOSZEK, Integracja europejska, mechanizmy i wyzwania. Wydawnictwo Książka i
Wiedza, Warszawa 2007, s.222
Powszechny Spis Rolny, 2010
Rok, Odpowiedzialny biznes w nieodpowiedzialnym świecie. Akademia Rozwoju
Filantropii w Polsce, Wyd. Forum Odpowiedzialnego Biznesu, Warszawa 2004, s.18
Rozporządzeni Rady WE 1698/2005 z 20.09.2005 roku, w sprawie wsparcia obszarów
wiejskich przez Europejski Fundusz Rolny na rzecz Rozwoju Obszarów Wiejskich
(EFRROW) (Dz. U. L. 277 z 21.10.2005, art.26)
Abstract
Corporate Social Responsibility was created as an answer to the social and economic conditions of modern
companies. Socially responsible company is the organization which takes under consideration its environment but at
the same time it does not abandon the profit orientation. In this paper the homestead which implements the CSR and
operates in balanced agriculture conditions is analyzed. The examples of good practice concerning CSR in Polish
homestead are shown.
Key words: Corporate Social Responsibility, balanced agriculture, homestead
Socialinės atsakomybės strategija verslui ir žemės ūkiui subalansuota šeimos ūkyje
Santrauka
Korporatyvios socialinės atsakomybės strategija – yra sėkmingai diegiama didžiausiose pasaulio bendrovėse.
Šios bendrovės pastebi kokia yra nauda iš socialinio aktyvumo, aišku nepamirštant savo pačių iškeltų tikslų.
Sukurtas teigiamas įvaizdis, kurį pastebi klientai, institucijų atstovai, darbuotojai, bendruomenė. Abipusis
pasitikėjimas aplinkoje suteikia galimybę kurti ilgalaikį bendradarbiavimą su verslo partneriais, skatina didesnį
darbuotojų susidomėjimą, sukuria pozityvią atmosferą plėtoti verslą visuomenėje, padeda užmegzti kontaktus su
institucijų atstovais.
Šio tyrimo tikslas – atskleisti korporatyvios socialinės atsakomybės vaidmenį ūkyje, analizuojant geruosius
pavyzdžius, kur buvo įdiegta korporatyvios socialinės atsakomybės sistema. Ši sistema įdiegta viename didėliame
šeimos ūkyje Lenkijos teritorijoje.
66
DZIAŁALNOŚĆ NIEROLNICZA JAKO PRZEJAW PRZEDSIĘBIORCZYCH
ZACHOWAŃ ROLNIKÓW INDYWIDUALNYCH
Anna Maria Rak, Beata Domańska-Szaruga
Uniwersytet Przyrodniczo-Humanistyczny w Siedlcach
Streszczenie
Jednym z istotnych przejawów aktywności oraz przedsiębiorczych zachowań rolników indywidualnych jest
podejmowanie i prowadzenie działalności o charakterze nierolniczym. W ujęciu społeczno-ekonomicznym rozwój
tego typu działalności stanowi dla podejmujących ją rolników dodatkowe źródło dochodu, a jednocześnie
pozytywnie wpływa na poprawę warunków życia mieszkańców wsi i sprzyja osiąganiu celów rozwoju lokalnego.
W niniejszym opracowaniu pojęcie nierolniczej działalności gospodarczej odnoszone jest do aktywności
bezpośrednio związanej z gospodarstwem rolnym, tj. wykorzystującej jego zasoby (siłę roboczą, ziemię, budynki,
maszyny). Nie wliczono tu działalności innej niż rolnicza, jeżeli z zasobów gospodarstwa do jej prowadzenia
wykorzystywana jest tylko i wyłącznie siła robocza.
Podstawowym celem opracowania było rozpoznanie skali zjawiska i stopnia zróżnicowania działalności
nierolniczej w Polsce oraz dokonanie charakterystyki gospodarstw rolnych podejmujących tego typu działalność.
Słowa kluczowe: działalność nierolnicza, struktura obszarowa gospodarstw, wielkość ekonomiczna gospodarstwa
Wprowadzenie
Istotnym przejawem aktywności oraz przedsiębiorczych zachowań rolników
indywidualnych jest dywersyfikacja działalności gospodarstw rolnych polegająca na
różnicowaniu struktury produkcji rolniczej oraz wykorzystywaniu zasobów ziemi, kapitału i
pracy do prowadzenia działalności innej niż rolnicza. W ujęciu społeczno-ekonomicznym
rozwój tego typu działalności stanowi dla podejmujących ją rolników dodatkowe źródło
dochodu, a jednocześnie pozytywnie wpływa na poprawę warunków życia mieszkańców wsi i
sprzyja osiąganiu celów rozwoju lokalnego. Umożliwia również pobudzanie aktywności
środowisk i stymulowanie współpracy z wykorzystaniem wartości związanych ze specyfiką
społeczną, kulturową i przyrodniczą obszarów wiejskich.
W niniejszym opracowaniu pojęcie nierolniczej działalności gospodarczej odnoszone jest
do aktywności bezpośrednio związanej z gospodarstwem rolnym, tj. wykorzystującej jego
zasoby (siłę roboczą, ziemię, budynki, maszyny). Nie zaliczono tutaj działalności innej niż
rolnicza, jeżeli z zasobów gospodarstwa do jej prowadzenia wykorzystywana jest tylko i
wyłącznie siła robocza.
Podstawowym celem niniejszego opracowania było rozpoznanie skali zjawiska i stopnia
zróżnicowania działalności nierolniczej w Polsce oraz dokonanie charakterystyki gospodarstw
rolnych podejmujących tego typu działalność. Dla realizacji tak postawionego celu
wykorzystane zostały informacje wtórne, tj. dane Głównego Urzędu Statystycznego zestawione
w pozycji Charakterystyka gospodarstw rolnych w 2013 r.
W opracowaniu informacji wykorzystano metody analizy i indukcji. Analizie poddano
zależności pomiędzy rodzajem działalności nierolniczej oraz klasą wielkości ekonomicznej
gospodarstw z tego typu działalnością a grupą obszarową gospodarstwa rolnego. Metoda
indukcji polegała na wyprowadzeniu uogólnień i wniosków z przeprowadzonych obserwacji.
Rola działalności nierolniczej gospodarstw w rozwoju rolnictwa i obszarów wiejskich
Rozwój różnych form drobnej przedsiębiorczości na terenach wiejskich należy traktować
jako czynnik kształtujący szereg korzyści społecznych i ekonomicznych dla całej społeczności
lokalnej. Funkcja społeczna przedsiębiorczości polega nie tylko na jej udziale w formowaniu
klasy drobnych właścicieli, ale także na łagodzeniu napięć społecznych, frustracji i apatii. Cel
ten realizowany jest poprzez wchłanianie części nadwyżek zasobów siły roboczej, kreowanie
przedsiębiorczych postaw, wskazywanie szans i możliwości samozatrudnienia, osiągnięcia
sukcesu, zmiany statusu społecznego oraz poprawy warunków życia i pracy.
Do korzyści ekonomicznych podejmowania i prowadzenia działalności nierolniczej przez
gospodarstwa rolne zalicza się [Strużycki, 2004; Rak, 2006]:
 rozszerzenie funkcji gospodarstw rolnych o nowe funkcje (np. przetwórstwo), co zwiększa ich
trwałość i odporność na różnego rodzaju zmiany rynkowe;
67
 wykształcenie lokalnego rynku pracy połączone z racjonalnym wykorzystaniem kapitału;
 tworzenie nowych miejsc pracy w zawodach związanych z otoczeniem rolnictwa, a tym
samym ograniczanie poziomu bezrobocia wiejskiego i zmianę struktury społeczno–
zawodowej ludności wiejskiej;
 zwiększanie poziomu wykorzystania zasobów wytwórczych obszaru wiejskiego, w tym
również środowiska i jego walorów krajobrazowych;
 rozwój urządzeń infrastruktury produkcyjnej (np. sieci wodociągowej) i społecznej (w
zakresie ochrony zdrowia czy oświaty);
 tworzenie warunków (organizacyjnych i kapitałowych) dla zwiększania konkurencyjności
wytwórczej i handlowej społeczności wiejskiej na rynkach zbytu, które sprzyjają powstawaniu
powiązań integracyjnych między producentami i przetwórcami, jak również powstawaniu
grup producenckich i marketingowych;
 ograniczenie działalności bądź eliminowanie z rynku lokalnego rozbudowanych układów
pośrednictwa na produkty i usługi rolnicze oraz spekulacyjnego kapitału handlowego;
 działanie w środowisku lokalnym i zasilanie podatkami budżetów gminnych, co pozytywnie
wpływa na możliwości władz lokalnych w zakresie niezbędnych przedsięwzięć;
 poszukiwanie i wykorzystywanie nisz produkcyjnych, które wzbogaca ofertę handlową na
rynku lokalnym i jednocześnie sprzyja promocji lokalnych obszarów wiejskich np.
wprowadzanie na rynek regionalny, krajowy a nawet międzynarodowy, specyficznych dla
danego terenu wyrobów.
W Polsce w roku 2013 różnego rodzaju działalność nierolniczą prowadziło łącznie
36.151 gospodarstw, tj. 2,6% ogółu gospodarstw rolnych o powierzchni powyżej 1 ha (tab. 1).
Najwięcej spośród nich zajmowało się działalnością agroturystyczną, czyli formą wypoczynku
opartą o bazę noclegową i aktywności rekreacyjne związane z gospodarstwem rolnym. Kwatery
agroturystyczne działają głównie na terenach charakteryzujących się dużymi walorami
turystycznymi. Dzięki bogatemu dziedzictwu kulturowemu i przyrodniczemu najczęściej
odwiedzane przez turystów są województwa małopolskie i podkarpackie, gdzie funkcjonuje
odpowiednio 20,0% i 10,0% zasobów kwater agroturystycznych [Rolnictwo i gospodarka
żywnościowa w Polsce, 2012]. Obydwa te województwa odznaczają się jednocześnie
szczególnie niekorzystną strukturą obszarową gospodarstw rolnych. Popularnością cieszy się
także województwo warmińsko-mazurskie z Krainą Wielkich Jezior Mazurskich i województwo
podlaskie z Puszczą Białowieską.
Polskie gospodarstwa agroturystyczne oferują głównie (w 70,0–80,0%) zakwaterowanie
w pokojach gościnnych, w znacznie mniejszym stopniu w samodzielnych mieszkaniach i
domach oraz na polach namiotowych. Jeden obiekt agroturystyczny liczy średnio 5 pokoi z 10
miejscami noclegowymi (5 pokoi dwuosobowych). Niemniej jednak oferta wypoczynkowa
gospodarstw agroturystycznych obejmuje często dodatkowe usługi oraz zajęcia rekreacyjne i
kulturalne tj.: jazdę konną, wędkowanie, zbieranie runa leśnego, warsztaty rękodzielnicze i
kulinarne, zwiedzanie okolicznych atrakcji czy uczestniczenie w różnego rodzaju imprezach
lokalnych.
Rozwój agroturystyki stanowi istotny kierunek w przeobrażeniach społecznogospodarczych wsi polskiej. Agroturystyka wpływa na całościowy wzrost popytu w
miejscowościach turystycznych, podtrzymuje folklor i sprzyja inwestycjom. Stanowi formę
działalności przyczyniającą się do rozwoju konkurencyjności oraz ekonomicznego ożywienia
terenów wiejskich, co w konsekwencji pozytywnie wpływa na poprawę jakości życia
mieszkańców. Stwarza również warunki do pobudzania aktywności środowisk i stymuluje
współpracę, wykorzystując wartości związane ze specyfiką społeczną, kulturową i przyrodniczą
wsi.
Wśród działalności nierolniczych coraz większego znaczenia nabierają rolnicze prace
kontraktowe. W roku 2013 tego rodzaju działalność prowadzona była przez 11,2% ogółu
gospodarstw z działalnością nierolniczą (tab. 1). Jest to najczęściej działalność usługowa oparta
68
o wykorzystanie własnych maszyn i urządzeń rolniczych, co może świadczyć o tym, że
najbardziej niewykorzystanym zasobem obok zasobów ludzkich jest posiadany sprzęt rolniczy.
Stosunkowo słabo spopularyzowanym rodzajem działalności nierolniczej w Polsce
prowadzonej z wykorzystaniem zasobów gospodarstwa rolnego nadal pozostaje przetwórstwo
produktów rolnych. Krańcowo różnie pod tym względem kształtuje się sytuacja w pozostałych
krajach UE, gdzie przetwórstwo stanowi dominujący kierunek dywersyfikacji, rozwijany przez
blisko 60,0% gospodarstw.
Tabela 1. Gospodarstwa rolne o powierzchni powyżej 1 ha prowadzące działalność
nierolniczą w 2013 r. wg rodzajów działalności
Wyszczególnienie
Liczba gospodarstw
rolnych
% ogółu gospodarstw
z działalnością nierolniczą
1394632
% ogółu
gospodarstw
rolnych
100,0
Gospodarstwa ogółem
Gospodarstwa prowadzące działalność
nierolniczą,
w tym w zakresie:
- agroturystyki,
- rękodzieła,
- przetwórstwa produktów rolnych,
- produkcji energii odnawialnej,
- przetwarzania drewna surowego w
gospodarstwie,
- akwakultury,
- rolniczych prac kontraktowych,
- nierolniczych prac kontraktowych,
36151
2,6
100,0
8185
2360
2367
226
0,6
0,2
0,2
-
22,6
6,5
6,5
0,6
1717
1406
4051
0,1
0,1
0,3
4,7
3,9
11,2
1801
0,1
- leśnictwa,
1084
0,1
- innych działalności.
16114
1,2
Źródło: Charakterystyka gospodarstw rolnych w 2013 r., GUS, Warszawa 2014.
2,6
5,0
3,0
44,6
Zróżnicowanie gospodarstw prowadzących nierolniczą działalność gospodarczą
Analiza gospodarstw rolnych prowadzących działalność nierolniczą według grup
obszarowych (tab. 2) wskazuje, że największy ich odsetek, to gospodarstwa o powierzchni 1–5
ha. Najmniejsze obszarowo gospodarstwa rolne najczęściej podejmują działalność w zakresie
rękodzieła, przetwórstwa drewna surowego oraz agroturystyki. Jednocześnie odsetek
gospodarstw z działalnością nierolniczą w grupie obszarowej powyżej 20 ha jest prawie
dwukrotnie wyższy niż dla gospodarstw rolnych ogółem. Do tej grupy obszarowej należy
szczególnie dużo gospodarstw zajmujących się rolniczymi pracami kontraktowymi oraz
produkcją energii odnawialnej. Największą aktywność pozarolniczą w UE również wykazują
gospodarstwa, których powierzchnia nie przekracza 5 ha.
Nieco inaczej kształtuje się sytuacja, jeżeli analizy dokonamy w odniesieniu do
poszczególnych grup obszarowych gospodarstw. Udział gospodarstw prowadzących działalność
inną niż rolnicza zwiększał się wraz ze wzrostem powierzchni użytków rolnych – od 2,1% w
grupach obszarowych 0–1 ha i 1–2 ha do 6,5% w grupie 50–100 ha oraz 10,1 w grupie 100 ha i
więcej.
Najwyższy odsetek gospodarstw prowadzących działalność inną niż rolnicza odnotowano
w przypadku [Charakterystyka gospodarstw rolnych w 2013 r., 2014]:

działalności usługowej z wykorzystaniem własnego sprzętu – w grupie obszarowej 0–1 ha
UR (41,2% ogółu gospodarstw tej grupy prowadzących działalność inną niż rolnicza),

agroturystyki – w grupie obszarowej 1–2 ha (27,5%),

przetwórstwa produktów rolnych – w grupie obszarowej 10–15 ha (9,5%),

przetwarzania drewna – w grupie obszarowej 3–5 ha (7,4%),

rękodzieła – w grupie obszarowej 1–2 ha (13,5%),

akwakultury – w grupie obszarowej 100 ha i więcej (7,5%),
69

wytwarzania energii odnawialnej na rynek – w grupie obszarowej 100 ha i więcej (2,0%),

innych działalności (np. prowadzenie sklepu, w którym są sprzedawane produkty
gospodarstwa rolnego) – w grupie obszarowej 0–1 ha (73,5% ogółu gospodarstw tej grupy
prowadzących działalność inną niż rolnicza).
Tabela 2. Struktura obszarowa (%) gospodarstw rolnych o powierzchni powyżej 1 ha
prowadzących nierolniczą działalność gospodarczą w 2013 r.
Wyszczególnienie
Gospodarstwa rolne ogółem
Gospodarstwa z działalnością
nierolniczą ogółem
Agroturystyka
Rękodzieło
Przetwórstwo produktów rolnych
Produkcja energii odnawialnej
Przetwórstwo surowego drewna
w gospodarstwie
Akwakultura
Rolnicze prace kontraktowe
Nierolnicze prace kontraktowych
Leśnictwo
Inne działalności
Źródło: jak w tabeli 1.
1–5 ha
52,6
5–10 ha
22,6
10–15 ha
10,1
15–20 ha
5,0
pow. 20 ha
9,7
43,9
50,6
72,2
33,1
25,2
22,0
19,9
15,4
27,1
24,4
10,6
8,9
7,8
15,4
4,0
5,9
5,9
1,6
5,7
9,7
17,6
14,7
3,0
18,7
36,7
52,1
31,4
15,5
40,2
25,2
45,9
23,1
22,3
15,5
19,2
26,3
25,1
9,1
11,0
12,6
7,4
20,9
10,2
2,9
10,3
12,7
7,2
10,2
4,4
12,8
25,0
43,7
26,0
17,4
14,4
Współczesna analiza funkcjonowania gospodarstw rolnych wymaga uwzględnienia ich
wielkości ekonomicznej. Jest to wskaźnik określany na podstawie standardowej nadwyżki
bezpośredniej (Standard Gross Margin – SGM) i stanowi sumę standardowych nadwyżek
bezpośrednich wszystkich działalności rolniczych prowadzonych w gospodarstwie. Wyrażany
jest w europejskich jednostkach wielkości ESU (European Size Unit). Wartość 1 ESU ustalona
przez Komisję Europejską wynosi 1200 euro.
Klasyfikacji gospodarstw prowadzących jednocześnie działalność rolniczą i nierolniczą
(tab. 3) dokonano według podziału J. Zegara, który wyróżnia [Zegar, 2009]:

