Adobe acrobat 2000 byla

Transkrypt

ISSN 1392-6195
MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS
JURISPRUDENCIJA
TEISMO EKSPERTIZĖS TEORIJA IR
PRAKTIKA
Mokslo darbai
66(58) tomas
Vilnius 2005
Redaktoriø kolegija:
doc. Armanas Abramavièius – Lietuvos Konstitucinio Teismo teisëjas
prof. Egidijus Aleksandravièius – Vytauto Didþiojo universiteto senato pirmininkas
doc. Petras Ancelis – Mykolo Romerio universiteto Teisësaugos fakulteto dekanas
Antanas Dapðys
prof. Zdzisław Kegel – Vroclavo universiteto Teisës, administravimo ir ekonomikos fakultetas
prof. Egidijus Kurapka – Mykolo Romerio universiteto mokslo prorektorius
akademikas Pranas Kûris – Europos Bendrijø Teisingumo Teismo teisëjas
prof. Mindaugas Maksimaitis (kolegijos pirmininkas) – Mykolo Romerio universiteto Teisës
fakulteto Teisës istorijos katedros vedëjas
prof. Kæstutis Masiulis – Mykolo Romerio universiteto Valstybinio valdymo fakulteto Vieðojo
administravimo katedra
prof. Vytautas Pakalniðkis – Mykolo Romerio universiteto Teisës fakulteto Civilinës ir komercinës
teisës katedros vedëjas
prof. Vytautas Piesliakas – Lietuvos Aukðèiausiojo Teismo teisëjas
doc. Jonas Prapiestis – Lietuvos Konstitucinio Teismo teisëjas
prof. Alvydas Pumputis – Mykolo Romerio universiteto rektorius
prof. Alfonsas Vaiðvila – Mykolo Romerio universiteto Teisës fakulteto Teisës filosofijos
katedros vedëjas
dr. Vigintas Viðinskis – Lietuvos apeliacinio teismo teisëjas
prof. Juozas Þilys – Mykolo Romerio universiteto Teisës fakulteto dekanas
Editorial Staff:
Assoc. Prof. Armanas Abramavièius, Judge of Constitutional Court of Lithuania
Prof. Egidijus Aleksandravièius, Senate Chairman of Vytautas Magnus University
Assoc. Prof. Petras Ancelis, Dean of Police Faculty of Mykolas Romeris University
Antanas Dapðys
Prof. Zdzisław Kegel, Faculty of Law, Administration and Economics of Wroclaw University
Prof. Egidijus Kurapka, Vice Rector of Mykolas Romeris University
Academician Pranas Kûris, Judge of the Court of Justice of the European Communities
Prof. Mindaugas Maksimaitis, (senior editor), Head of Department of Law History
of Law Faculty of Mykolas Romeris University
Prof. Kæstutis Masiulis, Department of Public Administration of State Management Faculty
of Mykolas Romeris University
Prof. Vytautas Pakalniðkis, Head of Department of Civil and Commercial Law of Law Faculty
Prof. Vytautas Piesliakas, Judge of Supreme Court of Lithuania
Assoc. Prof. Jonas Prapiestis, Judge of Constitutional Court of Lithuania
Prof. Alvydas Pumputis, Rector of Mykolas Romeris University
Prof. Alfonsas Vaiðvila, Head of Department of Law Philosophy of Law Faculty
Dr. Vigintas Viðinskis, Judge of Court of Appeal of Lithuania
Prof. Juozas Þilys, Dean of Law Faculty of Mykolas Romeris University
Redaktoriø kolegijos 2005 m. geguþës 3 d. posëdþio sprendimu (posëdþio protokolas Nr. 3L-9)
leidinys rekomenduotas spausdinti
Mokslo darbų spausdinimą parėmė Lietuvos teismo ekspertizės centras
Visos leidinio leidybos teisės saugomos. Šis leidinys arba kuri nors jo dalis negali būti dauginami,
taisomi ar kitu būdu platinami be leidėjo sutikimo.
Redakcijos adresas:
Mykolo Romerio universitetas, Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius
El. paðtas [email protected]
Interneto svetainës adresas: http://www.mruni.lt
Address of Editorial Office and Publishing House:
Mykolas Romeris University, 20 Ateities st., LT-08303 Vilnius
© Mykolo Romerio universitetas, 2005
TURINYS
BENDRIEJI TEISMO EKSPERTIZĖS KLAUSIMAI
Tatjana Averjanova. Eksperto vidinis įsitikinimas kaip racionalus jo moralės pagrindas................
5
Rafał Cieśla. Teismo ekspertizė Lenkijos baudžiamojo proceso ir kriminalistikos doktrinoje.......... 11
Jiří Straus, Viktor Porada. Biomechanika teismo ekspertizėje....................................................... 18
Rolandas Krikščiūnas, Janina Juškevičiūtė. Ekspertizės akto analizės ir vertinimo ypatumai
civilinėje teisenoje............................................................................................................................. 24
SPECIALIEJI TEISMO EKSPERTIZĖS KLAUSIMAI
Liudmila Kuzničenko. Teismo autorystės klasifikacinės ekspertizės teorijos ir praktikos
problemos.......................................................................................................................................... 34
Nadežda Mailis. Šiuolaikinis požiūris į masinės gamybos gaminių tyrimą....................................... 40
Krzysztof Maksymowicz, Jakub Trnka, Janusz Markiewicz, Hanna Maksymowicz.
Kompiuterinės tomografijos taikymas nustatant nemirtinu ginklu padarytas šautines žaizdas......... 46
Marzena Anna Wasilewska. Rašysenos ir rašto kalbos patologinių pokyčių, nustatomų
rašytiniuose tekstuose, reikšmė........................................................................................................ 51
Janina Juškevičiūtė. Nematomų kraujo pėdsakų tyrimo galimybės............................................... 61
Audrona Spiečiūtė, Marius Barkauskas. Teismo ekonominė ekspertizė Lietuvoje 2004 metais.. 70
Rasa Tamošiūnaitė. Eksperimentinių pavyzdžių ruošimas rašysenos objektų tyrimui.................... 77
Anelė Žalkauskienė. Kriminalistinės lingvistinės ekspertizės uždavinių sistema............................ 84
SPECIALIOSIOS ŽINIOS IR KRIMINALISTINĖ IDENTIFIKACIJA
Piotr Girdwoyń. Nauji identifikacijos metodai teismų praktikoje...................................................... 90
Zoltán Hautzinger. Teismo identifikacijos dabartis ir ateitis............................................................. 99
Jerzy Kasprzak. Kriminalistinė otoskopija – naujas žmogaus identifikavimo metodas.................... 106
Mirosław Jan Lisiecki. Parodymas atpažinti – procesinio organo, specialistų arba ekspertų
atliekama identifikacija...................................................................................................................... 110
Viktoras Justickis. Specialiųjų psichologijos žinių taikymo teisėje ribos........................................ 120
Egidijus Radzevičius. Specialių žinių taikymo problemos tiriant nusikalstamų darbų saugos
pažeidimų įvykius Lietuvoje............................................................................................................... 130
Bernardas Šalna, Juozas Kamarauskas. Automatinio asmens atpažinimo iš balso problemos ir
perspektyvos kriminalistikoje............................................................................................................. 140
Informacija mokslo darbų "Jurisprudencija" autoriams............................................................. 146
3
CONTENTS
COMMON ISSUES OF FORENSICS
Tatjana Averjanova. Moral Certainty of Expert as Rational Base of his Morality............................
5
Rafał Cieśla. Specialistic Expertise in the Polish Doctrine of Penal Proceedings and
Criminalistics..................................................................................................................................... 11
Jiří Straus, Viktor Porada. Concise Biomechanics of Extreme Dynamic Loading on Organism.... 18
Rolandas Krikščiūnas, Janina Juškevičiūtė. Inspection Act Analyses and Evaluation in Civil
Law.................................................................................................................................................... 24
SPECIAL ISSUES OF FORENSICS
Liudmila Kuzničenko. Problems of Theory and Practice of Forensic Qualifier Authorship
Examination....................................................................................................................................... 34
Nadežda Mailis. The Modern Approaches at Research of Products of Mass Manufacture............. 40
Krzysztof Maksymowicz, Jakub Trnka, Janusz Markiewicz, Hanna Maksymowicz. The
Application of Computer Tomography in the Diagnosis of Penetrating Gunshot Wounds Caused
by Non-lethal Weapons..................................................................................................................... 46
Marzena Anna Wasilewska. Significance of Pathological Changes of Handwriting and
Disturbances in Current and Contents of Thoughts Perceptible in Written Statements.................... 51
Janina Juškevičiūtė. Opportunities of Examination of Latent Blood Traces................................... 61
Audrona Spiečiūtė, Marius Barkauskas. Economical Examination in Lithuania in 2004 Year...... 70
Rasa Tamošiūnaitė. Preparation of Experimental Samples for Examination of Handwriting
Objects.............................................................................................................................................. 77
Anelė Žalkauskienė. System of Criminalistic Linguistic Examination Tasks................................... 84
SPECIAL KNOWLEDGE AND CRIMINALISTICS IDENTIFICATION
Piotr Girdwoyń. New Methods of Identification in the Courts’ Practice........................................... 90
Zoltán Hautzinger. The Present and the Future of Forensic Identification...................................... 99
Jerzy Kasprzak. Forensic Otoscopy – New Method of Human Identification.................................. 106
Mirosław Jan Lisiecki. Identity Parade – Executable Identification by Procedural Institution or
Specialist or Expert........................................................................................................................... 110
Viktoras Justickis. Limits of Usage of Special Psychological Knowledge in Law.......................... 120
Egidijus Radzevičius. Problems of Application of Special Knowledge to Investigation of Criminal
Work Safety Violation Facts in Lithuania........................................................................................... 130
Bernardas Šalna, Juozas Kamarauskas. Problems and Prospects of Forensic Automatic
Speaker Recognition by Voice.......................................................................................................... 140
Information for scientific works ”Jurisprudencija” authors....................................................... 146
4
Jurisprudencija, 2005, t. 66(58); 5–10
I. BENDRIEJI TEISMO EKSPERTIZĖS KLAUSIMAI∗
ВНУТРЕННЕЕ УБЕЖДЕНИЕ ЭКСПЕРТА КАК РАЦИОНАЛЬНАЯ
ОСНОВА ЕГО НРАВСТВЕННОСТИ∗∗
Д. ю. н., проф. Татьяна Витальевна Аверьянова
Экспертно-криминалистический центр МВД России
125130, Росcия, г. Москва ул. З. и А. Космодемьяских, д. 5
Тел. + 095 156-50-55
E-mail: [email protected]
тиза.
Ключевые слова: эксперт, внутренне убеждение, доказательства, комиссионная экспер-
Аннотация
Проблема формирования внутреннего убеждения судебного эксперта неоднократно поднималась в специальной литературе. Однако, как правило, структура внутреннего убеждения
рассматривалась с гносеологических, логических, процессуальных, психологических позиций, и
практически не рассматривалось внутреннее убеждение эксперта как рациональная основа его
нравственности. В работе рассмотрены основные направления влияния нравственных основ
экспертной деятельности на формирование внутреннего убеждения эксперта, в том числе коллективного внутреннего убеждения.
Введение
Одной из составляющих принципа свободы оценки доказательств выступает
внутреннее убеждение. Немаловажную роль в формировании внутреннего убеждения
эксперта играют такая категория как нравственность, являясь его рациональной основой. Причиной ошибочного заключения эксперта не всегда являются допущенные
экспертом ошибки. Даже при безупречно проведенном исследовании на формирование внутреннего убеждения эксперта и, в конечном счете, на формулирование им выводов могут оказывать негативное влияние различные факторы такие, например, как
внушение, убеждение со стороны субъектов судопроизводства, и в первую очередь,
со стороны экспертов – членов комиссии при производстве комиссионных и комплексных экспертиз. Именно эти проблемы и пути их разрешения мы попытались
рассмотреть в данной статье.
Основной текст
Нравственное значение внутреннего убеждения эксперта заключается в том, что
последний несет ответственность не только за те выводы, которые он формулирует в
своем заключении на основе проведенного исследования, но и за те последствия, которые эти выводы могут повлечь. Конечно же, внутреннее убеждение эксперта относится, прежде всего, к области оценки результатов проведенного исследования и по∗
Straipsniai pateikti 2005 m. gegužės 2 d., parengti spausdinti – 2005 m. gegužės mėn.
Užsienio šalių autorių straipsnių kalba netaisyta.
∗∗
5
лученных выводов, убежденности в их правильности и достоверности1. Именно «посредством внутреннего убеждения эксперт может диалектически подойти к познанию
соответствующих обстоятельств, учесть многообразие взаимосвязей и взаимозависимостей познаваемых явлений, их развитие, переход количественных накоплений в
новое качественное состояние и т.п.»2. Предпосылками правильного формирования
внутреннего убеждения эксперта служат как объективная оценка результатов проведенного им исследования, так и нравственные основы его деятельности.
Проблема внутреннего убеждения сама по себе не нова3, однако, что касается
внутреннего убеждения эксперта, то нельзя сказать, что все аспекты данной проблематики изучены в достаточной степени. Касается это и нравственных основ внутреннего убеждения эксперта.
Насколько нам удалось проследить, первым свои представления о внутреннем
убеждении эксперта высказал В. П. Колмаков, по мнению которого внутреннее убеждение эксперта – «это инстинкт, не безотчетная интуиция; это – сознательно и свободно сложившееся убеждение, имеющее объективные основания, позволяющие
сделать только один – истинный вывод»4. Р. С. Белкин в качестве объективных оснований внутреннего убеждения эксперта рассматривал наряду с профессиональными
знаниями эксперта и мировоззренческие принципы и установки5.
Внутреннее убеждение эксперта есть ни что иное, как чувство уверенности в
правильности принятого им решения. Принципиальной особенностью здесь является
то, что принуждать эксперта к принятию какого-либо решения не имеют право ни руководитель экспертного учреждения, ни кто-либо другой, в противном случае мы наблюдаем нарушение принципа независимости эксперта, с одной стороны, и нарушение норм этических правил – с другой. Эксперт делает выводы на основе анализа результатов проведенного исследования и по закону несет полную ответственность за
свои выводы. Здесь налицо не только подчинение закону, но и этическая сторона
внутреннего убеждения, соблюдение нравственного предписания.
Рассматривая внутреннее убеждение судебного эксперта как категорию субъективную, но имеющую объективные основания, составляющие в своей совокупности
своеобразную систему, Р. С. Белкин среди элементов этой системы называет: профессиональные знания эксперта; «профессиональные качества эксперта: наблюдательность, внимание, глубина, гибкость, логичность и критичность ума, самостоятельность мышления, способность преодолеть предубеждение или предвзятость и т.п.»;
«фактические данные, признаки и свойства изучаемых экспертом объектов, обстоятельства дела, относящиеся к предмету экспертизы и указывающие на происхождение и реальные условия существования изучаемых объектов»; «весь процесс экспертного исследования, его условия, промежуточные и конечные результаты, их оценка с
точки зрения полноты, логической их обоснованности, достоверности как единственно возможных в данных условиях»6. Р. С. Белкину вторят авторы первого учебника
по судебной экспертизе: «Внутреннее убеждение предполагает единство объективных
и субъективных моментов. Содержание его – это преломление общих теоретических
положений и эмпирических наблюдений при оценке конкретных результатов исследования, подведении итогов экспертизы и формулировании выводов»7.
Внутреннее убеждение является по утверждению законодателя одним из принципов оценки доказательств. Поскольку заключение эксперта является одним из доказательств, постольку внутреннее убеждение эксперта также следует рассматривать
как один из принципов оценки хода и результатов исследования. И здесь возникает
вопрос: на чем основывается оценка экспертного исследования самим экспертом? По
логике вещей эксперт в своих рассуждениях при формировании внутреннего убеждения должен опираться (и опирается) на теорию доказательств, оперирующую такими
понятиями, как «формальная достоверность», являющаяся результатом использования дедуктивных логических схем, и «содержательная (или практическая) достоверность». Но если формирование внутреннего убеждения следователя (суда) и степень
правдоподобия доказательств возрастает «по мере накопления улик и опровержения
контрулик…, пока, наконец, их совокупность не станет достаточной для достоверного
вывода»8, формирование внутреннего убеждения эксперта и обоснованность сделанных им выводов имеет иную содержательную природу.
Внутреннее убеждение эксперта основано не на интуиции9 (хотя она играет не
последнюю роль при решении экспертных задач и формировании внутреннего убеждения эксперта), не на предположениях, а на полном, всестороннем и объективном
6
исследовании объектов и конкретных материалов, представленных на экспертизу, на
анализе и синтезе выявленных внутренних связей между явлениями и признакам, с
использованием научно-обоснованных и апробированных методик, на специальных
знаниях, которыми обладает эксперт и которые он черпает из определенных областей
знания.
Интуиция означает состояние пограничное между логикой и психологией. Это
своеобразное озарение при формулировании вывода, когда как бы опускаются все
промежуточные ступени логического рассуждения. На самом деле это результат предыдущего профессионального или житейского опыта, а сам процесс умозаключения
выступает здесь в свернутом виде, внешне напоминая скачок от незнания к знанию.
Интуиция в экспертной деятельности может проявляться при построении экспертных
версий, выборе экспертных методов и методик исследования или при оценке признаков исследуемых объектов и их значимости, например при установлении тождества
объектов. Но и здесь интуиция не проявляется сама по себе, а есть результат практического экспертного опыта и использования собственных специальных знаний.
Рассматриваемая психологическая категория «внутреннее убеждение» тесно
связана и с такими понятиями, как вероятность и достоверность, относящихся к
оценке результатов экспертного исследования и выражающих степень уверенности
(либо неуверенности) в истинности выводов. Вероятности предшествует недостаточно обоснованное знание, достоверности – наоборот, полностью обоснованное
знание, исключающее всякие сомнения и возможность построить противоположное
заключение, опираясь на те же самые основания. Внутреннее убеждение означает
достижение доказанности какого-то положения, когда эксперт считает решенной поставленную перед ним задачу. Он может быть убежден в вероятности полученных результатов или в их достоверности на основе закона достаточного основания. Здесь
этот закон и реализуется с достаточной полнотой.
До сих пор мы вели речь о формировании внутреннего убеждения эксперта, как
субъекта процесса исследования. Возникает вопрос: может ли существовать коллективное внутреннее убеждение и если да, то какова его нравственная основа? По мнению Ю. К. Орлова коллективное внутреннее убеждение имеет право на жизнь, поскольку оно формируется у индивидуумов, обладающих не только личным, житейским,
но и профессиональным опытом, концентрирующим знания, накопленные и апробированные обществом. Внутреннее убеждение, формирующееся на базе этого опыта,
является одним из проявлений практики, в широком смысле этого понятия10.
Однако на формирование внутреннего убеждения оказывают влияние такие факторы, как, например, внушение. Воздействие внушением может осуществляться как
со стороны специалистов с большим опытом работы, в том числе и со стороны руководства экспертным подразделением (учреждением), так и со стороны следователей
(дознавателей) по закону имеющих право присутствовать при производстве экспертизы. По справедливому замечанию В. В. Бушуева «в отношениях участников экспертной деятельности есть стороны, которые не поддаются юридическому урегулированию. Нравственные отношения в коллективе экспертного учреждения включают в
себя взаимоотношения эксперта и руководителя, участников комиссионных, комплексных и повторных экспертиз. Названные взаимоотношения строятся в соответствии с общими нормами морали об отношениях в коллективе. Однако специфика экспертной деятельности предполагает и определенные отличия от работы любого другого коллектива»11. И здесь на первый план выходит проблема личной совместимости
при формировании комиссии экспертов с позиции последующего формирования
внутреннего убеждения. Специфика производства таких экспертиз обусловлена групповым характером деятельности экспертов, т.е. деятельности в составе оформленной
малой социальной группы, обладающей формальным лидером, в качестве которого
обычно выступает ведущий эксперт. И хотя он не обладает никакими преимущественными правами по отношению к членам группы, однако его влияние на них и на формирование их внутреннего убеждения нельзя не учитывать.
Как правило, ведущий эксперт – один из наиболее опытных, авторитетных членов коллектива экспертного учреждения. По идее его роль сводится лишь к организации работы группы, координации действий ее членов и проведению совещания экспертов. Однако наивно полагать, что ведущий эксперт не оказывает никакого влияния
на содержание исследовательской работы, да и на формирование внутреннего убеждения экспертов, членов этой комиссии, тоже.
7
При производстве комиссионной экспертизы каждый член комиссии решает поставленную задачу целиком, в полном объеме. Но помимо этой работы в комиссии
осуществляется внутригрупповая коммуникация: обсуждение путей решения задачи,
методов и средств ее решения, результатов индивидуальной работы. Именно эти
коммуникативные связи представляют определенную опасность для объективности
заключения, и, несомненно, оказывают влияние на формирование внутреннего убеждения эксперта.
Коллективное мнение комиссии экспертов выражает их полное согласие друг с
другом. При проявлении разногласий возникает конфликтная ситуация, которая может
быть разрешена с помощью таких основных форм воздействия, как убеждение и внушение. Последнего следует особенно остерегаться, поскольку именно в эти моменты
может сформироваться внутреннее убеждение, в основе которого будет заложено не
профессиональные качества и самостоятельность мышления эксперта, не анализ
промежуточных и конечных результатов проведенных исследований, их оценки с точки
зрения полноты, логической их обоснованности, достоверности, а властное решение
со стороны более авторитетных экспертов – членов комиссии. Наряду с внушением
следует иметь в виду и конформность, когда член комиссии следует мнению большинства из боязни оказаться в изоляции, приспосабливаясь к складывающейся ситуации. В основе и этого фактора заложены нравственные основы формирования
внутреннего убеждения эксперта.
В целях определения влияния личности на группу и группы на личность в условиях экспертной деятельности в Киевском НИИ судебных экспертиз были проведены
серии экспериментов по известным в психологии методикам. «Результаты экспериментов подтвердили зависимость степени внушаемости и конформности личности от
опыта экспертной работы, индивидуальных особенностей личности эксперта, количественного состава группы и т.д. Проведенные экспериментальные исследования, как
и социально-психологический анализ деятельности комиссий экспертов, позволили
сформулировать предложения о путях совершенствования их деятельности»12. Для
нас представляют интерес следующие из этих предложений:
– работу экспертных комиссий следует организовать таким образом, чтобы
обеспечить возможность свободного творческого обмена мнениями, без резкой критики оппонентов, навязывания мнения большинства экспертов тому
эксперту, который не согласен с мнением большинства;
– в комиссию целесообразно включать экспертов, обладающих примерно
одинаковым опытом работы и складом мышления. Если группа состоит из экспертов, имеющих резко различающийся опыт экспертной работы, повышается
внушающее воздействие группы на эксперта с меньшим опытом работы. С
увеличением числа членов группы ее возрастающее влияние проявляется еще
заметнее. Не следует включать в состав группы экспертов, склонных навязывать свое мнение другим и не умеющих правильно воспринимать мнение не
согласных с ними членов экспертной комиссии;
– учитывая возможность появления неформального лидера, надо вдумчиво
подходить к назначению ведущего эксперта с тем, чтобы такая возможность
была исключена13.
Если с первым и третьим из приведенных выше предложений можно согласиться безоговорочно, то в отношении второго предложения, соглашаясь с ним в основе, нужно отметить, что с учетом текучести кадров не всегда представляется возможным создание группы экспертов с одинаковым опытом работы. Вместе с тем,
если не включать в группы экспертов с меньшим опытом работы, вероятно появятся
определенные трудности в практической профессиональной подготовке молодых кадров.
Выводы
Внутреннее убеждение эксперта является рациональной основой его нравственности. Нравственные начала формирования внутреннего убеждения эксперта заложены в самой экспертной деятельности и, в частности, в тех целях, которые он преследует при решении экспертных задач. Однако на формирование внутреннего убеждения оказывает влияние ряд факторов, в том числе и такой фактор, как внушение со
8
стороны более авторитетных экспертов. Такую картину, как правило, можно наблюдать при производстве комиссионных и комплексных экспертиз, а точнее, при обсуждении результатов проведенного исследования и формулировании выводов. По мнению автора статьи при создании подобных групп следует руководствоваться как профессиональными качествами каждого из экспертов, их складом мышления, так и их
моральными, нравственными свойствами. Это и будет одним из основных критериев
при создании комиссии экспертов. Введение же в подобные группы молодых экспертов позволит им накопить необходимый опыт в производстве комиссионных экспертиз, что, в свою очередь, повысит их профессиональный уровень и пополнит багаж
специальных знаний в этой области деятельности и, несомненно, окажет положительное влияние на формирование внутреннего убеждения эксперта.
♦♦♦
ЛИТЕРАТУРА
1. Белкин Р. С. Криминалистика: проблемы, тенденции, перспективы. – Москва, 1988. С. 80 –82. Его же.
Курс криминалистики. – Москва, 1997. Гл. 9.
2. Арсеньев В. Д. К вопросу о внутреннем убеждении судебного эксперта / Труды ВНИИСЭ. – Москва,
1973. Вып. 5.
3. О внутреннем убеждении см.: Ароцкер Л. Е. Проблема оценочной деятельности судебного эксперта //
Материалв Всесоюз. науч. конф. – Москва, 1972. Ч. 1; Соколовский З. М. Является ли внутреннее
убеждение эксперта критерием оценки результатов применения математических методов исследования? // Применение математических методов и вычислительной техники в праве, криминалистике и
судебной экспертизе. – Москва, 1970; Резник Г. М. Внутреннее убеждение при оценке доказательств.
– Москва, 1977; Гранат Н. Л., Погибко Ю. Н. О вероятной форме решения экспертных задач // Криминалистика и судебная экспертиза – Киев, 1972. Вып. 9; Белкин Р. С. Курс криминалистики. – Москва,
2001; Яцишина О. Е. Внутреннее убеждение как основание свободы оценки доказательств в российском уголовном процессе. Дисс…, канд. юридич. наук. – Челябинск, 2005 и др.
4. Колмаков В. П. О внутреннем убеждении советского судебного эксперта // Вопросы советской
криминалистики. – Москва, 1951.
5. Белкин Р. С. Курс криминалистики в 3-х томах. Т. 2. – Москва, 1997.
6. Белкин Р. С. Курс криминалистики. – Москва, 2001.
7. Зинин А. М., Майлис Н. П. Судебная экспертиза. – Москва, 2002.
8. Теория доказательств в советском уголовном процессе. – Москва: Юрид. лит, 1973. Такая достоверность по мнению ряда ученых является содержательной (или практической) (См. В. Д. Арсеньев.
«Практическая достоверность» в уголовно-процессуальном доказывании // Проблемы надежности доказывания в советском уголовном процессе: Тез. Выступлений семинара (13 апреля 1983 г.). – Москва:
ВНИИ МВД СССР, 1984; Арсеньев В. Д., Заблоцкий В. Г. Использование специальных знаний при
установлении фактических обстоятельств уголовного дела. – Красноярск, 1986.
9. Экспертная интуиция является результатом предыдущего практического экспертного опыта и
использования им специальных знаний. Она, несомненно, играет важную роль при оценке признаков
исследуемых объектов и их значимости, при формировании внутреннего убеждения эксперта.
10. Орлов Ю. К. Заключение эксперта как источник выводного знания в судебном доказывании. Автореф.
дисс… д-ра юр. наук. – Москва, 1985.
11. Бушуев В. В. Внутреннее убеждение судебного эксперта / Рукопись. Академия управления МВД России. – Москва, 2005.
12. Меленевская З. С. Пути совершенствования деятельности комиссии экспертов-криминалистов //
Криминалистика и судебная экспертиза. – Киев, 1981. № 22.
13. Меленевская З. С. Указ. раб.
♦♦♦
9
Eksperto vidinis įsitikinimas kaip racionalus jo moralės pagrindas
Prof. habil. dr. Tatjana Averjanova
Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos Ekspertinis kriminalistinis centras, Rusija
Pagrindinės sąvokos: ekspertas, vidinis įsitikinimas, įrodymai, komisinė ekspertizė.
SANTRAUKA
Straipsnyje nagrinėjamos pagrindinės moralinių pagrindų vertinimo kryptys, darančios įtaką visai ekspertinei veiklai ir eksperto vidiniam įsitikinimui.
Eksperto vidinio įsitikinimo formavimuisi nemažą įtaką daro moralė, kaip jo racionalus pagrindas.
Ekspertizės akto neteisingos išvados priežastis ne visada yra eksperto padarytos klaidos pasekmė. Eksperto vidinio įsitikinimo formavimuisi įtaką daro įvairūs neigiami veiksniai, pavyzdžiui, baudžiamojo proceso subjektų, ypač – ekspertų, komisinių arba kompleksinių ekspertizių grupių narių poveikis ir įtikinimai.
Eksperto vidinis įsitikinimas yra ne kas kita kaip eksperto įsitikinimas, kad priimtas teisingas sprendimas.
Eksperto vidinio įsitikinimo moralinė reikšmė yra tokia, kad ekspertas, pateikdamas savo išvadas ekspertizės akte, ne tik prisiima atsakomybę už atliktus tyrimus ir jų pagrindu gautus rezultatus, bet ir už tai, kokie
gali būti jo išvadų teisiniai padariniai.
Straipsnyje eksperto vidinis įsitikinimas nagrinėjamas kaip subjektyvi kategorija, tačiau turinti objektyvų
pagrindą ir susiformavusi kaip savotiška sistema. Eksperto vidinis įsitikinimas yra vienas iš įrodymų vertinimo
principų.
Straipsnyje nagrinėjamas kolektyvinis vidinis įsitikinimas ir jo įtaka moraliniam pagrindui. Pabrėžiama,
kad kolektyviai atliekant kompleksines arba komisines ekspertizes tarp ekspertų susiklosto atitinkami dalykiniai
santykiai, galintys lemti vidinio įsitikinimo moralinį pagrindą.
Kolektyvinis ekspertų komisijos požiūris pasireiškia visišku sutarimu ir pasitikėjimu vienas kitu. Nuomonių skirtumai sudaro prielaidas kilti konfliktinei situacijai, kuri gali būti išspręsta pritaikius tokias poveikio
formas kaip įtikinėjimas ir įtaiga. Pastarosios ypač reikia saugotis, nes gali susiformuoti toks vidinis įsitikinimas, kurio pagrindas yra ne eksperto profesionaliosios savybės ir savarankiškas mąstymas, ne atliktų tyrimų rezultatų analizė, o įtakingų, autoritetingesnių komisijos narių ekspertų sprendimas.
♦♦♦
Moral Certainty of Expert as Rational Base of his Morality
Prof. Habil. Dr. Averjanova Tatiana
Center of the Expertize and Criminalistics of the MIA of Russia
Keywords: expert, moral certainly, evidences, committee examination.
SUMMARY
The problem of personal persuasion formation of the forensic expert personality repeatedly has risen in
the number of special issues. However, as a rule, the structure of personal persuasion was considered from
gnosiological, logic, legal proceedings, psychological positions, but the expert’s personal persuasion as a
rationale of his (her) morals almost was not considered. Basic directions of moral bases influence of forensic
activity on expert’s personal persuasion are considered in this publication, including formation of personal
persuasions in the collective.
10
SPECIALISTIC EXPERTISE IN THE POLISH DOCTRINE OF PENAL
PROCEEDINGS AND CRIMINALISTICS
Dr. Rafał Cieśla
Department of Criminalistics Faculty of Law, Administration and
Economy University of Wrocùaw, Poland
Phone: (+48) 71 37 52 402; (+48) 71 37 52 475
Uniwersytecka 22/26 Wrocùaw
Keywords: examination, special knowledge, criminalistics, penal procedure.
Summary
Both on a ground of Polish legal literature and judicial decisions as far as since a long time ago
a concept of an expertise has been functioning. This term was commonly used at courts and
authorities to exercise investigation proceedings. Although you should pay attention onto a fact that
until the Code of Penal Proceedings from 1969 was published a concept of an expertise had been a
concept being not set by regulations.
According to some representatives of the penal proceedings’ doctrine these names are
featured by a little precision because there are used for designation of various procedural acts.
Especially one ought to refer to the concepts: expertise, examination, and opinion because these
concepts are the most often used in science and practice.
Defining a concept of an expertise one can state that it is the totality of expert’s
performances being made especially on order of procedural organs at using by this expert the special
knowledge, which is indispensable to elucidate or decide about the problem.
On a ground of the Polish science of criminalistics one can find more detailed considerations
referring to the concept of an expertise as well as its handling. Here as follows, the majority of
authors by an expertise understands a set of investigative acts, which requires special knowledge and
for that reason being performed by an expert on order of a procedural organ as well as completed by
an opinion, which could be of an evidential character in the lawsuit.
In particular, to the scope of acts included into the contents of an expertise belong:
− introductory analysis of material to be designed for examinations as their first stage;
− acquisition of comparative material or participation of an expert in acts of procedural
organs aiming to an acquisition of this material. This act should be undertaken when
together with an expertise’s order we will not get any comparative materials or this material
is inappropriate to undertake examinations;
− particular inspection of comparative material as well questioned one;
− identification examinations, which are in application of defined methods, as a result of which
you may establish identity or divergence among questioned and comparative material;
− other examinations, especially appropriate for this domain, which had delivered special
knowledge, indispensable to perform a given proceedings’ act, e.g. physical and optical
(absoption, luminescence) or chemical (chromatography) in performing documents’ expertise
in the technical framework;
− investigative (specialistic) experiments, which differ from proceedings’ experiments.
11
Both on ground of Polish legal literature and judicial decisions as far as since a long time ago a
concept of an expertise has been functioning1. This term was commonly used at courts and
authorities to exercise investigation proceedings. Although you should pay attention onto a fact that
until the Code of Penal Proceedings from 1969 was published a concept of an expertise had been a
concept being not set by regulations.
A legislator in the valid Code of Penal Proceedings from 1997 in the Art. 194 Item 1, 2 (similarly
as the Code of Penal Proceedings from 1969 in the Art. 176 § 2) as well as in the Art. 198 § 3 uses a
term of an expertise. Furthermore one should add that in the remaining articles of the Code of Penal
Proceedings for defining procedural acts being used interchangeably with an expertise the legislator
places such names as: an opinion (Art. 193 § 1-3, Art. 194 Item 1-3, Art. 194 Item 1-3, Art. 200),
examination (Art. 198 § 2), observation of the mentally ill (Art. 203 § 1), inspection (Art. 207 § 1, Art.
208, Art. 209, Art. 210, Art. 212), post-mortem examination (Art. 209, Art. 210), experience or
reconstruction (Art. 211) for defining the so-called procedural experiments.
According to some representatives of the penal proceedings’ doctrine these names are
featured by a little precision because there are used for designation of various procedural acts.
Especially one ought to refer to the concepts: expertise, examination, and opinion because these
concepts are the most often used in science and practice2.
Z. Kegel as an opponent of identifying with him the above mentioned concepts does
comprehend an expertise twofold. In the first meaning, sensu largo – into the contents of an expertise
come not only acts of its executor (an expert) but also acts of a procedural organ (an orderer), which
are connected with an expertise. To these acts one should include:
−undertaking own initiative or, on order of parties, a decision on purposefulness of performing
an expertise;
−issuing a resolution on performing an expertise and appointing an executor of an expertise;
−carrying out by a procedural organ the so-called general tutorship over a charged expertise.
This tutorship should manifest itself mainly in defining by a procedural organ a scope of
examinations, deciding on the need of their enlarging, deciding on the need of application of
methods, which may lead to, e.g. it often takes place in framework of technical examinations
of documents, to damage of investigative material as well as defining an expertise
performance deadline;
−control over a progress of an expertise;
−notification of parties on issuing a decision on an expertise performance as well as about that
to whom an expertise has been ordered to be performed;
−appreciation of an opinion3.
Notwithstanding in the second meaning by an expertise sensu stricto one should understand
the only expert’s acts, which are performed in framework of an expertise4: to which one includes an
examination, report from performed examinations as well as conclusions, which have been worked
out from these examinations, i.e. an opinion.
Defining a concept of an expertise one can state that it is the totality of expert’s performances
being made especially on order of procedural organs at using by this expert the special knowledge,
which is indispensable to elucidate or decide about the problem5.
1
M. Cieślak, Ekspertyza [An Expertise] [In:] Z Zagadnień Kryminalistyki [From Problems Of Criminalistics], Fasc. 5: 1970, p.
20; id., Zagadnienia dowodowe w procesie karnym [Evidential Problems In The Penal Proceedings], Vol. 1, Warsaw 1955, p.
254; S. Kalinowski, Opinia biegłego w postępowaniu karnym [An Expert’s Opinion In The Penal Proceedings], Wrocław 1973;
id., Polski proces karny [Polish Penal Proceedings], Warsaw 1971, p. 328; Z. Kegel, Dowód z ekspertyzy pismoznawczej w
polskim procesie karnym [A Proof From Handwriting Expertise In The Polish Penal Proceedings], Wrocław 1973; id., Ekspertyza
ze stanowiska procedury i kryminalistyki [An Expertise From The Position Of Procedure And Criminalistics], Wrocław 1976, pp.
16-17; id., Niektóre procesowe i kryminalistyczne zagadnienia pojęcia „ekspertyza” [Some Proceedings’ And Criminalistics’
Problems Of The Concept Of An „Expertise” [In:] „Przegląd Prawa i Administracji” [Law And Administration Review] – Acta
Universitatis Wratislaviensis, Vol. 5: 1974; Polski proces karny [Polish Penal Proceedings], Warsaw 1975, p. 198; S. Śliwiński,
Polski proces karny przed sądem powszechnym. Zasady ogólne [A Polish Penal Proceedings Before The Universal Court.
General Principles], Warszawa 1959, p. 327.
2
Kegel, Ekspertyza… [An Expertise…], p. 16: conf. T. Tomaszewski, Dowód z opinii biegłego w polskim procesie karnym [A
Proof From An Expert’s Opinion In The Polish Penal Proceedings], Cracow 1998, pp. 22-23.
3
Kegel, Ekspertyza… [An Expertise…], p. 15.
4
Ibid., pp. 14-15; id., Niektóre procesowe… [Some Proceedings’…], p. 69; A. Kegel. Z. Kegel, Przepisy o biegłych
sądowych, tłumaczach i specjalistach. Komentarz [Regulations On Judicial Experts, Translators-Interpreters And Specialists.
Comments], Wrocław 2004, pp. 117-118.
5
Z. Kegel, Dowód… [A Proof…], p. 54; id., Niektóre procesowe… [Some Proceedings’...], p. 73.
12
A bit otherwise this problem is comprehended by Z. Czeczot and M. Czubalski. The are of the
opinion to apply the name of an expertise exclusively in relation to acts, which are undertaken by an
expert on ground of a decision issued by a proceedings’ organ. A lack of an official appointment of
an expert results the examinations possibly to be treated only as an auxiliary component of another
act (e.g. of an inspection) but not as an independent evidential act1.
In this meaning into the composition of an expertise enter:
a) examination, which includes
1. observation of phenomena made by instrumentation or without it (simple or
complicated), which requires in some situations to act onto an examined object (e.g. a
document to be technically examined) by chemical reagents or experimenting;
2. perception;
3. recording observations (e.g. with use of instrumentation, in memory or notes);
b) report from examinations made, which take shape as
1. oral (to the protocol);
2. written (description of performed examinations). Both an oral and written report should
contain such elements as: giving an observation method, giving performed notices, or
possible methods of recording of the performed observations;
3. conclusions drawn from examination, i.e. an opinion2.
Then S. Úliwiñski, writing on the subject of an expertise, states that it can be only
circumstances, which can be explained either by special knowledge or using an experiment. By its
scope an expertise amounts to the examination. In the framework of an expertise (examination) its
performer (expert) has a duty to report orally or written way on performed observations as well as to
edit an opinion based on these notices3.
At the beginning M. Cieslak identified an expertise only with an examination stating that “a
control of veracity of related to things evidential means will follow especially with help of an
expertise…” as well as that “an examination shall undergo…”4. The author was distinguishing in the
other place within an expertise the only examination’s performance, deliverance of a report from these
examinations and in special from performed observations and an edited opinion from these
observations5. At the same time he was separating an expertise from an opinion when writing: “… to
avoid an expertise’s performance or an opinion deliverance”6. In such turn of a sense an expertise
was an equivalent of an examination7.
Teens years later the same author presents the same expertise in two meanings8. In the first
one by an expertise in a strict meaning he understands the examination as itself to be performed by
an expert aiming to edit his or her opinion. In the second one though, by an expertise in a wider
sense he admits the entity of an expert’s acts in the case including an opinion and its presentation to
a proceedings’ organ9.
M. Lipczyñska on the other hand clearly indicates to identify under no consideration an
expertise with an opinion. And as she gives furthermore: “an opinion is only a part of an expertise and
simultaneously an examination’s result, which together with an opinion constitute an expertise an
entire set of acts of an expert”. “An expertise” should be understood as “an entity of investigative acts
of an expert together with an opinion, which has been edited resulting the performed examinations in
the scope defined by a court or a public prosecutor10.
In a collective work by M. Siewierski, J. Tylman and M. Olszewski we find a concept of an
expertise understood as: “The entity of expert’s acts, which includes performing an examination by
1
Z. Czeczot, M. Czubalski, Zarys kryminalistyki [An Outline Of Criminalistics], Warsaw 1973, p. 241.
Z. Kegel, Dowód… [A Proof…], p. 53.
Śliwiński, op. cit., p. 327.
4
Cieślak, Zagadnienia dowodowe… [Evidential Problems…], Vol. 1, p. 372.
5
Ibid., loc. cit.; id., Polska procedura karna. Podstawowe założenia teoretyczne [Polish Penal Procedure. Essential
Theoretical Assumptions], Warsaw 1984, p. 428.
6
Id., Zagadnienia dowodowe… [Evidential Problems…], Vol. 1, p. 325.
7
Ibid., p. 325; Z. Kegel, Niektóre procesowe… [Some Proceedings’…], p. 71.
8
Psychiatria w procesie karnym [Psychiatry In The Penal Proceedings], Warsaw 1991, pp. 382-383.
9
Ibid., pp. 382-383.
10
M. Lipczyńska, Polski proces karny. Zagadnienia ogólne [Polish Penal Proceedings. General Problems], Vol. 1, Warsaw
1986, p. 178; conf. Kalinowski, Polski… [Polish…], p. 328; id., Postępowanie karne. Zarys części ogólnej [Penal Proceedings.
An Outline Of A General Part], Warsaw 1963, p. 305. Id., Opinia biegłego… [An Expert’s Opinion…], p. 127 where the author is
writing: ”… a word expertise, used in the Code of Penal Proceedure, would signify an expert’s proceedings’ activity and must be
understood as a synonym of expert’s acts’ definitions”.
2
3
13
him or her, which is completed by issuing a written or an oral opinion”1. In this definition a main stress
has been laid onto a subject who performs an expertise and besides in this formulation into an
expertise would come in then the following acts: examination, reporting the examination, and issuing
an opinion.
S. Waltoú, like other proceedings’ scientists, distinguishes an expertise in two meanings – a
strict and a wide one but comprehends its differently than e.g. Z. Kegel or M. Lipczyñska. Next to the
author in the first meaning an expertise are examinations performed by an expert but in the second –
wide - one besides examinations there is an expert’s opinion, too. About an expertise in a strict
meaning says the Art. 194 Item 1 of the Code of Penal Proceedings (performing an expertise) and in a
wider meaning the Art. 198 § 3 of the Code of Penal Proceedings (scope of an expertise)2.
On ground of the Polish science of criminalistics one can find more detailed considerations
referring to the concept of an expertise as well as its handling. Here as follows, the majority of authors
by an expertise understands a set of investigative acts, which requires special knowledge and for that
reason being performed by an expert on order of a procedural organ as well as completed by an
opinion, which could be of an evidential character in the lawsuit3.
Referring to the above presented definition, T. Hanausek by a set of investigative acts
understands such elements, which decide about specificity of every kind of expertise as well as such,
which constitutes a certain system, say an ordered and a purposively directed set of definite acts,
which decide about the matter and functional efficiency of a given expertise. Criteria of this ordering
and directing result above other from a given domain of science, which delivers special necessary
knowledge to perform a definite expertise. Besides they are determined also by its subject and
scope4.
In particular, to the scope of acts included into the contents of an expertise belong:
−introductory analysis of material to be designed for examinations as their first stage;
−acquisition of comparative material or participation of an expert in acts of procedural organs
aiming to an acquisition of this material. This act should be undertaken when together with an
expertise’s order we will not get any comparative materials or this material is inappropriate to
undertake examinations;
−particular inspection of comparative material as well questioned one;
−identification examinations, which are in application of defined methods, as a result of which
you may establish identity or divergence among questioned and comparative material;
−other examinations, especially appropriate for this domain, which had delivered special
knowledge, indispensable to perform a given proceedings’ act, e.g. physical and optical
(absoption, luminescence) or chemical (chromatography) in performing documents’
expertise in the technical framework;
−investigative (specialistic) experiments, which differ from proceedings’ experiments.
Specifying differences one should indicate both distinctive natures in subject same as in the
investigative method. One should also add that investigative experiments made in framework of an
expertise do not form an independent proceedings’ act but they are being performed in the
framework of an expertise. They are being made with the help of a definite investigative, methodics,
an appropriate one for this discipline of science, in the framework of which one carries out an
evidential act5.
1
M. Siewierski, J. Tylman, M. Olszewski, Postępowanie karne w zarysie [Penal Proceedings In An Outline], Warsaw 1971,
p. 153.
2
S. Waltoś, Proces karny. Zarys systemu [Penal Proceedings. An Outline Of The System], 4th ed., Warsaw 1998, p. 378.
3
T. Hanausek, Ekspertyza kryminalistyczna [An Expertise In Criminalistics] [In:] Zeszyty Naukowe ASW [Scientific Fascicles
Of The Academy Of The Interior], Vol. 1973, No. 1, p. 90; conf. Czeczot, Czubalski. Zarys kryminalistyki [An Outline Of
Criminalistics], p. 241; W. Gutekunst, Kryminalistyka [Criminalistics], Warsaw 1965, p. 283; P. Horoszowski, Kryminalistyka
[Criminalistics], Warsaw 1958, p. 595; Z. Kegel, Niektóre procesowe... [Some Proceedings’...], p. 73; H. Kołecki, Określenie
przedmiotu ekspertyzy w postanowieniu o powołaniu biegłego [Denomination Of An Expertise’s Subject In The Decision For The
Appointment Of An Expert], „Państwo i Prawo” [State And Law], Vol. 1974, No. 8-9, p. 181; and the others.
4
Ibid., p. 90.
5
Conf. Hanausek, op. cit., pp. 90-91 as well as a justified explanation, which was included in the sentence of the Supreme
Court from Apr. 20, 1988 I KR 174/88 (OSNKW [Orzecznictwo Sądu Najwyższego, Izba Karna i Wojskowa – Supreme Court
Jurisdiction, Penal And Military Chamber], Vol. 1988, Fasc. 11-12, Item 84), which sounds as follows: “A specialistic experiment
cannot be identified with a proceedings’ experiment and an inspection that had been performed by a procedural organ in the
framework of the Art. 185 and 186 of the former Code of Penal Proceedings. A main feature to distinguish a proceedings’
experiment from a specialistic one is that an experiment performed in the evidential proceedings by a court and other procedural
organs is sensu stricto a procedural act, notwithstanding a specialistic experiment does not have such a quality; it is a
component part of an expert’s expertise. The second feature to distinguish these acts refers to subjects, which carry out
14
In the farther part of a discussed definition we meet a, worth to notice, expression as
“specialistic knowledge”, which on one hand exceeds the knowledge of an average man and on the
other hand they are indispensable to state definite circumstances, which are essential for a given
matter.
Confirmation of so-understood specialistic knowledge we find also in the jurisdiction of the
Supreme Court1.
A following expression included in the contents of a definition are acts performed by an expert
as well as acts performed on order of a procedural organ. Contents and scope of a concept of an
expert in great measure are pointed out by an element of specialistic knowledge, i.e. an ability to fulfill
an expert’s function at the proceedings is depending above all on having by a certain person
specialistic knowledge, which is necessary to state essential circumstances in a definite case2. An
expertise is being performed on order of a procedural organ for needs of concrete proceedings.
According to the contents of the valid Code of Penal Procedure (Art. 194) such an order must have a
form of a decision to be issued by a procedural organ while there are circumstances, which
statement has a crucial influence on a decision on a case.
Investigative acts are completed by an opinion, which may be delivered orally or written way
(Art. 200 § 1 of the Code of Penal Procedure). In practice it has been accepted that seeing a
complicated character of expertises a document from their course is delivered in a written form
though an oral one is not to be wholly eliminated. That is often applied in cases of the so-called
abstract opinions.
According to T. Hanausek an expert’s opinion should be consisted of two parts:
−report wherein an expert describes all acts and observations he or she performed in the
framework of the performed examinations;
−as well as conclusions, which should be based on the performed examinations and result
from observations made by an expert3.
Z. Kegel states but: “by a term of an opinion one understands only a judgement of an expert
about an examined problem. In this meaning an opinion are only conclusions achieved by an expert.
But a description of performed acts as itself and made observations as well as justification of the
results of examinations is included to a report. In this formulation a sensu stricto expertise is consisted
of three parts: examination, report, and opinion4.
An expert is a personal evidential source and his or her opinion is a means of evidence. You
should distinguish a specialist from an expert5 who only delivers technical help at performing acts or
at making observations by a procedural organ. His or her role resolves itself e.g. into facilitating to
acquire material means of evidence to act’s executors, detection of clues, suitable protection, and
filing on this way the gathered data, carrying out an illustrative documentation to different type
expertises, performing auxiliary acts in the framework of expertises being done (measurements,
diagrams, etc.).
The summons of a specialist does not need to issue a decision by a procedural organ. A
specialist does not also deliver an opinion and when it is needed is being heard as a witness (Art. 206
examinations. A specialistic experiment is carried out by experts of various special lines but a procedural experiment is an act of
a proceedings’ organ, which carries out the proceedings”.
1
Hanausek, op. cit.., pp. 91-92, the legislator states also in the Art. 195 of the Code of Penal Procedure: “To fulfil expert’s
acts is obliged not only a judicial expert but also every person about whom it is know that he or she has proper knowledge in a
given domain.” (Dz.U. [Dziennik Ustaw - Government Regulations and Laws Gazette] from Aug. 4, 1997, No. 89, Item 555).
Precious remarks on it were placed by Z. Doda and A. Gaberle, Dowody w procesie karnym. Orzecznictwo Sądu Najwyższego.
Komentarz [Proofs In The Penal Lawsuit. Jurisdiction of the Supreme Court. Commentary], Vol. 1, pp. 79-80. It raises no
objections a thesis of the Supreme Court, which is included in the sentence from Apr. 15, 1976, II KR 48/76 (OSNKW
[Orzecznictwo Sądu Najwyższego , Izba Karna i Wojskowa – Supreme Court Jurisdiction, Penal And Military Chamber], Vol.
1976, Fasc. 10-11, Item 133), which sounds: “To the specialistic knowledge, which concept uses the Art. 176 § 1 of the former
Code of Penal Procedure, does not belong this knowledge, which is accessible to an adult man with a suitable life experience, a
store of general knowledge” in: Doda, Gaberle, op. cit., Vol. 1, p. 81 as well as the Supreme Court from Nov. 23, 1982, II KR
186/2, OSNPG [Orzecznictwo Sądu Najwyższego, Generalna Prokuratura – Supreme Court Jurisdiction – The General Public
Prosecutor’s Office], Vol. 1983, No. 5, Item 59.
2
Hanausek, op. cit., p. 92; conf. Also II Akz 191/98, KSZ 1998, No. 12, Item 37 as well as the sentence of of the Supreme
Court from May 3, 1982, I KR 319/81, OSNPG, Vol. 1984, No. 12, Item 112, sentence of the Supreme Court from Apr. 1, 1988,
IN KR 281/87, OSNKW, Vol. 1988, No. 9-10, Item 69.
3
Hanausek, op. cit., p. 92; Kalinowski, Zagadnienia procesowe ekspertyzy w stadium postępowania przygotowawczego
[Procedural Problems Of An Expertise At The Stage Of Preparatory Proceedings], „Problemy Kryminalistytki” [Problems Of
Criminalistics], Vol. 1971, No. 94, pp. 788-789.
4
Z. Kegel, Ekspertyza… [An Expertise…], pp. 131-132.
5
A person of a specialist as well as tasks belonging to him or her in the framework of individual procedural acts the Polish
legislator placed in the Art. 205 and 206 of the Code of Penal Procedure.
15
§ 2 of the Code of Penal Procedure). Also the Art. 200 § 3 of the Code of Penal Procedure expressis
verbis states that in the case of participating at the course of an expertise of the other persons than
these who has issued an opinion, e.g. at performing technical acts in the framework of an expertise
then these ones may be heard as witnesses.
The most often an expertise is performed for the needs of a concrete lawsuit. In the doctrine of
criminalistics as well as in practice occurs a term of a criminalistics’ expertise, too. This is a kind of
expertise and one of domains of a widely understood forensic expertise1.
T. Hanausek defines it as follows: “A criminalistics expertise is a set of investigative acts, which
requires specialistic knowledge above all from the domain of criminalistics and for that reason being
performed by an expert in criminalistics as well as completed by an opinion, which consists of a
report and results that may have a character of evidence in a lawsuit”2.
To typical criminalistics’ expertises in a strict meaning of this word one includes e.g. a
dactyloscopic, documentary, mechanoscopic, fire-arms’, traseologic, and polygraphic expertise3.
Notwithstanding, these expertises, which were performed at using knowledge from other
domains of science one includes into the criminalistics’ ones sensu largo. To the most often occurring
in practice one includes:
−some chemical expertises,
−some physical expertises,
−some biological expertises,
−some anthropological expertises,
−some toxicological expertises.
Being a dynamic science and constantly developing, criminalistics unusually swiftly adapts to
its needs the methods and means, which are applied by other scientific disciplines. Thanks to it a
boundary between a criminalistics’ expertise sensu stricto and sensu largo become obliterated4.
In the doctrine of criminalistics appears also a third type of criminalistics’ expertises – in statu
nascendi – that is such, which are situated near a boundary between experts sensu stricto and
criminalistics experts sensu largo when we approach to the expertises in the first formulation. That
refers the most often new expertises such as e.g.:
−osmologic expertise (of odours) and other aromatic clues,
−complex expertise of road accidents,
−expertise in physiodetection5.
To the notions presented by T. Hanausek assumes himself Z. Kegel stating that: “An expertise,
being always in principle a procedural act, is at the same time an act of criminalistics…” as well as
“… expertises, which are performed basing on knowledge of psychiatry, psychology, forensic
medicine same as every other knowledge […] are to be recognized as of criminalistics’ character”.
Justifying furthermore he writes: “There are though evidential acts and not seeing what discipline of
knowledge one uses aiming to their correct performance, they tend always towards the same
purpose. This purpose is learning the objective truth and general rules of these expertises’
performance are defined by criminalistics’ tactics”6.
Also in the further part of this author’s work one can notice a defense of such formulated theses
and namely: “rules, to which should suit: a decision about an appointment of an expert, a report from
the examinations, examinations’ documentation, an opinion – independently from a kind of an
expertise have been introduces especially by scientists in criminalistics” as well as “[…] specificity of
the science of criminalistics consists mainly in it that in a greater grade to other disciplines of science
adapts for its needs the achievements of other sciences (chemistry, physics, medicine). You are not
allowed though to forget that in the framework of criminalistics own research is carried out such as
chemical, physical ones, etc., which are led at an angle of a defined purpose […]. In connection with
it is sometimes difficult to decide univocally if a given expertise from the point of view of an applied
within discipline of science you should include to a criminalistics’ or then a chemical expertise”7.
1
Czeczot, Tomaszewski, Kryminalistyka ogólna [General Criminalistics], Toruń 1996, p. 203.
Hanausek, op. cit., pp. 94-95.
3
Id., Kryminalistyka. Zarys wykładu [Criminalistics. An Outline Of A Lecture], 3rd ed., Cracow 2000, pp. 161-162.
4
Id., Ekspertyza… [An Expertise…], p. 96.
5
Id., Kryminalistyka… [Criminalistics...], p. 162.
6
Z. Kegel, Ekspertyza… [An Expertise…], p. 14.
7
Ibid., pp. 59-60.
2
16
And consequently a criminalistics’ expertise is distinguished from other expertises above all by
an essential factor that is a character of specialistic knowledge, which is necessary to carry out such
an act1.
Some disciplines of specialistic knowledge, which is used both in the scope of such expertises
– assumed by T. Hanausek as of criminalistics’ nature – as e.g. an expertise of documents and in the
framework of e.g. toxicological expertise. A mentioned expertise of documents and, more concrete
way, one of its kinds – an expertise of bedding and covering means – is being carried out the most
often by chemical, physical and optical, or also physical and chemical methods. From there is
resulting a correctness that to perform such an expertise specialistic knowledge in chemistry as well
in physics are necessary2.
Translated from Polish by Grzegorz Pisarski
♦♦♦
Teismo ekspertizė Lenkijos baudžiamojo proceso ir kriminalistikos doktrinoje
Dr. Rafał Cieśla
Vroclavo universiteto Teisės, administravimo ir ekonomikos fakulteto
Kriminalistikos katedra, Lenkija
Pagrindinės sąvokos: ekspertizė, specialios žinios, kriminalistika, baudžiamasis procesas.
SANTRAUKA
Nors ekspertizės sąvoka Lenkijos teisinėje literatūroje ir teismo praktikoje vartojama jau seniai, tačiau
šalyje iki 1969 m. veikusiame Baudžiamojo proceso kodekse ekspertizės skyrimas nebuvo reglamentuojamas.
1997 m. įsigaliojusiame Baudžiamojo proceso kodekse ekspertizės terminas apibrėžiamas 194 ir 198
straipsniuose. Ekspertizė minima ir kituose baudžiamojo proceso straipsniuose: specialisto išvada (193 str., 194
str., 200 str.), tyrimas (198 str.), psichinio ligonio stebėjimas (203 str.), apžiūra (207–210 str., 212 str.), lavono
skrodimas (209 str.), procesinis eksperimentas (211 str.).
Straipsnio autorius atkreipia dėmesį į tai, kad prieš nagrinėjant ekspertizės sąvoką kriminalistikoje ir
baudžiamajame procese turi būti išnagrinėtos specialių žinių, tyrimo ir specialisto išvados sąvokos.
Straipsnyje pateikiamos lenkų mokslininkų Z. Kegelio, Z. Czeczoto, M. Czubalskio, S. Sliwinskio ir T.
Hanauseko išsakytos pažiūros ekspertizės klausimu.
Autoriaus nuomone, ekspertizė susideda iš dviejų dalių: tyrimo, kuris apima apžiūrą, suvokimą ir stebėjimų aprašymą ir tyrimo rezultatų ataskaitos, kuri gali būti pateikta žodžiu arba raštu. Nepriklausomai nuo ataskaitos pateikimo būdo, turi būti nurodyti taikyti stebėjimo metodai. Tyrimo metu padarytos išvados gali būti
pateiktos ir kaip specialisto išvada.
Straipsnyje pateikiamos Lenkijos mokslininkų išsakytos nuostatos dėl specialių žinių termino apibrėžimo.
Nagrinėjama Lenkijos baudžiamojo proceso kodekse reglamentuota eksperto ir specialisto procesinė
padėtis.
Autorius išsako savo nuostatą ekspertizių klasifikavimo klausimais ir pateikia savo ekspertizių klasifikaciją.
1
2
Conf. Hanausek, Ekspertyza… [An Expertise…], p. 95.
Conf. Z. Kegel, Ekspertyza... [An Expertise...], p. 60.
17
CONCISE BIOMECHANICS OF EXTREME DYNAMIC LOADING
ON ORGANISM
Prof. Habil. Dr. Jiří Straus
Dr. Viktor Porada
Department odf Criminalistics
Police Academy CR, Prague, Czech Republic
Lhotecká 559/7, 143 01 PRAHA 4
Phone +00420974828030
Keywords: biomechanics, criminalistics, strange dynamical situations, injuries.
Summary
The forensic application of biomechanics deals with the decoding of relevant criminalistic
information originating in the vestige of penal action reflecting the functional and dynamic
characteristic of the offender’s or some other person’s organism. The possibilities of application in
accordance with the acquired experiences and literary research might be introduced as followingly:
The assessment of the biomechanical content of the selected criminalistic vestiges; the up-tonow mostly analyzed is the biomechanical content of the trasological phenomena, partly even
graphological print.
The extreme mechanical loading of organism, e.g. hitting by fist, stick or by some other object.
The biomechanical estimation of falls from height most often out of the house window. It
happens very frequently that the aggressor attack with the intention to kill and he throws the victim
out of the window; during the investigation he defends himself by stating that the victim fell out by
some unhappy chance.
Among the very frequent injuries, we meet in criminological practice, are the head injuries
caused by a blunt object. These blunt head injuries are significant partly for their exposed position
and partly because nearly each time the attacked body part comprises a vital organ.
The most realistic variant of the mathematical model would certainly be appropriate to
compare the results with empirical data. These possibilities are rather very limited as the
corresponding data concerning the mechanical qualities of skull and brain substance are not available
and the standards describing the brain injury are not known.
The experimentally reached results enlarge the contemporary basis of knowledge in
biomechanics, criminalistics and forensic medicine.
1. Introduction
The forensic application of biomechanics deals with the decoding of relevant criminalistic
information originating in the vestige of penal action reflecting the functional and dynamic
characteristic of the offender’s or some other person’s organism. The possibilities of application in
accordance with the acquired experiences and literary research might be introduced followingly:
– The assessment of the biomechanical content of the selected criminalistic vestiges; the upto-now mostly analyzed is the biomechanical content of the trasological phenomena, partly even
graphological print. Among these biomechanical applications might be classified even the
18
mechanical behavior of the offender, his energetic output connected with the criminal act and his
potential performance of movement viewing his abilities and limits of movement.
– The extreme mechanical loading of organism, e.g. hitting by fist, stick or by some other
object. Most frequently the attack is directed on the head of the victim. Analyzing these facts one
must state whether the attacked person died instantly or survived and theoretically might have been
rescued. It is important to determine and quantify the limit for possible survival after this cerebral
mechanical loading of the victim’s head structures.
– The biomechanical estimation of falls from height most often out of the house window. It
happens very frequently that the aggressor attack with the intention to kill and he throws the victim
out of the window; during the investigation he defends himself by stating that the victim fell out by
some unhappy chance. The biomechanical analysis may elucidate the fact of the involuntarily falling
down or that there was an impulse and then that the victim was thrown out.
In this contribution we would like to concentrate on the extreme mechanical load of the victim’s
head and on the tolerance of man’s organism. Under the extreme dynamic situations is to be
understood the toleration and resistance to the supercritical quantities of force, acceleration and
pressure causing the injury of the organism, which might or could not be survived. Here we speak
about lethal injuries. The limits of toleration being rather broad and individual the kinematic and
dynamic analysis seems necessary together with the individual casuistic excess [1].
Among the very frequent injuries, we meet in criminological practice, are the head injuries
caused by a blunt object. These blunt head injuries are significant partly for their exposed position
and partly because nearly each time the attacked body part comprises a vital organ.
2. Balance of Mechanical Energy at External Head Impact
On analyzing the head injury it is necessary to respect the reality that the skull fracture need
not be accompanied by a serious brain injury, on the contrary even mortal injury might exist without
cranial fractures. Nearly all head injuries are accompanied by brain leisures.
At the arbitrary interaction force contact of a blunt object and man’s head three phases may be
distinguished from the mechanical point of view:
– external dynamics – the motion of the object or head before the contact or hit,
– proper hit – contact between the object and head, the transport of forces, energy of
deformation,
– the following phase – the motion of head or object after the hit (contact).
The attracting object is far stiffer or resistant than the attacked head of the victim. The attacking
object moves with a certain kinetic energy, which is absorbed either by the soft tissue deformation or
osseous cranial deformation, further the neck soft tissue may be deformed and finally a part of the
kinetic energy cause the movement of the head.
The energy balance of the mechanical interaction may be expressed as follows:
E P = ∆E + E Po + E H , where
(1)
EP – kinetic energy of the moving object,
∆ E– energy consumed by the soft tissue of the head or by the deformation of the skull,
EPo – potential energy consumed by the tissue deformation of the neck,
EH – kinetic energy of head following the hit.
With regard to the fact that the hardness of the object exceeds the hardness of the man head
tissued some part of the kinetic energy will be absorbed by the soft tissue deformation of the head or
the skull fracture. The energy loss ∆ E may be expressed1 (acc. to Jablonskij, 1977) as:
(
∆E = 1 − k 2
) 2 (mm m+ m ) (v
1
1
2
1
+ v2 ) , where
2
(2)
2
∆ E – loss of energy by head tissued deformation,
1
Jablonskij, A.A.: Kurs teoretičeskoj mechaniky, č. 2, 1977.
19
k – recovery coefficient,
m1 – mass of the moving object,
m2 – mass of the attacked head,
v1 – velocity of the object closely after the hit,
v2 – velocity of the head before the hit.
Provided the head will be motionless at the mechanical interaction, i.e. v2 = 0, then the upper
equation may be arranged as follows:
(
∆E = 1 − k 2
) (m m+ m ) E
2
1
P
, where
(3)
2
EP means the kinetic energy of the moving object. The absorbed deformation energy
influencing the soft head tissues may be determined by the latter equation.
This energy depends on four factors:
• kinetic energy of the attacking object (EP)
• mass of the attacking object (m1)
• mass of the man’s head (m2)
• coefficient of recovery (k)
In assessing real casuistic the deformation energy may be calculated on basis of sufficient
number of input variables. For the mass of head one may assess the relation according ZaciorskijSelujanov1 (1978) by simplified expression:
m2 = 1,296 + 0,0171 mT + 0,0143 vT ,
(4)
where m2 – is the mass of the head [kg],
mT– is the whole body mass [kg],
vT – height [cm] of the human being.
We may calculate the mass of the head more precisely as suggested by Karas-Otáhal2 (1991)
following the linear regression function for the calculation of any arbitrary body segment (i = 1, 2…)
using the common formula
mi = Bo + B1 x1 + B2 x2
(5)
All needed coefficients for the arbitrary height and body mass are introduced by the mentioned
authors for the precise calculation of the head mass.
The recovery coefficient (k) characterizes the visco-elastic properties of the hitting object and
human head. For the nonelastic hit (coefficient equals 0) consisting of one phase only, there exists no
rebound of the object but only deformation. Such kind of mechanical interaction between the head
and blunt object does not come on. Coincidentally, such mechanical situation between the perfect
tough and elastic body when k equals 1, does not come forth either. The hit is characterized by the
coefficient (k) from an open internal (0,1).
The recovery coefficient (k) may be expressed by the velocity relation of the hitting object and
head before the stroke and after it:
k=
u 2 − u1
,
v1 − v2
(6)
where u2 – is the head velocity after the strike,
u1 – is the head velocity till the strike,
v1 – is the object velocity till the strike,
v2 – is the object velocity after the strike.
All the mentioned coefficients were experimentally verified by Korsakov1 (1991) on corpses
using the recording by high-speed camera. His experimental results demonstrated that the velocity of
1
2
20
Zaciorskij, V. M.- Selujanov, V.: Biomechanics of sports Techniques. Moscow: KFKS, 1978.
Karas,V. - Otáhal,S. Základy biomechaniky pohybového aparátu člověka. Praha: FTVS UK, 1991.
the hitting object after the stroke was practically equal zero, the minimal back- or sidemovement was
damped by holding, thus the formula could be simplified to
k=
u
v
(7)
where u – is the head velocity after the strike,
v – means the object velocity after the strike.
3. Experimental Data for Different Head Injuries
Mogutov’s2 experiments [6] examined the strength of the strike and the subsequent
characteristics of injury in corpses in 76 experiments distributed into three groups according to the
spherical radius of the hitting device (3, 6 and 8 cm).
The analysis of the mentioned head injury enabled to formulate four basic groups
characterized by the quantity and volume of injury. According to the analysis of the mechanical
loading of cadaverous skulls we introduce a survey in tables that follow.
The first group is represented by the stab injury, the second by crater shaped wound
geometrically copying the spherical object, the skull does not crack (break) only depression arises.
Diameter of the spherical object
[cm]
3
6
8
Medium value
Strength of strike
[N]
9 986
6 605
12 691
9 761
Bone thickness
[cm]
0,68
0,63
0,68
0,66
The second group of
Diameter of the spherical object [cm]
3
6
8
Medium value
Strength of strike
[N]
7 457
7 183
8 389
7 677
Bone thickness
[cm]
0,53
0,51
0,57
0,54
The third group creates a crater with radial infractions and the forth group with craters with
transversal and radial infections
3
6
8
Medium value
Strength of strike
[N]
6 889
6 664
7 330
6 961
Bone thickness
[cm]
0,44
0,42
0,40
0,42
The fourth group
3
6
8
Medium value
(For given purpose chosen by Mogutov, 1984)
Strength of strike
[N]
7 428
7 311
6 978
7 239
Bone thickness
[cm]
0,45
0,44
0,37
0,42
1
Korsakov, S. A.: Suděbno-medicinskije aspekty biomechaniky udarnovo vzajmodějstvija tupovo tverdovo predmeta i
golovy čelověka. Suděbno-medicinskaja ekspertiza. XXXIV, 1991, 3.
2
Mogutov, S. V.: Sudebno-medicinskaja ocenka povrežděnij kostěj čerepa sferičeskimi predmetami. Sudebno-medicinskaja
expertiza, Moskva, XXVII, 1984, 2.
21
The second and third group of injury are characterized by the crater with dimensions, diameter
and length may be precisely measured. These data are introduced in further table.
Diameter of the spherical
object [cm]
3
6
8
Second group of injury
Max.
Min.
[cm]
2,2
1,8
2,6
2,5
3,0
2,8
Third group of injury
Max.
Min.
[cm]
2,5
2,3
3,4
3,0
3,8
3,4
4. Discussion of Results and Conclusion
The experimental data are necessary to the assessment of the biomechanical model of the
tolerance of organism to the dynamical loading. The validity of this model depends on the variability
of data acquired.
The most realistic variant of the mathematical model would certainly be appropriate to compare
the results with empirical data. These possibilities are rather very limited as the corresponding data
concerning the mechanical qualities of skull and brain substance are not available and the standards
describing the brain injury are not known. Up to now the best expression of the critical values is under
”Wayne State Curve” described by Hiding–Wenner (1973). The mentioned curve describes the
situation of a direct hit (stroke) of the head against a flat blunt object, and vice versa. The mentioned
curve may be expressed as the time integral of an algebraic function, of the acceleration a(t), i.e.:
t
GSI = ∫ a 2,5 (τ ) dτ ,
(8)
0
where the quantity GSI represents the skull loading stands for the acceleration.
The quantity GSI signalizes, from the empiric point of view, that any overcoming of its critical
value (GSI ≥ 1000) give rise to a very dangerous blunt impact. The load value of such head injury is
represented by the function of acceleration. Some empirical data for short pulsatory intervals (2–5
ms) were obtained from experiments with corpses in which the skull fracture was taken as criterion of
tolerance. For longer pulsatory intervals (approximately more than 40 ms) the data from volunteers
tests were used in which case the light degree of brain commotions or unconsciousness served as
criteria. The average pulsatory intervals were based on experiments with animals (dogs and apes).
The intracranial pressure following the strike changes along the ateroposterior axis at the
impulse duration till 2 ms. At lower values (t = 0,1 ms) has the pressure directly under the loading
point a positive value, the interference does not reach the posterior part of the skull. At the strike by a
blunt and solid object on the skull the pressure spreads in the interior and after certain time the
pressure wave returns from the posterior wall and this pressure is denominated as negative pressure.
This negative pressure reaches its highest values for t = 0,8 ms. The highest negative pressure is on
the posterior wall of the skull – of which fact follows, that the brain mass could be easily damaged by
the tension or compression and the region on the contralateral part of the skull towards the loading
point demonstrates higher degree of damage than the region of the stroke.
The type of the stroke in Wayne State Curve (8) does not always correspond to the model and
physical reaction (unconsciousness, commotion) is not precisely understood. No criteria exist to
clarify the brain injury. The time interval of loading seems to approximate most precisely the criterion
of brain injury. The negative pressure value in brain tissue depending on the intensity and duration of
loading would sufficiently describe the process. Important data were obtained at loading tests carried
out on fresh dead bodies after the autopsy in the range of frequencies 1–350 Hz (Hicling-Wenner,
1973). In order to calculate the influence of pressure in duration of some milliseconds it is necessary
to know the loading function in the frequency interval from 0 to 2200 Hz. The time limit of load
duration is 0,0022 s which load corresponds to the stroke action.
The experimentally reached results enlarge the contemporary basis of knowledge in
biomechanics, criminalistics and forensic medicine.
22
♦♦♦
REFERENCES
1. Hicling, R.–Wenner, M. L. Mathematical model of a head subjected to an axisymmetric impact. J. Biomechanics, 1973. Vol. 6. N. 2.
2. Jablonskij, A. A. Kurs teoretičeskoj mechaniky. Č. 2. 1977.
3. Karas, V. - Otáhal, S. Základy biomechaniky pohybového aparátu člověka. – Praha: FTVS UK, 1991.
4. Korsakov, S. A. Suděbno-medicinskije aspekty biomechaniky udarnovo vzajmodějstvija tupovo tverdovo
predmeta i golovy čelověka. Suděbno-medicinskaja ekspertiza. XXXIV, 1991, 3.
5. Mogutov, S. V. Sudebno-medicinskaja ocenka povrežděnij kostěj čerepa sferičeskimi predmetami. Sudebnomedicinskaja expertiza. – Moskva, XXVII, 1984, 2.
6. Straus, J. Tolerance organismu člověka na některé extremní dynamické situace. Bezpečnostní teorie a praxe.
1, 1998.
7. Zaciorskij, V. M. - Selujanov, V. Biomechanics of sports Techniques. – Moscow: KFKS, 1978.
♦♦♦
Biomechanika teismo ekspertizėje
Prof. habil. dr. Jiři Straus
Dr. Viktor Porada
Čekijos policijos akademijos Kriminalistikos katedra, Čekijos Respublika
Pagrindinės sąvokos: biomechanika, kriminalistika, nepaprastos dinamiškos situacijos, sužalojimai.
SANTRAUKA
Biomechanika, taikoma teismo ekspertizėje, nagrinėja svarbios kriminalistinės informacijos, atsiradusios padarius baudžiamąją veiką ir atspindinčios funkcines bei dinamines nusikaltėlio ar kito asmens organizmo savybes, iššifravimą. Biomechaninių tyrimų galimybės apima kriminalistinių pėdsakų biomechaninio turinio įvertinimą, pavyzdžiui, apytikrį smūgio kumščiu, lazda ar kitu daiktu, jėgos kritimų iš aukščio biomechaninį apskaičiavimą ir pan.
Šiame eksperimentiniame darbe nagrinėjamos nepaprastos dinamiškos situacijos (extreme dynamic situations), sukeliančios organizmo sužalojimus, kurie gali būti ir mirtini. Buku daiktu padaryti galvos sužalojimai, kurių susidarymo mechanizmą tiria kriminalistika, yra dažniausi.
Gauti rezultatai išplėtė jau turimas žinias biomechanikoje, kriminalistikoje bei teismo medicinoje.
23
EKSPERTIZĖS AKTO ANALIZĖS IR VERTINIMO YPATUMAI
CIVILINĖJE TEISENOJE
Dr. Rolandas Krikščiūnas
Doc. dr. Janina Juškevičiūtė
Mykolo Romerio universiteto Teisësaugos fakulteto Kriminalistikos katedra
Ateities g. 20, LT–08303 Vilnius
Telefonas 271 46 11
Elektroninis paðtas [email protected]
Pagrindinės sąvokos: specialiosios žinios, ekspertas, eksperto išvada, ekspertizės aktas.
Santrauka
Straipsnyje, atsižvelgiant į specialiųjų žinių, teismo ekspertizės sampratas, nagrinėjami aktualūs teismo ekspertizės akto vertinimo aspektai. Priežastys, paskatinusios analizuoti minėtą temą, –
nepakankamas teisėjų, nagrinėjančių civilines bylas, specialiųjų žinių lygis. Straipsnyje siekiama išsiaiškinti, į ką reikėtų atsižvelgti vertinant eksperto išvadą. Nuosekliai apžvelgiama susiformavusi praktika
lyginama su panašiomis situacijomis užsienio valstybėse, nagrinėjami probleminiai ekspertizės akto
vertinimo teismuose klausimai bei teikiami siūlymai, kaip tobulinti teisėjų veiklą. Straipsnis baigiamas
išvadomis. Taikomi loginės analizės, taip pat sisteminiai metodai.
Eksperto iðvados tyrimas ir vertinimas teisme – vienas svarbiausiø teisminës veiklos etapø, kurio metu patikrinama ir ávertinama iðvados árodomoji reikðmë. Eksperto iðvados tyrimas atliekamas
vadovaujantis bendromis Civilinio proceso kodekso taisyklëmis. Pagrindiniai tyrimo elementai yra ðie:
tiesioginis árodomosios informacijos teisëjø suvokimas, þodinis tyrimas teisminio nagrinëjimo metu.
Ekspertizës aktas yra teismo pateiktø objektø tyrimo atspindys, kurá atliko ekspertas, remdamasis specialiosiomis þiniomis ir moksliniu pagrindu tam, kad iðsiaiðkintø duomenis, turinèius reikðmës siekiant teisingai iðspræsti bylà. Ekspertizë atliekama pagal tam tikrà procesinæ tvarkà ir procesiniuose ástatymuose nustatytas taisykles [1, p. 126].
Teismas negali aklai pasitikëti ekspertu, priimti jo iðvadà, prieð tai jos kruopðèiai ir kritiðkai neávertinæs. Ðiuo atþvilgiu teisingai teigia N. Giudicandrea, kad „net ir didþiausias specialisto, kuris yra
ekspertas, autoritetas negali bûti pagrindu besàlygiðkai jo iðvadø priëmimui“ [2, p. 531].
Kaip jau buvo minëta, galiojanèios civilinio proceso normos neiðskiria eksperto iðvados ið kitø
árodinëjimo priemoniø. Teismas vertina eksperto iðvadà remdamasis savo vidiniu ásitikinimu, pagrástu
visapusiðku, iðsamiu ir objektyviu visø bylos aplinkybiø viseto iðnagrinëjimu teismo posëdyje, vadovaudamasis ástatymu. Ðiø ástatymo nuostatø teiginiai pagrásti ir teismø praktika. Eksperto iðvada nëra
iðimtinis árodinëjimo bûdas ir turi bûti vertinama kartu su kitais árodymais; eksperto iðvados vertinimas
turi bûti uþfiksuotas teismo sprendime nurodant, kuo pagrástos eksperto iðvados, ar visa ekspertizei
pateikta medþiaga buvo iðtirta ir ar padaryta atitinkama analizë.
Taigi eksperto iðvada turi bûti vertinama remiantis bendromis árodymø vertinimo taisyklëmis, ir
toks konstatavimas nereikalauja jokiø papildomø argumentø.
Kaip matome, teisës normos reguliuoja ne loginæ veiklà, o nustato teisminio vertinimo principus, jos tikslus ir vertinimo rezultatø iðreiðkimà civilinës teisenos aktuose. Reikia pripaþinti, kad árodymø vertinimas turi ir vidinæ (loginæ), ir iðorinæ (teisinæ) puses ir ypaè realizuojamas procesiniuose
veiksmuose, nes yra màstymo aktas.
Manytume, kad yra teisinga pripaþinti vertinimà, kaip màstomàjà veiklà, vertinimo rezultatas
(susiformavæs teismo sprendime) yra jos objektas; teismo sprendimas rodo ir vertinamàjà veiklà, ir
vertinimo rezultatus.
24
Eksperto iðvados vertinimas ið esmës reiðkia ðioje iðvadoje átvirtintø eksperto teiginiø, tyrimo
rezultatø patikimumo vertinimà [3, p. 147].
V. Arsenjevo nuomone, á bet kokio árodymo turinio vertinimà áeina tokiø klausimø sprendimas:
a) árodymo ðaltinis (árodinëjimo priemonës);
b) árodymo leistinumas ir sàsaja su ávykiu;
c) árodymo patikimumas [4, p. 132].
V. Fedosejeva eksperto iðvados vertinimà supranta kaip „faktø, nustatytø eksperto, patikimumo
ir árodomosios reikðmës nustatymà“ [5, p. 13].
Beveik taip pat eksperto iðvados vertinimo turiná supranta ir V. Galkinas [6, p. 89], I. Krilovas [7,
p. 413], M. Treuðnikovas [8, p. 260–264].
Eksperto iðvada, kaip vertinamosios veiklos objektas, tikrinamas remiantis teisëtumu, tyrimo iðsamumu ir pagrástumu, eksperto iðvadø patikimumu [9, p. 377].
Rengdami ðá straipsná atlikome anketavimà ir nustatëme, kad 72 proc. apklaustø teisëjø dël
specialiøjø þiniø stokos ekspertø iðvadas ne visai supranta. R. Jaworski, analizuodamas Lenkijos teisëjø situacijà vertinant eksperto iðvadas, teigia, kad „teisëjai daugiausia vadovaujasi keturiasdeðimties metø senumo teorinëmis þiniomis, perimtomis ið savo vyresniøjø kolegø patirties. Todël neretai
teismai labai atsargûs dël savo kompetencijos“ [10, p. 76].
P. Girdwoynis nurodo, kad teismas privalo patikrinti ekspertinio tyrimo iðsamumà, aiðkumà ir
pagrástumà [11, p. 51].
Kadangi nëra galimybiø detaliau apþvelgti mokslininkø – teisininkø skirtingø nuomoniø, apsiribosime pateikdami savo pozicijà.
Vienas ið pagrindiniø eksperto iðvados vertinimo principø yra ðios árodinëjimo priemonës vertinimas remiantis savo vidiniu ásitikinimu. Civilinë teisena nepateisina árodymø vertinimo remiantis formaliu pagrindu. Në vienas árodymas, taip pat ir ekspertizës aktas, negali bûti ið karto laikomas patikimu, ir atvirkðèiai – nepatikimu. Kiekvienu konkreèiu atveju teismas turi kruopðèiai patikrinti ir nustatyti kiekvieno árodymo patikimumà, remdamasis nagrinëjamos bylos konkreèiomis aplinkybëmis.
Tokiu bûdu teismas, vertindamas eksperto iðvadà, ið anksto nëra susaistytas kokiø nors formaliø reikalavimø.
Taèiau tai nereiðkia, kad teismas, vertindamas ðá árodymà, nëra susaistytas ástatymo reikalavimais bei tikrovës faktais. Kaip þinoma, subjektyvi pusë negali neturëti objektyvaus pagrindo. Vidinis
teismo ásitikinimas vertinant eksperto iðvadà atsiranda ne spontaniðkai, jis turi bûti pagrástas. Kaip teigia G. Juodkaitë-Granskienë, „atlikdamas objektyvøjá vertinimà – patikrinimà – fakto tyrëjas nustato
informacijos turiná, o subjektyviai vertindamas suþino jos svarbà“ [12, p. 81–86]. Apibendrinant tai,
kas buvo pasakyta, galima daryti iðvadà, kad vidinis teismo ásitikinimas – subjektyvi kategorija, turinti
objektyvø pagrindà.
Teisingas teismo subjektyviø ir objektyviø veiksniø nustatymas vertinant eksperto iðvadà yra
viena ið garantijø, kad byloje bus nustatyta tiesa.
Teismo veikla vertinant eksperto iðvadà turi du „lygius“:
1) iðvados struktûros ir turinio vertinimas tikrinant, ar ji atitinka juridiná, gnoseologiná ir etiná kriterijø;
2) eksperto iðvados sugretinimas su kitais byloje esanèiais árodymais ir nustatymas, ar iðvados
atitinka kitus árodymus.
Manytume, kad sunkesnis yra pirmasis lygmuo, nes labiau pasireiðkia eksperto iðvados formavimo specifika.
Reikëtø pasakyti, kad juridinio, gnoseologinio ir etinio kriterijø iðskyrimas turi analogiðkà specialiøjø þiniø panaudojimo kriterijø civilinëje teisenoje. Tai susijæ logiðkai: vertindamas ekspertizës rezultatus, teismas visada privalo patikrinti jø ir tø bendrø kriterijø (ribø), kuriø pagrindu buvo skiriama
ekspertizë, atitikimà.
Teisėtumo reikalavimų laikymasis reiðkia ne tik iðvados ir civilinës procesinës formos, bet ir kitø
teisiniø reikalavimø, garantuojanèiø þmogaus teises, atitikimà.
Vertindamas ekspertizës iðvadà ðiuo poþiûriu, teismas þiûri, ar buvo laikomasi procesinio ástatymo reikalavimø apie asmens, paskirto ekspertu, specialø veiksnumà (ar nebuvo pagrindo já nuðalinti); ar buvo laikomasi procesinës tvarkos skiriant ir atliekant ekspertizæ (taip pat ar buvo laikomasi
medþiagos ir objektø siuntimo ekspertizei tvarkos; ar buvo laikomasi suinteresuotø asmenø teisiø skiriant ir atliekant ekspertizæ; ar ekspertas, laikydamasis ástatymø, realizavo savo pareigas ir ágaliojimus,
atlikdamas tyrimà ir teikdamas iðvadas); ar iðvada pagal savo formà ir turiná atitinka ástatymo reikalavimus. Esminiai ekspertizës atlikimo procesiniø reikalavimø paþeidimai ið karto verèia abejoti eksperto
25
iðvadø teisingumu. Eksperto iðvada neturi árodomosios reikðmës, jeigu ji pateikta paþeidþiant civilinio
proceso ástatymo normas. Nagrinëdamas teisëjo veiksmø taktikà, taikytinà gavus eksperto iðvadas, C.
Balzeris nurodo, kad gavæs iðvadà teisëjas turëtø patikrinti, ar bylos aplinkybës, kurias nagrinëjo ekspertas, yra teisingos. Teismas apmàsto eksperto minèiø eigà ir ávertina, ar ekspertizë pateikë atsakymus á visus já dominanèius klausimus [13, p. 126].
Civilinio proceso normø taikymas atliekant teismo ekspertizæ numato ðiuos pagrindinius klausimus: ar teismo ekspertizë atlikta teismo nutarties skirti ekspertizæ pagrindu; ar buvo laikomasi ðaliø
ir kitø byloje dalyvaujanèiø asmenø teisiø skiriant ir atliekant ekspertizæ; ar iðvadoje atsakyta á visus
ekspertui pateiktus klausimus, ar ekspertas buvo áspëtas apie baudþiamàjà atsakomybæ dël melagingos iðvados davimo arba atsisakymo pateikti iðvadà; ar turëjo ekspertas galimybæ susipaþinti su bylos medþiaga, susijusia su ekspertizës dalyku.
Eksperto iðvados ir gnoseologinio kriterijaus atitikimo vertinimas reiðkia eksperto iðvadø mokslinio pagrástumo ir patikimumo, atlikto tyrimo kokybës ir iðsamumo vertinimà. A. Kovalenko [14, p.
135], A. Butirinas [15, p. 5–8], M. Treuðnikovas [16, p. 78] pabrëþia, kad atliekant toká vertinimà, þiûrima, ar ekspertizæ atliko kompetentingas asmuo, ar ekspertas nevirðijo savo kompetencijos, taip pat
vertinamas tyrimo faktinio pagrindo formavimas, tyrimo objektø pakankamumas ir kokybë, iðvados
loginë struktûra, eksperto iðvadø, kurios buvo priimtos tyrimo metu, ir eksperto naudojamø metodikø
pagrástumo ir leistinumo atitikimas.
Vertindamas eksperto iðvadà, teismas kiekvienu konkreèiu atveju turi dar kartà ásitikinti tuo, kad
ekspertas yra kompetentingas atsakyti á jam pateiktus klausimus. Eksperto kompetentingumas pirmiausia tikrinamas iðsiaiðkinant jo kvalifikacijà (koká iðsilavinimà turi ekspertas, koks jo ekspertinio
darbo staþas ir pan.). Be to, iðvadà apie eksperto kompetencijà teismas gali pateikti ir analizuodamas
ekspertinio tyrimo eigà bei rezultatus, susipaþindamas su paèios iðvados turiniu. Tokiu bûdu eksperto
kompetentingumas nustatomas aiðkinantis konkreèius duomenis apie jo asmenybæ, moksliðkai vertinant to eksperto pateiktà iðvadà.
Vertinimo tokiu aspektu sudëtingumà nulemia eksperto iðvadø, kaip naujø þiniø gavimo proceso, ypatumai [17, p. 16–20]. Gnoseologiniu poþiûriu eksperto profesionalus informacijos (tarpiniø
faktø), gautos jam tiriant objektus, pateiktus teismo, vertinimas yra iðvadinio pobûdþio þinios, kuriø
teisingumui daro átakà ðie veiksniai: loginis iðvados sudarymo nepriekaiðtingumas, susijæs su pradiniais argumentais; pradinës informacijos patikimumas [18, p. 45]. Sutikdami su iðdëstyta nuomone,
norëtume papildyti, kad tyrimo objektø (lyginamøjø pavyzdþiø) kokybë taip pat turi nemaþai átakos
nagrinëjamai problemai.
Eksperto iðvados vertinimo ir etinio kriterijaus atitikimas leidþia nusakyti eksperto naudotø tyrimo bûdø ir priemoniø moraliná priimtinumà, o tai gali bûti svarbu kalbant apie specialiøjø metodø
leistinumo vertinimà.
Viena ið labiausiai diskutuotinø problemø yra eksperto iðvados mokslinio pagrástumo vertinimo,
kaip atskiro vertinimo elemento, problema.
Mûsø poþiûriu, eksperto iðvados mokslinio pagrástumo vertinimas yra iðvados patikimumo vertinimo sudëtinë dalis.
Eksperto iðvados mokslinio pagrástumo analizë – tai sudëtingiausias eksperto iðvados vertinimo
momentas. Ði analizë sukelia keblumø todël, kad eksperto iðvada – tai tyrimo, atlikto iðmananèio asmens specialiøjø þiniø pagrindu, rezultatas. Teismas, neturëdamas specialiøjø þiniø mokslo, meno,
technikos srityse, turi teisingai ávertinti moksliná eksperto iðvados pagrástumà.
Manytume, kad analizuojant eksperto iðvados moksliná pagrástumà, reikëtø iðsiaiðkinti:
a) ar ði ekspertizë turi bûtinà moksliná pagrindà;
b) ar eksperto iðvada pagrásta mokslo duomenimis ir eksperto specialiosiomis þiniomis;
c) ar eksperto iðvados atitinka atliktà tyrimà, ar tyrimo turinys ir jo rezultatø iðvados yra logiðkai
susijæ;
d) ar ekspertas taikë veiksmingiausius tyrimo metodus, ar jie atitinka ðiuolaikinio mokslo ir
technikos reikalavimus;
e) ar pakankamai gerai iðstudijuota medþiaga, dël kurios buvo padarytos iðvados;
f) ar ekspertas teisingai iðsiaiðkino ir ávertino tiriamø objektø poþymius ir savybes.
Eksperto iðvados vertinimas reikalauja, kad teisëjas turëtø tam tikrø þiniø. Kuo pagrásta teismo
galimybë vertinti eksperto iðvados moksliná pagrástumà? Mûsø nuomone, tai pasiekiama ávairiais metodais ir priemonëmis: literatûros, kurioje yra duomenø apie specialiøjø þiniø sritá, studijavimu; konsultuojantis su iðmananèiu asmeniu; apklausiant ekspertà, sulyginant teismo ekspertizës rezultatus su
kitais bylos duomenimis ir pan. Taikant ðiuos ir kitus metodus, teismui sudaroma galimybë kvalifi-
26
kuotai iðanalizuoti eksperto iðvados moksliná pagrástumà, paþinti „vidiná“ eksperto veiklos mechanizmà.
Patikimumo nustatymas – tai bet kokio teisminio árodymo vertinimo elementas. Taikomas eksperto iðvadai vertinti, jis ágyja specifiná turiná. Ávertinti iðvados patikimumà reiðkia ávertinti eksperto iðvadø ir tikrovës atitikimà ir ðiuo poþiûriu eksperto taikomø metodikø patikimumà.
Tyrëjø nuomone, patikimumo vertinimas apima ekspertizës pradinës mokslinës nuostatos vertinimà, ekspertui pateiktø pradiniø duomenø pakankamumà, eksperto atlikto tyrimo iðsamumà, eksperto iðsiaiðkintø poþymiø (tarpiniø faktø) teisingumà, iðsiaiðkintø tarpiniø faktø ekspertinës interpretacijos teisingumà ir jø pakankamumà pateikti eksperto iðvadà. Akivaizdu, kad tokiø eksperto iðvados
elementø vertinimas, kaip moksliniø teiginiø pasirinkimas ir jø realizacijos tyrimo metu teisingumas,
reikalauja panaudoti specialiàsias þinias [19, p. 75]. Taip pat akivaizdus reikalavimas, kad teismas visais atvejais spræstø apie eksperto pritaikytø moksliniø teiginiø ir patirties teisingumà.
Mûsø poþiûriu, èia reikëtø rasti protingà kompromisà. Nereikia ápareigoti teismà veikti kaip specialistà, kuris tiria eksperto iðvadà remdamasis specialiosiomis þiniomis. Patikimumo vertinimas apima visø eksperto iðvados daliø loginæ analizæ. Eksperto nesilaikymas reikalavimø, pateikiamø iðvados struktûrai, yra paþeidimai, kurie gali turëti átakos iðvados patikimumui. Kvalifikuoti ðià aplinkybæ –
teismo pareiga. Teismas privalo patikrinti, ar iðvadai gauti taikytos tam skirtos ir aprobuotos specialiosios metodikos. Teismas neteikia vertinimo specialiøjø þiniø poþiûriu.
Teismas gali papraðyti, kad ekspertas paaiðkintø, kodël jis savo tyrime taikë tam tikrà metodà,
bet jis negali nurodyti ekspertui, kad pastarasis turi taikyti tà, o ne kità metodà. Metodikos pasirinkimas ir jos taikymas – specialiøjø þiniø sritis, ir tai eksperto teisë, bet jis privalo savo iðvadoje toká pasirinkimà pagrásti.
Á eksperto iðvados patikimumo vertinimà átraukiamas ir eksperto pritaikytø metodikø patikimumo vertinimas [20, p. 46].
Ginèytinas yra pats problemos këlimas apie tai, ar teismas turi teisæ vertinti moksliniø metodikø,
pritaikytø eksperto, pagrástumà, atsiþvelgdamas á jø pasirinkimà specialiam tyrimui atlikti ir turinio teisingumà.
Palyginkime: Vakarø valstybëse pripaþástama, kad teismas negali nustatyti taikytø metodø
mokslinio pagrástumo, nes tam reikia profesionaliø þiniø [21, p. 4489].
Taip JAV anksèiau ekspertizës rezultatø patikimumà tikrino specialistai, kurie patvirtindavo arba
ne patvirtindavo tyrimo atlikimo bûdø tinkamumo. Patvirtinus teismas priimdavo iðvadà. Dabar teismai
to atsisakë. Kaip pakankami pripaþástami patys tyrimai, neaptariant jø procedûrø su specialistais [21,
p. 4489].
Mûsø poþiûriu, eksperto iðvados patikimumo patikrinimas nereiðkia, kad teismas privalo tikrinti
paèiø metodikø pagrástumà ir kokybæ – remiantis jø iðnagrinëjimu ir ðiuolaikiniø specialiøjø þiniø iðsivystymo toje srityje atitikimu. Teismas turi teisæ ir privalo patikrinti, ar yra iðvadoje nurodytas tyrimo
metodikø pasirinkimo pagrindas. Jeigu pagrindo arba mokslinio apraðymo apie jø taikymà nëra, teismas gali pripaþinti ekspertizæ nepagrásta.
Klausimas apie eksperto iðvados pagrástumo patikrinimà susijæs su eksperto taikomø specialiøjø metodø ir metodikø leistinumo vertinimu.
Ðiuo atveju nereikëtø painioti dviejø aspektø: eksperto iðvados vertinimas procesiniø taisykliø
leistinumo aspektu ir specialiøjø tyrimo bûdø leistinumo vertinimas. Pirmu atveju teismas vertina procesinës formos laikymàsi skiriant ir atliekant ekspertizæ (ar ji atlikta teismo nustatytu pagrindu, eksperto iðvada ar atitinka visus reikalavimus ir rekvizitus, nurodytus ástatyme, ar nëra pagrindo nuðalinti
eksperto remiantis Civilinio proceso kodekse nustatytais pagrindais ir pan.). Antru atveju kalbama
apie eksperto pritaikytø metodikø leistinumo nustatymà, atsiþvelgiant á Konstitucijoje ir tarptautiniuose
teisës aktuose garantuojamas þmogaus teises.
Specialiø metodø leistinumo vertinimo problema ágyja savarankiðkà reikðmæ vertinant ekspertizës rezultatus, kuriø objektas yra þmogus, o bendrasis dalykas – jo organizmas ar psichika.
Mûsø poþiûriu, tikslinga bûtø sukurti atitinkamus principus, kuriais vadovaudamasis teismas
galëtø vertinti eksperto pritaikytø specialiøjø metodikø leistinumà. Tokie principai turëtø bûti áteisinti, o
tai leistø ávertinti metodø leistinumà logiðkai analizuojant eksperto iðvados struktûrà ir turiná.
Specialiøjø metodø leistinumo principai taip pat leidþia ávertinti jø patikimumà. Atsiþvelgiant á
bendràjà jø formavimo bazæ, jie atlieka svarbø vaidmená tikrinant viso tyrimo pagrástumà.
Teismo galimybë vertinti ekspertizës aktà faktiniu aspektu aiðkinama tuo, kad ástatymas pateikia nustatytus reikalavimus ir eksperto iðvados formai, ir turiniui. Kaip jau buvo minëta, ekspertizës
27
aktas turi bûti raðytinës formos. Ji sudaryta ið trijø daliø: ávadinës, tiriamosios ir baigiamosios (eksperto iðvados).
Praktika rodo, kad daþniausiai ekspertas pateikia iðvadà, kurioje nurodo negalëjimà atsakyti á
pateiktus klausimus dviem atvejais: pirma, kai pateiktas klausimas nepatenka á eksperto specialiøjø
þiniø sritá; antra, kai ekspertui pateiktos medþiagos neuþtenka pateikti kategoriðkà arba tikëtinà iðvadà.
Analizuodamas tiriamàjà akto dalá, teismas turi iðsiaiðkinti: ar pakankamai medþiagos buvo pateikta teismo ekspertizei; ar ði medþiaga buvo tinkama teismo ekspertizei atlikti ir pateikti iðvadà; ar
iðsamiai atliktas tyrimas; ar ekspertas taikë veiksmingiausius tyrimo metodus, pagrástus ðiuolaikiniu
mokslu ir technika; ar yra tiriamuosiuose objektuose tø poþymiø, kuriø pagrindu ekspertas padarë iðvadas, ir ar teisingai ekspertas ðiuos poþymius ávertino; ar eksperto iðvados atitinka atliktà tyrimà; ar
nëra tiriamosios (dëstomosios) akto dalies ir paèiø eksperto iðvadø prieðtaravimø.
Lygindamas áþanginæ ir tiriamàjà ekspertizës akto dalis su eksperto pateiktomis iðvadomis, teismas turi nustatyti, ar ekspertas atsakë á visus jam pateiktus klausimus, ar atsakymai á klausimus yra
pakankamai iðsamûs, apibrëþti ir patikimi, ar eksperto iðvados moksliðkai pagrástos.
Praktikoje kai kurie teismai, vertindami eksperto iðvadà, atkreipia dëmesá tik á eksperto iðvadas,
ignoruodami tiriamàjà iðvados dalá. Toks eksperto iðvados vertinimas neleistinas, nes neleidþia ávertinti mokslinio pagrindo, kuriuo paremtos eksperto iðvados ir metodai, taikyti atliekant specialius tyrimus.
Taigi teismas, vertindamas eksperto iðvadà, ne tik gali, bet ir privalo analizuoti visus eksperto
iðvados elementus, taip pat ir patikrinti jos pagrástumà, eksperto taikomø metodø moksliðkumà.
Ekspertizës aktas su tikëtinomis (spëjamomis) iðvadomis nëra árodymas byloje. Tikëtinoje eksperto iðvadoje nëra patikimø duomenø apie tam tikrus faktus, o yra tiktai numanymas apie jø egzistavimà (ekspertinë versija). Klaidinga reikëtø laikyti nuomonæ, pateiktà procesinëje ir kriminalistinëje literatûroje, apie tai, kad tikëtinos (spëjamos) eksperto iðvados, turinèios árodomàjà reikðmæ, turi bûti
átrauktos á kitø byloje esanèiø faktø visumà [22, p. 127–134].
Pagal eksperto iðvados vertinimo rezultatus teismas pripaþinæs nepatikima iðvadà gali atmesti.
Savo nesutikimà su eksperto iðvada teismas turi motyvuoti. Motyvacijoje turi bûti iðanalizuota eksperto iðvada ir nurodyti pagrindai, kuriais remiantis teismas eksperto iðvadas laiko neteisingomis arba
nepakankamai argumentuotomis.
Proceso normø paþeidimai atliekant teismo ekspertizæ gali rodyti ekspertinio tyrimo iðsamumà
ir visapusiðkumà, eksperto iðvados objektyvumà. Jeigu vertinant eksperto iðvadà iðsiaiðkinama, kad
ekspertizë atlikta paþeidþiant procesinius ástatymus, tai remdamasis vien tik ðiuo pagrindu, teismas
gali atmesti teismo ekspertizës iðvadà.
Nustatant eksperto iðvados patikimumà, bûtinas jos „iðorinis vertinimas“, t. y. iðvados vertinimas kartu su visa bylos medþiaga. Tik su kitais byloje esanèiais árodymais eksperto iðvada yra pagrindas teismui teigti, kad yra arba nëra aplinkybiø, árodanèiø ðaliø ieðkinio reikalavimus bei prieðtaravimus. Eksperto iðvada dël fakto tikrinama jos pagrindu ir santykiu su kitais árodymais faktiniø bylos
duomenø sistemoje [23, p. 121].
Árodymø tyrimas – tai jø tiesioginis suvokimas ir analizavimas teismo posëdþio metu tam, kad
bûtø nustatytas kiekvieno ið jø patikimumas, ar jø visø pakanka teisingai nustatyti juridinius faktus bei
kitas bylai reikðmingas aplinkybes. Ðià nuostatà galima laikyti pripaþinta procesinëje doktrinoje, ji taikoma ir eksperto iðvados tyrimui atlikti [24, p. 14–15; 8, p. 40–41]. Tyrimo tikslo siekiama tikrinant árodymus, aiðkinantis informacijos iðsaugojimo sàlygas, lyginant kiekvienà árodymà su kitais árodymais,
ðalinant árodymø sistemos prieðtaravimus.
Pirmiausia teismas, vadovaudamasis þodiðkumo ir tiesioginio ryðio principais, balsu perskaito
ekspertizës aktà taip, kad já suprastø visi byloje dalyvaujantys asmenys. Tai teismo pareiga, neuþtenka tik vizualiai susipaþinti su eksperto iðvada.
Civilinio proceso kodekso 217 straipsnio 2 dalis nustato, kad perskaièius ekspertizës aktà, „teismas turi teisæ pasiûlyti ekspertui, kad jis savo iðvadà iðaiðkintø þodþiu. Eksperto iðvadai iðaiðkinti ir
papildyti ekspertui gali bûti duodami klausimai. Pirmasis duoda klausimus tas asmuo, kurio pareiðkimu paskirta ekspertizë, o po to – kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Teismo iniciatyva paskirtam
ekspertui pirmasis duoda klausimus ieðkovas. Teisëjai turi teisæ duoti ekspertui klausimus bet kuriuo
jo apklausos momentu“. Tai atliekama eksperto apklausos metu, kuri yra vienas ið eksperto iðvados
tikrinimo bûdø.
Reikëtø pabrëþti, kad eksperto apklausos rezultatai nëra savarankiðkas tiriamo teisinio fakto
árodymas. Apklausiant ekspertà, negali bûti uþduota naujø klausimø, kurie nebuvo paskirtos eksperti-
28
zës dalyku, ekspertas taip pat negali formuluoti naujø iðvadø. Apklausos metu tik patikslinama ir iðsiaiðkinama ekspertinio tyrimo eiga ir tos iðvados, kurias priëjo ekspertas. Iðaiðkinimo nevienareikðmiðkumà gali sukelti tik nuostata, kad atlikti eksperto apklausà galima ir norint gauti papildomà iðvadà,
taèiau kalbama apie iðsamesná iðvados paaiðkinimà, o ne apie paaiðkinimo papildymà naujomis iðvadomis, nes tai galima padaryti tik papildomos ekspertizës metu.
Iðkviesti ekspertà á teismà nëra bûtina – tai sprendþiama teismo nuoþiûra, atsiþvelgiant á tai, ar
ekspertas bûtinai turi dalyvauti tam, kad bûtø atliktas visapusiðkas ir iðsamus eksperto iðvados tyrimas. Baudþiamojo proceso doktrinoje buvo bandoma nustatyti prieþastis, kurioms esant eksperto
dalyvavimas teisme yra pageidautinas. Prie jø galima priskirti: eksperto apklausà, abejojimà eksperto
iðvados pagrástumu, iðvados prieðtaravimà su kitais byloje esanèiais árodymais, iðvadø prieðtaravimà
paèioje eksperto iðvadoje, byloje dalyvaujanèiø asmenø praðymà iðkviesti ekspertà.
Mûsø poþiûriu, tokios rekomendacijos gali bûti taikomos ir tiriant eksperto iðvadà civilinëje teisenoje.
Taip tiriant iðvadà, dalyvauja visi suinteresuoti asmenys, bet iðvados tikrinimo pareiga tenka teismui. Manytume, kad kvieèiant ekspertà á teismà apklausai, teisëjui bûtina gerai pasiruoðti, o atskirais
atvejais ir pasikonsultuoti su atitinkamos srities specialistu. Nëra prasminga leistis su ekspertu á diskusijas, jeigu nagrinëjama sritis nëra gerai þinoma.
Tyrimo metu eksperto iðvada lyginama su kitais byloje esanèiais árodymais, iðsiaiðkinamas jos
iðsamumas ir objektyvumas, þiûrima, ar proceso subjektai laikësi procesiniø taisykliø (skiriant ekspertizæ).
Ekspertizës iðvados vienu patikrinimo bûdø gali bûti papildoma ekspertizë ir pakartotinë ekspertizë. Civilinio proceso kodekso 219 straipsnis nustato, kad jeigu eksperto iðvada yra nepakankamai aiðki ar neiðsami, teismas gali paskirti papildomàjà ekspertizæ. Jeigu teismas nesutinka su eksperto iðvada dël jos nepagrástumo, taip pat jeigu yra keliø ekspertø iðvadø prieðtaravimø, teismas gali
skirti pakartotinæ ekspertizæ ir pavesti jà daryti kitam ekspertui arba ekspertams. Tokia taisyklë motyvuojama tuo, kad teismas, konstatuodamas eksperto iðvados nepagrástumà, kartu pripaþásta ir jos
nepatikimumà.
Ið tikrøjø iðvadà apie eksperto iðvados nepagrástumà ar neiðsamumà galima daryti tik jà ávertinus. Kita vertus, teismas gali skirti pakartotinæ ekspertizæ bûtent tam, kad patikrintø pirminæ eksperto
iðvadà. Patikrinimas yra vienas ið teisminio tyrimo elementø, skirtø iðsiaiðkinti informacijos kokybæ,
ávertinti jos formavimo ðaltinius.
Tokiø teisminio árodinëjimo stadijø, kaip tyrimas, patikrinimas, vertinimas, formalaus atskyrimo
sunkumas priveda prie patikrinimo ir vertinimo sutapatinimo. Vertinimo supratimas atskleidþiamas per
patikrinimo kategorijà, ir prieðingai, patikrinimas vadinamas vertinimo elementu. Kadangi ir pats tyrimas susijæs su árodymø vertinimu, sudarant teoriná baudþiamojo proceso ástatymø pagrindà tyrimo
stadijos galima ir nereglamentuoti, apsiribojant tuo, kad árodinëjimas susideda ið árodymø rinkimo ir
vertinimo.
Manytume, kad tokia pozicija turi pagrindà. Realiai árodymø tyrimas, patikrinimas ir vertinimas
yra glaudþiai tarpusavyje susijæ. Tikrindamas árodymus teismas kartu juos ir vertina; priklausomybë
èia yra ne linijinë (pirmiau – patikrinimas, paskui – vertinimas), o funkcinë. Pagrindinis skirtumas yra
tas, kad árodymø vertinimas yra màstymo, loginë veikla, o tikrinimas dar apima ir tam tikrø procesiniø
veiksmø atlikimà tam, kad bûtø iðtirti árodymai, rasta nauja informacija apie dominanèias aplinkybes
(tam, kad bûtø nustatytas tikrinamo árodymo patikimumas). Taigi patikrinimas ir vertinimas ne visiðkai
sutampa.
Reikia turëti omenyje tai, kad galutinis árodymø vertinimas, turintis procesinæ reikðmæ, visada
yra formuluojamas atitinkamuose teismo aktuose, pirmiausia – teismo sprendime. Preliminarus vertinimas vyksta viso árodinëjimo proceso metu. Pavyzdþiui, priimdamas nutartá dël eksperto iðkvietimo
apklausai, teismas taip pat preliminariai vertina eksperto iðvadà tuo atþvilgiu, ar reikia papildomø iðvados paaiðkinimø. Preliminarus vertinimas yra bûtinas tyrimo stadijos elementas, bet teisminio árodinëjimo savarankiðka stadija yra galutinis eksperto iðvados vertinimas, kuris fiksuojamas teismo
sprendime. Priimdamas nutartá dël pakartotinës ekspertizës skyrimo, teismas pateikia pirminës ekspertizës ávertinimà. Galutinis ávertinimas pateikiamas tik teismo sprendime [13, p. 8–9].
Mûsø poþiûriu, nepagrásta gali bûti pripaþinta tokia iðvada, kurioje, teismo nuomone, nëra pakankamai árodymø tam, kad bûtø pagrástos eksperto daromos iðvados. Apie toká eksperto iðvados
trûkumà gali liudyti tai, kad, pavyzdþiui, nëra faktinio arba mokslinio pagrástumo. Teismo sprendimas
atsiranda ið eksperto iðvados struktûros analizës. Tokiu atveju pakartotinai atlikti ekspertizæ negalima
skirti tam paèiam ekspertui.
29
Faktiðkai pakartotinë ekspertizë, kaip ir papildoma, galima tik teismui ávertinus pirmiau paskirto
eksperto iðvadà. Taigi ir pakartotinë, ir papildoma ekspertizë yra tarsi teisminio vertinimo procesinis
tyrimas. Kita vertus, pakartotinës ekspertizës metu atliekamas ir pirminës eksperto iðvados patikrinimas (teisminio tyrimo elementas).
P. Poðiûnas laikosi nuomonës, kad nesutinkant su eksperto iðvada, ne visada bûtina skirti pakartotinæ ekspertizæ. Pritariant idëjai teiktina, kad reikia atsiþvelgti á byloje esamus árodymus, susijusius su aplinkybëmis, kurios yra ekspertizës tyrimo dalykas, bei á praktines galimybes atlikti pakartotinæ ekspertizæ [25, p. 25]. Manytume, kad teismas gali nesutikti su eksperto iðvada, taèiau vis tiek iðnagrinëti bylà remdamasis kitais árodymais, jeigu jie leidþia daryti teisingà iðvadà apie faktines bylos
aplinkybes. Tokiu atveju motyvuojanèioje teismo sprendimo dalyje turi bûti pateikti átikinami kritiniai
ekspertinës iðvados motyvai, kuo remdamasis teismas jà atmeta.
Pakartotinës ekspertizës paskyrimas pripaþástamas privalomu, jeigu ástatyme yra nustatytas
ekspertizës privalomumas tam tikriems faktams nustatyti. Pirminë ekspertizë atliekama teismo iniciatyva (be ðaliø praðymo), o pakartotinës ekspertizës klausimà sprendþia teismas, remdamasis bendru
teisiniu pagrindu: ar bûtina panaudoti specialiàsias þinias sprendþiant atitinkamus klausimus. Taip pat
teismas gali pasielgti ir tuo atveju, kai pirminë ekspertizë buvo paskirta vienos ið ðaliø praðymu. Kartu
reikia, mûsø poþiûriu, atsiþvelgti á rungtyniðkumo sustiprinimà civiliniame procese. Jeigu pirminë ekspertizë buvo paskirta abiejø ðaliø praðymu, o ekspertizë teismo sprendimu pripaþinta nepagrásta, ðaliø
praðymas skirti pakartotinæ ekspertizæ turëtø bûti tenkintinas.
Manytume, kad tokia nuostata turëtø bûti reglamentuota naujame Civilinio proceso kodekse.
Reikia pabrëþti, kad eksperto iðvada, priimta pakartotinës ekspertizës metu, taip pat turi árodomàjà reikðmæ. Atsiþvelgiant á tai, kas paminëta, teisinëje literatûroje sprendþiamas klausimas apie galimybæ vertinti pirminæ eksperto iðvadà atliekant pakartotinæ ekspertizæ. Ið esmës tai klausimas, ar gali
bûti pakartotinë ekspertizë skirta tam, kad iðimtinai tik bûtø patikrinta pirminë eksperto iðvada.
Sprendþiant ðià problemà, reikëtø atsiþvelgti á tokias nuostatas:
1. Eksperto iðvados (ir pirminës, ir pakartotinës) galutiná teisiná vertinimà atlieka tik teismas ir
tik toks vertinimas turi juridinæ reikðmæ. Negalima skiriant pakartotinæ ekspertizæ uþduoti
ekspertui klausimus, susijusius su pirminës iðvados vertinimu.
2. Reikia, be abejo, atskirti eksperto iðvados procesiná vertinimà ir vienø arba kitø faktø specialios prigimties (tarpiniai faktai) teisingumo nustatymo specialø vertinimà, specialiø metodikø
taikymo teisingumo metodikà tiriant konkreèius objektus. Ekspertologijoje priimta, kad jeigu
ekspertas, atliekantis pakartotinæ ekspertizæ, prieina prie kitø iðvadø, jis savo iðvadoje turi
nurodyti tokio skirtumo prieþastis, t. y. ið esmës pateikti specialø pirmosios iðvados vertinimà.
Taigi teismo funkcijos vertinant eksperto iðvadà ir eksperto funkcijos atliekant pakartotiná tyrimà
yra skirtingos ir turinio, ir reikðmës atþvilgiu. Ekspertas, atliekantis pakartotinæ ekspertizæ, nevertina
pirminës eksperto iðvados kaip árodymo (tokià teisæ procese turi tik teismas), bet jis yra kompetentingas pateikti profesionalø vertinimà tø specialiøjø faktø, kurie buvo nustatyti pirmine eksperto iðvada.
Toks vertinimas yra specialiøjø þiniø pritaikymo dalis atliekant tyrimà.
Kaip jau buvo minëta, proceso normos numato galimybæ atlikti papildomà ekspertizæ tais atvejais, kai eksperto iðvados patikimumas abejoniø nekelia, bet teismas nusprendþia, kad eksperto iðvada nepakankamai aiðki ir iðsami. Ðios ekspertizës skyrimo pagrindai nesusijæ su eksperto iðvados
pagrástumu, todël atlikti papildomà ekspertizæ gali bûti pavesta ir tam paèiam ekspertui.
Iðvados neiðsamumas gali pasireikðti tuo, kad ekspertas atsakë ne á visus klausimus, kurie
buvo jam uþduoti, ir neargumentavo atsakymø nebuvimo (pvz., negalëjo duoti atsakymo, nes jam
nebuvo pateikta pakankamai medþiagos tyrimui atlikti). Nevisiðkas aiðkumas reiðkia tai, kad nëra
tikslaus atsakymo á ekspertui uþduotà klausimà.
Uþuot atsakæs á klausimà, galëjo ar negalëjo subjektas visiðkai suvokti savo veiksmus, ekspertas apsiribojo konstatavimu, kad tiriamasis (turima galvoje asmuo, kurio atþvilgiu atliekama ekspertizë), atlikdamas veiksmus, negalëjo priimti situacijai adekvataus sprendimo.
Papildomos ekspertizës atlikimas neatima naujø tyrimø galimybës, ji yra papildomojo (ne pakartotinio) pobûdþio. Jeigu tyrimo nereikia, iðvados neaiðkumas gali bûti iðtaisomas eksperto apklausos metu. Jeigu ekspertas sumaþino savo uþduoties apimtá, bet teismui nekyla abejoniø dël eksperto
iðspræstø klausimø, tai yra pagrindas papildomai ekspertizei, nes èia reikia papildomo tyrimo. Jeigu
neiðsamumas pasireiðkia tuo, kad ekspertas neatliko visø reikiamø tyrimø ir dël to abejojama iðvadø
teisingumu, tokiu atveju kalbama apie iðvados nepagrástumà ir tai gali bûti pakartotinës ekspertizës
pagrindas.
30
Neatsitiktinai Vakarø valstybëse daug dëmesio skiriama ekspertizës atlikimo taktikai, eksperto
elgesiui teisme. Tai ið dalies yra svarbi ekspertologijos kryptis JAV. R. Smitas ir B. Wainas teigia, kad
pagrindiniai sunkumai, su kuriais ekspertas susiduria teisme, yra ðie: bûtina demonstruoti ásitikinimà,
árodinëti savo profesinæ kvalifikacijà, pateikti iðvadas ir paaiðkinti jas prisiekusiesiems suprantama
forma, veiksmingumà reikia árodinëti bûtent tais metodais, kuriuos ekspertas pritaikë. Ekspertas turi
vengti minèiø, kurios gali bûti suprastos neteisingai [9, p. 23–26].
Taigi galutiniam eksperto iðvados vertinimui teisme átakos turi iðvados tyrimas, kurio metu iðsiaiðkinami veiksniai, turintys átakos teisëjo vertinimo formavimuisi. Tai gali bûti ir kiti árodymai, sugretinimas, su kuriais teismas iðsiaiðkina árodomàjà iðvados reikðmæ, ir neprocesinio, psichologinio pobûdþio veiksniai.
Taigi psichologiniai tyrimai, atlikti JAV, leido iðsiaiðkinti, kad profesionaliam ir procesiniam vertinimui átakos turi eksperto iðvaizda (aprangos stilius, laikysena ir pan.). Psichologams þinomas vadinamasis „aureolës efektas“ – pirmojo áspûdþio efektas, kuris, nepaisant paplitusios nuomonës, yra
gana stabilus ir turi átakos teisëjo tikëjimui tuo, kà sako vienas arba kitas þmogus (taip pat ir ekspertas). Egzistuoja ir kiti psichologiniai veiksniai, susijæ su teismo psichologijos ypatumais, ávairiø subjektø elgesiu procese. Tai ið esmës lemia tai, kad ir ekspertas, ir proceso dalyviai patenka á ypatingà
teisminio nagrinëjimo kontekstà, kurio dinamikà psichologai apibûdina kaip klasikiná dirbtinai sukelto
elgesio pavyzdá. Psichologiniu aspektu negalima konstatuoti, kad teisëjas visada vertina be iðankstinio nusistatymo.
Be abejo, patys savaime psichologiniai veiksniai procesinës reikðmës neturi, bet jie gali daryti
átakà juridinio vertinimo teisingumo formavimui.
Visapusiðkas, iðsamus ir objektyvus eksperto iðvados vertinimas yra garantija, kad teismas civilines bylas iðnagrinës ir iðspræs teisingai.
Iðvados
1) Teisingas teismo subjektyviø ir objektyviø veiksniø nustatymas vertinant eksperto iðvadà yra
viena ið garantijø, kad byloje bus nustatyta tiesa.
2) Teismo veikla vertinant eksperto iðvadà yra dviejø „lygiø“:
1. Iðvados struktûros ir turinio vertinimas tikrinant, ar ji atitinka juridiná, gnoseologiná ir etiná
kriterijø;
2. Eksperto iðvados sugretinimas su kitais byloje esanèiais árodymais ir nustatymas, ar iðvados atitinka kitus árodymus.
3) Eksperto iðvados mokslinio pagrástumo vertinimas yra iðvados patikimumo vertinimo sudëtinë dalis.
Eksperto iðvados mokslinio pagrástumo analizë – sudëtingiausias eksperto iðvados vertinimo
momentas. Ði analizë sudaro sunkumø todël, kad eksperto iðvada – tai tyrimo, atlikto iðmananèio asmens specialiøjø þiniø pagrindu, rezultatas. Teismas, neturëdamas specialiøjø þiniø, turi teisingai ávertinti moksliná eksperto iðvados pagrástumà.
Analizuojant eksperto iðvados moksliná pagrástumà, teismui reikëtø iðsiaiðkinti:
a) ar ði ekspertizë turi bûtinà moksliná pagrindà;
b) ar eksperto iðvada pagrásta mokslo duomenimis ir eksperto specialiosiomis þiniomis;
c) ar eksperto iðvados atitinka atliktà tyrimà, ar tyrimo turinys ir jo rezultatø iðvados yra logiðkai
susijæ;
d) ar ekspertas taikë veiksmingiausius tyrimo metodus, ar jie atitinka ðiuolaikinio mokslo ir
technikos reikalavimus;
e) ar pakankamai gerai iðstudijuota medþiaga, dël kurios buvo padarytos iðvados;
f) ar teisingai ekspertas iðsiaiðkino ir ávertino tiriamøjø objektø poþymius ir savybes.
♦♦♦
LITERATÛRA
1. Треушников К. М. Доказательства и доказывание в советском гражданском процессе. – Mосква, 1982.
2. Giudiceandrea Nicola Consulente tecnico in Enciclopedia del Diritto, Bd. IX, 1961.
3. Лилуашвили Т. А. Экспертиза в советском гражданском процессе. – Тбилиси, 1967.
31
4. Арсеньев В. Д. Вопросы общей теории судебных доказательств. – Mосква, 1964.
5. Федосеева В. Б. Криминалистическaя экспертизa документов по гражданским делам. Daktaro disertacija. – Mосква, 1966.
6. Галкин В. М. Средства доказывания в угоовном процессе. Ч. II. – Mосква, 1968.
7. Криминалистика. Под ред. Крылова И. Ф. – Ленинград, 1976.
8. Треушников М. К. Судебные доказaтельства. – Mосква, 1999.
9. Smith R., Wynne B. Expert evidence interpreting Science in the Law. – New York, 1991.
10. Jaworsk R. Wiedza przeciętnego człowieka a wiadomości specjalne // Jurisprudencija. – Vilnius: LTU, 2000.
T. 18(10).
11. Girdwoyń P. Ocena dowodu z opinii biegłego. Zagadnienia kryminalistyczne i procesowe // Jurisprudencija.
– Vilnius: LTU, 2001. T. 22(14).
12. Juodkaitė-Granskienė G. Teismo ekspertizės išvadų vertinimas // Jurisprudencija. – Vilnius: LTU, 2001. T.
22(14).
13. Balzer C. Beweisaufnahme und Beweiswürdigung im Zivilprozess. – Düsseldorf, 2000.
14. Коваленко А. Г. Исследование средств доказывания в гражданском судопроизводстве. – Саратов,
1989.
15. Бутырин А. Ю. Теоретические, правовые и методические основы судебной строительно-технической
экспертизы. Автореф. дис. канд. юрид. наук. – Mосква, 1996.
16. Треушников М. К. Оценка отдельных видов доказательств по гражданским делам // Советская
юстиция. 1985. №. 1.
17. Орлов Ю. К. Заключение эксперта как источнк выводного знания в судебной деятельности (уголовнопроцессуальные, криминалистические и логикого-сеологические проблемы). – Mосква, 1987.
18. Фокина М. А. Судебные доказательства по граждаским делам. – Саратов, 1995.
19. Орлов Ю. К. Производство экспертизы в уголовном процессе. – Mосква, 1982.
20. Орлов Ю. К. Заключение эксперта и его оценка по уголовным делам. – Mосква, 1987.
21. Law Reform Committee. Seventeenth Report. (Evidence of Opinion and Expert Evidence). – London: HMSO,
1985, cmnd. 4489.
22. Винберг А. И. Криминалистическaя экспертиза в советском угоовном процессe. – Mосква, 1956.
23. Stein J. Kommentar zur Zivilprozessordnung. Band 1 (1–90), 21. Aufl. – Stuttgart, 1994.
24. Жуков Ю. М. Судебная экспертиза в советском гражданском процессе. – Mосква, 1998.
25. Pošiūnas P. Teismo ekspertizės pagrindai. – Vilnius, 1994.
♦♦♦
Inspection Act Analyses and Evaluation in Civil Law
Dr. Rolandas Krikščiūnas
Assoc. Prof. Dr. Janina Juškevičiūtė
Mykolas Romeris University
Keywords: special knowledge, expert, experts’ findings, expertise act.
SUMMARY
This article covers the main topical aspects of law expertise evaluation taken into consideration special
knowledge and concepts of law expertise.
Expert’s findings and evaluation in court are the core stages in judicial proceeding when finding proof
significance is reviewed and evaluated. Evaluation of expert’s findings is performed following general rules of
the Civil process code. Core elements of the proceedings: direct understanding of evidentiary information,
verbal trial at the time of judicial proceeding.
Writing this article and giving tests we discovered that 72 per cent of the questioned people don’t
understand expert’s findings because of lack of knowledge.
Correct determination of court subjective and objective factors evaluating expert’s findings is one of the
main guarantees the truth in the case will be disclosed.
Court proceedings evaluating expert’s findings have two levels:
1. Evaluation of findings’ structure and content according to juridical, gnoseologic and ethic criteria;
2. Comparison of expert’s findings with another evidence of the case and determination if findings
coincide with other evidence.
Scientific legitimate evaluation of expert’s findings is part of findings’ reliability evaluation.
32
Scientific legitimate analyses of expert’s findings are the most complicated moment of expert’s findings
evaluation. This analysis is complicated because the expert’s findings are the result of inquiry performed by a
professional on the bases of special knowledge. The court having no special knowledge has to correctly evaluate
scientific expert’s findings justification.
Analyzing expert’s scientific justification the court has to analyze:
a) if this inspection has scientific presumption;
b) if expert’s findings are based on scientific data and expert’s special knowledge;
c) if expert’s findings coincide with investigation of the case, if the data and results of the investigation
are logically bound;
d) if the expert used the most effective methods and if they meet the requirements of modern science and
technology;
e) if the material the findings were made had been studied well enough;
f) if the expert correctly studied and evaluated the investigated object’s evidence and characteristics.
Courts’ possibility to consider inspection act from a factual aspect is explained by the fact that law
describes requirements for both: form and content of expert’s findings. As it was mentioned before inspection
act has to be submitted in a written form. It should consist of three parts: introduction, investigation and final
(expert’s findings).
Practice shows that expert’s findings usually state he couldn’t find answers to given questions in two
cases: first, when given question is not of expert’s special knowledge field, second, when the material provided to
the expert is not enough to give peremptory and correct conclusion.
Analyzing investigation part of the act the Court has to find out if court investigation received enough
material, if the material was good enough to perform judicial inspection and give conclusion, if the trial was
performed well enough, if the expert used the most effective methods which are based on modern science and
technologies, if there is evidence in the subject’s case to make conclusions and if the expert evaluated them
correctly, if the expert’s findings coincide the trial, if there are no contradictions between investigation part of
the act and the expert’s conclusions.
Comparing the introductory and investigation part of the inspection act with expert’s findings the Court
has to determine if expert answered all questions, if the answers to the questions were thorough, well-defined
and trusted, if expert’s findings are based on science.
In practice some courts evaluating expert’s findings pay attention only to expert’s findings by ignoring the
investigative part. Such evaluation of expert’s findings is forbidden. Such evaluation doesn’t evaluate scientific
base of expert’s findings and methods while using special investigations.
In this way the court evaluating expert’s findings not only can but must analyze all elements of expert’s
findings, review its justification and the scientific evidence of the methods.
33
II. SPECIALIEJI TEISMO EKSPERTIZĖS KLAUSIMAI
ПРОБЛЕМЫ ТЕОРИИ И ПРАКТИКИ СУДЕБНОАВТОРОВЕДЧЕСКОЙ КЛАССИФИКАЦИОННОЙ ЭКСПЕРТИЗЫ
Кузниченко Людмила
Харьковский НИИ судебных экспертиз
им. засл. проф. Н. С. Бокариуса
61177 Харьков, ул. Залочевская 8-а, Украина
Тел. 372-20-01
Ключевые слова: судебная экспертиза, классификационная автороведческая экспертиза, письменная речь.
Краткое содержание
В статье обсуждаются проблемы нового вида судебно-автороведческой экспертизы письменной речи − классификационной диагностики. Рассматриваются предмет, объекты, задачи,
методы, современное состояние и возможности данного вида экспертизы, вопросы компетенции
эксперта. Аргументируется актуальность дальнейших исследований с целью разработки теоретических основ и методик установления классификационных характеристик автора документа.
Установление социально-биографических характеристик автора документа (родного языка, места формирования языковых навыков, образовательного уровня, возраста, пола и т.д.) относится к задачам судебно-автороведческой классификационной
экспертизы.
В настоящее время разработаны теоретические и методические основы идентификационной судебно-автороведческой экспертизы, и соответствующие вопросы
успешно решаются экспертами уже на протяжении нескольких десятилетий. Однако
потребности судебно-следственной практики (в частности, при расследовании преступлений, связанных с убийствами, похищением детей, вымогательством, шантажом,
разжиганием межнациональной и религиозной вражды и т.д.) диктуют необходимость
расширения возможностей судебно-автороведческой экспертизы в плане установления социально-биографического «портрета» автора документа, что имеет существенное значение для оперативно-розыскных мероприятий, позволяя сузить круг подозреваемых в составлении или выполнении текста документа.
Письменная речь (и текст как её произведение) отображает личность во всём
многообразии её свойств, устремлений, ценностных ориентаций. Так, происхождение
человека, место его рождения и жительства, языковая среда детских, молодых, зрелых лет, родной язык (если текст выполнен на неродном языке) могут обуславливать
определённые отклонения в его речи; возраст сказывается на периодах становления
последней, её обогащении/обеднении, на использовании стереотипов, характерных
для того или иного этапа жизни социума; уровень образования, общей культуры проявляется в богатстве/бедности лексических, грамматических, стилистических вариантов речи, её интеллектуальном наполнении; особенности специализации нервной
системы, связанные с половым диморфизмом, определяют преобладание в письменной речи тех или иных языковых средств, различия в её экспрессивной стороне; тип
высшей нервной деятельности отображается в характере эмоциональнй насыщенности, динамизме изложения; профессиональная принадлежность автора во многом
34
обуславливают уровень и особенности языковой и содержательной сторон текста, соотносится со способом презентации действительности в наглядных образах или абстрактных категориях и т.д.
Возможности судебно-автороведческого исследования письменной речи в целях
установления названных и иных характеристик автора документа базируются на том,
что "текст документа может рассматриваться как проекция индивидуальной языковой
системы, или шире – психоречевой организации личности", "компоненты (психические свойства) которой находятся в определёном закономерном взаимодействии" [1,
с. 12, 15].
Информация об этих взаимосвязанных личностных свойствах содержится в
структурных особенностях смысловой и языковой организации текста [1, с. 15–16], и
для того, чтобы её установить и представить в виде фактических данных, необходимы
специальные познания.
К непосредственным объектам судебно-автороведческой классификационной
экспертизы относятся рукописные, машинописные, выполненные при помощи компьютерной техники тексты документов бытового, публицистического, официально-делового и частично научного стилей письменной речи. В отличие от идентификационной
экспертизы, объем текстов, пригодных для классификационного исследования, широко варьирует. Например, для установления образовательного уровня автора иногда
пригодны тексты, включающие несколько десятков словоупотреблений. Но нередко в
тексте даже значительного объема, невозможно выявить признаки, которые могли бы
послужить основанием для экспертного вывода. Все зависит от информативности
текста и характера решаемой задачи.
К предмету судебно-автороведческой классификационной диагностики относится решение вопросов о типологических, классификационных характеристиках
(свойствах) автора текста документа, осуществляемое экспертом на основе специальных познаний путём исследования документа и других материалов уголовного или
гражданского дела в соответствии с уголовно-процессуальным (гражданско-процессуальным) законодательством Украины.
Указанные свойства – это, прежде всего, психофизиологические, социальные,
биографические характеристики автора: его возраст, пол, родной язык, место формирования языковых навыков (географический регион, уроженцем которого является
или на территории которого длительное время проживал автор), образовательный
уровень, профессия и т.д.
Однако круг задач судебно-автроведческой классификационной диагностики
этим не ограничивается, он очень широк (если говорить как о задачах, решаемых экспертизой в настоящее время, так и о тех, возможности решения которых нуждаются в
экспериментально-теоретическом обосновании).
Для следствия (суда) могут представлять интерес, наряду с социальным, также и
психологический «портрет» автора, иные его личностные особенности: тип темперамента, ведущие черты характера, наличие/отсутствие устойчивых патологических отклонений в психике, направленность интересов, характер ценностных ориентаций,
мировоззренческие, религиозные убеждения и т.д.
В связи с этим небходимо остановиться на вопросе о компетенции (и компетентности) эксперта-автороведа при решении названных задач. В криминалистической литературе уже отмечалось, что при решении классификационных задач, в частности о родном языке, образовательном уровне, половой принадлежности автора документа, эксперт не вправе использовать при обосновании вывода конкретные сведения об этих характеристиках, содержащиеся в исследуемом тексте. Для установления
этой информации нет необходимости в применении специальных познаний, не говоря
уже о том, что она может оказаться ложной [1, с. 93]. К компетенции эксперта – автороведа относится установление информации о классификационных свойствах автора
документа путем исследования, с помощью этих познаний, структурных особенностей
языковой и смысловой сторон текста.
Вместе с тем, нужно заметить, что не всегда компетенция эксперта позволяет
решать вопросы в той редакции, в которой они были сформулированы следователем
(судьей). Так, к компетенции эксперта относится решение вопроса не об официально
удостоверенном образовании автора, а лишь об уровне культуры письменной речи,
характерном для лиц с соответствующим (высшим, средним, начальным) образова-
35
нием [2, с. 127]. Эксперт также не решает вопросы о национальности автора, а лишь
о его родном (и/или разговорном) языке.