gospodarstwa nieżywotne ekonomicznie (do 4 ESU),

gospodarstwa o słabej żywotności ekonomicznej (4–8 ESU),

gospodarstwa o średniej żywotności ekonomicznej (8–15 ESU),

gospodarstwa silnie żywotne ekonomicznie (pow. 15 ESU).
Uwzględniając powyższe kryteria należy stwierdzić, iż największa grupa gospodarstw
rolnych ogółem (66,4%), a także łączących działalność rolniczą z nierolniczą (58,7%) należy do
nieżywotnych ekonomicznie bądź do gospodarstw o słabej żywotności ekonomicznej. W każdej
wyodrębnionej kategorii żywotności, gospodarstwa z działalnością nierolniczą przyjmują jednak
korzystniejsze wskaźniki struktury wg klas wielkości ekonomicznej w porównaniu z
gospodarstwami ogółem.
Najwyższy odsetek gospodarstw rolnych o średniej i wysokiej żywotności ekonomicznej
(zdecydowanie przewyższający średnią dla ogółu gospodarstw łączących działalność rolniczą z
nierolniczą) odnotowano dla gospodarstw prowadzących działalność w zakresie rolniczych prac
kontraktowych, przetwórstwa produktów rolnych oraz nierolniczych prac kontraktowych. Są to
jednocześnie gospodarstwa charakteryzujące się korzystniejszą strukturą obszarową niż te, które
rozwijają inne rodzaje działalności nierolniczej.
Najniższą wielkością ekonomiczną cechowały się gospodarstwa zajmujące się
rękodziełem, przetwarzaniem drewna surowego bądź agroturystyką, tj. gospodarstwa o
stosunkowo niewielkiej powierzchni użytków rolnych (tab. 2). Można więc sądzić, że to właśnie
małe zasoby ziemi i kapitału spowodowały podjęcie działalności nierolniczej bazującej głównie
na zasobach ludzkich oraz zasobach przyrodniczo-kulturowych wsi.
70
Tabela 3. Struktura gospodarstw (%) prowadzących działalność nierolniczą w 2013 r. wg
klas wielkości ekonomicznej
Wyszczególnienie
Gospodarstwa rolne ogółem
Gospodarstwa z działalnością
nierolniczą ogółem
Agroturystyka
Rękodzieło
Przetwórstwo produktów rolnych
Przetwórstwo surowego drewna w
gospodarstwie
Akwakultura
Rolnicze prace kontraktowe
Nierolnicze prace kontraktowych
Leśnictwo
Inne działalności
Źródło: jak w tabeli 1.
do 4 ESU
48,0
4–8 ESU
18,4
8–15 ESU
12,8
pow. 15 ESU
20,8
39,6
47,7
53,3
12,9
19,1
19,9
26,7
28,3
13,7
12,8
10,6
18,3
27,6
19,6
9,4
40,5
50,7
35,2
17,8
35,9
37,1
42,8
23,7
18,1
12,0
16,1
19,8
17,9
10,2
17,2
12,1
12,6
19,4
14,2
15,4
29,5
58,1
35,4
23,7
25,1
Wnioski
Przeprowadzona analiza gospodarstw rolnych wykorzystujących zasoby własne w
działalności nierolniczej pozwala na sformułowanie następujących uogólnień i wniosków:
1.
W roku 2013 działalność nierolniczą prowadziło łącznie 36.151 gospodarstw, tj. 2,6%
ogólnej liczby gospodarstw rolnych. Wśród działalności nierolniczych dominującą rolę
odgrywała agroturystyka, wykorzystująca przede wszystkim zasoby ludzkie gospodarstwa
oraz walory przyrodniczo-kulturowe obszarów wiejskich. Stosunkowo słabo
spopularyzowanym rodzajem działalności nierolniczej w Polsce w porównaniu z danymi
dla UE pozostaje przetwórstwo produktów rolnych.
2.
W świetle przeprowadzonej analizy można stwierdzić, iż działalność nierolnicza stanowi
ważny element funkcjonowania małych obszarowo gospodarstw (do 5 ha), i to zarówno w
Polsce, jak i całej UE. Jedynie kontraktowe prace rolnicze (działalność usługowa oparta o
wykorzystanie własnych maszyn i urządzeń rolniczych) oraz wytwarzanie energii
odnawialnej pozostają domeną gospodarstw o powierzchni powyżej 20 ha.
3.
W strukturze gospodarstw prowadzących działalność nierolniczą dominują gospodarstwa
nieżywotne ekonomicznie oraz o słabej żywotności ekonomicznej. Najniższą wielkością
ekonomiczną cechują się gospodarstwa zajmujące się rękodziełem, przetwarzaniem drewna
surowego bądź agroturystyką, tj. gospodarstwa o stosunkowo niewielkiej powierzchni
użytków rolnych, dla których dochód z działalności nierolniczej stanowi istotne
uzupełnienie dochodu rolniczego.
Bibliografia
1.
2.
3.
4.
5.
Charakterystyka gospodarstw rolnych w 2013 r., GUS, Warszawa 2014.
RAK A. M., (2006). Rola małych firm w rozwiązywaniu problemów bezrobocia wiejskiego,
Rozprawa doktorska, Akademia Podlaska, Siedlce.
Rolnictwo i gospodarka żywnościowa w Polsce, Ministerstwo Rolnictwa i Rozwoju Wsi,
Warszawa 2012.
STRUŻYCKI M. (RED.), (2004). Małe i średnie przedsiębiorstwa w gospodarce regionu,
Państwowe Wydawnictwo Ekonomiczne, Warszawa.
ZEGAR J., (2009). Struktura polskiego rolnictwa rodzinnego, Wydawnictwo IERiGŻ - PIB,
Warszawa.
71
Non-Agricultural Activities as an Indication of Entrepreneurial Behaviour of Individual Farmers
Abstract
Taking up and pursuit of non-agricultural activity is one of the important entrepreneurial behaviour of
farmers. In terms of socio-economic development such type of activity undertaking by farmers constitutes an
additional source of income for them, as well as has a positive effect on the improvement of the living conditions of
the rural population. It also promotes the achievement of the objectives of local development.
In this paper, the concept of non-agricultural activity is directly related to the activity within the farm, ie.
using its resources (labour, land, buildings, machinery). It does not include other than agricultural activities, if the
workforce is the only resource used to run it.
The objective of the study is to recognize the scale of the phenomenon and the degree of diversification of
non-agricultural activities in Poland and make the characteristics of farms undertaking this type of activity.
Alternatyvi veikla – ūkininkų verslumo raiška
Santrauka
Vienas iš esminių požymių, kad ūkininkai tampa aktyvesni ir labiau verslūs, tai faktai, kad vystoma ir
plėtojama neūkinė, alternatyvi veikla. Jeigu žiūrėtume per socialinę – ekonominę prizmę, tokios veiklos vystymas –
tai papildomas pajamų šaltinis, kuris tuo pačiu gerina kaimo gyventojų gyvenimo sąlygas ir padeda pasiekti regiono
vystymosi tikslus. Šiame parengtame darbe, alternatyvios (neūkinės) veiklos apibrėžimas apima veiklą tiesiogiai
susijusią su ūkio potencialu, t.y. panaudojant ūkio išteklius (darbo jėgą, žemę, pastatus, automobilius). Pažymėtina,
kad tyrimo metu nebuvo įtraukta kita, neūkinė veikla, jeigu iš ūkio išteklių naudojama tik darbo jėga.
Pasiektas pagrindinis darbo tikslas – įvardintas alternatyvios (neūkinės) veiklos mastas ir diversifikacijos
lygis Lenkijoje. Taip pat apibūdinti ūkiai, kurie pasiryžta vykdyti tokią veiklą.
Raktiniai žodžiai:alternatyvi, neūkinė veikla, struktūrinis ūkio plotas, ekonominis ūkio dydis.
72
JAUNIEJI LYDERIAI SKATINA KAIMO BENDRUOMENĘ VEIKTI
Neringa Simanaitytė
Aleksandro Stulginskio Universitetas
Anotacija
Straipsnyje pateikiami dviejų Vilkaviškio rajono kaimo bendruomenių gerosios praktikos pavyzdžiai,
kuriuose atsispindi lyderystės raiška ir aktyvus jaunų žmonių įsitraukimas į kaimo bendruomenės veiklą. Tyrimo
tikslas – pristatyti Vilkaviškio rajono kaimiškųjų vietovių jaunimo lyderystės gerosios praktikos pavyzdžius,
prisidedančius prie kaimo socialinės infrastruktūros kūrimo. Tikslui pasiekti naudoti literatūros ir dokumentų
analizės, lyginamosios analizės, grafinio vaizdavimo, nestruktūruoto interviu metodai. Tyrimo rezultatai atskleidžia,
jog kaimiškųjų vietovių bendruomeninių organizacijų veiklai didelį poveikį turi įgyvendinami projektai, kurie
prisideda prie bendruomenių tikslų įgyvendinimo. Projektinė veikla gerina bendruomenės narių tarpusavio sąveiką,
bendradarbiavimą, bendravimą, savarankiškumą ir santykius organizacijoje viduje. Šių projektų rengime ir
vykdyme, svarbų vaidmenį atlieka bendruomenės lyderis, gebantis išlaikyti pusiausvyrą tarp bendruomenės narių
poreikių ir bendruomenės poreikių.
Raktiniai žodžiai: jaunimas, kaimo bendruomenė.
Įvadas
Vilkaviškio rajono savivaldybė yra pietvakarių Lietuvoje, Marijampolės apskrityje,
pasienyje su Lenkija ir Kaliningrado sritimi. 2013 metų pradžioje savivaldybės teritorijoje
gyveno 41 055 gyventojai. Šių metų rugsėjo mėnesį savaitraščio „Veidas" paskelbtame 2014
metų Lietuvos savivaldybių reitinge Vilkaviškio rajono savivaldybė nusirito žemyn – iš 42 vietos
buvusios 2013 metais, šiemet smuktelėjo į 47. Tai buvo jau aštuntasis Lietuvos savivaldybių
reitingas, kuriame buvo vertinami tokie kriterijai kaip: socialinės pašalpos gavėjų skaičius 1000iui gyventojų, nusikalstamumas 100 tūkst. gyventojų, registruotų bedarbių ir darbingo amžiaus
gyventojų santykis; materialinių investicijų kiekis vienam gyventojui; gyventojų migracija;
tiesioginių užsienio investicijų dydis vienam gyventojui; vidutinio darbo užmokesčio dydis.
Reitingo apačioje Vilkaviškio rajono savivaldybė atsidūrė su kitomis pasienyje esančiomis
savivaldybėmis, kur žmonės gauna mažiausias pajamas, savivaldybių administracijai tenka
mokėti daugiausia socialinių pašalpų, klesti nedarbas, ne gana to, šios savivaldybės nepatrauklios
ir užsienio investuotojams.
Vilkaviškio rajono savivaldybė turi neišspręstų problemų, tačiau nėra viskas jau taip
blogai, o rajonas turi išteklių vystymuisi. Situaciją gelbsti aktyvūs, sąmoningi ir socialiai
atsakingi gyventojai. Ypač jaunimas. Kaimo vietovėse labai trūksta visapusiškai aktyvaus,
inovatyvaus ir veiklaus 14–29 metų jaunimo, kuris prisidėtų prie gyvenamosios aplinkos
gerinimo, tačiau net ir keletas tokių žmonių gali keisti situaciją teigiama linkme.
Šiame straipsnyje didžiausiais dėmesys skiriamas jaunimui gyvenančiam ir aktyviai
veikiančiam Vilkaviškio rajono kaimiškųjų vietovių bendruomenių gyvenime.
Tyrimo tikslas – pristatyti Vilkaviškio rajono kaimiškųjų vietovių jaunimo lyderystės
gerosios praktikos pavyzdžius, prisidedančius prie kaimo socialinės infrastruktūros kūrimo ir
puoselėjimo.
Tyrimo objektas – Matlaukio ir Stirniškių – Suvalkų kaimų bendruomenių, jaunimo
lyderių veikla.
Tyrimo metodai – literatūros ir dokumentų analizė, lyginamoji analizė, grafinis
vaizdavimas, nestruktūruotas interviu.
Matlaukio kaimo bendruomenės nuveiktus darbus viešina jaunoji bendruomenės
žurnalistė
Matlaukys – vos trys kilometrai nuo Rusijos sienos (Kaliningrado srities) esantis kaimas,
kuriame gyvena apie 300 gyventojų. Nuo 2003 m veikia kaimo bendruomeninė organizacija,
kuri vienija 121 narį. Bendruomenės veiklos tikslas – vienyti kaimo gyventojus iš jo kilusius
žmones, ugdyti gyventojų bendruomeniškumą, rūpintis savo kaimo ir jų gyventojų gerove. Taip
pat skatinti domėjimąsi savo kaimo ir krašto istorija, puoselėti senąsias vietos gyventojų
73
tradicijas (Vilkaviškio LIONS, 2013). Bendruomenė telkia žmones, skatina atsakomybę, rengia
projektus, organizuoja įvairius renginius, siekia sukurti patrauklų kaimą tiek savo, tiek aplinkinių
kaimų gyventojams. Aktyvūs kaimo žmonės rūpinasi ūkiniais, socialiniais, komunaliniais,
aplinkosauginiais kaimo reikalais, puoselėja kaimo tradicijas, užsiima kultūrine ir šviečiamąja
veikla, aktyviai bendradarbiauja su kitomis bendruomenėmis.
Bene didžiausias šios kaimo bendruomenės pasiekimas – kaimo bendruomenės namų
renovacija, kuri buvo atlikta įgyvendinant Vilkaviškio rajono savivaldybės 2011-2018 m.
strateginio plėtros plano vieną iš uždavinių: „skatinti bendruomenės infrastruktūros plėtrą
kaimiškose vietovėse“. Įgyvendinant projektą, „Vilkaviškio rajono Matlaukio kaimo viešosios
paskirties pastato modernizavimas bei viešųjų erdvių sutvarkymas“, buvo atliktas pastato
kapitalinis remontas, sutvarkyti takai, įrengtas pastato teritorijos apšvietimas, sutvarkyta pastato
aplinka, įrengtos vaikų žaidimų ir sporto aikštelės. Šio projekto vertė – daugiau kaip 1,7 mln.
litų. Iš jų per 1,6 mln. litų sudaro Europos Sąjungos lėšos (Vilkaviškio, 2010). Tačiau tikrosios
vertės, kurią davė šio pastato modernizavimas kaimo gyventojams, pinigine išraiška pamatuoti
neįmanoma. 2012 metais, po renovacijos, atidaryti bendruomenės namai tapo tikru kaimo
traukos centru. Jie sutelkė kaimo žmones bendrai veiklai ir siekiams.
1 pav. Matlaukio kaimo bendruomenės pastatas prieš ir po renovacijos
Ir iki tol gana aktyviai veikusi, Matlaukio kaimo bendruomenė, 2013 metais atšventusi
dešimties metų jubiliejų, po bendruomenės namų renovacijos tapo dar veiklesnė. Bendruomenė
entuziastingai organizuoja įvairiausius renginius. Vidurvasarį organizuojama tradicinė vasaros
šventė, kurioje dalyvauja ne tik vietiniai gyventojai, bet ir svečiai, sugrįžę paviešėti į gimtinę.
Šiemet vasarą sulaukta rekordinio skaičiaus, daugiau nei pusantro šimto svečių. Amatų dieną
pristatomi bendruomenės narių kurti dirbiniai. Visi norintys mokomi velti iš vilnos, austi, pinti iš
vytelių, gaminti iš medžio, mokoma duonos kepimo subtilybių. Taip pat tradiciškai švenčiamos
Užgavėnės, organizuojamos Naujųjų metų vakaronės. Organizuojami spektakliai vaikams,
žymių Lietuvos atlikėjų pasirodymai. Rengiami edukaciniai užsiėmimai, paskaitos, kuriuos veda
savo srities profesionalai. Matlaukiečiai dalyvauja verslumo ugdymo ir vystymo bendruomenėse
mokymuose, seminaruose. Į šiuos renginius atvyksta ne tik vietiniai, bet ir apylinkių gyventojai.
Švenčiant valstybines šventes, šio kaimo gyventojai taip pat išsiskiria savo patriotiškumu.
Seniūnaitis pasirūpino, jog norintys kaimo gyventojai galėtų įsigyti naujas ar atnaujinti jau
turimas valstybines vėliavas, todėl dabar sunku surasti sodybą, kurioje, minint valstybinę šventę,
neplazdėtų aukštai iškelta Lietuvos trispalvė. Ir ne baudų ar grasinimų bijo šio kaimo gyventojai,
tiesiog jie yra sąmoningi, bendruomeniški, jaučia pareigą pagerbti savo šalį ir parodyti pavyzdį
jaunajai kartai.
Matlaukio kaimo jaunimas taip pat gana aktyvus ir pilietiškas. Šio kaimo jaunieji
gyventojai buriasi ir padeda organizuoti kaimo šventes, dalyvauja įvairiausiuose renginiuose,
sporto varžybose, rankdarbių konkursuose, talkose, prieš didžiąsias metų šventes lanko kaimo
senjorus. Mažiesiems kaimo gyventojams organizuojami spektakliai ir „teatriukų“ pasirodymai,
taip pat jie laisvalaikį leidžia puikiai įrengtoje vaikų žaidimų aikštelėje. Paauglės merginos
kasdienybę gali paįvairinti dalyvaudamos įvairių rankdarbių technikų ir amatų mokymuose,
74
kurie organizuojami bendruomenės namuose. Tačiau bene smagiausiai laisvalaikį leidžia
jaunuoliai mėgstantys aktyviai sportuoti. Net gi yra sukurtas posakis: „Matlaukys - Sūduvos
lygumų pakraštys, čia ne tik geltonuoja javai, čia ir krepšinį žaidžia jaunimas, vaikai“... Naujai
įrengtoje sporto aikštelėje jaunuoliai sportuoti gali ne tik dienomis, bet ir po darbų, jau sutemus,
nes aikštelėje pasirūpinta apšvietimu. Apie 2000-uosius metus kaime įkurta vyrų krepšinio
komanda „Matlaukys“, kuri aktyviai dalyvauja rajone organizuojamuose krepšinio turnyruose.
2011 m. sausį ši komanda Vilkaviškio rajono „Santakos taurės“ trečios lygos finale iškovojo
pirmąją vietą. Tiesa, komandos sudėtis nepastovi, nariai nuolat keičiasi dėl nepastovaus
gyvenimo kaime. Jaunuoliai prasmingai leisti laiką ir sportuoti gali ir bendruomenės namų
antrajame aukšte įrengtoje sporto salėje, kuri įrengta pačių jaunųjų kaimo gyventojų iniciatyva.
Įdomu tai, kad be bendruomenės pirmininkės, kuri išrinkta jau trečiajai kadencijai, ir
seniūnaičio, aktyviai tvarkančių bendruomenės reikalus, jaunimo tarpe, taip pat yra labai
iniciatyvi, veikli, lyderio savybėmis pasižyminti jaunoji šio kaimo bendruomenės narė – Greta
Ališauskaitė. Tiesa, ji šiuo metu studijuoja sostinėje, Lietuvos edukologijos universitete,
Socialinės edukacijos fakultete. Nors mergina ne tik studijuoja, aktyviai veikia visuomeninėje
veikloje, jaunimo ir studentų savivaldoje, tačiau savo gimtojo kaimo reikalų nepamiršta ir
gyvendama už daugiau kaip dviejų šimtų kilometrų. Ji daugiau ar mažiau prisidėjusi prie
didžiosios dalies vykdomų ir jau įvykusių veiklų ir iniciatyvų Matlaukio kaime. Ji, kaip jaunimo
atstovė, yra įkūrusi grupę viename populiariausių socialinių tinklų. Ten kaimo gyventojai, ypač
jaunimas, dalijasi naujienomis, aptaria aktualius kaimui klausimus, sprendžia problemas, išvykę
kaimo gyventojai seka kaimo gyvenimo aktualijas. Be to, ši mergina užsiima informacijos apie
savo gimtąjį kaimą viešinimu – nuolat rajoninei (Vilkaviškio rajono laikraščiui „Santaka“) ar
regioninei spaudai rengia straipsnius apie Matlaukio kaimo gyvenimą, publikuoja naujienas
internetinėje erdvėje. Jos iniciatyva informacija apie Matlaukio kaimą lengvai pasiekiama ir
Vilkaviškio kaimo bendruomenių sąjungos internetinėje svetainėje (deja, apie kitus kaimus
išsamesnės informacijos šiame tinklalapyje rasti nepavyko). Mergina užima bendruomenės
jaunosios žurnalistės pareigas. Jaunoji lyderė organizuoja ir veda renginius, prisideda prie įvairių
bendruomeninių akcijų įgyvendinimo ir neabejotinai yra sektinas pavyzdys jaunimui ne tik
Matlaukio kaime, bet ir visame Vilkaviškio rajone.
Kalbant apie Vilkaviškio rajoną, galima išskirti dar vieną jauną lyderį aktyviai veikiantį
savo gimtajame kaime.
Stirniškių – Suvalkų kaimų bendruomenę veikti ragina jaunasis bendruomenės
pirmininkas
Kitas ne mažiau išsiskiriantis bendruomeniškumo pavyzdys, Vilkaviškio rajone, tai
Stirniškių – Suvalkų kaimų bendruomenė. Ši bendruomenė apima Stirniškių, Suvalkų,
Masikvietiškio, Znočkų, Beraginės kaimų gyventojus ir iš jų kilusius žmones. Šie kaimai yra
didžiausios Vilkaviškio rajone, Šeimenos seniūnijos, sudėtinė dalis. Bendruomeninę, kultūrinę,
socialinę veiklą bendruomenė įgyvendina vadovaujama aiškaus lyderio – bendruomenės
pirmininko. Tai jaunas, veržlus, vos 25 metų šio kaimo gyventojas, Aleksandro Stulginskio
universiteto absolventas, Audrius Meseckas, kuris aktyviai ir prasmingai prisideda prie savo
gimtojo kaimo socialinės infrastruktūros kūrimo. Jis rūpinasi, kad Stirniškių – Suvalkų kaimo
bendruomenėje būtų iškeltos, išdiskutuotos ir sprendžiamos kaimui aktualios problemos.
Bendruomenės pirmininkas, kartu su tarybos pirmininke bei seniūnaičiu rūpinasi, kad
bendruomenės nariai ir gyventojai savo savanoriška ir socialine veikla, demokratiškai prisidėtų
prie gerovės savo gyvenamojoje aplinkoje kūrimo. Pagrindiniai šios bendruomenės veiklos
tikslai: vienyti Stirniškių, Suvalkų, Masikvietiškio, Znočkų, Beraginės kaimų gyventojus ir iš jų
kilusius žmones; ugdyti gyventojų bendruomeniškumą; rūpintis Stirniškių, Suvalkų,
Masikvietiškio, Znočkų, Beraginės kaimų gyventojų gerove; teikti socialines paslaugas
Stirniškių, Suvalkų, Masikvietiškio, Znočkų, Beraginės kaimų gyventojams; skatinti domėjimąsi
Stirniškių, Suvalkų, Masikvietiškio, Znočkų, Beraginės kaimų ir krašto istorija; ugdyti
kultūringą, sveiką ir harmoningą asmenybę; plėtoti ryšius su organizacijomis Lietuvoje ir
75
užsienyje; vienyti narius bendrai veiklai, padėti jiems keistis informacija, stiprinti tarpusavio
bendradarbiavimą, skatinti bendrą veiklą, plėsti akiratį; teikti nariams įvairiapusę informaciją ir
pagalbą; rengti ir teikti paraiškas įvairiems fondams ir programoms.
Stirniškių – Suvalkų kaimų bendruomeninės organizacijos, vienijančios 86 narius,
pagrindinės veiklos sritys: socialinė, aplinkosauginė, kultūros, sporto, švietimo. Bendruomenėje
kasmet rengiamos vasaros šventės, pavasarį tvarkoma aplinka, organizuojama Advento vakaronė
ir Atvelykio popietė, vykstama į mokomuosius vizitus pasisemti gerosios patirties, projektų dėka
diegiamas bendruomeniškumo idėjos gyventojams.
Jaunasis bendruomenės pirmininkas asmeniškai kuruoja kaime vykdomus projektus.
Įgyvendinus projektą „Bendruomenė mūsų namai” ir siekiant teikti kokybiškas kaimo socialinės
infrastruktūros paslaugas Stirniškių – Suvalkų kaimų bendruomenės namuose įrengtas viešojo
interneto centras. Projektas įgyvendintas pagal Valstybės paramą kaimo bendruomenių veiklai
remti 2011 metais. Jo metu buvo įsigyta kompiuterinė ir vaizdo technika, interneto modemai,
spausdintuvas, projektorius bei baldai bendruomenės namams: konferenciniai ir kompiuteriniai
stalai, kėdės, lentynos, rūbų kabyklos. Viešojo interneto centro paslaugomis gali naudotis visi
norintys kaimo gyventojai. Jie nemokamai gali naršyti internete, susirasti naudingos
informacijos. Interneto centre taip pat teikiamos spausdinimo ir kopijavimo paslaugos,
teikiamos konsultacijos norintiems išmokti naudotis Elektroniniais valdžios vartais, internetine
bankininkyste ir kt.
Kaime pasirūpinta ir jaunaisiais kaimo gyventojais bei jų laisvalaikio užimtumu.
Įgyvendinus projektą „Vaikų laisvalaikio organizavimas“, pagal Vilkaviškio rajono savivaldybės
nevyriausybinių organizacijų rėmimo programą 2012 metams, Stirniškių ir Suvalkų kaimų
jaunimui įrengtos 2 krepšinio aikštelės, įsigyta tinklinio, krepšinio bei futbolo kamuolių, įrengta
tinklinio aikštelė, pastatyti poilsio suoliukai. Prie šio projekto prisidėjo Algirdo Butkevičiaus
labdaros ir paramos fondas padovanodamas Stirniškių kaimo bendruomenei sūpynes, o
Stirniškių kaimo bendruomenė, įsigijo krepšinio stovus bei įrengė krepšinio aikštelę. Po
projekto, Stirniškių kaimo vaikų žaidimų aikštelėje, buvo pastatytos medinės sūpynės su
čiuožyne, kurios teikia daug džiaugsmo mažiausiems kaimo gyventojams.
Projekto „Bendruomeniškumo skatinimas Stirniškių kaimo bendruomenėje” metu kaimo
bendruomenė organizavo du mokomuosius vizitus į Dargužių ir Žagatpurvių kaimus, kuriuose
buvo pasidalinta gerąja verslo kūrimo ir organizavimo patirtimi kaimo vietovėse. Projektas
įgyvendintas pagal Lietuvos kaimo tinklo antrąją kryptį „Patirties žemės ūkio, maisto ūkio ir
kaimo plėtros srityse ir kitos susijusios informacijos sklaida”. Projekto tikslas – ugdyti savo
kaimo žmonių bendruomeniškumą bei verslumą.
Bendruomeniškumo jausmą ši kaimo bendruomenė turi. Priešingai nei Matlaukio kaimo
bendruomenė, Stirniškių – Suvalkų kaimų bendruomenė kol kas negali pasigirti iš pagrindų
renovuotais bendruomenės namais, tačiau tai netrukdo jiems burtis ir siekti savo gerovės kartu.
Šią vasarą grupelė aktyvių kaimo gyventojų savanoriškai prisidėjo prie bendruomenės pastato
išorės atnaujinimo. Per keletą dienų nuo pastato sienų jie nušveitė ir pašalino senus dažus,
supuvusias lauko apdailos lentas pakeitė naujomis ir perdažė pastatą. Dažais pasirūpino
Vilkaviškio VVG, kuriems jų dovanojo pavasarį lankęsi svečiai iš Vokietijos Raudonojo
kryžiaus. Siekiant bendruomenės namus padaryti dar jaukesniais įgyvendintas projektas
„Stirniškių kaimo bendruomenės namų remontas”. Jo metu suremontuota salė, du kambariai ir
koridorius, kuriuose pakeistos grindys, sienos, lubos, elektros instaliacija, durys. Salėje įrengta
šildymo krosnelė, kad renginius būtų galima organizuoti ir atšalus orams. Projekto
įgyvendinimas neapsiėjo be gyventojų savanoriškos pagalbos. O tie kaimo gyventojai, kurie
realiais darbais prisidėti negali, nes yra išvykę gyventi ir dirbti į kitus miestus ar valstybes, tačiau
vis dar besidomintys gimtojo kaimo reikalais, bendruomenės pirmininko dėka gali visą naujausią
informaciją rasti bendruomenės internetinėje svetainėje arba sukurtoje grupėje populiaraus
socialinio tinklo paskyroje. Asmenys, kurie nori ne tik stebėti, bet ir prisidėti prie kaimo gerovės
kūrimo gali skirti 2 proc. gyventojų pajamų mokesčio Stirniškių – Suvalkų kaimų bendruomenei.
76
Taigi prie viešųjų gėrybių kūrimo kaime ir kaimo socialinės infrastruktūros vystymo turi
galimybę prisidėti kiekvienas.
Atsiranda žmonių gebančių sutelkti žmones, ypač jaunus, bendrai veiklai ir siekiams bei
šviesesnio gerbūvio kūrimui. Gerosios praktikos pavyzdžiai rodo, kad jaunieji kaimo lyderiai yra
pajėgūs, skatinti bendruomeninės ir savanoriškos veiklos idėjas, surasti jaunimo užimtumo bei
pritraukimo į kaimą būdų. Pagrindinės savybės, užtikrinančios jaunųjų lyderių sėkmę,
pavaizduotos 2 pav.
2 pav. Lyderiams būdingos savybės (sudaryta autorės, remiantis Svitojus, 2009)
Apibendrinant, galima teigti, kad lyderiai, nepriklausomai nuo jų amžiaus, privalo siekti
pozityvių pokyčių kaimo bendruomenėje, surasti finansinių ir žmogiškųjų išteklių, atstovauti
socialiai pažeidžiamiausių grupių interesus, pelnyti pasitikėjimą ir būti gerbiami tiek savo kaimo,
tiek kitų bendruomenių aplinkoje. Svarbiausia dirbti ne dėl bendruomenės, o kartu su
bendruomene (Svitojus, 2009). Tokiu atveju bus pasiektas laukiamas rezultatas. Tokia
savivaldybė, kurioje aktyviai veikia entuziastingi pokyčių iniciatoriai, gebantys dirbti su
bendruomene, turi potencialo pakilti iš savivaldybių reitingo žemiausiųjų pozicijų, tiesiog tam
reikia laiko, teisingai sudėliotų prioritetų bei kryptingo bendradarbiavimo tiek gyventojų
bendruomenės tarpusavyje, tiek su vietos valdžia.
Išvados
1. Matlaukio ir Stirniškių – Suvalkų kaimų bendruomeninės organizacijos – puikūs
bendruomeniškumo puoselėjimo pavyzdžiai Vilkaviškio rajone. Šių organizacijų nariai
sėkmingai įsitraukę į kaimo socialinės infrastruktūros kūrimo ir puoselėjimo procesus, aktyviai
dalyvaujantys savo gyvenamosios aplinkos gerinimo procese.
2. Kaimo bendruomenės veiksmingumas priklauso ne tik nuo bendruomeninės
organizacijos, teisinės, politinės, socialinės, ekonominės, kultūrinės aplinkos, bet ir nuo lyderio,
gebančio koordinuoti bendruomenės veiklą ir motyvuoti gyventojus.
3. Jaunas, efektyviai veikiantis kaimo bendruomenės lyderis įkvepia kaimo gyventojus,
skatina didžiuotis vyresniuosius bendruomenės narius bei tampa sektinu pavyzdžiu ir autoritetu
jaunajai kartai.
77
4. Matlaukio ir Stirniškių – Suvalkų kaimų bendruomeninių organizacijų veiklai didelį
poveikį turi įgyvendinami projektai, kurie prisideda prie bendruomenių tikslų įgyvendinimo.
Projektinė veikla gerina bendruomenės narių tarpusavio sąveiką, bendradarbiavimą, bendravimą,
savarankiškumą ir santykius organizacijoje viduje. Šių projektų rengime ir vykdyme, svarbų
vaidmenį atlieka bendruomenės lyderis, kuris geba išlaikyti pusiausvyrą tarp bendruomenės
narių poreikių ir bendruomenės poreikių.
Literatūros sąrašas
1. Interviu su Matlaukio kaimo bendruomenės nare Greta Ališauskaite, Stirniškių – Suvalkų
kaimo bendruomenių pirmininku Audriumi Mesecku bei Vilkaviškio rajono kaimo
bendruomenių sąjungos pirmininke Lina Kružinauskiene.
2. Stirniškių – Suvalkų kaimų bendruomenė. 2014. Interaktyvus, [žiūrėta 2014 m. rugsėjo 27
d.]. Prieiga per internetą: http://www.stirniskiai.lt.
3. SVITOJUS, A. (2009). Kaimo bendruomenės, kitų ne pelno organizacijų veiklos
organizavimas, bendruomenės, ne pelno organizacijos narių ugdymas ir aktyvinimas,
Vilkaviškis, p. 7-9.
4. ŠIMULIS, M. (2014). Lietuvos pajūris – gero gyvenimo pakrantė. Lietuvos savivaldybių
reitingas. Žurnalas „Veidas“, p. 8-12.
5. VILKAVIŠKIO LIONS KLUBAS. (2013). Vilkaviškio rajono nevyriausybinės
organizacijos. Marijampolė: Idėjų dirbtuvės.
6. Vilkaviškio rajono savivaldybės 2011–2018 m. strateginis plėtros planas. 2010.
Interaktyvus, [žiūrėta 2014 m. rugsėjo 25 d.]. Prieiga per internetą:
http://www.vilkaviskis.lt/go.php/lit/Strateginiai_veiklos_planai/373.
Abstract
This paper presents two examples of best practice of rural community in the Vilkaviskis district
municipality, which show manifestation of leadership and active involvement of youth. The objective of the study –
to present best practices of youth leadership in Vilkaviskis district rural areas, those contribute to the rural social
infrastructure creation. In order to achieve the objective were used literature and document analysis, comparative
analysis, visualization, unstructured interview methods. The results reveal that the rural community organizations
activities have a significant impact on the implementation of projects that contribute to community goals. Project
activities improve community interaction and co-operation, communication, independence and relationships within
the organization. The leader of the community plays a big role in these projects preparation and execution, if he is
able to maintain a balance between the needs of the community members and the community's needs.
78
DOBRE PRAKTYKI W KONTEKŚCIE DOSKONALENIA ZARZĄDZANIA GMINĄ
FUNKCJONUJĄCĄ NA TERENIE SŁABO ZURBANIZOWANYM W KONTEKŚCIE
MARKETINGU TERYTORIALNEGO
Adam Skrzypek
Maria Curie-Sklodowska University in Lublin
Miłosz Łuczak, Aneta Wysokińska-Senkus
Poznań University of Life Sciences
Abstrakt
Zarządzanie organizacjami sektora publicznego zlokalizowanymi szczególnie na terenach słabo zurbanizowanych
napotyka na wiele trudności czego efektem jest brak zdolności organizacji do osiągania wyznaczonych przez nią celów ale
również marnotrawstwo zasobów, czy różne koszty niematerialne jak na przykład utrata reputacji. Narzędziami przydatnymi w
osiąganiu celów i realizacji zadań są zbiory dobrych praktyk. Poniższe opracowanie przedstawia analizę zbioru dobrych praktyk
tworzonych przez jednostki samorządowe odnoszące się marketingu terytorialnego.
Key words: zarządzanie gminą, tereny słabo zurbanizowane, dobre praktyki.
Wprowadzenie
Wzbudzanie inicjatyw lokalnych, szczególnie na terenach słabo zurbanizowanych
stanowi często bardzo trudne zadanie, jeszcze trudniejszym zadaniem jest natomiast zbieranie
informacji na temat potrzeb interesariuszy, właściwe zakomunikowanie o podejmowanych
inicjatywach, zbieranie informacji zwrotnych w fazie planowania przedsięwzięcia, czy wreszcie
dzielenie się osiągniętymi efektami z przeprowadzonego przedsięwzięcia. Pomocnym
narzędziem w procesie przezwyciężania tych trudności wydaje się być baza dobrych praktyk
uwzględniająca praktyki z zakresu marketingu terytorialnego.
Poniższe opracowanie stanowi pierwszy etap badań dotyczących praktyk w zakresie marketingu
terytorialnego stosowanych w jednostkach samorządowych położonych na terenach słabo
zurbanizowanych i stanowi próbę stworzenia spójnej rekomendacji dotyczącej prowadzenia
działań w zakresie marketingu terytorialnego na podstawie praktyk opisanych w Bazie Dobrych
Praktyk przygotowanej przez Związek Miast Polskich, Związek Gmin Wiejskich RP i Związek
Powiatów Polskich oraz z literatury przedmiotu. Rekomendacje te będą w dalszej kolejności
podstawą do przygotowania badań dotyczących wykorzystania marketingu terytorialnego w
Polsce oraz wybranych krajach Unii Europejskiej.
Dobre praktyki zarządzaniaDobre praktyki w zarządzaniu obejmują: usługi społeczne, usługi
techniczne, rozwój instytucjonalny, efektywność energetyczną, współpracę jednostek samorządu
terytorialnego, dialog społeczny i inne. Opracowano Bazę Dobrych Praktyk, która stanowi
wspólne przedsięwzięciem Związku Miast Polskich, Związku Gmin Wiejskich RP i Związku
Powiatów Polskich, która funkcjonuje od roku 2007 (www.dobrepraktyki.pl/,2014). Baza
umożliwia gromadzenie opisów dobrych i sprawdzonych rozwiązań z zakresu doskonalenia
zarządzania usługami publicznymi i rozwojem jednostek samorządu terytorialnego, w tym
rozwojem instytucjonalnym, a od 2013 roku także współpracą między samorządami. Liczy
obecnie łącznie ponad 400 wystandaryzowanych i zgodnych z przyjętą metodologią, opisów
praktyk, które zostały zlokalizowane w różnych działach. Opisy tych praktyk są na bieżąco
weryfikowane i aktualizowane.Celem bazy jest dokumentowanie i promowanie dobrych praktyk
zarządzania w samorządach oraz doświadczeń w stosowaniu nowoczesnych narzędzi
wspierających funkcjonowanie samorządów lokalnych i ich współpracę. Do bazy praktyk
trafiają opisy dobrych praktyk zidentyfikowanych w ramach konkursów samorządowych, w tym
szczególnie „Samorządowy Lider Zarządzania", w ramach prac Grup Wymiany Doświadczeń
oraz zidentyfikowanych samodzielnie przez biura naszych organizacji, przez media
samorządowe i rekomendowanych przez inne samorządy. Budowa i funkcjonowanie bazy w
latach 2007-2010 było wspierane przez Norweski Mechanizm Finansowy. W latach 2010-2011
dodano przy wsparciu projektu POKL 5.4 „Model współpracy jednostek administracji publicznej
i organizacji pozarządowych" nowy dział bazy dotyczący współpracy JST i NGO, zaś od
kwietnia 2011 główny rozwój bazy w jej zasadniczym kształcie (zarządzanie usługami i
79
rozwojem instytucjonalnym) jest elementem projektu POKL 5.2 „Doskonalenie zarządzania
usługami publicznymi i rozwojem jednostek samorządu lokalnego (gmin i powiatów)". Od
stycznia 2013 dodano nowy dział „Współpraca między jednostkami samorządu (JST)” w ramach
realizacji projektu „Budowanie kompetencji do współpracy między samorządami i
międzysektorowej jako narzędzi rozwoju lokalnego i regionalnego” przez Związek Miast
Polskich (ZMP) we współpracy ze Związkiem Powiatów Polskich (ZPP) i Związkiem Gmin
Wiejskich RP (ZGW RP) oraz Norweskim Związkiem Władz Lokalnych i Regionalnych (KS).
Każda praktyka, która powstała w ramach jednego z tych programów jest oznaczona na
dole strony logami projektu i instytucji wspierającej. Baza jest elementem tworzenia systemu
doskonalenia zarządzania organizacjami prowadzącymi działalność w sektorze samorządowym
(www.dobrepraktyki.pl/,2014).
Marketing terytorialny jako narzędzie realizacji dobrych praktyk zarządzania gminą
Marketing to specyficzny sposób myślenia o sukcesie we współczesnym biznesie. W
doskonaleniu zarządzania gminą bardzo ważną rolę ma do spełnienia marketing terytorialny,
który stanowi proces społeczno-kierowniczy, inicjowany przez podmioty komunalne,
zmierzający do wykreowania wymiany wartości z ich partnerami (Meffered H., 1995, s. 92).
Marketing terytorialny ma na celu zaspokojenie potrzeb klientów wewnętrznych i zewnętrznych.
Marketing terytorialny to filozofia osiągania założonych celów przez jednostki osadnicze w
warunkach konkurencji o ograniczone zasoby, u podstaw której znajduje się przekonanie, że
właściwa orientacja na klientów-partnerów ma decydujący wpływ na osiągane rezultaty
(Szromnik A., 2007, s. 16). Warunkiem zaspokojenia potrzeb jest ich rozpoznanie oraz
rozpoznanie zestawu środków służących ich zaspokojeniu poprzez ich pobudzanie i kreowanie.
Marketing terytorialny prowadzi do poprawy warunków życia oraz rozwoju lokalnej
społeczności (Łazarko K., Niedzielska A. (red.), 2011, s. 12). W procesach marketingu jednostek
terytorialnych wyróżniamy cele główne, kierunkowe (strategiczne) i operacyjne. Cele główne
umożliwiają wpływanie na opinie, postawy i zachowania. Cele strategiczne obejmują:
 rozwijanie i umacnianie usług świadczonych przez instytucje publiczne,
 kształtowanie pozytywnego wizerunku regionu, gminy i jednostek lokalnych,
 zwiększenie atrakcyjności i polepszanie pozycji współzawodniczących ze sobą regionów
i gmin wiejskich.
Wśród celów operacyjnych wewnętrznych można wskazać np. na: poznanie potrzeb
ludności wiejskiej, zapewnienie warunków do korzystania z usług publicznych, przewidywanie
preferencji ludzi, podnoszenie wartości oferty komunalnej kierowanej do społeczności wsi,
poprawa jakości usług administracji lokalnej, rozpoznanie stopnia przywiązania mieszkańców do
swojej wsi, uruchomienie efektywnych i skutecznych kanałów komunikowania się władz ze
środowiskiem lokalnym, rozpoznanie determinant rozwoju indywidualnej przedsiębiorczości na
terenie wsi, określenie stopnia społecznej akceptacji kierunków polityki społeczno-gospodarczej
wdrażanej przez organy samorządowe, podnoszenie poziomu zadowolenia ludzi z warunków
bytu, pracy, wypoczynku i rozwoju mieszkańców wsi.
Ponadto bardzo ważną rolę spełniają cele operacyjne zewnętrzne, do których można
zaliczyć:
 poznanie motywów postepowania i kryteriów preferencji, jakimi kierują się adresaci
zewnętrzni, oceniając atrakcyjność jednostki osadniczej, dokonując wyboru miejsc i
wyrażając zadowolenie z warunków stwarzanych przez miasto, wieś, region,
 kompleksowe kształtowanie oferty inwestycyjnej, turystycznej, kulturalnej czy
handlowej,
 skuteczne komunikowanie się z zainteresowanymi podmiotami, kształtowanie
osobowości, tożsamości i atrakcyjnego wizerunku danego obszaru (Szromnik A., 2007, s.
24).
80
Należy wskazać na rozróżnienie segmentów docelowych w marketingu terytorialnym:
rynki wewnętrzne i zewnętrzne. Wewnętrzny marketing terytorialny obejmuje całość
skoordynowanych przedsięwzięć zorientowanych na wywołanie oczekiwanych reakcji w grupie
osób i instytucji stale związanych z daną jednostką terytorialną, a więc jej mieszkańców i
działających na jej obszarze organizacji dochodowych i niedochodowych. Natomiast zewnętrzny
marketing terytorialny obejmuje działania adresowane do osób bądź instytucji krajowych lub
zagranicznych. By mogły rozwijać się gminy, powiaty czy województwa konieczny jest dopływ
kapitału finansowego, technologii, środków rzeczowych, siły roboczej, informacji, technologii.
Czynniki te kształtują innowacyjność, kreatywność i przedsiębiorczość.
W warunkach nowej gospodarki, GOW i globalizacji i internacjonalizacji życia gospodarczego
rośnie znaczenie przewagi konkurencyjnej poszczególnych regionów jako potencjalnych miejsc
prowadzenia działalności gospodarczej (Kopycińska D. (red.), 2009, s. 78). Konkurencja
terytorialna obejmuje manipulację atrybutami, podnoszącymi wartość lokalizacyjną terenu,
dostosowująca przestrzeń do rozwijania różnych rodzajów działalności gospodarczej
(Adamowicz A., 2009, s. 9). Konkurencja może mieć charakter środowiskowy (atrakcyjność
walorów przyrody), gospodarczy (gospodarcza atrakcyjność lokalizacji jednostki terytorialnej),
inwestycyjna konkurencyjność (znacząca oferta korzyści zewnętrznych dla podmiotów
gospodarczych.
Bardzo ważnym wyróżnikiem marketingu terytorialnego jest produkt terytorialny, który
wyróżniają cechy odmienne od tradycyjnych produktów znajdujących się na rynku, w tym
(Krzyżanowska K. (red.), 2010, s. 44):





część produktów oferowanych przez samorząd terytorialny jest świadczona nieodpłatnie, zyskiem
jest stan zabezpieczenia bytu mieszkańców,
świadczenie usług poprzez szkoły, placówki służby zdrowia, placówki opiekuńczowychowawcze i inne, które jako usługi publiczne wyróżnia: niematerialność, różnorodność, a
jakość ich zależy od osoby świadczącej usługę, nierozdzielność i nietrwałość,
stan zagospodarowania przestrzennego, infrastruktura techniczna, społeczna i komunalna,
wizerunek danej jednostki terytorialnej, lokalny klimat kultury, przedsiębiorczość mieszkańców,
systemy wartości takie jak otwartość, pozytywne nastawienie, gościnność.
Kreowanie wizerunku, Public Relations i promocja internetowa jako wyraz dobrej
praktyki zarządzania gminą
Silny, wyrazisty wizerunek to ważny atut w uzyskiwaniu przewagi konkurencyjnej.
Pożądany wizerunek osiąga się długo, jest to rezultat strategii kształtowania obrazu gminy, a jej
celem jest zmiana postaw, przekonań oraz decyzji różnych grup adresatów działań danego
środka (Olszewska J., 2000). Wizerunek gminy stanowi całokształt subiektywnych wyobrażeń
rzeczywistości, które wytworzyły się w umysłach ludzkich jako efekt percepcji, oddziaływania
środków masowego przekazu i nieformalnych przekazów informacyjnych (Szromnik A., 2007, s.
134).
Wizerunek gminy posiada określone właściwości, w tym (Szromnik A., 2007, s. 135):
 jest kategorią zindywidualizowaną,
 nie jest stały,
 kształtowany w długim czasie,
 jest cechą złożoną wewnętrznie,
 może zwiększać lub zmniejszać konkurencyjność gminy,
 jego identyfikacja wymaga specjalnych badań marketingowych,
 wizerunek jest nośnikiem charakteru gminy oraz wpływa na decyzje wyboru miejsca
realizacji inwestycji, wypoczynku, zamieszkania,
 pełni funkcję upraszczająca, selekcjonując informacje napływające do ludzkiej
świadomości, które warunkują podjęcie trafnych decyzji,
 porządkuje napływające do ludzkiej świadomości informacje niezbędne do podjęcia
określonych decyzji,
81
porządkuje napływające informacje w spójną całość,
pełni funkcję orientacyjną, bo pozwala dokonywać subiektywnego zróżnicowania
obszarów,
 dzięki zaufaniu, które wynika z pozytywnego obrazu miejsca, możliwa jest redukcja
ryzyka podjęcia nietrafionej decyzji (Markowski T. (red.), 2002).
Odnosząc się do wizerunku można mówić o wizerunku zwykłym, lustrzanym,
pożądanym oraz optymalnym. Wizerunek ten związany jest z tożsamością gminy, który stanowi
kompleksowy obraz, ukształtowany w wyniku długotrwałego działania polegającego na
przekonaniu i upowszechnianiu w otoczeniu jego charakterystycznych cech, właściwości i
funkcji. Jest zbiorem informacji przekazywanych do wszystkich grup odbiorców wewnętrznych i
zewnętrznych w celu uzyskania pożądanego efektu, czyli zbudowania odpowiedniego
wizerunku. Tożsamość terytorium określana jest przez zmienne organiczne, ekonomiczne,
geograficzne, symboliczne (Girard V., 1997, s. 77-78).
Bardzo dobrą praktyką doskonalącą zarządzanie gminą oraz wprowadzanie dobrych praktyk
zarzadzania jest Public Relations (PR).
Po fascynacji reklamą, marketingiem przyszedł czas na inną jakość zarządzania, która
odnosi do kształtowania dobrych relacji z otoczeniem, ze strategicznie ważnymi grupami
otoczenia (Duda A., 2010, s. 15).
Public relations to:
 świadome i planowe oraz ciągłe wysiłki mające na celu ustanowienie i utrzymanie
wzajemnego zrozumienia miedzy dana organizacja a jej otoczeniem (Budziński A., 2001,
s. 10);
 praktyczne działania w ramach public relations to dziedzina sztuki i gałąź nauki
społecznej polegające na analizie tendencji, przewidywaniu ich konsekwencji,
doradztwie, wdrażaniu programów działań, które powinny służyć organizacji i interesowi
ogółu (Black S., 2003, s. 15).
Public relations może pomoc władzom samorządowym w:
 budowaniu pozytywnego wizerunku,
 kształtowaniu świadomości mieszkańców, zwracających przez to uwagę na działania
władz lokalnych,
 zwiększanie poczucia zadowolenia i tożsamości mieszkańców z miejsca zamieszkania,
 budowanie wiarygodności i zwiększanie zaufania do władz samorządowych,
 łagodzenie konfliktów,
 obrona przedsięwzięć, które natrafiły na opór społeczny,
 upowszechnianie zainteresowania określonymi produktami i wspieranie nowych usług,
 oddziaływania na określone grupy docelowe,
 motywowanie personelu,
 utrzymywanie wydatków na promocję ba niskim poziomie- public relations kosztuje
mniej niż inne narzędzia promocji (Krzyżanowska K. (red.), 2010, s. 46).
Efektywną techniką PR jest między innymi sponsoring, którego zaletami są:
 możliwość kreowania ścisłe określonego wizerunku poprzez wybór rodzaju imprezy lub
organizacji,
 selektywność docierania do różnorodnych grup odbiorców,
 możliwość bezpośredniego oddziaływania na docelowe grupy działań promocyjnych.
W celu poprawy jakości zarządzania w gminie można zastosować takie narzędzie jak:
publikacje, materiały audiowizualne, kontakty z prasą, mediami, konferencje prasowe,
organizacja sympozjów, konferencji, udział w targach, pokazach, pokazy wyrobów, imprezy
plenerowe, festyny, działania charytatywne i udział w programach pomocy społecznej.
Bardzo ważnym przejawem dobrych praktyk jest promocja gminy w Internecie. Gminy
posiadają strony internetowe. Jest to nowa forma promocji. Internet umożliwia przekazanie
obrazu, dźwięku, opisu bez ponoszenia zbędnych kosztów i dociera do mieszkańców. Promocja