Несколько иная ситуация имеет место в случае, когда перед экспертом поставлен вопрос о профессии автора документа. Например, если в исследуемом тексте
экспертом установлены лексико-фразеологические, стилистические особенности, характерные для письменной речи лиц определенной профессии, это обстоятельство
еще не может служить основанием для вывода о профессиональной принадлежности
автора документа. Эксперт-авторовед не владеет культурой соответствующей профессии, поэтому решение вопроса о профессии автора должно осуществляться в
рамках комплексной экспертизы, с привлечением специалистов определенной области знаний.
То же самое можно сказать и в отношении вопросов о психологических параметрах личности. Установленные исследованием особенности выбора и характера
использования автором документа языковых средств позволяют лишь выдвинуть соответствующую экспертную версию (например, о типе темперамента, признаках шизофрении и т.д.). Однако анализ и оценка информации психологического и психиатрического характера, содержащейся в тексте, также могут быть осуществлены лишь в
рамках комплексной экспертизы при участии психологов и/или психиатров.
Классификационная диагностика – относительно новый вид судебно-автороведческой экспертизы письменной речи. В единственной на сегодняшний день монографии, посвящённой проблематике классификационной экспертизы [2], были сформулированы и теоретически обоснованы общеметодические принципы ее проведения. В
частности, в работе указано, что процесс экспертного исследования текста документа
с целью установления категориальных, социально-биографических характеристик его
автора включает три основные стадии – подготовительную, аналитическую и синтезирующую.
Следует заметить, что, в зависимости от характера поставленной перед экспертом задачи, программы исследования (в том числе подходы, методы, научный инструментарий) на этих стадиях существенно различаются. Так, при установлении родного языка автора документа основное внимание уделяется анализу языковых нарушений, обусловленных межъязыковой и внутриязыковой психолингвистической интерференцией, при установлении пола – характеру и относительной частоте использования в тексте тех или иных языковых средств, социально-психологической позиции автора и т.д.
Однако общеметодические принципы, при вышеуказанной специфичности названных стадий диагностического исследования письменной речи, едины, независимо
от того, какие классификационные вопросы решаются.
Вместе с тем, в данной работе отмечается, что это "лишь первый опыт рассмотрения проблем судебно-автороведческой классификационной диагностики" [2, с. 4].
В настоящее время в практике экспертных учреждений Украины используются
методики установления: родного (украинского, белорусского) языка автора документа, выполненного на русском языке; места формирования языковых навыков украинской письменной речи; образовательного уровня (высшее, среднее, начальное образование) автора документа [2; 3; 4]. Апробированные методики установления возраста, пола, иных классификационных параметров автора отсутствуют. Разработаны
лишь теоретические предпосылки (основные положения) диагностирования половой
принадлежности автора документа [5; 6].
Нами был проведен анализ практики производства судебно-автороведческих
классификационных экспертиз. Результаты обобщения вкратце свидетельствуют о
следующем.
Перед экспертами ставились вопросы как в общей форме (относительно социально-биографического «портрета» автора текста документа), так и в отношении отдельных классификационных характеристик: пола, возраста, родного языка, места
формирования языковых навыков, образовательного уровня, профессии автора.
Наиболее часто экспертами решались вопросы о родном языке автора. Выводы
выступали как в категорической, так и в вероятной формах.
По вопросам о месте формирования языковых навыков украинской письменной
речи в выводах указывался диалект (а иногда и говор этого диалекта) украинского
языка, родной для авторов текстов, выполненных как на русском, так и на украинском
языке.
36
В отношении образовательного уровня указывался уровень культуры письменной
речи, характерный для лиц с высшим, средним, начальным образованием, а также с
образованием в объёме среднего, ниже или выше среднего.
Например, в одной из экспертиз, назначенной в связи с расследованием уголовного дела об убийстве продавца магазина, экспертом были даны следующие категорические выводы: родным языком для автора текста документа, выполненном на
русском языке, является гуцульский говор юго-западного наречия украинского языка;
родным для автора текста документа, выполненного на украинском языке, является
надднестрянский говор юго-западного наречия; уровень культуры письменной речи,
который отобразился в этих текстах, характерен для лиц с образованием ниже среднего (Архив ХНИИСЭ. Заключение № 1390 от 23.05.1983 г.).
Вместе с тем, в связи с отсутствием в судебном автороведении экспертных методик установления возраста и пола автора документа, эти классификационные характеристики устанавливались в редких случаях и выводы носили, в основном, вероятный характер.
Вероятные выводы в классификационной экспертизе преимущественно объясняются, с одной стороны, ограниченным объемом текстов, представляемых на исследование, либо их малой информативностью. С другой стороны, вероятная форма выводов обусловлена тем, что, например, при решении вопросов о половой принадлежности автора, нельзя не учитывать (не говоря уже об отсутствии соответствующей методики) возможности присущей автору нетрадиционной сексуальной ориентации, тяготения к психотипу, противоположному полу автора, или даже явления гермафродитизма [7; 8], а при установлении родного языка – факты автономного билингвизма [9]
или полилингвизма (равного владения несколькими языками).
В настоящее время одной из актуальных задач судебного автороведения является формирование теоретических основ как общей, так и частных методик классификационной экспертизы, что предполагает, наряду с проведением собственно автороведческих экспериментальных исследований письменной речи, привлечение криминалистически интерпретированных данных и методов широкого круга научных дисциплин: лингвистики, психологии, психолингвистики, социолингвистики, комуникативной лингвистики, социологии и т.д.
Так, в дальнейшей серьёзной разработке нуждаются: понятия диагностических
признаков языковых и интеллектуальных навыков письменной речи, информативных в
целях установления того или иного классификационного параметра личности автора;
проблемы их систематизации, что крайне существенно в плане выделения области
изучения в исследуемом объекте – диагностического поля, однозначного представления результатов исследования в заключении эксперта; вопросы структуры экспертного исследования, содержания его основных стадий (подготовительной, аналитической, синтезирующей), логической последовательности исследования и изложения
его результатов при установлении «портрета» автора – с учётом взаимодействия
классификационных свойств в психоречевой организации личности. Особого внимания заслуживает проблема количественного анализа текстов с помощью современных
компьютерных технологий.
Важно отметить, что и разработка каждой конкретной методики установления
определённого классификационного параметра личности является сложной самостоятельной проблемой.
Таким образом, накопленный опыт производства рассматриваемого вида экспертиз, новейшие данные специальных наук, результаты проведенных в Харьковском
НИИСЭ экспериментальных исследований письменной речи дают основу для совершенствования и формирования методик судебно-автороведческой классификационной экспертизы.
♦♦♦
СПИСОК ЛИТЕРАТУРЫ
1. Теоретические и методические вопросы криминалистического исследования письменной речи: Метод.
пособие / Сост. С.М. Вул / Отв. ред. Л.Е. Ароцкер. – Москва: ВНИИСЭ, 1977. 107 с.
37
2. Вопросы судебно-автороведческой диагностической экспертизы / Под ред. С. М. Вула. – К.: РИО МВД
УССР, 1984. 132 с.
3. Вул С. М. Общие положения методики решения вопросов о социально-биографических характеристиках автора документа // Современные проблемы судебной экспертизы и пути повышения эффективности деятельности судебно-экспертных учреждений в борьбе с преступностью: Тезисы респ. науч. конф.
– К.: НИИСЭ, 1983. С. 147–149.
4. Теоретические и методические основы экспертного решения вопросов о родном (украинском, белорусском) языке автора документа, выполненном на русском языке: (Метод. пособие для экспертов) / Отв.
ред. С.М. Вул. – Москва: ВНИИСЭ, 1982. 165 с.
5. Вул С. М., Мартынюк А. П. Теоретические предпосылки диагностирования половой принадлежности
автора документа // Современное состояние и перспективы развития традиционных видов криминалистической экспертизы: Сб. науч. тр. / Под ред. Ю. Г. Корухова. – Москва: ВНИИСЭ, 1987. С. 105–111.
6. Вул С. М., Горошко Е. И. Исследование статистических структур письменной речи в целях разработки
методики установления пола автора документа // Роль судебной экспертизы и криминалистики в раскрытии и профилактике преступлений: Тезисы науч.-практ.конф. / Под ред. В. М. Палий. – Одесса:
Одесская ЛНИСЭ, 1994. С. 84–86.
7. Берн Ш. Гендерная психология. – СПб.: прайм-ЕВРОЗНАК, 2002.320 с.
8. Потапова Р. К. Сексолет как объект исследования в криминалистике // Доклады Первой международной конференции «Гендер: язык, культура, коммуникация». – Москва, 2001. С. 302–313.
9. Украинско-русское двуязычие: Социолингв. аспект / Г.Д. Басова, И. В. Борисюк, И. А. Курдюмова и др.
/ Отв. ред. Т. К. Черторижская. – К.: Наукова думка, 1988. 176 с.
♦♦♦
Teismo autorystės klasifikacinės ekspertizės teorijos ir praktikos problemos
Liudmila Kuzničenko
Charkovo prof. N. S. Bokariuso teismo ekspertizės mokslinių tyrimų institutas, Ukraina
Pagrindinės sąvokos: teismo ekspertizė, klasifikacinė autorystės ekspertizė, rašto kalba.
SANTRAUKA
Straipsnyje aptariama nauja teismo autorystės ekspertizės rūšis – klasifikacinės diagnostikos ekspertizė.
Nagrinėjami šios ekspertizės rūšies dalykas, objektai, uždaviniai, metodai, šiuolaikinė padėtis ir galimybės, eksperto kompetencijos klausimai. Argumentuojama tolesnių tyrimų svarba siekiant kurti ir tobulinti dokumento
autoriaus klasifikacinių charakteristikų nustatymo metodikas.
Teoriniai ir metodiniai identifikacinės teismo autorystės ekspertizės pagrindai jau yra sukurti, o atitinkamo pobūdžio klausimus ekspertai sėkmingai sprendžia jau keletą dešimtmečių. Tačiau teisminės praktikos
poreikiai reikalauja išplėsti autorystės ekspertizės galimybes, ypač sprendžiant dokumento autoriaus socialinio
biografinio „portreto“ klausimus.
Autorystės klasifikacinės diagnostikos dalykas apima dokumento teksto autoriaus tipologinių, klasifikacinių charakteristikų (savybių) nustatymo klausimus, kuriuos sprendžia ekspertas, kai remdamasis specialiomis
žiniomis tiria dokumentą bei kitą baudžiamosios ar civilinės bylos medžiagą. Minėtos charakteristikos (savybės) – tai visų pirma psichofiziologinės, socialinės, biologinės teksto autoriaus charakteristikos: jo amžius, lytis,
gimtoji kalba, gimtosios kalbos įgūdžių formavimosi vietovė, išsilavinimas, profesija ir kt.
Tačiau tyrėjui (teismui) gali būti įdomus ne tik socialinis, bet ir psichologinis autoriaus „portretas“, jo
temperamento tipas, pagrindiniai charakterio bruožai ir pan. Šiuo atveju svarbus tampa eksperto kompetencijos klausimas sprendžiant minėtus klausimus. Pateikdamas išvadą ekspertas negali remtis konkrečiais šių savybių duomenimis, esančiais tiriamame tekste. Autorystės eksperto kompetencijai priklauso teikti išvadas tik remiantis savarankiškai atlikto teksto kalbos ir turinio požymių tyrimo rezultatais.
Straipsnyje aptariami eksperto kompetencijos neatitinkantys uždaviniai, kuriuos dažnai pateikia ekspertui tyrėjas (teismas).
Straipsnyje pateikiama klasifikacinių autorystės ekspertizių atlikimo praktikos Ukrainoje analizė.
Šiuo metu vienas iš svarbiausių teismo autorystės nustatymo uždavinių yra kurti klasifikacinės ekspertizės bendrus teorinius pagrindus bei atskiras metodikas.
38
♦♦♦
Problems of Theory and Practice of Forensic Qualifier Authorship Examination
Kuzničenko Liudmila
N. S. Bokarius Research Establishment of Forensics of Charkov, Ukraine
Keywords: forensics, classification’s examination of authorship, writing language.
SUMMARY
The article deals with new type of forensics of authorship – classification’s examination of diagnostic. It
also analyses the object, subject, tasks, methods, latter-day’s situation and possibilities of this kind of
examination, the problems of competence of experts. The article points out topicality of further research on
purpose to establish and improve methods of identification of classification’s characteristics of document’s
author.
Theoretical and methodological basics of identification’s forensics of authorship already are established
and experts deal with some matter well more than ten years. However the need of judicial practice demands to
go forward with authorship’s examinations, especially to solve the problems with identification of social and
biographical “portrait” of document’s author.
The object of classification’s diagnostic of authorship involves the identification of typological
classification characteristics (features) of document’s author, that expert according to special knowledge solve
during examination of a document and other matter of civil or criminal case. Above-mentioned characteristics
(features) are psychopfysiological, sociological, biological characteristics of text’s author that are: his/her age,
gender, vernacular, the place where the skills of vernacular have been developed, education, profession and
other.
Investigator (court) takes interest in type of temperament, main features of character of author’s
“portrait” too. The competence of expert is very important thing in this way. To draw a conclusion expert
cannot appeal to concrete date of such characteristics that are in the examining text. The competence of expert
of authorship is to draw a conclusion only on the ground of examination’s results of text’s language and its
features that he/ she did by himself/herself.
The article also analyses the tasks that usually are giving to experts by investigators (judges) that are out
of experts’ competence. It is presented the results of analysis of practical classification’s examinations of
authorship that have been done in Ukraine.
Now one of the most important questions of identification of authorship is to establish methodology and
separate methods of classification’s examinations.
39
СОВРЕМЕННЫЕ ПОДХОДЫ ПРИ ИССЛЕДОВАНИИ ИЗДЕЛИЙ
МАССОВОГО ПРОИЗВОДСТВА
Д. ю. н., проф. Майлис Надежда Павловна
Кафедра оружиеведения и трасологии
Московский университет МВД России
Ул. Волгина, 12, 117437 Москва, Россия
Тел. 424 45 13
Е-mail: [email protected]
Ключевые слова: судебная экспертиза, изделия массового производства, пломбы, запорно-пломбировочные устройства.
Аннотация
В статье рассматриваются проблемные вопросы в практике судебных экспертиз, возникшие в последние годы. Актуальность рассмотрения поднятых проблем автор обосновывает
сложившейся в России ситуацией, которая требует пересмотра экспертных подходов при исследовании изделий массового производства. Актуальность подтверждается и тем, что ряд проблем
касаются не только России, но и других стран. Международное сотрудничество, обмен информацией, в частности, по новым видам запорно-пломбировочных устройств, несомненно, будет
полезным для экспертов, независимо от того в какой стране он осуществляет свою профессиональную деятельность. Свои взгляды автор аргументирует примерами из практики, в том числе
и судебной, подтверждающими важность обозначенных направлений судебно-экспертной деятельности по изделиям массового производства и специфике их исследования.
Основной текст
Судебные экспертизы, как известно, назначаются для исследования самых разнообразных объектов. Экспертные исследования их могут проводиться в рамках различных видов экспертиз, в том числе и комплексных. Особое место среди большого
многообразия объектов занимают изделия массового производства. Это неслучайно,
так как в повседневной жизни мы постоянно сталкиваемся именно с такими объектами. Круг их достаточно широк (обувь, одежда, пуговицы, шины для автомобилей,
кабель, проволока, гвозди и многие другие предметы потребительского спроса).
Учитывая то обстоятельство, что большое количество изделий массового производства в России в настоящее время изготавливается акционерными обществами
различного типа или небольшими фирмами, качество продукции не всегда отвечает
необходимым требованиям. В связи с этим возникает необходимость проведения той
или иной судебной экспертизы. Экспертиза изделий массового производства может
осуществляться специалистами из различных областей научных знаний, в зависимости от того, что интересует следователя (суд) в конкретной ситуации. Такие исследования и проблемы, возникающие при их назначении и в процессе их проведения, являются весьма актуальными в настоящее время и требуют самостоятельного рассмотрения.
Так, например, товароведческая экспертиза по таким объектам может назначаться для решения вопросов о качестве продукции, степени этого качества, соответствия качества требованиям стандартов, технической документации, сертификату
либо эталонам-образцам; определения соответствия (несоответствия) фактических
характеристик качества товара маркировочным обозначениям, которые имеются на
этикетке или ярлыке. Кроме того, может быть установлено соответствие (несоответствие) фактических свойств товара показателям качества, которые содержатся в со-
40
проводительных документах на их реализацию, определена принадлежность отдельных единиц или множества товаров к одной группе (типу, виду, артикулу, марке). Не
менее важными вопросами являются и вопросы, связанные с технологией изготовления, так как при ее нарушении может быть снижена степень качества продукции, несоблюдением правил сохранности товаров при их упаковке, хранении и транспортировке.
В судебной видео-фоноскопической экспертизе объектом исследования является аудио- или видеозапись, т.е. материальные носители звуковой информации или
видео продукции. Эти объекты экспертного исследования упаковываются и хранятся в
кассетах, компакт-дисках. Последние являются изделиями массового производства,
которые в ряде случаев подвергаются экспертизе. Особенно актуальным является исследование кассет, голографических наклеек на них, лазерных дисков, упаковок (заводская или не заводская), связанное в последние годы с появлением контрафактной
продукции.
В рамках криминалистической экспертизы лакокрасочных материалов и покрытий (ЛКМ и ЛКП) решаются многие экспертные задачи, направленные, например, на
установление по частицам вида (марки) транспортного средства при дорожно-транспортном происшествии, которому они могли принадлежать; единого источника происхождения и многие другие, связанные с технологией производства.
При исследовании различных крученных и плетеных изделий (в том числе нитей,
тканей, веревок) в криминалистической экспертизе материалов, веществ и изделий
также решается достаточно широкий круг вопросов. К ним относятся: установление
источника происхождения того или иного объекта или его части; станка, на котором
они изготовлены; в каком технологическом режиме осуществлялось их производство,
были ли отклонения от технических условий (ТУ), ГОСТов и другие.
Важное место изделия массового производства и, соответственно, следы производственных механизмов занимают в судебно-трасологической экспертизе.
В трасологической экспертизе к объектам изделий массового производства относятся: обувь, одежда, шины, фарные рассеиватели, а также изделия различного потребительского назначения: проволока, пуговицы, полимерная пленка и изделия из
нее, кабель, шланги и другие. В тех случаях, когда отсутствуют признаки эксплуатационного характера, либо признаки отобразились нечетко, экспертом могут быть исследованы признаки производственно-технологического происхождения.
При исследовании изделий массового производства и следов производственных
механизмов решаются задачи идентификационного и диагностического характера.
К идентификационным задачам относятся: установление целого по части, когда
отсутствуют общие участки расчленения или разобщены части составных (сложных)
изделий; установление единого источника происхождения нескольких изделий (деталей, частей, заготовок); отождествление конкретного изделия; а также отождествление конкретных механизмов (инструментов) по их следам на изготавливаемом (обрабатываемом) изделии.
В круг диагностических задач входят такие задачи, как установление способа
изготовления (обработки) изделия; определение свойств и назначения исследуемого
изделия (инструмента) и многие другие.
При исследовании следов производственных механизмов следует учитывать, что
следы, на основании которых идентифицируются механизмы, имеют различное происхождение. Одни из них остаются в процессе изготовления, другие – в процессе
разрушения изделий; одни – в процессе автомобильного происшествия, другие при
взломе преград. Достаточно широк перечень следовоспринимающих поверхностей
(объектов): от грунта или дорожного покрытия, на которых остаются следы колес
транспортных средств до ювелирных изделий, на которых остаются следы штампов.
Возникновение следов на изделиях и условия отображения в них идентификационных
признаков машин и механизмов обусловлены технологическими процессами. Типичными в этом смысле являются технологические операции, в процессе которых рабочие части соответствующих машин и механизмов (при резании, прессовании, формовании и т.п.) оставляют на изготавливаемых изделиях следы своего воздействия.
Механизм образования следов на изделиях массового производства зависит от
конструктивных особенностей деталей механизмов. Следообразующие детали механизмов в процессе следообразования имеют определенное фиксированное положение. В следах производственных механизмов наблюдается высокая точность повторе-
41
ния отображений признаков внешнего строения рабочих частей механизмов на изделиях, выпущенных на одном и том же станке. Это объясняется тем, что давление на
воспринимающий объект характеризуется в большинстве случаев постоянной величиной. Условия формирования следов и степень их выраженности, будет однотипной на
протяжении определенного промежутка времени. В дальнейшем под воздействием
различных причин (износ деталей механизма, изменение угла, под которым воздействовали рабочие части механизма на объект и т.п.) может измениться совокупность
признаков. Все это должно учитываться экспертом при изучении таких объектов.
Экспертное исследование должно осуществляться в определенном порядке. В
его процессе используются специальные методы и технические средства, которые
позволяют преобразовать скрытую в исходных данных информацию.
Специфика экспертизы изделий массового производства состоит в том, что на
начальной (подготовительной) стадии эксперт, знакомясь с материалами, и, осуществляя осмотр объектов, должен уяснить:
−на каком предприятии и в какой период времени было предположительно
изготовлено исследуемое изделие;
−какими нормативными документами (ОСТ, ТУ и др.) это предприятие в процессе производства руководствовалось;
−на каком предполагаемом механизме (агрегате) и с помощью какого инструмента изготовлено исследуемое изделие;
−не подвергалась ли его следообразующая часть (рабочая деталь) каким-либо
изменениям или замене;
−в каких условиях хранилось исследуемое изделие, могло ли подвергаться
дополнительным обработкам после выхода с предприятия-изготовителя и др.
Важным признаком для установления времени и места изготовления изделий являются их маркировочные обозначения. На изделиях отдельных видов они содержат
не только товарный знак, фасон, дату, но и номер пресс-формы, пуансона. На разных
предприятиях маркировочные обозначения могут различаться по месторасположению, форме, размерам, рисункам, шрифтам и знакам.
В ряде случаев может возникнуть необходимость ознакомиться с технологией
производства. При этом следует устанавливать:
−какие типы механизмов, и с какого времени эксплуатируются на данном
предприятии;
−какие внесены изменения в конструкцию непосредственно на предприятии;
−какие части (детали) механизма подвергались ремонту;
−какие из них контактировали с изготавливаемыми изделиями;
−не вносились ли изменения в технологию и рецептуру на данном предприятии;
−какие виды маркировки используются;
−как упаковывается изделие, и какие материалы для этого используются.
Сведения такого характера имеют большое значение при решении поставленных
перед экспертом задач. Так, по одному из гражданских дел в суде рассматривался
иск организации к фабрике-изготовителю пуговиц о недоброкачественной продукции.
В частности, организация заказала на фабрике партию металлических пуговиц с лакокрасочным покрытием. Изготовленные пуговицы внешне не имели каких-либо дефектов, но уже через несколько дней после их эксплуатации, нарушалась прочность перемычек между отверстиями, что свидетельствовало о нарушении ТУ, так как перемычки не выдерживали определенную нагрузку. Более того, лакокрасочное покрытие
пуговиц стиралось с поверхности пуговиц. Это свидетельствовало о том, как было установлено экспертизой, что в целях экономии на этом предприятии не производилось
в соответствии с ГОСТом фосфатирование поверхности перед нанесением лакокрасочного покрытия. Иск организации был удовлетворен.
В другом случае, был предъявлен иск к изготовителю о потере товарного вида
пластмассовых заколок для волос. Лицевая поверхность заколок имела матовый, а не
блестящий цвет. В результате проведенной экспертизы было установлено, что эта
партия заколок хранилась во влажных условиях, что и привело к потере товарного
вида.
Среди изделий массового производства на трасологическую экспертизу нередко
поступают различные колпачки (пластмассовые и металлические), предназначенные
для укупорки бутылок. На их поверхности могут отобразиться признаки, позволяющие
эксперту решить вопрос о том, производилась ли укупорка в заводских условиях или
42
кустарным способом. Эти экспертизы часто назначаются в последние годы в связи с
незаконным изготовлением различных спиртных напитков.
Особый интерес представляют комплексные экспертизы, проводимые по различным видам изделий массового производства. Примером могут служить исследования, проводимые в рамках трасологической и товароведческой экспертиз. Так, в
одном случае, организация заключила договор с фабрикой на изготовление выдувных
изделий. Условиями договора были определены количество изделий, цвет и их
форма.
При получении партии, заказчик отказался принять готовые изделия, ссылаясь
на их несоответствие условиям договора.
При рассмотрении дела в суде для установления факта соответствия (несоответствия) изготовленных изделий условиям договора была назначена судебная комплексная товароведческая и трасологическая экспертиза. При проведении исследования экспертом-товароведом на изделиях были выявлены дефекты, экспертом-трасологом было установлено, что готовые изделия изготовлены не выдувным способом,
а методом прессования. По ряду признаков технологического характера было также
установлено, что эта партия изделий изготовлена на одной пресс-форме.
Учитывая изложенное, суд признал нарушение договора существенным и вынес
решение о его расторжении.
Не менее интересен и другой пример из практики. Торговое объединение обратилось в суд с иском к поставщику обуви, с требованием о расторжении договора поставки в связи с ненадлежащим качеством обуви. Поставщик иск не признал, ссылаясь на то, что обувь имеет сертификат соответствия, подтверждающий ее соответствие требованиям стандартов. Истец не согласился с возражениями ответчика, обосновано указывая, что сертификационным испытаниям подвергаются единичные образцы (выборка), а не вся поставляемая обувь. При проведении комплексной товароведческой и трасологической экспертизы было установлено, что исследуемая обувь
имеет дефекты сырья (материалов) и при ее изготовлении были нарушены производственно-технологические условия, которые не допускаются ГОСТами. На основании
выявленных признаков эксперты пришли к выводу, что поставленная по договору
обувь имеет дефекты и не соответствует требованиям стандартов. Решением суда
договор был расторгнут.
Особое место среди изделий массового производства занимают пломбы и запорно-пломбировочные устройства. Экспертное исследование их является одним из
часто назначаемых по делам, связанным с кражами и хищениями, совершаемых с
применением технических средств.
Благодаря тому, что запорно-пломбировочные устройства (ЗПУ) обладают высокой степенью надежности, они широко используются на железнодорожном транспорте, различных промышленных предприятиях и во многих других отраслях народного хозяйства. До недавнего времени использовались обжимные пломбы, изготавливаемые из свинца или полиэтилена. Преступники использовали различные способы
их нарушения с целью проникновения в хранилище. Признаки применения таких способов (нарушение первоначального состояния пломбы, перенавешивание ее и т.п.)
используются в трасологической экспертизе при решении, как правило, диагностических задач в целях установления истины по делу.
Актуальность в разработке новых подходов проведения таких экспертиз определяется тем, что за последние годы в России значительно пополнился парк различных
видов запорно-пломбировочных устройств. Это в свою очередь вызывает затруднения
у экспертов при решении поставленных перед ними диагностических и идентификационных задач.
Новые виды обжимных пломб (пластинчатые, трубчатые и ленточные), самозапирающихся индикаторных пломб (роторные, затягивающиеся и защелкивающиеся)
существенно отличаются по своим конструктивным особенностям и степеням защиты
от традиционных.
В целом, все новые разновидности пломб и запорно-пломбировочных устройств
обладают большей степенью надежности от несакционированного проникновения в
хранилище.
Особое место занимают запорно-пломбировочные устройства, имеющие ту или
иную степень силовой механической защиты. К таковым относятся тросовые, замковые и стержневые запорно-пломбировочные устройства. Не останавливаясь подробно
43
на конструктивных особенностях новых видов ЗПУ и способах их криминального снятия, необходимо обозначить проблемные вопросы, имеющие место в экспертной
практике.
Прежде всего, это отсутствие единой специальной справочной литературы по
новым видам запорно-пломбировочных устройств и пломбам, в которой были бы описаны не только их конструктивные особенности, основные термины, но и краткая технология изготовления. Для эксперта эти сведения достаточно важны, так как в ряде
случаев правильное решение поставленных перед ним вопросов и качество проводимого исследования напрямую зависит от этих данных. К ним относятся и определение
модели запорно-пломбировочного устройства, его технологические и конструктивные
особенности и т.п. На некоторых ЗПУ имеются цифровые обозначения, которые подвергаются подделке, либо на заводе приобретается дополнительная партия таких ЗПУ
и, затем, ставятся такие же маркировочные обозначения. При этом цифровые изображения стараются изготовить близким шрифтом к тому, что имеется на ЗПУ грузоотправителя. Так, по ряду экспертиз проводилось трасологическое исследование таких маркировочных обозначений, в результате которого устанавливалось их различие.
Это подтверждало фальсификацию индивидуального номера, то есть полностью заменялось запорно-пломбировочное устройство, а на его корпусе выбивалось то же
номерное обозначение, какое было на первоначально навешенном ЗПУ.
Анализ имеющейся специальной литературы и экспертной практики в России по
затронутым проблемам позволяет высказать ряд рекомендаций, направленных на совершенствование исследований по новым видам пломб и запорно-пломбировочным
устройствам.
Целесообразно создать единый информационно-справочный банк данных о новых запорно-пломбировочных устройствах как отечественного, так и импортного производства для экспертных служб различных ведомств и постоянно пополнять его новыми видами.
В плане международного сотрудничества необходимо производить обмен информацией о новых видах пломб и запорно-пломбировочных устройств, что позволит
экспертам проводить исследования в полном объеме и на высоком качественном
уровне.
Изложенное, свидетельствует о важности экспертных исследований изделий
массового производства, широте круга решаемых задач и возможности использования их результатов не только по уголовным, но и по гражданским делам.
Выводы
Современные технологии изготовления изделий массового производства с одной стороны, фальсификация различных изделий и контрафакция продукции с другой
стороны, требуют новых подходов в процессе проведения экспертных исследований.
Экспертиза изделий массового производства имеет определенную специфику,
которую эксперт должен учитывать при исследовании такого рода объектов. В ряде
случаев в целях повышения эффективности результатов исследования следует проводить комплексную экспертизу.
Важным направлением международного сотрудничества в области судебной
экспертизы является создание единого банка данных о новых видах запорно-пломбировочных устройств, что, несомненно, будет способствовать повышению качества
производства такого рода экспертиз.
♦♦♦
ЛИТЕРАТУРА
1. Майлис Н. П. Судебная трасология. Учебник. – Москва, 2003.
2. Майлис Н. П. Введение в судебную экспертизу. Учебное пособие. – Москва, 2004.
3. Трасология и трасологическая экспертиза. Учебник. – Москва, 2002.
4. Трасология. Справочник криминалиста. Т. 2. Механоскопия. – Волгоград, 1997.
5. Эксперт. Руководство для экспертов органов внутренних дел и юстиции. – Москва, 2003.
♦♦♦
44
Šiuolaikinis požiūris į masinės gamybos gaminių tyrimą
Prof. habil. dr. Nadežda Mailis
Rusijos Federacijos vidaus reikalų ministerijos Maskvos universiteto Ginklotyros
ir trasologijos katedra, Rusija
Pagrindinės sąvokos: teismo ekspertizė, masinės gamybos gaminiai, plombos, plombos-užraktai.
SANTRAUKA
Straipsnyje nagrinėjamos kai kurios problemos, kylančios teismo ekspertinėje praktikoje pastaraisiais
metais. Rusijoje šios problemos tapo aktualios susiklosčius padėčiai, reikalaujančiai naujo požiūrio į masinės
gamybos gaminių ekspertinį tyrimą. Tos pačios problemos yra ne tik Rusijoje, bet ir kitose šalyse. Naujos šiuolaikinės technologijos masinėje gamyboje, naujų gaminių atsiradimas, masinis prekių falsifikavimas reikalauja
naujo požiūrio atliekant šių objektų ekspertinius tyrimus. Ekspertams vis dažniau tenka susidurti ne tik su tradiciniais tyrimo objektais – sagomis, vinimis, kabeliais, laidais, padangomis, bet ir su garso bei vaizdo kasetėmis, kompaktiniais diskais, pakuotėmis, etiketėmis ir kitais gaminiais, pagamintais naudojant naujas technologijas ir medžiagas.
Atliekant masinės gamybos gaminių ekspertizę sprendžiami tiek identifikaciniai, tiek diagnostiniai uždaviniai. Dažnai šiuos objektus tenka tirti kompleksiškai. Straipsnyje pateikiami pavyzdžiai iš ekspertinės praktikos, kai atliekant įvairių gaminių prekių ekspertizę pateikti klausimai išsprendžiami tik pasitelkus trasologinius
ar cheminius medžiagų tyrimus. Masinės gamybos gaminių ekspertinis tyrimas yra specifinis. Ši specifika pasireiškia tuo, kad ekspertas turi ne tik ištirti pačius tyrimo objektus, bet ir nustatyti šių objektų gamintoją, pagaminimo laiką, gamybos technologinį procesą, gamybai naudojamus įrenginius ir instrumentus, gaminių saugojimo sąlygas ir kitas aplinkybes.
Tarp masinės gamybos gaminių ypatingą vietą užima plombos ir plombos-užraktai. Jie yra dažni tyrimo
objektai vagysčių ir grobimų, naudojant technines priemones, bylose. Straipsnyje išsamiai nagrinėjamos naujos
konstrukcijos plombų ir plombų-užraktų ekspertinio tyrimo problemos. Šių gaminių konstrukcijų ir gamybos
technologijų įvairovė yra labai didelė, tuo tarpu specialios literatūros, žinynų, kuriuose būtų pateikta terminija
šiems objektams aprašyti, duomenys apie jų konstrukcinius ypatumus, gamybos technologiją, nėra. Autorės
nuomone, sprendžiant problemas, kylančias tiriant plombas ir plombas-užraktus, reikalingas glaudus tarptautinis ekspertų bendradarbiavimas kuriant duomenų bazes apie naujų rūšių plombas ir plombas-užraktus.
♦♦♦
The Modern Approaches at Research of Products of Mass Manufacture
Prof. Habil. Dr. Nadezhda Pavlovna Mailis
The Moscow University of the MIA of Russia
Keywords: forensic examination, products of mass production, seal, seals-locks.
SUMMARY
The modern technologies of manufacturing of products of mass manufacture on the one hand,
falsification of various products and counterfeit production on the other hand, require new approaches during
realization of expert researches.
The examination of products of mass manufacture has the certain specificity, which the expert should
take into account at such a research of objects. In a number of cases with the purposes of increase of efficiency
of results of research it is necessary to carry out complex examination.
The important direction of the international cooperation in the field of judicial examination is the
creation of a uniform databank about new kinds of lock-plumbing devices that, undoubtedly, will promote
increase of quality of such a manufacture of examinations.
45
THE APPLICATION OF COMPUTER TOMOGRAPHY IN THE
DIAGNOSIS OF PENETRATING GUNSHOT WOUNDS CAUSED BY
NON-LETHAL WEAPONS
Dr. Krzysztof Maksymowicz
Jakub Trnka
Department of Forensic Medicine, Wrocùaw Medical Academy
ul. J. Mikulicza Radeckiego 4, 50-364 Wrocùaw POLAND
Janusz Markiewicz
Provincial Police Departament in Wrocùaw
Hanna Maksymowicz
Radiological Laboratory at the Marciniak Hospital in Wrocùaw
Keywords: non-lethal weapons, smooth-barrelled weapons, plastic bullets, gunshot wounds.
Summary
Non-lethal weapons are originally meant to overpower a man for a short time, not causing any
injuries of the body or any other health hazards. Thus, the bullets used in non-lethal weapons are
described as non-penetrating. Yet, practice shows that the above assumptions are not always
fulfilled and there are cases of gunshot wounds caused by non-lethal weapons when bullets or their
parts penetrated the body. The authors of this report conducted experimental computer tomography
(CT) examination of rubber and plastic bullets used in non-lethal weapons. Those bullets were
attached to the surface of the abdominal cavity of the examined person. The results of the
experimental examination proved that CT is, to some extend, an effective method of diagnosing
gunshot wounds caused by non-lethal weapons with rubber bullets. Yet, to make those bullets evident
in CT examination the parameters of the examination need to be corrected. The application of CT
examination does not lead to the demonstration of little plastic bullets.
Introduction
To conduct the examination in the above work the CT radiological scan technique has been
used. Such technique is based on the use of electromagnetic radiation emitted by short waves of
high frequency X-radiation. The reduction of X-rays penetrating the human body is closely related to
the wave length, the real atomic number of tissue constituents, density of the examined structure and
the thickness of the examined object. The differences in the reduction of radiation after penetrating
the body are reflected on the X-ray film, which in turn allows to differentiate tissues as well as foreign
bodies. Contrary to classic X-ray examination, in CT examination the beam of X-rays, thanks to the
rotation of the lamp, goes through examined layers at different angles, and the final picture in
recorded in digital form. Owning to the digital recording of the data the distribution of shaded and
46
clear places visible in CT examination can be processed and transformed. There are two parameters
usually used to process the CT picture: the window level and the window width [1; 2]. Depending on
the aim of the examination those values can be altered so as to demonstrate the anatomical
structures examined, air or foreign bodies. The general rules of CT operation described above lead to
the assumption that rubber and plastic bullets might be visible in such examination.
Aim
The aim of this work is to decide whether it is possible to prove the presence of penetrating
gunshot wounds caused by non-lethal weapons by applying standard CT examination reports, with
no data about the possibility of such wounds available from case history.
Materials and methodology
In the examination bullets from the following non-lethal weapons have been used: ‘Chrzàszcz’
(cylindrical rubber bullet 18.8mm in diameter), ‘Bàk’ (a single bullet 17mm in diameter), ‘Rój’ (15
rubber balls, each 8mm in diameter) and a plastic element – a concentrator from the ‘Rój’ bullet as
well as plastic gun bullets 9 mm in diameter. Additionally, a shot bullet from a revolver cal. 38SPL,
containing tiny leaden shot, has been used.
Fig. 1. Types of the ammunition used in the examination
The bullets have been attached to the surface of abdominal cavity of the examined person and
the CT examination has been conducted. To stress the difference between the characteristics of a
radiological picture of non-lethal weapons and ball cartridges also the metallic ball cartridges have
been attached to the examined person.
Methodology and parameters of the examination:
• the examination of abdominal cavity has been conducted with the CT SOMATOM+Siemens
set; rubber and plastic bullets, ball cartridges and a plastic concentrator have been placed on the
surface of the body and standard radiation exposure for abdominal cavity has been applied (120 kV,
240 mA), with the spiral technique; the layer thickness was pitch, and the remote control scan had
parameters of W350, L50.
Results
CT examination of the abdominal cavity demonstrated rubber bullets and a plastic concentrator
on the remote control scan, with parameters of the window W350 L50, at the same time not showing
them in crosswise scans with parameters W300 L40.
47
Fig. 2. The remote control scan with visible rubber
bullets and a plastic concentrator
Fig. 3. Crosswise scan of the abdominal cavity with a
visible metallic bullet, without the rubber and plastic
bullets being noticeable
The alteration of the above parameters led to the demonstration of rubber bullets and the
concentrator in crosswise scans. The coefficient of radiation reduction for those bullets is within the
range of 78 jH to 90 jH. Despite the alteration of the parameters the plastic bullets have not become
noticeable.
Fig. 4. Crosswise scan of the abdominal cavity after the alteration of parameters,
with a rubber bullet visible, without plastic bullets being evident
48
Description
Gunshot wounds caused by non-lethal weapons are not very frequent; moreover, as they
usually happen during times of riots, the victims often tend to hide the fact that they have been injured
[3]. Consequently, doctors conducting the examination may not have any information about the
possibility of the existence of such wounds and thus may not be aware of the need to search for nonmetallic foreign bodies. Such assumption has been adopted by the authors of this work, who tried to
use standard parameters for the examination. Although in the CT examination of abdominal cavity,
with the application of standard parameters, the rubber bullets were visible only in the remote control
scan, it is believed that this type of examination might be useful in examining cases similar to those
discussed here. The picture from the remote control scan with evident foreign bodies oblige
radiologists to change the parameters of the window and to search for foreign bodies in crosswise
scans, as the bodies are not being noticeable while applying standard parameters. Unfortunately,
even the alteration of the examination parameters does not lead to the demonstration of plastic
bullets. In comparison with ball cartridges, which do not have to be searched for in the pictures as
they are clearly visible, rubber bullets are much less visible and plastic ones are completely invisible.
The radiation reduction coefficient of rubber bullets is considerably lower that the coefficient for ball
cartridges. Thus, one has to be very careful and accurate to notice and describe such bullets,
especially when there are no data about the possibility of gunshot wounds being caused by nonlethal weapons (which is usually the case in practice).
Conclusions
• The CT examination with standard parameters and in the remote control scan demonstrates
rubber bullets and a large element of the bullet – a plastic concentrator. To make those foreign
bodies visible in crosswise scans the parameters need to be altered.
• Plastic bullets were not visible in CT examination. Only a picture of one element of the bullet
cal 12/70 – a concentrator – has been obtained. However, the concentrator is significantly bigger and
heavier than plastic bullets.
• Bearing in mind the physical and chemical features of rubber bullets, and more importantly
the coefficient of radiation reduction, the rubber bullets are rather faintly visible in CT examination
when compared with metallic ball cartridges. Therefore, their diagnosis requires more effort and
precision.
♦♦♦
LITERATURE
1. Haaga J. R., Lanzieri Ch, Gliksen R. C. CT and MR imagining of the whole body. Mosby, IV edittion, 2002.
2. Wagener O. H. Whole body Computed tomography. Blackwell Scientific Publication 1992, p. 3-8.
3. Gross A., Pohl J., Masełko J. Obrażenia od postrzałów pociskami gumowymi z broni gładkolufowej (Injuries
caused by rubber bullets fired from smooth bore rifles) Archiwum Medycyny Sądowej i Kryminologii, 2000, 50,
2, 127-136.
♦♦♦
49
Kompiuterinės tomografijos taikymas nustatant „nemirtinu“ ginklu padarytas šautines žaizdas
Dr. Krzysztof Maksymowicz
Vroclavo medicinos akademijos Teismo medicinos katedra
Jakub Trnka
Vroclavo medicinos akademijos Teismo medicinos katedra
Janusz Markiewicz
Vroclavo vaivadijos policijos komisariatas
Hanna Maksymowicz
Vroclavo radiodiagnostikos įmonė
Pagrindinės sąvokos: „nemirtini“ ginklai, lygiavamzdžiai ginklai, plastikinės kulkos, šautinės žaizdos.
SANTRAUKA
„Nemirtinų“ ginklų paskirtis – „paralyžiuoti“ žmogų trumpam laikui nesukeliant kūno sužalojimų ar
kitų sveikatos sutrikimų. Taigi „nemirtinų“ ginklų kulkos, apibūdinamos kaip neįsiskverbiančios (non-penetrating). Vis dėlto praktika rodo, kad šie teiginiai ne visada teisingi; pasitaiko atvejų, kai „nemirtinais“ ginklais
padaromos šautinės žaizdos – kulkos ar jų dalys įsiskverbia į kūną. Šio tiriamojo darbo autoriai atliko „nemirtinų“ ginklų guminių ir plastmasinių kulkų eksperimentinį kompiuterinį tomografinį (KT) tyrimą. Kulkos buvo
pritvirtintos prie tiriamo asmens pilvo paviršiaus. Eksperimentinio tyrimo rezultatai parodė, kad KT tam tikru
mastu yra veiksmingas metodas nustatant guminėmis kulkomis padarytas šautines žaizdas. Vis dėlto, norint
nustatyti tų kulkų paliktus pėdsakus KT tyrimo metu, tyrimo parametrai turi būti patikslinti. Straipsnyje vis
dėlto teigiama, kad KT taikymas nebūtinai patvirtina mažų plastikinių kulkų pėdsakų susidarymo mechanizmą.
50
ZNACZENIE PATOLOGICZNYCH ZMIAN PISMA RĘCZNEGO ORAZ
CECH JĘZYKOWO – TREŚCIOWYCH, WIDOCZNYCH W
WYPOWIEDZIACH PISEMNYCH
Dr Marzena Anna Wasilewska
Katedra Kryminalistyki i Kryminologii Wydziaùu Prawa i Administracji Uniwersytetu Szczeciñskiego
70–130 Szczecin, ul. Powstañców Wielkopolskich 51/15
Tel. stacjonarny (0 - 91) 482 - 38 - 32
Tel. kom. 0 - 606 - 43 -35 - 52,
Słowa kluczowe: ekspertyza pismoznawcza, zmiany patologiczne pisma, badanie cech językowotreściowych pisma.
Wstęp
Ekspertyza pismoznawcza, zmierzająca do ustalenia patologicznych zmian grafizmu ma wielkie
znaczenie dla postępowania karnego. Nie chodzi jednak o to, aby na podstawie owych patologicznych
zmian, zaobserwowanych w piśmie ręcznym identyfikować poszczególne jednostki chorobowe. Należy
bowiem pamiętać, że choroby o różnej etiologii mogą wywoływać podobne zmiany w strukturze pisma.
Ponadto należy pamiętać także i o tym, że zmiany grafizmu, które towarzyszą zaburzeniom oraz chorobom życia psychicznego, mogą występować w podobnej formie także i przy intoksykacji alkoholowej, a
ponadto mogą być również efektem chorób wyniszczających organizm (np. choroby nowotworowe).
Stąd też orzekanie na podstawie patologicznych zmian grafizmu o etiologii zaburzeń wykonawcy dokumentu byłoby bardzo trudne, a niekiedy wręcz niemożliwe.
Znaczenie patologicznych zmian grafizmu przejawia się zupełnie w czym innym. Otóż wystąpienie
owych zmian w badanym dokumencie może stanowić symptom patologii, która w konsekwencji może
mieć wpływ na ważność tego dokumentu. Z tego względu ekspertyza grafoskopijna powinna być przeprowadzona nad wyraz starannie, a ponadto wymaga ona zawsze obszernego materiału porównawczego, który powinien pochodzić zarówno z okresu poprzedzającego sporządzenie materiału dowodowego, jak i w miarę możliwości z okresu po wykonaniu kwestionowanego dokumentu.
Stwierdzenie objawów patologii grafizmu może być podstawą do zarządzenia badań lekarskich
wykonawcy dokumentu. Dla wyprowadzenia właściwych wniosków niezbędne jest bowiem dysponowanie
danymi o stanie zdrowia piszącego. Jeżeli nie można przeprowadzić badań lekarskich wykonawcy kwestionowanego dokumentu (np. z powodu jego śmierci) i trzeba poprzestać tylko na analizie owego dokumentu, to wówczas organ procesowy powinien zasięgnąć opinii konsylium złożonego z lekarzy i eksperta pisma. Powinni oni dysponować odpowiednim, szerokim materiałem porównawczym oraz wszelkimi
dostępnymi danymi osobopoznawczymi. Ponadto słuszne wydaje się zarządzenie przez organ procesowy przesłuchania świadków na okoliczność powstania dokumentu.
Należy wreszcie pamiętać, że dla wyprowadzenia wniosków o ewentualnej chorobie psychicznej
autora dokumentu, ważna jest nie tylko analiza struktury pisma, ale również i treść dokumentu. Zdarza się bowiem nader często, że przy w miarę normalnym grafiźmie, zaobserwowanym w badanym dokumencie, dopiero jego treść może nasunąć podejrzenie co do choroby lub zaburzeń życia psychicznego,
na jakie cierpiał autor. W tym kontekście niezwykle ważne jest to, że o ile na podstawie patologicznych
cech struktury pisma możliwa jest rzadko identyfikacja choroby lub zaburzenia życia psychicznego, to
51
o tyle na podstawie analizy treści oraz języka można niekiedy wysunąć przypuszczenie co do choroby
psychicznej. Taka sytuacja jest bardzo często możliwa w odniesieniu do schizofrenii. Tak więc analiza
treściowo – językowa dokumentu jest bardzo ważna i nie ulega najmniejszej wątpliwości, że powinna
ona stanowić – oczywiście w miarę możliwości – uzupełnienie ekspertyzy pismoznawczej1.
Cel
Celem niniejszego artykuùu jest ukazanie:
• patologicznych zmian grafizmu, które najczæúciej wystæpujà w wypowiedziach pisemnych, a
takýe:
• cech jæzykowo – treúciowych, które mogà zostaã uznane za symptomy chorób psychicznych.
Ponadto celem tego artykuùu jest równieý ukazanie, w jakich sytuacjach, przy speùnieniu jakich
warunków, oraz w jaki sposób moýna identyfikowaã – na podstawie cech jæzykowo – treúciowych,
widocznych w wypowiedziach pisemnych – choroby ýycia psychicznego, na jakie najprawdopodobniej cierpiaù autor.
W pierwszej czæúci artykuùu ukazaùam patologiczne zmiany, wystæpujàce w strukturze pisma.
Natomiast w drugiej jego czæúci skupiùam siæ na patologicznych cechach jæzykowo – treúciowych,
które moýna stwierdziã w pisemnych wypowiedziach
Metodologia
Dla realizacji celu niniejszego artykuùu, posùuýyùam siæ przypadkami zaczerpniætymi z badañ
wùasnych. Przypadki te dotyczyùy wypowiedzi pisemnych 20 osób, cierpiàcych na róýne zaburzenia,
a takýe i na choroby ýycia psychicznego. Wúród badanych wypowiedzi pisemnych znalazùy siæ:
• wypowiedzi czterech osób uzaleýnionych od alkoholu;
• wypowiedzi dwóch osób uzaleýnionych od narkotyków;
• wypowiedê jednej osoby cierpiàcej na chorobæ Parkinsona;
• wypowiedê jednej osoby, zùoýona wkrótce po spoýyciu duýej iloúci alkoholu;
• wypowiedê dwóch osób, u których stwierdzono przewlekùe zatrucie metalami ciæýkimi;
• wypowiedzi dziesiæciu osób, cierpiàcych na psychozy schizofreniczne, przy czym u szeúciu z
tych osób stwierdzono schizofreniæ paranoidalnà.
Ponadto obok przypadków pochodzàcych z badañ wùasnych, zaprezentowaùam takýe niektóre
wybrane, a bardzo przy tym interesujàce przypadki znane z literatury przedmiotu. W ten sposób
wnioski, wyprowadzone z badañ wùasnych uzupeùniùam wnioskami, wynikajàcymi z literatury przedmiotu
Zasadnicza czeúã artykuùu
1. Patologiczne zmiany pisma ræcznego
Do najczæúciej wystæpujàcych patologicznych zmian pisma ræcznego moýna zaliczyã:
A. Hiperkineza, czyli mimowolne ruchy, które mogà mieã charakter dynamiczny lub statyczny.
Pierwsze z nich mogà wystæpowaã ze staùym lub zmiennym nasileniem. Natomiast drugie mogà byã
widoczne po zatrzymaniu úrodka pisarskiego. Szerokie badania wskazujà, ýe efekty graficzne hiperkinezy sà zróýnicowane w zaleýnoúci od rodzaju, a w zwiàzku z tym sà trudne do symulowania.
Wúród mimowolnych ruchów moýna wyróýniã nastæpujàce:
• ruchy plàsawice, które wzmagajà siæ w stanie pobudzenia emocjonalnego. Wtedy na podùoýu widoczne sà groteskowe formy, w które przechodzà poszczególne litery, sylaby i wyrazy. Ruchy
te charakterystyczne sà dla osób, cierpiàcych na plàsawice;
• ruchy robaczkowe, które sà zwiàzane ze zmiennym i dziwacznym ukùadem palców, co
uwidacznia siæ na podùoýu pisarskim w cyklicznie powtarzajàcej siæ formie;
1
Taka analiza jest możliwa tylko wtedy, jeżeli dysponuje się odpowiednio długim, a przy tym spontanicznie napisanym
tekstem. Nie będzie natomiast możliwa w odniesieniu do tekstów krótkich oraz dokumentów urzędowych, wypełnianych według
formularza. W takich tekstach nie jest bowiem możliwe stwierdzenie cech językowo – treściowych.
52
• ruchy baliczne, czyli ruchy obszerne, szybkie i gwaùtowne;
• mioklonie, czyli ruchy mimowolne, zwiàzane z okresowymi skurczami miæúniowymi, co
moýna zaobserwowaã na podùoýu w cyklicznej formie;
• tremor, zwiàzany z drýeniem dùoni, przez które to rozumie siæ rytmiczne, o niewielkiej amplitudzie, szybkie ruchy ræki. Tremor linii graficznej naleýy do najczæúciej wystæpujàcych patologicznych
zmian pisma. Jego etiologia jest róýna, jest ona zwiàzana zarówno z chorobami, jak i zaburzeniami
neurologicznymi, a ponadto moýe wystæpowaã w zwiàzku z intoksykacjà alkoholowà, czy teý w
zwiàzku z naduýyciem róýnych substancji chemicznych. Stàd teý moýna wyróýniã: tremor starczy;
tremor wystæpujàcy przy Parkinsonizmie, tremor towarzyszàcy depresjom i nerwicom, bàdê teý róýnym zaburzeniom oraz chorobom o podùoýu neurologicznym; tremor alkoholowy, który moýe byã
zwiàzany zarówno z wpùywem alkoholu na pismo, po jego spoýyciu, jak i z uzaleýnieniem siæ od alkoholu. W tym drugim przypadku tremor linii graficznej moýe nasilaã siæ w okresowych stanach abstynencji; tremor zwiàzany z uýywaniem narkotyków i úrodków halucynogennych; tremor pochodzenia
toksycznego, który zwiàzany jest z uýywaniem úrodków farmaceutycznych ( zwùaszcza psychotropowych) jak i przewlekùymi zatruciami metalami cienkimi ( np. oùów, rtæã, mangan).
B. Paragrafia polega na niemoýnoúci uýywania w piúmie wùaúciwych liter, sylab i wyrazów oraz
na zastæpowaniu ich w zwiàzku z tym innymi.
C. Ataksja zwiàzana jest z niemoýnoúcià zbornego wykonywania ruchów zamierzonych. W
przypadku pisma widoczne sà ostre wychylenia linii pisma oraz caùkowity bezùad graficzny.
D. Impuls zdaniowy , który moýe towarzyszyã miædzy innymi zespoùom maniakalnym lub psychozom starczym.
E. Posługiwanie się pozaliterowymi środkami wyrazu dla wyrażenia myśli. Taka sytuacja
wystæpuje na przykùad w schizofrenii, kiedy chorzy umieszczajà w treúci tekstu róýne rysunki o znaczeniu zrozumiaùym przede wszystkim dla nich.
F. Nagłe zmiany proporcji pisma
G. Dodawanie zbędnych gramm
H. Chaotyczne zmiany nachylenia osi gramm
I. Wzrost zamaszystości pisma i narastająca jego chaotyczność aż do granicy czytelności.
Objaw ten towarzyszy miædzy innymi róýnego rodzaju intoksykacjom.
J. Opuszczanie liter i pogłębianie uproszczeń graficznych, co wystæpuje zwùaszcza w stanie
upojenia alkoholowego lub pod wpùywem substancji narkotycznych.
K. Pochylanie pisma prostego lub wzrost pochylenia pisma ukośnego, co zwiàzane jest
czæsto z wpùywem na autora tekstu róýnych destrukcyjnych czynników ograniczajàcych stopniowo
jego úwiadomoúã ( np. substancje toksyczne).
L. Powiększanie znaków graficznych i zajmowanie tym samym tekstem większej powierzchni
Ù. Ignorowanie linimentu lub falistość linii słów bądź wierszy
Warto zaznaczyã, ýe intensywnoúã wystæpowania powyýszych zmian oraz ich rodzaj zaleýy nie
tylko od poziomu i rodzaju zaburzeñ piszàcego ale równieý naleýy uwzglædniã formæ i obszernoúã
jego rækopisu.
2. Znaczenie analizy jæzykowo – treúciowej dla diagnozy psychoz schizofrenicznych
W wypowiedziach zarówno pisemnych, jak i ustnych osób cierpiàcych na zaburzenia oraz choroby ýycia psychicznego uwidaczniajà siæ zaburzenia treúci i toku myúlenia. Jednak objawy te nie
zawsze stanowià symptom chorób psychicznych, mogà mieã bowiem zarówno charakter psychotyczny to znaczy zwiàzany z chorobami psychicznymi, jak i mogà towarzyszyã róýnego rodzaju nerwicom oraz zaburzeniom osobowoúci.
2.1. Charakterystyka zaburzeń treści i toku myślenia jako objawów psychotycznych
Pojæcie objawu psychopatologicznego jest pojæciem zakresowo szerszym od pojæcia objawu
psychotycznego. Przez pojæcie objawu psychotycznego rozumie siæ jedynie takie objawy, symptomy,
które zwiàzane sà jedynie z chorobami psychicznymi, czyli psychozami w peùnym tego sùowa znaczeniu. Z kolei przez objawy psychopatologiczne rozumie siæ zarówno objawy psychotyczne, jak i
inne objawy, które towarzyszà róýnego rodzaju nerwicom, a takýe zaburzeniom osobowoúci. W niniejszym artykule zostanà scharakteryzowane jedynie zaburzenia treúci i toku myúlenia, wystæpujàce
53
przy psychozach schizofrenicznych, ze szczególnym uwzglædnieniem schizofrenii paranoidalnej.
Stàd teý poruszony zostanie jedynie psychotyczny charakter owych objawów.
2.1.1. Zaburzenia toku, przebiegu myśli (zaburzenia formalne)
Do zaburzeñ toku myúlenia, charakterystycznych dla schizofrenii zaliczyã moýna nastæpujàce
symptomy, którymi sà:
• zatamowanie myúlenia;
• dysocjacja myúlenia, czyli rozkojarzenie;
• rozpad myúli, któremu zawsze towarzyszy rozszczepienie mowy zwane inaczej schizofazjà.
2.1.2. Zaburzenia treści myślenia ( zaburzenia
Zaburzeniami treúci myúlenia, charakterystycznymi dla schizofrenii sà:
• myúlenie autystyczne;
• myúlenie magiczne i ýyczeniowe;
• myúlenie symboliczne;
• ambisentencja zwana inaczej ambiwalencjà intelektualnà;
• depersonalizacja i derealizacja;
• urojenia i omamy pamiæciowe;
• tworzenie neologizmów i dziwacznych sformuùowañ rozumiane jako nastæpstwo zaburzeñ
myúlenia.
2.1.3. Wzajemne przenikanie się zaburzeń toku i treści myślenia
Chociaý zaburzenia toku myúlenia i zaburzenia treúci myúlenia zostaùy osobno scharakteryzowane, to jednak naleýy zaznaczyã wyraênie, ýe podziaù ów ma charakter wzglædny. Znaczenie jego
jest czysto orientacyjne, jako ýe w przypadku zaburzeñ formalnych, czyli zaburzeñ toku myúlenia, a
wiæc wtedy kiedy bierze siæ pod uwagæ gùównie przebieg myúli, nieprawidùowoúci dotyczyã mogà
takýe i treúci myúlenia.
Z reguùy wszakýe, gdy u ludzi wystæpujà zaburzenia toku myúlenia, zazwyczaj towarzyszà im
równieý zaburzenia treúci myúlenia. Przykùadowo ambisentencja (wspóùwystæpowanie sàdów
sprzecznych) jest typowa dla rozkojarzenia myúli, czyli zaburzenia toku myúlenia. Nie zmienia to jednak w niczym faktu, ýe jest ona przejawem wyraênych zaburzeñ treúci myúlenia. Tak wiæc zaburzenia
treúci i toku myúlenia mogà siæ ze sobà ùàczyã i wzajemnie przenikaã siæ w sposób trudny do oddzielenia. Stàd zaú wynika wniosek, ýe czytajàc wypowiedê chorego, naleýaùoby zadaã sobie pytanie:
„(…) w jakiej mierze słowa chorego wyrażają zaburzenia toku myślenia, a w jakiej mierze zaburzenia treści (…)”1.
2.1.4. Rozkojarzenie jako zaburzenie myślenia w wypowiedziach osób
cierpiących na schizofrenię
Rozkojarzenie myúlenia jest objawem bardzo charakterystycznym dla schizofrenii. Objaw ten
wraz z myúleniem autystycznym oraz upoúledzeniem ýycia uczuciowego naleýy do tzw. osiowych
(podstawowych) objawów schizofrenii. Stopieñ rozkojarzenia moýe byã róýny, moýe ono polegaã na
braku logicznego zwiàzku pomiædzy dùuýszymi lub krótszymi fragmentami wypowiedzi, bàdê teý na
braku zwiàzku pomiædzy poszczególnymi zdaniami tej wypowiedzi. W rzadszych wypadkach rozkojarzenie jest tak znaczne, ýe przybiera postaã rozpadu myúli, któremu towarzyszy schizofazja. W takich
wypadkach chorzy wypowiadajà pojedyncze sùowa lub wtràcajà po kilka sùów, poùàczonych jakby w
zdania. Jednak tego typu zdania nic nie komunikujà. Nie moýna w ogóle zrozumieã ich sensu. W
schizofrenii na ogóù rozkojarzenie nie jest tak znaczne, aby dochodziùo do rozpadu myúli. Chory mówi
czæsto w sposób zrozumiaùy, ale ùatwo traci wàtek. Podejmuje wiæc nowy wàtek, który po chwili takýe
gubi. Wtràca wiæc do swojej wypowiedzi oderwane zdania, gmatwajàc jeszcze bardziej jej sens.
1
M. Jarosz: „Psychopatologia i syndromologia ogólna”, w: „Psychiatria” (red. A. Bilikiewicz, W. Strzyżewski),
Państwowy Zakład Wydawnictw Lekarskich Warszawa 1992, s. 62.
54
Rozkojarzenie towarzyszy róýnym dolegliwoúciom ýycia psychicznego. Czæsto towarzyszy mu
przyspieszenie toku myúlenia. Stàd teý bardzo czæsto wystæpuje ono w zespole maniakalnym, gdzie
towarzyszy bardzo szybkiej mowie chorego.
Rozkojarzenie zawsze wystæpuje w schizofrenii. Jednak dla tej choroby jest ono bardzo charakterystyczne. Na ogóù nie towarzyszy mu bowiem równoczesne przyspieszenie toku myúlenia. Tak
wiæc chociaý chory na schizofreniæ mówi w sposób wyraênie rozkojarzony, to jednak na ogóù mówi
doúã wolno. Ponadto w przypadku schizofrenii rozkojarzenie wystæpuje zazwyczaj przy jasnej úwiadomoúci chorego, co jest bardzo charakterystyczne dla tej wùaúnie choroby.
Rozkojarzenie wystæpowaùo we wszystkich 6 przypadkach pisemnych wypowiedzi, które analizowaùam, przy czym w ýadnym z tych przypadków nie przybraùo ono cech schizofazji. Charakterystycznà wypowiedê chorego na schizofreniæ, wskazujàcà na znaczne rozkojarzenie myúlenia przytacza Marek Jarosz. Oto jej treúã:
„Posłał po mnie Kowalski, żebym pieniądze oddała. Chcieli liczyć… sto, dwieście, trzydzieści. Ale mnie głowa boli, o tu, w tym miejscu. Jak długo leżę, to zbliżają się i mówią… wszyscy tak robią, a ja mogę chodzić do szwalni… chodziłam już kiedyś, na dziesiątkę… miałam nakazy. Pan tez ma nakazy, zakazy… jak trzeba to są najmniejsze, coraz mniejsze… równo poukładane, moje nazwisko… potem imię, dwojga imion…”1.
Jednak omawiajàc rozkojarzenie jako objaw schizofrenii, naleýy wyraênie zaznaczyã, ýe w bardzo wielu przypadkach tej choroby, rozkojarzenie to polega na braku logicznego zwiàzku pomiædzy
bardzo dùugimi fragmentami tej samej wypowiedzi, podczas kiedy poszczególne, osobne i dùugie jej
fragmenty wydajà siæ logicznie sformuùowane. Tak wiæc chcàc w czyjejú wypowiedzi znaleêã objaw
rozkojarzenia myúlenia, trzeba niekiedy dysponowaã caùym, obszernym jej fragmentem2.
2.1.5. Zatamowanie myślenia i urojenia jako objawy występujące w schizofrenii
Obok rozkojarzenia myúlenia, bardzo charakterystycznym dla schizofrenii objawem jest zatamowanie myúlenia, które polega na nagùym przerwaniu sprawnie dotàd przesuwajàcego siæ myúlenia. Myúl nagle urywa siæ, w konsekwencji czego powstaje pustka. W schizofrenii zatamowaniu myúlenia bardzo czæsto towarzyszy urojeniowa interpretacja tego faktu, czego przykùadem jest nastæpujàca pisemna wypowiedê 45–letniego mæýczyzny cierpiàcego na schizofreniæ paranoidalnà:
„Myśli moje są wykradane. Odciągają mi myśli. Wiem, że zamontowali mi w głowie nadajnik. Władze to zrobili. Chcąc wykraść mi myśli. Zabrać mój pomysł”3.
Urojenia, które sà objawem treúci myúlenia czæsto wystæpujàcym w schizofrenii polegajà na
faùszywych sàdach, które chorzy wypowiadajà z gùæbokim przekonaniem o ich sùusznoúci, prawdziwoúci i których nie korygujà pomimo oczywistych dowodów ich bùædnoúci. Treúã urojeñ róýni siæ
miædzy sobà. Wypowiedê powyýej zaprezentowana ilustruje tzw. urojenia oddziaùywania, które polegajà na przeúwiadczeniu chorego, ýe na jego umysù lub na jego ciaùo oddziaùuje jakaú siùa. W powyýej zaprezentowanym przykùadzie, pochodzàcym z badañ wùasnych, chory miaù przeúwiadczenie o
nasyùaniu obcych myúli. Inny interesujàcy przykùad tego rodzaju przytacza Adam Bilikiewicz. Przykùad
ów dotyczy schizofrenika leczonego w Klinice Psychiatrycznej Akademii Medycznej w Ùodzi. Wypowiadaù on urojenia, ýe po zabiegu operacyjnym, któremu istotnie zostaù poddany, lekarze wmontowali
mu do oczodoùu, za gaùkà ocznà aparat radarowy i za jego poúrednictwem nadawali sygnaùy – polecenia, które musiaù odbieraã. Chory czuù siæ poùàczony ze „stacjà nadawczà”, czyli oddziaùem okulistycznym, wysyùajàcym sygnaùy zmuszajàce go do gùæbokiego oddychania, które okreúliù mianem
„górnego oddychania”. Chory dopatrywaù siæ w tym specjalnej metody leczenia na odlegùoúã.4
1
Cyt. za M. Jarosz: „Psychopatologia…”, s. 62.
W wypowiedziach ustnych osób chorych na schizofrenię, rozkojarzenie współwystępuje z dwoma innymi cechami, którymi
są werbigeracja i zbliżona do niej perseweracja. W przypadku werbigeracji dziwaczność skojarzenia uwarunkowana jest nie
tylko niejasnością wypowiedzi, ale wynika często z wielokrotnego powtarzania pewnych słów lub pojedyńczych zgłosek, które
nie tworzą żadnej sensownej całości. Czasem połączone są tylko podobieństwem dźwięku. W badaniach własnych
poświęconych temu problemowi zetknęłam się tylko raz z takim zjawiskiem. Dotyczyło ono ustnej, nagranej na magnetofonie
wypowiedzi 35 – letniego mężczyzny, cierpiącego na schizofrenię. Oto treść tej wypowiedzi: „ Poszedłem sobie , doszłem
rzeczy te przeniosłem wiosłem i rzemiosłem wziąłem je zaniosłem. Byłem sobie posłem potem znowu osłem”. W
przytoczonej powyżej wypowiedzi chory na schizofrenię mężczyzna wypowiadał bezsensowne słowa, powiązane ze sobą
jedynie podobieństwem rymu i rytmu. W swoim przekonaniu opowiedział on zabawną „literacką” – jak to ujął – historyjkę .