82
gminy powinna obejmować wszelkie walory, którymi chcemy zainteresować (Wojsk K., 2005, s.
87-88). Internet umożliwia dostęp do zasobów informacyjnych, które mogą być aktualizowane i
archiwizowane. Internet zapewnia kontakt. Ocenia się, że dostęp do informacji i możliwość
reagowania na nią może przyczynić się do wzrostu uczestnictwa i wpływu społeczności
lokalnych na podejmowanie decyzji przez członków społeczności lokalnych. Promocja
internetowa wyposażona jest w takie narzędzia jak: reklama internetowa, promocja sprzedaży,
PR i sponsoring, marketing bezpośredni, marketing w wyszukiwarkach. Przemyślana strategia
gminy pozwoli efektywnie wykorzystać potencjał Internetu
(Glińska E., Florek M.,
Kowalewska A., 2009, s. 145).
Serwis internetowy służy kreowaniu wizerunku gminy, informowaniu, realizacji zadań,
kształtowaniu relacji, integracji użytkowników.
Podsumowanie
Dobre praktyki stanowią przykłady udanych przedsięwzięć oraz rozwiązywania
problemów, które pojawiają się w zarządzaniu organizacjami, w tym gminami. Doświadczenia
organizacji z wdrażania dobrych praktyk mogą być wykorzystywane także przez organizacje
funkcjonujące na terenach o słabym stopniu urbanizacji. Marketing jest narzędziem, które może
być wykorzystane w procesie wdrażania dobrych praktyk zarządzania, jest specyficznym
sposobem myślenia o sukcesie we współczesnym biznesie. W doskonaleniu zarządzania gminą
szczególne miejsce przypada marketingowi terytorialnemu, który stanowi proces społecznokierowniczy, inicjowany przez podmioty komunalne, zmierzający do wykreowania wymiany
wartości z ich partnerami. Na podkreślenie zasługują także takie narzędzia jak kreowanie
wizerunku, Public Relations i promocja internetowa jako wyraz dobrej praktyki zarządzania
gminą.
Silny, wyrazisty wizerunek to ważny atut w uzyskiwaniu przewagi konkurencyjnej.
Pożądany wizerunek osiąga się długo, jest to rezultat strategii kształtowania obrazu gminy, a jej
celem jest zmiana postaw, przekonań oraz decyzji różnych grup adresatów działań danego
środka. Bardzo ważnym przejawem dobrych praktyk jest ponadto promocja gminy w Internecie.
Bibliografia
1.
2.
3.
4.
5.
6.
7.
8.
9.
10.
11.
12.
GILD J.R., WARD S.V., (1994). Place Promotion-the Use of Publicity and Marketing to
Sell Towns and Regions, John Wiley&Sons.
MEFFERED H., MARKETING, (1995). Wydawnictwo PWE, Warszawa.
SZROMNIK A., (2007). Marketing terytorialny. Miasto i region na rynku, Wolters
KluwerPolska, Kraków.
ŁAZARKO K., A. NIEDZIELSKA (red.) (2011). Kreowanie wizerunku miejsca w
koncepcji marketingu terytorialnego, Wyd. Politechniki Częstochowskiej, Częstochowa.
KOPYCIŃSKA D. (red.) (2009). Ekonomiczne problemy funkcjonowania współczesnego
świata, Wyd. Uniwersytet Szczeciński, Szczecin.
ADAMOWICZ A, Konkurencyjność jednostek terytorialnych w skali lokalnej, „Roczniki
Naukowe”, SGGW, Warszawa T. X. Zeszyt 2.
KRZYŻANOWSKA K. (red.) Wizerunek jednostek samorządu terytorialnego, SGGW,
Warszawa 2010.
J. OLSZEWSKA, Wizerunek jako narzędzie tworzenia przewagi strategicznej gminy,
Marketing i Rynek, 2000, nr 11.
MARKOWSKI T. (red.) Marketing terytorialny, Komitet Przestrzennego
Zagospodarowania Kraju PAN, Warszawa 2002.
GIRARD V., (1997). Marketing terytorialny i planowanie strategiczne w” T. Domański
(red.) marketing terytorialny; strategiczne wyzwania dla miast i regionów, Uniwersytet
Łódzki, Łódź
DUDA A., (2010). Public relations miast i regionów, Wyd. Difin, Warszawa.
BUDZIŃSKI A., (2001). Public relations –zarządzanie reputacją firmy, Wyd. Poltext
Warszawa,.
83
13.
14.
15.
BLACK S., (2003). Public relations, Wyd. Oficyna Ekonomiczna , Kraków.
WOJSK K., (2005). Promocja miejscowości, gminy i regionu w Internecie w: Internet w
mojej gminie. Sposoby wykorzystywania technik informatycznych w rozwoju samorządu,
Wyd. Fundacja Wspomagania Wsi, Warszawa.
E. GLIŃSKA, M. FLOREK, A. KOWALEWSKA, (2009). Wizerunek miasta od koncepcji
do wdrożenia, Wyd. Wolter Kluwers Warszawa.
Summary
Management of public sector organizations, especially located in the rural areas is facing many difficulties
resulting in the inability of the organization to achieve its set objectives and also a waste of resources, and various
intangible costs such as loss of reputation. The tools that could be useful in achieving the set objectives and to
complete the tasks are collections of best practices. This paper presents an analysis of a collections of best practices
developed by local governments that are related to territorial marketing.
Gerosios praktikos pavyzdžiai, siekiant tobulinti valsčiaus vadybą silpnai urbanizuotoje teritorijoje
pasitelkus teritorinį marketingą
Santrauka
Vadovauti pelno nesiekiančioms organizacijoms, viešosioms įstaigoms tose vietovėse, kurios yra silpnai
urbanizuotos, nėra lengva. Dažniausiai tokios įstaigos negeba pasiekti nustatytų tikslų, eikvoja išteklius, ar
nematerialųjį turtą. Dažnai praranda reputaciją. Tinkamos priemonės, kurios padeda įvykdyti iškeltas užduotis – tai
gerųjų pavyzdžių rinkiniai. Šiame darbe nagrinėjami gerieji pavyzdžiai, kuriuos sukuria vietos valdžios institucijos,
šie pavyzdžiai susiję su teritoriniu marketingu.
Raktiniai žodžiai: vadovavimas valsčiui, silpnai urbanizuotos teritorijos, gerieji pavyzdžiai.
84
COMMUNE DEVELOPMENT STRATEGY AS A TOOL FOR THE LOCAL
DEVELOPMENT OF RURAL AREAS
Anna Świrska
University of Natural Sciences and Humanities in Siedlce, Poland
Abstract
A Community Development Strategy is an important tool in the hands of local authorities that is used to
assess the current state of the commune and to specify the direction of its development. A Development Strategy
describes the path to established goals as well as the process by which they may be achieved. It also enables
monitoring the progress and correcting deviations from the planned results. It promotes the assessment of
opportunities and threats as well as the strengths and weaknesses of the commune. Thus, it “points the way" toward
development of the commune.
Key words: Local development, development strategy
Introduction
The development of local government units is a long term process, especially in rural
areas which require considerable work. It requires the cooperation of many institutions form
public and private sector, financial sector (see more: Domańska-Szaruga, 2007), and individuals.
Its aim is to improve the quality of life of the residents in a given local government as well as to
change the status quo. Planning and management of local development in municipalities is an
indicator of a new approach to local government that takes into account the conditions of the
market economy as well as institutional changes in recent years. The accession of Poland to the
European Union necessitates adapting structures and local development to European Union
requirements by the use of its considerable committed financial resources. The stipulation for
successful management of local development is the identification of opportunities for and threats
against as well as potential possibilities for development. Governing administrators play a very
important role in local development. They have a range of powers and many tools for
influencing the commune and the local economy to stimulate development (capturing
opportunities and eliminating threats). Their insights on adverse differences that occur on the
economic level in their areas are a stimulus for actions to improve the living conditions of
residents and pro-development activities in their region.
A commune’s development strategy document becomes a very important tool for policies
of change management in that region. It shows trends and specific actions that are necessary to
implement in order to improve the status quo.
The aim of this article is to present Commune Development Strategy as a tool for local
development. The presented foundational elements of the Strategy for Development for one of
the rural Mazowieckie communities, the Suchożebry Commune, indicate the importance of the
pro-development activities undertaken. This strategy encompasses the years 2014-2020.
Local Development and a Development Strategy for the Commune
Local development is a process that aims to improve local commune life. It is controlled
and modified by municipal or county authorities who utilize local factors of development. R.
Brol (Brol, 1996) states that local development is a complex concept, and this complexity is due
to the multiple objectives it must serve and the diversity of activities by which it is shaped.
Hence, local development can be interpreted in three respects (Binecki, Pike, 2003):
I - construction of development strategies in order to formulate a superior vision of the
future,
II - focus on a culture of economic management which can lead to the construction of an
entrepreneurial strategy,
III - and creation of land-use planning strategies.
Discussing local development exposes its multi-level aspect. It runs at the same time,
though with unequal intensity, on many levels - economic, social, spatial, cultural, political and
ecological (Sekula, 2005).
85
Although today strategic planning in local communities is already widely used, it is a
field of knowledge that is still developing and literature on the topic is sparse. In a significant
way, the development of strategic planning determines the quality of territorial management, and
this, in turn, determines the pace of development of the various territorial systems and states and
even interstate systems. Unfortunately, strategic planning in local government units faces many
challenges. These problems relate mostly to the diagnosis and prognosis of the state of local
government, key elements of its environment, strategic decisions, the scope of objectives and
strategic tasks, the elements of a system for implementing strategy and links between those
elements, as well as a public consultation and the interpretation and evaluation of its results
(Sztando, 2011).
A strategy of commune development is a multi-year plan based on the commune’s vision
for development; it is a description of the most significant problems that could interfere with
development as well as the opportunities and possibilities that may emerge for the commune.
Development strategy and its effective implementation depends on the interests of local
authorities of society needs and the desire to create decent living conditions for citizens. Among
the methods of local development strategy formulating are: the method of exploration
conference, the business plan method, social and expert method, the method of structural
evaluation, method of scenarios, a political method. These methods use the following
techniques: survey form, ratio analysis, brainstorming, panel discussions and negotiations
(Mirończuk, 2008).
According to Ziolkowski, any development strategy should be characterized by the
following criteria (Ziolkowski 2000):
- A long time frame, both from the point of view of time needed to perform certain
actions (e.g. construction of a particular object) and the adverse effects of this title. Some actions
taken can yield results only after a long period of time.
- A concentration of actions and the financial resources relative to a limited number of
development goals (prioritized from the commune’s point of view); in many instances it a case
of choosing "the most urgent of the urgent" objectives and tasks to be implemented,
- The necessity of making many concrete decisions within a specific time frame;
decisions must be mutually supportive creating a coherent and consistent system,
- A wide-range of analytical, conceptual and decision-making activities – from the setting
of goals and necessary tasks and the completion of those goals by allocating tangible financial
resources for their implementation, to the specific activities necessary in enforcing goals.
A commune development strategy document is not mandatory, but its content is a tool to
effective commune management. Boris (1999) lists seven reasons for the creation of a commune
development strategy:
1. Plans the future over a several-year time perspective.
2. Links various spheres of the community together.
3. Describes conduits to the goals and the process by which structures for partnership are
formed.
4. Allows for the monitoring of progress and correcting of deviations from planned
results.
5. Promotes the assessment of opportunities and threats as well as the strengths and
weaknesses of the commune.
6. Allows for the effective management of resources belonging to the commune.
7. Represents an instrument for long-term management as it brings an element of
continuity to the implementation efforts of commune authorities (regardless of changing political
powers).
These arguments, which are also characteristics of the strategy, encourage commune
authorities to eagerly adopt it though it is merely an optional planning document.
86
Strategy of the Suchożebry Commune as a Tool for Development of the Rural Area.
The Suchożebry Commune is located in the eastern part of the Mazowieckie Province in
the county of Siedlce. It is 100 km from Warsaw, 15 km from Siedlce and 110 km from the
Belarus/Poland border city of Terespol. In the immediate vicinity, there are also other urban
centers such as Sokołów Podlaski, Łosice, Łuków and Węgrów.
1. Fig. Location of the Suchożebry Commune in the Mazowieckie Province
Source: bip.suchozebry.pl
The commune consists of 18 villages. The surface area of the commune is 101 km² and it
has a population of 4,764 inhabitants (47 people/km2).
The Suchożebry Commune is a rural commune characterized by agriculture. The total
area of the commune is 10.071 hectares, of which more than 70% is utilized for agriculture and
nearly 60% is arable land.
The district has a well-developed technical infrastructure, in which further modernization
to improve the quality of life for residents and creating favorable conditions for the development
of entrepreneurship, tourism and recreation is one of its priority tasks. A well developed and well
maintained technical, transport and telecommunications infrastructure is an important element in
the further development of the rural area that is the Commune Suchożebry.
Implementation of the Strategy for the Development of Municipal Suchożebry was
developed for the years 2014 - 2020, which refers to a period of programming of European
resource assistance stemming from structural funds. It consists of two parts:
Part 1 - Description of the existing situation (diagnosis of municipalities) and the current
and future problems and development opportunities (SWOT analysis).
Part 2 – Endeavours that must be taken to ensure the development of the commune.
In addition, the document contains information about the implementation, monitoring and
evaluation of activities undertaken within the framework of the strategic objectives of the
commune. Thus, the strategy document allows for an assessment of the tasks being carried out
and verifies their compliance with the written plan.
The strategy is composed of a number of detailed analyses that aim to improve the
quality of life of its residents, thus contributing to the competitiveness of the commune. These
elements include:
• the opinion of residents regarding the current state of socio-technical infrastructure and
quality of life in the commune,
• SWOT analysis of the commune,
• the mission of the commune,
• and areas of the implementation of the strategy.
87
When analyzing the starting point (the current situation, before the formulation of a
strategy) the following characteristics of the Suchożebry Commune are noticeable:
• a large number of municipal investments carried out by the municipal authorities. To a
large extent, they decide the development of the local commune. Comparing the number of
investments undertaken in the Suchożebry Commune to other investments undertaken
throughout municipalities of Siedlce county, Suchożebry takes first place. In the Mazowieckie
province – Suchożebry investments take 10th place. It should be noted that the efficiency of
municipal authorities as well as their effectiveness in raising EU funds are crucial to the
development of the rural area.
• the formation of business entities that initiate enterprises at their own expense.
Unfortunately, many of these close after only a short period of time. Businesses in the commune
regrettably encounter a number of problems. One of these is a lack of demand for services
provided by the company. In addition, important factors that inhibit the formation and
development of entrepreneurship are the lack of economic knowledge on the subject of running a
business as well as changes in the law. The problems of selling and distributing goods became a
barrier along with the progressive impoverishment of the people and their subsequent reluctance
to take risks.
• budget expenditures of the Suchożebry commune in 2012 amounted to 2,957 zł per
capita in contrast to 3,275 zł per capita in 2009. Investment expenditures in 2012 amounted to
3,534,675 zł, which is 742 zł per capita. In 2009, investment expenditures amounted to
2,641,902 zł, which is 556 zł per capita. At the end of the four year period, the municipal budget
investment expenditures increased by 186 zł per capita and represent 25.09% of total
expenditures.
An analysis of this information allows us to concur that local authorities care about the
development of the commune. An increase in investments and capital expenditures serves to
increase the attractiveness of the commune, has a positive impact on its further development, and
improves the standard of living in the municipal area.
A SWOT analysis, which is a very important element of any Municipal Development
Strategy, notes the strengths and weaknesses as well as the opportunities and threats standing
before the Suchożebry Commune. The analysis was enriched by information collected in
questionnaires from commune residents and was conducted in four areas of the commune - the
economic sphere, the social sphere, civil life, and external relations. The research results address
the most important social problems and needs which include the low quality and standard of
municipal roads, the underdeveloped system of public transport, the limited access to the Internet
for some residents of the commune, no leisure activity prospects for young people nor cultural
activities for residents, the deteriorating state of the water supply system, and the lack of support
for the development of entrepreneurship.
Development Strategy in its conceptual stages has been developed with a very strict
logical structure: mission, strategic objectives, operational objectives, and actions.
The mission of the commune posed a test at the highest level for a synthetic presentation
of the main ideas of the strategy. In the construction of the commune’s mission, key elements
were defined which according to local authorities and residents were important from the
perspective of commune development and raising the level of commune attractiveness and
competitiveness. These were:
• making use of commune resources, including natural resources, while ensuring their
protection,
• relying on the activity and entrepreneurship of its residents,
• caring for the residents of the commune by structuring adequate living conditions,
• supporting the changes taking place in agriculture.
A diagnosis of the current situation and a SWOT analysis assessed the current situation
of the commune (economic and social) and indicated the main areas of commune activity. Key
areas of anticipated commune intervention were grouped into four strategic areas. Within each
88
strategic area, a strategic objective was formulated that described the main direction of
intervention within the given area.
Area I - Economic Development
Area II - Residents
Area III - Protection and Development of the Natural and Cultural Environment
Area IV – Implementation of IT Solutions and Promotional Advertisement of the
Commune
Records of the strategic objective will be realized through operational objectives, or the
breakdown and details of the strategic objective.
The operational objectives translate to concrete actions that are specific characteristics of
the kinds of proposed tasks that must be implemented.
The lowest level in the planning structure are tasks that are no longer part of the strategy,
but are the direct tool in the implementation of actions, operational objectives as well as
strategic goals and the mission of the commune.
MISSION OF THE COMMUNE:
Suchożebry Commune seeks to improve the quality of life of residents
through balanced social and economic development
utilizing the proximity of Siedlce and its environmental advantages
I. ECONOMIC DEVELOPMENT
II. RESIDENTS
Creating favourable conditions in the commune
for entrepreneurial development leading to the
creation of new jobs and supporting processes
of agricultural restructuring
Ensuring a high standard of living for the
residents of the commune
Operational Objective II.1: Providing a wide range
of educational, cultural, and recreational-sports
opportunities
Operational Objective II.2: Stimulating social
activity
Operational Objective II.3: Improving the quality of
public transport
Operational Objective II.4: Construction and
modernization of road infrastructure
Operational Objective I.1: Development of
economic activities based on local resources
Operational Objective I.2: Modern agriculture and
multifunctional development of rural areas
Operational Objective I.3: Unemployment
countermeasures and social policy
III. PROTECTION AND DEVELOPMENT OF
THE NATURAL AND CULTURAL
ENVIRONMENT
IV. IMPLEMENTATION OF IT SOLUTIONS
AND PROMOTIONAL ADVERTISEMENT OF
THE COMMUNE
Preservation of the advantages of the natural and
cultural environment
Development of an information society as well as
increased activity of the commune in attracting
external funding
Operational Objective IV.1:Improving accessibility
to computer services and the ability to use modern
communication including the Internet
Operational Objective IV.2: Promotional
advertisement of the commune and cooperation
with other counties
Operational Objective IV.3: Modern and efficient
management of the commune
Operational Objective III.1 Ordering the watersewage and waste management enterprises
Operational Objective III.2: Preservation of the
natural and historic resources of the commune
Operational Objective III.3: Raising
environmental awareness in residents
Scheme 1. Structure of the Development Strategy
Source: Strategy of Development of the Suchożebry Commune from 2014-2020
89
The last part of the Strategy of Development for the Suchożebry Commune is setting up a
control system to analyze the effects of implementing the Strategy. Monitoring will be
implemented in all areas of operational objectives and actions and will cover in particular:
e Strategy,
A very important tool in monitoring was the indicators analysis. It refers to the tangible
and immediate effects of endeavors that the commune will implement within individual
operational objectives. Indicators were classified according to four main groups divided into
strategic areas, and then to each operational objective was assigned a set of indicators.
Such a Development Strategy design is an important source of information on the
commune’s economic and social situation and indicates the direction of development and ways
to control implemented measures.
Conclusions
Management of local development is a very complex concept. It is determined by a
number of factors and limited by a wide range of barriers. Commune Development Strategy is an
important tool in the hands of local authorities that is used to assess the current situation of the
commune and to indicate the directions of its development. Development Strategy describes the
conduit to set goals and the process to achieving those goals. It also allows for progress to be
monitored and deviations from planned results to be corrected. It promotes the assessment of
opportunities and threats, as well as the strengths and weaknesses of the commune. Thus, it
"points the way" toward the development of the commune.
The Suchożebry Municipal Development Strategy has been built in accordance with
substantive requirements and its contents allow authorities to take concrete pro-development
actions. Designation of the areas of activity (i.e. strategic and operational areas) establishes
priorities and the sequence in which tasks are to be performed in order to improve the socioeconomic infrastructure of the commune.
A Strategy of Development does not preempt or determine the development of the
commune, but is a tool that makes the systematization of activities possible. It also enables the
achievement of set development goals.
Bibliography
1.
2.
3.
4.
5.
6.
7.
BROL R., Rozwój lokalny – nowa logika rozwoju gospodarczego, [in:] Gospodarka lokalna
w teorii i praktyce, [ed.] M. Obrębalski, Wyd. AE, Wrocław, 1996, p. 11.
BINECKI J, SZCZUPAK B, (2003). Strategiczne myślenie o przyszłości gminy, Wyd. AE,
Katowice.
MIROŃCZUK A., (2008). Zarządzanie strategiczne rozwojem obszarów wiejskich, [in:]
Zarządzanie finansami lokalnymi a rozwój obszarów wiejskich, ed. A. Kożuch, W.
Zaremba, Kraków, p. 73
SEKUŁA A., (2005). Bariery rozwoju lokalnego, Samorząd terytorialny w zintegrowanej
Europie, [ed.] B. Filipiak, A. Szewczuk, Z. Zychowicz, Zeszyty naukowe nr 401,
Uniwersytet Szczeciński, Szczecin, p. 587-600.
SZTANDO A., (2011). Istota i funkcje samorządowego planowania strategicznego w
regionie, Problemy rozwoju regionalnego, [ed.] Brol R., Raszkowski A., Prace Naukowe
Uniwersytetu Ekonomicznego we Wrocławiu No. 180, Wydawnictwo Uniwersytetu
Ekonomicznego we Wrocławiu, Wrocław, p. 45-55.
DOMAŃSKA-SZARUGA B (2007). Rola banków spółdzielczych w rozwoju małych i
średnich przedsiębiorstw w regionie, Fundacja Rozwoju Rachunkowości w Polsce,
Warszawa, p. 87 and next.
ZIÓŁKOWSKI M., (2000). Proces formułowania strategii rozwoju gminy, Warszawa:
Instytut Przedsiębiorczości i Samorządności, p.14.
90
8.
9.
MIŁASZEWSKI R., (1999). Programowanie ekorozwoju gmin, (in:) Strategia zarządzania
środowiskowego w przedsiębiorstwie i gminie, Poznań-Białystok.
Strategia Rozwoju Gminy Suchożebry 2014-2020.
Bendruomenių plėtros strategija kaip priemonė kaimo vietovių vystymuisi
Santrauka
Bendruomenių plėtros strategija yra svarbus įrankis, vietinės valdžios insitucijų rankose, kuris gali būti
naudojamas vertinti bendruomenę ir nurodyti plėtros kryptį. Plėtros strategija apibūdina nustatytų tikslų kryptį, taip
pat procesus kuriuos galima pasiekti ją įgyvendinant. Taip pat suteikiama galimybė atlikti pažangos monitoringą ir
pastebėti nuokrypį nuo planuotų rezultatų, be to galima nustatyti galimybes ir grėsmes, stipriąsias ir silpnąsias
bendruomenių puses. Taigi, tai “nurodo kelią” bendruomenių vystymuisi.
Raktiniai žodžiai: vietinis vystymąsis, plėtros strategija
91
PROJEKTAS „KUPIŠKIO DVARŲ ROMANTIKA“
Indrė Baltrūnaitė, Laura Zimnickaitė
Aleksandro Stulginskio universiteteas
Kupiškio rajono vietos veiklos grupei paskelbus konkursą paraiškoms teikti pagal
„Kupiškio rajono integruota 2007–2013 m. vietos plėtros strategija gyvenimo kokybei kaime
gerinti“, strategijos II prioriteto “ Pilietiškumo ir tautiškumo ugdymas bei partnerystės ir
bendruomeniškumo skatinimas”, išanalizavus problemą ir galimybes ją spręsti buvo sušauktas
Kupiškio rajono savivaldybės, dvarų atstovų, bendruomeninių asociacijos ir turizmo ir verslo
informacijos centro darbuotojų, bei kitų atstovų susitikimas. Susitikime svarstyta ir diskutuota
galimybė panaudoti turimus istorinius-kultūrinius išteklius (dvarus). Sulaukta didelio pritarimo
iš kaimo bendruomenių. Pasak jų, ištekliai yra galimybė skatinti bendradarbiavimą, plėtoti
turizmą bei puoselėti krašto istorinį paveldą. Bendru sutarimu nuspręsta, kad centras turėtų
teikti paraišką „Kupiškio dvarų romantika“ projektui finansuoti. Įgyvendintas projektas
paskatintų alternatyvių turizmo verslų kaimo vietovėje vystymąsi.
Kupiškio turizmo informacijos centras (TVIC) siekia aktyviai dalyvauti ir
bendradarbiauti su kaimo bendruomenėmis kuriant įvairius turistinius maršrutus, ruošiant
lankstinukus ir kitą reikalingą informaciją atvykstančiam turistui. Bendradarbiavimo patirtis
labai svarbi ruošiant informacinę medžiagą įvairiems leidiniams, maršrutams.
Įgyvendinus šį projektą buvo sudarytas turistinis maršrutas, į kurį įtraukti – Adomynės,
Salamiesčio, Noriūnų, Antašavos ir Palėvenės dvarai. Prie kiekvieno dvaro pastatytas stendas
suteiktiantis informaciją lankytojui, apie dvaro istoriją, svarbias datas ar įvykius. Stenduose
pateikiami žemėlapiai žymintys kitus dvarus, bei šalia lankytinus turistinius objektus vietovėje.
(žr. 2 pav.)
2 pav. Dvarų maršruto žemėlapis
1 pav. Projekto logotipas
Projekto metu buvo sukurtas logotipas kaip projekto ženklas kuris atskleistų dvarų
istoriją ar jiems būdingas detales tam laikmečiui ar vietovei. (žr. 1 pav.) Šis logotipas žymi ir
lankstinuką skirtą turistui. Dvaruose įsigyti rūbai, kurie atspindi skirtingus dvariškių luomus,
stilių, to laikmečio madą. Projekto metu buvo nupirkti 5 damų rūbai, 2 ponų rūbai, 3 tarnų ir
patarnautojų rūbai, siekiant sudominti lankytojus. Viso įsigyta 10 komplektų rūbų – 3 vyriški, 7
moteriški. Rūbai pasiūti pritaikant kiekvieno dvaro istoriją tam laikmečiui būdingas detales. (žr.
3 pav.) Žvelgiant į ateitį tikimasi, kad dvaro rūbai tarnaus ne vieną renginį kurių metu bus
pristatomi senieji dvaro papročiai.
Teikiant paslaugas, o ypač sudarant maršrutus ir juos pristatant buvo labai svarbu
profesionalaus gido paslaugos. Įgyvendinant projektą Kupiškio rajone nebuvo nei vieno asmens
teikiančio gido paslaugas, tačiau šio projekto metu buvo apmokyti du bendruomenės nariai, kurie
gavo kvalifikaciją teikti gido paslaugas rajone.
Pastačius informacinius stendus prie dvarų buvo surengtas turistinio maršruto
pristatymas, kuriame dalyvavo vietos žurnalistai, aplinkinių bendruomenių pirmininkai, turizmo
centro atstovai. Turistinio maršruto metu vykstama prie kiekvieno dvaro, apžiūrima stenduose
pateikta informacija, pristatoma dvaro istorija, ypatumai. Nurodomos artimiausios lankytinos
vietos. Maršruto pristatymo metu atvykstančiuosius pasitinka vietiniai gidai apsirėdę to dvaro
istorijai būdingais dvaro rūbais pristatydami dvarų gyvenimu dvelkiančią istoriją.
92
Taip pat projekto įgyvendinimo metu buvo suorganizuota dienos stovykla. Stovykla vyko
Adomynės dvare. Stovyklos vedantysis ir jam talkinantys, dėvi dvaro rūbus, siekiant
supažindinti ir perteikti tų dienų dvariškių gyvenimo kultūrą. Dalyviai visos stovyklos metu
supažindinami su sukurtu dvarų maršrutu, aptariama dvarų istorija. Taip pat stovykloje
klausomasi paskaitos „Iš praeities aš mokausi“. Stovyklos metu gaminama ir ragaujama tik
Adomynės kraštui žinomų bandelių, kurios kaip istorija atskleidžia to meto dvarų gyvavimo
laikotarpį. (žr. 3–4 pav.)
Įgyvendinus projektą buvo suorganizuotas baigiamasis renginys, kurio metu dalyvavo
svečiai iš kitų bendruomenių, ir kt. Renginio dalyvius nuotaikingai nusiteikę pasitiko
Salamiesčio kapela, nuotaikingą dvariškių gyvenimą suvaidino Adomynės bendruomenė. Buvo
pristatytos visos projekto metu įgyvendintos veiklos, vyko šventinis dvaro rūbų pristatymas,
buvo suteikta galimybė atvykusiam svečiui pasijusti tikru dvariškiu įsiamžinant su dvaro rūbais.
Visi projekto renginiai siejami su dvarų tematika, kad būtų perteikiama tų dienų dvasia,
istorija ir prisiminimai. Dvaro rūbai tarnauja ir tarnaus ne tik projekto pristatomų renginių metu,
jie bus dėvimi organizuojant ekskursijas, stovyklas, foto sesijas. Gidams pristatant ir
supažindinant turistus su maršrutu, rengiant įvairias šventes dvaruose kurių didžioji dalis yra
tapusiomis jau kasmetinėmis šventėmis.
Akimirkos iš projekto „Kupiškio dvarų romantika“
Aprašymas
Nuotrauka
Projekto metu įsigyti drabužiai.
Turistai
lankydamiesi
po
Kupiškio dvarus gali patirti
viską patys vilkėdami specialius
to laikotarpio drabužius.
3 pav. Adomynės kaimo bendruomenės nariai su
dvariškių rūbais
Pagal projektą vasarą vykdomos
vaikų stovyklos pavadinimu „Iš
praeities aš mokausi“. Stovyklautojai
gamina,
žaidžia
žaidimus, gyvena dvaruose.
4 pav. Stovyklos „Iš praeities aš mokausi“ dalyviai
Parengta pagal projekto „Kupiškio dvarų romantika“ paraiškos medžiagą .
www.info.kupiskis.lt/2013/09/23/1932/
93
VIETOS PRODUKTŲ UŽSAKYMO CENTRO KŪRIMAS
Edita Buoželytė, Gintarė Česonytė
Aleksandro Stulginskio universitetas
Sveika gyvensena – žmogaus gyvenimo ir egzistavimo pamatas. Kiekvienas žmogus
svajoja būti sveikas, energingas bei veiklus. Sveiką gyvenseną svarbu propaguoti ne tik mieste,
bet ir kaime. Kiekviena vietovė siekia didinti užimtumą, plėtoti naujas verslo idėjas, kurios
pagerina ne tik ekonominę bet ir socialinę padėtį, o Druskininkų savivaldybės Viečiūnų kaimo
bendruomeninė organizacija „Versmė“ kartu su Švendubrės kaimo gyventojais sugalvojo
įgyvendinti vietos produktų užsakymo centro kūrimo projektą. Įgyvendinti šį projektą paskatino
ne tik sveika gyvensena, bet ir tai, kad iki šiol neišnaudojama labai palanki Druskininkų
savivaldybės kaimiškų vietovių vystymuisi aplinkybė – kurorto kaimynystė. Dauguma vietos
gyventojų bijo arba tiesiog neįsitraukia į turizmo paslaugų teikimą, neatsiranda galimybių bei
žmonių, kurie būtų suinteresuoti pasiūlyti naujų ir įdomių paslaugų atvykstantiems svečiams į
Druskininkų kurortą. „Vietos produktų užsakymo centras“ tai idėja ir galimybė kaimo
gyventojams įsitraukti į naują veiklą bei vystyti savo gyvenamosios vietos konkurencinius
pranašumus.
„Vietos produktų užsakymo centro kūrimas“ projektą finansavo Druskininkų vietos
veiklos grupė pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos IV krypties priemonę
„LEADER metodo įgyvendinimas. Net 20 proc. prie projekto savanorišku darbu prisidėjo ir
patys gyventojai. Pagrindinis šio projekto tikslas – paskatinti Viečiūnų ir Švendubrės kaimo
gyventojus gaminti sveiką produkciją ir ugdyti verslumą. Pagrindiniai projekto uždaviniai:
suformuoti materialinę bazę vietos produktų pristatymams organizuoti; apmokyti kaimo
gyventojus (100 gyventojų) kaip auginti sveiką produkciją; paskatinti vietos gyventojus teikti
sveiką produkciją; suformuoti Viečiūnų ir Švendubrės bendruomenių siūlomų produktų
asortimentą; pristatyti bendruomenių ir kaimo gyventojų teikiamus produktus Druskininkų
gyventojams ir svečiams.
Vietos produktų užsakymo centro kūrimas buvo grindžiamas rinkos ir gyventojų
poreikiais: palyginti menkomis kaimo gyventojų pajamomis, iš kurių gyventojai apskritai neturi
darbo. Gyventojų ir bendruomenių įsitraukimas į vietos produktų ir paslaugų realizavimą –
galimybė spręsti menko užimtumo, nepakankamo dydžio pajamų problemas. Svarbu gyventojus
paskatinti įsitraukti į paslaugų teikimą, suteikti žinių kaip auginti sveiką produkciją. Projekto
vykdymui svarbi aplinkybė – miesto gyventojų susidomėjimas sveika gyvensena ir mityba, vis
labiau auga ekologinių produktų vartojimas. Pastebima, kad gyventojai ieško geros kokybės
maisto produktų.
Kaimo gyventojams belieka tuo pasinaudoti ir Druskininkų gyventojams bei kurorto
svečiams pasiūlyti kokybiškų žemės ūkio produktų, užaugintų vietos gyventojų daržuose, taip
pat „sveikuoliškų produktų“ – žaliųjų kokteilių, šviežiai spaustų sulčių, iš vietos augalų
pagamintų aliejų ir kt. Taip pat yra siūloma produktų, pagamintų iš laukuose surinktos
ekologiškos žaliavos – įvairių žolelių, uogų. Šio projekto metu Druskininkų vietos veiklos
grupės iniciatyva buvo inicijuojami susitikimai su vietos gyventojais, atliktos Druskininkų
miesto gyventojų – potencialių vartotojų apklausos, asmenų, gerai žinančių vietos situaciją
(ekspertų) apklausos. Tokiu metodu buvo nustatyta, kad gyventojams trūksta sveikos
produkcijos paslaugų ir kad ūkininkai gali ir nori realizuoti savo užaugintas daržoves, vaisius,
surinktas žoleles. Viečiūnų ir Švendubrės kaimo bendruomenės, aktyviai dalyvavo diskusijose,
susipažino su visais apklausų rezultatais, buvo užtikrinti ir patenkinti planuojamos ir jau
įgyvendintos idėjos sėkme. Vietos produktų užsakymo centro projekto įgyvendinimas vyko šiais
etapais:
94
Bendruomenių
susitikimų
metu, rudenėlio ir kitose šventėse
buvo
pristatomas
projektas,
pardavinėjamos sultys, kokteiliai iš
šviežių, gyventojų užaugintų ir
surinktų daržovių bei žalumynų.
Kiekvienas galėjo paragauti ir
įvertinti projekto įgyvendinimo
sėkmę ir naudą.
Nors šis projektas buvo tik
bandomojo
pobūdžio,
tačiau
tolimesnę atsakomybę už jo
tęstinumą prisiėmė Viečiūnų kaimo
bendruomenė „Versmė“. Įsigyta
įranga: tai nerūdijančio plieno
stalai,
šaldiklis,
šaldytuvas,
lėtaeigės sulčiaspaudės, greitaeigiai
smulkintuvai, vaisių ir daržovių
1 pav. Projekto įgyvendinimo etapų schema
džiovintuvas, distiliavimo aparatas,
svarstyklės,
tara
produkcijos
išvežiojimui. Už įrangos tinkamą naudojimą atsakingi bendruomenės nariai. Toliau yra
bendradarbiaujama su vietos produktų tiekėjais bus organizuojama ir plečiama veikla siekiant
generuoti lėšas ir skatinti kaimo gyventojų bei bendruomenių verslumą. Vietos gyventojams yra
pateikiama informacija apie tolimesnes galimybes įsitraukti į vietos produktų auginimą ir
realizavimą.
Įgyvendinus projektą buvo atidarytos
produktų pristatymo vietos, suformuotas
pagrindinis Viečiūnų ir Švendubrės kaimo
gyventojų siūlomų produktų paketas,
apmokyti
kaimo
gyventojai
sveikos
produkcijos auginimo, į vietos produtų
teikimą įtrauktos 2 bendruomenės ir 10
kaimo gyventojų, apie tiekiamą produkciją
informuota
15
proc.
Druskininkų
kaimiškosios teritorijos gyventojų ir svečių.
Sukurti
lankstinukai,
kurie
kviečia
gyventojus įsitraukti ir prisidėti prie vietos
produktų užsakymo centro veiklos, siekiama
surasti daugiau ūkininkų, kurie sutiktų
2 pav. Bendruomenių saskrydyje
bendradarbiauti
ir
tiekti
žaliavinius
pristatomas projektas „Vietos produktų
produktus. Įgyvendinus projektą sukurta
užsakymo centro kūrimas“
nauja galimybė realizuoti užaugintus
produktus naudojant trumpąsias maisto tiekimo grandines bei stiprinti ir vystyti savo
gyvenamosios vietovės tiek socialinę tiek ekonominę padėtį. „Vietos produktų užsakymo
centras“ gerosios praktikos pavyzdys, kuris skatina kaimo gyventojus labiau įsitraukti ne tik į
bendruomeninę veiklą, bet ir sukurti žemės ūkio produktų pridėtinę vertę.
Informacija kontaktams:
Viečiūnų kaimo bendruomenės „Versmė“ pirmininkė Jolita Miliauskienė
95
BENDRUOMENĖS INICIATYVOS KIDULIŲ SOCIALINEI INFRASTRUKTŪRAI
KURTI
Tautvydas Česnaitis
Aleksandro Stulginskio universitetas
Vaizdingame kairiąjame Nemuno krante, 25 kilometrai nuo Šakių, priešais Jurbarką
įsikūrę Kiduliai. Miestelį sudaro susijungę keli kaimai: Kiduliai, Kukarskė, Judriai, Šiaudinė ir
Kaimelis. Visoje Kidulių seniūnijoje gyvena apie 2650 žmonių, pačiuose Kiduliuose apie 360.
Šios vietovės, besitęsiančios panemunėmis 3 km., yra pačiame Nemuno slėnio pakilime. Smalsų
pakeleivį čia sudomins senieji dvaro rūmai, raudonplytis senojo sandėlio – ,,špykerės” – mūras,
1860 metais statyta medinė Kaimelio bažnyčia ir joje esantis M. K. Čiurlionio tapytas
paveikslas.
Kidulių bendruomeninė organizacija įsikūrė 2008 metais. Bendruomenę sudaro 55 nariai,
šis skaičius kasmet nežymiai keičiasi. Palyginus su daugeliu kitų bendruomenių Šakių rajone
Kidulių bendruomenė dar jauna. Kidulių bendruomenė organizuoja kasmet švenčiamą šventę –
Aukšlines. Renginys, privilioja žvejus ir smalsuolius iš abiejų Nemuno pusių. Šventė skirta ne
tik senoms Kidulių krašto žvejų tradicijoms atminti, bet ir bendruomenei suvienyti, kartu
pasilinksminti, su svečiais pabūti. Šventė, kaip ir daugelis kitų Kiduliuose švenčiamų švenčių,
vyksta „Prisiminimų parke“, kuriame jau gerą dešimtmetį poilsiauja ne tik vietiniai, bet ir anapus
upės gyvenantys jurbarkiečiai. Pagrindinis Aukšlinių šventės akcentas – žvejų mėgėjų varžybos,
kuriose kasmet dalyvauja nuo 15 iki 40 žvejų, kurie pagauna nuo 17 iki 20 kg. aukšlių. Į šventę
būna pakviesta keletas žinomesnių dainininkų, taip pat kasmet atsiranda nors vienas seniūnijos
gyventojas norintis pademonstruoti savo muzikinius gabumus scenoje. Šventėje dalyvauja
atstovai ir iš kitų bendruomenių, save pristato ir į kitus pasižiūri. Labai svarbu, kad „Aukšlinėse“
kiekvienas žmogus, tiek suauges, tiek vaikas, gali aktyviai dalyvauti ir būti apdovanotas už tam
tikros užduoties, kurios dažniausiai būna susijusios su jėga, ištverme, taiklumu ir pan., puikų
atlikimą. Aukšlių valymo varžytuvės, maišų nuo valties iki finišo nešimas, lipimas į stulpą,
žvejyba dubeny priverčia ne tik išbandyti jėgas, bet ir atlaikyti palaikymo komandų šūksnius.
Apdovanojimai dažniausiai būna simboliniai, tačiau autentiški, rankų darbo iš medžio išdrožti
medaliai su „Aukšlinių“ ženklu.
Kitos Kiduliuose labiau žinomos šventės yra Naujieji metai, Užgavėnės, Joninės, bei
Šv. Roko atlaidai. Jos nepritraukia tiek daug žmonių iš aplinkinių miestų kaip „Aukšlinės“, bet
kiduliečiai visada susirenka, būna linksma. Kidulių bendruomenė taip pat organizuoja visuotines
talkas: tvarko bendruomenės parką, mokyklos teritoriją, pakeles, kapines. Talkos vyksta keliskart
per metus. Nors daugiausiai dalyvauja mokyklinio amžiaus gyventojų, kasmet atsiranda nemažai
norinčių padėti ir suaugusių.
Kidulių bendruomenė turi daug rėmėjų (seniūnija, ūkininkai, savanoriai). Žmonės mato
Kidulių bendruomenės veiklos rezultatus ir pakankamai geranoriškai remia jos organizuojamus
renginius. Bendruomenininkai taip pat stengiasi pinigų „užsidirbti“ patys siūlydami paslaugas ir
sudarydami sąlygas užsidirbti bendruomenės nariui. Bendruomenės nariai stengiasi racionaliai
panaudoti įsigytą techniką, pjaunama veja ne tik aplink bendruomenės centrą bet ir kitur. Kidulių
seniūnijoje galima pasamdyti bendruomenės paskirtą asmenį, kuris nupjautų žolę sodyboje.
Seniūnija „Prisiminimų parko“, esančio Kidulių pakraštyje prie pat Nemuno, naudojimo teises
yra perleidusi bendruomenei. Parką be atlygio tvarko vietos gyventojas. Parke galima apsilankyti
bet kuriuo paros metu, leisti laiką pagal savo išmonę. Nors „Prisiminimų parke“ yra daug iš
medžių masyvų padarytų užuovėjų pasisėdejimams, ten taip pat galima užsiimti įvairia fizine
veikla, kaip begiojimas, mankšta ant skersinio, vaikai gali ir pasisupti. Dėka didelio parko ploto
ir išplanavimo į parką galima privažiuoti automobiliais ir rasti daug vietų jiems pasistatyti.
Nuo 2014 m. gegužės mėnesio Kidulių bendruomenėje pradėtas vykdyti projektas
„Atvira jaunimo erdvė“. Bendruomenės centro vieta yra geografiškai palankioje vietoje – prie
mokyklos ir stadiono, tad jaunimas gali leisti laiką ne tik centre, bet ir lauke žaisti krepšinį,
futbolą ar užsiimti kita fizine, oriantacine veikla. Centre jau stovi teniso stalas, gali susirinkti
96
jaunimas pažaisti satlo tenisą, pabendrauti, pažaisti stalo žaidimus. Jauni žmonės yra kviečiami
padėti organizuoti šventes, arba dalyvauti jose atliekant tam tikrą vaidmenį, pavyzdžiui, rungčių
teisėjų ar tvarkos prižiūrėtojų. Taip bendruomenė suteikia jaunimui galimybę reikštis ir jaustis
reikalingais, ugdo jų savivertę ir atsakomybės jausmą.
Informacija kontaktams:
Kidulių bendruomenės centras
Nemuno g. 51, Kiduliai, Šakių r.
97
PAGĖGIŲ IR JURBARKO KRAŠTO KAIMO GYVENTOJŲ VERSLUMO UGDYMAS
ATGAIVINANT IR KOMERCIALIZUOJANT MAŽOSIOS LIETUVOS REGIONO
PAVELDĄ
Bartas Giedraitis
Vietos veiklos grupė „Pagėgių kraštas“
Ūkinės veiklos iniciavimas kaimo bendruomenėse yra svarbi veikla, siekiant kaimo
plėtros darnumo. Vilkyškių ir aplinkinių kaimo vietovių bendruomenės tokią veiklą plėtoja jau
kelinti metai. Vilkyškių bendruomenė, bendradarbiaujant dar kelioms bendruomenėms, jau 2011
metais pradėjo vaistažolių verslą. Per kelis metus ši veikla tapo apčiuopiama, produktas
atpažįstamas, vyksta sėkminga veikla. Siekiant įtraukti kuo daugiau vietos gyventojų į šią veiklą,
ugdyti naują supratimą, Pagėgių sav. vietos veiklos grupė „Pagėgių kraštas“ kartu su Jurbarko r.
vietos veiklos grupe „Nemunas“ nuo 2013 metų pavasario įgyvendina tarpteritorinį projektą
„Pagėgių ir Jurbarko krašto kaimo gyventojų verslumo ugdymas atgaivinant ir
komercializuojant Mažosios Lietuvos regiono paveldą“. Projekto laikotarpis - du metai, tačiau po
jo pabaigos veikla sėkmingai judės pirmyn. Šio projekto esmė – unikalių Mažosios Lietuvos
regiono produktų identifikavimas, regiono produktų vertės padidinimas sukuriant prekės ženklą,
galimybių realizuoti vietos produkciją sukūrimas ir svarbiausia – projekto teritorijai
priklausančių kaimo bendruomenių (taip pat ir jaunimo) įtraukimas į vietos produktų gamybos ir
realizavimo procesą, sukuriant prielaidas joms tai daryti savarankiškai (po projekto).
Tarpteritorinio projekto tikslas yra sustiprinti Mažosios Lietuvos etninio regiono
konkurencingumą įtraukiant vietos bendruomenę į regiono paveldo gaivinimą ir
komercializavimą.
Vietos veiklos grupių įgyvendinamas projektas būtų visiškai nereikšmingas, jeigu prie jo
neprisidėtų vietos gyventojai. Pagalba iš vietos iniciatyvių gyventojų yra sulaukiama itin didelė,
tai rodo, kad plėtojama veikla yra įdomi ir duodanti naudos vietos gyventojams. Vienas iš
numatytų projekto uždavinių buvo kaimo bendruomenių įtraukimas į vaistažolių ir prieskoninių
augalų rinkimo, džiovinimo, produkcijos paruošimo bei realizavimo procesą. Kadangi Vilkyškių
bendruomenė šią veiklą buvo jau pradėjusi prieš kelerius metus, tad siekiant bendro tikslo prie
jos prisijungė dar devynios bendruomenės iš Pagėgių sav. ir Jurbarko r. Smalininkų bei Viešvilės
bendruomenės. Didžiausias bendruomenių indėlis į šią ūkinę veiklą yra vaistinės žaliavos
rinkimas vasaros metu. Taip yra gaunama abipusė nauda: vietos gyventojai turi galimybę
užsidirbti papildomų lėšų, o Vilkyškių bendruomenė surenka kokybišką žaliavą. Taip pat
nemažai iniciatyvūs gyventojai padeda vykstant į įvairius renginius, kur pristatoma ir
realizuojama Vilkyškių bendruomenės produkcija.
Projekte daug dėmesio yra skiriama ir jaunimo užimtumui. Per dvi vasaras buvo
suorganizuotos trys dienos užimtumo stovyklos, kurios truko po penkias dienas. Stovyklos metu
vietos jaunuoliai buvo supažindinami su žolelių atpažinimu laukuose, jų rinkimu, džiovinimu,
arbatų mišinių gaminimu. Siekiant didinti meilę gimtajam kraštui, stovyklautojai galėjo iš naujo
susipažinti su Mažosios Lietuvos istorija, turtais, žymiais žmonėmis. Tokios stovyklos ugdo
gimtojo krašto pažinimą, jaunuolių supratimą, patriotiškumą, draugiškumą bei
bendruomeniškumą.
Mažosios Lietuvos etninio regiono prekės ženklas, jo sukūrimas bei populiarinimas yra
dar vienas svarbus veiksnys, kalbant apie regiono konkurencingumą. Kaimo vystymosi
procesuose vietovės konkurencingumas yra itin svarbus veiksnys, kuris daro įtaką kaimo
darnumui. Tarpteritorinio projekto vienas iš uždavinių yra susijęs su šios ženklo kūrimu ir
diegimu. Buvo sukurtas prekės ženklas, jo koncepsija bei nuostatai. Prekės ženklas orientuotas į
vietos amatininkus, produktus, kurie būdingi šiam kraštui.
98
1 pav. Projekto „Pagėgių ir Jurbarko krašto kaimo gyventojų verslumo ugdymas
atgaivinant ir komercializuojant Mažosios Lietuvos regiono paveldą“ įgyvendinimas
Įgyvendinamo tarpteritorinio projekto uždaviniai ir vykdoma veikla glaudžiai susijusi su
Mažosios Lietuvos kultūros ir tradicijų puoselėjimu. Rengiant projektą buvo plačiai gilintasi į
vietos gyventojų norus, lūkesčius ir galimybes. Principo „iš apačios į viršų“ taikymas šiuo atveju
davė daug daugiau, negu buvo galima tikėtis. Tuo tarpu ir teisingi parodymai bei paaiškinimai iš
specialistų ir ekspertų projekto rengimo metu buvo itin svarbūs. Taigi, principo „iš apačios į
viršų“ ir „iš viršaus į apačią“ derinimas ir sujungimas bendrai veiklai buvo sėkmingas žingsnis
rengiant projektą. Projekto įgyvendinime, vietos gyventojams plėtojant bendruomeninį verslą,
pagalbą teikė ir ekspertai, ir specialistai, ir mokslininkai. Nors projektinė veikla dar nėra baigta
įgyvendinti, rezultatai jau yra aiškūs ir reikšmingi siekiant kaimo vystymosi darnumo.
Projekto įgyvendinimui daug naudos suteikė „LEADER“ metodo principai, tokie kaip
naujovių diegimas, metodas „iš apačios į viršų“, bendradarbiavimas, projekto orientavimas į
vietovę (etnografinį regioną). Nemaža dalis projektinės veiklos buvo orientuota į vietos
bendruomenių įtraukimą į vaistinių ir prieskoninių augalų verslą. Sukurta bendruomeninio
socialinio verslo sistema vietovėse leidžia tinkama linkme plėtoti šią veiklą pačioms
bendruomenėms, tai užtikrina šios veiklos gaunamos pajamos. Taip pat svarbu paminėti, kad
projekto metu buvo vykdomi ir nauji projektai susiję su bendruomeninio verslo plėtra. Žukų
kaimo bendruomenė, įgyvendinusi projektą ir įsigijusi modernią sulčių spaudimo technologinę
liniją, pradėjo teikti sulčių spaudimo paslaugas vietos gyventojams. Vilkyškių bendruomenė,
kito projekto pagalba, įsigijusi lazerį pradėjo suvenyrų gamybą. Galima daryti prielaidą, kad
pasiektas rezultatas yra tinkamas pavyzdys ir kitoms bendruomenėms – kaip reikėtų plėtoti
socialinį verslą, spręsti jaunimo užimtumo problemas, didinti regiono konkurencingumą.
Informacija kontaktams:
Vietos veiklos grupė „Pagėgių kraštas“
Vilkyškių mstl., Vilkyškių sen., 99254, Pagėgių sav.
El. pastas: [email protected]
99
PANEVĖŽIO RAJONO BENDRUOMENĖS „UPYTĖS ŽEMĖ“ PROJEKTAS „AMATŲ
CENTRAS“
Ričardas Greviškis, Povilas Aliukevičius
Aleksandro Stulginskio universitetas
Upytės kaimo bendruomenės „Upytės žemė“ iniciatyvinė grupė 2009 m. Upytės Antano
Belazaro pagrindinėje mokykloje pristatė projektą „Upytės kaimo gyventojų verslumo ugdymas
populiarinant linininkystę ir statybą iš šiaudų“. Šio projekto pristatymo renginyje dalyvavo
Panevėžio apskrities NVO informacijos ir paramos centro atstovai, PAF MPP (Pasaulio aplinkos
fondo Mažųjų projektų programa) atstovė, projekto rengėjai, kaimo bendruomenės nariai,
mokytojai, Panevėžio r. savivaldybės administracijos atstovai, amatų centro statytojai ir kiti
svečiai.
Pagrindinė šio projekto idėja buvo pastatyti iš šiaudų amatų centrą, įrengti ir sutvarkyti
teritoriją aplink namą, kuriame vyktų linininkystės populiarinimo užsiėmimai ir kita su
tradiciniais amatais susijusi veikla.
Upytės miestelis nuo seno garsus kaip linininkystę puoselėjantis miestelis, vienintelio
šalyje linų malūno, su įrengta linų edukacine programa „Lino kelias“ turėtojas. Projekto
koordinatoriai ypač siekė, kad pastatytas amatų centro pastatas nebūtų tuščias ir linininkystės
amato išsaugojimas būtų viena iš veiklos sričių, kuri bus vykdoma daugiafunkcinio amatų centro
pastate.
1 pav. Upytės daugiafunkcinio amatų centro įrengimas
Šiuo metu (2014 m.) amatų centras stovi apytuštis – įrenginėjamos bei skirstomos
patalpos būsimiems amatininkams, rankdarbių dirbtuvėms ir kitoms veikloms, tačiau būriai
lankytojų jau traukia pasižiūrėti šio unikalaus statinio ir akiai maloniai sutvarkytos
infrastruktūros.
Prie projekto įgyvendinimo prisidėjo PAF MPP, Žemės ūkio ministerija, Panevėžio r.
savivaldybė. Dalinai šį projektą finansavo UAB „Upytės eksperimentinis ūkis“, Upytės
seniūnija, LŽI Upytės bandymų stotis, Šiaudinių namų statytojų asociacija, UAB „Šiaudiniai
namai“, Atsinaujinančios energijos informacijos konsultacinis centras, Panevėžio apskrities
NVO informacijos ir paramos centras. Visos šios institucijos pagal galimybes prisidėjo, prie šio
projekto įvykdymo, bet ne visos organizacijos galėjo paremti finansiškai, tačiau konsultavo ar
analizavo rinkos naujoves ir jas padėjo pritaikyti šio pastato statybai.
100
Šio projekto novatoriškumas yra tai, kad pastato sienos ir stogas yra dengtas šiaudais,
kurie atsparūs ugniai ir erozijai. Namo konstrukcijos žiemą sulaiko šilumą, o vasarą jame būna
vėsu, todėl ši statyba, pasirinkta dėl jos unikalaus ir vizualiai įdomaus vaizdo.
Amatų centro pastatymas Upytėje parodė, kaip turint istoriškai svarbų amatą linininkystę
galima siekti, kad ateities kartos matytų, nepamirštų, žinotų ir puoselėtų iš kartos į kartą
perduodamą lininkystės tradiciją. Projekto kūrėjų spėliojimas ar šis projektas susilauks
susidomėjimo ir pagalbos iš pačios Upytės bendruomenės narių, pranoko jų pačių lūkesčius, nes
kai tik buvo pradėtas statyti pastatas, prie seniūnijos pastato upytiečiai laukė seniūno nurodymų
kuo jie gali padėti. Upytėje gyvenantys amatininkai, sužinoję apie šį projekto labai sukluso, nes
jie suprato, kad jiems atsivėrė galimybės save parodyti, atsiskleisti ir mokytis bei mokyti kitus.
Edukacinė veikla
Bendruomeniškumo stiprinimas
Socialinė
Soc. verslumo ugdymas
Žaliosios“ infrastruktūros vystymas
Aplinkosauginė
Amatų
centro
funkcijos
Šiaudinių namų statyba
Ekonominė
Naujų darbo vietų kūrimas
Kultūrinė
Lininkystės tradicijų išsaugojimas
Kultūrinių renginių organizavimas
Paveldosauga
2 pav. Panevėžio r. Upytės daugiafunkcinio amatų centro vykdomos funkcijos
Upytės amatų centras yra pavyzdys kitoms bendruomenėms, kai aktyvūs ir atsidavę idėjai
bei darbui bendruomenės nariai sukuria tai, kas sulaukia didelio susidomėjimo, palaikymo ir
pritraukia turistų srautus, tai negali būti nepastebėta ir neįvertinta. Bendruomenės siekis tobulėti
ir siekti tikslų naudojant vietos išteklius ir išorinę paramą, skatina bendruomenės narius imtis
naujų veiklų ir kurti patrauklesnį gyvenimą kaime.
Informacija kontaktams:
Upytės kaimas, Upytės seniūnija, Panevėžio r.
El.paštas: upyteszeme @gmail.com
101
PĖSČIŲJŲ TAKO SU LAIPTAIS Į RAUDONDVARIO NAUJĄSIAS KAPINES
ĮRENGIMAS
Laura Janušauskienė
Raudondvario kaimo bendruomenės centras
Naujosios Raudondvario kapinės yra įrengtos Kauno r. Raudondvario gyvenvietės
pakraštyje, pietiniame Nevėžio-Nemuno šlaite su aplinkiniu privažiavimu tik privačiu transportu.
Ilgą laiką nebuvo išspręstas pėsčiųjų patekimas į šias kapines. Dauguma senyvo amžiaus žmonių
iš Raudondvario, kuris yra ant kalno, eina į kapines trumpiausiu jiems keliu stačiu šlaitu, miško
taku. Kiekvienas eidamas aplankyti savo artimųjų kapo nešasi įrankius, laistytuvą, gėlių ir t.t.
Pavasarį ir rudenį šlaitas būna šlapias. Žmones ieškodami sausesnės vietos kojai pastatyti
slidinėja, yra nesaugu. Trypiama miško paklotė. Dar 2006 metais gyventojų apklausa parodė šio
klausimo sprendimo būtinumą. Vietos bendruomenei buvo ir yra labai svarbu žmonių saugumas.
Tačiau tam tikrą laiką trūko sutarimo, o gal pritarimo bendruomeninei veiklai, su Raudondvario
seniūnija sprendžiant vietos bendruomenei svarbias problemas.
Atsiradus galimybei dalyvauti Nacionalinės paramos kaimo bendruomenėms programoje
2011 metais buvo įgyvendintas tęstinis projektas. Jo finansinė vertė buvo 25000 Lt. Įgyvendinant
projektą savanorišku darbu prisidėjo raudondvariečiai, kurie formavo 100 m tako paviršių,
administravo projektą, Kauno r. savivaldybė skyrė 2 mašinas skaldos. Pasiekti projekto
uždaviniai: suformuotas 100 m. pėsčiųjų takas, išpilant jį akmens skalda su žvyru; tako šlaitinėje
dalyje įrengti laiptai su terasinėmis aikštelėmis bei poilsio suoleliais. Taku su laiptais naudojasi
per 1000 Raudondvario gyventojų, kuris vienija raudondvariečius kuriant saugią, kultūringą
bendruomenę.
Projektą įgyvendino Raudondvario kaimo bendruomenės centro komanda, organizavusi
paraiškos teikimą LR Žemės ūkio ministerijai, gavusi pritarimą Kauno r. savivaldybės bei lėšas.
Buvo atliktas laiptų projektavimas, topografiniai matavimai, gautas statybos leidimas.
Bendruomenės centras organizavo viešuosius pirkimus pasirenkant statybos darbų rangovus,
gavo leidimą iš Kauno Miškų urėdijos bei Žemėtvarkos tarnybos žemei, kurioje buvo įrengti
100 m. takas su 94 pakopų terasiniais laiptais, atliko kitus administravimo darbus bei viešinimą
Kauno rajono laikraštyje „Naujosios Tėviškės žinios“ bei pasiųsta bendruomenių portalui.
Susidomėjimo projektu didelio nebuvo, tačiau vietos bendruomenei tai vienas svarbiausių
projektų.
Didžiausia projekto sėkmė buvo tikėjimas tuo, ką darome – ir jokio delsimo vykdant
projektavimą, gaunant visus leidimus vykdant viešuosius pirkimus, pasirenkant rangovą,
sklandus komandos darbas nelaukiant paraiškos ekspertizės rezultato, kurio teko laukti
neleistinai ilgai.
Paraiška LR Žemės ūkio ministerijai pateikta 2011.05.10, o sprendimą gavome rugsėjo
mėn. pradžioje ir sutartį su NMA pasirašyti galėjome tik rugsėjo 27d. Praėjo geriausias laikas
darbų vykdymui. Ruduo. Dėka išankstinio bendruomenės pasiruošimo buvo galima pulti
vykdyti projektą, o jau 2011 m. spalio 24 d. projektas buvo pristatytas komisijai. Per Vėlines
projekto komanda ir dėkingi raudondvariečiai dėjo degančias žvakeles ant laiptų. Tai tapo
tradicija, kurią mes – kaimo bendruomenės centras, laikome reikalinga, gyventojus
mobilizuojančia priemone. Šiemet Vėlių pagerbimo dieną papuošėme laiptus žvakelėmis,
skaitėme Lietuvos Nepriklausomybės akto signataro Leono Milčiaus eiles. Po to, visa grupė
dalyvavusiųjų, apėjome pažįstamų kapus, uždegėme žvakeles, prisiminėme juos...taip
išlaikydami ryšį tarp radondvariečių.
Informacija kontaktams:
Raudondvario kaimo bendruomenės centro projekto darbų organizatorė
Raudondvario kaimo bendruomenės centras
Raudondvaris, Instituto 1A
el. paštas [email protected]
102
MIELAGĖNŲ BENDRUOMENĖS VIEŠOJI ERDVĖ – PARTNERIŲ VEIKLOS
REZULTATAS
Rytis Kajėnas
Ignalinos rajono vietos veiklos grupė
Prieš...
ir po projekto
Mielagėnai – miestelis Ignalinos rajone, 20 km į pietryčius nuo Ignalinos. Miestelyje
gyvena apie 250 gyventojų. 2004 m. įsikūrė aktyvi Ignalinos rajono Mielagėnų seniūnijos
bendruomenė. Viena didžiausių problemų, kurią ėmėsi spręsti bendruomenė bendradarbiaudama
su savivaldybės administracija buvo fiziškai pasenusi, nusidėvėjusi infrastruktūra, esanti
viešosios erdvės ribose.
Siekiant gerinti Mielagėnų miestelio viešosios infrastruktūros būklę, seniūnijos gyventojų
kultūrinio gyvenimo kokybę ir atnaujinti laisvalaikio praleidimo ir organizuojamų viešų renginių
vietą, Ignalinos rajono Mielagėnų seniūnijos bendruomenė, kaip projekto pareiškėjas kartu su
projekto partneriu Ignalinos rajono savivaldybės administracija, inicijavo projektą „Viešosios
erdvės sutvarkymas Ignalinos rajono Mielagėnų miestelyje“. Bendra projekto vertė – 156379,26 Lt,
iš kurių 140741,33 Lt sudarė parama iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai lėšos,
8000,00 Lt projekto partnerio – Ignalinos rajono savivaldybės administracijos – lėšos, bei
7637,93 Lt bendruomenės narių savanoriški darbai. Projekto pagrindiniam tikslui pasiekti –
kompleksiškai sutvarkyti Ignalinos rajono Mielagėnų miestelio viešąją erdvę, buvo įrengti nauji
suoliukai (39 vnt.), įrengtos šiukšlių dėžės (7 vnt.), įrengti lauko tualetai (4 vietų), pastatyti
vėliavų stiebai (3 vnt.), suremontuota medinė tvora (250 m.), įrengta lauko scena, medinė
pavėsinė (1 vnt.), lieptelis tvenkinyje, laužavietė iš lauko akmenų. Projekto rezultatais švenčių ir
įvairių renginių metu, įskaitant ir miestelio svečius, atvykstančius iš kitų seniūnijų, pasinaudojo
virš 1000 žmonių.
Įgyvendinant projektą (1 pav.) per savanorišką darbą buvo sukurta pridėtinė vertė:
gyventojų tarpusavio ryšys, socialinė komunikacija. Bendruomenė, dirbdama kartu daugiau nei
600 val., sustiprino bendruomeniškumo jausmą. Savanoriai dirbo tokius darbus:
 Senos scenos demontavimo ir susikaupusių nuo rudens šiukšlių valymas.
 Aplinkos tvarkymas projekto teritorijoje.
 Projekto priežiūra ir įgyvendinimo eigos koordinavimas.
 Talkų organizavimas ir teritorijos tvarkymas.
 Scenos, suolų, suoliukų, šiukšliadėžių įrengimas.
 Projekto viešųjų pirkimų eigos priežiūra.
 Projekto viešinimas.
Projekto įgyvendinimo metu taip pat įvyko 3 dideli renginiai – Joninių šventė, projekto
pristatymo šventė bei kito bendruomenės įgyvendinto projekto „Duona ir grožis iš tų pačių
rankų“ pristatymo šventė. Iš numatytų techninės priežiūros išlaidų buvo sutaupytos lėšos, kurios
panaudotos fontano įsigijimui.
103
Idėjos
generavimas
Projekto
partnerių
paieška
Projekto
paraiškos
rengimas ir
teikimas
Paraiškos
vertinimas
Viešinimas
Savanoriški
darbai
Švenčių
organizavimas
Vykdomų
darbų
priežiūra
Finansavimo
sutarties
pasirašymas
Viešųjų
pirkimų
organizavimas
1 pav. „Viešosios erdvės sutvarkymas Ignalinos rajono Mielagėnų miestelyje“ projekto
įgyvendinimo žingsniai
Projektas yra aktualus ir bendradarbiavimo ryšiams su religine ir kitomis
bendruomenėmis plėtoti. Ypač bendradarbiaujama su vietos religine bendruomene – Mielagėnų
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, kurios klebonas Marijonas Savickas yra aktyvus bendruomenės
narys, 2011 m. gavęs „Jorio“ apdovanojimą už nominaciją „Už tai, kad visi kartu“. Po didesnių
bažnytinių švenčių šioje erdvėje ir prieš ir po projekto įgyvendinimo vyksta šventiniai renginiai.
Todėl įgyvendintas projektas tenkina vietos religinės bendruomenės, kaimo bendruomenės,
seniūnijos ir atvykstančių vietos ir aplinkinių kaimų gyventojų poreikius.
Projekto įgyvendinimo sėkmę lėmė tokie veiksniai: laiku teisiškai įregistruotas projekto
įgyvendinimo vietoje esantis žemės sklypas; politinis palaikymas – Ignalinos rajono savivaldybės
taryba priėmė sprendimą prisidėti piniginėmis lėšomis prie projekto įgyvendinimo; į renginius
gausiai rinkosi žiūrovai, šventes parėmė vietos ūkininkai, verslininkai, šventės buvo
reklamuojamos ir aprašomos vietinėje spaudoje. Projekto tęstinumas bus užtikrinamas, o
reikalingos išlaidos bus dengiamos iš bendruomenės narių, vietos verslininkų, ūkininkų, religinės
bendruomenės lėšų.
Mielagėnų viešoji erdvė, kurioje vyksta renginiai, koncertai, kiti svarbūs ir prasmingi
įvykiai miestelėnų gyvenime, šiuo metu kiekvienam gyventojui yra jauki ir miela. Erdvė yra
Mielagėnų miestelio centre, ją sudaro laukymė ir du tvenkiniai, kuriuose gausu žuvų. Gyventojai
mėgsta ilsėtis po dienos darbų, leisti laisvalaikį medžių pavėsyje, pabūti su šeima, draugais,
gėrėtis meniniais dirbiniais.
Projektas įkvėpė bendruomenę naujai projektinei veiklai. Ji vykdo laisvalaikio užimtumo
projektus vietos bendruomenei, jaunimui. Sutvarkytas seniūnijoje šalia ežero buvęs apleistas
paplūdimys, įrengtas lieptas rekreacinei žuvininkystei. Esant galimybei, Bendruomenė stengiasi
teikti paraiškas savo idėjų finansavimu, kurių tikrai netrūksta tiek iš vietos klebono, tiek iš
bendruomenės pirmininkės Valės Švarcienės, „Jorio“ nominantės 2014 metais, tiek iš vietos
verslininkų ir kitų aktyvių bendruomenės narių.
Informacija kontaktams:
Ignalinos rajono Mielagėnų seniūnijos bendruomenė
Mokyklos g. 1, Mielagėnų mstl., LT-30175 Ignalinos r.
El. paštas [email protected]
104
PROJEKTAS „ŠAKIŲ JAUNIMO KŪRYBOS IR SPORTO CENTRO PLĖTRA“
Inga Kanapeckienė
Aleksandro Stulginskio universitetas
Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centras
Šakių rajonas – patrauklus gamtos objektais, piliakalniais, senųjų dvarų ir kaimo turizmo
sodybomis. Tačiau turizmui Šakių rajone didelę neigiamą įtaką daro sezoniškumas ir aktyvaus
poilsio galimybių trūkumas.
Pagal Nacionalinę turizmo plėtros 2007–2013 m. programą Šakių rajonas patenka į
Nemuno, Kuršių marių, pajūrio turistinį maršrutą. Šio maršruto turizmo infrastruktūros vystymo
prioritetas teikiamas objektams ir vietovėms, turintiems dideles plėtros galimybes – kultūriniam,
aktyvaus poilsio, sveikatingumo (kurortiniam) ir ekologiniam (pažintiniam) turizmui.
Pagrindinis projekto tikslas – plėtoti viešąją aktyvaus poilsio infrastruktūrą, įrengiant
turizmo traukos objektą – Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centro baseiną, kuriame įrengtas 4
plaukimo takelių, 12,5 m pločio ir 25 m ilgio (nuo 1,4 iki 1,8 m gylio) plaukimo baseinas su