Natomiast perseweracja polega na uporczywym trwaniu przy tych samych słowach lub zdaniach, wypowiadanych w odpowiedzi
na pytania różnej treści. Chory na różne zadawane mu pytania udziela takich samych odpowiedzi bądź stereotypowo powtarza
pewne słowa lub zdania.
3
Źródło – badania własne.
4
A. Bilikiewicz: „Psychiatria”, Warszawa 1992, s. 56.
2
55
Obok opisanych powyýej urojeñ oddziaùywania, w schizofrenii wystæpujà bardzo czæsto tzw.
urojenia owùadniæcia, które polegajà na przekonaniu chorego o tym, ýe zawùadnæùa nim jakaú siùa,
która znalazùa siæ w jego wnætrzu. W konsekwencji tego myúli nie mogà przebiegaã swobodnie albowiem narzucane sà wbrew woli. Przebiegajà wiæc bez udziaùu chorego i czæsto wbrew jego chæciom,
w sposób niejako automatyczny (objaw automatyzmu psychicznego). Chorzy, cierpiàcy na tego typu
urojenia twierdzà czæsto, ýe sùyszà wewnætrzne gùosy, które starajà siæ zmusiã ich do róýnych dziaùañ,
zachowañ, sprzecznych z ich wewnætrznym kodeksem moralnym. Warto zaznaczyã, ýe urojenia oddziaùywania i owùadniæcia bardzo czæsto charakteryzujà tzw. schizofreniæ paranoidalnà. W tej postaci
schizofrenii wystæpujà czæsto takýe tzw. urojenia odnoszàce (ksobne). Polegajà one na tym, ýe chory
odnosi do siebie wydarzenia rozgrywajàce siæ na zewnàtrz, wokóù niego. Przykùadem ilustrujàcym
tego typu urojenia jest wypowiedê 62 – letniego schizofrenika, zaprezentowana poniýej:
„Ja wiem, ze oni coś knują. Kiedy szedłem ulicą zaobserwowałem, że patrzyli na mnie.
Uśmiechali się porozumiewawczo. Bałem się, że odkryją, że mam te dokumenty. Niosłem przecież walizkę. To cała sitwa. Wszędzie mają swoich ludzi. Nawet tutaj. Nie wiedzą, że odkryłem
ich. Wiem, ze w moim pokoju jest podsłuch. W pokoju palacza jest punkt nasłuchowy. Ale ja się
nie dam zbyć (…)”1.
W tej wypowiedzi, pochodzàcej z badañ wùasnych, obok urojeñ odnoszàcych wystæpujà takýe
urojenia przeúladowcze, które charakteryzuje gùæbokie przeúwiadczenie chorego o tym, ýe jest on
przeúladowany. Urojenia przeúladowcze bardzo czæsto wystæpujà wespóù z urojeniami ksobnymi.
2.1.6. Omamy jako jeden z objawów schizofrenii paranoidalnej
W schizofrenii paranoidalnej urojeniowej interpretacji rzeczywistoúci towarzyszy czæsto wystæpowanie omamów. Najczæúciej sà to omamy sùuchowe. Chory sùyszy gùosy istot, których nie ma w
jego otoczeniu lub które w ogóle nie istniejà. Warto zaznaczyã, ýe gùosy te dobiegajà do chorego z
zewnàtrz. W poniýej zaprezentowanym przykùadzie, pochodzàcym z badañ wùasnych, cierpiàca na
schizofreniæ paranoidalnà kobieta (68 lat), w efekcie doznawanych omamów podpaliùa swoje mieszkanie. Tak oto zrelacjonowaùa lekarzowi przyczyny swojego zachowania:
„To nie jest moja wina. Nie chciałam tego zrobić. Zamknęłam się w domu bo bałam się, że
wejdą. Byłam przerażona. Nie wiem skąd przyszli, drzwi były zamknięte, ale weszli. Nie wiem jak
ale weszli… Przyszło wiele panów i pań i kazali mi zapalić zasłonę. Nie chciałam. Zamknęłam
się w łazience… Tam tez weszli. Boli mnie ręka. Tak wtedy tez bolała. Byłam głodna. Tak musiałam to zrobić ale nie chciałam. Ja tylko się bałam(…)”2.
W zaprezentowanej powyýej wypowiedzi obok przeýywanych przez kobietæ omamów zaobserwowaã moýna takýe towarzyszàce im urojenia przeúladowcze.
2.1.7. Myślenie magiczne
Bardzo charakterystycznym objawem, czæsto wystæpujàcym w schizofrenii jest tzw. myúlenie
magiczne, które moýe polegaã zarówno na niedostatecznym odróýnianiu znaku (symbolu, sùowa) od
tego co on reprezentuje, jak i na ùàczeniu nieracjonalnymi zwiàzkami pewnych wydarzeñ. Chory jest
przekonany, ýe moýe za pomocà swoich gestów, sùów, czy teý spojrzeñ wpùywaã na bieg zdarzeñ,
powstrzymywaã je, zmieniaã, nadawaã im inny sens. Z magicznym myúleniem ùàczy siæ czæsto myúlenie symboliczne, które wyraýa siæ przypisywaniem pewnym przedmiotom, znakom lub formom
dziaùania szczególnego znaczenia. W jednym przypadku opisanym przez A. Bilikiewicza, chory pozostawaù w przekonaniu, ýe podobny kolor ubrania odwiedzajàcych go osób úwiadczy o tym, ýe zwiàzane sà one wspólnà tajemnicà3.
Z kolei w innym przykùadzie, pochodzàcym z badañ wùasnych, pewna kobieta chora na schizofreniæ uwaýaùa, ýe : „muszę przed położeniem się spać popatrzeć na podłogę a potem na sufit,
tak uniknę nieszczęścia. Jeżeli tego nie zrobię wiem, że spotka mnie coś strasznego”.
1
3
A. Bilikiewicz, op. cit., s. 63.
2
56
2.1.8. Ambisentencja
Objaw ten, który jest bardzo charakterystyczny dla schizofrenii, a przy tym bardzo czæsto widoczny jest w wypowiedziach osób chorych na tæ psychozæ, polega na wspóùwystæpowaniu sàdów
sprzecznych, czy teý sàdów wzglædem siebie przeciwstawnych. Chory wypowiada zdania sprzeczne,
ale z innych jego wypowiedzi wynika, ýe oba te zdania uwaýa za prawdziwe. I tak pewna chora na
schizofreniæ kobieta wyraýaùa swoje urojenia przeúladowcze, obawiajàc siæ, ýe jej màý wraz ze swoimi kolegami nastaje na jej ýycie, a zarazem opowiadaùa, jak to odbyù siæ jego pogrzeb.
2.1.9. Myślenie autystyczne
Bardzo charakterystycznym, a zarazem osiowym objawem psychotycznym schizofrenii jest
tzw. myúlenie autystyczne. Przedmiotem myúli chorego sà przede wszystkim jego wùasne doznania,
w tym objawy psychotyczne úwiadczàce o gùæbokim zaburzeniu procesów poznawczych. U chorego
niknie poczucie rzeczywistoúci, pogùæbia siæ dystans pomiædzy nim, a otaczajàcymi go ludêmi. Postawæ chorego charakteryzuje tzw. dereizm, który oznacza odsuwanie siæ od rzeczywistoúci. Chory
odbiera jà w sposób zmieniony, a w przypadku gùæbokiego autyzmu chory zdaje siæ wræcz tkwiã w
innym úwiecie, zaprzàtniæty treúcià wùasnych urojeñ, omamów oraz innych przeýyã psychotycznych.
Z reguùy autyzm pogùæbia siæ wraz z rozwojem choroby. Jednak sà i takie przypadki schizofrenii,
trwajàcej wiele lat, kiedy autyzm wystæpuje ùàcznie z syntonià, co oznacza, ýe chory wzglædem pewnych osób (np. wobec wùasnych dzieci, rodziców, mæýa lub ýony, itp.), a takýe w okreúlonych sytuacjach (np. w pracy) przejawia zdolnoúã, a niekiedy nawet i potrzebæ uczestniczenia w wydarzeniach
z realnego, rzeczywistego úwiata. Tak wiæc chory na schizofreniæ czæsto w sposób wybiórczy zachowuje zdolnoúã do syntonii, czyli do „wspóùbrzmienia” z innymi. Warto zaznaczyã, ýe ta wybiórczoúã
patologii jest zresztà charakterystyczna dla róýnych przejawów ýycia chorego na schizofreniæ, miædzy innymi dla jego ýycia uczuciowego i aktywnoúci.
2.1.10. Derealizacja i depersonalizacja
Autystycznemu myúleniu towarzyszy czæsto derealizacja oraz depersonalizacja. Ta pierwsza
polega na odbiorze rzeczywistoúci w sposób zmieniony. W odczuciu chorego úwiat zdaje siæ byã
dziwny, niezrozumiaùy, inny niý dawniej. Tym spostrzeýeniom towarzyszy urojeniowa ich interpretacja. Podobnie w przypadku depersonalizacji chory urojeniowo interpretuje zmianæ swojej osobowoúci, czuje siæ np. owùadniæty obcà siùà, która pozbawiùa go wùasnych myúli i narzuciùa mu obce wzorce
i myúli, kierujàce jego dziaùaniem. W przypadku depersonalizacji (traktowanej jako psychotyczny objaw schizofrenii) czæsto wystæpuje poczucie braku ùàcznoúci pomiædzy sobà w chwili obecnej, a sobà
kiedyú. To wùaúnie silne poczucie odræbnoúci psychicznej pomiædzy sobà w chwili obecnej a sobà
kiedyú oraz urojeniowa interpretacja tego faktu odróýnia depersonalizacjæ jako objaw psychotyczny
schizofrenii od depersonalizacji wystæpujàcej np. w róýnych postaciach nerwicy, kiedy chory z niepokojem dostrzega zmiany zachodzàce w osobowoúci, rozwaýa je, zastanawia siæ nad nimi ale prawie
nigdy nie interpretuje ich w sposób urojeniowy.
Zarówno derealizacjæ, jak i depersonalizacjæ, rozumiane jako zaburzenia treúci myúlenia poznaã moýna w wypowiedziach osób chorych na schizofreniæ, po urojeniowych wyraýeniach, typu:
„(…)Oni zawładnęli światem. Centrum dowodzenia jest u nas. Podmieniają ludzi swoimi,
którzy wyglądają tak samo. Ci czynią wiele zła dla pierwotnego pana, węża ciemności. Chcą
oczernić Boga, splamić i zgubić ludzkość (…). Stąd tyle zła, wojen, trzęsienia ziemi. Ludzie tego
nie robią. To szatan nimi kieruje (…). Nie ma żadnych kosmitów. Są tylko demony. Prawdziwi
zostali zamienieni (…). Księża też wyznają demonów (…)”1.
W zaprezentowanej wypowiedzi, której autorem jest 56 letni mæýczyzna, chory na schizofreniæ
paranoidalnà, zauwaýyã moýna silnà derealizacjæ. Chory swoje odczucie o zmienionej naturze úwiata
interpretuje magicznie oraz urojeniowo. Chociaý derealizacja i depersonalizacja nie zawsze sà zaznaczone w wypowiedziach osób, cierpiàcych na schizofreniæ w sposób tak wyraênie urojeniowy, jak
ma to miejsce w zacytowanym powyýej przykùadzie, to jednak zawsze charakterystycznà cechà tych
objawów jest poczucie silnej odræbnoúci pomiædzy dawnà a obecnà rzeczywistoúcià.
1
57
3. Neologizmy i dziwaczne sformuùowania wystæpujàce w wypowiedziach osób chorych na
schizofreniæ, jako nastæpstwo zaburzeñ treúci i toku myúlenia
Wczeúniej zostaùo juý nadmienione, ýe chorzy na schizofreniæ majà skùonnoúã do tworzenia zarówno nowych wyrazów, jak i dziwnych sformuùowañ, przy czym zarówno dziwne sformuùowania, jak i
neologizmy sà nastæpstwem zaburzeñ wystæpujàcych w treúci oraz w toku myúlenia. Bardzo czæsto
zdarza siæ bowiem, ýe osoby cierpiàce na róýne psychozy schizofreniczne majà trudnoúã w odpowiednim sformuùowaniu zdania, a takýe i w doborze odpowiedniego sùowa. Z tego wiæc wzglædu tworzà nowe sùowa oraz uýywajà dziwacznych sformuùowañ, które w ich mniemaniu sà odpowiednio
skonstruowane oraz odpowiednio uýyte. Adam Bilikiewicz podaje przykùady tego typu wyrazów –
neologizmów, skonstruowanych przez schizofreników, np. plombaż atomowy (w znaczeniu bomby
podùoýonej pod dom); Teoperson (Bóg); zwierzętokarmialność (karmienie zwierzàt); wrażeniowanie. Przykùadem dziwacznego sformuùowania, równieý przytoczonego przez A. Bilikiewicza jest nastæpujàcy zwrot: „czyniłem zwierzętonakarmialność domową”, co zdaniem schizofrenika, który posùuýyù siæ tego typu okreúleniem miaùo oznaczaã: „karmiłem zwierzęta domowe”.
Wnioski
Na podstawie patologicznych zmian widocznych w samej strukturze pisma ræcznego trudno
jest stwierdziã etiologiæ zaburzeñ lub chorób na jakie mógù cierpieã autor owej wypowiedzi. Dla przykùadu przy zaobserwowaniu tremoru, trudno jest bardzo czæsto orzec o jego etiologii, czy byù to na
przykùad tremor starczy, czy alkoholowy, czy teý zwiàzany z chorobà Parkinsona. Tego typu rozróýnienie jest bardzo ciæýkie, a niekiedy wræcz niemoýliwe.
W tym kontekúcie duýo wiæksze znaczenie ma analiza jæzykowo – treúciowa danej wypowiedzi.
Jednak waýne jest, aýeby materiaù do owej analizy byù stosunkowo obszerny. Analiza jæzykowo – treúciowa, w przeciwieñstwie do analizy grafizmu, jest daleko bardziej pomocna do rozróýniania etiologii
poszczególnych zaburzeñ i chorób ýycia psychicznego. Sprawdza siæ bardzo czæsto jako pomocnicza metoda do diagnozowania schizofrenii, zwùaszcza paranoidalnej, ze wzglædu na charakterystyczne cechy jæzykowo – treúciowe, którymi ta psychoza charakteryzuje siæ.
Analiza treúciowo – jæzykowa powinna zmierzaã do odkrycia zarówno zaburzeñ formalnych (
toku myúlenia), jak i zaburzeñ materialnych (treúci myúlenia) w wypowiedziach osób chorych na schizofreniæ, albowiem te dwa rodzaje zaburzeñ sà úciúle ze sobà powiàzane. Niekiedy zaú oddzielenie
ich od siebie jest niemoýliwe.
Najwaýniejszymi zaburzeniami myúlenia wskazujàcymi na schizofreniæ sà: myúlenie autystyczne, rozkojarzenie myúlenia oraz zaburzenia ýycia uczuciowego. Te trzy psychotyczne objawy
schizofrenii sà zarazem jej objawami osiowymi. Naleýy jednak zaznaczyã, ýe nie zawsze w wypowiedziach schizofreników moýna zaobserwowaã te trzy objawy psychotyczne. Najczæúciej daje siæ zauwaýyã: rozkojarzenie myúlenia, chociaý nieraz do stwierdzenia tego objawu naleýy dysponowaã
odpowiednio dùugim fragmentem wypowiedzi.
Z kolei pomocnym dla rozpoznania autyzmu jest zaobserwowanie w wypowiedzi chorego takich objawów jak dereizm, derealizacja oraz depersonalizacja. Natomiast chcàc rozpoznaã derealizacjæ i depersonalizacjæ jako objawy psychotyczne schizofrenii naleýy zwróciã uwagæ na silne poczucie
odræbnoúci pomiædzy dawnà a obecnà rzeczywistoúcià chorego i urojeniowà interpretacjæ tego faktu.
Pozwoli to odróýniã te objawy psychotyczne schizofrenii od derealizacji oraz depersonalizacji, jako
objawów psychopatologicznych wystæpujàcych w nerwicach i zespoùach depresyjnych; podobnie
brzmiàce nazwy nie mogà wszakýe przysùoniã jakoúciowych róýnic miædzy derealizacjà i depersonalizacjà schizofrenicznà a nerwicà.
W wypowiedziach osób chorych na schizofreniæ bardzo czæsto moýna siæ spotkaã z elementami magicznego, symbolicznego oraz ýyczeniowego myúlenia. Charakterystyczna jest takýe ambisentencja, czyli wspóùwystæpowanie sàdów sprzecznych, jak i równieý bardzo czæsto wystæpujà urojenia ksobne.
Natomiast stwierdzenie w treúci dokumentu urojeñ oddziaùywania, urojeñ odnoszàcych, urojeñ
przeúladowczych oraz omamów sùuchowych jest charakterystyczne dla schizofrenii paranoidalnej.
Stàd teý tæ postaã schizofrenii stosunkowo ùatwo jest odróýniã od innych jej postaci.
58
W kaýdym przypadku wypowiedzi osób chorych na schizofreniæ naleýy zwracaã uwagæ na
neologizmy oraz dziwaczne sformuùowania. Sà one bowiem bardzo pomocne przy rozpoznawaniu
psychoz schizofrenicznych.
♦♦♦
LITERATURA
1. Czeczot Z. „Badania identyfikacyjne pisma ræcznego”, Wyd. Zk KGMO, Warszawa 1971.
2. Feluú A. „Poziom integracji pisma i jego znaczenie dla kryminalistyki i psychologii”, Wyd. BTK KGP, Warszawa 1991.
3. Kegel Z. „Dowód z ekspertyzy pismoznawczej w polskim procesie karnym”, Wrocùaw – Warszawa – Kraków –
Gdañsk 1973.
4. Sullivan H. S. „The interpersonal theory of psychiatry”, Norton, Nowy Jork 1953.
5. Sùawik K. „Wspóùczesny sprawca przestæpstwa”, Wyd. Uniwersytetu Szczeciñskiego, Szczecin 1996.
6. Wasilewska M. A. „Significance of pathological changes of handwriting”, w: ,,Documents. Various Specifications” (red. Zdzisùaw Kegel). Nr 2/ 2001.
♦♦♦
Rašysenos ir rašto kalbos patologinių pokyčių, nustatomų rašytiniuose tekstuose, reikšmė
Dr. Marzena Anna Wasilewska
Ščecino universiteto Teisės ir administracijos fakulteto Kriminalistikos ir
kriminologijos katedra, Lenkija
Pagrindinės sąvokos: rašysenos ekspertizė, rašysenos patologiniai pokyčiai, rašto kalbos tyrimas.
SANTRAUKA
Rašysenos ekspertizė, kurios metu siekiama nustatyti rašysenos bei rašto kalbos patologinius pokyčius
rašytiniuose tekstuose, turi didelę reikšmę baudžiamajame procese. Tačiau tokio tyrimo tikslas nėra tam tikros
ligos požymių nustatymas pagal atskirus patologinius pokyčius, pastebėtus tiriamajame tekste, nes skirtingos
psichikos ligos gali lemti panašius rašysenos struktūros pokyčius. Panašios formos rašysenos pokyčiai, kuriuos
lemia įvairios psichikos ligos, gali atsirasti ir esant alkoholinei intoksikacijai arba net sergant onkologinėmis ligomis.
Patologiniai rašysenos ir rašto kalbos pokyčiai tiriamajame dokumente gali taip pat būti patologijos,
kuri turės įtakos ir šio dokumento tikrumui, požymis. Nustačius rašysenos patologiją galima pradėti dokumento
rengėjo medicininius tyrimus.
Dokumento teksto autoriaus psichikos ligos požymiams nustatyti būtina ne tik rašto struktūros, bet ir
dokumento turinio analizė. Gana dažnai esant palyginti normaliai rašysenai tik teksto turinys gali sukelti įtarimą, kad teksto autorius turi psichikos sutrikimų. Reikšminga tai, kad nustatyti psichikos ligą arba psichikos
sutrikimus remiantis tik patologinių rašto struktūros požymių analize pavyksta gana retai, o remiantis teksto turiniu ir kalbos analize – dažnai. Taigi dokumento teksto turinio ir kalbos analizė yra labai reikšminga ir, be
abejonės, turi papildyti esant galimybei rašysenos ekspertizę.
Straipsnyje aptariami patologiniai rašysenos pokyčiai, dažniausiai pasitaikantys rašytiniuose tekstuose,
bei teksto kalbos ir turinio požymiai, kurie gali būti laikomi psichikos ligos požymiais.
Straipsnio autorė taip pat nurodo, kokiose situacijose, kokiomis aplinkybėmis ir kaip, remiantis teksto
kalba bei turinio požymiais, galima nustatyti psichikos ligą, kuria galėjo sirgti teksto autorius.
Pirmoje straipsnio dalyje aptariami patologiniai rašto struktūros pokyčiai, antroje – patologiniai kalbos
ir turinio požymiai, pasireiškiantis rašytiniuose tekstuose.
♦♦♦
59
Significance of Pathological Changes of Handwriting and Disturbances in Current and Contents of
Thoughts Perceptible in Written Statements
Dr. Marzena Anna Wasilewska
Scecin University Law and Administration Faculty Criminalistics
and Criminology Department, Poland
Keywords: examination of writing, pathological alteration of writing, examination of writing’s language.
SUMMARY
An examination of writing on purpose to identify pathological alterations of writing and writing’s
language is of great significance in the criminal process. However such examination hasn’t any purpose to find
out features of any kind of illness that can be found out according to separate pathological alteration, because
several kinds of illnesses can influence similar alterations in the structure of writing. The alterations of similar
forms of writing that are conditioned by various illnesses can appear of influence on alcoholic intoxication or
oncological illness.
The appearance of pathological alterations of writing and writing’s language in the examining paper can
also be a symptom of pathology that will have an influence to origin of this document. Finding out of writing’s
pathology can give a ground to begin medical examinations of document’s author.
On purpose to find out the features of mental illness of text’s author it is essential to do an analysis not
only of writing’s structure but also of document’s content. Only content of text in comparison with normal
writing often can give a suspicion that author of text has a mental disorder. It is very essential that if an illness
or a mental disorder just according to analysis of pathological features of writing’s structure is found out rarely
that a suspicion of mental illness on the ground of analysis of content and language of text can be made oft.
Thus an analysis of text’s content and language of document is very significant and if it is possible it must add
to each examination of writing.
The article also analyses the pathological alterations of writing that are often presented in written text
and the features of language and content of text that can be considered as symptoms of mental illnesses.
The author of article points out in which situations, on which circumstances and how is possible
according to features of language and content of text to identify mental illnesses, that could be ill an author of
text.
The article is divided into two parts. First part deals with pathological features that appear in the
structure of writing. Second part analyses pathological features of language and content that appear in the
written texts.
60
NEMATOMŲ KRAUJO PĖDSAKŲ TYRIMO GALIMYBĖS
Doc. dr. Janina Juškevičiūtė
Telefonas 271 46 11
Pagrindinės sąvokos: kraujo pėdsakai, kriminalistikos technika, nusikaltimų tyrimas.
Santrauka
Nusikaltimų tyrėjai patys akivaizdžiai nemato to nusikalstamo įvykio, kurį jie tiria. Objektyvioji
tiesa baudžiamosiose bylose nustatoma remiantis tų įvykių dalyvių paliktais pėdsakais. Išskirtinę
vietą tarp visų pėdsakų užima kraujo pėdsakai, ypač nematomi, latentiniai kraujo pėdsakai.
Straipsnyje pirmą kartą Lietuvos mokslo literatūroje pateikiama informacija apie galimybę išryškinti nematomus kraujo pėdsakus naudojant atitinkamus cheminius reagentus.
Išdėstoma autorės siūloma nematomų kraujo pėdsakų klasifikacija į grupes pagal jų susidarymo
būdą. Atskleidžiama, kokią informaciją kiekvienos grupės pėdsakai gali suteikti nusikaltimų tyrėjams.
Straipsnio autorė pateikia kartu su kriminalistais praktikais atliktų eksperimentų, kurių tikslas
buvo nustatyti luminolio veiksmingumą ryškinant nematomus kraujo pėdsakus, rezultatus.
Straipsnis baigiamas praktinėmis rekomendacijomis ir siūlymais, skirtais nematomų kraujo
pėdsakų naudojimui Lietuvos nusikaltimų tyrimo praktikoje.
Kova su nusikalstamumu yra viena ið pagrindiniø valstybës funkcijø. Tos kovos sëkmë priklauso nuo kvalifikuoto bylø tyrimo, tinkamo informacijos ir duomenø, bûtinø nusikaltimui iðaiðkinti,
rinkimo, tyrimo ir naudojimo.
„Tardymo ir teismo darbuotojai, tirdami ir nagrinëdami baudþiamàsias bylas, patys juk nemato
to ávykio, kurá tiria ir nagrinëja, ávykusio anksèiau, dar iki iðkeliant baudþiamàjà bylà. Todël objektyvioji
tiesa baudþiamosiose bylose, kaip ir ávairûs kiti praeities ávykiai, yra nustatomi remiantis tø ávykiø paliktais atspindþiais“ [1, p. 41], tai yra pëdsakais. Duomenø apie tai, kad net senovëje tiesai nustatyti
buvo pasitelkiami pëdsakai, galima rasti svarbiausiuose Europos istoriniuose teisynuose [2].
Kokie pëdsakai pirmieji buvo naudoti tiriant nusikaltimus, tiksliø duomenø nëra, taèiau manytume, kad tai buvo kojø ir kraujo pëdsakai, nes bûtent ðie pëdsakai konkreèiai minimi senovës teisynuose [3; 4; 5]. „Rusø tiesos“ („Русская Правда“) (XI a.) 2 str. nurodoma, kad sumuðtam iki kraujo ar
kraujosruvø þmogui nereikia ieðkoti liudytojø, taèiau jeigu ant jo kûno nëra jokiø (su)muðimo pëdsakø,
tada tegul atsiveda liudytojus [3, p. 110].
Taigi jau senovëje þmonës suprato iðskirtinæ kraujo pëdsakø reikðmæ nusikaltimø tyrimui, nes
ðiø pëdsakø susidarymas yra susijæs iðimtinai su þmogaus kûno vientisumo paþeidimu.
Þmonës, darantys nusikaltimus, stengiasi nepalikti nusikaltimo pëdsakø, o paliktus pëdsakus –
sunaikinti ar uþmaskuoti. „Nusikaltimai daþniausiai daromi taip, kad nebûtø jokiø liudytojø. Nusikaltëliams daþnai pavyksta pasislëpti nuo matanèiø ar girdinèiø liudytojø, bet neámanoma iðvengti „nebyliøjø liudytojø“, t. y. nepalikti ávairiø pëdsakø“ [1, p. 41]. Ðiø „nebyliøjø liudytojø“ paieðkai ir tyrimui
ypatingà reikðmæ skyrë ir mokslinës kriminalistikos pradininkas H. Grossas. Savo veikale „Teismo
tardytojo vadovas“ (Handbuch für Untersuchungsrichter als System der Kriminalistik) jis raðë: bûtent
apþiûrëdamas ávykio vietas ir vertindamas kraujo pëdsakus1 tardytojas gali parodyti savo stropumà,
1
Pirmas mokslinis veikalas, kuriame pateikti trasologinių kraujo pėdsakų tyrinėjimo rezultatai, buvo publikuotas jau 1895 m.
Plačiau žr. [6].
61
energijà ir jam bûdingà proto áþvalgumà, ir bûtent èia, ðioje tardytojo veiklos srityje, ðiø savybiø nebuvimas kelia grësmæ visos bylos tyrimui [7, p. 698].
„Vieni ið didesniø kriminaliniø nusikaltimø yra þmogþudystës, sunkûs kûno suþalojimai ir kt.
Ðiems nusikaltimams iðaiðkinti svarbø, daþnai lemiamà, vaidmená vaidina kraujo pëdsakai, tinkamas
jø padëties apraðymas ir iðtyrimas. Pagal kraujo pëdsakus daþnai nustatoma, kurioje vietoje buvo
pirmas smûgis, ar ið karto uþmuðtas, ar ëjo grumtynës su uþmuðëju, kuria kryptimi buvo neðamas
slëpti lavonas ir kuria kryptimi pasiðalino nusikaltëlis, nes surasti kraujo pëdsakai, atitinkamai apraðyti1 ir iðtirti, kartais iðaiðkina ir patá nusikaltimà. Kai kada vienas kraujo laðas, rastas ant átariamojo
rûbø, iðduoda patá nusikaltimo vykdytojà ir teisme bûna svarbiu nebyliu liudytoju“2 [9, p. 142]. Taip
prieð septyniasdeðimt metø, 1935 m., raðë pirmo ir iki ðiol vienintelio Lietuvoje kraujo pëdsakø tyrimui
skirto mokslinio straipsnio autorius Antanas Vaitkevièius.
Kraujo pëdsakai pagal jø kontrastà su pëdsakà priimanèio objekto pavirðiaus spalva skirstomi á:
matomus, kada nebuvo imtasi jokiø priemoniø jiems sunaikinti. Ðiø pëdsakø paieðka nesudaro
dideliø sunkumø, ji reikalauja tik dëmesingumo ir stropumo [10]. Ðie pëdsakai nesunkiai randami
naudojant ávairius apðvietimo bûdus ir optinius metodus [11];
silpnai matomus ðiuos pëdsakus pagal jø susidarymo pobûdá galima skirstyti á dvi grupes:
pirma grupë – tai krauju palikti pëdsakai atspaudai3; ir antra grupë – silpnai matomos kraujo dëmës,
kurios susidaro, kada nusikaltëlis naikina, daþniausiai plaudamas, kraujo pëdsakus, taèiau jam tai ne
visai gerai pavyksta. Ðiuos pëdsakus straipsnio autorë siûlytø vadinti „paslëptais“ kraujo pëdsakais.
Juos sunku pastebëti vizualiai, todël jø paieðkai daþniausiai naudojami ultravioletiniai ir infraraudonieji
spinduliai4;
nematomus, kuriø negalima pastebëti vizualiai ir naudojant apðvietimo priemones. Ðiuos pëdsakus pagal jø susidarymo bûdà siûlyèiau skirstyti á dvi grupes. Pirmai grupei reikëtø priskirti pëdsakus, kurie yra nematomi vien dël jø susidarymo specifiðkumo. Tai „nematomo“ kraujo5 palikti pëdsakai atspindþiai, susidarantys „nematomu“ krauju iðtepto daikto statinio kontakto su lygiu pëdsakà
priimanèio objekto pavirðiumi, kuris dël spaudimo ir absorbcijos gali priimti kraujo sluoksná, metu. Ðie
pëdsakai, kaip ir kiti pëdsakai atspindþiai, didesniu ar maþesniu tikslumu atspindi pëdsakà paliekanèio objekto iðorinës sandaros poþymius. Kartais ðie pëdsakai net bûna tinkami juos palikusiam objektui identifikuoti. Kriminalistinëje praktikoje ðioje pëdsakø grupëje vyrauja kojø, daþniausiai avalynës, ir rankø pëdsakai. Krauju paliktø nematomø pëdsakø atspindþiø vertingumas þymiai pranoksta
kitomis medþiagomis: dulkëmis, prakaito ir riebalø miðiniu, paliktus pëdsakus atspindþius, nes ðiø
pëdsakø susidarymà lemia tik trauminis suþalojimas, dël kurio buvo paþeistas kûno vientisumas. Tokie pëdsakai susidaro tik esant kraujavimo ðaltiniui, tai yra jø atsitiktinis susidarymas, nesusijæs su tokio pobûdþio trauminiu suþalojimu, yra neámanomas.
1925 m. rusø mokslininkas I. Jakimovas raðë: jeigu þmogþudystæ ávykdo patyræs nusikaltëlis, tai
jis gerai þino, kokiu ákalèiu taps kraujo pëdsakai, jeigu jie bus rasti ant jo kûno, drabuþiø, avalynës ar
ant jam priklausanèiø daiktø. Todël jis rûpestingai sunaikins ðiuos pëdsakus [13, p. 143].
Taigi kitai grupei priskirtini nusikaltëlio sàmoningai sunaikinti pëdsakai. Tai bûtø vizualiai nematomos netaisyklingos formos kraujo dëmës, kurios liko ant krauju suteptø ar aptaðkytø pavirðiø,
pavyzdþiui, baldø, grindø ar avalynës, juos plaunant, valant ávairiais cheminiais metodais. Ðiuos pëdsakus siûlytume vadinti „sunaikintais“ kraujo pëdsakais. Jie suteikia informacijos apie kraujo pëdsakø
naikinimo faktà. Kartais tiriant bylas ði informacija gali bûti labai vertinga, nes suteikia duomenø apie
trauminio ávykio, kurio metu buvo paþeistas þmogaus kûno vientisumas, faktà; aukos buvimo vietà,
kada aukai buvo paþeistas kûno vientisumas; aukos kûno veþimo faktà; pëdsakø lokalizavimà nuo
aukos kûno perkëlimo; nurodo lavono laikymo vietà; asmenø, suinteresuotø aukos slëpimu, veiksmus.
1
Pagrindinis pėdsakų fiksavimo būdas yra jų aprašymas, tačiau net kriminalisto žinyne nėra kraujo pėdsakų: lašo ir purslo
dėmių, formų paveikslų bei jų standartizuotų pavadinimų. Plačiau žr. [8].
2
Kaip rodo Lietuvos teismų praktika, šių pėdsakų teikiama informacija apie įvykio situaciją Lietuvos teisėjams nėra žinoma.
Žr. Baudžiamoji byla Nr.10-2-030-90. Vilniaus apygardos teismas.
3
Šie pėdsakai susidaro, kada ant pėdsaką sudarančio objekto kontakto paviršiaus yra nedidelis pėdsaką sudarančios
medžiagos, šiuo konkrečiu atveju – kraujo sluoksnis. Dėl pėdsaką sudarančios medžiagos plono sluoksnio jis yra silpnai matomas.
4
Šiuo būdu dažniausiai kraujo pėdsakai ieškomi ant drabužių. Plačiau žr. [12].
5
Kraujas susideda iš plazmos – bespalvio skysčio ir kraujo kūnelių. Kriminalistikai yra svarbiausi raudonieji kraujo kūneliai,
kurie yra įspausto per vidurį disko formos. Vienas kraujo kūnelis yra vos vos pastebimos rožinės spalvos, kada raudonieji kraujo
kūneliai guli vienas ant kito, kraujas įgauna matomą raudoną spalvą. Tai lemia juose esantis pigmentas hemoglobinas. Kada ant
pėdsaką priimančio objekto pasilieka labai nedidelis pėdsaką sudarančios medžiagos kiekis, tai yra užsifiksavusį pėdsaką
sudaro labai plonas kraujo sluoksnis, kuriame yra labai nedaug raudonųjų kraujo kūnelių, tai šis pėdsakas praktiškai yra
nematomas.
62
Anot I. Jakimovo, nepaisant to, kad nusikaltëlis bando paslëpti nusikaltimo pëdsakus ávairiais
bûdais naikindamas kraujo dëmes, nematomø pëdsakø paieðka nëra beviltiðkas reikalas ir daþnai
duoda teigiamø rezultatø [13, p. 144].
Nematomiems kraujo pëdsakams iðryðkinti naudojami cheminiai reagentai1. Pirmosios cheminës medþiagos, kurias naudojant galima iðryðkinti nematomus kraujo pëdsakus, buvo iðrastos XIX a.
pradþioje [15]. Jos iðkart buvo pradëtos taikyti kriminalistinëje praktikoje, taèiau 1998 m. iðleistame
„Kriminalistikos technikos pagrindø“ vadovëlyje net neuþsimenama apie tokiø pëdsakø radimo ir
naudojimo nusikaltimams iðaiðkinti galimybæ [16].
Tenka konstatuoti, kad net XXI a. pradþioje nematomi kraujo pëdsakai nenaudojami Lietuvos
nusikaltimø tyrimo praktikoje. Svarbiu postûmiu kovoje su nusikalstamumu turëjo tapti 2001 m., kada
ið ðalies biudþeto nusikaltimø tyrëjams aprûpinti ávykio vietø apþiûroms bûtina kriminalistine technika
buvo skirta 12 ml. litø. Uþ ðiuos pinigus buvo nupirkta 10 automobiliø ir juose buvo sukomplektuotos
mobiliosios kriminalistikos laboratorijos. Tenka apgailestauti, kad net mobiliosios kriminalistinës laboratorijos, kurios skirtos iðimtinai sunkiø ir labai sunkiø nusikaltimø ávykio vietø apþiûrai (BPK 92 str.) ir
ávykio vietø tyrimui (BPK 205 str.) uþtikrinti, nëra aprûpintos cheminiais reagentais, reikalingais nematomiems kraujo pëdsakams, kuriø svarba ir reikðmë nusikaltimø tyrimui2 jau senai niekam nekelia
abejoniø, rasti ir uþfiksuoti3.
Ðiuo metu pasaulinëje kriminalistinëje praktikoje nematomiems kraujo pëdsakams iðryðkinti
naudojama daug ávairiø, besiskirianèiø savo savybëmis, naudojimo bûdu ir kaina cheminiø reagentø/medþiagø: amidas juodasis, tetrametilbenzidinas, leukokristalinis violetas, luminolis, „vengriðkas raudonis“, ninhidrinas ir kiti.
Kriminalistikos literatûroje daþniausiai apraðomi puikûs rezultatai, gaunami amidu juoduoju ryðkinant nematomus krauju paliktus pëdsakus atspindþius, todël ir straipsnio autorë tø smurtiniø nusikaltimø ávykio vietø apþiûrose, kur pagal ávykio situacijà buvo galima spëti, kad ávykio vietoje turëtø
bûti nematomø kraujo pëdsakø, jø paieðkai naudojo amidà juodàjá [18, 19, 20]. Remiantis ðia nelabai
gausia ávykiø vietø apþiûrø praktika, galima teigti, kad straipsnio autorei nepavyko gauti tokiø puikiø
rezultatø, ypaè ryðkinant avalynës pëdsakus, kokie yra apraðomi monografijose ir moksliniuose
straipsniuose. Tenka konstatuoti, kad nurodytuose ðaltiniuose nëra apraðoma pati pëdsako ryðkinimo
technologija, kurios paèios ið pirmo þvilgsnio nereikðmingiausios detalës turi didþiausià reikðmæ sëkmingam pëdsako iðryðkinimui. Ið uþsienio gaunamuose tam tikrø cheminiø medþiagø naudojimo apraðymuose yra pateikiami arba labai abstraktûs jø naudojimo nurodymai, arba tø nurodymø realiomis
ávykio vietos sàlygomis neámanoma ávykdyti. Ðiuo konkreèiu atveju turima omenyje pagal PHARE
programà Kriminalistikos tyrimø centre gautus „Kraujo atspaudø cheminio perkëlimo nurodymus“.
Ðio leidinio 5 puslapyje apraðoma amido juodojo panaudojimo technologija: „nudaþyti atspaudà,
ámerkiant já á daþanti tirpalà maþdaug 1 minutei“ [21, p. 5]. Ádomu bûtø pamatyti, kaip ðio patarimo
autoriai Anglijos specialistai4 tai atlieka ávykio vietose, kai spëjama, kad nematomi kraujo palikti
pëdsakai gali bûti ant durø, stalvirðio arba ant grindø linoleumo.
Manytume, jog siekiant, kad ðis palyginti nebrangus cheminis reagentas bûtø sëkmingai naudojamas nematomø kraujo paliktø pëdsakø atspindþiams ryðkinti ávykio vietose, reikëtø atlikti eksperimentus ir parengti ðio reagento naudojimo ávykio vietoje metodikà. Ðiø eksperimentø5 metu turëtø
bûti parengtos konkreèios rekomendacijos, kaip taikyti reagentà ant ávykio vietose daþniausiai pasitaikanèiø klasikiniø pavirðiø: daþytø mediniø grindø, keraminiø plyteliø, linoleumo bei laminuotøjø pavirðiø.
1
Juos naudojant galima rasti net kelerių metų senumo sunaikintus kraujo pėdsakus. Plačiau žr. [14].
Pasaulinė kriminalistikos istorija žino ne vieną atvejį, kada kaip tik nematomas kraujo pėdsakas tapo svarbiausiu įkalčiu,
sudarančiu sąlygas nusikaltimų tyrėjams išaiškinti nusikaltimą ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn nusikaltėlį. Plačiau žr.
[17].
3
2004 m. gegužės 11 d. per Lietuvą vykusio traukinio Maskva–Kaliningradas incidento metu buvo sužeista Lietuvos
valstybinės sienos apsaugos tarnybos jaunesnioji leitenantė N. Zablockaja. Jos krauju ant vagono sienos buvo užrašyti žodžiai.
Įvykio aplinkybės leidžia manyti, kad įvykio vietoje buvo galima rasti ir nematomų kraujo pėdsakų. Apžiūrint šią įvykio vietą net
nebuvo ieškota nematomų kraujo pėdsakų, nes mobiliosios kriminalistikos laboratorijos iki šiol neaprūpintos šių pėdsakų
paieškai būtinomis medžiagomis. Galbūt taip buvo prarasta vienintelė galimybė išaiškinti šį nusikaltimą.
4
2003 m. vykdant PHARE programą 3 Didžiosios Britanijos specialistai Kriminalistinių tyrimų centre Lietuvos specialistams
buvo surengę dviejų dienų kraujo pėdsakų tyrimo įvykio vietoje kursus, tačiau tenka apgailestauti, kad šiuose kursuose ne tik
kad nebuvo praktiškai parodyta nematomų kraujo pėdsakų ryškinimo technologija, tačiau net nebuvo užsiminta apie galimybę
išryškinti nematomus kraujo pėdsakus.
5
Šis pavyzdys dar kartą akivaizdžiai įrodo, koks klaidingas yra kai kurių pareigūnų požiūris į tai, kad Lietuvai nereikia
Kriminalistikos instituto: mes viską jau „sukramtytą“ gausime iš užsienio. Tenka konstatuoti, kad „užsienis“ nelabai skuba tai
daryti.
2
63
Lietuvoje yra susidariusi, mûsø poþiûriu, klaidinga nuomonë1, kad tyrinëjimams kriminalistikos
technikos srityje, tai yra atskirø rûðiø pëdsakams iðryðkinti reikalingas priemones ir reagentus gali sukurti tik tokiø galingø valstybiø kaip Jungtinës Valstijos ar Didþioji Britanija specialistai. Tokius ásitikinimus paneigiantis pavyzdys yra „vengriðko raudonio“ (hungar rot), reagento naudojamo nematomiems kraujo pëdsakams ávykio vietoje iðryðkinti, sukûrimas. XX a. devintajame deðimtmetyje du
Vengrijos kriminalistai: serologë dr. Éva Ivády ir kriminalistas technikas Attila Lenártas, sukûrë receptà
reagento, kuris, vokieèiø kriminalistø, atlikusiø ðio reagento iðsamius tyrimus, nuomone, yra vienas ið
geriausiø iki ðiol sukurtø reagentø, naudojamø nematomiems kraujo paliktiems pëdsakams atspindþiams ávykio vietose iðryðkinti (1–6 pav.) [22]. Ðio reagento privalumas yra tas, kad juo iðryðkintas
pëdsakas gali bûti nukopijuotas ant daktiloskopinës plokðtelës.
1 pav. Linoleumo pavirðiø apdorojus „vengriðku raudoniu“ iðryðkëjo
silpnai matomas avalynës pëdsakas
2 pav. Tas pats pëdsakas, dar kartà pakartotinai apdorotas
„vengriðku raudoniu“
3 pav. Tas pats pëdsakas, uþfiksuotas ant baltos daktiloskopinës
plokðtelës ir nufotografuotas esant ultravioletiniø spinduliø
sukeltai liuminescencijai (pëdsako vaizdas pozityvinis)
1
Ši nuomonė yra išsakoma tik privačiuose pokalbiuose. Tenka apgailestauti, kad Lietuvos kriminalistai neturi savo periodinio leidinio, kuriame galėtų viešai išdėstyti savo nuomonę ir požiūrį į įvairius klausimus.
64
4 pav. Lango stiklo ðukë, kuri buvo sutepta krauju
ásibraunant á butà
5 pav. 4-tame pav. pavaizduotos ðukës, apdorotos
„vengriðku raudoniu“, vaizdas.
Prie kraujo dëmës iðryðkëjo keletas pirðtø pëdsakø
6 pav. Pirðtø pëdsakø, uþfiksuotø ant baltos daktiloskopinës plokðtelës ir nufotografuotø
esant ultravioletiniø spinduliø sukeltai liuminescencijai, vaizdas (pëdsako vaizdas pozityvinis)
Nuotraukos paimtos ið Velderio M. J. M. straipsnio „Kraujo pëdsakai. Paieðkø rezultatai panaudojus pagerintà iðryðkinimo metodà“ (Blutspuren. Das Ergebnis einer Suche nach verbesserten Sicherungsmethoden),
1997 m. paskelbto moksliniame þurnale „Kriminalistika“ (Kriminalistik).
Kaip rodo ðis pavyzdys, praktikai, dirbantys ávykio vietose, geriau þino praktinius poreikius nei
specialistai, atliekantys tik laboratorinius objektø tyrimus. Praktikai puikiai suvokia, kad tokie metodai,
kuriems pritaikyti reikia pusë dienos kaitinti katilus, yra nepriimtini1.
Galimybë atlikti eksperimentus siekiant átraukti nematomus kraujo pëdsakus á Lietuvos nusikaltimø tyrimo praktikà, tai yra apþiûrint ávykio vietas, atsirado 2004 m., kai Vilniaus miesto vyriausiojo
policijos komisariato Kriminalinës policijos Kriminalistikos tyrimø skyriui vykdant priemonæ „Pasirengimas teikti specialisto iðvadas ir atlikti tyrimus“ skirta lëðø medþiagoms ásigyti. Straipsnio autorës siûlymu buvo ásigyti reagentai, skirti nematomiems kraujo pëdsakams iðryðkinti.
Daugelyje moksliniø straipsniø nurodomas luminolio2 veiksmingumas3 ryðkinant nematomus
kraujo pëdsakus [23]. Siekiant ásitikinti ðio reagento veiksmingumu, buvo patikrintas jo veikimas ant
ávairiø pavirðiø: linoleumo, lakuoto medþio, gobeleno. Pavirðiai buvo sutepti skystu krauju. Sutepti linoleumo ir lakuoto medþio pavirðiai ið karto buvo nuplauti vandeniu nenaudojant plovimo priemoniø
1
Mobiliosios kriminalistikos laboratorijos buvo sukomplektuotos vadinamojo „akvariumo“, skirto rankų pėdsakams ryškinti
cianoakrilato garuose, principui. Straipsnio autorei nepavyko nustatyti nė vieno šio įrenginio panudojimo įvykio vietoje fakto.
2
1937 m. vokiečių mokslininkas W. Spechtas nustatė, kad luminolio tirpalo užpurškus ant dėmių, panašių į kraują, tos dėmės pradeda švytėti.
3
Kriminalistinę techniką gaminančios firmos siūlo įvairių cheminių reagentų, skirtų nematomiems kraujo pėdsakams išryškinti, tačiau praktikoje, ypač lauko sąlygomis, tai yra įvykio vietų apžiūrose, ne visi firmų siūlomi reagentai yra realiai tokie veiksmingi, kaip nurodoma jų anotacijose, arba tokius pat rezultatus galima gauti taikant pigesnes, kas Lietuvos nusikaltimų tyrėjui
yra labai svarbu, medžiagas ar paprastesnius taikymo požiūriu metodus. Todėl, mūsų nuomone, prieš perkant šalies kriminalistinėms tarnyboms kokį nors reagentą turi būti atlikti jo veiksmingumo praktikoje tyrimai.
65
iki vizualiai ðvaraus pavirðiaus. Kraujo pëdsakai ant gobeleno buvo iðvalyti vandeniu sudrëkintu skudurëliu. Sudrëkintai vietai iðdþiûvus, gobeleno pavirðiaus spalva vizualiai liko nepakitusi. Praëjus 1,5
mën. ðie pavirðiai, ant kuriø vizualiai nesimatë jokiø sutepimø, buvo iðpurkðti luminolio tirpalu, po to
patalpoje buvo uþtamsinti langai. Po keliø minuèiø tos vietos, kurios anksèiau buvo suteptos krauju,
pradëjo ðvytëti1 gelsvai þalsva ðviesa. Po 1–2 minuèiø ðvytëjimas pradëjo silpnëti ir greitai visai iðnyko. Pavirðiai, pakartotinai apdoroti reagentu, vël pradëjo ðvytëti. Ðá ðvytëjimà galima nufotografuoti
(7–8 pav.).
7 pav. Patalpos, kurià iðpurðkus luminolio tirpalu, pradëjo ðvytëti
nematomi kraujo pëdsakai, vaizdas
8 pav. Kilimà iðpurðkus luminolio tirpalu pradëjo ðvytëti
nematomos kraujo dëmelës
Nuotraukos paimtos ið 2000 m. iðleistos T. Bevelo ir R. Gardnerio knygos „Kaujo pëdsakø tyrimas: ávadas
á ávykio vietos rekonstrukcijà“ (Blodstain Pattern Analysis: wich an Introduction to Crime Scene Reconstruction).
Platø luminolio naudojimà pasaulinëje kriminalistinëje praktikoje lemia keletas veiksniø: didelis
jautrumas ir akivaizdumas, juo lengva apdoroti didelius pavirðiø plotus, nesudëtinga paruoðti, nekenksmingas þmogaus sveikatai ir aplinkai, neturi neigiamo poveikio apdorojamiems pavirðiams (audiniams, baldams), nereikia papildomo ðviesos ðaltinio siekiant sukelti pëdsakø ðvytëjimà.
1
Švytėjimas atsiranda dėl energijos, išsiskiriančios vykstant cheminiams procesams, kuriuos lemia luminolio reakcija su
hemoglobinu. Tai vadinama chemine liuminescencija.
66
Mûsø atlikti eksperimentai parodë, kad luminolis yra ta cheminë medþiaga, kuri jau dabar gali
bûti sëkmingai taikoma apþiûrint smurtiniø nusikaltimø ávykiø vietas, kai neþinoma, kurioje patalpoje
padarytas nusikaltimas, neaiðkus nuþudymo mechanizmas ar reikia rasti nuþudymo áranká, nustatyti
transporto priemonæ, kuria buvo transportuota auka.
Siekiant uþtikrinti ávykio vietø apþiûrø kokybæ, prieð pradedant naudoti luminolio tirpalà praktikoje, bûtina surengti pareigûnø, atliekanèiø ávykiø vietø apþiûras, mokymus. Kadangi ðis reagentas
uþtikrina pëdsakø buvimo nustatymo akivaizdumà, turi bûti parengtos ðiø pëdsakø fotografavimo
praktinës rekomendacijos.
Naudojant luminolá nustatomi krauju sutepti pavirðiai, taèiau straipsnio autorei mokslinëje literatûroje nepavyko rasti informacijos, ar ant ðiø pavirðiø esantys kraujo pëdsakai tinkami tirti molekulinës genetinës analizës metodu. Lietuvos ekspertinëse ástaigose turëtø bûti atlikti eksperimentai siekiant nustatyti, ar ðie pëdsakai tinkami asmeniui identifikuoti molekulinës genetinës analizës metodu.
Iðvados
Objektyvioji tiesa baudþiamosiose bylose nustatoma remiantis tø ávykiø dalyviø paliktais pëdsakais. Iðskirtinæ vietà tarp visø pëdsakø uþima kraujo pëdsakai, ypaè nematomi kraujo pëdsakai.
Nematomus kraujo pëdsakus pagal jø susidarymo bûdà siûlyèiau skirstyti á pëdsakus atspindþius ir „sunaikintus“ pëdsakus.
Nematomi kraujo pëdsakai sëkmingai naudojami daugelio pasaulio ðaliø nusikaltimø tyrimo
praktikoje, taèiau Lietuvoje net XXI a. pradþioje ðie pëdsakai dar nenaudojami nusikaltimams tirti.
Ðiuo metu pasaulinëje nusikaltimø tyrimo praktikoje naudojami labai ávairûs reagentai, skirti
nematomiems kraujo pëdsakams iðryðkinti.
Siekiant átraukti nematomus kraujo pëdsakus á Lietuvos nusikaltimø tyrimo praktikà, reikëtø atlikti eksperimentus, kuriø tikslas bûtø nustatyti, kokie reagentai, atsiþvelgiant á jø veiksmingumà, naudojimo paprastumà ir kainà, turëtø bûti naudojami Lietuvos kriminalistikos veikloje. Atliekant ðiuos
eksperimentus turëtø dalyvauti ir teritoriniø policijos komisariatø kriminalistikos tarnybø pareigûnai.
Atlikti tyrimai parodë luminolio tirpalo naudojimo ryðkinant nematomus kraujo pëdsakus veiksmingumà, todël jau artimiausiu metu mobiliàsias kriminalistines laboratorijas reikëtø aprûpinti ðiuo
reagentu.
Siekiant uþtikrinti ávykio vietø apþiûrø kokybæ, specialistus kriminalistus, dirbanèius su mobiliosiomis kriminalistikos laboratorijomis, reikëtø mokyti praktiðkai naudoti luminolio tirpalà ávykio vietoje.
Siekiant uþtikrinti nematomø kraujo pëdsakø, iðryðkëjusiø panaudojus luminolio tirpalà, uþfiksavimo akivaizdumà, bûtina atlikti eksperimentus ir parengti konkreèias ðiø pëdsakø fotografavimo
rekomendacijas.
Lietuvos ekspertinëse ástaigose turëtø bûti atlikti eksperimentai siekiant nustatyti nematomø
kraujo pëdsakø, iðryðkintø naudojant luminolá, tinkamumà tolesniems jø tyrimams molekulinës genetinës analizës metodu.
♦♦♦
LITERATÛRA
1. Danisevičius P. Kriminalistinis procesinis pėdsakų reikšmingumas kai kuriuose svarbiausiuose istoriniuose
teisynuose // Teisė. Vilniaus universiteto mokslo darbai. 1991. T. 25.
2. Хрестоматия памятников феодального государства и права стран Европы. – Москва. 1961.
3. «Русская правда» в краткой редакции // Памятник русского права. В 8 томах. Вып. 1. – Москва. 1952.
4. Kazimiero Teisynas (1468 m.). – Vilnius: Mintis, 1967.
5. Статут Великого Княжества Литовского 1529 // Под редакцией Яблонскиса К. И. – Минск, 1960.
6. Piotrowski E. Über Entstehung, Form, Richtung und Ausbreitung der Blutspuren nach Hiebwunden des
Kopfes. – Wien, 1895.
7. Gross H. Handbuch für Untersuchungsrichter als System der Kriminalistik. I. Teil. – München. J. Schweitzer
Verlag, 1922.
8. Augustinas B., Danisevičius P., Miecevičius K. Trumpas kriminalisto žinynas. – Vilnius: Mintis, 1970.
9. Vaitkevičius A. Kraujo pėdsakai // Kriminalistikos žinynas. 1935. Nr. 3.
10. Крылов И. Ф. Следы на месте происшествия. – Ленинград: Изд-тво ЛГУ, 1961.
67
11. Кноблох Э. Медицинская криминалистика. – Прага, 1959.
12. Chesne A. D., Bajanowski T., Brinkmann B. Auffindung und Dokumentation maskierter Blutspuren mit
Infrarottechnik // Archiv fur Kriminologie. 1993, 192 Band.
13. Якимов И. Н. Криминалистика. Руководство по уголовной технике и тактике. – Новое изд., перепеч. c
изд. 1925 г. – Москва: ЛексЭст, 2003.
14. Крючков В. В., Дворкин А. И., Солохин А. А., Бабаева Э. У. Применение люминола для обнаружения и предварительного исследования следов крови. – Москва, 1995.
15. Eckert W. Interpretation of Bloodstain Evidence at Crime Scene. – Boca Raton: CRC Press, 1989.
16. Kurapka E., Malevski H., Palskys E., Kuklianskis S. Kriminalistikos technikos pagrindai. Vadovėlis. –
Vilnius: Eugrimas, 1998.
17. Waldoch T. L. Chemical Detection of Blood After Dilution by Rain Over a 72 Day Period // Journal of
Forensic Identification. 1996. Nr. 46(2).
18. Eckert W. Interpretation of Bloodstain Evidence at Crime Scene. – Boca Raton: CRC Press, 1989.
19. Warick P. Identification of Blood Prints on Fabric Using Amido Black and Digital Enhancement // Journal of
Forensic Identifikation. 2000. Nr. 50(1).
20. Bodziak W. J. Footwear Impresion Evidence: Detection, Recovery, and Examination. – Boca Raton: CPC
Press, 2000.
21. Kraujo atspaudų cheminio perkėlimo nurodymai. Kriminalistinių tyrimų centras. Neskelbta.
22. Velders M. J. Blutspuren. Das Ergebnis einer Suche nach verbesserten Sicherungsmethoden // Kriminalistik.
1997. Nr. 5.
23. Dikti A. Blutspuren. Zur Sicherung von Blutspuren mit Luminol // Kriminalistik. 1999. Nr. 4.
24. Bevel T., Gardner R. M. Blodstain Pattern Analysis: wich an Introduction to Crime Scene Rekonstruktion. –
Boca Raton: CRc PRess, 2000.
25. Lee H. C., Palmbach T. M., Miller M. T. Henry Lee‘s Crime Scene Handbook. – San Diego: Academic Press,
2001.
26. Scientific and Legal Applications of Bloodstain Pattern Interpretation. Edited by St. James. – Boca Raton:
CRC Press, 1998.
27. Warick P. Identification of Blood Prints on Fabric Using Amido Black and Digital Enhancement // Journal of
Forensic Identifiсation, 2000. Nr. 50(1).
♦♦♦
Untersuchungsmöglichkeiten der Unsichtbaren Blutspuren
Dr. Janina Juškevičiūtė
Mykolas Romeris Universität
Hauptbegriffe: Blutspuren, Ermittlung.
ZUSAMMENFASSUNG
Bekämpfung der Kriminalität ist eine der wichtigsten Aufgaben vom Staat. Das Erfolg hängt von qualifizierter Fallermittlung: genauem Recherchieren, Untersuchung und Benutzung der für die Verbrechensaufklärung nötigen Informationen. Die objektive Warheit in der Strafsache wird durch von diesen Ereignissen hinterlassene Spuren festgestellt. Sachkenntisse über die Benutzung der Spuren für die Verbrechensaufklärung, kann
man schon in wichtigsten historischen Gesetzbüchern finden. Unserer Meinung nach, erste Spuren, die für
Verbrechensermittlung benutzt wurden, waren Blutspuren. Schon vor vielen Jahren haben die Menschen besondere Blutspurenbedeutung für Verbrechensaufklärung begriffen.
Die Verbrecher greifen zu allen möglichken Mitteln die Spuren nicht hinterzulassen, und bemühen sich
hinterlassene Spuren zu vernichten oder zu maskieren. Die Aufgabe des Ermittlers ist diese Spuren zu finden
und zu versichern.
Die Blutspuren nach dem Kontrast zu der Farbe der Spurenträgeroberfläche teilt man in sichtbare,
schwach sichtbare und nicht sichtbare. Unter Blutspuren besondere Stelle nehmen unsichtbare Blutspuren. Unsichtbare Blutspuren kann man nach der Entstehungsart in zwei Gruppen teilen. Zur ersten Gruppe gehören
die Spuren, die wegen ihrer Entstehung unsichtbar sind. Das waren mit dem „unsichtbaren“ Blut hinterlassene
Spuren. In diesen Spuren wurden Merkmale der Spurenursachersoberfläche hinterlassen, deshalb benutzt man
sie manchmal für die Identifikation. In der kriminalistischen Praxisherrschen in dieser Spurgruppe Fuss- und
Handspuren. Diese Spuren sind für Ermittlung von besonderem Wert, weil sie nur nach der Körperverletzung
entstehen, die von Blutspuren begleitet wird.
68
Zur anderen Gruppe gehören die vom Verbrecher absichtlich vernichtete Spuren. Das waren unsichtbare
Blutflachen von unregelmäßiger Form, die nach dem Reinigen der blutbedeckten oder bespritzten Oberflächen
(Fussboden, Möbel) bleiben. Diese Spuren teilen dem Ermittler wertvolle Informationen über Verbrechenvorgehensweise mit.
Unsichtbare Spuren wurden in der litauischen Ermittlungspraxis bis jetzt nicht benutzt.
Zur Zeit werden für Untersuchung der unsichtbaren Blutspuren bei der Verbrechensaufklärungspraxis
verschiedene chemische Reagente benutzt. Die Artikelautorin hat in Zusammenarbeit mit den Kriminaltechnikern Experimente durchgeführt, um chemische Reagente, die man am Tatort erfolgreich benutzen kann festzustellen. Durch Experimente wurde festgestellt, dass Luminol bei der Sichtbarmachung der unsichtbaren Blutspuren besonders gut einzuwenden ist. Es warden weitere Untersuchungen durchgeführt um Anwendbarkeit
anderer Reagenten festzustellen. Die Ergebnisse werden in darauffolgenden Berichten veröffentlicht.
Im Anschluss werden konkrete Vorschläge für die unsichtbare Blutspurenverwendung bei der Verbrechensaufklärung in Litauen ermittelt.
69
TEISMO EKONOMINĖ EKSPERTIZĖ LIETUVOJE 2004 METAIS
Audrona Spiečiūtė
Marius Barkauskas
Lietuvos teismo ekspertizës centras
Lvovo g. 19 a, LT–09313 Vilnius
Telefonas 235 40 27
Pagrindinės sąvokos: teismo ekonominė ekspertizė, auditas, ekonominės ekspertizės metodai.
Santrauka
Lietuvoje vykusi teisinės sistemos reforma palietė teismo ekspertizės sritį. Lietuvos teismo
ekspertizės centro ekspertai savo žiniomis ir patirtimi pradėjo konkuruoti su privačiais teismo ekspertais: ekspertai ekonomistai su auditoriais ir revizoriais. Įvairiems specialistams tapus teismo ekspertais ekonomistais, iškilo naujų problemų, susijusių su metodologine tyrimo įvairove, privačių ekspertų
nepriklausomumu, ekspertų bendradarbiavimu.
Straipsnio tikslas – apžvelgti besiklostančią pastarojo laikotarpio teismo ekonominės ekspertizės praktiką. Detaliai gvildenami auditorių ir revizorių uždaviniai, jų santykis su ekonomine teismo ekspertize, nurodomi metodologiniai, procesiniai bei praktiniai eksperto ekonomisto ir auditoriaus veiklos
skirtumai, pateikiami siūlymai dėl teismo ekspertų rengimo praktikos.
Daug dėmesio skiriama Lietuvos teismo ekspertizės centre atliekamoms ekonominėms ekspertizėms, apžvelgiamos jų rūšys, uždaviniai ir struktūra. Ekspertizės atliekamos dokumentinio patikrinimo,
palyginimo ir priešpriešinio patikrinimo, kontrolinio sulyginimo, kiekinės-suminės apskaitos tyrimo, ekonominės analizės, kompiuterizuotos apskaitos ir nesant dokumentų tyrimo metodais. Vis dažniau ekspertinėje praktikoje pradedami taikyti netiesioginio tyrimo metodai, iš jų svarbiausias – ekonominio
modelio metodas. Aptariamos ir ekspertinės praktikos apibendrintais pavyzdžiais iliustruojamos netiesioginės metodologijos taikymo problemos.
Lietuvoje ilgai vykusi teisinës sistemos reforma buvo baigta priëmus naujus Civiliná ir Baudþiamàjá kodeksus ir nuo 2003 m. ásigaliojus Baudþiamojo proceso ir Civilinio proceso kodeksams. Ði reforma palietë ir teismo ekspertizës taikymo ypatumus. 2003 m. geguþës 1 d. ásigaliojæs Lietuvos Respublikos teismo ekspertizës ástatymas átvirtino dviejø rûðiø teismo ekspertø sistemà. Teismo ekspertizës ástaigoje dirbantys ekspertai savo þiniomis, patirtimi pradëjo konkuruoti su privaèiais teismo ekspertais. Lietuvos Respublikos baudþiamojo proceso kodeksas numato, kad teismo ekspertizes atlieka
ekspertai, áraðyti á Lietuvos Respublikos teismo ekspertø sàraðà. Jeigu Lietuvos Respublikos teismo
ekspertø sàraðe nëra reikiamos specialybës teismo ekspertø, ekspertu gali bûti skiriamas á ðá sàraðà
neáraðytas asmuo. Prireikus ekspertu gali bûti skiriamas asmuo, turintis teisæ bûti ekspertu Europos
Sàjungos valstybëje narëje arba valstybëje, su kuria Lietuvos Respublika yra sudariusi teisinës pagalbos sutartá. Pagal Teismo ekspertizës ástatymà ekspertai skirstomi á privaèius ir dirbanèius ekspertinëje ástaigoje [1].
Lietuvos teismo ekspertizës centras – pagrindinë valstybës ekspertinë ástaiga, kurios pagrindinis uþdavinys – atlikti teismø paskirtas teismo ekspertizes. Centre esantis ekonominiø ekspertiziø skyrius atlieka ekonomines ekspertizes (tyrimus), taikomuosius mokslinius tyrimus pagal savo kompetencijà, teikia metodinæ pagalbà teisësaugos institucijø pareigûnams, diegia skyriuje kokybës uþtikrinimo sistemà ir uþtikrina jos veikimà, bendradarbiauja su Lietuvos ir uþsienio ekspertinëmis ir mokslo
ástaigomis.
70
Lietuvos teismo ekspertizës centro Ekonominiø ekspertiziø skyrius yra pagrindinë mokslinëmetodinë teismo ekonominiø ekspertiziø institucija, bet á Teisingumo ministerijos patvirtintà sàraðà
átraukti ir kitø institucijø ekspertai:
1 lentelë
Ekspertinë ástaiga
Lietuvos policijos kriminalistiniø
tyrimø centras
Audito firmos
Ekspertø skaièius
14
9
Ekspertinë kvalifikacija
Teismo buhalterinë, finansø, bankininkystës, darbo
ekonomikos ekspertizë
Ekonominiø tyrimø ekspertizë
5
Ámonës apskaitos ir atskaitomybës ekspertizë
Ðaltinis: [2].
Su ekonomine ekspertize glaudþiai susijæ turto vertinimo klausimai. 2002 m. liepos 11 d. finansø ministro ásakymu buvo patvirtintos turto vertintojo kvalifikacijà turinèiø asmenø grupës, turinèios teisæ atlikti vertintojo eksperto kvalifikacijai priskirtus darbus, sudëtis. Turto vertinimo ekspertø
yra 23, taèiau ðie asmenys nëra átraukti á teismo ekspertø sàraðà, kurá tvarko Teisingumo ministerija [3].
Dël tokios ekspertiniø ástaigø ir ekspertø ávairovës iðkyla ir tam tikrø pavojø:
1) taikant ávairias metodologijas gali atsirasti ekonominiø procesø nevienodumø;
2) ekspertai ið nedideliø ámoniø gali turëti ekonominá suinteresuotumà;
3) gana problemiðka ekspertams tarpusavy bendradarbiauti.