perpylimu, sūkurinė vonia, vaikų baseinas (gylis 45 cm), dvi pirtys. Buvo užbaigti stogo dangos
įrengimo darbai, vidaus ir išorės apdaila, sumontuota technologinė įranga, įrengta šildymo –
vėdinimo sistema, sumontuota gaisrinė ir apsauginė signalizacija, sumontuotas procesų
valdymas ir automatizacija.
Projektu buvo siekiama sukurti naujas darbo vietas nenumatant apribojimų, kurie gali
turėti neigiamą poveikį lyčių lygybės ir nediskriminavimo principų įgyvendinimui. Paslaugomis
naudojasi žmonės, nepriklausomai nuo jų lyties, etninės kilmės, religijos ar tikėjimo, amžiaus,
negalios, seksualinės orientacijos.
Pagrindiniai projekto įgyvendinimo etapai buvo tokie:
1. Projektas įtrauktas į Marijampolės regioninės plėtros 2006–2013 metų planą (priemonė
„Plėtoti Šakių rajono jaunimo kūrybos ir sporto centro infrastruktūrą“).
2. Projektas įtrauktas į Šakių rajono savivaldybės strateginį plėtros 2004–2010 metų planą
(priemonė „Įrengti sporto ir sveikatingumo centre plaukimo baseiną“).
3. Gautas rajono savivaldybės tarybos pritarimas (2009 m.).
4. Pateikta paraiška (VšĮ Lietuvos verslo paramos agentūrai).
5. Atlikti viešieji pirkimai (baseino statybos darbams 2009 m. balandžio–gegužės
mėnesiai, pasirašyta darbų atlikimo sutartis).
6. Įgyvendinamas projektas (2009-12/2011-03).
7. Pateikti 9 mokėjimo prašymai.
Projektas įgyvendinamas be partnerių, pateiktas pagal Sanglaudos skatinimo veiksmų
programos 1 prioriteto „Vietinė ir urbanistinė plėtra, kultūros paveldo ir gamtos išsaugojimas bei
pritaikymas turizmo plėtrai“ priemonę „Viešosios turizmo infrastruktūros ir paslaugų plėtra
regionuose“. Finansuojamas iš Europos Sąjungos fondo, Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto
bei rajono savivaldybės biudžeto lėšų. Bendra projekto išlaidų suma yra 6.218.554,00 Lt.
105
Informacija apie naują turistinį objektą skelbiama ir platinama viešinimo priemonėmis
bei pastatyti nuolatiniai ir informaciniai stendai.
Įgyvendinus projektą sukurta ir sutvarkyta viešoji erdvė, kuri skirta aktyviam poilsiui.
Projektu skatinamas aktyvus poilsis, vietos jaunimo bei bendruomenės sveika gyvensena, fizinis
aktyvumas, mažinama sezoniškumo įtaka turizmui. Krepšinio ir futbolo mėgėjai gali išbandyti
Centro komplekso įrengtais lauko aikštynais. Šalia futbolo aikštyno įrengta vaikų žaidimų
aikštelė. Centro teikiamomis paslaugomis gali naudotis visi vietos gyventojai ir atvykstantys
turistai.
Baseino paslaugos
Sūkurinė vonia
Baseinas
Baseino takelio nuoma
Pirtys
Edukacinė baseino
programa
Garinė
Sauna
Mankšta vandenyje
Mankšta būsimoms
mamoms
Kūdikių mankšta
Baseinas moksleivių
ugdymo procesui
1 pav. Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centro baseino paslaugos
Baseine du kartus per savaitę vyksta užsiėmimai būsimoms mamos, kurioms siūloma
nugaros raumenų stiprinimo mankšta, taip pat siūloma kūdikių ir suaugusiųjų mankšta
vandenyje. Norinčių išmokti plaukti yra ne tik iš Šakių. Savo moksleivius į baseiną du kartus per
savaitę atveža Jurbarko, Kybartų ir Tauragės mokyklos. Vaikai mokomi plaukti nuo šešerių
metų, sudaryta keletas grupių pagal jų amžių. Baseiną galima užsisakyti ir atskiroms asmenų
grupėms. Galima įsigyti vienkartinį bilietą arba abonentinį mokestį, kuris suteikia teisę naudotis
paslauga 4 valandas per mėnesį. Vaikai iki 5 metų įleidžiami nemokamai. Kol kas tokio
pobūdžio baseinas yra tik Ignalinoje.
Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centre nuo 2009 metų atidarytas sporto kompleksas,
kuriame yra sporto salė (520 sėdimų vietų), pritaikyta žaisti krepšiniui ir tenisui bei treniruoklių
salė, kurioje galima palaikyti sveiką kūną ir gerą nuotaiką. Sporto salėje vyksta ir nacionalinio
bei vietinio lygio badmintono varžybos, lengvosios atletikos, dziudo imtynių užsiėmimai. Sporto
komplekso antrame aukšte pastatyti teniso stalai bei įrengta treniruoklių salė, kuri šiuo metu yra
moderniausia Šakiuose. Joje gausu treniruoklių ir kito sportinio inventoriaus.
Ateityje komplekse planuojama išplėsti turistams ir lankytojams teikiamų paslaugų
įvairovę. Numatoma įrengti teniso korto, pliažo tinklinio aikštynus bei poilsio zoną šalia
Siesarties. Taip kadaise buvęs apleistas kampelis prie Siesarties upės ilgainiui taps rimta
laisvalaikio, pramogų ir sporto zona. Padidėjęs atvykstamojo ir vietos turizmo srautas skatins
privataus turizmo sektoriaus iniciatyvas, kurios sustiprins rajono socialinę ir ekonominę raidą.
Parengta pagal:
1. Projekto „Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centro plėtra“ paraišką.
2. Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centras. [žiūrėta 2014 m. spalio 14 d.] Prieiga per internetą:
<http://sakiujksc.lt/#year=2014&month=10&day=21&view=month>.
106
BENDRUOMENĖS VEIKLOS PLĖTOJIMAS KLAIPĖDOS RAJONO ANTKOPČIO
KAIMO DAUGIAFUNKCINIAME CENTRE
Renata Lukė
Aleksandro Stulginskio universitetas
Klaipėdos rajono Antkopčio krautuvėlė ir centro atidarymo akimirkos
2014 metų liepos 3 dieną Klaipėdos rajono Antkopčio kaimo gyventojai pasitiko
nusiteikę itin šventiškai – būtent šią dieną oficialiai atidarytas Antkopčio kaimo centras.
Daugiafunkcinė erdvė patenkins įvairius bendruomenės poreikius – pastate įkurta kompiuterių
klasė, universali salė, skirta tiek posėdžių, tiek bendruomenės šventinių renginių organizavimui,
ūkininkų krautuvėlė.
Antkopčio kaimo bendruomenės centras sėkmingai įgyvendino vietos projektą
„Bendruomenės veiklos plėtojimas Antkopčio kaimo daugiafunkciniame centre“, kuris
neatpažįstamai pakeitė seną ir apleistą kaimo parduotuvėlę.
Pagrindinė kaimo socialinės infrastruktūros vystymo projekto idėja buvo suremontuoti
apleistą bendruomenės namų pastatą ir pritaikyti kultūrinei bei socialinei bendruomenės veiklai.
Pagrindinis projekto tikslas – aktyvaus laisvalaikio praleidimo galimybių gyventojams
užtikrinimas, organizuojant kultūrinę, sportinę ir visuomeninę veiklą bendruomenės
daugiafunkciniame centre.
Numatyti projekto uždaviniai:
1) suremontuoti apleistą bendruomenės namų pastatą;
2) pritaikyti suremontuotą pastatą Antkopčio kaimo gyventojų poreikiams, siekiant gerinti
gyvenamąją aplinką ir kuriant sąlygas įgyvendinti vietos iniciatyvas;
3) sukurti naujas paslaugas bendrajam naudojimui – ūkininkų krautuvėlę, tuo pačiu
skatinant bendruomenės narių verslumą, visuomeniškumą bei aktyvumą;
4) įrengti patalpą kompiuterinei klasei įkurti.
Projektas svarbus vietos gyventojams, nes bendruomenė neturėjo tinkamos susibūrimo
vietos, nebuvo įrengtos žemės ūkio ir maisto produktų pardavimo vietos. Kaimas yra strategiškai
palankioje vietoje – šalia automagistralės Klaipėda – Kaunas, tačiau tai nesukuria vietos
gyventojams papildomų galimybių.
Pagrindinis projekto partneris ir rėmėjas buvo Klaipėdos rajono savivaldybė.
Savivaldybės mero iniciatyva buvo įdėta nemažai pastangų, kad šalia autostrados Klaipėda –
Kaunas esantis pastatas būtų perduotas bendruomenės reikmėms. Tuomet už 30000 litų
pardavinėtą pastatą, sužinoję, jog jį įsigyti ir perduoti bendruomenei ketina Klaipėdos rajono
savivaldybė, buvę jo savininkai netikėtai pareikalavo dvigubai didesnės sumos. Laimei, abiem
pusėms pavyko rasti kompromisą ir bendruomenė jau gali džiaugtis savo naujais namais,
atsiradusia nauja galimybe parduoti savo užaugintą perteklinę žemės ūkio produkciją. Ūkininkų
krautuvėlė nedirba visą dieną, o tik po 3 valandas per dieną. Kol kas galima įsigyti įvairių
daržovių, medaus.
107
Projektas įgyvendintas pagal Klaipėdos rajono kaimo vietovių plėtros strategiją,
įgyvendinamą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos kryptį „LEADER
metodo įgyvendinimas“.
Prieš teikiant paraišką VVG „Pajūrio kraštas“ paramai gauti, buvo atlikta žodinė
gyventojų apklausa, kurios metu nustatyta, kad dauguma gyventojų pritaria bendruomenės centro
steigimui ir bendruomenės veiklos plėtojimui jame. Projekto idėja buvo aptarta bendruomenės
susirinkime. Projekto idėjos iniciatorius buvo ilgametis Antkopčio kaimo bendruomeninės
organizacijos pirmininkas, kuris taip jau sutapo, kad bendruomenės centro atidarymo metu
estafetę perdavė naujai išrinktam bendruomenės centro pirmininkui. Tai lyg ir naujo
bendruomenės gyvavimo etapo pradžia ir pradėtos veiklos tęsimas.
Rengiant ir įgyvendinant projektą vyko bendros diskusijos su VVG nariais ir kaimo
gyventojais, buvo organizuojami įvairūs susirinkimai, seminarai. Išgryninant projekto idėją,
prisidėjo VVG organizuoti mokymai verslumo tematika, kurie buvo labai naudingi visiems
projektų vykdytojams, dirbant su projekto idėjomis, pateikiant paraiškas. Įgyvendinant projektą
taip pat labai pagelbėjo bendruomenės narių talkos, savanoriška veikla. Savanoriškoje veikloje
dalyvavo jaunimas - padėjo tvarkyti aplinką remonto metu, vežė statybines atliekas. Taip pat
nemažai prisidėjo ir ūkininkai, kurių daugelis patys yra bendruomenės nariai (1 pav).
Projektą įgyvendinti padėjo ir konsultantai, komunikuota įvairiais būdais: vyko
diskusijos, telefonu, elektroniniu paštu.
Aktyvaus laisvalaikio praleidimo galimybių gyventojams užtikrinimas, organizuojant
kultūrinę, sportinę ir visuomeninę veiklą bendruomenės daugiafunkciniame centre
b aktyvaus laisvalaikio praleidimo galimybių gyventojams
užtikrinimas, organizuojant kultūrinę, sportinę ir visuomeninę veiklą
Projekto idėjos aptarimas bendruomenės visuotiniame
bendruomenės daugiafunkciniamenarių
centre.
susirinkime
Gyventojų apklausa idėjos aktualumui nustatyti
Projekto rengimas,
pasiruošimas
endruomenės
daugiafunkciniame Susitarimas
centre. su partneriu dėl pagalbos
Komercinių pasiūlymų paieška
Projektinės paraiškos finansavimui pateikimas
vaus l aktyvaus laisvalaikio praleidimo galimybių gyventojams
užtikrinimas, organizuojant kultūrinę, sportinę ir visuomeninę veiklą
Remonto
darbaiaisvalaikio praleidimo
bendruomenės daugiafunkciniame
centre.
Įrangos įsigijimas
galimybių
gyventojams
užtikrinimas,
organizuojant kultūrinę,
Projekto įgyvendinimas
Susitarimas su mažąja ūkine bendrija dėl ūkininkų
sportinę ir visuomeninę veiklą bendruomenės
krautuvėlės nuomosdaugiafunkciniame
Projekto užbaigimas
centre.
Projekto rezultatų
pristatymas
Įrengtas aiškinamasis stendas projekto įgyvendinimo
vietoje
straipsnis interneto svetainėje www.pajuriokrastas.lt
straipsnis laikraštyje „Gargždų kraštas“
1 pav. Pagrindiniai projekto įgyvendinimo etapai ir veiklos
Bendruomenės daugiafunkciniame centre sukurtos erdvės visuomeninei kultūrinei kaimo
gyventojų veiklai, iš privačių patalpų perkeltas VIP (viešojo interneto prieigos taškas), kuris
anksčiau buvo įkurtas privačiose patalpose, nes bendruomenė neturėjo savų. Bendruomenė
nusipirko paslaugą iš mažosios ūkinės bendrijos, kuri organizuoja krautuvėlės veiklą. Ji tapo
tiesiogiai atsakinga už ūkininkų produkcijos pardavimą. Sukurta 1 darbo vieta, 138 kaimo
gyventojams sudarytos sąlygos parduoti savo užaugintą perteklinę produkciją, šiuo metu
produkciją į ūkininkių krautuvėlę teikia 7 kaimo šeimos.
108
Tikimąsi kad šis kaimo socialinės infrastruktūros projektas turės tęstinumą ir galimybę
plėstis. Planuojama, kad iš krautuvėlės gaunamos pajamos padės išsilaikyti Antkopčio kaimo
bendruomenės centrui.
Bendruomenės projektas rodo, kad ne tik investicijos reikalingos norint susitvarkyti
gyvenamąją aplinką, tačiau reikia ir bendruomenės geranoriškumo, susitelkimo bei vietos
valdžios atstovų palaikymo.
Parengta pagal:
1. VVG "Pajūrio kraštas" projekto administratorės, Vidos Urbonienės atsakymus į klausimus.
2. PRANYS, T., 2014. Antkoptyje – bendruomenės namų atidarymas. [interaktyvus] [žiūrėta
2014 m. spalio 20 d] Prieiga per internetą: http://www.mano-gargzdai.lt/index.php/
component/k2/item/3041-antkoptyje-bendruomenes-nam-atidarymas
3. Antkoptyje – bendruomenės namų atidarymas, 2014. Leader Lietuvoje, 2014 m. Liepos mėn.
Nr. 27. Programos „Leader“ ir žemdirbių mokymo metodikos centro Programos LEADER ir
informavimo skyrius.
Informacija kontaktams:
Jonas Steponas, Edvardas Mockus
Klaipėdos rajono Antkopčio kaimo bendruomenės centras
Antkopčio g. 2 , Antkopčio k., 96213 Klaipėdos r. sav.
109
PASLAUGŲ IR JAUNIMO CENTRO KŪRIMAS TRUSKAVOS BENDRUOMENĖJE
Gražina Maršalkienė
Aleksandro Stulginskio universitetas
2010 m. Truskavos bendruomenės centro susirinkime buvo įvertinti bendruomenės
socialiniai ekonominiai rodikliai ir gyventojų apklausos duomenys, įvardintos pagrindinės
bendruomenės problemos:
1. Bendruomenė ir jaunimo grupė neturi patalpų, pritaikytų bendruomeninei veiklai.
2. Gyventojai neturi viešosios pirties ir kirpyklos.
Truskavos bendruomenės centro susirinkime balsų dauguma nuspręsta suremontuoti
pagal panaudos sutartį naudojamas 232,8 kv.m. patalpas ir jas pritaikyti bendruomenės narių
socialinių bei visuomeninių poreikių tenkinimui. Kadangi Truskavos ir aplinkiniuose kaimuose
nėra viešosios pirties, o dauguma bendruomenės narių tai įvardija kaip opią problemą, todėl
buvo nutarta įrengti viešąją pirtį, kirpyklą, konferencijų salę ir salę, skirtą jaunimo veiklai
vykdyti. Kirpyklos ir pirties paslaugomis pagal poreikį naudosis visų amžiaus grupių žmonės,
vieniši ir neįgalūs ne tik mūsų bendruomenės, bet ir aplinkinių Truskavos seniūnijos teritorijoje
esančių bendruomenių nariai. Bus sukurtas vienas iš svarbiausių projekto rezultatų – įsteigtos
dvi, pirtininko ir kirpėjo, darbo vietos, pasiekti pagrindiniai vietos projekto tikslai:
1. Stiprinti kaimo gyventojų socializaciją ir bendruomeniškumą, sukurti patrauklią ir
sveiką aplinką bendruomenės bei jaunimo veiklai.
2. Sudaryti sąlygas seniūnijos gyventojams naudotis sporto ir konferencijų salėmis,
pirtimi, kirpykla, dalyvauti sveikatingumo ir edukacinėse programose.
Projektas ,,Paslaugų ir jaunimo centro patalpų įrengimas Truskavos bendruomenėje“ taip
pat padės įgyvendinti „Kėdainių rajono kaimiškųjų vietovių kaimo plėtros strategijos“ I
prioritetą – kaimo infrastruktūros modernizavimas – kuriuo siekiama kurti geresnes gyvenimo
sąlygas kaime – tvarkyti ir grąžinti gyvenamąją aplinką, atnaujinti ir pritaikyti įvairioms
bendruomenės reikmėms skirtas patalpas, įrengti ir tvarkyti viešąją infrastruktūrą. Projekto
vykdymui buvo skirta 250000 Lt.
Įgyvendinant projektą 10 proc. lėšų skyrė Kėdainių rajono savivaldybė, visuomeniniu
darbu tvarkant aplinką prisidėjo bendruomenės nariai, talkose aktyviai dalyvavo jaunimas, vietos
ūkininkai, Vermenos ir Truskavos žemės ūkio bei Truskavos seniūnija. Vietos verslininkai
pritaria šiam projektui, įsipareigodami projekto vykdymo metu teikti paramą visuomeniniu
savanorišku darbu, piniginėmis lėšomis ir transportu.
Centro patalpose buvo įrengta viešoji pirtis su tam skirta įranga – samteliu, kibirėliu,
kibirėliu vantoms merkti, pogalviais ir posėstėmis, priešpirtis su jame įrengtomis persirengimo
spintelėmis bei suolais. Kirpyklos patalpa su kirpėjo kėde, kriaukle galvos plovimui, darbo stalu
ir vežimėliu. Konferencijų salė su stalais bei kėdėmis, kompiuteriu ir multimedia, virtuvėlės
patalpos su virtuviniais baldais, sporto salė su biliardo ir teniso stalu.
Siekiant skatinti gyventojus vystyti savo verslą, Kėdainių VVG iniciatyva įgyvendinamos
vietovės rinkodaros priemonės. Truskavos bendruomenė, nutarusi kurti teminį pirčių kaimą
pastaruoju laikotarpiu vykdo kitas veiklas, susijusias su bendruomeninio verslo vystymu.
Bendruomenės nariai riša vantas iš įvairių augalų ir vaistažolių, kurias pardavinės pirties
lankytojams. Plėtojant idėją, kad pirtis yra vieta skirta ne tik socialinių poreikių tenkinimui –
parausimuisi, tačiau ir sveikatos šaltinis, pirtyje bus rengiamos įvairios edukacinės programos.
Siekiant sveikai naudotis pirtimi, būtina žinoti kaip teisingai, nepakenkiant sveikatai tai daryti,
todėl nutarta kreiptis į profesionalų pirtininką dėl edukacinių programų vedimo bendruomenėje.
Pastaruoju metu bendruomenės nariai pradėjo auginti avis mėsai, numatoma galimybė iš vietinių
žaliavų velti pirties kepures, kurios bus parduodamos pirties lankytojams bei seminarų
dalyviams. Neatmetama galimybė šias kepures pardavinėti ir mugėse. Pirties lankytojai galės
atsigerti arbatžolių arbatos, išvirtos iš natūralių arbatžolių, kurias renka ir ruošia bendruomenės
moterys ir jaunimas. Arbatžolių bus galima nusipirkti ir parsivežti į namus bendruomenės narių
pasiūtuose lininiuose maišeliuose.
110
Bendruomenės narių tarpe neturime profesionalaus kirpėjo-manikiūrininko, todėl nutarta
kirpyklos patalpas su įranga išnuomoti specialistui iš Kėdainių, kuris paslaugas teiks
bendruomenės nariams pagal poreikius.
Kai bendruomenė neturėjo patalpų savo veiklai vykdyti, naudojosi Truskavos seniūnijos
konferencijų sale. Bendruomenė nuolat vykdo sveikos gyvensenos projektus, kuriuose dalyvauja
ne tik Truskavos bendruomenės centro nariai, bet ir ramygaliečiai, petkūniečiai. Šių projektų
metu bendruomenės nariai suprato, kad gyvenime reikia rūpintis ne tik materialiais dalykais, bet
ir sveikata, propaguoti sveiką gyvenimo būdą, maitintis sveikai, vartojant kuo ekologiškesnius
produktus. Pasibaigus projektui, grupelė entuziastų ir toliau tęsia užsiėmimus, sportuoti važiuoja
vieni pas kitus, kuria įvairias šventes, vakarones, propaguodami sveiką gyvenseną, šiaurietišką
ėjimą, rengia popietes su žymias žmonėmis. Patalpų įrengimas pagerino bendruomenės veiklos
kokybę, motyvuoja kuo daugiau bendruomenės narių, ypač jaunimo, dalyvauti bendruomeninėje
veikloje, kurti naujus projektus ir veiklas.
Salė bus naudojama pagal poreikį įvairiems renginiams ar edukacinėms programoms.
Unikalių šiai vietovei produktų kūrimas, tai yra tradicinis šio krašto patiekalas – virtinukai,
kuriais jau daugelį metų yra vaišinami į Truskavą atvykstantys svečiai. Turėdami patalpas,
moderniai įrengtoje virtuvėlėje bendruomenės moterys ves šio produkto gamybos edukacines
programas jaunimui, bei lankytojams, kurie turės galimybę susipažinti su Truskavos krašto
kultūra bei tradicijomis. Kultūros, tradicinių amatų ir papročių išsaugojimui skiriamas didelis
dėmesys, truskaviečiai yra žinoma ne tik rajone, bet ir už rajono ribų. Truskavos saviveiklininkai
jau 20 metų dalyvauja pasaulio lietuvių dainų šventėse, įvairuose festivaliuose ne tik Lietuvoje,
bet ir užsienyje. Kultūros puoselėjimas Truskavoje vienija didelę visos bendruomenės dalį.
Meno puoselėtojai yra užrašę daug senovinių, unikalių šiai vietovei dainų, šokių, ratelių, kuriuos
atlieka ansamblis „Vermena“. Bendruomenės centro narių iniciatyva surinkti senoviniai baldai,
namų apyvokos daiktai, knygos, maldaknygės ir kiti senoviniai daiktai, kuriamas Truskavos
krašto muziejus.
Jaunimo užimtumo problema bus sprendžiama įrengiant atskiras patalpas, kuriose
jaunimas galės turiningai ir sveikai leisti laisvalaikį. Vasaros metu seniūnijos jaunimas aktyviai
sportuoja lauko stadione, rengia varžybas tarp kaimyninių bendruomenių, rengia krepšinio
turnyrus su kaimyninio Panevėžio rajono jaunimu. 2013 metais baigęs mokslus į kaimą gyventi
grįžo profesionalus sporto treneris, kuris skatina jaunimą sportuoti. Įrengtose bendruomenės
patalpose, skirtose jaunimo veiklai yra tik biliardo - teniso stalas. Todėl pagrindinis uždavinys
yra įsigyti kuo daugiau sportinės įrangos, treniruoklių, kad jaunimas galėtų visapusiškai
sportuoti, rengti varžybas, padedant profesionaliam treneriui, įtraukiant į veiklas jaunimą iš
šeimų, turinčių socialinių problemų.
Įgyvendinus projektą vykdant veiklas bus pasiekti pagrindiniai LEADER programos
priemonės „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“ tikslai. Visa tai leis nukreipti Truskavos seniūnijos,
Kėdainių rajono ekonominius ir socialinius pokyčius darnumo ir ekologinio vystymosi linkme.
Informacija kontaktams:
Truskavos bendruomenės centras
Liepų g.2, Pavermenio k., Kėdainių r.
El.paštas: [email protected]
111
KRETINGOS MIESTO “TRADICINIŲ AMATŲ CENTRO ĮKŪRIMAS“
Deimantė Meškytė, Raminta Grikštaitė
Aleksandro Stulginskio universitetas
Dvaro daržininkystės skyriaus šiltnamiai anksčiau ir toje pačioje vietoje esantis tradicinių
amatų centras, 2014 m.
Tradicinių amatų centras yra įsikūręs Kretingos mieste, Kretingos miesto muziejaus
teritorijoje. Toje pačioje vietoje, kur XIX-XX amžių sandūroje buvo grafų Tiškevičių dvaro
šiltnamiai. Erdvus šiltnamis turėjo mūrinius priestatus iš abiejų galų, tačiau dabar vienas iš jų
priklauso privatiems asmenims, todėl restauratoriai projekto veikloje atkūrė tik pusę šio istorinio
statinio.
Pagrindinė šio projekto idėja – išsaugoti ir puoselėti krašto amatų tradicijas, jų
technologijas bei jas pritaikyti dabarties poreikiams. Idėjai įgyvendinti panaudojamas Tiškevičių
laikų šiltnamis su mūriniu priestatu, kuriame buvo tikima, kad kvepės ne tik duona, bet ir
šokoladu. Rengiant projektą muziejininkai siekė sukurti edukacinį amatų centrą, todėl šiltnamio
priestate norėjo įrengti tikrą žemaitišką duonkepę krosnį. Toks pageidavimas restauratoriams
tapo nemenku iššūkiu.
Krašto amatininkai šiame centre moko lipdyti iš molio, auginti ir ruošti vaistažolių
arbatas, medžio raižinių. Centre kvepia tikra namine duona ir ne tik – čia įsikūrė ir dvaro
saldaininė.
Kretingos rajone gyvena ir kuria didelis būrys tautodailininkų, liaudies menininkų, kurie
savo kūriniais stengiasi išsaugoti tautos savitumą, skatina ir moko nepamiršti senųjų papročių ir
amatų. Didžiausia tradicinių amatų produktų paklausa yra dailidės, drožybos, duonos ir pyrago
gaminių kepimo, bitininkystės bei tradicinio giedojimo paslauga.
Kretingos muziejaus darbuotojų iniciatyva, buvo norima pritraukti didesnius turistų
srautus, rengti edukacines programas, siekiant parodyti vietovės unikalų kulinarinį, tautinį
paveldą ir tradicinius amatus. Projekto tikslas – išsaugoti Kretingos dvaro kultūrinį paveldą,
įsteigiant tradicinių amatų centrą, tenkinant tradicinių amatininkų interesus, besirūpinančius
tradicinių produktų gamyba ir plėtra, teikiant tradicinių amatų mokymo, konsultavimo ir kitas
paslaugas. Rekonstravus istorinę ir architektūrinę vertę turintį Kretingos dvaro pastatą-šiltnamį,
buvo sudarytos sąlygos visuomenei pažinti kultūros paveldą ir juo naudotis, tradiciniams
amatininkams demonstruoti, pristatyti tautinio paveldo produktus ir juos realizuoti, tobulinti
tradicinių amatų technologijas, plėtoti edukacinę veiklą. Projekto tikslinės grupės – vaikai ir
jaunimas, muziejaus lankytojai, Lietuvos ir užsienio turistai.
Renovuotas ir visuomenės poreikiams pritaikytas dvaro pastatas-šiltnamis ir jame įkurtas
amatų centras papildė Kretingos dvaro sodybos kompleksą naujomis paslaugomis. Kretingos
dvaro kompleksas tapo didesniu turizmo traukos objektu. Įkurtas tradicinių amatų centras vykdo
šias pagrindines funkcijas:
• tradicinių amatų demonstravimas, mokymas, konsultavimas;
112
• amatininkų dirbinių pristatymas ir realizavimas;
• tradicinių amatų švenčių, mugių, kūrybinių stovyklų, ekskursijų organizavimas;
• edukacinė veikla;
• krašto reprezentavimas, jo savitumo saugojimas bei įvaizdžio formavimas;
• kaimo gyventojų aktyvinimas.
Įkūrus tradicinių amatų centrą Kretingos mieste padidėjo žmonių srautas į Kretingos
muziejų, centre apsilanko daug vaikų iš kaimiškų vietovių, kuriems rengiamos edukacinės
programos, saldainių gamybos pamokos, pasakojimai apie žemaičių krašto tradicijas ir pan.
Amatų centras Kretingos rajono savivaldybėje praplėtė paslaugų pasiūlą rajone, padidėjo
amatininkų verslumas.
Kretingos rajone nebuvo tokio amatų centro, kuris būtų sukurtas senovinio paveldo,
kuriame visi tautodailininkai, amatininkai galėtų pristatyti savo kūrinius visuomenei, taip
skatinant jaunąją kartą kurti, veikti ir domėtis senosiomis Lietuvos tradicijomis ir amatais.
Pagrindiniai veiksniai, turėję įtakos projekto sėkmei, buvo noras išsaugoti kultūrinį paveldą,
bendrauti su žmonėmis.
Informacija kontaktams:
Gintautė Butavičiūtė [email protected]
113
KĖDAINIŲ KRAŠTO TEMINIŲ KAIMŲ KŪRIMAS IR PERSPEKTYVOS
Stasė Navasaitienė
Aleksandro Stulginskio universitetas
Nuotraukose akimirkos iš Kėdainių teminių kaimų
Lietuvos kaimo gyventojai atranda naują socialinės infrastruktūros erdvę ir verslo nišą kuria teminius kaimus. Paukščių, Lieptų, Pelėdų, Prieskonių, Muilo kaimai, kuriuose siūlomos
edukacinės programos, ragaujama vietos valgių, supažindinama su krašto tradicijomis ar
amatais.
Teminis kaimas – tai vieta, kur vietos bendruomenė ir kiti kaimo gyventojai užsiima
tradiciniais ir netradiciniais amatais, yra išsaugoję liaudies tradicijas arba turi drąsos, nebijo
eksperimentuoti ir kurti naujas tradicijas. Tokiuose kaimuose, turinčiuose savo temą arba idėją,
lankytojai supažindinami su amatų „paslaptimis“, organizuojamos edukacinės programos,
teikiamos maitinimo, apgyvendinimo ir kitos paslaugos. Teminiame kaime svečiai pasineria į
įdomias veiklas, sužino naujų bei įdomių dalykų, pramogauja, dalyvauja žaidimuose, mokosi
pažinti įvairių amatų paslaptis, skanauja vietos valgių, patiria gerų emocijų bei puikiai praleidžia
laiką. Į teminį kaimą atvykstantys turistai atgaivina vietovę, kaimo gyventojai gali geriau save
realizuoti ir užsidirbti.
Pagrindiniai teminio kaimo bruožai:
• įdomus teminio kaimo pavadinimas;
• temos išskirtinumas (savo vietovės istorija, legenda, gali būti sukuriamos naujos
legendos);
• edukacinė programa (audimas, duonos kepimas, vilnos vėlimas, viktorinos, paskaitos
ir t.t.);
• kulinarinio paveldo degustacija (kepti blynai, žuvienė, sūriai, duona ir t.t.);
• įvairūs žaidimai ir atrakcijos;
• vietos amatininkų rankdarbių, maisto produktų (uogienių, sūrių, duonos) mugė.
Siūlomos programos teminiame kaime trukmė – 1,5-3 val.
Kitos Europos šalys turi nemažą tokių teminių kaimų kūrimo ir veiklos patirtį. Pirmieji
teminiai kaimai Belgijoje, Austrijoje, Norvegijoje pradėjo kurtis 1992 m., Lenkijoje – 2005 m.
Kol kas Lietuvoje teminių kaimų dar nedaug, tačiau kasmet vis daugėja. Vienas pirmųjų
projektų, atitinkančių teminio kaimo idėją – Varėnos rajone, Dargužių kaime, esanti sodyba, kuri
vasarą virsta „Sūrininkų namais“. Įvairiausių rūšių sūriai, kurių gamybą galima stebėti, o
rezultatą – ragauti, šventiniai renginiai, dirbtuvės ir kasmet besikeičiantis sodybos šeimininkas –
tokį receptą sugalvojo keli iniciatyvūs žmonės.
2010-2012 m. įgyvendinant „Teminių kaimų“ projektą iš dalies finansuojamą Latvijos ir
Lietuvos bendradarbiavimo abipus sienos programos lėšomis, buvo formuluojama teminių kaimų
idėja Zarasų ir Ignalinos rajonuose bei Latvijoje. Antrame projekto etape Lietuvoje buvo įkurti
trys teminiai kaimai: Lieptų kaimas (Antalieptė – Zarasų rajone), Paukščių kaimas (Cijonai –
114
Ignalinos rajone) ir Senolių kaimas (Vajasiškis – Zarasų rajone). Jie apjungti į bendrą Pasakų
kaimų turistinį maršrutą.
Kėdainių rajono bendruomenės taip pat jaučiasi pasiruošusios kurti teminius kaimus.
Rajone teminius kaimus kuria kaimo bendruomenės, o padeda joms Kėdainių vietos veiklos
grupė vykdydama projektą „Veikime ir tobulėkime kartu“ (pagal IV veiklos sritį ,,Potencialių
vietos projektų vykdytojų, esančių VVG teritorijoje, aktyvumui skatinti“). Projekto tikslas –
aktyvinti Kėdainių rajono kaimo bendruomenių, jų lyderių, kitų nevyriausybinių organizacijų
gebėjimus ir užtikrinti efektyvią kaimo plėtrą bei gerinti kaimo gyventojų gyvenimo kokybę.
Teminiai kaimai šalyje kol kas kuriami ne siekiant pelno, o norint išlaikyti bendruomenės
centrus ir kad kaimo žmonėms, trokštantiems laisvalaikio užsiėmimų, nereikėtų atsisakyti idėjos
dėl vienos ar kitos iniciatyvos nefinansavimo. Iki šiol daugiausia kuriant bendruomenes buvo
akcentuotas bendruomeniškumo ugdymas. Tačiau, apsilankę užsienio šalyse – Austrijoje,
Čekijoje – esančiuose teminiuose kaimuose, bendruomenių nariai pamatė, kad tokie teminiai
kaimai čia jau patys užsidirba pajamų – kuria, augina, perdirba, parduoda ir taip pamažu
susikuria verslas, į kurį įtraukiama vis daugiau žmonių. Nauda akivaizdi – ir žmonės užsidirba,
turi ką veikti, kuriamas produktas, o ir aplinka pilna gyvybės – kaimai ne merdėja, kaip dabar
dažnai mūsuose, o veikia ir klesti. Teminių kaimų idėją mūsų šalyje galima sėkmingai plėtoti ir
pasiekti efektyvių rezultatų. Mat į teminį kaimą atvykstantys turistai atgaivina vietovę, o kaimo
gyventojai gali save realizuoti, t.y. užsidirbti iš savo pomėgių. Teminiai kaimai tampa verslo
niša.
Vietos bendruomenės ne tik puoselėja savo krašto senąsias tradicijas, bet ir vietos
lygmeniu sprendžia vietos gyventojų svarbiausias kultūrines, socialines ir ekonomines
problemas.
Kėdainių rajone numatoma įkurti 10 teminių kaimų: Pelėdų kaimą, Nociūnų muilinyčią,
Duonos nuotykių kelią, Saldumynų kaimą, Laikrodžių kaimą, Prieskonių kaimą, Dainuojančių
jurginų kaimą, Lėlės Nikės kaimą, Darbščiųjų bitelių kaimą. Pelėdnagių ir Nociūnų
bendruomenės centrai sukūrė bendruomeninį verslą, teminius kaimus (Pelėdų kaimą ir Nociūnų
muilinyčią), t.y paslaugų paketą turistams. Gautas pajamas skiria bendruomenės socialinėms
reikmėms spręsti.
Pelėdų kaimas lankytojus priima nuo 2012 m. rudens, Nociūnų muilinyčia – nuo 2014
gegužės mėn. Prieš atsidarydami plačiajai visuomenei ir lankytojams iš visos Lietuvos bei
užsienio, bendruomenės turėjo pasitempti, susitvarkyti aplinką, kaimo infrastruktūrą.
Pelėdnagiuose, kurie tituluojami gražiausia Kėdainių rajono gyvenviete, kūrybingi žmonės savo
aplinką tvarko labai išradingai. Miestelio žalieji plotai yra pavyzdingai sutvarkyti, visur
susodintos ir gražiai prižiūrimos gėlės. Pelėdnagiuose yra įrengtas rožynas, tulpynas, yra keli
gražiausiai rajone besitvarkantys daugiabučiai. Daugiabučių namų gyventojai konkuruoja vieni
su kitais, įrenginėdami po savo langais įspūdingus gėlynus ir tvarkydami kiemus.
Nociūnai – gyvenvietė Kėdainių rajono pietryčiuose 9 km. į pietryčius nuo Kėdainių, prie
Jonavos-Šeduvos ir Via Baltica kelių sankirtos. Kaimo viduryje įsikūręs bendruomenės centras.
Bendruomenės aktyvas teminio kaimo idėją generavo apie metus, kol gimė šis projektas.
Teminio kaimo projektas „Nociūnų muilinyčia“ įgyvendinamas pagal Kėdainių rajono vietos
veiklos grupės kaimiškųjų vietovių kaimo plėtros strategiją, pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–
2013 metų programą. „Nociūnų muilinyčia“ – tai unikali galimybė sužinoti: kada ir kaip mūsų
krašte atsirado muilas, pasikrauti bagažą žinių, geros nuotaikos bei malonių įspūdžių.
Besirengiant teminių kaimų atidarymui vyko didelis paruošiamasis darbas:
 bendruomenių nariai buvo mokomi, kaip pradėti verslą, kaip save (savo paslaugas,
produktą) pristatyti ir pan.;
 buvo vežami į pažintines keliones į Austriją, Čekiją bei į jau veikiančius teminius
kaimus Lietuvoje (Varėnos, Ignalinos, Zarasų rajonuose) aplankyti ten gyvenančių ir sėkmingai
besiverčiančių amatininkų;
 kartu, po teminių kaimų tinklo "vėliava” dalyvavo mugėse;
115
buvo vedami specialūs mokymai – amatų, marketingo, edukacinių programų
rengimo ir kt;
 naujiesiems teminiams kaimams buvo sukurtos emblemos – prekiniai ženklai,
naudojami reklamuojant šiuos kaimus;
 vedama reklaminė kampanija.
Teminių kaimų nauda vietos bendruomenėms ir savivaldybių gyventojams:
 skatinamas bendruomeniškumas (į veiklas įsitraukia daugiau kaimo gyventojų);
 skatinama partnerystė su vietos gamintojais, verslininkais, kaimo turizmo
sodybomis, kitomis organizacijomis;
 padidėjęs kaime gyvenančių žmonių užimtumas, sudarytos sąlygos sukurti naujas
darbo vietas;
 reprezentuodama save, bendruomenė tampa garsi, patraukli; kuriamas ir stiprinamas
Kėdainių rajono įvaizdis kaip regiono, kuriame aktyviai plėtojamas turizmas;
 padidėjusios savivaldybės biudžeto pajamos dėl išaugusių turistų srautų;
 kultūrinio paveldo išsaugojimas.
Ypač didelė vertė, kad svečiams rengiamos nuotaikingos pažintinės, edukacinės ir
pramoginės programos padeda išlaikyti bendruomenių namus, plėsti veiklą, kurti naujus
projektus, gražinti gyvenvietes. Kaimo gyventojus ypač džiugina tai, kad pasisemti originalių
idėjų pas juos atvyksta kitų Lietuvos kaimų ir miestelių, bendruomenių centrų atstovai, net
turizmo specialistai.