Tokia susiklosèiusi ekspertinë sistema dar nëra galutinë, nes ji yra nauja, privati ekspertinë
praktika nepakankamai iðplëtota, nëra turto vertintojø kaip teismo ekspertø.
Senajame Baudþiamojo proceso kodekse numatytos trys specialiøjø þiniø taikymo ekonominiame tyrime formos: specialisto iðvada, revizija, ekspertizë. Naujieji Baudþiamojo proceso ir Civilinio
proceso kodeksai revizijos nenumato [4; 5].
Metodiniu poþiûriu eksperto darbas labai panaðus á revizoriaus ir auditoriaus darbà. Ðiø profesijø skirtumai labiau organizaciniai ir procesiniai nei metodiniai. Pagrindiniai revizijos uþdaviniai – tikrinti, kaip naudojami materialiniai, darbo ir finansiniai iðtekliai, kaip garantuojamas turto saugumas,
kaip paèios ámonës kontroliuoja ðio turto naudojimà. Revizija gali bûti atlikta dalyvaujant ávairiems
specialistams. Tai priklauso nuo to, kokia veikla tikrinama, revizoriaus uþduotá apibrëþia skiriantis revizijà asmuo. Toliau revizorius veikia savarankiðkai: planuoja ir atlieka revizinius veiksmus, apibendrina
savo darbo rezultatus ir áformina revizijos medþiagà.
Nepriklausomo auditoriaus uþdavinys – patikrinti finansinës atskaitomybës teisingumà ir pareikðti savo nuomonæ. Jis pats planuoja tikrinimø apimtá, pasirenka tikrinimo metodikà, renka reikalingus duomenis, juos apibendrina ir daro iðvadà. Auditoriaus uþduotá apibrëþia ástatymas – jos auditorius negali nei susiaurinti, nei pakeisti.
Ekspertui uþduotá formuluoja ekspertizæ skiriantis teismas. Ekspertas taip pat negali jos nei susiaurinti, nei pakeisti. Kaip revizorius ir auditorius, ekspertas pats planuoja savo darbà, savarankiðkai
pasirenka tikrinimo metodikà, apibendrina pateiktà tyrimui medþiagà ir daro iðvadà.
Didþiausias revizoriaus, auditoriaus ir eksperto darbo skirtumas yra tas, kad pirmieji savarankiðkai renka reikalingus dokumentus ir kitokias þinias, atlieka faktinius patikrinimus ir ið dalies savarankiðkai pateikia ir ágyvendina savo iðvadà, o eksperto savarankiðkumas yra ribotas. Ekspertas, kaip
ir revizorius ar auditorius, gali reikalauti visø jam reikalingø dokumentø ar duomenø, bet pats savarankiðkai jø rinkti negali. Ðis skirtumas susijæs su specialiøjø þiniø panaudojimu dirbant pavestà darbà [6].
Nors auditinë, revizinë ir ekspertinë veiklos labai panaðios, taèiau jas bûtina atriboti dël skirtingø kodeksuose numatytø procesiniø teisiø, darbo metodø, uþdaviniø, susiklosèiusios veiklos praktikos: pavyzdþiui, apskaitos srityje auditoriai reiðkia apibendrintà nuomonæ apie apskaitos ir kontrolës
sistemà, revizoriai – atkuria apskaità, atlieka faktinius tikrinimus, ekspertai – gilinasi á ginèytinas, sudëtingiausias apskaitos problemas.
Lietuvos Respublikos audito ástatyme nurodoma, kad audito ámonë turi teisæ atlikti ámonës apskaitos ir atskaitomybës ekspertizæ pagal teismo pavedimà, juridiniø asmenø dalyviø uþsakymà. Atsiþvelgiant á specialiøjø þiniø kategorijà auditorius automatiðkai neágyja teismo eksperto kvalifikacijos, ir
Audito ástatymas atriboja auditoriaus ir audito ámonës kompetencijà. Audito ámonës veiklos sritis yra
platesnë nei auditoriaus: be audito procedûrø, turëdama kvalifikuotø specialistø ir specialø leidimà, ji
gali uþsiimti ir turto vertinimu, ir bankroto administravimu [7]. Todël darytina iðvada, kad audito ámonë
71
gali atlikti teismo ekonominæ ekspertizæ, tik turëdama teismo ekspertà. Teismo ekspertu gali tapti auditorius, jeigu iðlaiko teisiniø þiniø egzaminà.
Auditoriai, pageidaujantys atlikti ámonës apskaitos ir atskaitomybës ekspertizæ, privalo turëti
papildomø specialiø teismo apskaitos ir finansø þiniø ir iðlaikyti atitinkamà egzaminà. Dabartiniu metu
auditoriai teismo eksperto kvalifikacijos egzamino pagal Lietuvos teismo ekspertizës centro parengtas
specialiàsias ekonominës ekspertizës eksperto kvalifikacinio pasirengimo programas [8] neprivalo
iðlaikyti.
Á ámonës apskaità áeina materialiniø vertybiø ir piniginiø lëðø trûkumo (pertekliaus) nustatymas,
materialiniø vertybiø ir piniginiø lëðø uþpajamavimo ir nuraðymo á iðlaidas pagrástumo nustatymas,
ástatinio kapitalo (akcinio, valstybinio) apskaièiavimo pagrástumo nustatymas, apskaitos ir kontrolës
trûkumø nustatymas. Tai yra buhalterinës ekspertizës klausimai. Ámonës atskaitomybë – tai finansinë
atskaitomybë. Finansinës atskaitomybës teisingumo nustatymas áeina á finansinës ekspertizës sprendþiamus klausimus. Vadinasi, auditoriui suteikiama ekspertinë kvalifikacija yra buhalterinës ir finansø
ekspertizës sudëtinë dalis. Paminëti klausimai yra buhalterinës ir finansø ekspertizës klausimai, todël
auditoriai, siekiantys teismo eksperto kvalifikacijos, turëtø pasirengti ir iðlaikyti buhalterinës ekspertizës eksperto ir finansinës ekspertizës eksperto egzaminus. Reikalavimas iðlaikyti teismo eksperto
kvalifikaciná egzaminà suformuluotas Teismo ekspertizës ástatyme [1].
Ðie teismo ekspertizës ástatymo reikalavimai netaikomi asmenims, kurie ástatymø ar kitø norminiø teisës aktø tvarka asmens, turinèio tam tikros srities þiniø, kvalifikacijà suteikë kitos valstybës institucijos ar prie jø tam tikslui sudarytos komisijos. Audito ástatymas nurodo, kad Auditoriø rûmai yra ne
pelno organizacija, vienijanti visus auditorius ir ágyvendinanti auditoriø savivaldos principus. Audito
rûmai – profesinë savivaldos organizacija, kuriai valstybë nëra suteikusi teisës teikti teismo eksperto
kvalifikacijà ar organizuoti teismo eksperto kvalifikacinius egzaminus. Atsiþvelgiant á ástatymø nuostatas auditoriai turëtø laikyti buhalterinës ekspertizës ir finansø ekspertizës kvalifikacinius egzaminus,
nors kol kas faktiðkai tokio reikalavimo nëra.
Tarp audito ir ekspertizës yra tik formalus panaðumas, kuris grindþiamas bendromis mokslo
kryptimis, t. y. auditorius ir ekspertas ekonomistas remiasi apskaita ir finansais, kaip bendru moksliniu
veiklos pagrindu, taèiau praktinëje veikloje specializacijos gerokai skiriasi, ir tà skirtumà suponuoja
teismo ekspertizës dalyko, objekto ir metodikos specifika. Auditoriaus ir teismo eksperto ekonomisto
specialiøjø þiniø sritys skirtingos.
Ðeðtasis nacionalinis audito standartas „Rizikos ávertinimas ir vidaus kontrolë“ numato, kad auditas planuojamas ir atliekamas ávertinant rizikà, t. y. ámonës finansinë-ûkinë veikla atliekant audità
retai kada tikrinama iðtisai ir nuosekliai – daþniausiai tikrinamos tos sritys, kuriose klaidø ir paþeidimø
tikimybë didþiausia [9]. Tokia tikrinimo metodika nëra tinkama teismo ekspertizei, nes Baudþiamojo
proceso ir Civilinio proceso kodeksai reikalauja iðsamiai ir visapusiðkai iðtirti árodymus.
Taigi akivaizdûs esminiai ekonominës ekspertizës ir audito metodologiniai skirtumai, kuriuos
turi iðmanyti ir ekspertas, ir auditorius, besirengiantis tapti teismo ekspertu. Tiek dël metodologiniø
ekspertizës ir audito skirtumø, tiek ir dël norminiø aktø reikalavimø auditorius, norintis tapti teismo
ekspertu, privalëtø ágyti teismo eksperto kvalifikacijà.
Bûtinybæ auditoriams laikyti eksperto specialiøjø þiniø egzaminà pagrindþia ir veiklos praktika.
Susipaþinus su auditoriø pateikiamomis iðvadomis civilinëse bylose matyti, kad neretai perþengiamos
specialiøjø þiniø ribos:
– pavyzdþiui, „Arthur Andersen Ltd.“ auditoriai vienoje byloje dël akcijø pirkimo sutarties pabandë savaip paaiðkinti sutartá remdamiesi anglø kalbos gramatika, kad bûtø galima neatsiþvelgti á klientui nenaudingas sutarties sàlygas: „Pagal 1.2 p. anglų kalbos gramatiką matyti,
kas jis išdėstytas kaip (i), (ii), ir (iii). Anglų kalboje kablelis prieš jungtuką „ir“ reiškia, kad po
jungtuko eina paskutinis elementas ir kad jis yra lygiavertis prieš tai ėjusiems elementams, t. y.
elemente (iii) negali būti dviejų subelementų (minus ir plius), nes tokių nėra elementuose (i) ir
(ii). Taip pat elementas (iii) negali veikti priešingai nei elementai (i) ir (ii)“;
– arba pernelyg laisvai pasirenkamos tyrimo metodikos: ieðkovo ir atsakovo pasamdytos audito
firmos toje paèioje byloje pateikë visiðkai prieðingas iðvadas, aiðku, palankias uþsakovams.
KPMG Lietuva auditas nustatë didesnæ kaip 3 mln. Lt þalà, o Deloitte & Touche þalos ið viso
nenustatë [10].
Lietuvos teismo ekspertizës centre atliekamos 4 rûðiø teismo ekonominës ekspertizës:
1) atliekant bankininkystës ekspertizæ nustatoma, ar pagrásta komerciniø bankø ir kitø kredito
ástaigø veikla, ar teisingai skirstomos paskolos ir apskaièiuoti ekonominiai rodikliai, ar teisinga apskaita ir atskaitomybë bankuose ir kitose kredito ástaigose;
72
2) atliekant buhalterinæ ekspertizæ nustatomas materialiniø vertybiø ir piniginiø lëðø trûkumas,
perteklius, jø atsiradimo laikotarpis, slëpimo bûdai, naudojant apskaitos dokumentus, turtinës þalos
dydis; materialiniø vertybiø ir piniginiø lëðø uþpajamavimo ir nuraðymo á iðlaidas, privatizuojamo turto
ir þemës vertës apskaièiavimo; akcinio ir valstybinio kapitalo vertës apskaièiavimo pagrástumas; buhalterinës apskaitos ir kontrolës trûkumai;
3) finansø ekspertizë padeda nustatyti, ar pagrástas pelno (nuostolio) apskaièiavimas ir paskirstymas; ar teisingai mokami mokesèiai á valstybës, savivaldybiø ir socialinio draudimo biudþetus;
ar pagrástos fiziniø ir juridiniø asmenø tarpusavio atsiskaitymo operacijos; ar teisingai naudojamos
biudþeto piniginës lëðos; ar pagrásti nusidëvëjimo ir amortizaciniai atskaitymai, negauta nauda dël atskirø sutartiniø ásipareigojimø ir ûkiniø-finansiniø operacijø nevykdymo; ar teisinga finansinë atskaitomybë;
4) atliekant darbo ekonomikos ekspertizæ tikrinama, ar teisingai apskaièiuotos ir iðmokëtos
darbo uþmokesèio ir kitos iðmokos, susijusios su darbdavio ir darbuotojo piniginiais atsiskaitymais
[11].
Lietuvos teismo ekspertizës centre 2004 m. atliktos 57 ekonominës ekspertizës, ið jø: buhalteriniø – 22, finansø – 17, darbo ekonomikos – 12, bankininkystës – 6 [10].
Ekspertizës, atliekamos vadovaujantis norminiais aktais, nusistovëjusia praktika ir ekspertiniais
tyrimo metodais, yra:
1. dokumentinis patikrinimas,
2. palyginimas ir prieðprieðinis patikrinimas,
3. kontrolinis sulyginimas,
4. dokumentø tyrimas esant kiekinei-suminei apskaitai,
5. kompiuterizuotos apskaitos tyrimas,
6. tyrimas nesant dalies ar visø pirminiø arba suvestiniø dokumentø,
7. ekonominë analizë [12].
Taikant du pastaruosius tyrimo metodus galima nustatyti nuostolius arba kitas svarbias aplinkybes tuo atveju, kai nëra pirminiø ar suvestiniø apskaitos dokumentø arba jø duomenys neteisingi, t.
y. informacinë atliktø ûkiniø operacijø bazë yra paþeista. Jeigu nëra pirminiø dokumentø, galima analizuoti suvestinius dokumentus, analitinës apskaitos duomenis ir kitus registrus, o jeigu nëra registrø,
jie atkuriami remiantis pirminiø dokumentø arba susijusiø registrø informacija. Kai ekspertai negali
remtis atskirø ûkiniø operacijø dokumentais ir registrais, net ir taikant minëtus metodus negalima atsakyti á iðkeltus ekspertui klausimus, todël iðkyla bûtinybë taikyti netiesioginius tyrimo metodus.
Ekonominiai nusikaltimai [13] susijæ su informacijos trûkumais, todël juos tirti gana keblu ir teisësaugos institucijoms, ir ekonomistams. Teorinëje plotmëje nagrinëjant ðá uþdaviná susiduriama su
ekonominës ekspertizës ir metodo sàvokomis. Literatûroje ir norminiuose aktuose ekspertizë apibrëþiama kaip specialus veiksmas, kuriuo siekiant nustatyti turinèias reikðmës aplinkybes (faktus) asmuo, turintis specialiøjø þiniø (ekspertas), atlieka specialius tyrimus ir ðio tyrimo rezultatus fiksuoja
ekspertizës akte [4]. Teismo ekspertizë – proceso veiksmas. Teismas ar teisëjas skiria teismo ekspertui atlikti ekspertizæ ir atsakyti á specialiø þiniø reikalaujanèius klausimus, o teismo ekspertas atlieka
jam pavestus tyrimus ir jø rezultatus fiksuoja ekspertizës akte [1]. Ekspertizës akto savarankiðka árodomoji reikðmë pasireiðkia tuomet, kai tyrimà atlieka ekspertas (specialiø þiniø turintis asmuo), tyrimas atliekamas pasitelkus kryptingø metodø ir techniniø priemoniø visumà objektyviam tikslui pasiekti, t. y. vadovaujamasi ekspertine metodika, bei gaunamos iðvados, nustatomi faktai, kuriø neatlikus
ekspertinio tyrimo tiesiogiai nustatyti nebuvo galima. Toks tyrimas ágauna moksliná pagrindà, jis verifikuojamas. Ekonominiø ekspertiniø metodikø mokslinis pagrindimas, jø tobulumas ir pritaikymas nûdienos reikalavimams ar naujø metodikø diegimas turi bûti pagrindinis ekspertø ekonomistø teorinio
darbo uþdavinys.
Tyrimas nesant dalies ar visø pirminiø arba suvestiniø dokumentø ir ekonominë analizë – tai
netiesioginiai ekspertiniai tyrimo metodai. Informacija ir faktai gaunami ne tiesiogiai ið dokumentø, o
atlikus skaièiavimus, lyginimo, modeliavimo ir kitus ekonometrinius, loginius veiksmus.
Netiesioginë ekspertinë metodika turi remtis bendramoksliniais principais, ðiuolaikinës ekonomikos teorija ir Lietuvos Respublikos norminiais aktais. Ekonominëje teorijoje svarbià vietà uþima
ekonominiø modeliø metodas, kuris gali bûti taikomas kaip netiesioginës metodologijos pagrindas.
Ðio modelio taikymas reikalauja moksliniø þiniø, pasirengimo, istorinës ir analoginës informacijos ir
kiekybinio poþiûrio, kad bûtø galima apibendrinti turimà informacijà, stebëjimus ir algoritmus. Ðiuo
metodu gali bûti modeliuojami pagrindiniai ámonës finansinës veiklos rodikliai (pelnas, savikaina, realizavimo pajamos, nuslëptas veiklos mastas), o modelio parametrai vertinami remiantis sukaupta in-
73
formacine baze. Pavyzdþiui, veiklos masto analizei gali bûti taikomos gamybinës funkcijos, átraukiant á
jas tokius kintamuosius kaip árenginiai, darbo sànaudos, komunalinës iðlaidos, patalpø dydis, klientø
skaièius, þaliavø kiekis [14]. Ekspertas ekonomistas savarankiðkai ðiø duomenø surinkti negali, todël
kilus ginèui eksperto gali bûti reikalaujama ávertinti, ar modelis tinkamas. Ekspertui pateikiami duomenys apie modelá ir ávertinama:
1. modeliui kurti suformuotø imèiø reprezentatyvumas,
2. modelio áverèiams nustatyti taikyti metodai,
3. áverèiø pasikliautinis intervalas,
4. áverèio reikðmingumas,
5. modelio iðvadø parametrinës ir neparametrinës hipotezës.
Statistiniø hipoteziø tikrinimas leidþia pagrásti netiesioginio metodo taikymo leistinumà. Pavyzdþiui, viena ið tyrimo hipoteziø gali bûti, ar deklaruotø ir ekonominio modelio pajamø vidurkiai statistiðkai reikðmingai skiriasi: H0: md=mf. Tokioms hipotezëms tikrinti aktuali didelë imtis, nes tuomet tikrinami vidurkiai pasiskirsto pagal normaløjá skirstiná [15].
Nors iðvados dël modelio tinkamumo gali bûti kategoriðkos, taèiau paties modelio iðvados
probleminës. Taikant ekonominius modelius gaunamos sàlyginës ir tikimybinës iðvados. Sàlygos susijusios su modelio konstravimo prielaidomis, o tikimybinis iðvadø pobûdis siejamas su modelio parametrø pasikliautiniø intervalø bei reikðmingumo lygmens pasirinkimu. Ekonominëje teorijoje modeliø formuluojamø iðvadø tikimybë 90, 95 arba 99 proc., todël ðiuo dydþiu tikslinga koreguoti gaunamus modeliø rezultatus. Sprendþiant turtinius ginèus ekonominiø modeliø taikymas turi bûti iðanalizuotas ne vien ekonomine, bet ir teisine prasme [15].
Pastaruoju metu vis daugiau skiriama ekspertiziø, kuriose reikia taikyti netiesioginæ tyrimo metodikà. Gera ekspertinë metodika turi apimti tiek tradicinius, tiek ir naujus tyrimo bûdus ir ðiuos aspektus:
−apskaitos tvarkymo ir atskaitomybës ypatumai bendrovëse, ámonëse, ástaigose;
−apskaitos ir kontrolës trûkumø charakteristika;
−ekonominio paþeidimo modelio analizë;
−eksperto ekonomisto kompetencijos ir jam suformuluotø uþduoèiø santykis;
−ekspertizës objektø iðtyrimas siekiant kryptingo konkreèiø uþdaviniø sprendimo.
Civilinëse bylose su buhalterinës apskaitos paþeidimais susiduriama retai, bet eksperto praðoma ávertinti esamas ir potencialias (hipotetines) situacijas. Ekonominës analizës metodu ekspertui
tenka ávertinti ámonës finansinæ bûklæ, jos mokumà, galimybæ gràþinti paskolà. Prie ðiø uþduoèiø ekspertizæ skiriantis teismas, pateikdamas klausimus, nurodo papildomø sàlygø:
− ar ámonë X bûtø moki, jeigu prieð tai bûtø iðmokëti dividendai akcininkams?
− ar ámonë galëtø gràþinti paskolà anksèiau laiko ir kaip pasikeistø jos mokumas?
Naujø netiesioginiø tyrimo metodø reikalauja tos ekonominës ekspertizës, kuriose reikia nustatyti negautø piniginiø lëðø dydá. Ekspertai tokiais atvejais turi atsakyti á tokius klausimus:
– kiek ieðkovas negavo pajamø laikotarpiu nuo 1999 m. rugsëjo 13 d. iki 1999 m. gruodþio 31
d., dël to, kad atsakovas savo sutartinius ásipareigojimus dël naftos produktø tiekimo vykdë
netinkamai;
– kiek ieðkovas negavo pajamø dël to, kad atsakovas netiekë naftos produktø tokiomis sàlygomis, kaip ir kitiems pirkëjams;
– kokio dydþio pajamø negavo bendrovë, negalëdama eksploatuoti objekto „Ledo rûmai“ [10].
Norint atsakyti á ðiuos klausimus daþnai bûtina ávertinti konkurencinæ aplinkà, atsiþvelgti á ámoniø
veiklos aplinkybes, rinkos konjunktûros ir infliacijos pokyèius. Skaièiuojant ar prognozuojant negautas
pajamas bûtina daryti prielaidà, kad pajamos tolygiai pasiskirsto laike ir tarp ûkio subjektø, o tai ne
visada gali atitikti tikrovæ. Ðiuo atveju galima taikyti aritmetinio vidurkio metodà. Prognozuojant
pajamas tiesinës ekstrapoliacijos bûdu bûtina apskaièiuoti prognozës pasikliautinio intervalo ribas.
Lietuvos teismo ekspertizës centre tokio pobûdþio klausimai yra sprendþiami. Kiekvieno klausimo sprendimas yra individualus, o gaunamos iðvados – sàlyginës. Kartais ekspertas negali iki galo
atsakyti á klausimus be turto vertintojo pagalbos arba be specialiø duomenø, kuriø teismo ekspertas
pats nerenka. Sëkmingesniam ir rezultatyvesniam klausimø tyrimui pateikiamoje ekspertiniam tyrimui
medþiagoje turëtø bûti duomenys apie analogiðkos veiklos ámoniø pajamas, turtà ar kitus svarbius
rodiklius, ûkio ðakos statistinë informacija.
Lietuvos teismo ekspertizës centro ekspertams tenka pateikti konkreèius ekonominius duomenis, kurie leistø ágyvendinti Konkurencijos tarybos sprendimus dël paþeistos konkurencijos sàlygø.
Monopolinæ ar dominuojanèià rinkoje padëtá uþimanèios stambios bendrovës neretai atskiriems did-
74
meninës prekybos pirkëjams nustato nevienodas sutartines sàlygas. Jas Konkurencijos taryba pripaþásta paþeidþianèiomis Konkurencijos ástatymà. Tokiu atveju nukentëjusioji ðalis kreipiasi á teismà,
praðydama priteisti sumas, kurios padengtø patirtus nuostolius, kurie susidarë sumaþëjus pajamoms,
padidëjus sànaudoms ar sumaþëjus rinkos daliai dël konkurencijos paþeidimo. Teismas skiria ekonominæ ekspertizæ ir eksperto praðo nurodyti, kokio dydþio pajamø ir pelno dalies negavo ieðkovas
pagal atitinkamà Konkurencijos tarybos nutarimà. Ekspertas susiduria su dvejopo tipo problema: reikia atsiriboti nuo teisinio sutarties, kuri pripaþástama paþeidþianèia konkurencijos reikalavimus, vertinimo ir pasirinkti tinkamà ekspertinæ metodikà, kuri leistø padaryti pagrástà iðvadà [10].
Naujø ekspertiniø metodø diegimas reikalauja vis daugiau ávairiø þiniø, tarptautinio bendradarbiavimo, ekspertø kvalifikacijos këlimo, glaudesnio bendradarbiavimo su mokslo institucijomis.
Diegiant Lietuvos teismo ekspertizës centre kokybës valdymo sistemà yra gera proga inventorizuoti, klasifikuoti esamus ekspertinius tyrimo metodus, nubrëþti gaires, kuriomis vadovaujantis bûtø
galima tobulinti ekspertø darbà. Lietuvai tapus Europos Sàjungos nare bûtina perimti ir pritaikyti geriausià Europos praktikà teismo ekspertizës srityje.
Iðvados
1. Ekonominës ekspertizës sistema Lietuvoje turi bûti formuojama labai atsakingai átraukiant
auditorius ir turto vertintojus, uþtikrinant vienodà metodologijà, pasikeitimà ekspertø patirtimi ir stiprinant jø nepriklausomumà. Auditorius, besirengiantis tapti teismo ekspertu, turëtø ágyti teismo eksperto kvalifikacijà.
2. Lietuvos teismo ekspertizës centre atliekamos bankininkystës, buhalterinë, finansø, darbo
ekonomikos ekspertizës dokumentinio patikrinimo, palyginimo ir prieðprieðinio patikrinimo, kontrolinio sulyginimo, kiekinës-suminës apskaitos tyrimo, ekonominës analizës, kompiuterizuotos apskaitos
ir nesant dokumentø tyrimo metodais.
3. Ekspertizës, kuriose susiduriama su informacinës bazës praradimu, atliekamos taikant
netiesioginius tyrimo metodus. Jie pritaikomi sandoriø kainø analizëje, nustatant mokestinæ bazæ, negautø pajamø dydá.
4. Ekonominio modeliavimo metodø taikymas reikalauja naujø moksliniø þiniø, pasirengimo ir
plaèios istorinës ir analoginës informacijos, kiekybinio poþiûrio.
5. Eksperto iðvados, gautos netiesioginiais metodais, yra probleminës.
6. Lietuvai tapus Europos Sàjungos nare bûtina perimti ir pritaikyti geriausià Europos praktikà
teismo ekspertizës srityje.
♦♦♦
LITERATÛRA
1. Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės 2002 m. spalio 29 d. įstatymas Nr. IX–1161.
2. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003–2005 m. įsakymai „Dėl įrašymo į Lietuvos Respublikos teismo ekspertų sąrašą“.
3. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. liepos 11 d. įsakymas Nr. 230 „Dėl vertintojo kvalifikaciją
turinčių asmenų grupės, turinčios teisę atlikti vertintojo eksperto kvalifikacijai priskirtus darbus, sudėties tvirtinimo“.
4. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas. 2002.
5. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas. 2002.
6. Pošiūnas P., Lakis V. Ekonominių teismo ekspertizių klasifikavimas // Kriminalistikos ir teismo ekspertizės
problemos (mokslo darbų rinkinys). – Vilnius, 1996.
7. Lietuvos Respublikos audito įstatymo pakeitimo 2004 m. balandžio 8 d. įstatymas Nr. IX–2105.
8. Specialioji buhalterinės ekspertizės eksperto kvalifikacinio pasirengimo programa; Specialioji finansų
ekspertizės eksperto kvalifikacinio pasirengimo programa; Specialioji darbo ekonomikos ekspertizės eksperto
kvalifikacinio pasirengimo programa; Specialioji bankininkystės ekspertizės eksperto kvalifikacinio pasirengimo programa, patvirtinta Lietuvos teismo ekspertizės centro direktoriaus 2003 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. B–
46.
9. 6-tasis nacionalinis audito standartas „Rizikos įvertinimas ir vidaus kontrolė“. http://www.lar.lt/Docs/
6NAS.doc.
10. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekonominių ekspertizių skyriuje atliktos ekspertizės ir konsultacijos 2004
metais.
75
11. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. gegužės 26 d. įsakymas Nr. 159 „Dėl ekspertizių atlikimo Lietuvos teismo ekspertizės centre nuostatų patvirtinimo“.
12. Актуальные вопросы судебно-бухалтерской экспертизы.– Москва, 1973.
13. Gavelis V., Čepas A. Ekonominio nusikaltimo samprata // Ekonomika. 2002. Nr. 57.
14. Ūkio statistika: (Teorijos ir praktikos apybraižos). – Vilnius: Lietuvos bankas, 1995.
15. Martišius S. Statistinių išvadų teorijos pradmenys: mokomoji priemonė. – Vilnius: VU leidykla, 1997.
♦♦♦
Forensic Economic Examination in Lithuania in 2004
Audrona Spiečiūtė
Marius Barkauskas
Lithuanian Center of Forensic Examination
Keywords: forensic examination, audit, methods of economic examination.
SUMMARY
Law system reform in Lithuania touched upon the area of forensic examination. Experts from Forensic
Science Centre of Lithuania began compete with private forensic experts by their knowledge and experience in
such way: experts’ economists with auditors and inspectors. Turning of various specialists into forensic experts –
economists promotes new problems related with variety of methodological research, private experts’
independence, experts’ collaboration. System of economical examination in Lithuania must be formed with
responsibility including auditors and property appraisers, ensuring uniform methodology, exchanging experts'
experience and strengthening their independence. Auditor, which intents to become forensic expert, must get
forensic expert's qualification.
The goal of this article is to review getting on practice of economic forensic examination within last
period. Auditors' and inspectors' tasks, its relation with economic forensic examination are discussed in details,
methodological, process and practical differences of expert economist's or auditor's activity are indicated,
authors propose to improve practice of forensic expert's preparation. Great attention is directed to economic
examinations done in Forensic Science Centre of Lithuania, its kinds and tasks, structure of examinations are
presented. Value of statement of examination is properly adapted method of expert research. Examinations are
done by means of examinational methods of document verification, comparison and contrary verification,
control comparison, research of overall quantitative account, economic analysis, computer aided account.
Examinations meeting with the loss of information basis are done employing indirect methods of
research that usually have been employed in analysis of transaction prices, determining tax basis, quantity of
black money. In examinational practice more frequently indirect research methods are employed and principal
of it is method of economic model. Problems of indirect application of methodology are discussed, that
illustrated by generalized samples of examinational practice. Application of methods of economic modeling
needs new scientific knowledge, preparedness and extensive historical and analogue information, quantitative
viewpoint.
In examinations done indirect method it is necessary to evaluate competitive environment, to take
account for circumstances of the activity of enterprises, changes of market conjuncture and inflation. Doing the
calculation of black money and prognosis it is necessary to do presumption about equal distribution of earnings
in time and among economy subjects but it not always corresponds to reality and it enables to employ the
method of arithmetical mean. In earnings prognosis by method of linear extrapolation it is necessary to
calculate limits of confiding interval of the prognosis. Expert's opinion on (he basis of indirect methods is
problematic.
Instilling quality management system in Forensic Science Centre of Lithuania will provide an excellent
provision to do inventory, revision, classification of existing methods, to outline landmarks for seeking
improvement expert's work reserve. After becoming of Lithuania the member of European Union the best
European practice must be adopted and employed in the area of forensic examination.
76
EKSPERIMENTINIŲ PAVYZDŽIŲ RUOŠIMAS RAŠYSENOS
OBJEKTŲ TYRIMUI
Doktorantė Rasa Tamošiūnaitė
Lietuvos teismo ekspertizës centro Raðysenos ekspertiziø skyrius
Lvovo g. 19a, LT–09313 Vilnius
Telefonas 263 85 62
Pagrindinės sąvokos: rašysenos ekspertizė, rašysenos ir parašų tyrimo metodikos, rašysenos ir
parašų lyginamieji pavyzdžiai: laisvieji, sąlygiškai laisvieji, eksperimentiniai.
Santrauka
Straipsnyje aprašomos lyginamosios medžiagos rašysenos ekspertizei pateikimo problemos ir
jų sprendimo būdai. Daug dėmesio skirta eksperimentinių rašysenos ir parašų pavyzdžių ruošimo klausimams, apžvelgta eksperimentinių rašysenos ir parašų pavyzdžių ėmimo tyrimų raida Lietuvoje ir užsienyje. Straipsnio pabaigoje pateikti pasiūlymai, kaip pagerinti rašysenos ekspertizės kokybiškumą
bendradarbiaujant su kitomis LR įstaigomis.
1. Ávadas
Raðysenos ekspertizë ðiuo metu Lietuvoje yra viena ið daþniausiai skiriamø ekspertiziø. Jos
tikslas – tirti raðysenà ir paraðus, siekiant identifikuoti tekstà raðiusá ar pasiraðiusá asmená, taip pat nustatyti bylai svarbias aplinkybes. Lietuvos teismo ekspertizës centre per metus atliekama daugiau kaip
1000 raðysenos ir paraðø ekspertiziø.
Kuriamos raðysenos ekspertizës metodikos, kurias taikydamas ekspertas galëtø nustatyti kuo
daugiau esminiø poþymiø, ar raðysena arba paraðas autentiðki, ar suklastoti. Didelis ekspertiziø skaièius verèia ekspertus didþiajai daugumai tiriamøjø objektø taikyti klasikines metodikas: klasikinæ raðysenos tyrimo metodikà ir klasikinæ paraðø tyrimo metodikà [1; 2]. Taèiau, priklausomai nuo tiriamojo
objekto, raðysenos ekspertai neretai taiko ir kitas metodikas. Raðysenai tirti taikoma trumpø áraðø tyrimo metodika [3], senø þmoniø raðysenos tyrimo metodika, ávairiø bûsenø tyrimo metodikos, ávairiø
sàlygø tyrimo metodikos. Lietuvos teismo ekspertizës centre (toliau – LTEC) buvo atliktos kelios asmenø, raðiusiø tekstà rusø kalba, lyties nustatymo ir kitos ekspertizës. Paraðams tirti taikomos senø
þmoniø paraðø, autoklastotës, paraðø, pasiraðant neáprastomis sàlygomis ir neáprastos bûsenos, ir
kitos metodikos. Dabar skyriuje atliekami autoklastotës tyrimai, neseniai á lietuviø kalbà iðversta kontûriniø charakteristikø lyginimo metodika [4], atliekami spûdþio tyrimai, raðysenos ir paraðø galimo lyginimo tyrimai [5]. Ir visa tai – papildoma informacija tiriant vis sudëtingëjanèius objektus. Taèiau raðysenos ekspertus atliekant dokumentø tyrimà domina ne vien tyrimo objektø ir lyginamosios medþiagos visuma. Kuo toliau, tuo labiau (ypaè pastaruoju laikotarpiu) raðysenos ekspertams kelia nerimà
lyginamosios medþiagos ruoðimas ir pateikimas tirti. Kokybiðkas lyginamosios medþiagos pateikimas
garantuoja beveik ðimtaprocentinæ teigiamà arba neigiamà (jei tiriamasis objektas tinkamas asmens
identifikacijai) ekspertizës iðvadà. Apie 90 proc. ekspertinëje praktikoje pasitaikanèiø atsisakymø pateikti iðvadà prieþastis yra nekokybiðkai paruoðta lyginamoji medþiaga [6].
LTEC neseniai yra iðleistos papildytos „Raðysenos ir autorystës ekspertizës (skyrimas ir medþiagos ruoðimas)“ metodinës rekomendacijos [7], ekspertai skaito paskaitas uþsakovams (teisëjams, prokurorams, tyrëjams). Taèiau ði problema ðiomis priemonëmis kol kas neiðsprendþiama.
77
Ðiame straipsnyje siekiama aptarti daþniausiai pasitaikanèius netinkamo lyginamosios medþiagos pateikimo atvejus (tiek laisvøjø, tiek eksperimentiniø pavyzdþiø) ir pateikti rekomendacijas, kaip
galima tai atlikti gerai, t. y. taip, kad ekspertas visà lyginamàjà medþiagà (nereikalaudamas pateikti
papildomos medþiagos) rezultatyviai panaudotø tyrime.
LTEC Raðysenos ekspertiziø skyriuje ekspertas per metus atlieka nuo 80 iki 120 ekspertiziø. Be
LTEC, raðysenos ekspertizes atlieka ir Lietuvos policijos Kriminalistiniø tyrimø centras. Taèiau reikia
paminëti, kad ekspertiziø skaièius ne visada atspindi ekspertø darbo naðumà. Daþnai ekspertas, norëdamas kokybiðkai atsakyti á pateiktus klausimus, sugaiðta nemaþai darbo laiko tirdamas nekokybiðkus raðysenos ir paraðø pavyzdþius (kuriø daþniausiai nepakanka) ir, jø pritrûkus, raðtu praðo papildomos lyginamosios medþiagos. Ekspertas praðo papildomos medþiagos vadovaudamasis Lietuvos
Respublikos baudþiamojo proceso kodeksu, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu ir Ekspertiziø atlikimo Lietuvos teismo ekspertizës centre nuostatais [8].
2. Lyginamieji pavyzdþiai raðysenos ir paraðø ekspertizëje
Lyginamàjà medþiagà raðysenos ekspertizëje sudaro: laisvieji, sàlygiðkai laisvieji ir eksperimentiniai raðysenos ir paraðø pavyzdþiai [7].
Laisvieji raðysenos ir paraðø pavyzdþiai – tai dokumentai, paraðyti prieð iðkeliant ikiteisminæ
baudþiamàjà bylà (tai ávairûs uþraðai, laiðkai, praðymai, pareiðkimai, áraðai atsiskaitymo knygelëse ir
kiti dokumentai). Laisvieji raðysenos ir paraðø pavyzdþiai gaunami poëmiø, kratø metu, juos pateikia
pareikalautas átariamasis. Ðie pavyzdþiai bûtinai turi bûti patvirtinti átariamojo vardiniu áraðu ir paraðu.
Be laisvøjø pavyzdþiø ekspertas ekspertizæ atlieka tik tuomet, kai gauna raðtà, kad jø pateikti negalima dël þmogaus mirties, dël to, kad jis slapstosi, gyvena uþsienyje ir t. t.
Sàlygiðkai laisvieji raðysenos ir paraðø pavyzdþiai pateikiami bylos dokumentuose, apklausos,
kratos, akistatos protokoluose, praðymuose, pareiðkimuose teismui, ieðkinio pareiðkimuose, ðaukimuose á teismà.
Ðiame straipsnyje plaèiau apþvelgsiu eksperimentiniø raðysenos ir paraðø pavyzdþiø svarbà, jø
paruoðimo ypatumus, áforminimà.
Eksperimentiniai raðysenos pavyzdþiai reikalingi tam, kad ekspertas galëtø palyginti ne tik raidþiø ir skaitmenø atskirø elementø sutapimus ir skirtumus, bet ir raidþiø junginius, þodþiø raðymo
ypatumus, be to, skaitmenø jungimà á skaièius. Eksperimentiniuose pavyzdþiuose ekspertas ávertina
teksto iðsidëstymà lape (ypaè jei tiriami laiðkai, raðteliai, ne blankuose raðyti dokumentai), paraðèiø,
eilutës linijø pobûdá, paraðo vietà dokumente.
Eksperimentiniai pavyzdþiai vertingi tuo, kad jø kilmë, tikrumas nekelia abejoniø ir jie ruoðiami
konkreèiai ekspertizei ar konkreèiam dokumentø tyrimui. Juos imant galima stebëti raðymo procesà, já
ið dalies koreguoti ir gauti rankraðèius, kurie atitiktø tiriamàjá objektà teksto turiniu, kalba, ðriftu, paraðymo bûdu ir sàlygomis.
3. Dabartinë eksperimentiniø pavyzdþiø paëmimo metodologija
Ðiame skyriuje plaèiau panagrinësiu reikalavimus ir pasiûlymus, kaip turi bûti imami eksperimentiniai raðysenos ir paraðø pavyzdþiai.
3.1. Eksperimentiniø raðysenos pavyzdþiø paëmimas
Kad átariamasis neástengtø prisiminti teksto ir jo paraðymo ypatumø ir bûtø sudëtingiau sugalvoti, kaip tà tekstà kraipyti, reikia ið tiriamojo dokumento þodþiø ir þodþiø junginiø sukurti naujà, su tiriamojo dokumento prasme nesusijusá, tekstà. Pavyzdþiui, tiriamajame dokumente yra toks tekstas:
„... Paþiûrësiu, kas kà kalba, tada matysiu, kà man reikia kalbëti …“. Eksperimentinis tekstas galëtø
bûti toks: „Lietuviø kalba spalvinga savo aforizmais, posakiais. Paþiûrëkime, kaip kalba senoliai. Jø
kalba taisyklinga, graþi, spalvinga. Paklausykime jø, paþvelkime á juos ir tada suprasime, kad svarbu
ne tik suprasti, kas kà kalba, bet ir reikia mokëti kalbëti ir pasakyti taip, kad kiekvienas suprastø“.
Raðydamas kitoká tekstà, átariamasis, jei jis neþino, kokiam dokumentui paskirta raðysenos
ekspertizë, nespës suvokti ir prisiminti, kokiame dokumente raðë ir pasiraðë, kaip raðë, ar kraipë, ar
ne. O ekspertas atlikdamas tyrimà ras ir galës palyginti ne tik raidþiø ir jø elementø poþymius, bet ir
raidþiø jungimo poþymius.
78
Vienas ið svarbiø reikalavimø, imant eksperimentinius raðysenos pavyzdþius, yra raðymo tempo
tiriamajame dokumente ir pavyzdþiuose sutapimas. Jei tiriamajame dokumente raðyta greitai, tai eksperimentiniuose pavyzdþiuose negalima leisti átariamajam raðyti lëtai, mokykline raðysena. Raðant lëtai, dailyraðèiu, dingsta kai kurie individualûs raðysenos poþymiai, raidës ir elementai raðomi ir jungiami ne taip, kaip raðant greitraðèiu. Pavyzdþiui, jei asmens, kurio iðlavinta raðysena, judesio pradþios taðkai raðant raides „a“, „g“, „o“ yra kairëje ovalo pusëje, tai jam pradëjus raðyti lëtai, mokykline
raðysena, jie gali bûti deðinëje ovalo pusëje, kaip mokyta per dailyraðèio pamokas. Todël diktuojant
tekstà reikia stebëti, kad átariamasis raðytø natûraliu tempu, pastebëjus lëtinimo poþymiø, reikia pagreitinti diktavimo tempà. Jei dokumentas paraðytas lëtu tempu, tada diktuoti tekstà reikia neskubant,
leisti átariamajam raðyti lëtesniu tempu.
Tiriamojo dokumento teksto negalima duoti nuraðyti nuo dokumento (jei leidþia bylos aplinkybës, patartina dokumento tekstà padiktuoti). Raðæs tiriamàjá tekstà asmuo gali tyèia kraipyti savo raðysenà, kad ji bûtø nepanaði á tiriamàjà. O ðio teksto neraðæs asmuo, turintis meniniø sugebëjimø, gali
nukopijuoti tiriamàjà raðysenà taip, kad átariamojo raðysenoje gali pakisti net kai kurie specialieji poþymiai.
Svarbu eksperimento metu teisingai parinkti eksperimentinio dokumento dydá. Pavyzdþiui, tiriamasis dokumentas yra raðtelis, paraðytas ant labai maþos popieriaus skiautelës, degtukø dëþutës
arba ant servetëlës. Norint paraðyti kuo daugiau informacijos tokiame maþame lapelyje, reikia raðyti
labai smulkiomis, maþomis raidëmis. Todël ir eksperimentinius pavyzdþius reikia praðyti raðyti labai
maþomis raidëmis arba praðyti paraðyti diktuojamà tekstà panaðaus dydþio popieriaus lapelyje.
Jei tekstas paraðytas dideliais raðmenimis (pvz., praðyme, pareiðkime), reikia, kad átariamasis
raðytø tekstà didelëmis raidëmis. Daþnai praðymai, pareiðkimai raðomi negreitai, aiðkiomis raidëmis,
kartais su raidþiø pagraþinimais. Raðydamas eksperimentinius pavyzdþius, asmuo galëtø sukurti ávairiø praðymo, pareiðkimo variantø. Tada atsispindëtø ne tik raðysenos ypatumai, bet ir teksto iðdëstymas lape (pvz., kur raðomi kreipiniai, kur data, kur pasiraðoma). Jei pasiraðyta dokumente, kur yra
daug vietos, tai eksperimentiniai paraðai turëtø bûti pasiraðyti laisvai, paraðo neribojanèiame plote
(pvz., A4 formato lape 4–8 paraðai, iðsidëstæ per visà lapo plotà).
Jei dokumentas paraðytas darkyta raðysena, pastebimos veidrodinio atspindþio raidës, o eksperimentinius pavyzdþius átariamasis raðo tvarkinga raðysena, reikia papraðyti, kad átariamasis eksperimentinius pavyzdþius raðytø jam neáprasta ranka (pvz., deðiniarankis raðytø kaire ranka, kairiarankis
raðytø deðine ranka). Raðymo tempas turëtø bûti kuo greitesnis, kad raidës nebûtø kraipomos.
Labai svarbu, kad eksperimentiniai pavyzdþiai bûtø raðyti taip, kaip tiriamieji, pavyzdþiui, jei tiriamuosiuose vyrauja skaitmeniniai áraðai, tai pavyzdþiuose turëtø netrûkti skaitmenø, skaièiø (skaitmenø junginiø), jei tiriamasis tekstas paraðytas spausdintinëmis raidëmis, tai pavyzdþiai taip pat turi
bûti paraðyti spausdintinëmis raidëmis.
Didelë ekspertinës praktikos problema, kai tiriamasis tekstas paraðytas viena kalba, o pavyzdþiai – kita (pvz., tiriamasis dokumentas paraðytas rusiðkai, o pavyzdþiai – lietuviðkais raðmenimis).
Ekspertas kartais tokiais atvejais negali sulyginti net bendrøjø poþymiø (pvz., gimtàja kalba þmogus
raðys geriau, aukðtesnio iðlavinimo raðysena, greitesniu tempu, o ne gimtàja kalba, ypaè kai raidþiø
raðymas skirtingas, gali raðyti þemesnio iðlavinimo raðysena, lëtesniu tempu, gali bûti daugiau mokyklinës raðysenos poþymiø).
Sunkiau paimti eksperimentinius pavyzdþius, jei átariama, kad átariamasis tiriamojo dokumento
tekstà paraðë neáprastos bûsenos, t. y. bûdamas neblaivus, apsvaigæs nuo narkotikø, stresinës bûsenos. Tada tiesiog reikia paimti kuo daugiau pavyzdþiø ir kuo ávairiau: ávairiu tempu, ávairiomis sàlygomis, ávairiomis raðymo priemonëmis.
3.2. Eksperimentiniø paraðø pavyzdþiø paëmimas
Imant asmens eksperimentinius paraðø pavyzdþius papraðoma, kad asmuo greitraðèiu paraðytø savo vardà, pavardæ ir pasiraðytø keliuose lapuose.
Jei pasiraðyta kito asmens vardu, tai tiriamojo paraðo negalima rodyti pavyzdþiø davëjui. Asmenys, nepasiraðæ tiriamajame dokumente, norëdami „kuo geriau“ pateikti eksperimentinius pavyzdþius, tiesiog labai tiksliai nupieðia tiriamuosius paraðus. Jei kyla átarimas, kad Jono Petraièio vardu
pasiraðë Ona Kuprienë, reikia papraðyti Onos Kuprienës, kad ji pasiraðytø sugalvotais paraðais Jono
Petraièio vardu ir kitø asmenø, kuriø tokie pat inicialai, vardais: raðyti vardà, pavardæ ir ðalia pasiraðyti.
Pavyzdþiui:
79
Jonas Petraitis
(pasiraðyti sugalvotu paraðu).
Pranas Juodvalkis
–“–
Justina Pranulytë
–“–
Jei pamatoma, kad átariamasis pasiraðinëja visiðkai skirtingos transkripcijos paraðais (eksperimentiniai ir tiriamieji paraðai visiðkai nepalyginami), paraðius 3–5 lapus iðgalvotø paraðø, parodyti átariamajam tiriamàjá paraðà 15–30 sekundþiø (ne daugiau!) ir papraðyti ið atminties pasiraðyti. Kopijuoti
ir pieðti paraðø negalima!
Ðis eksperimentas svarbus ypaè ðiuo metu, nes Lietuvos teismo ekspertizës centre ypaè padaugëjo tiriamøjø objektø, kurie yra vardas, pavardë ir paraðas. Tokie objektai ypaè daþni civilinëse
bylose (testamentuose, pirkimo-pardavimo, panaudos sutartyse ir kt.), finansiniuose ir bankiniuose
dokumentuose.
Jei asmuo pasiraðo keliais paraðais, eksperimentiniuose pavyzdþiuose jis turëtø pasiraðyti visais tais variantais.
Jei tiriamasis paraðas yra kasos pajamø ar iðlaidø orderyje, mobiliojo ryðio sutartyse, notarinio
registro knygoje arba dokumentuose, kuriuose yra maþai vietos pasiraðyti, tada eksperimentiniai paraðai turëtø bûti pasiraðomi liniuotuose lapuose arba tuðèiø blankø, kokiuose yra tiriamieji áraðai ar paraðai, kopijose toje paèioje blanko vietoje.
Reikia atsiþvelgti ir á medþiagas, ant ko paraðytas dokumentas. Jei tiriamasis tekstas paraðytas
ant medinës siuntinio dëþës, ant storo kartono lapo, ant sienos, reikia parinkti eksperimentui kuo artimesnæ medþiagà. Jei raðyta ant medinës dëþës, tai galima pasiûlyti raðyti ant medinës lentelës, jei
raðyta ant sienos, tai pavyzdþius reikëtø imti prie sienos priklijavus didelá popieriaus lapà, ant kurio
bûtø raðoma.
Eksperimentinius pavyzdþius reikëtø imti per kelis kartus, kad tarp eksperimentø praeitø kelios
dienos. Tada geriau atsiskleistø átariamojo raðysenos variantiðkumas, o tai atliekant tyrimà yra labai
svarbu.
4. Eksperimentiniø lyginamøjø pavyzdþiø moksliniai tyrimai
Raðysenos pavyzdþiø pateikimas ir paëmimas buvo svarbûs ir nagrinëjami klausimai nuo pat
raðysenos ekspertizës sukûrimo. Ðie klausimai buvo daþnai gvildenami ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos,
Vokietijos, Austrijos, Anglijos ir kitø ðaliø moksliniuose darbuose, leidiniuose, þurnaluose, atmintinëse.
Ypaè nemaþai straipsniø ðia tema skelbta 1930–1960 metais. Juose pateikiami nurodymai ir rekomendacijos, kaip paruoðti tiriamàjà ir lyginamąją medþiagà raðysenos ekspertizei. 1930–1940 m. Lietuvoje daug straipsniø apie lyginamosios medþiagos pateikimà yra paraðæ N. Radvila [9; 10], A. Vaitkevièius [11]. Jø straipsniuose nagrinëjami ir anglø mokslininko E. Seeligo [9; 10] bei rusø mokslininko J. Safèino [11] darbai apie raðysenos ekspertizës pavyzdþiø ëmimo metodikas. Tokie klasikiniai
pavyzdþiø paëmimo bûdai taikomi ir ðiomis dienomis. Taèiau tobulëjant tyrimo metodams, buvo
stengiamasi ne tik tobulinti tiriamøjø objektø tyrimo metodikas, bet ir ieðkoma bûdø, kaip kokybiðkai
pateikti lyginamuosius pavyzdþius. Tyrimai ir patirtis parodë, kad surinkti kokybiðkus ir tinkamus lyginamuosius pavyzdþius – sunkus uþdavinys. Todël ekspertai ðià mokslo sritá stengësi atnaujinti naujomis proceso taisyklëmis, naujais metodais, testais, technika, kuriø tikslas buvo gauti vertingus, informatyvius raðysenos ir paraðø pavyzdþius.
Apie 1957 m. Visbadeno kriminalistikos laboratorijos ekspertas K. Klüteris [12] sukûrë vienà ið
ádomesniø metodø, kaip imti eksperimentinius raðysenos pavyzdþius. Jis kartu su klasikiniais lyginamosios medþiagos ëmimo bûdais buvo sëkmingai taikomas ne tik Vokietijos, bet ir Austrijos raðysenos ekspertø.
K. Klüteris testà sukûrë norëdamas gauti lyginamuosius raðysenos pavyzdþius moters, nepanorusios raðyti gotiðku ðriftu (moteris raðë tik lotyniðkomis raidëmis).
K. Klüterio testas pagrástas tuo, kad asmuo, teigiantis nemokàs raðyti tyrimui reikalinga kalba,
nuraðo tekstà nuo tyrëjo sukurto (bûtent tyrimui reikalinga kalba ir ðriftu) teksto. Taèiau tekstas nuraðomas ið pradþiø nuo tyrëjo lapo, o vëliau nuo paèio átariamojo raðytø lapø: antrasis lapas nuo pirmojo, treèiasis lapas nuo antrojo ir t. t. K. Klüteris pastebëjo, kad didinant lapø kopijø skaièiø, átariamasis didino kopijavimo tempà. Ðis tyrimas árodë, kad pirminiø lapø raðysenos ið dalies skyrësi nuo
galutiniø, kurios buvo raðomos spontaniðkai ir natûraliai, raðanèiajam bûdingu raðymo tempu.
Ðis testas buvo taikomas ne tik raðant átariamajam nebûdinga kalba, bet ir pateikiant tam tikrà
tekstà gimtàja (bûdinga) átariamajam kalba, kuris nuraðomas pagal K. Klüterio testo nurodymus.
80
1970 m. Vokietijos federalinëje kriminalistikos þinyboje buvo iðleisti „Raðysenos pavyzdþiø surinkimo nurodymai“.
Anglas R. Saudekas tyrë raðysenà, nekontroliuojamà regëjimu, o tik pagal rankos judesiø (kinetinæ) atmintá. Átariamasis raðydavo pavyzdþius raudonoje ðviesoje arba uþriðtomis akimis. Taigi raðantysis negalëjo vizualiai ásiminti kraipymo poþymiø. Savo tyrimus R. Saudekas apraðë Londone iðleistoje knygoje „Experiments in Handwriting“ [13]. Panaðius bandymus, kai buvo „iðjungtas“ matymo receptorius, atliko ir R. Werneris („Über den Anteil des Bewusβtseins bei Schreibvorgangen“).
Apie 1985 m. panaðius bandymus tæsë J. Lafontano [14]. Ji nustatë grafiniø savybiø pokyèius tø asmenø, kurie nekontroliavo optiðkai savo raðomø tekstø.
Z. Czeczotas tyrë asmenø, raðiusiø raudonu raðalu ir raudonoje ðviesoje, raðysenà. Tokiomis
sàlygomis sunku optiðkai reguliuoti savo raðysenà, todël raðant veikia tik kinetinë (raumenø judëjimo)
atmintis. Savo mokslinius tyrimus jis apraðë knygoje „Rankraðèiø identifikaciniai tyrimai“ [15; 16].
M. Heckeris, Visbadeno kriminalistikos katedros vadovas, tyrinëjo atvejus, kai raðanèiajam
buvo suteikta pagalba, ir bandë imdamas pavyzdþius atkurti sàlygas, kuriomis buvo paraðytas tiriamasis dokumentas [17].
Autoklastoèiø tyrimui buvo taikoma „Rotterio nebaigtø sakiniø anketa“, kur nebaigtus sakinius
reikëjo pabaigti sugalvotu variantu. Ði anketa buvo pagrásta tuo, kad átariamasis nukreiptø dëmesá á turiná, o ne á raðysenos savybes.
Ne visi anksèiau iðvardyti lyginamøjø raðysenos pavyzdþiø paëmimo metodai taikomi ðiuo
metu. Lietuvoje paplitæs klasikinis raðysenos ir paraðø lyginamosios medþiagos paëmimo metodas.
Taèiau apþvelgus uþsienio ðaliø pavyzdþiø ëmimo praktikà, pavyzdþiai galëtø bûti imami ne vien taikant klasikines, bet papildomai ir modernesnes metodikas.
Ið pateiktø darbø galima spræsti, kad eksperimentiniø pavyzdþiø paëmimas yra didelë ir neiðspræsta raðysenos ekspertizës problema.
5. Raðysenos ekspertø rekomendaciniai pasiûlymai
Ðis straipsnis yra tarsi metodinës rekomendacijos, kaip ruoðti eksperimentinius pavyzdþius raðysenos ekspertizei. Taèiau reikia nepamirðti, kad raðysenos ekspertizei bûtina pateikti laisvuosius raðysenos ir paraðø pavyzdþius. Tai yra dokumentai, raðyti prieð iðkeliant baudþiamàjà bylà. Juos ekspertizës skyrëjas turi iðsireikalauti ið oficialiø ástaigø arba paimti kratos metu. Bûtinai laisvieji pavyzdþiai turi bûti patvirtinti ekspertizës skyrëjo ir átariamojo paraðais, kad raðysenos ekspertas bûtø tikras,
kad pavyzdþiai autentiðki.
Baigiant galima pateikti kelias pastabas, kurios palengvintø tiek eksperto, tiek tyrëjo darbà ruoðiant lyginamàjà medþiagà raðysenos ekspertizei.
Procesinius dokumentus kiekvienas dalyvis (prokuroras, tyrëjas, átariamasis, kaltinamasis, liudininkas) turëtø patvirtinti aiðkiai paraðydamas vardà, pavardæ (natûralia raðysena, ne spausdintinëmis raidëmis) ir pasiraðydamas. Ekspertinëje praktikoje nereti atvejai, kai asmenys nepripaþásta duotø
parodymø ir neigia pasiraðæ protokoluose.
Pildant dokumentus siûloma spausdintinëmis raidëmis raðyti tik asmens anketinius duomenis
(vardà, pavardæ, paso duomenis, gyvenamàjà vietà ir t. t.), o patvirtinant dokumentà greitraðèiu paraðyti vardà, pavardæ ir pasiraðyti.
Notariniø veiksmø registruose turëtø bûti skirta daugiau vietos klientø paraðams. Þmonës, pasiraðydami nepatogiai, labai ribotame maþame plote keièia savo paraðo kai kuriuos bendruosius poþymius: ábëgá, nuolinká, elementø dydá, taip pat trumpina savo paraðà, taip keisdami jo transkripcijà.
Reikëtø patobulinti ir kitokius blankus, kurie yra dideliø finansiniø operacijø dokumentai. Juose asmuo
turëtø laisvai áraðyti vardà, pavardæ ir paraðà.
Kitas pasiûlymas galiotø net mokyklø mokytojams, kurie formuotø vaikø supratimà apie informatyvø, áskaitomà paraðà. Juk paraðas, kaip teigia Julija Petrosjan, ne tik asmens „dokumentas“, bet
ir „svarbus þmogaus psichologinio portreto papildymas“ [18]. Ðeðiolikos metø jaunuolius, pasiimanèius pasà ar asmens tapatybës kortelæ, tikslinga áspëti, kad ne tik ðie dokumentai, bet ir paraðas daþnais gyvenimo atvejais bus svarbus tapatybës patvirtinimo objektas, tad pasiraðyti ðiuose dokumentuose reikëtø aiðkiai ir áskaitomai. Ekspertas bejëgis identifikuoti paraðà, kurá sudaro vienintelë kilpa
arba pora brûkðneliø. Tokiu atveju nepadës net kokybiðkiausia lyginamoji medþiaga.
Reikia paminëti, kad Rusijos, Vokietijos, JAV kai kuriø teismø, ekspertiniø ástaigø, policijos komisariatø ir nuovadø internetiniuose puslapiuose galima surasti klasikines metodikas, kaip reikia pa-
81
ruoðti ekspertizei tiriamàjà ir lyginamàjà medþiagà [19; 20; 21]. Neatsilieka nuo ðiø ðaliø ir Lietuva. Kuriamame LTEC tinklalapyje bus pateiktos visø ekspertiziø rûðiø (taip pat ir raðysenos ekspertizës)
metodikos, kaip pateikti ekspertizei tiriamàjà ir lyginamàjà medþiagà. Taigi ði informacija bus lengviau
prieinama ekspertiziø uþsakovams.
Tad ðiuo metu siektina, kad raðto kultûra, valstybiniø blankø ir teisiniø dokumentø tobulesnis
rengimas, metodikø skelbimas visuomenës informavimo priemonëse, geresnis raðysenos ekspertizës
uþsakovø medþiagos raðysenos ekspertizei ruoðimo metodikø ásisavinimas bei ekspertø ir ekspertiziø
uþsakovø bendradarbiavimas padëtø iðspræsti nemaþà dalá raðysenos ir paraðø tyrimo problemø.
Iðvados
1. Neiðspræstø klausimø LTEC Raðysenos ekspertiziø skyriuje apþvalga parodë, kad pagrindinë
papildomos medþiagos reikalavimø prieþastis yra nekokybiðkas raðysenos ir paraðø lyginamosios
medþiagos paruoðimas.
2. Apþvelgus uþsienio ir Lietuvos literatûrà paaiðkëjo, kad eksperimentiniai raðysenos ir paraðø
pavyzdþiai gali bûti imami ne vien taikant klasikines, bet papildomai ir modernesnes metodikas.
3. Lyginamosios medþiagos geras paruoðimas didþia dalimi lemia raðysenos ekspertizës kokybiðkumà, ekspertai turi bendradarbiauti su uþsakovais raðysenos ekspertizës klausimais, rengti papildomas lyginamosios medþiagos pateikimo metodines rekomendacijas, bendradarbiauti ir teikti pasiûlymus kitoms LR ástaigoms dël blankø ir kitokiø dokumentø rengimo.
♦♦♦
LITERATÛRA
1. Судебно-почерковедческая экспертиза. – Москва, 1971. Часть I.
2. Судебно-почерковедческая экспертиза. – Москва, 1971.
3. Судебно-почерковедческая экспертиза малообъемных почерковых объектов: Методика исследования подписей. – Москва, 1997. Вып. 3.
4. Ignatjeva J., Masiulienė J. Kontūrinių (integralinio įgūdžio) charakteristikų naudojimas rašysenai tirti.
Metodinės rekomendacijos ekspertams. – Vilnius, 2001.
5. Tamošiūnaitė R. Parašo ir vardinio įrašo tyrimo problemos rašysenos ekspertizėje identifikuojant asmenį //
Jurisprudencija. Mokslo darbai. 2004. Nr. 53(45).
6. Barisionakienė R. Lietuvos teismo ekspertizės instituto rašysenos ekspertų darbo problemos // Justitia.
2000. Nr. 4–5.
7. Rašysenos ir autorystės ekspertizės (skyrimas ir medžiagos ruošimas). Metodinės rekomendacijos. – Vilnius, 2000.
8. Dėl ekspertizių atlikimo Lietuvos teismo ekspertizės centre nuostatų patvirtinimo // Valstybės žinios. 2003.
Nr. 54–2404.
9. Radvilas N. Kaip reikia ekspertyzai rašysenas paruošti // Policija. 1933. Nr. 15(163).
10. Radvilas N. Kaip reikia ekspertyzai rašysenas paruošti // Policija. 1933. Nr. 16(164).
11. Vaitkevičius A. Kas reikia žinoti imant rašysenos pavyzdžius // Policija. 1939. Nr. 22(314).
12. Wojtowicz-Garcarz K. Zróżnicowane techniki pobierania wzorów porównawczych do badań pisma – ujęcie
pragmatycnie // Problemy kryminalistyki. Nr. 230. 2000.
13. Saudek R. Experiments in Handwriting. – London, 1932.
14. Lafontan J. Role de la memoire cinetique dans le geste graphique // La graphologie. 1984. Nr. 176.
15. Czeczot Z. Badania identyfikacyjne pisma ręcznego, Zakład Kryminalistyki KGMO. – Warszawa, 1971.
16. Wójtowicz-Garcarz K. Zróżnicowane techniki pobierania wzorów porównawczych do badań pisma – ujęcie
pragmatyczne // Problemy Kryminalistyki. 2000. Nr. 230 (IV z.)
17. Hecker R. Manfred. Traktat über den Wissenschaftlichkeits-Anspruch der Forensischen Schriftvergleichung.
– Wrocław, 2000. - 215 s.
18. Петросян Ю. http://www.rol.ru/news/issue/afanasy/issues/01/05/17_003.htm
19. http://kiev-security.org.ua/box/13/36.shtml
20. http://www.cneat.ru/poherk.htm
21. http://www.scourt.vens.ru/vestnik/vestnik01/5_1/
♦♦♦
82
Preparation of Experimental Samples for Examination of Handwriting Objects
Doctoral Candidate Rasa Tamoðiûnaitë
Keywords: handwriting examination, methods of handwriting and signatures investigation, comparative
samples of handwriting and signatures: fluent, conditionally fluent, experimental.
SUMMARY
Handwriting examination is one of the most appointed in Lithuania at present. The aim of this
examination is to investigate handwriting and signatures for the identification person, which wrote text and
signed and for the determination valid case circumstances.
In handwriting examination everyone tries to look for methods, that would help the expert to determine
more indications for making sure of authenticity or forgery of handwriting and signature. But at present time
handwriting experts are interest not only with the totality of research objects and comparative material in
investigation of documents. Submit comparative material put experts some trouble at present. Qualitative
comparative material ensures almost hundred per cent obtaining of positive or negative opinion of examination
(if investigating object is suited for person’s identification).
Methods and modes of presentation of comparative material – especially experimental samples of
handwriting and signatures – are discussed in this article.
In Forensic Science Centre of Lithuania not only methods of objects research are founded. Methodical,
informational work is carried out in the area of presentation of comparative material. Supplemental
methodical recommendations „Handwriting and authorship examinations (appointment and preparation of
material)“ are published and experts deliver lectures for judges, prosecutors and researchers. But this problem
isn’t solved by these means in the meanwhile.
Comparative material of handwriting examination consists from: fluent, conditionally fluent and
experimental samples of handwriting and signatures.
Fluent samples of handwriting and signatures are found in documents that have been wrote till the
bringing of criminal action (this is various notes, letters, applications, requests, entries in repayment books and
other documents). Fluent samples of handwriting and signatures are seized in seizures, searches and accused
must produce its on the demand.
Conditionally fluent samples of handwriting and signatures appear in case documents, records of
interrogation, search, confrontation, statements and applications for courts, actions and summons.
Experimental samples of handwriting are needed for the reason that expert could compare not only
coincidences and disparities of separate elements of letters and numbers but combinations of letters,
peculiarities of writing of words and linking of numbers. Expert evaluates text location in the page (particularly
in researching letters, notes, documents wrote not on forms), character of signatures, row lines and the location
of signature on document in experimental samples.
Experimental samples are valuable for that reason that its origin, reality are beyond any doubt and its
prepare for specific examination and for concrete investigation of documents. On this samples we can observe
writing process, to correct it partly and to receive manuscripts that would correspond to object of investigation
by text content, language, type, writing character ant conditions.
Scientists N. Radvila, A. Vaitkevièius, E. Seling, J. Safèin, K. Klüter, R. Saudek, R. Werner, J. Lafontan,
Z. Czeczot, M. Hecker experimental and research works on preparation of comparative material are reviewed in
this article.
In the fourth section of this article methodical recommendations how to prepare, to collect and to
present experimental samples of handwriting and signatures for handwriting examination are described.
83
KRIMINALISTINĖS LINGVISTINĖS EKSPERTIZĖS
UŽDAVINIŲ SISTEMA
Anelė Žalkauskienė
Telefonas 26 38 570
Pagrindinės sąvokos: kriminalistinė lingvistinė ekspertizė, teksto autoriaus identifikacija, diagnostiniai uždaviniai, klasifikaciniai uždaviniai.
Santrauka
Lingvistinės ekspertizės uždaviniai mokslininkų kriminalistų suprantami nevienodai, todėl pateikiamos skirtingos jų sampratos, kartais nevienodai pavadinami tie patys dalykai ir specialiojoje literatūroje, ir kriminalistikos vadovėliuose. Neretai pateikiami tik uždavinių grupių pavadinimai, nepaaiškinama, kokie uždaviniai įeina į tas grupes. Tai buvo galima suprasti, kol šios ekspertizės teorija ir praktika dar tik formavimosi, buvo dar tik pradinių stadijų, tačiau pastaruoju metu, šio darbo autorės
nuomone, tradicinius lingvistinės ekspertizės uždavinius jau galima aiškiai ir vienareikšmiškai apibrėžti.
Todėl šio tyrimo tikslas – paanalizuoti skirtingas lingvistinės ekspertizės uždavinių sampratas, šių
uždavinių tarpusavio ryšius ir pateikti lietuviškų tekstų lingvistinės ekspertizės uždavinių sistemą.
Nagrinėjamos problemos tyrimo analizė šiame darbe apsiriboja Lietuvos, Ukrainos ir Rusijos kriminalistų darbais. Lietuviškų tekstų lingvistinė ekspertizė istoriškai yra labiau susijusi su Rytų Europos teismo lingvistiniais tyrimais, todėl ir nutarta pirmiausia išanalizuoti situaciją šioje aplinkoje, platesnę analizę paliekant ateičiai.
1. Trumpa istorinë problemos apþvalga
1980 m. A. Ðliachovas, priskyræs teismo autorystës ekspertizæ prie tradiciniø tyrimø aplinkoje
besiplëtojanèiø ekspertiziø, áþvelgë trijø rûðiø ekspertizës uþdavinius: dokumento autoriaus nustatymà, dokumento autoriaus grupinës priklausomybës nustatymà ir neidentifikacinius klausimus [1, p.
68]. Neidentifikaciniø klausimø mokslininkas smulkiau neaptarinëjo.
1981 m. Ukrainos mokslininkai autorystës ekspertizës uþdavinius suskirstë á dvi grupes: identifikacinius ir neidentifikacinius (diagnostinius ir klasifikacinius) [2, p. 148–152].
Kiek vëliau, 1984 m., taip pat Ukrainos autoriø kolektyvas, tyræs teismo autorystës problemas,
neidentifikacinius autorystës ekspertizës uþdavinius pavadino apibendrintu terminu – klasifikaciniaisdiagnostiniais (вопросы классификационно-диагностической автороведческой экспертизы)
[3, p. 5] arba tiesiog klasifikacine diagnostika: „autoriaus gimtosios kalbos, kalbos ágûdþiø formavimosi vietos ir iðsilavinimo nustatymas yra teismo autorystës klasifikacinës diagnostikos uþdaviniai“
[3, p. 92]. Ðioje knygoje, pavadintoje „Ворпосы судебно-автороведческой диагностической
экспертизы“, buvo kalbama tik apie pirmiau minëtas anoniminio autoriaus charakteristikas.
1985 m. Lietuvos teismo ekspertizës mokslinio tyrimo institute O. Dambrauskaitës parengtose
metodinëse rekomendacijose, kaip skirti autorystës ekspertizæ, autorystës ekspertizës uþdaviniai
skirstomi á tris grupes: 1) individualios identifikacijos klausimai; 2) grupinës priklausomybës klausimai,
kuriems priskiriami autoriaus raðtingumo lygio, kalbos ágûdþiø formavimosi vietos, gimtosios ar
daþniausiai vartojamos kalbos ir profesijos nustatymas; 3) neidentifikaciniai klausimai, pavyzdþiui, ar
raðto kalba buvo iðkraipyta, ir kiti [4, p. 7–8].
84
1995 m. þinomiausias buvusioje Sovietø Sàjungoje teismo autorystës specialistas, daugybës
publikacijø ðioje srityje autorius S. Vulis savo straipsná pavadino „Особенности методики диагностирования образовательного уровня автора документа“ [5, p. 64–71]. („Dokumento autoriaus iðsilavinimo lygio diagnozavimo metodikos ypatumai“).
1997 m. iðleistoje P. Poðiûno knygoje „Kriminalistinës ekspertizës“ autorystës ekspertizës
uþdaviniai skirstomi á identifikacinius ir neidentifikacinius. Neidentifikaciniai toliau skirstomi á klasifikacinius ir diagnostinius. Klasifikaciniams priskiriami tokie uþdaviniai: teksto autoriaus gimtosios ar
daþniausiai vartojamos kalbos nustatymas, autoriaus kalbos ágûdþiø formavimosi vietos, jo iðsimokslinimo ir veiklos srities nustatymas. Diagnostiniai – tai raðto kalbos kraipymo ir neáprastos
autoriaus bûsenos nustatymas [6, p. 21].
1998 m. lietuviðkame kriminalistikos vadovëlyje konstatuojama, kad „autorystës ekspertizë gali
bûti pasitelkiama identifikaciniams, klasifikaciniams ir diagnostiniams klausimams spræsti“ [7, p. 221].
Reikia priminti, kad aptartuose veikaluose identifikacija laikoma konkretaus autoriaus nustatymas. O ðtai, pavyzdþiui, Lenkijoje identifikaciniams raðto kalbos ir raðysenos tyrimams priskiriami
dviejø rûðiø tyrimai: grupinë identifikacija ir individualioji identifikacija. Grupinës identifikacijos tyrimai
yra tekstà paraðiusio asmens (autoriaus) apibûdinimas, t. y. jo priskyrimas tam tikrai grupei: teritorinei, socialinei, profesinei ir pan. [8, p. 83–84]. Buvusios Sovietø Sàjungos kriminalistai identifikacijà
supranta vienareikðmiðkai, nevienodai suprantami diagnostiniai ir klasifikaciniai uþdaviniai.
2001 m. rusø autoriø parengtame kriminalistikos vadovëlyje kriminalistinës autorystës (криминалистическое автороведение) uþdaviniai nurodomi tokie: identifikaciniai ir klasifikaciniai-diagnostiniai. Klasifikaciniais-diagnostiniais èia laikoma autoriaus priskyrimas tam tikrai grupei pagal
iðsilavinimà, profesijà, tam tikro raðto kalbos stiliaus ágûdþius, jo socialiná-demografiná portretà [9, p.
296].
Tai, kad ligi ðiol nevienodai suprantami atskiri lingvistinës ekspertizës uþdaviniai, rodo, jog lingvistikos specialistai neskyrë reikiamo dëmesio ðiø uþdaviniø vienareikðmiðkam apibrëþimui ir sisteminimui. Kita prieþastis yra ta, kad ðie uþdaviniai tarpusavyje labai susijæ. Ypaè susipina diagnostiniai ir
klasifikaciniai uþdaviniai.
2. Diagnostiniø ir klasifikaciniø uþdaviniø sàsajos
Ðias sàsajas panagrinësime remdamiesi lietuviðkø anoniminiø tekstø tyrimais. Medþiagai, kurioje yra anoniminis tekstas (pvz., ðmeiþikiðkas, kurstymo ar grasinimo laiðkas), jei ieðkoma asmenø,
galëjusiø tà tekstà sukurti, skiriama lingvistinë ekspertizë, kurioje klausiama: 1) ar teksto autoriaus
gimtoji kalba yra lietuviø ar nelietuviø; 2) kur formavosi autoriaus gimtosios kalbos ágûdþiai; 3) koks
autoriaus iðsilavinimas; 4) kokia jo veiklos sritis; 5) koks jo amþius; 6) kokios lyties yra autorius. Atsakymai á ðiuos klausimus sudaro vadinamàjà anoniminio autoriaus charakteristikà jo paieðkai. Kai yra
átariamø asmenø, galëjusiø tekstà sukurti, taèiau átarimai nëra pakankamai pagrásti, tokia charakteristika patikslina paieðkos kryptá.
Tiriamasis tekstas gali bûti paraðytas: 1) autoriaus áprasta kalba ir 2) maskuojant savo raðto
kalbos poþymius. Aptarsime abi ðias situacijas atskirai.
Áprasta autoriaus kalba paraðytas tekstas
Nustatant tokio teksto autoriaus gimtąją kalbą, nerandama poþymiø, sudaranèiø pagrindà
abejoti, kad tai ne lietuviø, o kokia kita kalba.
Nustatant išsimokslinimą, nerandama poþymiø, rodanèiø iðsimokslinimo þeminimà.
Raðto kalbos poþymiai taip pat vienareikðmiðkai rodo konkreèià autoriaus veiklos sritį; kitokià
veiklos sritá rodanèiø poþymiø tekste nëra.
Autoriaus kalbos ágûdþiø formavimosi vieta, jo lytis ir amþius paprastai nenustatomi, kadangi
pastaraisiais metais lietuviðkuose tekstuose visai nebûna arba bûna labai maþai tarmybiø, o amþiaus
ir lyties nustatymo metodikos nesukurtos pirmiausia dël nepakankamo ðiø srièiø tyrimo pagrindiniø
mokslø srityje.
Kaip matome, pagal aptartas autoriaus charakteristikas ekspertas priskiria já tam tikrai grupei,
klasei, todël uþdaviniai nustatyti ðias charakteristikas laikytini klasifikaciniais uþdaviniais. Dabartinës
lietuviø kalbos þodyne nurodyta tokia pirmoji þodþio „klasë“ reikðmë: „bendrus poþymius turinèiø
daiktø ar reiðkiniø visuma, grupë“, o þodis „klasifikacija“ reiðkia daiktø, reiðkiniø ar sàvokø skirstymà
85
grupëmis pagal jø bendrus poþymius. Remiantis ðia paprasta logika vadinti ðiuos uþdavinius klasifikaciniais-diagnostiniais nëra pagrásta, o vadinti juos diagnostiniais tiesiog klaidinga.
Tekstas, paraðytas maskuojant savo raðto kalbos poþymius
Teksto kalba.
I. Jis gali bûti paraðytas negimtàja kalba.
II. Jis paraðytas gimtàja kalba, taèiau kraipant jà tokiais bûdais:
1.1. Vyras imituoja moters kalbà.
1.2. Moteris imituoja vyro kalbà.
2.1. Pagyvenæs þmogus imituoja jauno þmogaus kalbà.
2.2. Jaunas þmogus imituoja seno þmogaus kalbà.
3. Imituojama tam tikra tarmë.
Dël ðiø prieþasèiø tokios imitacijos praktikoje nustatomos nedaþnai.
Išsimokslinimas.
Autorius demonstruoja menkesná raðtingumà.
Autoriaus veiklos sritis.
Autorius apsimeta kitos veiklos srities atstovu.
Taigi autorius apibûdinamas taikant tas paèias klasifikaciniø tyrimø metodikas, tik dar ávertinant
áprastø ir iðgalvotø autoriaus kalbos poþymiø fragmentiðkumà, kadangi bûtent poþymiø fragmentiðkumas rodo, kad teksto struktûra yra deformuota [10, p. 14]. Vadinasi, tyrimo tikslas – apibûdinti iðkraipyto teksto autoriø – pasiekiamas ið esmës iðsprendus klasifikacinius uþdavinius. Taèiau á klasifikacinius klausimus tokiais atvejais ámanoma atsakyti tik tinkamai ávertinus tam tikras tokio deformuoto
teksto savybes. Pavyzdþiui, primityvios raðybos, skyrybos klaidos tiesiog rodo menkà þmogaus iðsimokslinimà. Bet tokios paèios klaidos tekste greta gerus raðto kalbos ágûdþius atspindinèiø poþymiø
atpaþástamos kaip raðanèiojo pastangos pademonstruoti menkesná raðtingumà. Ðiuo atveju tiksliau
nustatyti autoriaus raðtingumà ámanoma tik atskleidus raðto kalbos kraipymà, t. y. iðsprendus diagnostiná uþdaviná.
Autoriø identifikuojant, svarbiausia poþymiø specifiðkumas, savitumas, retumas. Diagnostiniuose tyrimuose reikðmingiausias kriterijus yra simptomatiðkumas, t. y. kiek nustatyti poþymiai bûdingi, tipiðki tam tikros þmoniø grupës kalbai. Jeigu ekspertui pavyksta nustatyti tam tikrø simptominiø poþymiø kompleksà, prieinama prie iðvados apie konkretø teksto iðkraipymo bûdà, t. y., poþymiø
visuma nustatoma remiantis kitokiais kriterijais negu identifikaciniame tyrime.
3. Identifikaciniø ir diagnostiniø uþdaviniø ryðys
Autoriaus savarankiðkumo, kuriant tekstà, nustatymas. Teksto padiktavimo nustatymas
Bylose, kuriose kyla problemø dël liudytojø, átariamøjø ar kaltinamøjø parodymø, neretai bûtina
iðsiaiðkinti, ar paaiðkinimas apie ávyká, atviras prisipaþinimas ar kitas byloje reikðmingas dokumentas
átariamojo, kaltinamojo ar liudytojo sukurtas savarankiðkai. Daþniausiai kyla tokie klausimai:
1. Ar tekstas autoriaus sukurtas savarankiškai, be pašalinės įtakos?
2. Ar tekstas nebuvo vienam asmeniui padiktuotas kito asmens?
Paprastai tokiais atvejais tvirtinama, kad, pavyzdþiui, paaiðkinimà átariamasis, kaltinamasis ar
liudytojas suraðë taip, kaip reikalavo apklausæ pareigûnai, kadangi buvo labai iðsigandæs, sutrikæs
arba pareigûnø gàsdinamas, kartais sakoma, kad pareigûnai paaiðkinimà ið dalies padiktavo. Tai
identifikacinë ekspertizë, kurià skiriant ekspertas ápareigojamas ne tik nustatyti autoriø, bet ir patvirtinti
ar paneigti tyrëjo tikrinamà versijà. Pritaikius autoriaus identifikacijos metodikà, ir nustatoma, kas yra
ginèytino teksto autorius, o jeigu tai pats kaltinamasis, átariamasis ar liudytojas ir tekste randama jo
raðto kalbai nebûdingø poþymiø, t. y. skirtumø, konstatuojama paðalinë átaka, kuriant tekstà. Kai tekstas padiktuotas, jame gali bûti ir jo autoriaus, ir raðiusio (spausdinusio) asmens raðto kalbos poþymiø, kuriuos nustaèius konstatuojama, kad tekstà raðæs (spausdinæs) asmuo nëra jo autorius.
Pastaraisiais metais tokiø tyrimø diapazonas pleèiasi. Ekspertinëje praktikoje jau buvo atvejis,
kai izoliatoriuje svetimu vardu buvo ir sukurtas, ir paraðytas atviras prisipaþinimas. Þinomas atvejis,
kai nukentëjusiajai buvo padiktuotas laiðkas prokurorui, kuriame ji keitë anksèiau duotus kaltinamajam nenaudingus savo parodymus. Bet kuriuo atveju tenka kalbëti apie kûrëjo ar kûrëjø nustatymà,
86
vadinasi, autoriaus identifikacijà, nes tai yra pagrindinis tyrimo tikslas. Ta identifikacija gali atrodyti
ypatinga tik tuo, kad tyrimo objektas yra atsiradæs susiklosèius specifinei situacijai. Padiktuotas ar nesavarankiðkai paraðytas tekstas turi tokiø pat savybiø, kokios buvo aptartos, kalbant apie iðkraipyta
kalba paraðytà tekstà. Bûtent tekste atskleidþiami vieno asmens raðto kalbos poþymiø visumos fragmentai kito asmens poþymiø sistemoje, t. y. iðsprendþiamas tarpinis – diagnostinis, uþdavinys. Tik já
iðsprendus, ámanoma tiksli autoriaus identifikacija.
Neáprastø teksto autoriaus bûsenø nustatymas
Neáprastos teksto autoriaus bûsenos nustatymas, kaip diagnostinis lingvistinës ekspertizës uþdavinys, kriminalistinëje literatûroje daþniausiai nepakankamai atskleidþiamas. Dël ðios prieþasties
ekspertizes skiriantys teisininkai neþino kai kuriø lingvistinës ekspertizës galimybiø ir nemoka kritiðkai
vertinti eksperto iðvadø.
Ið þmogaus bûsenø, turinèiø trumpalaikës ar ilgiau trunkanèios átakos jo savijautai, kuri atsispindi tekste, teismo ekspertui yra svarbios tokios:
1. psichinės ligos;
2. alkoholio ir narkotikų poveikis;
3. afektai, būtent išgąstis, susijaudinimas ar kitokia emocinė įtampa.
Klasifikaciniø ir identifikaciniø ekspertiziø iðvados apie neáprastas bûsenas turi savo specifikà.
Klasifikacinëje ekspertizëje anoniminio autoriaus bûsena nustatoma lyginant teksto kalbos poþymius
su ásivaizduojamu sveiko ar neapsvaigusio þmogaus analogiðko turinio tekstu arba „ramiu“ stiliumi
paraðyto teksto poþymiais. Galima liga, tam tikra dvasinë átampa ar apsvaigimas autoriaus kalboje
konstatuojamas tik tada, kai poþymiai labai akivaizdûs. Atliekant identifikacinæ ekspertizæ neáprastà
bûsenà rodantys poþymiai atskleidþiami lyginant tiriamàjá tekstà su nustatyto autoriaus raðto kalbos
pavyzdþiais, paraðytais esant áprastai bûsenai, todël jø raiðkumas priklauso nuo autoriaus individualiø
charakterio ypatumø. Jie gali ir nebûti tokie akivaizdûs. Taèiau identifikacinës ekspertizës diagnostinës iðvados daþniausiai yra pagrástesnës ir patikimesnës.
Apibendrintai ávertinus lietuviðko teksto autoriaus praktines ir teorines neáprastø bûsenø nustatymo galimybes, pastebimos tokios tendencijos:
• yra galimybë konstatuoti, kad tekstà sukûrë sutrikusios psichikos asmuo, taèiau psichinës ligos pasireiðkia labai ávairiai, ir todël sukurti universalaus teksto tyrimo modelio ðiam tikslui
neámanoma;
• neáprastø autoriaus bûsenø diagnostikai rekomenduotinas kompleksinis teksto tyrimas: tiriant
rankraðtiná tekstà, reikia analizuoti ir raðto kalbà, ir raðysenà, tiriant kompiuteriu surinktà tekstà, analizuotini ir raðto kalbos, ir autoriaus rinkimo kompiuteriu ágûdþiai;
• tikslinga tokius tyrimus atlikti á pagalbà pasitelkus psichologus ar psichiatrus.
4. Netradicinës uþduotys
Áprastos kriminalistinës lingvistinës ekspertizës uþduotys yra susijusios su teksto autoriumi (jo
identifikavimu, charakterizavimu, neáprastø bûsenø nustatymu teksto kûrimo metu). Pastaraisiais metais ekspertinëje praktikoje atsirado visiðkai kitokiø uþduoèiø: pateikiamø dël adresato ir dël teksto ar
kito kalbinio vieneto ávertinimo, visiðkai to nesiejant su autoryste.
Pateikiami klausimai, á kuriuos atsakant reikia nustatyti faktinius duomenis ne apie teksto autoriø, o apie adresatà. Teksto adresato socialiniai ir biografiniai bei kiti ypatumai visà laikà buvo kriminalistiniø lingvistiniø tyrimø sudedamoji dalis. Tik tuos ypatumus turint galvoje galima deramai ávertinti
autoriaus pasirinktas kalbos priemones, o toliau – jo ágûdþius jas vartoti. Taèiau naujøjø uþduoèiø
ekspertams esmë kitokia: kà ið tikrøjø adresantas (autorius) pasako adresatui tais atvejais, kai adresatas, subjektyviai dekodavæs tekstà ar atskirà jo fragmentà, teisingai ar klaidingai tai ávertina kaip nusikalstamà adresanto veikà. Paprastai tokios uþduotys pateikiamos bylose dël garbës ir orumo áþeidimo, dël ðmeiþto, dël tautinës ar kitokios nesantaikos kurstymo. Tokiø tyrimø objektai daþniausiai
bûna publikacijos spaudoje, o á jas reagavæ adresatai – privatûs asmenys ar organizacijø, bendruomeniø atstovai.
Aiðku, kad teisinë tam tikros veikos kvalifikacija yra ne eksperto kompetencijos klausimas. Ekspertas pasitelkiamas tik siekiant iðaiðkinti teksto ar atskirø jo fragmentø kalbos ypatumus. Ir nors tokiam iðaiðkinimui netaikomi jokie specialûs kriminalistiniai lingvistiniai kalbos tyrimo bûdai, eksperto
87
dalyvavimas nagrinëjant ðias bylas yra visiðkai logiðkas, kadangi jis èia kompetentingas kaip lingvistas.
Kita netradiciniø klausimø grupë yra teksto ar kitokio kalbos vieneto vertinimo klausimai, nesiejami su jø autoriumi. Gali bûti tokie klausimai: „Ar nutartyje nurodyti dviejø firmø pavadinimai yra tapatûs?“ [11, p. 609] arba „Ar tyrimui pateiktas tekstas yra ásakymas, ..., rekomendacija, praðymas...?“
[12, p. 232]. Bûna klausimø, ar tam tikras tekstas yra reklaminis, ar konkretûs þodþiai tekste vartojami
tiesiogine ar perkeltine reikðme ir pan. Taip tyrimo objektais tampa tekstø fragmentai, atskiri sakiniai,
netgi þodþiø junginiai. Kaip jau minëta anksèiau, turëdamas lingvistiná iðsilavinimà, ekspertas yra
kompetentingas atsakyti á tokius klausimus. Todël siûloma iðplësti kriminalistinës lingvistinës ekspertizës tiriamø objektø ir klausimø sàraðà [11, p. 610].
5. Lietuviðkø tekstø kriminalistinës lingvistinës ekspertizës
uþdaviniø sistema
Taigi dabartines ðiø tyrimø galimybes atspindi þemiau pateikiama lietuviðkø tekstø kriminalistinës lingvistinës ekspertizës uþdaviniø sistema. Jos pasikeitimai priklausys nuo ateities poreikiø teismo
lingvistikoje.
Identifikaciniai uždaviniai: nustatyti teksto autoriø (arba árodyti, kad teksto kûrëjas yra ne átariamas asmuo).
Klasifikaciniai uždaviniai: 1) nustatyti, ar lietuviðko teksto autoriaus gimtoji kalba yra lietuviø ar
nelietuviø; 2) nustatyti autoriaus iðsilavinimà ir 3) nustatyti autoriaus veiklos sritá.
Diagnostiniai uždaviniai: 1) nustatyti, ar tekstà autorius kûrë bûdamas áprastos ar neáprastos
bûsenos; 2) nustatyti, ar teksto kalba nebuvo iðkraipyta tyèia; 3) nustatyti, ar tekstà autorius sukûrë
savarankiðkai ir ar tekstas nebuvo vieno asmens padiktuotas kitam.
Netradiciniai uždaviniai, kuriø pastaruoju metu atsiranda labai ávairiø ir kurie dar nëra apibrëþti.
Iðvados
1. Specialiojoje mokslinëje ir mokomojoje kriminalistinëje literatûroje kai kurie kriminalistinës
lingvistinës ekspertizës uþdaviniai dël ávairiapusiø jø tarpusavio sàsajø yra nevienodai suprantami ir
vadinami.
2. Kriminalistinës lingvistinës lietuviðkø tekstø ekspertizës teorinis ir praktinis lygis sudaro pagrindà vienareikðmiðkai apibûdinti ir susisteminti tradicinius jos uþdavinius bei aptarti naujø – netradiciniø uþdaviniø sprendimo galimybes.
3. Praneðime pateikta ðios ekspertizës uþdaviniø sistema nëra iðbaigta, kadangi ekspertizës
uþdaviniai priklauso ir priklausys nuo besikeièianèiø praktikos poreikiø; ði sistema atspindi dabartines
lingvistiniø tyrimø galimybes.
♦♦♦
LITERATÛRA
1.
2.
3.
4.
5.
6.
7.
8.
9.
10.
88
Шляхов А. Классификация судебных экспертиз. – Волгоград, 1980.
Судебные экспертизы. – Киев, 1981.
Вопросы судебно-автороведческой диагностической экспертизы. – Киев, 1984.
Dambrauskaitė O. Autorystės ekspertizės skyrimas ir medžiagos jai daryti paruošimas (Metodinės rekomendacijos) – Vilnius, 1985.
Вул С. Особенности методики диагностирования образовательного уровня автора документа // Криминалистика и судебная экспертиза. 1985. Вып. 31.
Pošiūnas P. Kriminalistinės ekspertizės. – Vilnius, 1997.
Kurapka E. ir kt. Kriminalistikos technikos pagrindai. – Vilnius: Eugrimas, 1998.
Ryngevič R. Kriminalistinės lingvistikos teoriniai pagrindai ir jos metodų bei rekomendacijų taikymas teismo
ekspertizėje. Daktaro disertacija. – Vilnius, 2002.
Криминалистика под редакцией Н. П. Яблокова. – Москва: Юрист, 2001.
Гомон Т. Судебно-автороведческая экспертиза текстов документов, составленных с намеренным искажением письменной речи. Автореферат диссертации. – Москва, 1992.
11. Вул С. М. Некоторые актуальные вопросы криминалистического исследования речи // Теорiя та практика судовоï експертизи i кримiналiстики. Випуск 2. – Харкiв: «Право», 2002.
12. Изотова Т. М. Нестандартные исследования в рамках судебно-автороведческой экспертизы // Теорiя
та практика судовоï експертизи i кримiналiстики. Випуск 2. – Харкiв «Право», 2003.
♦♦♦
System of Criminalistic Linguistic Examination Tasks
Anelė Žalkauskienė
Forensic Science Centre of Lithuania
Keywords: criminalistic linguistic examination, text author’s identification, diagnostic tasks, tasks of
classification.
SUMMARY
Comprehension of criminalistic linguistic problems by separate scientists criminalists differs very much,
so various conceptions of these problems are presented, sometimes the same items are named differently not
only in special literature, but in criminalistics manual too. Frequently only names of tasks groups are presented
and nobody explains what tasks form these groups in author’s opinion. It was understandable twenty years ago
when theory and practice of this examination was in initial stage or the formation, but from the first maintained
dissertation in this area till our times many decades past and systematization of linguistic examination tasks
become practical and theoretical necessity. Every task arose in practice may be solved if it is scientific validated.
So, the creation of tasks system is vital question for the development of scientific basics of this examination.
The aim of this investigation is analysis various conceptions of tasks of linguistic examination and presentation
the system of Lithuanian texts linguistic examination tasks.
Investigated problem research analysis in this work limits itself with Lithuanian, Ukrainian, Russian
criminalists works as scientists from countries of Middle and West Europe working in this area pay more
attention to possibilities of the application of linguistics science in forensic examination but not to
systematization tasks of this examination. Besides, linguistic examination of Lithuanian texts for
understandable reasons is traditionally related with East Europe (Ukraine, Russia) school of forensic linguistic
examinations and for this reason it was decided to analyse the situation in this medium primarily and more
extensive analyse will be left for the future.
In this paper the evolution of the formulation of linguistic examination tasks from 1980 is presented and
interrelations of these tasks are evaluated. System of Lithuanian texts linguistic examination tasks is presented
on the base of analysis of literary sources and examinational practice. Some questions are not discussed in
literature as its are novel in examinational practice. Some of its are only mentioned in literary sources. Those of
its which in late years become valid in examinational practice for its practical significance were included to
some place in the system on the base of its relations with other tasks known in criminalistic examinations. An
example is diagnostic task – determination of the author’s self-dependence in text creation.
In this work such system of Lithuanian texts criminalistic linguistic examination is proposed:
Identification tasks: to determine author of text (or to prove that creator of text isn’t suspect person).
Classification tasks: 1) to determine if Lithuanian text author’s mother tongue is Lithuanian or not
Lithuanian; 2) to determine author’s education and 3) to determine the area of author’s activity.
Diagnostic tasks: 1) to determine whether author created text in the ordinary or non-ordinary state; 2) to
determine if text language was distorted intentionally; 3) to determine if author created text self-dependently and
whether the text wasn’t by one person dictated to another person.
Non-traditional tasks at present differ very much and still aren’t determined.
This system must be consider as reflecting present requirements and possibilities. Its changes will depend
on future requirements of forensic linguistics.
89
III. SPECIALIOSIOS ŽINIOS IR KRIMINALISTINĖ
IDENTIFIKACIJA
NOWE METODY IDENTYFIKACJI W PRAKTYCE SĄDOWEJ
Dr Piotr Girdwoyń
Katedra Kryminalistyki Wydziału prawa i administraciji Uniwersytetu Warszawskiego
Ul. Krakowskie Przedmieúcie 26/28
00–927 Warszawa
Tel.: 662 49 97
E–mail: [email protected]
Słowa kluczowe: kryminalistyka, metoda, identyfikacja, badanie DNA, biegły.
Streszczenie
Artykuł pokazuje stanowisko orzecznictwa (przede wszystkim polskiego) w odniesieniu do zagadnienia tzw. nowych dowodów, czyli sposobów identyfikacji człowieka, które oparte są na naukowych
podstawach, lecz ze względu na zbyt krótki czas ich praktykowania nie są bezwarunkowo akceptowane
przez sądy. Wychodząc z podstaw dopuszczalności dowodu naukowego w orzecznictwie Stanów Zjednoczonych przedstawiono ewolucję poglądów polskiej praktyki sądowej począwszy od badań antropologicznych po oparte na identyfikacji polimorfizmu DNA. Zaprezentowane koncepcje stanowią podsumowanie poglądów orzecznictwa i nie tworzą jego jednolitej linii.
Przed stu laty zaczynaùa úwiæciã tryumf teoria wzglædnoúci wzruszajàca newtonowski, deterministyczny úwiat w posadach twierdzeniem, ýe im szybciej siæ poruszamy, tym wolniej pùynie czas, co
przecieý jest sprzeczne ze zdrowym rozsàdkiem. Równolegle z nià tworzono zræby mechaniki kwantowej, która z kolei poddaje w wàtpliwoúã twierdzenia Einsteina, stanowiàc, ýe nic siæ nie da przewidzieã, gdyý juý samo obserwowanie czàstek elementarnych zaburza ich wùaúciwoúci. Poczàwszy od
lat 50-tych i 60-tych XX wieku zaczæto badaã zupeùnie absurdalnà dla przeciætnego czùowieka teoriæ
chaosu, próbujàcà matematycznie opisaã i na tej podstawie przewidywaã pogodæ, ze skutkiem, którego doúwiadczamy na co dzieñ. Jak siæ zresztà okazaùo, stworzone przy okazji tych z pozoru baùamutnych spekulacji matematycznych zasady i narzædzia (sposoby obliczeñ) pchnæùy na zupeùnie
nowà drogæ mechanikæ pùynów i ekonomiæ. Dziú niektórzy uczeni zaczynajà serio traktowaã nie najnowszà przecieý hipotezæ, w myúl której czas i przestrzeñ nie istniejà, a caùy róýnorodny úwiat byùby
jedynie czymú w rodzaju systemu operacyjnego mózgu, przy pomocy którego nasza úwiadomoúã
kontaktuje siæ z tym, co zewnætrzne.
Wszystkie te spekulacje i teorie z trudem mieszczà siæ przeciætnemu czùowiekowi w gùowie, z
reguùy zresztà wprowadzajàc do niej niemaùy zamæt. Postæp cywilizacyjny daje siæ wyraênie odczuã,
otaczani jesteúmy coraz nowszymi i wydajniejszymi technologiami, które nie tylko rewolucjonizujà
nasz sposób ýycia codziennego (czego najlepszym przykùadem wydajà siæ takie wynalazki jak np.:
samochód, komputer osobisty, telefon komórkowy czy karta pùatnicza), ale muszà równieý byã brane
pod uwagæ przy sprawowaniu wymiaru sprawiedliwoúci; pamiætajmy bowiem, ýe jeszcze 10 lat temu
pojæcie bilingu byùo znane wyùàcznie specjalistom, przed 20 laty przestæpczoúã komputerowa ograniczaùa siæ niemal wyùàcznie do kradzieýy tychýe, a kartami usiùowali (nie zawsze z pozytywnym skutkiem) pùaciã cudzoziemcy w bardziej eleganckich hotelach. Dzisiaj natomiast straty spowodowane
90
przestæpstwami, w których wykorzystuje siæ nowoczesne technologie sà trudne do ustalenia (nie
zawsze bowiem np. banki czy towarzystwa ubezpieczeniowe je ujawniajà), choã z pewnoúcià
ogromne.
Technologizacja ýycia dotarùa równieý do organów úcigania i wymiaru sprawiedliwoúci (przynajmniej teoretycznie), niemal w kaýdym laboratorium kryminalistycznym znajduje siæ – obok tradycyjnych, np. badañ daktyloskopijnych, mechanoskopijnych, takýe pracownia identyfikacji genetycznej – wykorzystujàca osiàgniæcia jednej z mùodszych i bardziej obiecujàcych dziedzin nauki. Równoczeúnie obok tych (z wyjàtkiem genetyki) starych i okrzepùych metod dyskutuje siæ nad nowymi sposobami identyfikacji czùowieka, np. na podstawie zapachu, ksztaùtu tæczówki oka itp. Czæsto próbuje
siæ je wykorzystywaã w procesach sàdowych, nie zawsze zresztà poprawnie i z naleýytà refleksjà, co
moýe prowadziã do skutków niezgodnych z celami postæpowania karnego.
Omawiajàc wskazany temat w pierwszej kolejnoúci wypada przedstawiã definicjæ nowego dowodu czy teý metody identyfikacji. Jest ona zresztà bliska rozumieniu potocznemu. Wydaje siæ nastæpnie istotne zwiæzùe przybliýenie historii wprowadzania do praktyki sàdowej nowych metod identyfikacyjnych. Poniewaý problematyka nowych dowodów ma znaczenie nie tylko lokalne, ale i ponadkrajowe, co wydaje siæ szczególnie istotne w czasach, gdy globalizacja, a dla nas istotniejsza – europeizacja obejmuje równieý prawo, na razie procesowe – naleýaùo dokonaã przeglàdu orzecznictwa
zagranicznego. Niemal w kaýdym kraju i systemie prawa obowiàzujà odræbne reguùy w tej materii, ale
da siæ z nich wyinterpretowaã ogólniejsze zasady, a przynajmniej wyodræbniã 3 grupy systemów:
konserwatywne, czyli wyraênie niedopuszczajàce nowych dowodów (tu mieúci siæ czæúã krajów
prawa stanowionego), liberalne, tzn. dopuszczajàce takà moýliwoúã, jednak przy zaùoýeniu speùnienia przez metodæ okreúlonych kryteriów oraz tzw. trzecià grupæ, tj. kraje o ksztaùtujàcej siæ dopiero linii bàdê ustawodawstwie.
Poniewaý, jak siæ wydaje, Polska naleýy wùaúnie do tej ostatniej grupy, najwaýniejszà czæúã
tego wystàpienia chcaùbym poúwiæciã analizie rodzimego orzecznictwa dotyczàcego tej materii. Wydaje siæ celowe rozdzielenie stanowisk orzecznictwa na te pochodzàce sprzed „ery DNA” i te zwiàzane z badaniami genetycznymi ze wzglædu na istotne róýnice. O ile bowiem orzeczenia zawierajàce
kryteria dopuszczalnoúci nowych dowodów – z wyùàczeniem badañ genetycznych – moýna niemal
byùo policzyã na palcach jednej ræki, charakteryzowaùy siæ one ponadto wieloznacznoúcià i nie doprowadziùy w zasadzie do konstruktywnego rezultatu, o tyle orzeczenia dotyczàce DNA róýnià siæ wyraênie – zawierajà charakterystyczne abstrakcyjne kryteria, które z powodzeniem mogà byã odnoszone do innych metod identyfikacyjnych.
Przechodzàc do meritum, trzeba powiedzieã, ýe faktem jest pojawianie siæ dzisiaj nowych
metody identyfikacji, nowych dowodów czyli mówiàc w ogromnym uproszczeniu – takich opierajàcych siæ na zgromadzonej wiedzy lub twierdzeniach nauki sposobów czy metod identyfikacji substancji, zjawisk bàdê ludzi, którymi dotychczas nie dysponowano lub wykorzystywano je
w zupeùnie inny sposób aniýeli dla dowodzenia w postæpowaniu przed organami wùadzy publicznej (postæpowaniu sadowym).
Oczywiúcie definicja ta nie aspiruje do miana wzorcowej, zostaùa przyjæta roboczo, jako baza
do dalszych rozwaýañ. Tak rozumiane „nowe dowody” powodujà spore zamieszanie na salach sàdowych, gdy niezawisùe sàdy stajà wobec koniecznoúci oceny, czy taka nowa i czæsto jeszcze niesprawdzona metoda moýe byã uznana za dowód – juý to w konkretnej sprawie, juý to generalnie.
Mimo postæpu, którego doúwiadczamy, omawiane zagadnienie ma juý bogatà historiæ. Historia
prawa sàdowego zna wiele momentów przeùomowych, w których ze wzglædu na róýnorodne czynniki
dochodziùo do pojawiania siæ caùkiem nowych rodzajów dowodów. Miaùo to miejsce choãby po roku
1215, kiedy to zakazano duchowieñstwu uczestniczyã w jednostronnych ordaliach i poúwiæcaã uýywane do nich przedmioty. Wprawdzie ten sposób sàdowego poznania prawdy natychmiast nie zniknàù (a ostatnie odnotowane pùawienie czarownicy w Polsce odbyùo siæ wræcz w latach 50-tych XX w. w
Narwi pod Ostroùækà), lecz rozpoczæùo siæ przewartoúciowanie w obræbie systemu úrodków dowodowych, które w Europie kontynentalnej wzmocniùo rolæ úwiadka zeznajàcego o faktach, nie zaú jako
wspóùprzysiæýnik, w Anglii natomiast przyczyniùo siæ do okrzepniæcia tradycyjnej, normañskiej jeszcze
instytucji grupy cieszàcych siæ dobrà reputacjà osób, od których moýna byùo uzyskaã wiarygodne
informacje o faktach, z których wywodzà siæ dzisiejsi przysiægli [1, 217].
Wraz z rozpowszechnieniem siæ úwiadków i zeznañ zaczæto poszukiwaã empirycznych, czy
naukowych metod sprawdzenia tych dowodów. Siægniæto wiæc po naukæ, czy wiedzæ, która cieszyùa
siæ niekùamanym szacunkiem i która siægaùa korzeniami czasów prehistorycznych – medycynæ. Nie
da siæ ustaliã daty zaùoýenia pierwszej wielkiej úwieckiej szkoùy medycznej w Salerno, wiadomo na-
91
tomiast, ýe w dziaùajaca w pobliýu klasztoru na Monte Cassino, a moýe nawet inspirowana przez
czynniki koúcielne, juý w IX wieku cieszyùa siæ ogromnà sùawà.
I tak niedùugo po decyzji zabraniajàcej ordaliów – we Wùoszech w roku 1249 Hugo z Luki, lekarz miejski w Bolonii, zostaù wyznaczony do wydawania orzeczeñ sàdowo-lekarskich i w tym celu
zaprzysiæýony. Kilkadziesiàt lat póêniej we Francji Filip Piækny ustanowiù w 1311 r. chirurgów królewskich, którzy speùniali obowiàzki lekarzy urzædowych, a coraz czæúciej byli wzywani do sàdów w charakterze „znawców”, a nawet zaprzysiægani na staùe jako tzw. medici fisici. Minàù znowu niecaùy wiek i
w 1402 roku w Wiedniu dokonano pierwszej odnotowanej w êródùach sekcji zwùok. Musiaùo jednak
minàã ponad póùtora stulecia, aby autopsjæ moýna byùo wykonywaã oficjalnie, bez naraýenia siæ na
sankcje religijno-obyczajowo-prawne. Dokonywaù tego chirurg francuski Ambroýy Pare. W swym
dziele pt. „Opera chirurgica” (1579) omówiù on równieý zagadnienia sàdowo-lekarskie: sporzàdzenie
opinii lekarskiej dla sàdu, obraýenia ciaùa, dziewictwo i róýne rodzaje úmierci gwaùtownej.
Moýna wiæc powiedzieã, ýe „okres inkubacji” ekspertyzy medycznosàdowej trwaù ponad 350
lat, od momentu, kiedy zaczæto przemyúliwaã nad wykorzystaniem opnii biegùych medyków, do
czasu uznania ich dziaùalnoúci za naukowà, bo wprowadzenie do kodeksów postæpowania karnego
przepisów o oglædzinach i sekcji zwùok nastàpiùo jeszcze póêniej.
Patrzàc na historiæ kryminalistyki moýna powiedzieã, ýe z biegiem lat przysùowiowy konseerwatyzm procesualistów nieco zùagodniaù, a nowe metody identyfikacji szybciej zyskiwaùy uznanie
orzecznictwa i ustawodawstwa. Pierwsze bardziej systematyczne prace Herschella nad zastosowaniem daktyloskopii (nawiasem mówiàc wpadù na ten pomysù z nudów, jako ýe byù kolonialnym urzædnikiem – nadzorcà wiæzieñ i nie potrafiù rozróýniã, który z jego hinduskich sùuýàcych odebraù juý tygodniówkæ, a który nie) rozpoczæùy siæ w latach 70-tych XIX wieku, pierwszy podræcznik systematyzujàcy tæ wiedzæ, autorstwa F. Galtona ukazaù siæ w 1892 roku, a juý w 1905 jeden z angielskich sàdów
uznaù odcisk palca pozostawiony na metalowej kasetce znalezionej na miejscu podwójnego zabójstwa za wystarczajàcy (i niemal jedyny) dowód sprawstwa braci Strattonów, skazanych nastæpnie na
karæ úmierci.
W naszych czasach, w których czæsto narzekamy na tempo ýycia, charakteryzowany proces
trwa jeszcze krócej. Jesienià 1984 roku angielski genetyk Alec Jeffreys, który nastæpnie zdobyù tytuù
szlachecki, wpadù na pomysù zastosowania swojej metody badania DNA do celów kryminalistycznych, a juý w lipcu 1986 zostaù poproszony o przeprowadzenie próby – dodajmy, wynajæty przez ojca
podejrzanego, jako prywatny ekspert. Badania Jeffreysa nie doúã, ýe przyczyniùy siæ do oczyszczenia
niewinnego i ociæýaùego umysùowo posùugacza z miejscowego szpitala psychiatrycznego, to jeszcze
doprowadziùy (choã poúrednio) do ujæcia sprawcy trzykrotnego morderstwa na tle seksualnym – Colina Pitchforka, który staù siæ pierwszym skazanym na podstawie badañ DNA.
Patrzàc na te skracajàce siæ „okresy inkubacji” nie sposób na goràco zadaã sobie pytania, jak
prædko nowe metody badawcze bædà wprowadzane do procesu w przyszùoúci? I czy aby na pewno
poúpiech jest sprzymierzeñcem wymiaru sprawiedliwoúci? Mimo fascynacji dzisiejszà technikà i jej
moýliwoúciami nie zawsze bowiem nawet pozytywne z pozoru wyniki badañ nad konkretnà metodà
identyfikacji pozwalajà na jej procesowe zastosowanie, a jeúli by nawet dopuúciã taki niesprawdzony
dowód, to konieczna jest wùaúciwa i wnikliwa jego ocena, czego, niestety, czæsto brakuje, podobnie
jak odpowiednich kryteriów tejýe.
Powstawanie i rozwój nowych dziedzin wiedzy, w tym nierzadko dostæpnych jedynie dla wàskich grup specjalistów rodzi oczywiste, acz ogólniejsze pytanie: jak w tym dynamicznie zmieniajàcym siæ i zafascynowanym naukà – a w okresie postmodernizmu równieý paranaukà – úwiecie ma sie
zachowywaã orzecznictwo sàdowe – raczej chætnie korzystajàce z opinii biegùych, dajàcych racjonalne, a zarazem wygodne podstawy do orzekania?
Dotykamy tu niezmiernie waýnego problemu. W jednym z bardziej kontrowersyjnych artykuùów
pochodzàcym z 1969 r. zawarto nastæpujàce stwierdzenie: „sàd staje siæ wùaúciwie sàdem przysiægùych, biegli orzekajà o winie, sædzia o karze” [2, 2]. Caùy czas pamiætajàc o prowokacyjnoúci tego
stwierdzenia, zastanawiam siæ, czy straciùo ono, czy teý zyskaùo na aktualnoúci w roku 2005? Moje
niewielkie doúwiadczenie ýyciowe nie pozwala na formuùowanie generalniejszych wniosków, jednak
jako obserwator praktyki wymiaru sprawiedliwoúci zajmujàcy siæ bardziej law in action niý law in books, zauwaýam – równieý z rozmów z praktykami – systematyczny wzrost roli biegùych w procesie w
kierunku nakreúlonym w zacytowanym uprzednio fragmencie.
Ocena takiego zjawiska musi byã ambiwalentna. Za niewàtpliwie pozytywnà – i to juý od czasów klasyków úwiatowej kryminalistyki (Gross) – naleýy uznaã wzrastajàcà rolæ dowodów rzeczowych, te bowiem nie kùamià, co pozwala urzeczywistniã, przynajmniej w procesie karnym, zasadæ
92
prawdy. Z drugiej jednak strony pokùadanie nadmiernej ufnoúci w technicznych sposobach identyfikacji moýe po pierwsze doprowadziã do bùædów i pomyùek sàdowych wynikajàcych choãby z niedostatecznej oceny takich dowodów, po drugie – choã to argument mniej racjonalny – nieco dehumanizuje wymiar sprawiedliwoúci, w ktorym moýe nie zawsze chodzi o tylko i wyùàcznie prawdæ, a bardziej
o sprawiedliwoúã. Rozwój techniki w dzisiejszym úwiecie prowadzi takýe do tego, ýe chætnie odwoùujemy siæ do wskazañ wiedzy przekazywanych nam przez róýnorodnych ekspertów, lecz natùok informacji, któremu poddawany jest wspóùczesny czùowiek prowadzi do tego, ýe nie zawsze jest on w
stanie odróýniã ziarno od plew, czyli wiedzæ rzeczywistà od czegoú, co amerykañski Sàd Najwyýszy
nazwaù junk science [3], a na co wciàý brakuje wùaúciwego polskiego odpowiednika.
Mówiàc wprost – zanim zaczniemy zastanawiaã siæ nad tym, jak zaklasyfikowaã konkretny
„nowy dowód”, warto odpowiedzieã sobie na pytanie, czy w ogóle mamy do czynienia z dowodem,
czy moýe jest to pseudonaukowy humbug.
Jak to zrobiã? Rozwiàzañ jest co najmniej kilka i reprezentowane sà one w róýnych systemach
prawnych.
Do pierwszej grupy naleýaùoby zaliczyã te systemy, w których „nowe metody” (wszystkie lub
tylko niektóre) nie sà w ogóle dopuszczalne w procesie karnym, lub dopuszcza siæ je w bardzo ograniczonym zakresie. Zaskakujàcym przykùadem moýe byã Holandia i Niemcy. W tym pierwszym kraju
(rzadko kojarzonym z zakazami) wyksztaùciùa siæ praktyka, iý niektóre „nietradycyjne” metody (m.in.
badanie úladów ugryzieñ, czy ekspertyza poligraficzna) w ogóle nie sà dopuszczalne [4, 8]. Z kolei
orzecznictwo niemieckiego Bundesgerichtshofu w odniesieniu do badañ poligraficznych wyraýnie
uznaùo, ýe dopuszczalne wyùàcznie na etapie postæpowania pzygotowawczego i to w celu wykrywczym sà tzw. testy wiedzy o czynie, przez poligraferów traktowane jako jedna (byã moýe dominujàca)
z równoprawnych metod badawczych [5, 308].
Systemy konserwatywne (nawiasem mówiàc nie naleýà do nich systemy precedensowe, w których na precedens nie tylko moýna siæ powoùaã, ale równieý moýna go stworzyã) z jednej strony z
pewnoúcià zabezpieczajà obywateli przed pseudonaukowymi dowodami, z drugiej jednak zamykajà
siæ na zdobycze techniki, które mogùyby przecieý byã wykorzystane takýe w celach odciàýajàcych, o
czym siæ czasem zapomina.
Druga grupa krajów to te, w których dopuszczalnoúã nowych dowodów (metod identyfikacji)
zaleýy od speùniania przez nie konkretnych kryteriów. Najlepszym przykùadem sà tu Stany Zjednoczone, w których kryteria te przeszùy dùugà drogæ: poczàwszy od powszechnej akceptacji („Trudno
jest okreúliã moment, kiedy naukowa zasada lub odkrycie przekracza granicæ miædzy fazà eksperymentu a etapem, gdy sà one moêliwe do wykazania […] problem, na którego podstawie wyciàgano
wnioski, musi byã wystarczajàco ustalony, aby osiàgnàù powszechnà akceptacjæ w dziedzinie, do której naleýy” [6]), przez „relewancjæ” i to, aby opinia byùa pomocna w wyjaúnieniu rozpatrywanej okolicznoúci (Federal Rules of Evidence), aý po sùynny standard Daubert przewidujàcy, ýe dowód z opinii
naukowej (nowa metoda identyfikacji) powinna:
a. nadawaã siæ do skontrolowania, wzglædnie byã juý skontrolowana; warunkiem poprawnoúci
teorii naukowej jest bowiem moýliwoúã poddania jej sprawdzeniu empirycznemu, stàd
techniki niekonwencjnalne (astrologia, jasnowidzenie) naleýy uznaã za niedopuszczalne,
b. byã wczeúniej przedmiotem publikacji oraz oceny naukowej; kryterium publikacji – zdaniem
amerykañskiego sàdu – gwarantuje profesjonalnà ocenæ (oczywiúcie przy optymistycznym
zaùoýeniu, ýe publikacje sà czytane), jednak moýliwe byùoby dopuszczenie dowodu niepublikowanego
c. mieã okreúlony lub przewidywany poziom bùædu metodyki badawczej; dodatkowo wymagane jest istnienie kontrolujàcych jà standardów naukowych
d. zostaã poddana ocenie sàdu pod kàtem powszechnej akceptacji, którà naleýaùoby rozumieã w ten sposób, iý szeroka akceptacja sprzyjaùaby dopuszczalnoúci, minimalne poparcie
metody winno skùoniã sàd do szczególnego sceptycyzmu [7].
W nastæpnych orzeczeniach [8] kryteria te nieco poluzowano – stwierdzono, ýe nie kaýda opinia biegùego musi speùniaã wszystkie przesùanki, a jedynie speùniajàcà moýna uznaã za „dowód naukowy”
Kryteria te wydajà siæ na tyle uniwersalne, ýe mogùyby zostaã zaakceptowane równieý w polskich warunkach.
Polski system prawny naleýy bowiem do trzeciej, chyba najliczniej reprezentowanej grupy, w
której brakuje wyraênych kryteriów dopuszczalnoúci nowych metod identyfikacyjnych, choã w ostatnim czasie sytuacja zaczæùa siæ nieco zmieniaã. Do czasów bowiem, gdy pojawiùa siæ i upowszechniùa
93
w praktyce identyfikacja na podstawie badañ DNA doúã skromne polskie orzecznictwo wydawaùo siæ
dopuszczaã nowe metody identyfikacyjne, o ile speùniaùy dwa podstawowe warunki:
1. „dostateczna pewnoúã”
2. „metodologiczna nienagannoúã”
Co do pierwszej przesùanki, w jednym ze swoich orzeczeñ polski Sàd Najwyýszy zachæcaù do
wykorzystywania najnowszych wyników badañ naukowych, jeúli tylko te wyniki sà „dostatecznie
pewne” [9]. Moýna wnioskowaã, ýe czynnikami sprzyjajàcymi pewnoúci sà:
a. jednolita i powszechnie przyjæta metoda badawcza (przy ocenie nowego rodzaju dowodu
– badania antropologiczne [10]) jest niezbædne wyjaúnienie, czy rzeczona ekspertyza opiera
siæ na jednolitej i powszechnie przyjætej metodzie badawczej, co byã moýe stanowi dalekie
echo kryterium „powszechnej akceptacji”, a w kaýdym razie nakazuje zgodnoúã metody z
dotychczas stosowanymi
b. okolicznoúã, aby metoda byùa zgodna z obecnym stanem nauki (Wielokrotnie powtarzane
zalecenie oceny dowodu z opinii pod kàtem tego, czy „metody i sposob rozumowania przyjæte przez biegùego odpowiadajà obecnemu stanowi nauki” [11]), co przesuwa ciæýar ustalenia ze zgodnoúci „z naukowcami” na zgodnoúã „z naukà”, czyli prawdopodobnie z obiektywnà rzeczywistoúcià
Kryterium dostatecznej pewnoúci nie wydaje siæ do koñca jasne, w szczególnoúci brakuje w
nim reguùy kolizyjnej – co zrobiã z metodà, która jest jednolita i powszechnie przyjæta, a zarazem niezgodna z obecnym stanem nauki, jeúli za „obecny stan nauki” przyjàã nowà, niesfalsyfikowanà, akceptowanà, choã jeszcze nie powszechnie – teoriæ naukowà.
Jeszcze wiæcej problemów nasuwa kryterium „metodologicznej nienagannoúci”. Sàd Najwyýszy w wyroku z 5.11.1999 V KKN 440/99 rozwaýa akceptacjæ nowej metody w úwietle zasad swobodnej oceny dowodów (dokùadnie chodziùo o badania osmologiczne), pod warunkiem starannego zachowania „wszystkich wypracowanych przez kilkuletnià praktykæ i zalecanych w piúmiennictwie standardów prowadzenia badañ”. Naleýy przez to chyba rozumieã wymaganie zachowania wszystkich
standardów cieszàcych siæ powszechnà akceptacjà, dlatego ýe w przeciwnym wypadku nie sposób
zachowaã sprzecznych ze sobà wymagañ obecnych niekiedy w literaturze czy piúmiennictwie. Przesùanka ta jednak wydaje siæ interesujàca równieý ze wzglædu na wymaganie publikacji (co znów styka
siæ z orzecznictwem amerykañskim), ale – co waýniejsze – odwoùuje siæ do „kilkuletniej praktyki”. W
zestawieniu z poprzednimi kryteriami moýna byùoby dojúã do wniosku, ýe dopuszczalnoúã nowych
dowodów w Polsce – przynajmniej jako obciàýajàcych – hoùduje raczej modelowi konserwatywnemu.
O tym, ýe jednak tak nie jest úwiadczy linia (bo chyba moýna mówiã juý o trwalszej tendencji)
orzeczeñ dotyczàcych badañ genetycznych. Orzecznictwo w tej materii wyróýnia siæ: spójnoúcià,
precyzowaniem definicji i kryteriów, jak równieý dàýeniem do uogólnieñ (byã moýe wynika to z dùugotrwaùej tradycji i ugruntowanego orzecznictwa w zakresie badañ serologicznych i hemogenetycznych). Z tego wzglædu warto pokazaã jego ewolucjæ w porzàdku chronologicznym.
I tak, lata 1994–1996 moýna okreúliã mianem „dowodu in statu nascendi”, którego to terminu
uýyù sam Sàd Najwyýszy tak oto charakteryzujàc koniecznoúã ostroýnego podchodzenia do uzyskanych wyników: „Opracowana w poùowie lat osiemdziesiàtych metoda genetycznej identyfikacji czùowieka, w Polsce zostaùa wprowadzona, w celu ustalenia ojcostwa, dopiero w ostatnich latach i od
1991 r. stosowana jest przez niektóre tylko zakùady naukowe. Dlatego teý trudno mówiã o powstaniu
juý bogatego materiaùu empirycznego zgodnego z przyjætà teorià i o duýym doúwiadczeniu praktycznym zakùadów wdraýajàcych badania. Stosowanie róýnych technik i skomplikowany charakter badañ
wymagajà od osób uczestniczàcych w ekspertyzie duýej ostroýnoúci w ocenie uzyskanych wyników,
pozostawiajàc pewien margines dla uzasadnienia potrzeby weryfikacji, jakà zapewniajà powtórne badania przez inny zespóù naukowy” [12]. Przy tej okazji sàd sformuùowaù kilka ogólnych – i, przyznajmy, doúã nieprecyzyjnych – kryteriów, które musiaùaby speùniaã nowa, naukowa metoda identyfikacji, aby mogùa byã zaakceptowana przez sàd. Ksztaùtujà siæ one nastæpujàco:
a. Metoda winna byã stosowana w instytucie naukowym – które to pojæcie naleýy do
szczególnie nieostrych;
b. Winno siæ jà praktykowaã odpowiednio dùugo, aby powstaùo doúwiadczenie praktyczne
jej stosowania – choã sàd nie wypowiedziaù siæ co do czasu, jaki miaùby upùynàã, z daty wyroku moýna wnioskowaã, ýe musi byã to wiæcej niý trzy lata;
c. Metoda powinna byã zgodna z przyjætà teorià – niestety, nie sprecyzowano zakresu
obowiàzywania tej teorii (np.czy ma siæ ona cieszyã powszechnà akceptacjà, czy wystarczy
wewnætrzne przekonanie badacza);
94
d. Wyniki identyfikacyjne winny byã zweryfikowane przez badania innego (jak moýna wnosiã – niezaleýnego) zespoùu naukowego.
W nastæpnych latach czæúã z powyýszych kryteriów ulegùa doprecyzowaniu, niektóre z nich
natomiast stopniowo zanikaùy. Juý w 1996 roku Sàd Najwyýszy uýyù nastæpujàcego sformuùowania:
„Sàd ma obowiàzek wszechstronnie oceniã caùoksztaùt materiaùu dowodowego i od obowiàzku tego
nie zwalnia go fakt, ýe w istniejàcym stanie wiedzy jakiú okreúlony rodzaj dowodu (np. wyniki badania
kodu genetycznego DNA) cieszy siæ opinià szczególnie wiarygodnego (pewnego)”. Jednoczeúnie
Sàd doprecyzowaù pojæcie „instytutu naukowego”, a raczej wyjaúniù, iý „ Dowód z zakoñczonych wynikiem pozytywnym badañ kodu genetycznego posiada peùnà wartoúã poznawczà i dowodowà
wtedy, gdy badania przeprowadziùa pracownia dziaùajàca w ramach katedry naukowej albo legitymujàca siæ atestem”. Dodano ponadto, ýe pracownia powinna posiadaã niezbædne doúwiadczenie,
wyposaýenie oraz kwalifikowanych pracowników [13].
W latach 1998–2000 stopniowo zaczæto odchodziã od kryterium weryfikowania badañ przez
drugi zespóù badawczy (prawdopodobnie w zwiàzku z wymaganiem atestacji), caùy czas silnie podkreúlajàc, ýe „przeprowadzenie tego dowodu i jego wynik nie zwalnia sàdu od przeprowadzenia dowodu z zeznañ úwiadków i stron w sposób wyczerpujàcy” [14]. W pierwszej poùowie 2000 roku wydano jednak dwa orzeczenia, które – jak sie wydaje – zapoczàtkowaùy zmianæ nastawienia; obydwa
dotyczyùy ponowienia badañ:
• „W ocenie rezultatów badañ DNA, z uwagi na ich skomplikowany i wymagajàcy wielkiej
precyzji charakter, konieczne jest zachowanie ostroýnoúci i wnikliwe rozwaýenie odmowy
ponowienia tego dowodu” [15].
• „Moýna by teý uznaã, ýe dowód z badañ polimorficznych DNA naleýy ponowiã, gdy wbrew
wynikowi tych badañ, inne dowody przeprowadzone w sprawie, a przede wszystkim dowody wykorzystujàce istniejàce techniki naukowo-badawcze, jednoznacznie wskazujà na
niepodobieñstwo ojcostwa mæýczyzny” [16].
Zwùaszcza drugie z orzeczeñ wydaje siæ symptomatyczne, juý bowiem w grudniu 2000 r. Sàd
Najwyýszy uznaù za wystarczajàce przeprowadzenie badañ przez jednà tylko atestowanà placówkæ,
podkreúlajàc fundamentalne znaczenie atestu: „Nie wystarcza subiektywne przekonanie strony o wadliwoúci niekorzystnego dla niej wyniku badania ani teý teoretyczna moýliwoúã zaistnienia pomyùki
lub bùædu. Istotne tu sà dane obiektywne […]. Sàd pierwszej instancji zaýàdaù opinii Akademii Medycznej w W., Katedry i Zakùadu Medycyny Sàdowej o polimorfizmie DNA u stron. Zakùad ten ma
atest Polskiego Towarzystwa Medycyny Sàdowej i Kryminologii na badania DNA, zobowiàzujàcy do
úcisùego przestrzegania reguù badawczych. Przekazujàc Sàdowi wyniki przeprowadzonych badañ,
wskazaù przyjætà technikæ i zapewniù o jakoúci uzyskanych preparatów DNA. Nie ma podstawy do
przyjæcia, ýe Zakùad wydaù opiniæ o prawdopodobieñstwie ojcostwa powoda, nie bædàc pewnym, czy
zastosowana metoda badawcza gwarantuje prawidùowy wynik” [17]. Przy tej okazji warto zauwaýyã,
ýe w opinii sàdu atest powinien zapewniaã úcisùe przestrzeganie reguù badawczych, tj. najprawdopodobniej gwarantujàcych prawidùowy wynik (co moýe przypominaã póêniejszà „metodologicznà nienagannoúã” techniki).
W 2001 roku Sàd Najwyýszy wypowiedziaù siæ znowu co do podmiotu prowadzàcego badania,
dodajàc jednoczeúnie uwag na temat sposobu prezentowania wniosków: „Wynik badania DNA przeprowadzonego przez uznanà placówkæ naukowà, wyposaýonà w nowoczesnà aparaturæ i opracowany, tzn. wyraýajàcy w liczbach zarówno szansæ, jak i prawdopodobieñstwo ojcostwa pozwanego, odzwierciedla w sposób praktycznie pewny (co najmniej w tysiæcznych czæúciach procentu)
rzeczywiste zwiàzki biologiczne miædzy parà rodzicielskà a dzieckiem” [18]. O ile pierwsza przesùanka wpasowuje siæ w dotychczasowe zasady orzecznicze (pierwotny „instytut naukowy” rozszerzono dodatkowo o element „uznania” i koniecznoúã posiadania nowoczesnej aparatury), o tyle formuùowanie twierdzenia, iý wnioski z badañ przedstawione liczbowo sprzyjajà uwiarygodnieniu opinii,
moýe byã mylàce, jeúli miaùoby dotyczyã innych dziedzin identyfikacji, w tym szczególnie takich, w
których byùoby to po prostu niemoýliwe.
Ostatecznym potwierdzeniem duýej wartoúci dowodowej badañ DNA staùo siæ wielokrotnie juý
cytowane orzeczenie SN z 2003 r., w którym praktycznie zrównano ten sposób identyfikacji z badaniami daktyloskopijnymi [19].
Bioràc pod uwagæ wczeúniejsze próby sformuùowania definicji dowodu naukowego przez rodzime orzecznictwo i zasad dopuszczalnoúci nowych dowodów (niestety, zakoñczonych czæúciowym
niepowodzeniem z powodu mniejszej niý zakùadano wartoúci dowodowej úladów osmologiczych)
95
moýna przedstawiã wyksztaùcone na podstawie praktyki badañ DNA orzecznicze warunki akceptacji
dowodu naukowego:
1. Identyfikacji dokonuje uznana placówka naukowa (instytut lub pracownia), wyposaýona w
nowoczesnà aparaturæ, posiadajàca kilkuletnie doúwiadczenie w badaniach danego rodzaju
i kwalifikowanych pracowników, dziaùajàca w ramach katedry naukowej lub legitymujàca siæ
atestem;
2. Metoda badawcza powinna wynikaã z przyjætej teorii, a przy jej stosowaniu naleýy úciúle
przestrzegaã reguù badawczych gwarantujàcych prawidùowy wynik (co gwarantuje atestowanie); do czasu uznania wartoúci metody potrzebne jest weryfikowanie konkretnej identyfikacji przez niezaleýny zespóù naukowy
3. Wyniki badañ powinny byã w miaræ moýliwoúci przedstawiane w postaci liczbowej
Czas pokaýe, czy przesùanki te majà charakter bardziej trwaùy, czy teý okaýà siæ incydentalne.
De lege lata zaczyna rozwijaã siæ w Polsce doktryna zabezpieczenia przed niesprawdzonymi
metodami identyfikacyjnymi, choã nie jest to rozwiàzanie zapobegajàce pojawianiu siæ junk science
na polskich salach sàdowych. Warto byùoby siæ jednak zastanowiã, co moýna by zrobiã de lege ferenda?
Jednà z metod byùoby znalezienie wùaúciwego kryterium doboru biegùych, tj. gwarantujàcego
wysoki profesjonalny poziom ekspertyzy i opinii. Rzetelni biegli w zaùoýeniu po prostu nie formuùowaliby niesprawdzonych twierdzeñ. Niestety, obecne polskie warunki nie zapewniajà takiej sytuacji.
Doúã czæsto jednym z gùównych wymagañ stawianych biegùemu (niekiedy jedynym) jest jak najniýszy
koszt opinii, co z reguùy odbija siæ na jej jakoúci, zwùaszcza ýe na rynku pojawiùy siæ podmioty o niejasnym statusie oferujàce usùugi eksperckie. Brakuje dobrego systemu sprawdzania kwalifikacji osoby
ubiegajàcej siæ o wpis na listæ biegùych, co przynosi wiele szkody (i wydatków) wymiarowi sprawiedliwoúci. Na razie jednak nie widaã, aby sytuacja miala ulec radykalnej poprawie.
Odmiennym sposobem kontroli „nowego” dowodu byùoby pogùæbione szkolenie sædziów z
kryminalistyki, która pomaga oceniaã dowody. Nadto mogùoby to byã takýe: dopuszczenie w wiækszym niý dotychczas zakresie do gùosu tzw. „biegùych prywatnych”, czyli zezwolenie stronom na powoùywanie wùasnych biegùych (na wzór procesu anglo-amerykañskiego), którà to praktykæ ostatnio
wydaje siæ ostrtoýnie akceptowaã Sàd Najwyýszy: „opinia opracowana na zlecenie uczestnika postæpowania, przedstawiona przez niego sàdowi, stanowi jego oúwiadczenie, zawierajàce informacjæ o
dowodzie” [20]. Nie bez znaczenia wydaje siæ takýe upowszechnianie spójnych kryteriów orzeczniczych pozwalajàcych przeciætnemu sædziemu na ocenæ nowego dowodu z indentyfikacji metodami
technicznymi.
Kaýde z powyýszych rozwiàzañ ma, oczywiúcie, swoje wady i zalety.
Pierwsze – nakùada dodatkowe obowiàzki na organy procesowe. Nie chodzi tu jednak o zgùæbianie szczegóùów nauk przyrodniczych i technicznych, co wydawaùoby siæ dziaùaniem pozbawionym
sensu. Juý w staroýytnoúci nie byùo moýliwe opanowanie przez jednà osobæ caùoúci wiedzy dostæpnej rodzajowi ludzkiemu, tym mniej realne byùoby formuùowanie takich zaleceñ dzisiaj. Dodatkowo
wydaje siæ, ýe dobry system wymiaru sprawiedliwoúci winien opieraã siæ przede wszystkim na ludziach znajàcych prawo i posiadajàcych – obok wiedzy – duýe doúwiadczenie ýyciowe, pozwalajàce
oceniã, na ile wiedza ta úwiadczy o czyjejú winie lub uzasadnia ponoszenie przez nià odpowiedzialnoúci. Wiæksza znajomoúã kryminalistyki przydaùaby siæ jednak – o czym úwiadczy analiza orzecznictwa dokonana przeze mnie przy okazji opracowywania pierwszego tematu.