Parengta pagal Kėdainių VVG informaciją. Prieiga internete: http://www.socecvet.eu/site/wpcontent/uploads/2014/07/7-Thematic-villages.pdf
116
VILKAVIŠKIO RAJONO JAUNŲJŲ MENININKŲ PLENERŲ CIKLAS
„SŪDUVIŲ ŽEMĖ”
Neringa Simanaitytė
Aleksandro Stulginskio Universitetas
Kaimo vietovių vystymasis paremtas trimis pagrindinėmis dimensijomis: ekonomine,
socialine ir aplinkos (aplinkosaugine), tačiau pastaruoju metu kaimo gyventojų paveikslas
keičiasi ir jie iš tradicinių žemdirbių tampa kultūrinio paveldo sergėtojais ir rekreacinio turizmo
kūrėjais, todėl neišvengiamai atsiranda ketvirtoji – kultūrinė dimensija. Ji orientuota į kiekvieną
gyvenantį neurbanizuotoje aplinkoje, nepriklausomai nuo amžiaus ar socialinio statuso. Vis
dėlto, kultūrinis švietimas ypač svarbus jauname amžiuje, kuomet vyksta asmens vertybinės
orientacijos formavimasis ir savęs ieškojimo procesai. Jaunas žmogus turi didelę pasirinkimo
laisvę rinkdamasis savęs pažinimo erdvę.
Viena tokių erdvių, Vilkaviškio rajone, tai Vilkaviškio vaikų ir jaunimo centras, kurį būtų
galima įvardinti kaip visapusiškai aktyvaus ir kultūriškai išprususio jaunimo „kalve“.
Neformaliojo vaikų švietimo įstaigą, kuri įgyvendina įvairią veiklą bei teikia platų paslaugų
spektrą: siūlo užsiėmimus, būrelius, studijas, renginius ir šventes vaikams bei jaunimui; vasaros
metu rengia poilsio, socializacijos ir ugdymo stovyklas; organizuoja seminarus, mokymus;
įgyvendina prevencinius projektus, vykdo šviečiamąją veiklą, lanko daugiau nei septyni šimtai
ugdytinių iš viso Vilkaviškio rajono, kurių amžius yra nuo 3 iki 21 metų (Vilkaviškio..., 2014).
Mokiniai renkasi meninius bei kultūrinius užsiėmimus ne tik todėl, kad išmoktų kažką naujo, bei
ir todėl, kad prasmingai leistų laisvalaikį. Dalis jų, palikę šią įstaigą ir tapę savarankiškais
menininkais, kartas nuo karto susirenka pasidalinti idėjomis ir turiningai praleisti laisvalaikį.
Kartais toks „nekaltas“ laisvalaikio praleidimas transformuojasi į nemažo populiarumo
susilaukiantį projektą. Būtent toks ir yra plenerų ciklas „Sūduvių žemė“.
Tai tęstinis projektas, Vilkaviškio kultūros centro iniciatyva, šiemet įvykęs jau 5-ąjį kartą.
Viskas prasidėjo dar 2005 metais, kuomet jaunieji menininkai, (buvę Vilkaviškio vaikų ir
jaunimo centro dailės studijos ugdytiniai), dailės studijų studentai, gimtinėn grįždavę su savo
autorinėmis parodomis, savo kūrybiniu brandumu ir novatoriškais sprendimais stebindavo ne tik
artimuosius bei draugus, bet ir buvusios dailės studijos bičiulius bei vadovę. 2005 m. dailės
studijos vadovės iniciatyva per vasaros atostogas dalyvauti Vilkaviškio kultūros centro
organizuojame plenere ir kurti į Pajevonį (Vilkaviškio r.) susirinko apie 10 jaunųjų menininkų.
Jie, būdami skirtingų studijų programų studentai, rinkosi įvairias meno raiškos formas – tapybą,
grafiką, batiką, skulptūrą, vitražą.
Sulaukus plataus atgarsio visuomenėje ir Vilkaviškio kultūros centrui inicijuojant
projekto tęstinumą, 2006 m. plenere „Sūduvių žemė: Vištytis 2006“ dalyvavo 15 jaunųjų
menininkų, dar po metų plenere „Sūduvių žemė: Gražiškiai 2007“ – 18 menininkų, tarp kurių
buvo du prancūzai. Prie plenero dalyvių kasmet prisijungdavo ir profesionalūs menininkai,
dailininkų sąjungos nariai, buvusieji ankstesnių plenerų dalyviai. Tokiu būdu natūraliai
susiformavo pereinamumas, tęstinumas ir kūrybinės jaunųjų menininkų tradicijos. Per šį
laikotarpį išplėtotas ir projekto turinys (parodose eksponuojama tapyba, grafika, keramika,
tekstilė, metalo instaliacijos, fotografija, vitražas), platesniu mastu pradėtos organizuoti parodos.
Pleneruose sukurti darbai buvo pristatyti plenero įgyvendinimo vietoje, Vilkaviškio ir
Marijampolės kultūros centruose, viešinimo tikslais išleisti katalogai. Patys kūriniai palikti
miestelio įstaigoms, mokykloms, seniūnijoms, bibliotekoms, vaikų darželiams, atitinkamais
darbais papuoštos lauko erdvės.
2014 m., praėjus septyneriems metams po paskutiniojo plenero ir Lietuvos kultūros
tarybai skyrus finansavimą, Vilkaviškio kultūros centro parengtam projektui, ši graži tradicija
vėl buvo atgaivinta. 2014 m. plenerui „Sūduvių žemė“ pasirinkti Bartninkai. Kūrybiniams
ieškojimams sąmoningai pasirenkamos vis kitos Vilkaviškio krašto vietovės. Fizinė, socialinė ir
kultūrinė aplinka tampa pagrindiniu jaunų žmonių įkvėpimo šaltiniu.
117
Plenero „Sūduvių žemė: Bartninkai 2014“ tikslas – jaunus žmones įtraukti į kūrybinius
procesus, puoselėjant menininkų profesinius gebėjimus ir įgūdžius bei atskleidžiant Bartninkų
vietovės kultūrinį tapatumą. Plenero uždaviniai:
1. Pasitelkiant įvairias meninės raiškos priemones, visuomenei pristatyti Bartninkų krašto
lankytinus objektus – kultūrinio turizmo skatinimas.
2. Plėtoti menininkų kultūrines, menines, estetines kompetencijas ir gebėjimus, formuoti
tapybos ir keramikos įgūdžius – edukacinis aspektas.
3. ,,Sujungti'' profesionalių ir mėgėjų menininkų kūrybines patirtis, keistis
novatoriškomis idėjomis, mokytis naujų technologijų – gerosios patirties sklaida.
4. Ugdant jaunų žmonių pilietines, vertybines nuostatas, palaikyti kūrybinį ryšį su
tėviške, buvusiais vilkaviškiečiais – pilietinis ugdymas.
5. Ugdyti vietos žmonių pasaulėžiūrą, meninį intelektą, estinį skonį – profesionalaus
meno sklaida.
Šiemet plenere dalyvavo 12 menininkų; menininkai – mėgėjai – tai buvę Vilkaviškio
vaikų ir jaunimo centro ugdytiniai, šiuo metu bebaigę dailės studijas aukštosiose mokyklose;
menininkai – profesionalai – tai dailės studijų magistrantai, dailininkų sąjungos nariai. Kai kurie
iš jų yra itin perspektyvūs ir žinomi tarptautiniame kontekste, pvz.: Andrius Janulaitis pabaigęs
keramikos magistro studijas, yra dailininkų sąjungos narys, 2012 m. gegužės - rugpjūtis mėn.
stažavęsis Lake Pepin Art and Design centre (JAV), 2014 m. pavasarį kartu su kitais keramikais
dalyvavęs Taline vykusiame simpoziume. Jis plenere susirinkusiems menininkams pasiūlė
išmėginti senovinę raugo keramikos technologiją. Raugo keramika – vienas archajiškiausių
molio apdirbimo būdų. Jo istorija siekia daugiau nei tūkstantį metų. Šią techniką žmonės taikė,
kol dar nemokėjo glazūruoti. Anot, A. Janulaičio ši unikali ikiglazūrinė technika naudota tik
Baltijos kraštuose. Kad molio dirbiniai nepraleistų vandens ir tiktų naudoti buityje, juos
padengdavo raugu, kuris gaminamas iš kukurūzų, miltų ir rugių. Kelias dienas natūraliai džiūvęs
lipdinys vėliau 5-6 valandas degamas 1000ºC temperatūroje ir ištrauktas iš krosnies karštas
išsyk merkiamas į vėsų natūralų raugą, kuris užkemša molio poras. Burbuliuodamas, bėgdamas
žemyn raugas pridega prie daikto įvairiausiais ornamentais. Iš raugo ištrauktas gaminys
merkiamas į vandenį, kad užfiksuotų spalvų tonus. Į taip apdorotą molinį indą vanduo geriasi kur
kas mažiau negu į tą, kuris tik išdegtas, bet neglazūruotas (Vitkauskienė, 2014). Plenere buvo
naudojama ne tik raugo technologija, keramikos darbai buvo kuriami naudojant japonišką raku
techniką, taip pat nebuvo apsieita be tapybos bei fotografijos.
Nuo 2005 m. organizuojamą plenerų ciklą „Sūduvių žemė“ Vilkaviškio kultūros centras
planuoja tęsti ir ateityje. 2015 m. kūrybiniams ieškojimams planuojama pasirinkti Gižų
apylinkes. Šį projektą ketinama išplėtoti į tarptautinį kontekstą. Į plenerą planuojama pasikviesti
pavienius menininkus – profesionalus iš Rygos, Miuncheno, Varšuvos, Vroclavo.
Apibendrinant, galima teigti, jog projekte „Sūduvių žemė“ darbai nors ir sukurti
savarankiškų jaunųjų menininkų individualistų, tačiau yra skirti kiekvienam, nes juose „atgula“
vietinių žmonių buitis, kasdienybės akimirkos, apylinkių ir juos supančios aplinkos vaizdai ir
detalės, kurių dažnas, įsisupęs į kasdienybės rutiną net nepastebi. Tai puiki galimybė iš naujo
atrasti save ir savo kraštą. Šis projektas galėtų tapti puikiu gerosios praktikos pavyzdžiu kitų
savivaldybių kaimų bendruomeninėms organizacijoms ir prisidėti prie darnaus kaimo vietovių
vystymosi proceso.
118
1 pav. Plenerų ciklo „Sūduvių žemė“ įžvalgos pagal keturias kaimo vietovių vystymosi
dimensijas (sudaryta autorės)
Išanalizavus 1 pav. pateiktas įžvalgas pagal kaimo vietovių darnaus vystymosi
dimensijas, galima daryti išvadą, jog plenerų ciklas „Sūduvių žemė“ aktyviai veikia kultūrinėje,
aplinkosauginėje bei socialinėje aplinkose. Ekonominių aspektų aptikti sunku, kadangi tai nėra
komercinis projektas. Vis dėlto, čia svarbiausiais tampa gyvenamosios aplinkos pažinimo ir
bendruomeniškumo kūrimo procesai, kurie įkvepia tolesniems darbams ir tampa puikiu
pavyzdžiu kitoms bendruomenėms.
Parengta pagal:
1. Interviu su Vilkaviškio kultūros centro projektų vadove Rita Marcelionyte.
2. VILKAVIŠKIO VAIKŲ IR JAUNIMO CENTRO INTERNETINĖ SVETAINĖ
[interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.vilkaviskiovjc.lt/apie-mus, [žiūrėta 2014 m.
10 mėn. 02 d.]
3. VITKAUSKIENĖ, R. 2014. Mokėsi baltiškosios raugo keramikos. „Santaka“: Vilkaviškio
krašto laikraštis, Nr. 97 (3518), p. 4.
119
MĖLYNOSIOS VĖLIAVOS PROGRAMA PALANGOS BOTANIKOS PARKO
PAPLŪDIMIUI
Andželika Skutulaitė, Agnė Liebutė
Aleksandro Stulginskio universitetas
Nuo 2002 m. vasaros į paplūdimius sugužėję poilsiautojai pamato mėlyną vėliavą, kuri
liudija, kad paplūdimys atitinka aukščiausius kokybės reikalavimus. Turistai, pamatę
paplūdimyje šį atributą, gali būti tikri, kad čia budės kvalifikuoti gelbėtojai, bus įrengti viešieji
tualetai, geriamojo vandens šaltiniai bei informaciniai stendai. Mėlynosios vėliavos programa
yra savanoriška sertifikavimo sistema paplūdimiams ir prieplaukoms, pradėta įgyvendinti
Prancūzijoje. Ši programa pradėjo gyvuoti kaip priemonė, skatinanti Europos valstybes
įgyvendinti ES Maudyklų direktyvą. Lietuvoje Mėlynosios vėliavos programa pradėta
įgyvendinti 2001 m. Esminis programos bruožas buvo, yra ir bus aplinkosauginis švietimas.
Siekiant palaikyti paplūdimyje švarą ir tarptautinių reikalavimų atitikimą kilo idėja
Aplinkosauginio švietimo fondo inspektoriams, Palangos miesto savivaldybės administracijai.
Paplūdimio priežiūra rūpinasi Palangos Botanikos parkas. Projekto finansinis šaltinis – Palangos
miesto savivaldybė. Mėlynosios vėliavos projektas turi atitikti 27 reikalavimus. Šio projekto
iniciatorius buvo Palangos miesto savivaldybės administracija. Norėta užtikrinti tam tikrų
aplinkosauginių ir kokybės reikalavimų laikymąsi.
Mėlynosios vėliavos projekto pagrindinis tikslas – gerinti pakrantės zonos aplinką.
Projektas yra aktualus kiekvieno sezono metu, yra svarbus Palangos savivaldybei, Botanikos
parkui ir poilsiautojams bei vietovės gyventojams. Buvo planuota užtikrinti:
 Nevalytų nuotekų nepatekimas į jūrą ar ežerą.
 Paplūdimys sezono metu turi būti valomas kasdien.
 Paplūdimyje draudžiama važinėtis automobiliais bei motociklais.
 Palapinės statomos tik specialiai tam skirtose vietose.
 Paplūdimyje esančios šiukšliadėžės sezono metu valomos kiekvieną dieną.
 Sezono metu paplūdimyje dirba kvalifikuoti gelbėtojai.
 Gelbėjimui numatytos sertifikuotos gelbėjimo priemonės.
 Paplūdimyje sezono metu dirba gydytojai arba tam numatytos pirmosios pagalbos
priemonės.
 Paplūdimys pritaikytas žmonėms su negalia (spec. tualetai, telefonai, takeliai).
 Prie pagrindinių takų, vedančių į paplūdimį, stenduose skelbiamos elgesio
paplūdimyje taisyklės, informacija apie gamtiškai jautrias zonas pakrantės teritorijoje.
 Savivaldybė, kuri dalyvauja programoje, vykdo aplinkosauginę veiklą, stengdamasi
įtraukti į ją ir visuomenę. Pvz.: Paplūdimio lankytojai yra skatinami rūšiuoti atliekas,
yra įrengti sanitariniai tualetai.
 Vietinė savivalda rūpinasi ekologiškai švarių transporto priemonių naudojimu, pvz.:
dviračių, riedučių takų tiesimu.
120
Programoje dalyvaujančioms ir įvykdančioms Aplinkosauginio švietimo fondo
reikalavimus pagal ES direktyvas savivaldybėms suteikiama teisė jų teritorijoje esančiuose
paplūdimiuose iškelti Mėlynąją vėliavą. Dauguma kriterijų, kurių yra stengiamasi atitikti yra
privalomi, keletas rekomenduojamojo pobūdžio, dar kiti yra taikomi atsižvelgiant į regionus,
pvz.: jei kuris nors regionas neatitinka aplinkosauginio švietimo ir informavimo kriterijų
Mėlynoji vėliava turi būti nuleista. Šie kriterijai atskirose šalyse gali būti papildomi arba
sugriežtinami. Mėlynosios vėliavos apdovanojimas suteikiamas vienam sezonui. Siekdama
Mėlynosios vėliavos apdovanojimo savivaldybė ir paplūdimius prižiūrinčios tarnybos turi
įgyvendinti visus privalomuosius kriterijus. Projekto įgyvendinimo eiga buvo viešinama
informaciją patalpinus į Palangos miesto savivaldybės internetinį puslapį. Šio projekto
tęstinumas yra užtikrintas ir jis vykdomas kasmet, nuo 2003 m. Šis projektas yra naujas ir skirtas
kurortinėms vietovėms, yra kiekvienais metais vykdomas iš naujo su vis atsinaujinančiais
reikalavimais. Projektui įgyvendinti buvo panaudotas Palangos Botanikos parko paplūdimys. Šio
projekto idėja gali būti pritaikytas kitose kurortinėse vietovėse – visoje Lietuvoje. Šią programą
jau pritaikė Nidos ir Juodkrantės (Neringos miesto savivaldybė), I Smiltynės (Klaipėdos miesto
savivaldybė), I Melnragės (Klaipėdos miesto savivaldybė), II Melnragės (Klaipėdos miesto
savivaldybė) ir Botanikos parko (Palangos miesto savivaldybė). Teisiniai, politiniai,
ekonominiai, technologiniai, socialiniai, kultūriniai veiksniai turėjo esminės įtakos projekto
įgyvendinimo sėkmei. Paplūdimio ilgis yra 500 m. Paplūdimyje yra vienas informacinis stendas.
Vienas iš įdomių faktų yra tas, kad paplūdimyje yra uždrausta rūkyti. Palangos Birutės parko
direkcija vykdo įvairią švietėjišką veiklą: organizuoja ekskursijas po Palangos Birutės parką ,,Palangos Birutės parko lankytinos vietos“, kurių metu supažindinama su Lietuvoje retai
sutinkamais augalais, paplitusiais Birutės parke, parko paukščių rūšine sudėtimi, parko
administracijos patalpose veikia oranžerija. Birutės parką kiekvienais metais aplanko tūkstančiai
lankytojų.
Turėti aukščiausios kokybės paplūdimio įvertinimą didžiausiam šalies kurortui yra itin
svarbu.
Kasmet yra dedama daug pastangų, kad Palangos pajūris, kuriuo didžiuojamės ir kuris į
kurortą privilioja itin gausų būrį svečių, būtų ne tik švarus bei tvarkingas, bet ir saugus bei
patogus ilsėtis. Mėlynosios vėliavos ženklas, kuris yra žinomas ir vertinamas visoje Europoje,
liudija, kad pastangos duoda rezultatą.
Parengtas pagal „Palangos“ elektroniniame leidinio http://www.palanga.lt informaciją ir pagal
Aplinkosaugos švietimo fondo informaciją http://www.blueflag.org
http://www.feeinternational.org
121
PROJEKTAS „RENKAME PUBLIKĄ – RODOME KAMAJŲ RESPUBLIKĄ“
Kristina Stirnaitė, Norvyda Zovaitė
Aleksandro Stulginskio universitetas
Projektas „Renkame publiką – rodome Kamajų Respubliką“ yra vienas iš Lietuvos
moksleivių sąjungos vykdomo projekto „Kuriame Respubliką: visuomenės pilietinio veikimo
kompetencijų ugdymas” dalių. Šio projekto idėja yra padėti atsikratyti patyčių, sutelkti
bendruomenę, sustabdyti emigraciją, kovoti su ekologinėmis problemomis, įtikinti mažus ir
didelius rinkti senelių pasakojimus, gražinti Kamajų miesteliui ir jo apylinkėms senąją
kinematografiją. Skatinti jaunimą veikti bei bendrauti, taip prisidėti prie savo gimtojo krašto
platesnio pažinimo.
Projekto branduolys yra Rokiškio rajono Kamajų seniūnijos 6 veiklių jaunuolių
neformali grupė, kuri pasivadino „Kas gi...“. Projekto metu prie jų prisidėjo ir pagelbėti sutiko ir
daugiau asmenų. Per 12 mėnesių projekto dalyvių sudėtis keitėsi, tačiau aktyviai veiklose
dalyvaujančių jaunuolių visada buvo daugiau negu 20. Kuriant filmus ir renkant medžiagą
labiausiai veiklumu pasižymėjo vyresnių klasių mokiniai ir jiems talkinanti mokytoja. Tačiau į
rengiamus kino seansus ir kino apdovanojimus rinkosi visų amžiaus grupių žmonės, taip
padėdami jaunimui ne tik pristatyti savo darbo vaisius, tačiau ir išsakyti sveiką kritiką, kuri
ateityje padėtų dar labiau tobulėti. Projektui įvykti padėjo Europos socialinio fondo Žmogiškųjų
išteklių plėtros veiksmų programa. Jos 2 prioriteto, kuris vadinosi „Mokymasis visą gyvenimą“
dėka projekto dalis buvo finansuota iš Europos Sąjungos paramos lėšų.
Šio projekto idėjos atsiradimo paskatinimą lėmė tai, jog Kamajų miestelio Antano
Strazdo gimnazijoje su kiekvienais metais vis labiau populiarėjo pačių mokinių režisuoti ir
filmuoti vaizdeliai. Filmukai buvo kuriami įvairioms šventėms, juose mokiniai noriai sutikdavo
vaidinti, o vėliau jais pasidalinti su kitais mokiniais ir mokytojais, kartu pasijuokti bei vieni kitus
pakritikuoti. Ekonomikos ir technologijų mokytoja, gimnazijos projektų iniciatorė ir vadovė
įžvelgė vaikų norą kurti trumpametražius filmukus ir tai paskatino susiburti vaikus į vieną
komandą kurti filmus apie Kamajų kraštą. Projekto grupė pasiryžo sutelkiant bendras jėgas
atkurti įdomius miestelio vaizdus, išryškinti jo gražias erdves, parodyti jaunimo iniciatyvumą,
bei, žinoma, suburti Kamajų bendruomenę.
1 pav. Jaunimo grupės „Kas gi..“ nariai filmavimų ir kino seansų metu, 2014 m.
Kamajų seniūnijai šis projektas yra aktualus, nes seniūnijoje nėra daug entuziastų, kurie
norėtų pažinti Kamajų istoriją ir perkelti ją į filmą. Kadangi šis projektas buvo savanoriškas, jis
nereikalavo didelių ekonominių išteklių, o aplinkiniai gyventojai retkarčiais paprašyti prisidėti,
noriai taip ir padarydavo. Jie priimdavo moksleivius filmuoti jų teritorijoje esančius išskirtinius
objektus, prisidėdavo savo pasakojimais, bei sukaupta patirtimi. Taip pat šis projektas padėjo
pagyvinti Kamajų seniūnijos kaimų bendruomenių veiklą. Bendruomenės rengdamos savo
šventes ar susitikimus su kitomis bendruomenėmis, kvietė jaunuosius režisierius, kad šie
parodytų savo filmuotą medžiagą apie Kamajų kraštą.
Įsitraukus į vykdomą projektą, prasidėjo jaunimo aktyvesnė veikla. Jaunimas pradėjo
kurti teminius filmukus apie savo kraštą, jo gamtą, ekologines problemas, išleido vietos laikraštį
122
„Strazdukų giesmės“. Kai filmų buvo sukurta jau keletas, buvo pradėti rodyti kino seansai
visiems norintiems, vėliau suorganizuoti kino filmų apdovanojimai.
Kai diskutuojant buvo susitarta su mokiniais imtis šio projekto, tuo metu dar niekas
nežinojo kokių rezultatų bus pasiekta. Buvo pradėta labiau domėtis Kamajų kraštu, mokiniai
lankėsi pas įvairius žmones, ieškojo informacijos muziejuose. Kadangi jaunimas norėjo išbandyti
save ir projektą įgyvendinti tik savo jėgomis, vietos bendruomenė buvo įtraukta kuomet
pagrindinai darbai jau buvo padaryti ir buvo likę tik pasidalinti darbo vaisiais. Kasmet rengiamos
šventės „Kuc kuc Kamajuos“ organizatoriai mielai sutiko šventės metu organizuoti vakarinius
filmų seansus ir taip filmai susilaukė pirmojo didesnio dėmesio ne tik iš savo draugų rato, bet ir
iš visos bendruomenės bei svečių iš kitų rajonų.
Jaunimas kūrė įvairaus žanro filmus
Įtraukė į
filmų kūrimą
gyventojus
Prisijungė prie projekto „Kuriame
Respubliką: visuomenės pilietinio
veikimo kompetencijų ugdymas“
Ieškojo tinkamų Kamajų
seniūnijos išteklių
Išpopuliarino
savo kraštą
Įgavo patirties
Sukūrė keletą
filmų apie
Kamajų
seniūnijos
bendruomenę
Prisidėjo prie laikraščio
„Strazdukų giesmės“
leidimo
Pradėjo rodyti viešus kino
seansus
Surengė kino
apdovanojimus
Subūrė
bendruomenę
Susipažino su įdomiais
žmonėmis
2 pav. Projekto „Kuriame publiką – rodome Kamajų Respubliką“ veiksmų ir rezultatų schema
Kuriant filmus buvo naudojami vietiniai ištekliai, informacija apie Kamajų kraštą buvo
renkama interviu, dokumentų, nuotraukų analizėss metodais, buvo lyginama kaip seniau atrodė
kraštas ir kaip atrodo dabar. Filmuose dažnai rodomos išskirtinės seniūnijos vietos. Svarbų
vaidmenį projekte turėjo vietos gyventojai. Su jų pagalba buvo sukurti autentiški filmai, vyko
žinių sklaida.
Norint pasiekti sėkmę, projekto dalyviai turėjo rasti savo auditoriją, bendruomenės
narius, kuriems būtų įdomu kurti ir žiūrėti. Apie projektą buvo skelbiama kaimų skelbimų
lentose, socialiniuose tinklapiuose, taip pat buvo vykdomi filmų seansai, kurių metu žmonės
buvo kviečiami apsilankyti filmų pristatymuose. Po kelių sėkmingų filmo seansų, apie šį
jaunimo projektą parašė rajoninis ir vietinis (pačių iniciatorių leidžiamas) laikraštis. Kuriami
filmukai viešinami internete ir juos pamatyti gali visi norintys. Nuoroda į vieną iš ekologijos
tema sukurtų filmų: https://www.youtube.com/watch?v=TBCRMMc3_Ss.
Šis projektas yra išskirtinis ne tik Kamajų seniūnijoje, bet ir rajono ar net šalies mastu.
Jaunimo tarpe dabar yra labiau paplitę sporto projektai, šokiai, ar teatras tačiau atkurti senąją
kinematografiją ryžtasi nedaugelis. Taip pat ši idėja yra išskirtina tuo, kad projekte dalyvaujantys
žmonės yra tik Kamajų seniūnijos gyventojai, o filmai yra kuriami taip pat tik apie savąjį kraštą.
Tokiu būdu yra parodoma ne tik jaunųjų režisierių kompetencija ir išradingumas, bet ir
pristatomas Kamajų kraštas. Galima teigti, jog ši projekto idėja gali būti taikoma visose Lietuvos
123
seniūnijose, nes kiekviena iš jų turi unikalią savo istoriją, gamtą bei įdomius žmones, o bendri
darbai būtų puikus būdas suburti kaimo bendruomenes, pristatyti kaimų istoriją ir dabartį.
Šio projekto sėkmę lėlė kultūriniai ir socialiniai veiksniai. Seniūnijoje pagerėjo jaunimo
laisvalaikio užimtumas. Projekto dalyviai parodė savo išradingumą, gebėjimą surinkti reikiamą
informaciją iš įvairių institucijų, muziejų bei senųjų seniūnijos gyventojų. Taip pat jaunimas
parodė savo gebėjimą dirbti grupėje, o pristatant filmus buvo įrodyta, kad savo darbais jie
sugebėjo patraukti daugybės žmonių dėmesį bei taip suburti visą bendruomenę. Taip pat įtakos
turėjo ir finansiniai veiksniai – ES parama garso ir vaizdo technikai įsigyti.
Parengta pagal Neformaliojo ugdymo grupės „Kas gi...“informaciją
Informacija kontaktams:
K. Šešelgio g. 9, Kamajų mstl., Rokiškio r. sav. LT-42284
Vadovė Daiva Mickūnienė, [email protected]
124
LAISVALAIKIO, SPORTO IR VAIKŲ ŽAIDIMO AIKŠTELIŲ ĮRENGIMAS ANTUPIŲ
BENDRUOMENĖJE
Dovidas Šlekys, Egidijus Baguckas
Aleksandro Stulginskio universitetas
Antupiai – tai nedidelis, neišsiskiriantis kaimas Vilkaviškio rajone, turintis 62
gyventojus. Partnerystė ir tarpusavio ryšių puoselėjimas sukūrė iššūkių nebijančią ,,Senųjų
Antupių“ bendruomenę. Vienas iš bendruomenės tikslų yra puoselėti kaimo gyventojų gerovę:
rūpintis jaunimo laisvalaikiu bei plėtoti kultūrinę ir sportinę veiklą.
„Senųjų Antupių“ bendruomenės sukurta idėja – išsaugoti jau esamas ir sukurti naujas
grandis vienijančias kaimo bendruomenę bei skatinti jaunimo aktyvią veiklą – atspindi kaimo
gyventojų puoselėjamas vertybes. Bendruomeniškumo jausmas gali sukurti tvarumu ir darnumu
pasižyminčią kaimiškos vietovės infrastruktūrą, kurioje aktyvus jaunimas kurs tolesnes kaimo
ateities vizijas.
Antupių ir aplinkiniuose kaimuose nuo seno vyravo jaunimo laisvalaikio užimtumo
problema. Siekiant sudaryti geresnes laisvalaikio praleidimo sąlygas jaunimui, bendruomenė
suformulavo tikslą – pagyvinti kaime inicijuojamas kultūrines ir sportines veiklas. Šiam tikslui
pasiekti nebuvo tinkamų sąlygų, trūko inventoriaus. Sėkmingai pasirinkus projektui įgyvendinti
siūlomas priemones (nacionaliniai ir Europos Sąjungos finansavimo šaltiniai), buvo įgyvendintas
projektas - ,,Laisvalaikio, sporto ir vaikų žaidimo aikštelių įrengimas“ (1 pav.).
Apie projekto įgyvendinimą buvo parašyta keletas straipsnių, kurie projekto viešinimo ir
gerosios patirties sklaidos tikslais buvo paskelbti Vilkaviškio rajono krašto laikraštyje „Santaka“
bei internetinėje Vilkaviškio rajono savivaldybės svetainėje.
Projekto kūrimui ir jo įgyvendinimui buvo sudaryta keleto žmonių komanda. Komanda
pasiskirstė kas už kokius darbus ar veiklas bus atsakingi, kas kuo rūpinsis, kas pildys paraišką,
kas organizuos viešuosius pirkimus, kas prižiūrės darbų vykdymą ir atsiskaitymą su NMA.
Šis projektas yra išskirtinis tuo, kad Vilkaviškio rajono savivaldybėje yra vienintelė
laisvalaikio praleidimo aikštelė turinti vienoje vietoje daugiausiai įvairių sporto šakų
inventoriaus: 10 lauko treniruoklių ir futbolo vartus, tinklinio, krepšinio aikšteles.
Tvarkant būsimą laisvalaikio praleidimo zoną daugiausiai prisidėjo Gižų seniūnijos
darbuotojai bei ūkininkai, kurie atliko organizacinius darbus, suformavo bendrą aplinką, išlygino
dar būsimoje aikštelėje žemes, pasodino medelių, įrengė tinklinio aikštelę, vasaros pavėsinę,
iškasė vandens telkinį, kuris pritaikytas ne tik maudytis, bet atliks ir priešgaisrinio vandens