Oddanie inicjatywy dowodowej w ræce stron moýe rzeczywiúcie przyczyniã siæ do tego, ýe biegli z zakresu junk science zostanà wyeliminowani z obrotu, a ich opinie nie bædà dùuýej stanowiã
podstawy orzeczeñ. Nie sposób jednak zapytaã równieý i o to, czy w takich warunkach (szczególnie,
gdyby chcieã zaadaptowaã ten model dzisiaj w Polsce) nie premiowaùoby siæ jednostek bogatszych,
które staã byùoby na wynajæcie lepszych ekspertów? Przypadek O. J. Simpsona, który zaangaýowaù
do swojej obrony noblistæ Kary’ego B. Mulisa, dobrze ilustruje wskazane wàtpliwoúci. Czy wówczas
proces nie przeksztaùcaùby siæ w dùugie i doúã maùo zrozumiaùe specjalistyczne dyskusje biegùych
powoùanych przez strony, czego chyba naleýaùoby uniknàã?
Dlatego wùaúnie hic et nunc najwùaúciwszym sposobem rozwiàzania wskazanego problemu
wydaje siæ dalsze upowszechnianie przez orzecznictwo zasad oceny nowego dowodu, czy dowodu
naukowego – szczególnie tych, których dopracowano siæ przy okazji analizowania DNA, moýe dodatkowo inspirowanych stanowiskami amerykañskiego Sàdu Najwyýszego.
Z pewnoúcià wszyscy jesteúmy pod wraýeniem wspóùczesnej wiedzy i technologii, lecz winniúmy równieý zachowaã pokoræ. Pokoræ wzglædem naukowych dokonañ ludzkoúci, których ironicz-
96
nym i gorzkim obrazem jest postaã Stephena Hawkinga, autora m.in. „Krótkiej historii czasu”, opisujàcej pierwsze chwile tworzàcego siæ wszechúwiata, gdy czas jeszcze nie pùynàù – Stephena Hawkinga, przykutego do wózka inwalidzkiego z powodu choroby, która odebraùa mu nie tylko moýliwoúã
poruszania siæ, ale i kontaktowania ze úwiatem za pomocà mowy. I o tej pokorze wzglædem dokonañ
wiedzy i opieranych na niej rozstrzygniæciach decydujàcych o ludzkiej winie czy odpowiedzialnoúci –
naleýy pamiætaã ferujàc wyroki.
♦♦♦
LITERATURA
1.
2.
3.
4.
5.
6.
7.
8.
9.
10.
11.
12.
13.
14.
15.
16.
17.
18.
19.
20.
Koranyi, K.: Powszechna historia prawa, Warszawa 1976.
Cyprian, T.: Biegli wydają wyrok, „Prawo i Życie” 13/1969.
General Electric Co. et al.v. Joiner, 522 US 136.
Wójcikiewicz, J.: Dowód naukowy w procesie sądowym, Kraków 2000.
BGH Urt. 17.12.1998 1 StR 156/98, „Entscheidungen des Bundesgerichtshofs in Strafsachen” vol. 44.
Frye v. U.S. 293 F 1013.
Daubert v. Merrell Dow Pharmaceuticals, 509 US 579.
Kumho Tire Co. v. Carmichael et al., 526 US 137.
1975.02.25 wyrok SN II CR 898/74.
1974.12.12 wyrok SN III CRN 305/74.
2000.11.06 wyrok SN IV KKN 477/99 LEX 51136.
1994.02.16 wyrok SN II CRN 176/93 OSNC 1994/10/197.
1996.11.27 wyrok SN I CKU 27/96.
1998.04.06 wyrok SN I CKU 13/98.
2000.02.02 wyrok SN II CKN 729/98.
2000.05.16 wyrok SN IV CKN 1097/00.
2000.12.13 wyrok SN III CKN 1422/00 OSNC 2001/7–8/106.
2001.01.09 wyrok SN II CKN 1140/00 OSNC 2001/10/152.
2003.01.14 wyrok SN III KKN 465/00.
2005.01.04 postanowienie SN V KK 388/04.
♦♦♦
Nauji identifikacijos metodai teismų praktikoje
Dr. Piotr Girdwoyń
Varšuvos universiteto Teisės ir administracijos fakulteto Kriminalistikos katedra, Lenkija
Pagrindinės sąvokos: kriminalistika, metodas, identifikacija, DNR tyrimai, ekspertas.
SANTRAUKA
Straipsnyje istoriniame kriminalistikos mokslo plėtros kontekste nagrinėjami naujų identifikacijos metodų taikymo teisiniai ir dalykiniai aspektai. Nauji tyrimo metodai ir kartu nauji įrodymai įvairių šalių jurisdikciniame procese taikomi nevienodai. Straipsnio autorius išskiria tris sistemas: konservatyvioji – vienareikšmiškai nepripažįsta naujų (neįteisintų) įrodymų rūšių; liberalioji – suteikia galimybę pripažinti naujas įrodymų, jei
jie atitinka tam tikrus kriterijus, rūšis; besiformuojančių tradicijų sistemos. Autoriaus nuomone, Lenkija priklauso trečiajai grupei.
Daugiausia dėmesio straipsnyje skiriamas naujiems DNR tyrimo metodams bei jų vertinimo problemai.
Nagrinėdamas sąvoką „naujas įrodymas“ autorius analizuoja ir vertina jos požymius, bando atsakyti į klausimą apie metodo moksliškumą. Spręsdamas šį klausimą, autorius remiasi žinomu Dauberto standartu dėl
įrodymų vertinimo kriterijų.
Lenkijos teismų praktikoje dėl įrodymų vertinimo kriterijų pabrėžiamos dvi pagrindinės sąlygos:
−pakankamas metodo patikimumas;
−metodo metodologinis nepriekaištingumas.
97
Apibendrindamas teismų praktikos analizę, autorius konstatuoja, kad DNR tyrimų rezultatus pripažinti
kaip įrodymus būtina, jei:
−identifikacinį tyrimą atlieka žinoma mokslinė institucija, turinti atitinkamą materialinę bazę, praktinę
patirtį atliekant tokius tyrimus bei kvalifikuotus darbuotojus. Institucija veikia kaip universitetinės
katedros struktūros dalis arba turi akreditaciją;
−tyrimo metodai turi išplaukti iš teorijos, o taikant juos būtina remtis nustatytomis taisyklėmis, kurios
užtikrintų patikimą rezultatą. Jeigu metodas nėra visuotinai pripažintas, konkrečios identifikacijos atveju būtinas kitos nepriklausomos mokslinės institucijos verifikacijos tyrimas;
−tyrimų rezultatus būtina pateikti kiekybine išraiška.
♦♦♦
New Methods of Identification in the Courts’ Practice
Dr. Piotr Girdwoyń
Department of Criminalistics Faculty of Law and Administration University of Warsaw, Poland
Keywords: criminalistics, method, identification, DNA examination, expert.
SUMMARY
The paper deals with a topic of new invented methods of identification which gradually might become so
called scientific evidence. After a short historical review containing some facts concerning implementing to
criminal procedure opinions of expert witnesses of forensic medicine, fingerprinting and DNA examination
there has been presented American standards of admissibility of scientific (as well as non-scientific) evidence:
Frye, Daubert and Kumho.
Although they have arisen in the system of common law, there is no reason to underestimate their
significance in the countries of civil law. A short analyze of German’s, Holland’s as well as Polish jurisprudence
shows undoubtedly, the courts need some criteria to decide whether the new method used by the expert witness
is admissible/non-admissible and reliable and if so, then how. There can be hovewer distinguished at least three
groups of legal systems – the ‘conservative’ (the new methods are actually unadmissible; some civil law
countries), the ‘liberal’ (which admits new methods, sometimes under certain conditions; mainly common law
countries) and the ‘dumb’ one (there is neither legal regulation nor jurisprudence concerning the topic; the
other part of civil law countries).
The main part of the paper has been devoted to an analyze of Polish jurisprudence trying to create a
commonly accepted definition of scientific evidence which could be adopted into practice. For last 10 years
there have been two attempts of that by the occasion of implementing osmology/odorology/dog-scentidentification as well as the DNA examination. The last one seems to be particularly worth emphasizing. The
Polish Supreme Court has established conditions of acceptance a new method which read as follows:
1) the method has to be practised in an distinguished, attested laboratory or in the one of the university’s
chair;
2) the method should be based on a scientific theory and until it is eventually confirmed, the concrete
examination has to be always repeated by an independent lab;
3) results should be – if possible – given in figures.
98
THE PRESENT AND THE FUTURE OF FORENSIC IDENTIFICATION
Dr. Zoltán Hautzinger
1
University of Pécs
Faculty of Law, Department of Criminal Procedure Law
Hungary 7622 Pécs, 48-as tér 1
Phone: + 36 20 987 56 47
„Perception of the connection and agreement, or
disagreement and repugnancy, of any of our ideas. In this alone
consists”
(John Locke)
Keywords: forensic identification, criminalistics, criminal justice, penal procedure.
Summary
The most important challenge of the science of criminal investigation is the concrete
identification of persons, subjects, scenes and actions, possibly connected to the crime. At the
beginning, as bases for the identification served only the testimonies of the witnesses and the traces
visible to the naked eye and fixed at the scene. As a result of the revolutionary development of
natural sciences, the circle of traces appropriate for being brought under forensic examination has
increased, and we can state that this tendency will not slow down in the future.
In the sense of all this, the principle of forensic identification resting upon practical experiment,
has also stepped into a new dimension. This short essay makes an effort to survey the existing
principles of identification, through studying the existing scientific principles. At the same time it
refers to that this development has to answer the circle safety-requirements getting wider
nowadays, both within the single special fields and the theoretical thinking.
1. Introduction
The problem of identification and identity is not a new question, as already the philosophers of
the ancient times were engaged in the principle of identity (principium identitatis). Starting from the
doctrines of the 4th century BC we have become aware of that things (beings) are identical only to
themselves. Thus, concerning a subject or a person, only two answers are possible to be given:
identical or not identical. This rule includes both the doctrine of uniqueness – a subject can be
identical only to itself – and the doctrine of difference – all subjects are different from each other.
The above outlined philosophical theory is valid for the criminal sciences also, as their aim is to
establish the personage of the perpetrator and the concrete circumstances of committing a crime.
They are to reach this aim through theoretically grounded and professional examinations of the
changes occurred owing to the committed crime. The theoretical base of this is provided by the
forensic identification, resting on practical methods.
1
The author is a PhD. student of the University of Pécs, Faculty of Law. The title of the sub-program, announced by the
Doctor’s School of the faculty, is ’Modernization of criminal procedure’ Instructor of topic: Dr. Flórián Tremmel University
Lecturer, Leader of the Department of Criminal Procedure Law.
99
The history of forensic identification – similarly to forensic science – has a relatively short past,
as the inquisitorial criminal procedure system prevailing up to the second half of 19the century did
not requested a professional discovery of the crimes committed, but it was satisfied with the proofs
based on the commission of the suspected gained through torture. This conception was changed
following the age of enlightenment, when the investigation actions of criminal procedure became
included in the law, the rights of the persons drawn under procedure (the suspected) turned to be
respected, and not as last, since then the results of natural sciences have been also employed. This
latter factor has become the motivating point of the forensic science of our age, as – in the opinion of
Csaba FENYVESI – application of the up-to-date, scientifically grounded means and methods of
criminal technology may serve as a base for the suspect more authentically than the criminal tactics,
which helps to evaluate proofs of personal nature. Moreover, the investigation at the scene was
limited only to some objects (means and results of the crime) and changes (forced up door or human
footprint) at the beginning, while nowadays, it covers the discovery of traces invisible for the naked
eye (minutiative) as a result of the developing methods serving the discovery of hard evidence.1
2. The definition of forensic identification
Considering that during the criminal investigation many questions are to be answered related
to the finished or the attempted crimes, all such examinations or proceedings are included in the
wider definition of forensic identification, the aim of which is identifying a person or subject unknown
for the authority. Thus, recognition by the witness is an identifying examination, just like identification
of a person or a subject accomplished by a forensic expert. According to this, it can be established
that identification has two forms basically, depending on whether the person or subject to be
identified is reflected in a memory of an individual or in some kind of material changes. The problems
of identifying a picture of memory related to perception belong to the fields searched by forensic
tactics, while the identification based on material reflection falls under criminal technology2.
2.1. Recognition as criminal tactical identification
In fact, referring to the general definition of criminal tactics, it includes the criminal investigating
science taken in a narrower sense. Thus, it covers those investigating methods (interrogation at the
scene, interrogation, house search), and evidence procedures (confrontation, investigation at the
scene, introducing for recognition, re-enactment), with the help of which the delict in issue can be
reconstructed, and the necessary evidence means (means of hard evidence, confession of the
defendant or testimony of the witness) can be ensured. The criminal tactics can be both subject and
means of criminal identification, whereas, on the one hand, while applying the tactical methods
correctly further subjects for evidence (however, of technical character) can emerge, on the other
hand, the result of the investigating action itself can serve as a proof. The methods, when the witness
separates the tool of committing a crime or denotes the person possibly connected to the crime, can
be included in the latter circle. These methods, taking into consideration their nature, are based on
the recognition of a passably well determinable person (witness), thus this type of identifying process
should be more correctly called as recognition within identification.
The base of recognition is the memory, which recalls the features characteristic for the person
or subject in issue. Remembering is easier if the issue to be recalled has individual identifying
features, while it is harder if its features are hardly distinguishable from the ones of the other similar
objects.
2.2. Forensic identification
The examinations, covering such traces and remains from material which refer to the carrier or
the host of the given trace, have basically different character. These traces and changes can be
1
Co. Csaba Fenyvesi: A XXI. századi bűnüldözés-tudomány nemzetközi tendenciái. In: Magyar Tudomány, 2004/6. sz.
757. .p
2
Co. Imre Kertész: A tárgyi bizonyítékok elmélete a büntetőeljárási jog és a kriminalisztika tudományában. KJK Kiadó.
Budapest, 1972. 318. p.
100
analysed only possessing special expert, thus the examinations of this type should expediently called
forensic identification.
The task of forensic identification is to determine the person or the subject leaving the trace
concretely, and in order to this, to elaborate such scientific methods, which are suitable for searching
and analysing separately the outer signs referring to the features of the person or subject probably
connected to the crime, or the material remains referring to its inner structure.
3. Theoretical basis of forensic identification
3.1. The principle of individuality and the relative durability
The most significant base of forensic identification – according to the philosophical thoughts
above – is the principle of individuality and relative durability.
According to the principle of individuality every existing being can be identical only to itself
(person or subject), as there are no two persons or subjects completely alike in the nature. Thus,
forensic identification never intends to establish the sameness of two issues – since it is not possible
– but always to identify one thing, the individuality of which can be established by the traces left
behind by it. This way, the identification can be accomplished indirectly, through analysing traces and
samples.
In case of subjects, one segment of individuality is the principle of relative durability, as the
uniformity of the subjects to themselves can be considered only from a special point of view. The
relatively permanent (durable) nature of a subject means the ability to stay passably unchanged in its
main characteristics during the time necessary for identifying it. The more durable a subject, and the
less the time at disposal for the analysis, it is the easier to answer the question of identity. If,
conversely, the given subject is not permanent, such as its main features are changing during the
time of identification, the question of sameness cannot be answered even in case if the necessary
expert exists.
3.2. The principle of reflection (discoverability) of traces1
With respect to the fact that the identifying examinations cover mostly traces or remains from
material left behind indirectly, the elaboration of those procedures which can discover these traces is
an important point of view. Inasmuch there are no such traces in the given crime, or they are not
possible to be discovered, the forensic identification can not be successful.
Forensic traces can be of two types from the point of view of identification:
– physical (trasological) changes, occurred as a result of interaction of the single subjects
during committing the crime, or
– material remains referring to the inner features of a natural person.
The discovery of forensic traces requires the application of both the methods and evidential
procedures of forensic tactics, and the means and examinations of criminal technology. Criminal
tactics (interrogation at the scene, investigation at scene, house search) is necessary for a methodical
search and fixing of the traces left behind, while criminal techniques are required for analysing the
changes, traces and material remains recorded as proofs. As it is observable from all this, the two
methods cannot be successful without each other, as the most developed techniques are ineffective if
the discovery is not successful or it is erratic, likewise, the professional fixing of traces is not
necessary if its results cannot be analysed!
4. Factors and methods of the forensic identifying examinations
The identifying examinations are usually accomplished indirectly, through a collation of the
traces found at the scene and the samples taken by the authority. Forensic identification derives
always from one trace, which is examined with applying a method requiring special expert (identifying
examination), through a comparison of the sample referring to the object (person or subject) to be
1
Its other name is principle of elementary reflection. Co. Flórián Tremmel – Csaba Fenyvesi – Csongor Herke. Kriminalisztika. Tankönyv és Atlasz. Dialóg Campus. Budapest – Pécs, 2004. 285. p.
101
examined. This way, it can be stated as a general principle that identification is usually accomplished
not through a direct comparison of the subject to be examined and the trace fixed1, but it is
concluded with the help of samples, such as indirectly.
4.1. The trace as an initial factor
As it has already been referred when the theoretical ground of forensic identification was
mentioned, the first act of identification is the discovery and the fixing of the traces possibly
connected to the crime (changes, material remains). When executing this, it is a basic requirement
that the person accomplishing his job at the scene was applying the necessary methods at the
appropriate time. This way e.g. the fixing of odour traces cannot be anticipated by the search of hard
evidence, and the discovery of biological material remains cannot be executed as the last act of the
criminal investigation at the scene. The professional fixing of the discovered traces is also regulated
by special rules, as there is nothing to do with a trace, injured or stained during the fixing.
4.2. The subject to be identified and the sample
The identification is fulfilled completely if the authority – when obtaining all other information
about the crime – can survey the circle of the searched persons or subjects. The information referring
to them can be originated from concrete suspect (e.g. if the witness recognises the perpetrator, or
from house search) but it can be based on preliminary data collection executed by the authority. This
latter is helped by the criminal registrations and data bases (modus operandi), in which the means of
previous crimes or information regarding the personage of the perpetrator are included (fingerprint,
DNA).
Later examination of the personage of the suspect or the subject possibly connected to the
crime is concluded by the authority with the help of samples, fixed under artificial circumstances. The
identifying examination itself can be executed with fingerprints, DNA-, blood- or odour samples taken
from the person, or with subjects in the possession of the authority (in case of firearm through a trial
shot).
If the trace fixed at the scene of the crime cannot be brought in relation with a concrete person
or subject, then it is to be compared with traces of an other crime. The result of such an examination
can be successful only indirectly, as in case of crime serial it is enough to identify a trace fixed at one
of the scenes to the ones of the later criminal acts.
4.3. The identifying examination
The concrete process of forensic identification is the examination, which is accomplished
through a comparison of the trace and the sample. Its aim is establishing the sameness or difference
of the two examined traces.
The identifying examinations deserved a special attention already at the first period of the
criminal sciences. Alphonse Bertillon, the founder of the school of criminal anthropometry studied the
handwriting of captain Alfred Dreyfuss, charged with capital treason, with the help of a magnifying
glass although as it was cleared later, unsuccessfully. Hans Gross, who is called as a father of
modern forensic sciences described the possibility of establishing an object making traces in
connection with an examination of traces from tools.2.
Execution of identifying examinations nowadays cannot be imagined without modern
techniques and results of sciences. The analysis of tools is accomplished with the help of special
microscopes, comparing the traces from different means (especially firearms and ammunition), while
the comparison of human individual features (handwriting, fingerprint, DNA is supported by electronic
1
An exception from this is the criminal tactical identification or recognition, during which the witness is studying persons,
subjects, or in some special cases scenes, introduced directly to him in order to recognise them. Earlier the identification of
human odours was accomplished the same way, when the dog executing the separation of the given odour compared the trace
fixed at the scene not with a sample originating from the suspect, but with the smell of the suspect itself. This type of
examination was closed down because of humane reasons, and nowadays the identification of odours is accomplished through
sample comparison.
See more detailed: Zoltán Hautzinger: Forensic identification of human scents. In. Emlékkönyv Vargha László egyetemi
tanár születésének 90. évfordulójára. Pécs, 2003. 79 – 89. p.
2
Co. Géza Katona: A nyomok azonosítási vizsgálata a büntetőeljárásban. KJK Kiadó. Budapest, 1965. 90. p.
102
data bases. The old method is applied only in case of odour identification, as the odour separating
ability of dogs could not been replaced yet.
5. The results of identification
5.1. The expertise
The results of the forensic identification can be evaluated following the examination of the
expert or having the criminal procedure closed down. With respect to that in the continental criminal
procedures there is no expert judge (iudex facti)1, the first result of the identification is always an
opinion which gives answer only to the question whether the identity of the sources of the two traces
is probable or it is excluded.
The opinion of the expert is documented related to his conviction about the identity with the
searched subject. In accordance with this, the evaluation of the expertise can be categorical,
probable or possible.
5.1.1. The categorical opinion
An opinion is categorical, if the expert is convicted in the competency of the accomplished
examination and the authenticity of its result, on the grounds of which the traces fixed at the scene of
the crime and the sample provided by the authority are originated from the same person or subject.
The categorical opinion gives answer to the questions of competency concerning discovery and
fixing of the traces, circumstances of the analysing test and origin of the sample, likewise the results
grounded on all this.
5.1.2. The opinion of probability and possibility
If there is any doubtful element in the precedents of forensic identification (trace discovery,
fixing, transport, sample providing), in its process or in the conclusion itself, then the expertise can be
probable or possible, depending on the degree of doubt.
An expertise is probable, if the identification does not result in a categorical statement, but
related to the expert’s experience or results of similar previous examinations, the balance of
arguments pro and contra can be turned from one side to the other with a good chance. Such an
opinion is to be considered watchfully by the expert, because if he cannot take up a position in favour
of one of the sides, then the expertise can be only possible, although it does not have significance
during the evidence (according to the principle of in dubio pro reo).
5.2. Establishing identity
It can generally be stated that the articles on forensic identification employ the expressions of
identification and identity as synonyms. From our point of view we do not agree with this, as in
criminal cases the identification as examination is to be definitely separated from the identity as a
consequence. It is indisputable that the establishment of identity cannot exist without accomplishing
the identification. However, it is true that the result of the examinations – even in case of a categorical
expertise – does not mean automatically the acceptance or exclusion of sameness. It is grounded
mainly on that the expert takes part in a case not as a judge (iudex facti), but as a witness, thus his
opinion is not a decisive resolution but means of evidence. As a conclusion from this, the
establishment of identity or difference is the right of the criminal judge, who passes decision in his
final resolution based not only on the expert’s opinion, but after having all the other proofs evaluated
as well.
1
See more detailed: Csaba Fenyvesi – Csongor Herke – Flórián Tremmel: Új magyar büntetőeljárás. Dialóg Campus Kiadó.
Budapest-Pécs, 2004. 260. p.
103
6. Instead of summary: the future of forensic identification
The basic factors of forensic identification continuously make the achievements of modern
technological development possible to be applied, which can be imagined in directions as follows1:
– increasing the sensitivity of optical appliances;
– making instrumental and laser examinations more up-to-date in order to check the surface of
the carriers of traces;
– developing shape-recognising and stereo-observing systems;
– developing and applying the existing data bases in a wider range (DNA, AFIS, some traces
from tools etc.);
– placing instrumental techniques into foreground when analysing odour.
Although this short list could mean a huge development in the field of criminal sciences, the
significant fact, that criminal tactical methods are not to be replaced by the development of criminal
techniques, cannot be ignored. From the point of view of discovery and fixing of traces the principles
and practices of investigation stay always important; but the new achievements of sciences are to be
included continuously. Whereas, who could have ever thought one century before that the human
DNA could be used for criminal investigation, or the handwriting could be placed in electronic data
bases.
♦♦♦
BIBLIOGRAPHY
1. Csaba Fenyvesi. A XXI. századi bűnüldözés-tudomány nemzetközi tendenciái. In: Magyar Tudomány, 2004/6.
sz. 757. p
2. Imre Kertész. A tárgyi bizonyítékok elmélete a büntetőeljárási jog és a kriminalisztika tudományában. KJK
Kiadó. Budapest, 1972. 318. p.
3. Flórián Tremmel – Csaba Fenyvesi – Csongor Herke. Kriminalisztika. Tankönyv és Atlasz. Dialóg Campus.
Budapest – Pécs, 2004. 285. p.
4. Zoltán Hautzinger. Forensic identification of human scents. In. Emlékkönyv Vargha László egyetemi tanár
születésének 90. évfordulójára. Pécs, 2003. 79 – 89. p.
5. Géza Katona. A nyomok azonosítási vizsgálata a büntetőeljárásban. KJK Kiadó. Budapest, 1965. 90. p.
6. Csaba Fenyvesi – Csongor Herke – Flórián Tremmel. Új magyar büntetőeljárás. Dialóg Campus Kiadó.
Budapest-Pécs, 2004. 260. p.
7. A kriminalisztikai azonosítás alapvető tételei. In. Kriminalisztika 1. (edited by Endre Bócz). BM Kiadó.
Budapest, 2004. 77. p
♦♦♦
Teismo identifikacijos dabartis ir ateitis
Dr. Zoltán Hautzinger
Pecs’o universiteto Teisės fakulteto Baudžiamojo proceso katedra, Vengrija
Pagrindinės sąvokos: teismo identifikacija, kriminalistika, kriminalinė justicija, baudžiamasis procesas.
SANTRAUKA
Straipsnyje apžvelgiamos teismo identifikacijos klausimo problemos. Identifikacijos ir tapatybės nustatymo problema nėra naujas klausimas, jau antikinių laikų filosofai domėjosi tapatybės nustatymo principu
(principium identitatis). Pradedant IV a. prieš Kr. doktrinomis mes sužinojome, kad daiktai (būtybės) yra
identiški tik patys sau. Beje, dėl subjekto arba asmens galimi tik du atsakymai: identiškas arba neidentiškas. Ši
1
77. p
104
Co. A kriminalisztikai azonosítás alapvető tételei. In. Kriminalisztika 1. (edited by Endre Bócz). BM Kiadó. Budapest, 2004.
taisyklė apima taip pat unikalumo doktriną – subjektas gali būti identiškas tik pats sau – ir skirtingumo doktriną – visi subjektai yra skirtingi.
Anksčiau pateikta filosofinė teorija tinka ir kriminalinės justicijos mokslams, nes jų tikslas – nustatyti
nusikaltėlio tapatybę ir konkrečias padaryto nusikaltimo aplinkybes. Šie mokslai siekia savo tikslo pasitelkiant
teorinius pagrindimus ir profesionalias ekspertizes, atliekamas pagal tuos pakitimus, kuriuos sukėlė padarytas
nusikaltimas. Teorinė to bazė yra grindžiama teismo identifikacija, paremta praktiniais metodais.
Teismo identifikacijos, panašiai kaip kriminalistikos mokslo, istorija palyginti trumpa – paplito XIX a.
antroje pusėje. Ankstesnė procedūra nereikalaudavo pagrįsti profesionaliai atskleistą nusikalstamą veiką, o
tenkindavosi įrodymais, paremtais įtariamojo kankinimais. Tokia koncepcija buvo pakeista XVIII a. pabaigoje, kai įtariamojo teisės tapo gerbiamos, taip pat kai tyrimui buvo pasitelkti gamtos mokslų laimėjimai. Pastarasis veiksnys tapo XX a. teismo mokslų atspirties tašku, gamtos mokslų laimėjimų pritaikymas moksliškai
pagrindė kriminalistikos technikos metodų bei priemonių panaudojimą kaltininkui susekti.
Straipsnyje parodoma milžiniška kriminalinės justicijos mokslų pažanga, patvirtinamas mokslinis faktas, kad kriminalistikos taktikos metodai, tobulėjant kriminalistikos technikos metodams, kardinaliai nesikeičia. Žinoma, naujos pėdsakų suradimo ir fiksavimo metodikos yra labai svarbios, bet nauji laimėjimai į tyrimą
turi būti įtraukiami laipsniškai. Kita vertus, kas prieš šimtmetį galėjo pagalvoti, kad žmogaus DNR galės būti
naudojama kriminalistiniams tyrimams arba kad žmogaus rašysenos pavyzdžiai galės būti įrašyti į automatizuotą duomenų bazę.
105
FORENSIC OTOSCOPY – NEW METHOD OF HUMAN
IDENTIFICATION
Prof. Habil. Dr. Jerzy Kasprzak
Department of Criminal Procedure Faculty of Law and Administration
Warmia and Mazury University
In Olsztyn, Poland
05-300 Miñski Mazowiecki –1, P.O.B. 73
Phone: +48 501 162 653
Keywords: ears traces, criminalistic technique, person identification, crime investigation.
Summary
The contemporary forensic science more and more often makes use of lip, face and ear prints.
So-called, forensic otoscopy deals with identification of humans based on ear impressions. This
article presents results of 10-year Polish research project in that area. The study material
encompassed 9000 ear impressions obtained from 1500 person (590 women and 910 men) aged
from 15 to 60 years. From each person, 3 prints of left and right ear were collected with pressure of 1
kG, 2 kG and 3 kG, measured with an otometer.
Examination of gathered material confirmed the uniqueness and invariability of morphological
features of ear auricle. These finding form the foundation for forensic identification of ear prints.
During the examination, the following shapes of ear auricle were distinguished: oval, round,
triangle, rhomboidal and multi-angular. Each ear print was divided into 24 fields and individual
characteristics were denoted in each field. Subsequently, by means of statistical calculations, the
characteristics were systemised according to frequency of their occurrence. In practise, that enabled
specifying precise criteria for issuing a forensic statement. It was assumed that a categorical opinion
stating that an evidential ear mark came from a given suspect required demonstrating conformity of
at least 6 fields (out of a catalogue comprising 24). Consistence of other characteristics such as
skin structure, scars or peculiar (non-catalogue) elements of morphology has been implemented in
Polish forensic practice.
An otoscopic forensic opinion has a status of scientific evidence and, as such, it is admitted by
Polish Courts.
Otoscopy is a relatively new area in the forensic science. It deals with identification of humans
based on ear auricle print.
In Poland, forensic otoscopic opinions have been issued since the beginning of the 1990-ies.
Originally, the applied procedure was based on those followed in fingerprint identification and
cheiloscopy. In 1992, first studies were undertaken in order to create standards for such expertise.
The research project embraced a period of 10 years and study material included a population of 1500
persons (910 males and 590 females). A total number of 9000 marks were examined. The
researchers made use of Dutch experiences and studies with an intention to create a system tailored
to the needs of Polish law and penal proceedings.
Results of Polish research confirmed that an ear auricle is unique in every human being and it
remains unaltered in time and resistant to injuries within the limits enabling identification.
For the needs of the project a special device for collecting ear prints with controlled pressure
was developed. That device, called “otometer”, was manufactured by “Transfarm” company and
106
subsequently distributed by the Central Forensic Laboratory of the Polish Police to all major police
forensic units in Poland.
The fundamental principle of Polish otoscopic identification system is compiling a catalogue of
identification characteristics. Until recently, attempts to create such a catalogue had been
unsuccessful. In professional literature most Authors provided descriptions limited to general
appearances of prints and created something like a typology of patterns. Additionally, individual
components of ear auricle morphology were discussed, usually supported by anthropological
classifications. It might have seemed that the great number of those elements and their varying
shapes caused a situation where attempts to introduce detailed classification were abandoned almost
as if examiners admitted that it was impossible. Just demonstrating the variety of patterns is not
enough to create a coherent system of identification characteristics. However, if forensic otoscopy is
to be considered in terms of identification potential, it has to become a clear and coherent system
analogical to fingerprint examination and it should be supported with a statistical justification.
In general, forensic identification is dichotomously divided into “group“ and “individual”
examinations, so we can also talk about “individual” and “group” identification characteristics. Such a
division has proven itself in several areas of forensic science. However, as far as ear auricle prints are
concerned, certain difficulties arise at an attempt to determine whether a given element, with its size,
location and shape, constitutes a group characteristic and when it becomes an individual
characteristic. The traditional two-level division of identification does not provide a solution to that
problem). Therefore, the Polish otoscopic identification system involves three following levels:
Level I – classification of ear auricle types depending on overall shapes with consideration of
basic dimensions. Measurements of ear impressions are not very distinctive because they often show
variation in one individual depending on value of exerted pressure. However, types of ear auricle are
highly discriminating. The following ear auricle types have been defined:
1. Oval type – width of impression measured at tragus level is smaller than ½ ear auricle length
and side edges of the print are rounded. This is the most common type of ear auricle (found in 61,7
percent of cases)
2. Round type – width of impression measured at tragus level exceeds ½ of its length and both
side edges of the impression are rounded to relatively equal degree (found in 9,3 percent of cases)
3. Triangular type – shape of the impression is similar to a triangle – with an apparently wider
part in the upper area of helix, and narrowing towards the lobula (found in 14,7 percent of cases)
4. Rhomboidal type – shape of the impression is similar to a rhomb the widths at the level of
upper helix and lobula are approximately equal (found in 6 percent of cases)
5. Polygonal type – the outline of the impression has acute angles and a polygonal shape, with
maximum width in the middle part (found in 8,3 percent of cases).
Level II – finding of “general identification characteristics”. The surface of ear auricle has been
divided into 24 fields where distinctive features classified into a few types are found. Each field, its
characteristics and their types have been catalogued and subsequently counted in 9000 earprints
collected from 1.500 persons. Results have been statistically processed and compiled in a catalogue
consisting of 24 charts (a chart for each field). This catalogue serves as a “guide” for forensic experts
in otoscopy. Examination of the evidential and comparative print proceeds from field number 1
through all fields to number 24. In each field kinds and types of characteristics have to be
determined. It is advisable to record them in specially designed forms, with use of special codes
denoting individual characteristics. The form can be used both in phase of comparative examinations
or during the pre-processing before computerised recording of marks. Every field comprises a unique
set of characteristics. With a theoretical assumption that all examined fields are legible enough for all
characteristics and their types to be distinguished, the system will give 2440 (twenty-four to a power of
40) possible combinations. In practice, evidential ear impressions usually reflect only fragments of an
ear auricle. It has been found that for carrying out individual identification on a given mark, 6 fields out
of 24 have to be fully legible. By using a catalogue of charts and calculating frequency indices
calculated for characteristics and their types in each field, it is possible to determine a hypothetical
probability of repeated occurrence of a given pattern in two different persons. This is helpful in
answering possible questions from defence attorneys.
Level III Detailed identification characteristics. They include unusual morphological peculiarities, scars, non-friction structure of skin, flexion creases and traces of worn jewellery such as
earrings.
107
The three levels can be summarised, as follows: Level I involves group identification. Level II is
based on general identification characteristics. When a mark is poorly legible and only fragments of
some fields are visible, level II also leads to group identification. The more fields can be distinguished
in examined prints, the further individualisation process can proceed, and an individual identification
may be accomplished. When 6 fields are legible, with use of the catalogue system and calculation of
frequencies of characteristics it is possible to carry out an individual identification. Characteristics
considered within level III are highly specific. Their presence significantly enhances identification
potential. Characteristics at this level cannot be catalogued due to their great variety.
The presented system has provided the basis for creating procedures for forensic otoscopic
examination aiming at issuing expert statements.
According to Polish methodology, otoscopic examination is performed in six phases:
1. Assessment of evidential and comparative print suitability for identification. The critical
parameters include correct legal and technical recovery of an evidential print, as well as legibility of
individual fields described in the catalogue.
In practice, an interesting phenomenon can be observed: while poorly legible auricle prints are
not suitable for positive identification, they still allow exclusion of non-matching suspects.
2. Group identification – the aim of that phase is a preliminary elimination of false suspects.
This phase is relatively straightforward and concentrates on measurements of evidential and
comparative prints as well as ear auricle types.
3. Coding of characteristics – if a given comparative print has not been excluded in phases 1
and 2, coding of characteristics on evidential and comparative prints is carried out according to the
catalogue of general characteristics and with use of the specially designed form. Coding proceeds
from field 1 to field 24. Any encountered discrepancies between coding of evidential and comparative
prints indicate that the evidential print does not come from the donor of comparative print. If the prints
are found consistent throughout the coding process, it is possible to calculate the probability of
repeating a given set of characteristics basing on characteristic frequency indices from the charts.
With determining full compliance of coding for several fields (when dealing with an impression of
good quality), identification is almost completed and additional methods are be applied solely for
confirmation purposes.
4. Contour technique. Technically, the contour method is close to Dutch technique of foil
superimposition. A sheet of transparent foil is placed flat the print of better quality. The contour of the
print is traced with a dotted line. The foil is then transferred to the other print. For a match, outlines of
both prints should be compliant with the contour on foil.
5. Determination of common identification characteristics. In this phase, photographs of
evidential and comparative prints are already available. The previously determined 24 fields are
analysed sequentially. Both exemplary general characteristics and detailed characteristics such as
uneven edge, peculiar hollows or protuberances are pinpointed. The key point of this phase is
demonstrating that each field comprises characteristic features enabling identification. Distinguished
characteristics are highlighted in photographs of evidential and comparative prints in order to
facilitate subsequent demonstration. Usually, from 10 to 15 details are marked.
6. Analysis of results, statistical evaluation and recording the course of examinations. Following
completion of all phases their results should be interpreted, in order to formulate a conclusion and
write an expert report.
If any of subsequent examination phases has resulted in exclusion of comparative prints, a
negative categorical opinion is issued, that is, it is concluded that the evidential print does not come
from the donor of the comparative prints. However, when a match between the comparative and
evidential prints is confirmed, the degree of similarity should be given. That value will indicate whether
the expert can issue a positive categorical opinion or a statement within certain limits of probability.
The method I have presented is practically applied in casework and incorporated in the
curriculum of forensic expert training in Poland.
♦♦♦
108
LITERATURE
1. Iannarelli A. V. Ear identification, Forensic Identification Series, Paramount Publishing Company, Fremont
California 1989.
2. Kasprzak J. Identification o ear impression in Polish Forensic Practice, “Z Zagadnień Nauk Sądowych”, XLVII,
Institute of Forensic Expertise, Cracow.
3. Kasprzak J. Otoskopia kryminalistyczna, System identyfikacji, Zagadnienia dowodowe” (Forensic otoscopy,
identification system, evidential issues), Publishing house of Warmia and Mazury University, Olsztyn 2003.
4. Lugt C van der. Earprint Identification, Elsevier Bedrijfsinfornatie, Gravenhage 2001.
♦♦♦
Kriminalistinė otoskopija – naujas žmogaus identifikavimo metodas
Prof. habil. dr. Jerzy Kasprzak
Varmijos-Mozurijos universiteto Teisės ir administracijos fakulteto
Baudžiamojo proceso katedra, Lenkija
Pagrindinės sąvokos: ausų pėdsakai, kriminalistikos technika, žmogaus identifikavimas, nusikaltimų
tyrimas
SANTRAUKA
Vis dažniau į nusikaltimų tyrimo praktiką patenka netradiciniai žmogaus pėdsakai: lūpų, veido ir ausų.
Autorius siūlo ausų pėdsakus kriminalistikoje vadinti otoskopiniaias pėdsakais.
Straipsnyje autorius pateikia savo atliktų ausų pėdsakų tyrimų, kurių metu buvo ištirta 1500 asmenų
(590 moterų ir 910 vyrų, kurių amžius buvo nuo 15 iki 60 metų) 9000 ausų pėdsakai, rezultatus.
Tiriant surinktą medžiagą buvo patvirtintas ausų išorinės sandaros unikalumas ir morfologinių požymių
nekintamumas. Šių tyrimų rezultatais ir buvo pagrįsta ausų identifikacijos galimybė.
Tyrimo metu ausys pagal jų formą buvo suskirstytos į grupes. Kiekvienas ausies pėdsakas buvo
suskirstytas į 24 sritis. Kiekvienoje srityje buvo išskirti požymiai. Remiantis statistiniais apskaičiavimais pagal jų
pasikartojimo dažnumą, šie požymiai buvo susisteminti ir klasifikuoti. Atlikto tyrimo metu buvo pagrįstas ir
požymių pakankamumas identifikuojant ausį.
Otoskopinius tyrimus, kaip mokslinį įrodymą, pripažįsta Lenkijos teismas.
109
OKAZANIE – IDENTYFIKACJA PROWADZONA PRZEZ ORGAN
PROCESOWY, CZY TEŻ SPECJALISTÓW LUB BIEGŁYCH
Dr Mirosław Jan Lisiecki
Zakùad Procesu Karnego
Wydziaù Prawa i Administracji
Uniwersytet Warmiñsko-Mazurski
10-719 Olsztyn, Polska
ul. Dybowskiego 11
Tel. kom. +48-0502-713-377
Słowa kluczowe: okazanie, identyfikacja, organ procesowy, biegły, specjalista, dowód.
Streszczenie
Efektywność i skuteczność procesu wykrywczo-dowodowego w postępowaniu karnym jest uwarunkowana prawidłowością przeprowadzania czynności dowodowych. Jedną z takich istotnych czynności dowodowych jest okazanie mające charakter identyfikacji procesowo-kryminalistycznej na podstawie śladów pamięciowych. Ponieważ sam „ślad pamięciowy” jest zjawiskiem subiektywnym, charakteryzującym się dodatkowo dużą plastycznością i podatnością na deformacje, przeto w toku wykonywania
tej czynności muszą być spełnione określone warunki prawne i kryminalistyczne, aby okazanie spełniało
swoją wykrywczą funkcję i posiadało odpowiednią wartość dowodową. Dużą wagę należy przywiązywać
do właściwego przeprowadzenia tej czynności pod względem metodologicznym. Przyjęcie określonej metody postępowania pozwala na prawidłowe i wiarygodne zbadanie śladu pamięciowego, na podstawie
którego może nastąpić identyfikacja przedmiotu okazania.
Prowadzone badania dowodzą, jak niski jest poziom prowadzenia okazań przez organy procesowe
(najczęściej policję, która jest głównym organem prowadzącym postępowania przygotowawcze) i w
związku z tym, jak wiele błędów jest popełnianych, co oczywiście w następstwie rzutuje na ich skuteczność wykrywczą oraz wartość diagnostyczną i dowodową. Mimo, iż okazanie charakteryzuje się raczej
niską wartością diagnostyczną, to niezaprzeczalnym faktem jest, że z uwagi na swą sugestywność pozytywny wynik okazania jest zwykle wysoko oceniany jako dowód w sądzie. Niejednokrotnie bowiem jest
to jedyny środek dowodowy obciążający sprawcę. Zatem faktycznie rygoryzm metodologiczny w przypadku rozpoznania jest jedną z ważniejszych gwarancji trafnego rozstrzygnięcia sprawy przez sąd.
Przeprowadzenie okazania wymaga od organów dochodzeniowo-śledczych niezwykłej staranności i fachowego przygotowania.
Wobec zdarzających się pomyłek sądowych będących wynikiem ogólnie niskiego poziomu metodologicznego prowadzenia przez organy procesowe tej tak istotnej procesowo-kryminalistycznej czynności dowodowej o charakterze identyfikacyjnym – konieczny wydaje się postulat, aby de lege ferenda
do art. 173 k.p.k. wprowadzono zapis ograniczający kompetencje organów procesowych, warunkujący
konieczność prowadzenia okazania tylko przez osoby po specjalistycznym przeszkoleniu zawodowym w
tym kierunku a nie po ukończeniu standardowego szkolenia zawodowego albo też specjalistów, co wydaje się najbardziej pożądane i zasadne.
110
I. Wstæp
Efektywnoúã i skutecznoúã procesu wykrywczo-dowodowego w postæpowaniu karnym jest
uwarunkowana prawidùowoúcià przeprowadzania czynnoúci dowodowych. Jednà z takich istotnych
czynnoúci dowodowych jest okazanie majàce charakter identyfikacji procesowo-kryminalistycznej na
podstawie úladów pamiæciowych przedmiotu poznania, czyli np. osoby okazywanej, z przedmiotem
uprzednio poznanym, np. sprawcà przestæpstwa widzianym tempore criminis przez naocznego
úwiadka lub pokrzywdzonego1. Okazanie jako procesowa forma identyfikacji na podstawie úladów
pamiæciowych opiera siæ na pamiæci rozpoznawczej okreúlonej osoby bædàcej noúnikiem úladu,2
który powstaù na skutek jakiegoú zdarzenia. Poniewaý tego rodzaju „úlad pamiæciowy”3 jest zjawiskiem subiektywnym, charakteryzujàcym siæ dodatkowo duýà plastycznoúcià i podatnoúcià na deformacje,4 przeto w toku wykonywania tej czynnoúci muszà byã speùnione okreúlone warunki prawne
i kryminalistyczne, bædàce wynikiem wypracowanej i przyjætej metodologii.
II. Metodologia okazania a organy prowadzàce okazanie – stan aktualny
oraz problemy i propozycje rozwiàzañ.
Metoda z ùac. methodus „sposób”, z gr. methodos „droga dojúcia, sposób poznania” stanowi
ogóù reguù stosowanych przy badaniu rzeczywistoúci.5 W przypadku okazania jako samodzielnej
czynnoúci procesowo-kryminalistycznej6 bædzie to zespóù celowych czynnoúci i úrodków polegajàcy
na úwiadomym i konsekwentnym stosowaniu wypracowanego przez zasady taktyki kryminalistycznej
sposobu postæpowania dla osiàgniæcia okreúlonego celu, jakim jest w aspekcie psychologicznym
identyfikacja przedmiotu poznania z przedmiotem uprzednio poznanym.7 Jest to sposób identyfikacji
kryminalistycznej8 osób, rzeczy, miejsc, cech i wùaúciwoúci, zwierzàt i zwùok, oparty w znacznej mierze na empirycznym badaniu úladu pamiæciowego w postæpowaniu analityczno - indukcyjnym9, przyjæty w teorii i praktyce procesowo-kryminalistycznej.
Przyjæcie okreúlonej metody postæpowania pozwala na prawidùowe i wiarygodne zbadanie
úladu pamiæciowego, na podstawie którego moýe nastàpiã identyfikacja przedmiotu okazania. Naleýy
zaznaczyã, iý wypracowana metoda powinna byã zgodna zarówno z procesowymi reguùami postæpowania karnego, jak i zasadami taktyki kryminalistycznej. Tylko wtedy wynik tej czynnoúci bædzie
mógù stanowiã niepodwaýalny dowód w postæpowaniu karnym, majàcy charakter samoistnego
úrodka dowodowego i podlegajàcy swobodnej ocenie dowodów przez sàd (art. 7 k.p.k.).
W zasadzie w polskim systemie prawnym10 moýna przyjàã, iý okazanie jest samodzielnà
czynnoúcià procesowo-kryminalistycznà majàcà charakter samoistnego úrodka dowodowego w procesie karnym,11 której formà urzeczywistnienia jest zùoýenie oúwiadczenia przez osobæ rozpoznajàcà
w sposób zbliýony do przesùuchania (a wiæc szczególny), przez co w literaturze przedmiotu okazanie
1
J. Wójcikiewicz, Kryminalistyczna problematyka okazania osób, Dep. Szk. I Dosk. Zaw. MSW, Warszawa 1988, s. 58; E.
Gruza, Okazanie, Toruń 1995, s. 101; T. Hanausek, Kryminalistyczna taktyka w zakresie szczególnych form przesłuchania
świadka, Wojskowy Przegląd Prawniczy 1970, nr 4 (57), s. 493.
2
J. Wójcikiewicz, Identyfikacja na podstawie śladów pamięciowych. Okazanie, w: J. Widacki ( red.), Kryminalistyka, C. H.
BECK, Warszawa 1999, s. 241.
3
Określenie „ślad pamięciowy” jest tu pewnym konwencjonalnym skrótem myślowym nie charakteryzującym rzeczywistego
śladu kryminalistycznego, bowiem zapis pamięciowy jest trudno spostrzegalny dla kryminalistyka bez nalotu deformacyjnego lub
interpretacyjnego. Zob. szerzej T. Hanausek, Życie śladów. Rzecz z zakresu teorii śladów, w: K. Sławik ( red.), Współczesna
przestępczość. Problemy prawnokarne, kryminalistyczne i kryminologiczne, Jota - Szczecin 1996, s. 137.
4
Przykładowo spożyty w niewielkich ilościach alkohol, szacunkowo do 0,9 promila we krwi nie wpływa znacząco na
zdolność rozpoznawania. Zob. szerzej J. Wójcikiewicz, Nietrzeźwość świadka i upływ czasu a wyniki okazania pośredniego
osób, Archiwum Medycyny Sądowej i Kryminologii T. 30, 1980r. nr 3.s. 211-215. Por. też M. Gondek, Pamięć - czynniki
osobowe i nieosobowe wpływające na odtwarzanie portretu pamięciowego, Problemy Kryminalistyki 1996, nr 212, s. 57 i n.
5
Zob. Słownik wyrazów obcych PWN, pod red. E. Sobol, Wydawnictwo Naukowe PWN, Wyd. I, Warszawa 1995, s. 714.
6
Zob. E. Gruza, Okazanie, Toruń 1995, s. 7-8, 16; Por. uwagi na ten temat: M. Lisiecki, Bezpośrednie i pośrednie okazanie
osób w procesie karnym, Prokuratura i Prawo 1997, nr 3, s. 49.
7
Por. J. Wójcikiewicz, Kryminalistyczna problematyka…, op. cit., s. 80-81.
8
Zob. K. Piątkowski, Problematyka okazania w świetle teorii identyfikacji, ZN WSO 1977, nr 3, s. 552-558.
9
Por. Encyklopedia Powszechna, Wydawnictwo Gutenberga - Reprint KURPISZ, Tom X, s.163.
10
Por. okazanie w innych systemach prawnych, J. Wójcikiewicz, Okazanie. Studium porównawcze z pogranicza
kryminalistyki i procesu karnego, Kraków 1985, s. 15 i n.; J. Gondorek, R. Trydulski, Okazanie w celu rozpoznania w radzieckim
prawie karno-procesowym, Wojskowy Przegląd Prawniczy 1978, nr 2, s. 164 i n.; E. Gruza, Okazanie w procedurach karnych
wybranych państw socjalistycznych i kapitalistycznych, Studia Iuridica 1991, nr 20, s. 113 i n.
11
Zob. E. Gruza, Okazanie, Toruń 1995, s. 7-8, 16; R. Myczkowski, Dokumentacja czynności okazania w postępowaniu
karnym, WPP 1978, nr 2, s. 243; T. Grzegorczyk, J. Tylman, Polskie postępowanie karne, PWN, Warszawa 1998, s. 485.
111
uznawane jest równieý za szczególnà formæ przesùuchania, zazwyczaj úwiadka.1 W úwietle kodeksu
postæpowania karnego2, za uznaniem okazania jako samodzielnej czynnoúci procesowokryminalistycznej przemawia umieszczenie przepisu ogólnego o okazaniu - art. 173 k.p.k. w Dziale V
pt. „Dowody” i Rozdziale 19 „Przepisy ogólne”. Takie usytuowanie sui generis przepisu dot. okazania
niewàtpliwie podkreúla dowodowy charakter tej czynnoúci, a takýe speùnia okreúlone funkcje w zakresie wykorzystania okazania w postæpowaniu karnym, które wiàýà siæ z:
• identyfikacjà obiektów podlegajàcych okazaniu,
• weryfikacjà i uzupeùnieniem dotychczasowych ustaleñ postæpowania,
• êródùem informacji o nowych dowodach.3
Równieý na formæ urzeczywistnienia tej czynnoúci w drodze przesùuchania ustawodawca
expressis verbis wskazaù w przepisie art. 173 § 1 k.p.k. (in principio) „Osobie przesùuchiwanej moýna
okazaã innà osobæ...”. Ma to niewàtpliwy wpùyw na uprawnienia i obowiàzki osób rozpoznajàcych i
jest wyrazem uznania czæúci poglàdów prezentowanych w literaturze przedmiotu.4
Powyýsze rozwaýania prowadzà do wniosku, iý dowodowe znaczenie okazania zaleýy od realizacji tej czynnoúci pod kàtem przestrzegania zarówno wymogów proceduralnych, jak i kryminalistycznych.5 Prowadzone badania dowodzà, jak wiele bùædów jest popeùnianych w zwiàzku z
przeprowadzaniem tych czynnoúci i jak niski jest ich poziom, co oczywiúcie w nastæpstwie rzutuje na
ich skutecznoúã wykrywczà oraz wartoúã dowodowà i diagnostycznà.6 Mimo, iý okazanie charakteryzuje siæ raczej niskà wartoúcià diagnostycznà, to niezaprzeczalnym faktem jest, ýe z uwagi na swà
sugestywnoúã pozytywny wynik okazania jest zwykle wysoko oceniany jako dowód w sàdzie.7 Tak
wiæc, aby wartoúã dowodowa okazania byùa rzeczywiúcie wysoka muszà byã speùnione wymogi proceduralne, a sama czynnoúã powinna byã przeprowadzona wyjàtkowo starannie, ýeby uzyskany wynik byù wiarygodny i moýliwy do przyjæcia jako podstawa orzeczenia w danej sprawie.8 Niejednokrotnie bowiem jest to jedyny úrodek dowodowy obciàýajàcy sprawcæ. Zatem faktycznie „rygoryzm metodologiczny w przypadku rozpoznania jest jednà z waýniejszych gwarancji trafnego rozstrzygniæcia.”9
Przykùadem tego moýe byã wyrok Sàdu Apelacyjnego w Warszawie z dnia 27 maja 1992 roku
w sprawie m.in. usiùowania rozboju, gdzie obroñca w úrodku odwoùawczym próbowaù zanegowaã
poprawnoúã metodologicznà przeprowadzenia okazania oraz moýliwoúci rozpoznania sprawcy przez
pokrzywdzonà 85 letnià kobietæ. Sàd obalajàc argumentacjæ obrony w uzasadnieniu wyroku wypowiedziaù: „Gwoli tylko przypomnienia naleýy stwierdziã, iý w trakcie czynnoúci okazania /k. 26-28/,
pokrzywdzona bez ýadnych wàtpliwoúci wskazaùa na oskarýonego, jako sprawcy popeùnionych na jej
osobie przestæpstw. Czynnoúã powyýsza niezwykle istotna, gdyý definitywnie okreúliùa osobæ oskarýonego (...) przebiegaùa w sposób nietypowy úwiadczàcy o rzetelnoúci i odpowiedzialnoúci oraz rozwadze pokrzywdzonej 85 letniej kobiety co do trafnoúci rozpoznania. Pokrzywdzona bowiem nie tylko
ograniczyùa siæ do wskazania oskarýonego, opisujàc jego ówczesny wyglàd i podajàc jeszcze raz
okolicznoúci zdarzenia, lecz nadto upewniajàc siæ dotykaùa kaýdego z pozorantów oraz sùuchaùa ich
wypowiedzi. Dopiero po tych czynnoúciach i majàc na uwadze wczeúniejszà cechæ charakterystycznà wymowy oskarýonego, pokrzywdzona zdecydowanie wskazaùa na Krzysztofa K. Dodatkowo
teý naleýy podnieúã, iý zanim doszùo do zatrzymania oskarýonego i czynnoúci okazania pokrzyw-
1
Zob. m.in. M. Kulicki, Kryminalistyka, Toruń 1994, s. 157-158; T. Hanausek, Kryminalistyka - zarys wykładu, Kraków 1996
,s. 181; J. A. Stefański, Komentarz do Działu V. Dowody, w: J. Bratoszewski, L. Gardocki, Z. Gostyński, S. M. Przyjemski, R. A.
Stefański. S. Zabłocki, Kodeks postępowania karnego. Komentarz, Tom I, Dom Wyd. ABC, Warszawa 1998, s. 465; Por. też
krytyczne uwagi do poglądów uznających okazanie za szczególną formę przesłuchania: E. Gruza, op. cit., s. 26-30; Zob. też
głos w dyskusji: M. Lisiecki, Aspekty procesowe okazania, Prokuratura i Prawo 1996, nr 11, s. 65 i n.
2
Ustawa z dnia 6 czerwca 1997 roku Kodeks postępowania karnego, Dz. U. z 1997 r., nr 89, poz. 555 z późn. zm.
3
E. Gruza, op. cit., s. 102.
4
Zob. szerzej na ten temat: M. Lisiecki, op. cit., s. 67 - 70 i powołana tam literatura.
5
J. Gurgul, Okazanie osoby: wartość i niebezpieczeństwa, Gazeta Sądowa i Penitencjarna nr 12/1971.
6
Zob. szerzej T. Tomaszewski, Wartość okazania oskarżonego w praktyce śledczej i sądowej, Palestra 1992, nr 9 - 10, s.
20 i n.; J. Jarosz, Błędy w pracy śledczej przyczyną uniewinnienia, Z zagadnień kryminalistyki, Kraków 1992, T. XXVII, s. 68; E.
Gruza, Przebieg i wartość dowodowa okazania osoby w praktyce wymiaru sprawiedliwości, Biuletyn Kryminalistyczny „ Ślad”
1996, nr 1, ZTK i OS Ż.W. s. 13 i n.; Por. też M. Kuciel, Brak nawet poszlak. Inkasent. Seryjne zabójstwa w Małopolsce,
Rzeczpospolita nr 194 z 20. 08. 1999, s. C1.
7
J. Wójcikiewicz, Identyfikacja na podstawie.., op. cit., s. 249.
8
Z. Czeczot, T. Tomaszewski, Kryminalistyka ogólna, Toruń 1996, s. 141-142; por. też: T. Tomaszewski, Wartość
okazania.., op. cit., s. 20 i n.
9
S. Waltoś, Proces karny. Zarys systemu, PWN, Warszawa 1998, s. 377.
112
dzona (...) tak dokùadnie okreúliùa wyglàd sprawcy, iý policja nie miaùa trudnoúci z identyfikacjà oskarýonego /k. 18/.”1
Z powyýszego orzeczenia wynika zatem, ýe skutecznoúã wykrywcza i dowodowa okazania jest
uwarunkowana prawidùowoúcià przeprowadzenia tej czynnoúci, co praktycznie oznacza duýe zaangaýowanie i fachowoúã osób przygotowujàcych i wykonujàcych tego rodzaju czynnoúci dowodowe.
Organ procesowy przeprowadzajàcy okazanie powinien równieý wùaúciwie przygotowaã do tej czynnoúci osobæ rozpoznajàcà uwzglædniajàc jej dobro oraz moýliwoúci przeprowadzenia identyfikacji.
W doktrynie okazanie jest powszechnie uznawane za czynnoúã niepowtarzalnà,2 przy czym
czæsto stanowi jedyny úrodek dowodowy obciàýajàcy lub odciàýajàcy sprawcæ przestæpstwa. Na
ocenæ koñcowà tego úrodka dowodowego, ma niewàtpliwie wpùyw poprawnoúã metodologiczna
przeprowadzenia tej czynnoúci. Zgodnie z orzeczeniem SN „Przy ocenie zeznañ úwiadka, zwùaszcza
bædàcego jedynym úrodkiem dowodowym, niezbædne jest rozwaýenie jego osobowoúci oraz okolicznoúci i warunków, w jakich úwiadek czyniù swe spostrzeýenia”.3 Niewàtpliwie ma to równieý swe
odniesienie do podejrzanego jako osoby rozpoznajàcej.
Tak wiæc w kaýdym przypadku, w szczególnoúci gdy wynik okazania stanowi jedyny dowód,
sàd jest zobowiàzany (zgodnie z zasadà swobodnej oceny dowodów - art. 7 k.p.k.) wnikliwie przeanalizowaã w úwietle ustaleñ psychologii i wymagañ kryminalistyki okolicznoúci i warunki spostrzegania oraz okazania, a takýe cechy podmiotowe úwiadka 4 lub innej osoby rozpoznajàcej, np.
podejrzanego. Przeprowadzenie okazania wymaga od organów dochodzeniowo-úledczych niezwykùej starannoúci i fachowego przygotowania. W niektórych wypadkach wskazany byùby udziaù biegùego lub specjalisty, np. z zakresu fonoskopii przy okazaniu gùosu, jako szczególnej cechy i wùaúciwoúci, a której identyfikacja opiera siæ na zaùoýeniu, ýe kaýda osoba ma innà strukturæ organów
anatomicznych mowy, uýywa zróýnicowanych wzorców mowy, co powoduje, ýe posùuguje siæ charakterystycznym, wùaúciwym tylko dla siebie gùosem. Przygotowanie i przebieg takiego okazania, jego
metodologia sà niezwykle zùoýone.5 Niejednokrotnie w toku takiego okazania naleýy skorzystaã z pomocy biegùego,6 aby wydaù opiniæ, czy úwiadek rozpoznajàcy posiada zdolnoúã i w jakim stopniu, do
zapamiætywania i rozpoznawania gùosu. Dysponujàc takà opinià dopiero wówczas sàd bædzie miaù
moýliwoúã peùnego odniesienia siæ do wyników czynnoúci dowodowej rozpoznania gùosu.7
Wyniki badañ empirycznych praktyki organów procesowych wskazujà, iý metodologia prowadzenia okazania przez te organy (prokuratorów i policjæ oraz inne uprawnione do prowadzenia czynnoúci procesowych organy úcigania) pozostawia wiele do ýyczenia. J. Wójcikiewicz przeprowadziù
analizæ wielu badañ w tym zakresie – prowadzonych w II poùowie XX wieku – zarówno przez polskich,
jak i zagranicznych przedstawicieli nauki. Wnioski sà jednoznaczne i nie pozostawiajàce wàtpliwoúci,
iý okazania sà przez policjæ przeprowadzane z reguùy êle.8 W oczywisty sposób odbija siæ to na
wartoúci dowodowej okazania, o czym moýe úwiadczyã wiele przykùadów pomyùek sàdowych. Dlatego wymieniony autor sùusznie zastanawia siæ „Dlaczego zatem nie uznaã, ýe równieý okazanie
sensu stricto powinno siæ staã wyùàcznà domenà biegùego?”9 Postulat zawierajàcy siæ w tym pytaniu
– moýna przyjàã, ýe retorycznym – na gruncie polskiego prawa i praktyki prowadzenia postæpowañ
1
Sprawa Sygn. akt II Akr 151/92.
Zob. A. Taracha, Niepowtarzalność okazania. Teoria i praktyka, Problemy Praworządności 1991, nr 1-2, s. 67 i nast.; Z.
Czeczot, T. Tomaszewski, op. cit., s. 142 i powołana tam literatura; T. Hanausek, Kryminalistyka-poradnik detektywa, Katowice
1993, s. 196; M. Kulicki, op. cit., s. 160; J. Wójcikiewicz, W kwestii procesowej czynności okazania, Nowe Prawo 1983, nr 2., op.
cit., s. 78-80.
3
Wyrok SN z 3 kwietnia 1978, II KR - 56/78, OSNKW nr 4-5/1978, poz. 50 z glosą aprobującą J. Wójcikiewicz - Państwo i
Prawo 1980. Nr 2, s. 196-198.
4
Por. J. Wójcikiewicz, Glosa do wyroku z 3 kwietnia 1978 r., II KR - 56/78, Państwo i Prawo 1980, nr 2, s. 198.
5
Zob. szerzej, Wyrok Sądu Apelacyjnego w Lublinie z dnia 12 marca 2002 roku, II AKa 39/02, OSN Prokuratura i Prawo
2003, nr 3, poz. 32; Por. O. E. de Bito Alwarenga, Identyfikacja głosu ludzkiego, Problemy Kryminalistyki nr 11, s. 118.
6
Taka praktyka występuje w Szwecji i Holandii, gdzie udział biegłego fonoskopa w okazaniu głosu organizowany przez
Policję powoli staje się standardem. Natomiast Natomiast Holenderskim Instytucie Nauk Sądowych w Rijswijk są już wydawane
ekspertyzy w zakresie okazania głosu. Zob. J. Wójcikiewicz, Okazanie osoby: pół wieku później, w: J. Błachut, M. Szewczyk, J.
Wójcikiewicz (red.), Nauka wobec przestępczości. Księga ku czci Profesora Tadeusza Hanauska, Wyd. Instytutu Ekspertyz
Sądowych, Kraków 2001, s. 142-143 i powołana tam literatura zagraniczna.
7
Zob. Wyrok Sądu Apelacyjnego Apelacyjnego Lublinie z dnia 15 kwietnia 1999 roku, II Aka 54/99, Przegląd Orzecznictwa
PA w Lublinie 1999, nr 9, s. 61. Por. też: J. Wójcikiewicz, Okazanie głosu i mowy, w: E. Gruza, T. Tomaszewski (red.), Problemy
Współczesnej Kryminalistyki, Tom V, Warszawa 2002.
8
Zob. pełne zestawienie wniosków i wyników badań w tym zakresie zebrane i prezentowane przez: J. Wójcikiewicz,
Okazanie osoby: pół wieku później…, op. cit., s. 138 i n. oraz powołana tam literatura. Por. też: W. Pasko-Porys, Przesłuchania
policyjne w USA, w: E. Gruza, T. Tomaszewski (red.), Problemy Współczesnej Kryminalistyki, Tom IV, Wyd. Uniwersytet
Warszawski, Warszawa 2001, s. 247-248.
9
Ibidem, s. 142.
2
113
karnych bædzie niezwykle trudny w realizacji przede wszystkim z uwagi na koszty finansowe takiego
przedsiæwziæcia, o czym poniýej.
W polskim systemie prawnym obowiàzujà odpowiednie unormowania, których wprowadzenie
postulowano w doktrynie,1 a które z zaùoýenia majà wymuszaã profesjonalizm metodologiczny w
przeprowadzaniu czynnoúci okazania. Istniejàca dotychczas regulacja prawna (chodzi o przepisy
k.p.k. z 1969 roku) byùa wyjàtkowo lakoniczna i nieadekwatna do przypisywanych okazaniom funkcji i
znaczeniu.2 Dopiero nowa kodyfikacja procedury karnej z 1997 roku wychodzi naprzeciw od dawna
postulowanym wnioskom doktryny3 oraz potrzebom praktyki, aczkolwiek po wnikliwej analizie
obowiàzujàcych przepisów prawnych nasuwajà siæ pewne zastrzeýenia pod wzglædem jej komplementarnoúci i skutecznoúci dowodowo-wykrywczej.
W doktrynie postulowano, aby caùoúã problematyki okazania uregulowano w jednym akcie
prawnym, chociaýby na wzór angielskiego „Code of practice for the identification of persons suspected of crime” regulujàcego w sposób odræbny zasady okazania osób.4 Jednakýe w tej materii ukazaùy
siæ dwa akty wykonawcze do k.p.k., wydane na podstawie dwóch róýnych delegacji ustawowych,
które wprowadzajà szczegóùowe zasady i warunki techniczne przeprowadzania okazañ. Jest to rozporzàdzenie Ministra Sprawiedliwoúci z dnia 2 czerwca 2003 r. w sprawie warunków technicznych
przeprowadzenia okazania5 i rozporzàdzenie Ministra Sprawiedliwoúci z dnia 23 lutego 2005 r. w
sprawie poddawania badaniom lub wykonywania czynnoúci z udziaùem oskarýonego oraz osoby podejrzanej (§ 15-17).6 Zatem w stosunku do poprzednio obowiàzujàcych uregulowañ prawnych zawartych w k.p.k. z 1969 roku jest to znaczàcy postæp. Uregulowanie aspektów technicznych okazania w
drodze rozporzàdzeñ wykonawczych miaùo powodowaã zwiækszenie profesjonalizmu w zakresie
prowadzenia identyfikacji na podstawie úladów pamiæciowych a jednoczeúnie skutkowaã zwiækszeniem wartoúci dowodowej wyników tej czynnoúci, ale tego nie gwarantuje. Najlepsze bowiem uregulowania prawne nic nie wniosà, jeýeli za nimi nie pójdà odpowiednie przygotowania zawodowe, wiedza i umiejætnoúci ze strony osób stosujàcych „prawo w dziaùaniu”.