rezervuaro vaidmenį. Savanoriškai prie projekto įgyvendinimo prisidėjo ir Antupių kaimo
gyventojai.
125
1 pav. Antupių kaimo laisvalaikio, sporto ir vaikų žaidimo aikštelių įgyvendinimo etapai
Pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Vietos plėtros
strategijų įgyvendinimas“ ir bendradarbiaujant su rėmėjais buvo įrengta moderni ir jaunimo
poreikius atitinkanti sporto aikštelė, įrengta krepšinio aikštelė, pritaikyta mažiausiems aktyvaus
sporto mėgėjams. Įrengtas apšvietimas.
 Įrengta 10 lauko treniruoklių (kojų raumenų stiprinimui, nugaros raumenų ir dvigalvių
žasto raumenų stiprinimui, krūtinės ir trigalvių žasto raumenų stiprinimui, visų
pagrindinių raumenų grupių stiprinimui, šoninių pilvo raumenų stiprinimui, kojų
raumenų stiprinimui, klubo raumenų ir sąnarių stiprinimui);
 Įrengta vaikų žaidimo aikštelė;
 Įsigyta krūmapjovė;
 Įsigytas vejų pjovimo traktoriukas.
Pirmasis ir labai reikalingas rėmėjas buvo ūkininkas Tautvydas, kuris padovanojo 0,25 ha
žemės plotą aikštelei įruošti. Viena iš projekto sąlygų buvo turėti žemės plotą, skirtą sporto
aikštelei, be ūkininko pagalbos bendruomenė nebūtų turėjusi teisės rengti šio projekto. Aktyvus
bendruomenės narys Vytas, suteikė transporto paslaugas: atvežė žvyro, parvežė medelius
aikštelės apsodinimui, padėjo sumontuoti treniruoklius. Bendruomenės Nevyriausybinės
jaunimo organizacijos pirmininkas atvežė smėlį į vaikų smėlio dėžę bei iškasė kelmus,
buvusius aikštelės teritorijoje, savo dažais nudažė ir pastatė lauko tualetą. Dalia ir Arvydas savo
lėšomis pastatė futbolo vartus ir įruošė gėlynus „vėžlį“ ir „krokodilą“. Jolantos ir Vyto šeima
visą laiką, iki kol bendruomenė įsigijo vejų pjovimo techniką, savo lėšomis šienavo krepšinio
aikštelės teritoriją. Algirdas privežė žemių ir jas išlygino aikštelės paruošimui, prie aikštelės
išvalė pakelės griovį.
Užtikrinant kaimo socialinės infrastruktūros projekto tęstinumą ir reikalingų išlaidų
funkcionavimui padengimą, atsakingi asmenys (Gižų seniūnija su bendruomenės nariais)
prižiūrės sukurtas ir esamas viešąsias erdves bendruomenės ribose. Prie aplinkos priežiūros
noriai prisideda ir pati šio projekto iniciatorė Ona, kuri dažnai pati sėda už įsigyto vejos pjovimo
traktoriaus vairo. Šioje laisvalaikio praleidimo vietoje galima ne tik sportuoti, čia taip pat vyksta
ir kaimo šventės ir kiti renginiai.
Sporto aikštele naudosis ir aplinkinių kaimų įvairių kartų gyventojai. Jaunimas galės
organizuoti draugiškas sporto varžybas, teminius vakarus ir kitus jiems aktualius renginius.
126
Vaikų žaidimų aikštele galės naudotis ir aplinkiniuose kaimuose gyvenančios mamytės su savo
atžalomis.
„Senųjų Antupių“ bendruomenės ateities planuose yra didelis noras turėti patalpas,
įvairiems mokymams, susibūrimams organizuoti. Kaimuose gana nemažai vienišų senjorų. Jiems
aktualiausia problema – bendravimo trūkumas, todėl įrengtos patalpos būtų įvairaus amžiaus
grupių susibūrimo vieta. Taip būtų skatinamas bendravimas tarp įvairaus amžiaus grupių
žmonių. Sporto aikštelės teritorijoje įrengti ne tik treniruokliai, bet ir poilsio kampelis, kurioje
senjorai gali stebėti jaunimą, dalintis patirtimi bei bendrauti tarpusavyje.
Parengta pagal Antupių kaimo bendruomenės medžiagą. Internetinis puslapis:
www.senantupiai.lt/svetaine/
Informacija kontaktams:
Ona Inga Račkauskaitė
Antupių kaimo bendruomenė „Senieji Antupiai“
Antupių k. Vilkaviškio r. sav.
El. paštas: [email protected]
Interneto puslapis: www.senantupiai.lt/svetaine/
127
UKRINŲ KAIMO BENDRUOMENĖS „VOBULŪ SŪRIO“ GAMYBA IR
REALIZAVIMAS
Vilma Vžesniauskienė
Ukrinų kaimo bendruomenės pirmininkė
Dovilė Petrulienė
Aleksandro Stulginskio universitetas
Ukrinai – ten, kur teka upės Varduva ir Kvistė,
Ukrinai – ten, kur medinė bažnytėlė ant kalvelės parimus,
Ukrinai – ten, kur kalba XIX a. Liaudies meistro Stepono
Gailevičiaus akmenys,
Ukrinai – ten, kur bendruomenės žmonės per OBUOLĮ
atrado ir suprato savastį...
Ukrinų kaimo bendruomenė gyvuoja jau
daugiau nei dešimtmetį. Bendruomenė glaudžiai
bendradarbiaudama su kaimo mokykla, kultūros
įstaigomis (biblioteka, kultūros namais), bažnyčia
bei kaimo verslininkais ir ūkininkais aktyviai
dalyvauja įvairiose projektinėse veiklose. Ukrinų
kaimo bendruomenė – tai darnus gyventojų sambūris vardan turiningesnio, jaukesnio gyvenimo
kaime.
Per daugelį metų Ukrinų kaimo bendruomenės narių sukaupta patirtis organizuojant
sportines ir kultūrines, kaimo paveldo saugojimo ir populiarinimo, kaimo infrastruktūros
plėtojimo bei socialines veiklas ir įgytos žinios, dalyvaujant įvairiuose seminaruose bei
mokymuose, subrandino poreikį, ryžtis dar vienai bendruomenės veiklai – kurti bendruomeninį
verslą, kurio pagrindinis tikslas – kurti darbo vietas kaimo gyventojams, mokyti juos verslumo ir
užsidirbti pajamų investicijoms į tolimesnę verslo plėtrą bei kitų bendruomenės veiklų
organizavimui (kultūrinių, sportinių, socialinių ir kt.).
Bendruomenės tarybos narių susirinkime buvo nuspręsta teikti gyventojams sulčių
spaudimo paslaugą. Šiai veiklai vykdyti buvo įsigytas nebenaudojamas buvęs pieno surinkimo
punktas. Pastatas buvo įsigytas išsimokėtinai per trejų metų laikotarpį, tam skiriant surenkamas
2 % gyventojų pajamų mokesčio lėšas. Užsitęsus pastato teisinei registracijai, 2013 m.
bendruomenė neteko galimybės pasinaudoti LR Žemės ūkio ministerijos parama sulčių
spaudimo įrangai įsigyti. Tačiau siekiant, kad įsigytas pastatas, kuris yra pritaikytas gamybinei
veiklai vykdyti, nestovėtų nenaudojamas, buvo nuspręsta pabandyti virti obuolių sūrį. Šis
produktas ne toks jau dažnas ant mūsų stalo, be to – retas ir prekybos centruose. Taigi
bendruomenė, atsižvelgdama į rinkos sąlygas, pakoregavo savo ekonominės veiklos strategiją –
šalia pagrindinės veiklos, sulčių spaudimo paslaugos teikimo, įtraukė dar vieną veiklą – obuolių
sūrio virimą ir realizavimą. Šios veiklos pagrindinis tikslas – išlaikyti sezoninę vieną darbo vietą
bei populiarinti kulinarinio paveldo fondo produktą – obuolių sūrį.
Organizuojant šią veiklą, buvo pasitelkti vietos žmogiškieji bei fiziniai ištekliai, užmegzti
partnerystės ryšiai, pasinaudota konsultavimo paslauga, panaudoti bendruomenės finansiniai
ištekliai, bei vietos gyventojų užauginami obuoliai (žr. 1 paveikslą). Obuolys – vienas iš
labiausiai ukriniškių mėgstamų ir vertinamų vaisių. Kiekvienoje sodyboje auga po kelias obelis,
kurių dalis derliaus sandėliuojama šaltajam metų laikotarpiui, o dalis – namų sąlygomis
perdirbama. Esant pakankamiems žaliavos ištekliams bei kaimo žmonių supratingumui bei
geranoriškumui, obuolių perteklius yra dovanojamas bendruomenei sūrio gaminimui.
128
1 pav. Ukrinų kaimo bendruomenės ekonominei veiklai vykdyti naudojami ištekliai
Pirmojo obuolių sūrio virimo ir realizavimo veiklos sezono darbus galima suskirstyti į
tris etapus: parengiamieji darbai, sūrio virimas ir sūrio realizavimas (žr. 2 paveikslą).
1. Parengiamieji
darbai
2. Sūrio virimas
Pastato pritaikymas
gamybinei veiklai
Konsultacija dėl
obuolių sūrio virimo
Įrangos įsigijimas
Lietuvos kulinarinio
paveldo fondo
sertifikato gavimas
maisto ir veterinarijos
tarnybos leidimo
gavimas
Obuolių sūrio virimas
pagal Ukrinų kaimo
močiučių receptus
Terminuotos darbo
vietos steigimas
3. Sūrio
realizavimas
Obuolių sūrio
pavadinimo ir
pakuotės kūrimas
Dalyvavimas mugėse
Obuolių sūrio
pristatymas Mažeikių
rajono etninėje
konferencijoje
2 pav. Obuolių sūrio virimo ir realizavimo veiklos etapai
1. Parengiamieji darbai.
Pirmiausia buvo teiktas pasiūlymas teritorinei darbo biržai „dėl viešųjų darbų projektų,
teikiančių socialinę naudą vietos bendruomenei ir padedančių palaikyti ir (ar) plėtoti vietos
bendruomenės socialinę infrastruktūrą, įgyvendinimo“. Pagal šį projektą buvo finansuojama
viena darbo vieta (100 proc. darbo užmokesčio) ir įdarbinta viena Ukrinų kaimo gyventoja,
registruota darbo biržoje. Darbuotoja sutvarkė, išvalė gamybinį pastatą, atliko vidaus smulkų
remontą, prižiūrėjo aplinką. Susitvarkius patalpas, bendruomenė įsigijo dujinę viryklę, vaisių
daržovių džiovintuvą, puodus su pastorintu dugnu, svarstykles. Bendruomenės narys pagamino
spaustuvus sūriams spausti, įmonė rėmėja padovanojo dujų balioną ir t.t. Taip buvo pritaikytas ir
įrengtas pastatas veiklai vykdyti. Veiklai vykdyti gautas maisto ir veterinarijos tarnybos
leidimas.
Pasibaigus įdarbinimo rėmimo programai, ta pati moteris, seniūnijos pritarimu už
gaunamas pašalpas buvo įdarbinta virti obuolių sūrį. Šį sezoną (2014 m.) obuolių sūrį verda vėl
ta pati moteris, įdarbinta pagal darbo biržos subsidijavimo programą. Kadangi vienam asmeniui
darbo yra labai daug, tai jai padeda kelios vyresnio amžiaus moterys - savanorės.
2. Obuolių sūrio virimas.
Pirmieji sūrio virimai buvo bandyminiai, kurių metu buvo konsultuotasi su prof. dr.
Pranu Viškeliu. Perpratus obuolių sūrio virimą, buvo išsivirtas didesnis produkto kiekis. Tuo
129
pačiu metu buvo pradėta internete ieškoti informacijos apie Lietuvos kulinarinį paveldą.
Netrukus bendruomenės obuolių sūriai gavo Lietuvos kulinarinio paveldo fondo sertifikatą. Šis
produktas gaminamas pagal senąsias obuolių sūrio virimo tradicijas, Ukrinų kaimo močiučių
obuolių sūrio receptus. Ateityje planuojama gauti ir tautinio paveldo sertifikatą.
3. Obuolių sūrio realizavimas.
Pirmą kartą obuolių sūris buvo pristatytas Mažeikių miesto rudens šventės metu.
Bendruomenė rezultatu nenusivylė, ir tai buvo paskata ateinantį sezoną šia veikla užsiimti
rimčiau. Po to bendruomenė dalyvavo Amatų ir meno šventėje Sedos miestelyje bei obuolių sūrį
pristatė rajoninėje etninėje konferencijoje. Obuolių sūriu domisi ir pavieniai asmenys.
Bendruomenės obuolių sūrio sėkmės istoriją kuria jo pakuotė ir pavadinimas. Sūris yra
įvyniotas į maistinę plėvelę ir įdėtas į drobinį maišiuką, kuris suveržiamas per vidurį linine
virvele. Sūris pavadintas žemaitiškai „Vobulū sūris“. Bendruomenės obuolių sūrį parduoda
tiesiogiai mugėse. Obuolių sūrį bendruomenė neketina tiekti į parduotuves, kadangi
pagaminamas labai mažas kiekis, ir dėl vien rankų darbo jo savikaina didelė, o parduotuvių
antkainiai yra pakankamai dideli – kas sąlygotų aukštą galutinę gaminio kainą vartotojui.
Prekyba tiesiogiai mugėse yra daug pranašesnė – visas uždarbis tenka bendruomenei, be to,
tiesiogiai kontaktuojama su pirkėju, padeda užmegzti šiltą bendravimą: jiems siūloma paragauti
obuolių sūrio, kiti teiraujasi recepto, o kiti lygina savo pagamintą su Ukrinų „Vobulū sūriu“. O
dar kiti prisimena, kaip jų močiutės tokį virdavo. Ir dažnas pirkėjas atsidūsta: „OOOO kiek čia
daug darbo!“ O mes priduriame: „Ir meilės daug...!”
Kartu su obuolių sūriu mugėse yra pristatomi ir parduodami bendruomenės nario
Liudviko Vasiliausko iš vytelių pinti krepšiai – tai padeda pritraukti daugiau pirkėjų.
Bendruomenė yra girdėjusi net tokį pasakymą: „Kor kreže ir sūre – tėn Okrena" (kur krepšiai ir
sūriai – ten Ukrinai). Tokios mintys – pirkėjų "perliukai", savaime formuoja Ukrinų kaimo
įvaizdį.
2014 m. bendruomenė jau gavo dalinę finansinę paramą iš žemės ūkio ministerijos sulčių
spaudimo įrangai įsigyti. Tačiau dėl užsitęsusio projekto vertinimo, lėšų pervedimo, dėl įrangos
pagaminimo, pristatymo problemų ir ankstyvo obuolių derliaus, planuota veikla – sulčių
spaudimo paslauga, nusikelia į ateinantį, 2015 m. rudens sezoną: šiais metais (2014 m.) bus tik
išbandoma įrangą, o kitais metais (2015 m.), kaip sakoma, „griebsime jautį už ragų“ – bus
pradėta teikti gyventojams sulčių spaudimo paslauga.
Projekto įgyvendinimo poveikis.
Poveikis Ukrinų kaimo bendruomenei:
 organizacijos perėjimas prie sudėtingesnės veiklos – ekonominės veiklos, kurios metu
kuriamos darbo vietos kaimo gyventojams, užsidirbama pajamų kitoms bendruomenės
veikloms vykdyti (kultūrinio, sportinio laisvalaikio organizavimo, aplinkos tvarkymo ir
kt.);
 kaimo gyventojų bendruomeniškumo skatinimas: dovanojami obuoliai, pagalba padedant
pagaminti reikiamą inventorių, jį paremontuoti, savanoriavimas gaminant ir parduodant
sūrį. Taip pat patys kaimo gyventojai perka obuolių sūrį. Manoma, kad ateityje
ukriniškiai bus sulčių spaudimo paslaugos pagrindiniai klientai;
 formuojamas kaimo įvaizdis.
Poveikis kaimo gyventojams:
 sukuriama darbo vieta ilgalaikiui bedarbiui (2013 m. ir 2014 m. sukurta viena darbo vieta
(trims mėnesiams), ateinančiais metais planuojama sukurti dar dvi-tris darbo vietas;
 kaimo gyventojai bus skatinami auginti daugiau vaisinių, uoginių kultūrų, daržovių,
kurias galės parduoti kaimo bendruomenei sulčių spaudimui ir taip užsidirbti papildomų
pajamų;
130
skatinama vietos gyventojus imtis amatų, kuriuos būtų galima realizuoti (parduoti) kartu su
obuolių sūriu ir taip užsidirbti papildomų pajamų, o bendruomenei plėsti parduodamų gaminių
asortimentą (šiuo metu kartu parduodami Liudviko Vasiliausko iš vytelių pinti krepšiai).
Informacija kontaktams:
Ukrinų kaimo bendruomenės pirmininkė
Vilma Vžesniauskienė
Varduvos g. 7
Ukrinai
Mažeikių rajono savivaldybė
131
SVEIKATINGUMO INFRASTRUKTŪROS PLĖTRA ŠVENTOSIOS UPĖS
KAIRIAJAME KRANTE, ANYKŠČIUOSE
Enrika Žvironaitė
Aleksandro Stulginskio universitetas
Anykščiai – miestas prie prie Šventosios upės. Šventosios upė anykštėnams ir visiems
besilankantiems Anykščiuose yra žinoma, kad tai kūrybos, dvasinio atgimimo šaltinis. Antano
Baranausko laikmetyje aprašyta ir dar iki šių dienų yra nuolat pulsuojanti ir skambanti kultūros
erdvė, sukurianti ypatingą reikšmę, kadangi palei šios upės krantus išsidėstę ne tik svarbūs
istoriniai paminklai, tokie kaip garsusis Puntuko akmuo, bet taip pat rengiami įvairūs festivaliai,
kaip pvz., „Purpurinis vakaras“, pritraukiantis žmones iš visos Lietuvos pasigrožėti ne tik dainų
skambesiu, bet ir Anykščių rajono apylinkių kraštovaizdžiu. Šventosios pakrantės apdovanotos
unikalia gamtos harmonija, kurią supa gausybė draustinių ir saugomų gyvūnų rūšių.
Anykštėnai nuo seno atrado ir naudoja Šventosios ir jos krantinių sakralias kultūros
erdves, atskleidė jas miestui ir Lietuvai. Prie Šventosios upės įsikūrę svarbiausi gamtiniai,
kultūriniai, istorinę praeitį bylojantys, dvasingumą suteikiantys objektai: Anykščių Šilelis,
Anykščių Šv. Apaštalo Evangelisto Mato bažnyčia, Dainuvos slėnis, garsus vasarą rengiamomis
dainų šventėmis, 1863 m. sukilimą menantis Okuličiūtės dvarelis, senoji Anykščių dvarvietė,
naujai įsikūręs Anykščių regioninio parko lankytojų centras ir t.t.
Šventoji yra įaugusi į Anykščių kultūros sampratą, yra anykštėnų pasaulėžiūros ašis,
turistų lankymo objektas (Anykščių kultūrinio paveldo ir gamtinių objektų schema 1 pav., kur
aiškiai matyti, jog didžiausias turistų dėmėsys skiriamas gamtai, t.y. Anykščių regioninio parko
lankymui), Tai sudaro prielaidas kultūrinio turizmo inovacijų plėtrai: atidarytas naujas Menų
inkubatorius, Šv. Mato bažnyčioje įrengtas apžvalgos bokštas ir kt.
Tačiau, kad ir kokia svarbi bei brangi būtų ši vieta, iki pradėtų statybos darbų nebuvo
išnaudojamos Šventosios upės pakrantės, o dėl vykstančios divožemio erozijos atsirado stačių
šlaitų, todėl poilsio zonų skaičius sumažėjo. Prastėjant kairiojo kranto techninei būklei sumažėjo
ne tik poilsio zonų, bet ir turistinių stovyklaviečių, todėl Šventoji nebebuvo patraukli nei
kultūrine, nei turistine prasme. Dėl lėšų trūkumo nebuvo įrenginėjamos naujos poilsio zonos,
kurios vizualiai traukė akį gamtiniais pranašumais
Per visą miestą tekanti patraukli upė ir jos aplinka, buvo apleista ir netinkamai
naudojama. Vieša turizmo, poilsio ir laisvalaikio praleidimo infrastruktūra visiškai neatitiko
nustatytų higienos, sanitarijos, kraštovaizdžio išsaugojimo ir formavimo reikalavimų. Įvardintos
priežastys neleido efektyviai panaudoti natūralaus Šventosios upės reljefo grožio, gamtinės
įvairovės, kultūros ir poilsio objektų lankomumo, negalėjo sudaryti prielaidų ekonomikos,
verslo, socialinės gerovės vystymuisi.
Anykščių rajono savivaldybės administracija, atsižvelgdama į Šventosios upės reikšmę ir
svarbą, taip pat Viešosios įstaigos Lietuvos verslo paramos agentūra, pasirašė projekto
,,Sveikatingumo infrastruktūros plėtra Šventosios upės kairiajame krante, Anykščiuose“
finansavimo ir administravimo sutartį. Finansavimas pagal 2007-2013 m. Sanglaudos skatinimo
veiksmų programos 1 prioriteto „Vietinė ir urbanistinė plėtra, kultūros paveldo ir gamtos
išsaugojimas bei pritaikymas turizmo plėtrai“ priemonę skirtas iš ES struktūrinių fondų lėšų.
Pasirašyto projekto sutartis leido įgyvendinti pagrindinį projekto tikslą – efektyviai
panaudoti esamus rekreacinius išteklius, bei vystant konkurencingą viešąją turizmo
infrastruktūrą skatinti atvykstamąjį ir vietinį turizmą Anykščių mieste bei rajone. Vykdant
projektą įrengta:
1. Pėsčiųjų – dviračių takas (4,175 km sveikatingumo, aktyvaus ir pasyvaus poilsio
trasa), pilnai pritaikytas vaikų, jaunimo, suaugusiųjų, pagyvenusių, žmonių su negalia ir kitų
tikslinių grupių poilsiui, sportui, ekologiniam, pažintiniam ir kultūriniam bei sveikatingumo
turizmui;
2. Įrengtos atokvėpio, poilsio ir sustojimo aikštelės, medinė prieplauka pramoginiam
laivui, prieplaukos baidarėms, mažos grimzdės laivams, plaustams, valtims, kanojoms;
132
3. Sutvarkytos esamos maudyklos, paplūdimiai, įrengtos žaidimų aikštelės, intensyvaus
poilsio ir paplūdimio žaidimų zonos;
4. Iškilo pastatas viešojo turizmo trasai aptarnauti (su sanitariniais mazgais, pagalbinėmis
patalpomis);
5. Įrengtas šiuolaikinius standartus atitinkantis 9 vietų kempingas: atsirado mažosios
architektūros elementai (tilteliai, suolai, stalai, šiukšliadėžės, pavėsinės, persirengimo kabinos,
laužavietės ir t.t.);
6. Atlikti esamų įlankų, maudyklų pakrančių bei kūdros valymo darbai, landšaftiniai
tvarkymo darbai.
Projektinius darbus kairiajame Šventosios upės krante atliko
savivaldybės skelbtą konkursą
laimėjusi Klaipėdoje registruota
vokiečių firma „Josef MöbiusBau-Aktiengellschaft“, pasitelkusi
subrangovais anykštėnų statybines
organizacijas „Termotaupa“ ir
„Anrestas“.
Pėsčiųjų – dviračių takui,
poilsio aikštelėms, maudykloms ir
prieplaukoms, kempingams buvo
naudojama pagrindinė ekologinė
mežiaga – mediena ir kitos
neekologinės
medžiagos
–
metalinės atramos, betoniniai
įtvirtinimai ir šiukšledėžės ir kt.
Įgyvendintas projektas leis
plačiau
pasinaudoti
turimais
Anykščių
turizmo
ištekliais:
vandens turizmo galimybėmis
1 pav. Šventosios pažintinis takas Anykščiuose
Šventosios upe (įrengtos baidarių
prieplaukos, stovyklavietes, pažintinės aikštelės ir t. t.), aktyvaus poilsio ir turizmo objektais
(dviračių ir pėsčiųjų takas, žaidimų ir poilsio bei sporto aikštelės), pažintinio ir kultūrinio
turizmo objektais (A. Baranausko ir A.Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, Anykščių
Šv. Apaštalo Evangelisto Mato bažnyčia ir joje įrengtas apžvalgos bokštas, atnaujintas Anykščių
miesto senamiestis, Anykščių regioninio parko lankytojų centas ir Anykščių Menų inkubatorius
senojoje dvarvietėje ir kt.), poilsio bei reabilitacinės infrastruktūros objektais ir t. t.
Parengta pagal: Anykščių rajono Kultūros, turizmo ir komunikacijos skyriaus, Anykščių rajono
savivaldybės viešųjų dokumentų svetainės informaciją
http://denver.infolex.lt/anyksciai/default.aspx?Id=3-&DocId=5439;
<http://www.vicanyksciai.lt/investicijos/Turizmas_ir_rekreacija/Investavimo_objektai/10_zemes_sklypu_kairiajame_Svetosios_krante.html
pagal Anykščių Turizmo informacijos centro informaciją <http://www.antour.lt/>.
133
PROJEKTO „KAIMŲ BENDRUOMENĖS „VILTIJA“ PASTATO REKONSTRUKCIJA
IR PRITAIKYMAS JAUNIMO IR SUAUGUSIŲJŲ POREIKIAMS“ ĮGYVENDINIMAS
Audronė Neniškienė
Kaimų bendruomenės „Viltija“ pirmininkė
Nuotraukose Paparčių bendruomenės namai ir Edukacijos patalpa
Paparčių seniūnija turtinga gamtos ir kultūros paveldo objektų. Tačiau prieš pritaikant
juos visuomenės poreikiams, pirmiausia reikia juos atkurti, restauruoti ar rekonstruoti. Vienas jų
– Kaimų bendruomenės „Viltija“ pastatas, esantis buvusio Paparčių dominikonų vienuolyno
teritorijoje. Po projekto „Kaimų bendruomenės „Viltija“ pastato rekonstrukcija ir pritaikymas
jaunimo ir suaugusiųjų poreikiams“ įgyvendinimo imtos vykdyti bendruomenei strategiškai
svarbios veiklos.
2014 metais Paparčiai minėjo 365-ąsias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininko
Stanislovo Beinarto fundacijos metines ir 150 metų vienuolyno uždarymo sukaktį. LDK
paiždininkis S. Beinartas 1649 m. gegužės 21 d. fundaciniu raštu Paparčiuose įkurdino
dominikonų vienuolius. XVII–XIX a. Paparčiuose veikęs dominikonų vienuolynas buvęs
svarbiu bei Europoje žinomu dvasiniu, kultūros, švietimo centru. 1864 m. rugsėjo 23 d. carinės
Rusijos valdžios įsakymu vienuolynas uždarytas ir jame įkurdinti kareiviai. Iki šių dienų išlikę
buvusio vienuolyno vartai ir kapinių koplyčia, vienuolyno vartus išsaugojęs priestatas – špitolė
ir ant vienuolyno pamatų pastatyta Paparčių parapijos klebonija (dabar Kaimų bendruomenės
„Viltija“ namai).
Paparčių parapijos klebonijos pastatas 1949 metais nacionalizuotas Kaišiadorių rajono
valdžios sprendimu. Rekonstravus patalpas, nuo 1949-1950 metų čia veikė Paparčių septynmetė,
nuo 1962 m. aštuonmetė, nuo 1986 m. – devynmetė mokykla. 1993 metais mokyklą suniokojo
gaisras, pastatas liko be langų. Parapijos ir vyskupijos rūpesčiu buvo pakeistas tik stogas.
2008 metais Kaimų bendruomenė „Viltija“ sudarė su parapija buvusio dominikonų
vienuolyno žemės sklypo ir statinių – buvusios mokyklos ir koplyčios – panaudos sutartį 25 m.
laikotarpiui. Tais pačiais metais ŽŪM finansavo bendruomenės teiktą projektą „Bendruomenės
namų langų įrengimas“. 2009 m. bendruomenės namuose įrengta 18 vnt. langų.
Projektas „Kaimų bendruomenės „Viltija“ pastato rekonstrukcija ir pritaikymas jaunimo
ir suaugusiųjų poreikiams“ buvo įgyvendintas 2011–2013 m. Paparčių istorinio archeologinio
draustinio, Kaišiadorių rajono savivaldybės įsteigto 2003 metais, teritorijoje. Pasiekti
pagrindiniai tikslai: rekonstruoti visuomeninės paskirties pastatą, pritaikant jį Paparčių
bendruomenės bei aplinkinių kaimų įvairių socialinių grupių asmenų poreikiams; kurti
patrauklias viešąsias erdves. Suremontuotas bendruomenės pastatas ir įsigyta reikalinga
organizacinė, sodo technika bei baldai, kurie dar ilgą laiką bus naudojami visos kaimo
bendruomenės poreikių tenkinimui.
Projektas buvo finansuotas iš Kaišiadorių r. vietos veiklos grupės „Vietos plėtros 20082014 metų strategijos“ lėšų. Bendra vietos projekto vertė - 388 888,89 litai, iš kurių paramos
suma yra 350 000,00 litų, likusi suma – prisidėjimas savanorišku darbu ir pastatais.
Įgyvendinus projektą sudarytos sąlygos vietos gyventojams ieškoti naujų galimybių ir
pomėgių, taip pat realizuoti įvairias saviraiškos priemones, ugdyti jaunimo tautiškumą ir kitas
134
vertybes. Projekto dėka padidėjo bendruomenės gyventojų užimtumo ir informavimo lygis,
aktyvumas, suintensyvėjo bendruomenės veikla. Projektas lėmė ne tik bendruomenės narių
socialinės sanglaudos ir užimtumo padidėjimą (nariai įsitraukė į kultūros, socialinius,
švietėjiškus renginius bei pasiruošimą jiems), bet ir padarė bendruomenę patrauklesnę, sukūrė
sąlygas ir motyvaciją visapusiškam bendruomenės narių tobulėjimui, saviraiškai, sveikos ir
fiziškai aktyvios visuomenės ugdymuisi. Bendruomenės patalpomis gali naudotis visos kaimo
gyventojų grupės – jaunimas, pagyvenę žmonės, bedarbiai, smulkūs ir stambūs ūkininkai,
socialiai remtini žmonės, didelės šeimos, vieniši tėvai. Čia vyksta dailės terapijos, veltinių
vėlimo, keramikos, pynimo iš vytelių užsiėmimai (vad. Audronė Neniškienė, tel. 861831761),
tautinių juostų audimo ir pynimo (vad. Veronika Šakienė, tel. 860633477 ir Veronika
Gradeckienė tel. 863661060), tradicinių margučių marginimo vašku (vad. Indrė Genčiauskaitė,
tel. 862912528) edukaciniai užsiėmimai.
Už tęstinę veiklą po vietos projekto „Kaimų bendruomenės „Viltija“ pastato
rekonstrukcija ir pritaikymas jaunimo ir suaugusiųjų poreikiams“ pabaigos atsakinga
bendruomenės pirmininkė Audronė Neniškienė.
Informacija kontaktams:
Kaimų bendruomenė „Viltija" (Paparčiai)
El. p. adresas: bolius.perednis @ kaisiadorys.lt
135
6-oji tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija. LIETUVOS KAIMO VIETOVIŲ
KONKURENCINGUMO STIPRINIMAS: GEROJI PATIRTIS. Straipsnių rinkinys. 134 p.
ISSN 2029-1663
ISSN 2351-6909 (Online)
SL 399. 2014 11 28. Sp. l. 16,75 A4. Užsakymo Nr. 36. Leido ir spausdino ASU
Leidybos centras – 2014. Studentų g. 11, 53361 Akademija, Kauno r.
136