Wobec zdarzajàcych siæ pomyùek sàdowych bædàcych wynikiem êle przeprowadzonych okazañ zasadny wydaje siæ postulat, aby tak waýne czynnoúci o charakterze identyfikacyjnym byùy przeprowadzane przez co najmniej specjalnie przeszkolone do tego celu osoby albo teý biegùych lub
specjalistów. Wyýej wymienione przepisy k.p.k. i rozporzàdzeñ wykonawczych nie nakùadajà ýadnych
wymogów kompetencyjnych. Okazanie moýe byã przeprowadzone przez kaýdy organ procesowy
(funkcjonariuszy tego organu – nawet nieprzygotowanych zawodowo) wykonujàcy czynnoúci procesowo-dowodowe w toku prowadzonego (zgodnie z formalnà kompetencjà – por. art. 325d, 311-312
k.p.k.) postæpowania przygotowawczego wedùug swojej wùaúciwoúci. Zdaniem autora to istotny mankament wskazanych uregulowañ prawnych, bowiem ustawodawca formalizujàc metodykæ prowadzenia okazañ od strony prawno-technicznej, powinien byù równieý okreúliã wymogi prawno-kompetencyjne, lecz tego nie uczyniù.
Obecnie praktycznie prowadzi to do tego, iý okazanie moýe byã w istocie przeprowadzone
przez „pierwszego lepszego” funkcjonariusza organów úcigania (np. policjanta) po przeszkoleniu
podstawowym nawet z niewielkim staýem sùuýbowym, bædàcego organem procesowym prowadzàcym postæpowanie przygotowawcze, który zostaù zaledwie zapoznany z obowiàzujàcymi przepisami
w sprawie warunków technicznych przeprowadzenia okazania, ale o faktycznej metodologii prowadzenia tej czynnoúci niejednokrotnie nie ma bladego pojæcia, nie mówiàc juý o odpowiednim przygotowaniu i doúwiadczeniu zawodowym. Trudno siæ temu dziwiã, gdyý przykùadowo w samej policji
oprócz standardowych programów ksztaùcenia, które zwykle niewiele czasu poúwiæcajà problematyce okazania, nie prowadzi siæ specjalistycznych szkoleñ z zakresu psychologii identyfikacji na podstawie úladów pamiæciowych oraz metodologii prowadzenia tej procesowo-kryminalistycznej czynnoúci dowodowej.
1
Por. J. Wójcikiewicz, W kwestii procesowej…, op. cit., s. 80; E. Gruza, Okazanie, Toruń 1995, s. 183-184.
E. Gruza, op. cit., s. 183.
Por. J. Wójcikiewicz, op. cit., s. 80; E. Gruza, op. cit., s. 183-184; M. Cieślak, Z. Doda - Kierunki orzecznictwa SN w
zakresie postępowania karnego ( 1980-83 ), Palestra 1984, nr 10, s. 68.
4
Zob. szerzej na ten temat E. Gruza, op. cit., s. 37-52; J. Wójcikiewicz, Podejrzany i świadek jako źródło materiału
dowodowego i porównawczego dla identyfikacji w niektórych obcych procedurach karnych, Problemy Kryminalistyki 1986, nr
172, s. 238-243; Idem, Okazanie. Studium porównawcze z pogranicza kryminalistyki i procesu karnego, Kraków 1985, s. 28-36;
Idem, Brytyjskie projekty nowelizacji przepisów o aresztowaniu, przesłuchaniu oraz identyfikacji podejrzanych, Państwo i Prawo
1985, nr 2, s. 83-88; Idem, Okazanie osoby: pół wieku później…, op. cit., s. 140.
5
Dz. U. nr 104 z 2003 r., poz. 981.
6
Dz. U. nr 7 z 26. 01. 1999, poz. 63.
2
3
114
Znane autorowi programy ksztaùcenia polskiej Policji poúwiæcajà na okazanie úrednio dwie do
piæciu jednostek lekcyjnych po 45 minut kaýda. Jest to zbyt maùo czasu, aby oprócz zapoznania siæ z
przepisami prawa i podstawami metodyki prowadzenia okazania, wyksztaùciã jeszcze odpowiednio
poprawne nawyki metodologiczne. O uzyskaniu wiedzy specjalistycznej z zakresu psychologii zeznañ, formowania siæ úladu pamiæciowego i jego odtwarzania oraz funkcjonowania mózgu w tym
aspekcie nie ma juý mowy. A wiedza ta jest niezwykle istotna, aby moýna byùo prawidùowo przeprowadziã okazanie nie podchodzàc jednoczeúnie bezkrytycznie do wypowiedzi úwiadka i wiarygodnoúci jego úladu pamiæciowego.1 W polskich organach procesowych, zarówno organach úcigania, jak i
wymiaru sprawiedliwoúci – zdaniem autora – zbyt maùo czasu poúwiæca siæ na ksztaùcenie zawodowe
z zakresu metodologii identyfikacji osób i rzeczy w toku okazania. Stàd teý nie mogà dziwiã wyniki
badañ wskazujàce na niskà wartoúã diagnostycznà tak przeprowadzanych identyfikacji na podstawie
úladów pamiæciowych, co w oczywisty sposób rzutuje na ich czæsto niskà wartoúã dowodowà.
Powyýsze rozwaýania prowadzà do wniosku, iý najbardziej wùaúciwe byùoby powierzenie przez
ustawodawcæ kompetencji do prowadzenia okazañ jako czynnoúci procesowo-kryminalistycznej o
charakterze identyfikacyjnym i bardzo istotnym znaczeniu wykrywczym oraz dowodowym – specjalistom lub biegùym posiadajàcym odpowiednie umiejætnoúci i wiedzæ specjalistycznà.2 Faktem jest, iý
w okazaniu, które jest uznane w doktrynie za szczególnà formæ przesùuchania mógùby wziàã udziaù
takýe biegùy, ale tylko na podstawie art. 192 § 2 k.p.k., jeýeli istnieje wàtpliwoúã co do stanu psychicznego úwiadka, jego stanu rozwoju umysùowego, zdolnoúci postrzegania i odtwarzania przez
niego postrzeýeñ, sàd lub prokurator moýe zarzàdziã przesùuchanie úwiadka z udziaùem biegùego
psychologa, a úwiadek nie moýe siæ temu sprzeciwiã. Niemniej jednak rola biegùego bædzie tu zgoùa
inna, bowiem nie on bædzie przeprowadzaù identyfikacjæ w toku okazania, a tylko wydawaù opiniæ dotyczàcà wiarygodnoúci zeznañ zùoýonych podczas procesu identyfikacji przez úwiadka.
Prowadzenie identyfikacji w oparciu o okazanie jako dowodu z opinii biegùego wymagaùoby
oprócz radykalnej przebudowy uregulowañ prawnych w tym zakresie, równieý zmiany mentalnoúci i
podejúcia doktryny prawniczej oraz orzecznictwa sàdowego. Ponadto ze wzglædu na „codzienny i
powszechny” charakter tej czynnoúci w praktyce dochodzeniowo-úledczej koniecznoúã kaýdorazowego dopuszczenia dowodu z opinii biegùego determinowaùaby znaczne koszty, na które wymiar
sprawiedliwoúci raczej by nie przystaù.
Dlatego teý naleýy zwróciã uwagæ na innà moýliwoúã podniesienia poziomu prowadzenia okazañ. Otóý w postæpowaniu karnym istnieje prawna moýliwoúã korzystania z pomocy osób bædàcych
specjalistami, posiadajàcymi wiadomoúci i umiejætnoúci specjalistyczne w jakiejú dziedzinie nauki i
techniki. Poniewaý istotà okazania jest jej procesowo-kryminalistyczny charakter, który w zasadzie
sprawdza siæ najlepiej, gdy chodzi szybkoúã dziaùania organów úcigania w procesie wykrywczym,
bardziej zasadne wydaje siæ korzystanie z pomocy odpowiednio wyszkolonych specjalistów wywodzàcych siæ z funkcjonariuszy organów úcigania, niý zasiæganie opinii biegùych. Pozostaje jednak
problem, iý zgodnie z § 1 art. 205 k.p.k.3 ustawodawca przyjàù, ýe „Jeżeli dokonanie oględzin, przesłuchania przy użyciu urządzeń technicznych umożliwiających przeprowadzenie tej czynności na odległość, eksperymentu, ekspertyzy, zatrzymania rzeczy lub przeszukania wymaga czynności technicznych, w szczególności takich jak wykonanie pomiarów, obliczeń, zdjęć, utrwalenie śladów, można do
udziału w nich wezwać specjalistów”. Powyýsze ustawowe okreúlenie przedmiotowego zakresu wykorzystania specjalisty tylko do katalogowo wymienionych czynnoúci procesowo-kryminalistycznych
(wyýej podkreúlonych) oraz zawæýenie jego roli do wykonywania czynnoúci technicznych (tutaj zakres tych czynnoúci nie jest ograniczony ustawowo) nie pozwala na peùne i caùkowicie zgodne z pra-
1
Zob. szerzej przykładowe pozycje literatury dowodzące, jak niezbędna może być wiedza z zakresu psychologii zeznań i
funkcjonowania mózgu jako organu ciała człowieka rejestrującego spostrzeżenia i jednocześnie nośnika śladów pamięciowych,
aby prawidłowo przeprowadzić przesłuchanie czy okazanie i uzyskać wiarygodny materiał dowodowy: Amina Memon, Aldert
Vrij, Ray Bull, Prawo i psychologia. Wiarygodność zeznań i materiału dowodowego, Gdańskie Wydawnictwo Psychologiczne,
Gdańsk 2003; Hans i Michael Eysenck, Podpatrywanie umysłu (rozdział 16 – Wiarygodność zeznań naocznych świadków),
Gdańskie Wydawnictwo Psychologiczne, Gdańsk 2003, s. 204 i n.; John J. Medina, Zegar życia (rozdział 6 – Starzenie się
mózgu), Wyd. Prószyński i S-ka, Warszawa 2001, s. 124-150; E. Gruza, Ocena wiarygodności zeznań świadków w procesie
karnym. Problematyka kryminalistyczna, Zakamycze 2003.
2
Autor w sposób zamierzony posłużył się określeniem „umiejętności i wiedzę specjalistyczną”, aby jednoznacznie nie
kojarzyły się z wiadomościami i umiejętnościami specjalnymi biegłego, niezbędnymi do wydania opinii. Nie mniej jednak w
zakres tego określenia mogą wchodzić wiadomości specjalne biegłego a także inne o charakterze specjalistycznym, których
organ procesowy nie posiada, a przez to nie jest w stanie zapewnić prawidłowego poprowadzenia czynności procesowokryminalistycznej w postępowaniu dowodowym procesu karnego.
3
Po nowelizacji z 2003 roku, Dz. U. nr 17, poz. 155.
115
wem wykorzystanie wiedzy i umiejætnoúci specjalistycznych osób reprezentujàcych róýne dziedziny
nauki i praktyki.1
Brak ustawowego zapisu o moýliwoúci korzystania z pomocy specjalisty w innych czynnoúciach procesowych niý wyýej okreúlone, na co zwraca siæ uwagæ w doktrynie,2 jest istotnym brakiem
ograniczajàcym moýliwoúci prawnego dziaùania organów procesowych w zakresie uzyskiwania dowodów. Sùusznie stwierdza J. Gurgul, iý w tym zakresie norma okreúlona w art. 205 § 1 k.p.k. jest jasna, przy czym moýna jej zarzuciã bezzasadne zawæýenie potrzeb korzystania z usùug specjalisty3.
Podobny poglàd reprezentuje w swoim komentarzu do art. 205 k.p.k. T. Grzegorczyk4, wskazujàc na
wyczerpujàcy charakter tej normy. Odmienny poglàd przyjmuje R. A. Stefañski5, który uwaýa, ýe wyliczenie czynnoúci w których specjaliúci mogà braã udziaù, trzeba traktowaã jako przykùadowe. Nie
zmienia to jednak faktu, iý mamy do czynienia z brakiem przewidywania ze strony ustawodawcy, zaú
w praktyce przepis tak skonstruowany moýe staã na przeszkodzie wykorzystaniu specjalistów w innych czynnoúciach procesowych. Naleýy wiæc zgodziã siæ z twierdzeniem T. Tomaszewskiego, iý
katalog czynnoúci procesowych, w których mogliby braã udziaù specjaliúci, raczej nie powinien byã
ograniczony do enumeratywnie wyliczonych w art. 205 k.p.k., gdyý ”organy prowadzàce postæpowanie powinny mieã bowiem wiækszà swobodæ w korzystaniu z pomocy specjalistów w zaleýnoúci od
konkretnej sytuacji procesowej i technicznej”.6
Na potrzebæ zmiany tej kontrowersyjnej regulacji wskazuje J. Gurgul, który uwaýa, ýe takýe
przesùuchanie, okazanie, stawienie do oczu – to tylko przykùady, kiedy pomoc specjalisty fotografujàcego czy filmujàcego przebieg czynnoúci niejednokrotnie bywa poýàdana, ýeby organ procesowy
mógù skupiã siæ na skutecznym kierowaniu przebiegiem i protokolarnym dokumentowaniu wyników
prowadzonych czynnoúci.7 De lege ferenda naleýaùoby uwzglædniã te sùuszne opinie i doprowadziã
do odpowiednich zmian w uregulowaniach prawnych, tak aby katalog czynnoúci procesowo-kryminalistycznych oraz rodzaj wykonywanych zadañ przez specjalistów w toku tych czynnoúci pozostaù
otwarty.
III. Wnioski koñcowe
Obecne uregulowania prawne pozwalajà organom procesowym na daleko idàcà dowolnoúã i
niestety nie wymuszajà profesjonalizmu w prowadzeniu tych czynnoúci, a to determinuje ogólnie niski
poziom metodologiczny okazañ i w efekcie prowadzi do pomyùek sàdowych a w najlepszym wypadku do utraty wartoúci dowodowej danego úrodka dowodowego. Wobec powyýszego, aby podnieúã poziom prowadzenia przez organy procesowe tej tak istotnej procesowo-kryminalistycznej
czynnoúci dowodowej o charakterze identyfikacyjnym – konieczny wydaje siæ postulat, aby de lege
ferenda do art. 173 k.p.k. wprowadzono zapis ograniczajàcy kompetencje organów procesowych,
warunkujàcy koniecznoúã prowadzenia okazania tylko przez osoby po specjalistycznym przeszkoleniu zawodowym w tym kierunku a nie po ukoñczeniu standardowego szkolenia zawodowego. Optymalnym rozwiàzaniem jednak byùoby powierzenie tej kompetencji specjalistom a w wypadkach
szczególnych równieý biegùym, co wydaje siæ najbardziej poýàdane i zasadne.
♦♦♦
SPIS WYKORZYSTANEJ LITERATURY
1. Cieślak M., Doda Z. Kierunki orzecznictwa SN w zakresie postępowania karnego ( 1980-83 ), Palestra 1984,
nr 10.
2. Czeczot Z., Tomaszewski T. Kryminalistyka ogólna, Toruń 1996.
3. Encyklopedia Powszechna. Wydawnictwo Gutenberga - Reprint KURPISZ, Tom X.
1
Wiąże się z tym również ważna kwestia podstaw prawnych przyznania wynagrodzenia takiej osobie za udzielną pomoc
organowi procesowemu.
2
Zob. E. Żywucka-Kozłowska, Kryminalistyk jako konsultant w działaniach operacyjnych Policji, w: Problemy Współczesnej
Kryminalistyki, Tom V, pod red. E. Gruzy i T. Tomaszewskiego, Wyd. UW, Warszawa 2002, s. 211.
3
J. Gurgul, Instytucja specjalisty w procesie karnym (artykuł dyskusyjny), Prokuratura i Prawo 1998, nr 11 – 12, s. 116.
4
T. Grzegorczyk, Kodeks postępowania karnego, wyd. II, Kraków 2001, s. 422.
5
R. A. Stefański (w:) Kodeks postępowania karnego. Komentarz pod red. Z. Gostyńskiego, Warszawa 1998, s. 560.
6
T. Tomaszewski, Dowód z opinii biegłego w procesie karnym, Wyd. IES, Kraków 1998, s. 21.
7
J. Gurgul, op. cit., s. 116.
116
4. Hans i Michael Eysenck. Podpatrywanie umysłu (rozdział 16 – Wiarygodność zeznań naocznych świadków), Gdańskie Wydawnictwo Psychologiczne, Gdańsk 2003.
5. Gondek M. Pamięć - czynniki osobowe i nieosobowe wpływające na odtwarzanie portretu pamięciowego,
Problemy Kryminalistyki 1996, nr 212.
6. Gondorek J., Trydulski R. Okazanie w celu rozpoznania w radzieckim prawie karno-procesowym, Wojskowy Przegląd Prawniczy 1978, nr 2.
7. Gruza E. Ocena wiarygodności zeznań świadków w procesie karnym. Problematyka kryminalistyczna,
Zakamycze 2003.
8. Gruza E. Okazanie, Toruń 1995.
9. Gruza E. Okazanie w procedurach karnych wybranych państw socjalistycznych i kapitalistycznych, Studia
Iuridica 1991.
10. Gruza E. Przebieg i wartość dowodowa okazania osoby w praktyce wymiaru sprawiedliwości, Biuletyn
Kryminalistyczny „ Ślad” 1996, nr 1, ZTK i OS Ż.W.
11. Gurgul J. Instytucja specjalisty w procesie karnym (artykuł dyskusyjny), Prokuratura i Prawo 1998, nr 11 –
12.
12. Gurgul J. Okazanie osoby: wartość i niebezpieczeństwa, Gazeta Sądowa i Penitencjarna nr 12/1971.
13. Grzegorczyk T. Kodeks postępowania karnego, wyd. II, Kraków 2001.
14. Grzegorczyk T., Tylman J. Polskie postępowanie karne, PWN, Warszawa 1998.
15. Hanausek T. Kryminalistyczna taktyka w zakresie szczególnych form przesłuchania świadka, Wojskowy
Przegląd Prawniczy 1970, nr 4.
16. Hanausek T. Kryminalistyka-poradnik detektywa, Katowice 1993.
17. Hanausek T. Kryminalistyka - zarys wykładu, Kraków 1996.
18. Hanausek T. Życie śladów. Rzecz z zakresu teorii śladów, w: K. Sławik (red.), Współczesna przestępczość.
Problemy prawnokarne, kryminalistyczne i kryminologiczne, Jota - Szczecin 1996.
19. Jarosz J. Błędy w pracy śledczej przyczyną uniewinnienia, Z zagadnień kryminalistyki, Kraków 1992, T.
XXVII.
20. Kuciel M. Brak nawet poszlak. Inkasent. Seryjne zabójstwa w Małopolsce, Rzeczpospolita nr 194 z 20. 08.
1999.
21. Kulicki M. Kryminalistyka, Toruń 1994.
22. Lisiecki M. Aspekty procesowe okazania, Prokuratura i Prawo 1996, nr 11.
23. Lisiecki M. Bezpośrednie i pośrednie okazanie osób w procesie karnym, Prokuratura i Prawo 1997, nr 3.
24. John J. Medina, Zegar życia (rozdział 6 – Starzenie się mózgu), Wyd. Prószyński i S-ka, Warszawa 2001.
25. Amina Memon, Aldert Vrij, Ray Bull. Prawo i psychologia. Wiarygodność zeznań i materiału dowodowego,
Gdańskie Wydawnictwo Psychologiczne, Gdańsk 2003.
26. Myczkowski R. Dokumentacja czynności okazania w postępowaniu karnym, WPP 1978, nr 2.
27. O. E. de Bito Alwarenga. Identyfikacja głosu ludzkiego, Problemy Kryminalistyki nr 11.
28. Słownik wyrazów obcych PWN, pod red. E. Sobol, Wydawnictwo Naukowe PWN, Wyd. I, Warszawa.
29. Stefański J. A. Komentarz do Działu V. Dowody, w: J. Bratoszewski, L. Gardocki, Z. Gostyński, S. M.
Przyjemski, R. A. Stefański. S. Zabłocki, Kodeks postępowania karnego. Komentarz, Tom I, Dom Wyd. ABC,
Warszawa 1998.
30. Taracha A. Niepowtarzalność okazania. Teoria i praktyka, Problemy Praworządności 1991, nr 1-2.
31. Pasko-Porys W. Przesłuchania policyjne w USA, w: E. Gruza, T. Tomaszewski (red.), Problemy Współczesnej Kryminalistyki, Tom IV, Wyd. Uniwersytet Warszawski, Warszawa 2001.
32. Piątkowski K. Problematyka okazania w świetle teorii identyfikacji, ZN WSO 1977, nr 3.
33. Tomaszewski T. Dowód z opinii biegłego w procesie karnym, Wyd. IES, Kraków 1998.
34. Tomaszewski T. Wartość okazania oskarżonego w praktyce śledczej i sądowej, Palestra 1992, nr 9-10.
35. Waltoś S. Proces karny. Zarys systemu, PWN, Warszawa 1998.
36. Wójcikiewicz J. Brytyjskie projekty nowelizacji przepisów o aresztowaniu, przesłuchaniu oraz identyfikacji
podejrzanych, Państwo i Prawo 1985, nr 2.
37. Wójcikiewicz J. Glosa do wyroku z 3 kwietnia 1978 r., II KR - 56/78, Państwo i Prawo 1980, nr 2.
38. Wójcikiewicz J. Identyfikacja na podstawie śladów pamięciowych. Okazanie, w: J. Widacki (red.), Kryminalistyka, C. H. BECK, Warszawa 1999.
39. Wójcikiewicz J. Kryminalistyczna problematyka okazania osób, Dep. Szk. I Dosk. Zaw. MSW, Warszawa
1988.
40. Wójcikiewicz J. Nietrzeźwość świadka i upływ czasu a wyniki okazania pośredniego osób, Archiwum Medycyny Sądowej i Kryminologii T. 30, 1980r. nr 3.
41. Wójcikiewicz J. Okazanie głosu i mowy, w: E. Gruza, T. Tomaszewski (red.), Problemy Współczesnej
Kryminalistyki, Tom V, Warszawa 2002.
42. Wójcikiewicz J. Okazanie osoby: pół wieku później, w: J. Błachut, M. Szewczyk, J. Wójcikiewicz (red.), Nauka wobec przestępczości. Księga ku czci Profesora Tadeusza Hanauska, Wyd. Instytutu Ekspertyz Sądowych, Kraków 2001.
43. Wójcikiewicz J. Okazanie. Studium porównawcze z pogranicza kryminalistyki i procesu karnego, Kraków
1985.
44. Wójcikiewicz J. Podejrzany i świadek jako źródło materiału dowodowego i porównawczego dla identyfikacji
w niektórych obcych procedurach karnych, Problemy Kryminalistyki 1986, nr 172.
45. Wójcikiewicz J. W kwestii procesowej czynności okazania, Nowe Prawo 1983, nr 2.
117
46. Żywucka-Kozłowska E. Kryminalistyk jako konsultant w działaniach operacyjnych Policji, w: Problemy
Współczesnej Kryminalistyki, Tom V, pod red. E. Gruzy i T. Tomaszewskiego, Wyd. UW, Warszawa 2002.
♦♦♦
Parodymas atpažinti – procesinio organo, specialistų arba ekspertų atliekama identifikacija
Dr. Mirosław Jan Lisiecki
Varmijos-Mozurijos universiteto Teisės ir administracijos fakulteto
Baudžiamojo proceso katedra, Lenkija
Pagrindinės sąvokos: parodymas atpažinti, identifikacija, procesinis organas, ekspertas, specialistas, įrodymas.
SANTRAUKA
Nusikaltimų aiškinimo ir įrodinėjimo efektyvumas parengtiniame tyrime priklauso nuo teisingai atliktų
procesinių veiksmų. Vienas iš tokių reikšmingų procesinių veiksmų yra parodymas atpažinti. Jis traktuojamas
kaip procesinė kriminalistinė identifikacija pagal išlikusius idealius atvaizdus (pėdsakus) žmogaus atmintyje.
Atsižvelgiant į tai, kad „idealus pėdsakas“ yra subjektyvus reiškinys, kuris nėra pastovus, jo suvokimas ir
traktavimas priklauso nuo asmens savybių ir bruožų, todėl jis gali būti lengvai „deformuotas“. Todėl atliekant
parodymą atpažinti turi būti laikomasi tam tikrų procesinių ir kriminalistinių sąlygų ir taisyklių, kad šis veiksmas atliktų savo funkciją ir turėtų įrodomąją vertę. Daug dėmesio šitam veiksmui būtina skirti užtikrinant jo
atlikimo metodologinį lygį. Tinkamas procedūros pasirinkimas užtikrina teisingą ir patikimą idealaus pėdsako
ištyrimą, kurio pagrindas gali būti nustatyta pateikto atpažinti objekto tapatybė.
Nagrinėjant procesinių organų veiklą (dažniausiai policijos, kuri yra pagrindinė parengtinio tyrimo institucija) konstatuojamas daromų parodymų atpažinti žemas lygis. Atliekant šį veiksmą daroma daug klaidų.
Tai, be abejo, turi įtakos nusikaltimų aiškinimo procesui bei šitų veiksmų diagnostinei ir įrodomajai vertei.
Nors parodymo atpažinti diagnostinė vertė nedidelė, teigiamas atpažinimas teisme paprastai vertinamas aukštai. Dažnai tai būna vienintelis, tiesiogiai nurodantis į kaltininką įrodymas. Dėl šių priežasčių metodologinis
griežtumas parodymo atpažinti procedūros metu yra viena iš svarbesnių sąlygų, užtikrinančių teisingą teismo
sprendimą byloje. Parodymas atpažinti atlikimas reikalauja, kad procesinis organas labai kruopščiai ir profesionaliai ruoštųsi šiam veiksmui.
Atsižvelgiant į pasitaikančias teismuose klaidas, kurių priežastis yra bendras žemas metodologinis parodymo atpažinti atlikimo lygis, turintis įtakos identifikacijai, būtinuoju tampa postulatas, kad Lenkijos BPK 173
straipsnyje būtų numatyti apribojimai asmenims, galintiems atlikti šį veiksmą. Tokį veiksmą turėtų turėti teisę
atlikti ne bendrąjį standartinį profesinį išsilavinimą, o specialųjį profesinį pasirengimą turintys asmenys arba
specialistai.
♦♦♦
Identity Parade – Executable Identification by Procedural Institution or Specialist or Expert
Dr. Mirosław Jan Lisiecki
Department of Criminal Procedure Faculty of Law and Administration
Warmia and Mazury University, Poland
Keywords: identification parade, identification, procedural institution, expert, specialist, evidence.
SUMMARY
The effectiveness and efficiency of investigative process in criminal proceedings depends on properly
conducted activities aimed at collection of evidence. One of such significant activities is a line-up being an
118
identification procedure involving traces left behind in human memory. Because a “memory trace” in itself is a
subjective phenomenon, additionally characterized with great malleability and susceptibility to deformation, the
procedure must meet some definite legal and forensic conditions for the line-up to be accurate and effective,
and to have adequate evidential value. Thus, much importance must be given to appropriate methodology of
the activity, as the use of a particular method makes possible adequate and reliable examination of a memory
trace, which may enable identification of a given line-up member.
Research shows how low the standard of administering line-ups by law enforcement agencies (most
frequently by police, who are the main agency conducting preparatory proceedings) is, and consequently how
many errors are made, which of course results in lowering the effectiveness of detection process and the
diagnostic and evidential value.
Although line-ups are of a rather low diagnostic value, it cannot be denied that, owing to its
suggestiveness, a positive identification is usually highly valued by the court as a piece of evidence, very often
being the only evidence against the suspect. Therefore, methodological strictness is, in case of positive
identification, one of the most important safeguards of the case correctly settled by the court. Administration of
line-ups requires law enforcement agencies to demonstrate much expertise and highly professional performance,
and to act with extreme care.
In view of court errors resulting from generally low standard of law enforcement performance as regards
the discussed identification procedure, it seems necessary that the art. 173 of the code of criminal procedure
should de lege ferenda incorporate a record limiting the competence of procedural agencies with a view to lineups being administered only by persons with proper specialist training or preferably by relevant experts rather
than by persons with standard vocational training.
119
SPECIALIŲJŲ PSICHOLOGIJOS ŽINIŲ TAIKYMO
TEISĖJE RIBOS
Prof. habil. dr. Viktoras Justickis
Mykolo Romerio universiteto Socialinio darbo fakulteto Psichologijos katedra
Valakupiø g. 5, LT–10101 Vilnius
Telefonas 277 98 50
Pagrindinės sąvokos: specialiosios žinios, psichologinė ekspertizė, sveiko proto psichologija.
Santrauka
Straipsnyje nagrinėjamos specialiųjų psichologijos žinių taikymo įgyvendinant teisės problemas
galimybės ir ribos. Smulkiai išnagrinėtos psichologinėje ir teisinėje literatūroje minimos problemos, kurios, daugelio autorių nuomone, neleidžia plačiau panaudoti psichologijos žinių. Dauguma tų problemų
siejamos su esminiais dviejų mokslų skirtumais. Parodoma, kad iš tikrųjų nurodomi skirtumai nesudaro
kliūčių šiems mokslams sąveikauti, kad jie tiesiog atspindi skirtingą psichologijos ir teisės vietą.
Psichologija vaidina teorinio, o teisė jos atžvilgiu – taikomojo mokslo vaidmenį. Parodoma, kad iš tikrųjų teisė labai plačiai taiko vadinamąsias praktinės psichologijos žinias. Specialiųjų psichologijos žinių
platesnio taikymo problema siejasi su jų praktinių žinių keitimu mokslinėmis. Nagrinėjamos to pakeitimo prielaidos ir vystymosi nuo praktinės psichologijos prie mokslinės naudojimo etapai. Atskleidžiami
specialiųjų žinių taikymo kiekviename iš tų etapų ypatumai.
Áþanga
Specialiosiomis vadiname dabartines mokslines psichologijos þinias, kurios gali bûti taikomos
kuriant ir taikant teisæ. Terminas „specialiosios“ atskiria ðias þinias nuo buitinës psichologijos þiniø
(kiti pavadinimai „praktinë“, „naivioji“, „sveiko proto“ psichologijos).
Specialiosios psichologijos þinios yra psichologijos, kaip mokslo, raidos rezultatas. Jos gautos
ir jø patikimumas kontroliuojamas ðio mokslo metodais. Joms perimti reikia specialiai mokytis, pavyzdþiui, aukðtojoje mokykloje psichologijos specialybës.
Praktines psichologijos þinias þmogus kaupia nuo pat vaikystës. Nuo pirmøjø bendravimo su
kitais þmonëmis minuèiø vaikas vis daugiau suþino apie tai, kaip aplinkiniai màsto, jauèia, reaguoja,
ásimena, suvokia. Vaikas vis daugiau supranta já supanèiø þmoniø asmenybës panaðumø ir ypatumø.
Ðios þinios kasdienëje veikloje jam padeda suprasti kitus þmones bei numatyti jø veiksmus. Svarbø
vaidmená kaupiant ðias buitinës psichologijos þinias vaidina meno kûriniai – jie vaizduoja þmoniø vidiná pasaulá ávairiomis aplinkybëmis. Ne maþiau svarbi aplinkiniø patirtis. Ðeimoje, darbe individas
nuolat apmàsto ir aptaria savo ir kitø þmoniø elgesá, jo prieþastis. Kalbëdami apie tai, kodël þmogus
pasielgë taip arba kitaip, aptariame to þmogaus poreikius, motyvus, jo intelektà ir daugelá kitø
psichologiniø savybiø.
Ðiuo pagrindu profesinëje veikloje susiformuoja „profesinë psichologija“ – psichologijos þinios
ir ásitikinimai, bûdingi tam tikros profesijos atstovams, kuriomis jie remiasi priimdami tam tikrus profesinius sprendimus.
Svarbiausia specialiøjø psichologijos þiniø taikymo teisëje forma yra psichologinë ekspertizë.
Teismo pavedimu pakviestas psichologas remdamasis savo specialiosiomis þiniomis atlieka psichologiná tyrimà. Daugelyje ðalyje psichologas gali bûti kvieèiamas ir kaip specialistas, kuris, neatlikdamas jokio specialaus tyrimo, tiesiog turi suteikti teismui tam tikros psichologinës informacijos.
120
Ðalys gerokai skiriasi pagal tai, kiek plaèiai skiriama psichologinë ekspertizë ar kvieèiamas
psichologas specialiosioms þinioms suteikti. Yra nemaþai ðaliø, kuriose ji visai netaikoma. Tarkime, ði
ekspertizë visai netaikoma arba tik pradedama taikyti musulmoniðkose bei Rytø teisës ðalyse. Kitose
ðalyse (pvz., JAV, Didþiojoje Britanijoje, Vokietijoje) ji taikoma gana aktyviai ir taikymo sritis sparèiai
didëja.
Skirtingos teisës ðakos daug kuo skiriasi. Intensyviausiai specialiosios þinios taikomos baudþiamajame, maþiau – civiliniame, dar maþiau – administraciniame procese. Visai netaikomos ðios þinios visose kitose, pavyzdþiui, konstitucinëje, tarptautinëje, ekologinëje, verslo, darbo, kanoninëje teisëje ir kitose teisës ðakose.
Labai skirtingø nuomoniø yra ir dël to, kiek plaèiai specialiosios psichologijos þinios turi bûti
naudojamos teisëje. Nurodoma, kad ðios þinios turi bûti taikomos kuo plaèiau, kad jos praturtina teisës taikymà, suteikia jam lankstumo ir veiksmingumo.
Vienas ið teisininkø susidomëjimo psichologija paaðtrëjimo laikotarpiø buvo XX amþiaus 20–30
metai. Tuo metu (ypaè bendrosios teisës ðalyse) átakingiausia teisës teorijos srove tapo teisinis pozityvizmas. Pagrindinis reikalavimas, kurá jo atstovai këlë ástatymui, – jo veiksmingumas, siekiant socialiniø ástatymo tikslø. Vienas ið þinomiausiø ðios teisës krypties atstovø Karlas Llewellinas raðë: (1) „kadangi visuomenë vystosi greièiau negu ástatymas, ástatymus reikia nuolat perþiûrinëti siekiant ásitikinti,
kad jie gerai tarnauja visuomenei“; (2) „ástatymas yra priemonë visuomenës tikslams pasiekti, o ne
savitikslis“; (3) „kiekvienas ástatymas turi bûti ávertintas ar jis veiksmingas“ [3, p. 72]. Ið to tiesiai iðplaukë bûtinybë psichologijos þinias taikyti ástatymo veiksmingumui padidinti. Juk tas, kam taikoma,
yra þmogus. Dël to ástatymo poveikis þmonëms priklausë nuo jø asmenybës ypatumø. Ta pati teisës
norma vienam þmogui daro vienà poveiká, kitam visai kità. Taigi norint uþtikrinti, kad teisës norma
veiktø bûtent taip, kaip reikia, bûtinos psichologijos þinios apie þmones.
Vieni ið psichologijos þiniø reikalingumà teisëje patvirtinanèiø metø buvo 1927-ieji, kai vadovauti
vienai ið prestiþiðkiausiø JAV aukðtøjø mokyklø – Jeilio universiteto Teisës mokyklai – buvo paskirtas
psichologas. Tikëtasi, kad jis „iðaiðkins ástatymo poveikio vietà kontroliuojant ir nuspëjant þmogaus
elgesá“ [7, p. 493]. 1930 metais nacionalinës JAV teisininkø draugijos þurnalas paskelbë: „Atëjo pagaliau laikas, kai nenumaldomi faktai, kuriuos mums teikia dabartinis psichologijos mokslas, turi bûti
pripaþinti ir teisininkø. Jie turi bûti pripaþinti, nepaisant viso savo triuðkinanèio poveikio respektabilioms teisinëms institucijoms“ [8, p. 386].
Kita vertus, yra nemaþai ir psichologijos þiniø taikymo teisëje prieðininkø. Teigiama, kad
psichologijos þinias taikyti teisëje nereikia, netgi þalinga, kad teisë ið esmës yra „antipsichologinë“, ir
kad gera teisë – tai bûtent tokia, kuri sugeba spræsti savo problemas savo priemonëmis. Nuogàstaujama, kad psichologijos reikðmës padidëjimas teisëje sukels þmoniø lygybës ástatymui principo susilpnëjimà. Nurodoma, kad kuo daugiau taikant ástatymà atsiþvelgiama á atskiro þmogaus psichologinius ypatumus, tuo skirtingiau taikomas ástatymas vienodose situacijose, vertinant vienodus poelgius.
Principingiausi psichologijos þiniø taikymo sprendþiant teisës problemas spræsti prieðininkai
apskritai pasisako prieð bet koká psichologijos þiniø taikymà. Vienas nuosekliausiø ðiuo atþvilgiu buvo
Hansas Kelsenas. Á klausimà, koks turi bûti teisës ir psichologijos ryðys, jis atsakë trumpai ir kategoriðkai: „Jokio!“ Anot jo, abu mokslai visiðkai skirtingi savo prigimtimi. Psichologija yra mokslas apie
tai, kas yra, kaip þmonës ið tikrøjø elgiasi, tuo tarpu teisë yra mokslas apie tai, kaip jie turi elgtis. „Kaip
þinoma, – tæsia Hansas Kelsenas, – tarp to, kas yra, ir to, kas turi bûti, nëra jokio ryðio“. Ko gero, prisiminus, kokiø esminiø teisës skirtumø neretai randama panaðiose ðalyse (pvz., Belgijoje ir Olandijoje, JAV Luizianos ir Oregono valstijose), ðio pasisakymo nelaikysime per daug ekscentriðku.
Daugiau yra teisininkø, pritarianèiø tam, kad psichologijos taikymas teisëje galëtø bûti ir naudingas, taèiau tik siaurame kontekste. Taip yra dël to, kad daugeliu atveju psichologijos taikymas sukelia nemaþai rimtø problemø, iðplaukianèiø ið esminiø dviejø mokslø skirtingumo. Bûtent tas skirtingumas, ðiø mokslininkø nuomone, ið esmës apriboja psichologijos taikymà, apibrëþia gana siauras
psichologijos þiniø taikymo teisëje ribas. Uþ tø ribø teisininkas „nesusiðneka“ su psichologu, psichologijos þiniø nebegalima naudoti teisës tikslais.
Teisës ir psichologijos skirtumai ir ðiø mokslø suderinamumo problema
Kanadieèiø mokslininkas Markas Costanzo [3] psichologijos ir teisës sàveikà nagrinëja kaip
dviejø skirtingø kultûrø „susidûrimà“. „Kultûrà“ jis supranta kaip „jos neðëjams bendras sàvokas,
mastymo procedûras, postulatus“ [3, p. 8]. Teisë ir psichologija yra „ið esmës prieðingos kultûros“.
Jos vadovaujasi visiðkai skirtingomis prielaidomis, skirtinga logika, jø poþiûris á tapaèius reiðkinius gali
121
bûti visiðkai skirtingas. Gary Meltonas, Johnas Petrila, Normanas Poythressas, Christopheris Sloboginas apibûdina tà patá psichologijos ir teisës pagrindiniø nuostatø skirtingumà kaip „paradigmø konfliktà“ [4, p. 6]. Paradigma suprantama kaip svarbiausios prielaidos, kuriomis remiasi tam tikras
mokslas. Jeigu tam tikrø dviejø mokslø prielaidos skirtingos, tokie mokslai tikrai nesuderinami. Bûtent
taip yra, Gary Meltono ir jo bendradarbiø nuomone, teisës ir psichologijos santykiø srityje.
Paminësime keletà svarbiausiø ðiø mokslininkø iðskiriamø problemø, kurios labiausiai apsunkina psichologijos taikymà teisëje.
Skirtingi tyrimo objektai. „Pirminis psichologijos tikslas yra pateikti iðsamø ir tikslø þmogaus elgesio paaiðkinimà. Pirminis teisës tikslas yra sureguliuoti þmogaus elgesá“ [3, p. 9]. Ðis skirtumas siejasi su Hanso Kelseno idëja dël skirtingos psichologijos ir teisës paskirties. Psichologija sako, kaip
þmonës ið tikrøjø elgiasi, tuo tarpu teisë nurodo, kaip jie turi elgtis. Tokie mokslai „nereikalingi“ vienas
kitam. Nustatyti, kaip þmonës turi elgtis tam tikroje situacijoje, galima ir neturint jokios informacijos
apie tai, kaip jie elgiasi. Tarkime, teisës norma „negalima þudyti“ galioja ir nepriklauso nuo to, kiek ir
dël kokiø prieþasèiø þmonës þudo.
Skirtingas žinių pobūdis. Teisë reikalauja aiðkiø ir kategoriðkø sprendimø. Þmogus gali bûti
kaltas arba nekaltas. Nustaèius jo kaltæ, reikia priimti vienà ið dviejø sprendimø: nubausti arba nenubausti. Tokie sprendimai gali bûti priimami tik aiðkios ir kategoriðkos informacijos pagrindu.
Psichologijos þinios yra kitokio pobûdþio. Psichologijai bûdingos apytikrios, tikybinës iðvados.
Atsakydamas á teismo klausimà, ar individas galëjo pasielgti tam tikru bûdu (pvz., sukontroliuoti savo
emocijas), suvokti tam tikrà dalykà (pvz., kad „ginklas“, kuriuo jam buvo grasinama, nebuvo tikras),
priimti tam tikrà sprendimà (pvz., teisingà sprendimà labai sudëtingoje situacijoje), psichologas (remdamasis savo mokslo prigimtimi) pateikia tikimybines iðvadas: nurodo tam tikrà tikimybę, kad tai buvo
ámanoma. Lygiai taip pat psichologas elgiasi tada, kai ið jo reikalaujama rekomendacijø (pvz., su kuo
palikti vaikà santuokos nutraukimo byloje, dël galimybës pasiekti bausmës tikslø netaikant realaus
laisvës atëmimo, ir pan.). Remdamasis savo mokslo þiniomis, psichologas gali tik tam tikru lygiu teigti, kad jeigu bus pasielgta tam tikru bûdu, bus pasiektas reikalingas rezultatas. Aiðku, tikslumo ir
apibrëþtumo reikalaujanèiai teisei tokios iðvados netinka.
Psichologijoje daugiausia dėmesio skiriama žmonių grupėms, tuo tarpu teisė nukreipta į atskirą
žmogų [3, p. 10; 4, p. 8]. Psichologas, nagrinëjantis vaikø psichologinës raidos dësningumus, gali
suteikti nemaþai psichologijos þiniø apie 10 metø vaikø intelektà arba moralës suvokimà, taèiau tai,
kas apskritai bûdinga tam tikrai þmoniø grupei, toli graþu ne visada bûdinga kiekvienam atskiram jos
nariui. Atskiras deðimtmetis gali ir neturëti visø tø savybiø, kurios, kaip nustatë psichologija, apskritai
bûdingos jo bendraamþiams, o teisei svarbus bûtent atskiras atvejis.
Įstatymas remiasi autoritetu, psichologija remiasi empiriniais faktais [1]. Ið tikrøjø ástatymas yra
toks, koks yra, dël to, kad já priëmë tam ágaliojimà (autoritetà) turinèios institucijos, psichologijos dësnis remiasi faktais, kuriø pagrindu jis nustatytas.
Psichologijos dësná kiekvienas gali paneigti arba patvirtinti. Tam tikslui tik reikia turëti atitinkamø faktø ir iðanalizuoti juos vadovaujantis tam tikrø mokslo nustatytø procedûrø pagrindu, o teisës
iðvados gaunamos hierarchinës sistemos pagrindu. Antros instancijos teismas turi daugiau ágaliojimø
tiesai nustatyti negu pirmos. Dël to aukðtesnës instancijos teismas turi galimybæ panaikinti þemesnës
instancijos teismo iðvadas.
Teisė remiasi tradicija, yra konservatyvi. Psichologija orientuota į nuolatinį žinių atnaujinimą.
„Ástatymas – tai mirusiøjø valdþia gyviesiems“ [2, p. 469]. In dubio pro reo principu besivadovaujanti
teisë remiasi tradicija, joje pasisemdama stabilumo ir autoriteto, o psichologija orientuota á dabartá ir
ateitá. Naujesnieji tyrimai paneigia senesnius tam, kad patys vëliau uþleistø vietà dar naujesniems [3,
p. 11].
Teisë remiasi postulatais, kuriuos neigia psichologija.
Postulatas – tai prielaida, kuri priimama be patikrinimo, kurios teisingumu neabejojama. Svarbiausias ið jø – tai valios laisvës prielaida. „Ko gero, akivaizdþiausias filosofinis teisës ir þmogaus elgesá studijuojanèiø mokslø skirtumas (taip pat ir psichologijos – V. J.) yra tai, kad pirmoji remiasi laisvosios þmogaus valios principu, tuo tarpu antrieji yra deterministiðki“ [4, p. 7]. Psichologija siekia paaiðkinti þmogaus elgesá, nurodydama jo elgesio prieþastis. Remiantis ðiuo poþiûriu, þmogus paþeidë
ástatymà bûtent dël to, kad veikë ðios prieþastys, tuo tarpu teisë (iðskyrus iðimtinius atvejus) teisës
paþeidimo prieþastimi laiko þmogaus laisvà valià – jo laisvà sprendimà nevykdyti ástatymo reikalavimo.
Teisë yra (iðtisai arba ið dalies) politiniø interesø iðraiðka. Psichologija siekia bûti apolitiðka,
laisva nuo politiniø átakø. Ástatymo leidybos institucija reprezentuoja ir iðreiðkia tam tikros visuomenës
122
arba jos dalies interesus. Dël to ir teisës turinys, ir jo forma arba taikymas iðreiðkia ðá interesà. Apie
juos negalime pasakyti, ar jie teisingi, ar ne. Viena, kà galime konstatuoti, tai kiek atspindimi tam tikrø
visuomenës grupiø (ar visos visuomenës) ekonominiai, politiniai ir kiti interesai, tuo tarpu psichologijos tiesos yra visuotinës. Sàlyginis, arba operantinis, refleksas formuojamas nepaisant politiniø
interesø ar orientacijø.
Visa tai kartu, minëtø autoriø nuomone, nulëmë psichologijos þiniø nesuderinamumà su teisinëmis þiniomis, didelius ir nelengvai áveikiamus sunkumus bandant psichologijos þinias pritaikyti teisës problemoms spræsti. Taigi dabartiniu metu aiðkiai nesusitariama ir dël psichologijos þiniø taikymo
teisëje pagrástumo, ir dël galimos jø taikymo ribos. To neþinodami, negalime atsakyti ir á kitus klausimus, kokiais atvejais psichologijos þiniø taikymas yra dësningas ir bûtinas. Pavyzdþiui, susidûrus su
teisës problemomis, kurioms spræsti psichologija dar netaikoma, negalima atsakyti, kiek normali ði
padëtis, ar reikia siekti ja pasinaudoti sprendþiant tas problemas. Kita vertus, nagrinëjant tos teisës
sritis, kuriose psichologijos þinios jau taikomos, negalima nustatyti, kiek tai teisinga, ar tai neprieðtarauja teisës tikslams ir prigimèiai.
Taigi dabartiniu metu neturime aiðkesnës pozicijos dël psichologijos taikymo teisëje reikalingumo, mums sunku atsakyti á klausimà, kokiais atvejais jà taikyti reikia. Kartu galime paminëti daug
svariø problemø, kurios apsunkina psichologijos þiniø taikymà.
Psichologijos ir teisës þiniø santykis
Kaip minëta, teisës ir psichologijos skirtumas daþniausiai suvokiamas kaip esminis jø pagrindø,
jø „prigimties“, jø kultûrø, paradigmø skirtumas. Tai daro jas nesuderinamas.
Norëtumëme pasiûlyti ið esmës kitoká poþiûrá á ðiø dviejø mokslø minëtus skirtumus ir tuo pagrindu naujai apsvarstyti jø suderinamumo problemà.
Mûsø supratimas remiasi keliais teiginiais, kuriuos aptarsime.
1 teiginys. Minėti pagrindiniai psichologijos ir teisės skirtumai atsiranda ne tik taikant
psichologiją teisės problemoms spręsti, atvirkščiai, jie atsiranda visada, kai teorinės žinios taikomos sprendžiant praktines problemas.
Kaip þinoma, mokslinës þinios skirstomos á teorines ir taikomàsias. Pirmøjø dëmesio centre yra
tam tikras tiriamas objektas, jo dësningumø paþinimas. Antrieji uþsiima tø iðaiðkintø dësningumø
naudojimu sprendþiant praktines problemas.
Moksliniø þiniø skirstymas á teorines ir taikomàsias atsispindi ir mokslø sistemoje. Èia randame
teorinius ir taikomuosius mokslus. Pavyzdþiui, biologija tiria gyvus organizmus. Taikomieji mokslai –
medicina, veterinarija, agronomija – uþsiima þiniø apie tuos organizmus taikymu gydant arba auginant. Psichologija tiria þmogaus psichikos veikimà, o su ja susijæ taikomieji mokslai – psichoterapija,
edukologija – nagrinëja ðiø þiniø naudojimà gydymo ir mokymo tikslais. Fizikos iðaiðkintø dësningumø naudojimà mechanizmams konstruoti nagrinëja mechanika. Kriminalistika naudoja ávairiausiø
mokslø þinias nusikaltimø iðaiðkinimo problemai spræsti.
Mûsø teiginys yra tas, kad visos psichologijos ir teisës nesuderinamumo problemos kyla taikant bet kokias teorinio mokslo þinias sprendþiant praktinæ problemà.
Kaip matëme, vienas pagrindiniø dviejø mokslø skirtumas yra tas, kad jø tyrimo objektai yra
skirtingi. Psichologija siekia paþinti þmogø, tuo tarpu teisës tikslas – sureguliuoti jo elgesá. Tai tikrai
skirtingi tikslai. Lygiai toks pat skirtumas bûdingas ir bet kokiems teoriniams ir praktiniams mokslams.
Teorinis mokslas siekia paþinti savo objektà, o praktinis – panaudojus tas þinias, kà nors sureguliuoti
aplinkiniame pasaulyje. Biologija siekia kuo tiksliau apraðyti organizmo veikimà, medicina tuo pagrindu ieðko bûdø sureguliuoti ðá veikimà. Fizika iðaiðkina fiziniø medþiagø savybes – mechanika tuo
pagrindu atsako, kaip tas medþiagas reikia apdoroti. Taigi teorinio ir praktinio mokslo tikslø skirtumas
nedaro juos nesuderinamus, atvirkðèiai, jie papildo vienas kità. Lygiai taip pat psichologija, siekdama
kuo tiksliau apraðyti þmogaus elgesio ir vidinio pasaulio dësningumus, teikia teisei þinias, kuriomis ji
gali veiksmingiau pasiekti savo tikslà – tø paèiø þmoniø elgesio reguliavimà.
Antras aptartas dviejø mokslø nesuderinamumo ðaltinis – tai skirtingas žinių pobūdis. Kaip matëme, psichologijai bûdingos tikimybinës iðvados, tuo tarpu teisë, kuri turi daryti aiðkius sprendimus,
reikalauja tiksliø þiniø. Tai irgi tiesa. Lygiai taip pat yra nagrinëjant bet kokio teorinio mokslo santyká su
taikomuoju mokslu. Biologija, fizika, sociologija ir visi kiti mokslai susiduria su sudëtingais ir daþniausiai stochastiniais procesais. Dël to jø iðvados daþniausiai negali bûti kitokios nei tikimybinës. Kaip
123
teisëjas dël bet kokios informacijos (áskaitant ir tikimybinæ) turi priimti kategoriðkà sprendimà („kaltasnekaltas“), taip ir gydytojas tikimybinës informacijos apie ligonio bûsenà pagrindu turi priimti tikslø ir
nedviprasmiðkà sprendimà: nustatyti jo ligà, pasirinkti jos gydymo bûdà, nutarti taikyti ar netaikyti tam
tikrà vaistà ir t. t. Kiekvieno taikomojo mokslo tikslas yra teisingas sprendimas: nurodyti bûdà tam tikram tikslui pasiekti, padëti atsakyti á klausimà, ar apskritai tas tikslas pasiekiamas. Dël to kiekvienas
turi savo bûdà tikimybinæ informacijà pavirsti aiðkiu, kategoriðku sprendimu. Daþniausiai sprendimas
priimamas, jeigu jo teisingumo tikimybë virðija tam tikrà bûtinà lygá. Ðis lygis skirtingas, jis priklauso
nuo tikslo, pavyzdþiui, neámanoma pagaminti paraðiuto, kurio neiðsiskleidimo tikimybë lygi nuliui. Lygiai taip pat ir teismai, nagrinëdami bylà, negali siekti, kad bûtø panaikintos visos, net ir menkiausios
abejonës. Yra tam tikras „pakankamo patikimumo“ lygis, kuriam esant kaltë pripaþástama árodyta.
Kaip viena ið svarbiø psichologijos ir teisës „nesuderinamumo“ prieþasèiø nurodoma tai, kad
pirmosios dėmesio centre yra žmonių grupės, tuo tarpu teisė nukreipta į atskirą žmogų. Lygiai tas pats
pasakytina apie bet kokiø þiniø taikymà. Kiekvienos ligos apraðymas teikia informacijos apie visus
þmones, kurie serga ðia liga. Besimokant universitete bûsimam gydytojui pasakojama, kaip „apskritai“ (tai yra visø serganèiø grupëje) atrodo gripas. Atvykæs pas pacientà gydytojas turi nustatyti, ar jis
serga bûtent gripu. Þiniø taikymo esmë ir yra tai, kad randamas bûdas bendras þinias (apie tam tikros
objektø grupæ) paversti sprendimu apie atskirà objektà.
Kaip vienas ið teisës ir psichologijos nesuderinamumo ðaltiniø minima tai, kad teisė remiasi
autoritetu, o psichologija – empiriniais faktais. Ið tikrøjø teisës pagrindà sudaro teisës normos, kurias
patvirtina legitimus teisës kûrëjas (parlamentas, vyriausybë, vietos valdþios institucijos). Psichologiniai
dësningumai iðaiðkinami tyrinëjant faktus.
Toks yra ne tik teisës ir psichologijos santykis. Bet koks taikomasis mokslas siekia turimø þiniø
pagrindu sukurti veiklos taisykles, daugelis ið kuriø tik jas patvirtinus naudojamos siekti praktiniø
tikslø. Tiltui statyti taikomos ávairiausios fizikos ir kitø mokslø þinios. Jos taikomos netiesiogiai. Visø tø
teoriniø þiniø pagrindu parengiamos ir patvirtinamos instrukcijos ir taisyklës, kaip turi bûti statomas
tiltas. Ðios taisyklës remiasi jas patvirtinusios institucijos autoritetu. Aiðku, priimdami ðias taisykles,
institucijos darbuotojai susipaþásta su visa reikalinga informacija. Jie gali paaiðkinti, remdamiesi
mokslo duomenimis, kodël priimtos bûtent tokios taisyklës. Praktinëje veikloje tiltà statantis inþinierius
priima tam tikrus sprendimus vadovaudamasis bûtent taisyklëmis. Lygiai taip pat parlamentas, priimdamas tam tikrà ástatymà, gali iðnagrinëti visà reikalingà informacijà. Priimtas ástatymas vykdomas vadovaujantis ne minëta informacija, o kitu ástatymu, kurio galiojimas remiasi já iðleidusio parlamento
autoritetu.
Kaip vienas ið teisës ir psichologijos nesuderinamumo ðaltiniø minima tai, kad teisë, kitaip nei
psichologija, yra (visa ar tam tikra jos dalis) politinių interesų išraiška. Lygiai taip pat yra ir su bet kokia
taikomàja veikla. Kiekvienas praktinis tikrovës pakeitimas palieèia kieno nors interesus. Dël to vykdydamos ðià veiklà suinteresuotos grupës stengiasi padaryti jiems naudingà poveiká. Kuo didesnæ valdþià turi atitinkama grupë, tuo didesnis jos poveikis tai veiklai, tuo ryðkesnis ðios veiklos politinis aspektas.
Statydami tiltà per upæ, statybininkai priima sprendimus: ar turi jis bûti graþus, ar tik kuklus,
brangus ar pigus, siauras ar platus, skirtas ir pëstiesiems ar tik transportui. Sprendimai, kurie bus
priimti kiekvienu ið tø klausimø, atspindi tam tikrus socialiniø grupiø, nuo kuriø priklauso sprendimas,
interesus. Taigi tai ið esmës politiniai sprendimai. Lygiai taip pat ir priimtas teisës aktas ne tik sureguliuoja tam tikrà mûsø gyvenimo sritá. Sureguliavimo bûdas atspindi interesus þmoniø, nuo kuriø valios
labiausiai priklausë, koks sprendimas bus priimtas.
Visa tai patvirtina mûsø pirmà teiginá – psichologijos ir teisës santykis ið tikrøjø niekuo nesiskiria
nuo santykiø, kurie atsiranda paverèiant bet kokias teorines þinias praktiniais sprendimais.
2 teiginys. Praktinės (o ne mokslinės) psichologijos žinios taikomos sprendžiant kiekvieną
teisės kūrimo ir taikymo problemą.
Ir teisës kûrimas, ir jos taikymas faktiðkai remiasi tam tikromis psichologinëmis prielaidomis
apie þmones, kuriems teisës aktai bus taikomi. Reikalas tas, kad teisës norma siekia paveikti elgesá, o
tai ji gali padaryti tik per individo màstymà, jausmus, motyvus, kitus psichologinius procesus. Nuo to,
kokie yra visi ðie procesai, priklauso, ar bus sureaguota taip, kaip tikisi teisës kûrëjas ar taikytojas.
Ástatymo leidëjas, svarstantis bûtinybæ sugrieþtinti bausmæ uþ tam tikrà baudþiamàjá ar administraciná paþeidimà, vadovaujasi tam tikromis prielaidomis apie þmones, kuriems ta bausmë bus taikoma. Grieþtindamas bausmæ, jis remiasi ásitikinimu (ið esmës psichologiniu), kad ðie þmonës yra
gana jautrûs bausmei, kad bausmës sugrieþtinimas padarys jiems reikiamà áspûdá, kad ðis áspûdis
124
paskatins juos bûtent taip elgtis, kaip reikia, tai yra nedaryti paþeidimø. Negana to, ðis ástatymo leidëjas vadovaujasi ir tam tikrais ásitikinimais dël kitø tokio individo psichologijos savybiø. Tikima, kad
pilietis pakankamai protingas, kad suvoktø naujà ástatymà, kad jis ásimins já ir prisimins bûtent tada,
kai reikia, tai yra susidûræs su pagunda daryti nusikaltimà. Visa tai yra psichologijos prielaidos apie
ðio individo màstymà, jausmus, atmintá, percepcijos procesus.
Lygiai taip pat ástatymo taikytojas – teisëjas skirdamas bausmæ nepilnameèiui, remiasi savo ásivaizdavimu apie nepilnameèio apskritai ir apie ðio atskiro nepilnameèio asmenybæ, kuriam reikia skirti
bausmæ. Ðis ásivaizdavimas savo turiniu yra psichologinis. Tai ásivaizdavimas apie nepilnameèio ávairiausias psichines savybes: ir tas, kurios paskatino já padaryti nusikaltimà, ir tas, kurias turi paveikti
bausmë.
Sprendimas, su kuriuo ið tëvø palikti vaikà santuokos nutraukimo byloje, ar leisti nepilnameèio
emancipacijà, ar leisti sudaryti santuokà pilnameèiams, kokio dydþio yra padaryta moralinë ir
psichologinë þala, ar galëjo sutarties ðalis prieðintis spaudimui sudaryti jam nenaudingà sutartá, ar
buvo vienas asmuo psichiðkai priklausomas nuo kito ir kiek stipri buvo ðá priklausomybë – visi ðie
sprendimai priimami remiantis tam tikromis psichologinëmis prielaidomis. Tai yra ne mokslinës, o
praktinës psichologijos prielaidos.
Svarbu pabrëþti, kad tokios psichologijos prielaidos daromos visais atvejais, net ir tais, kai
bandoma ignoruoti, nekreipti dëmesio á psichologinius reikalo aspektus.
Jeigu teisëjas nekreipia dëmesio á tai, kiek tam tikras proceso dalyvis sugeba suvokti proceso
turiná, toks teisëjas be jokio pagrindo ar patikrinimo remiasi psichologine prielaida, kad to proceso
dalyvio protinis iðsivystymas pakankamas procesui suvokti. Jeigu, spræsdamas klausimà, ar galëjo
nukentëjusysis prieðintis prievartai, teisëjas bando nesidomëti individo psichologiniais ypatumais ir
sprendþia ðá klausimà standartiðkai, tai reiðkia, kad teisëjas nesàmoningai remiasi psichologine prielaida (neteisinga!), kad visø nukentëjusiøjø sugebëjimas pasiprieðinti psichologinei prievartai yra vienodas.
Psichologijos prielaidos apie individus, kuriems taikomas ástatymas, gali bûti taikomos nesàmoningai. Priimdamas arba taikydamas tam tikrà teisës normà, þmogus tiesiog neabejoja, kad bus
bûtent toks rezultatas, kurio tikisi. Garsi Rusijos psichologë Zeigarnik kartà puikiai pasakë: „Nusikaltëlio asmenybë tiksliausiai apraðyta baudþiamajame kodekse“. Ið tikrøjø bet koks ástatymas „numano“
þmogaus, kuriam jis skiriamas, asmenybæ. Numanoma, kad ðis þmogus bûtent toks, kad jam to kodekso normos padarys bûtent ástatymo leidëjo numatytà poveiká.
Taigi „nespecialios“ psichologijos þinios neribotai plaèiai taikomos sprendþiant teisines problemas. Svarbu pabrëþti, kad teisës santykiai su buitine psichologija yra visiðkai kitokie nei su moksline. Èia neatsiranda ir nesuderinamumo problemø, kurios bûdingos jos santykiams su moksline
psichologija. Teisës normos atsiranda praktinës psichologijos pagrindu. Nieko nuostabaus, kad jos
psichologijos prielaidos atitinka praktinës psichologijos ásitikinimus. Ði aplinkybë ypaè akivaizdi tada,
kai praktinës ir teorinës psichologijos þinios prieðtarauja vienos kitoms. Dabartinë mokslinë psichologija seniai atmetë „valios“ (ypaè „laisvos“) koncepcijà, taèiau buitinëje psichologijoje ði sàvoka uþima
svarbià vietà ir teisë seka ne moksline, o buitine. Buitinë psichologija neabejoja sulaikanèiu bausmës
poveikiu. „Niekas ne prieðas pats sau, – svarsto vidutinis pilietis, – niekas nenorës daryti to, uþ kà gali
bûti nubaustas. Reiðkia, kriminalinë bausmë turi bûti veiksminga sulaikymo nuo nusikaltimø priemonë“.
„Aiðku, – toliau svarsto tas pats vidutinis pilietis, – kuo grieþtesnë bausmë, tuo labiau þmogus
jos bijo. Reiðkia, tuo didesnis jos sulaikantis poveikis. Reiðkia, bausmës grieþtumo sugrieþtinimas yra
veiksminga sulaikanèio bausmës poveikio sustiprinimo priemonë“. Ðimtai kriminologiniø ir psichologijos tyrimø bandë patikrinti ðá lyg ir (buitinës psichologijos poþiûriu) akivaizdø ryðá, taèiau tai, kas nustatyta kaip visø ðiø tyrimø rezultatas, gana akivaizdþiai prieðtarauja ðiam praktinës psichologijos ásitikinimui. Bausmë (ypaè laisvës atëmimas) geriausiu atveju nepadaro jokio poveikio, o blogiausiu padaro prieðingà, tampa kriminogeniniu veiksniu. Ástatymo leidëjas tiki ne moksline, o buitine psichologija ir toliau formuluoja sulaikymà kaip vienà svarbiausiø bausmës tikslø.
Ið viso to iðplaukia svarbi iðvada, kad nekyla klausimo, ar taikyti, ar netaikyti psichologijos þinias teisës problemoms spræsti. Ðio klausimo nëra dël to, kad ir be to bet koks teisës kûrimo ar taikymo aktas remiasi tam tikromis psichologinëmis prielaidomis. Problema yra kitokia: ar reikia nuo teisës, besiremianèios praktine psichologija, pereiti prie teisës, kuri remiasi mokslinës psichologijos iðvadomis? Kitais þodþiais tariant, ar reikalingas perëjimas nuo praktinës (buitinës) psichologijos prie
mokslinës.
125
3 teiginys. Nepaisant to, kokių tikslų siekiama kuriant ir taikant įstatymą, jis yra veiksmingesnis, jeigu remiasi ne buitinės psichologijos prielaidomis, o moksliškai nustatytais psichologiniais faktais.
Ðis teiginys tiesiogiai iðplaukia ið to, kad kiekviena veikla yra sëkmingesnë, jeigu prielaidos, kuriomis ji remiasi, yra patikrintos. Priimdamas naujà ástatymà, kuris draudþia tam tikrus poelgius, ir uþ
draudimo paþeidimà grasindamas sankcija, ástatymo leidëjas vadovaujasi prielaida, kad 1) asmuo,
kuriam adresuojamas tas ástatymas, suþinos apie tai, 2) atkreips dëmesá á já, 3) ásimins ir ástatymo turiná, ir sankcijos dydá, 4) tai padarys jam reikiamà áspûdá, 5) to áspûdþio paveiktas, jis priims sprendimà
nepaþeisti to draudimo, 6) susidûræs su pagunda tai padaryti, jis prisimins ir ástatymà, ir sankcijà, ir
savo sprendimà, 7) tada visa tai padarys jam reikiamà áspûdá, 8) paskatins priimti bûtent toká sprendimà, kokio norëjo ástatymo leidëjas.
Gana to, kad nesuveiktø bent viena ðios ilgos grandinës grandis – nebûtø pasiekta ástatymo
tikslø. Daþniausiai vadovaujantis praktinës psichologijos prielaidomis numanoma, kad visa tai turi
ávykti, taèiau aiðku, kad jeigu tikrai norima, kad naujas ástatymas veiktø, reikia kiekvienà ið tø prielaidø
patikrinti. Toks patikrinimas duos patikimà rezultatà, jeigu bus atliktas mokslinës psichologijos priemonëmis.
Gerai þinoma, kad ir atskiri ástatymai, ir visa teisës sistema gali siekti ávairiausiø tikslø. Ðie tikslai
gali atspindëti ir visos visuomenës, ir atskirø jos grupiø interesus. Jie gali bûti eksplicitiniai (atvirai
deklaruojami) arba latentiniai (paslëpti) [5].
Kokie bebûtø tikslai, jie gali bûti veiksmingai pasiekti, jeigu vadovaujamasi teisingomis (áskaitant ir psichologines) prielaidomis1.
Dël to perëjimas nuo buitinës psichologijos prielaidø prie moksliniø þiniø yra bûtinybë siekiant
didinti ástatymo veiksmingumà.
4 teiginys. Perėjimas nuo buitinės psichologijos prie mokslinių psichologijos žinių yra
procesas, susidedantis iš kelių nuoseklių etapų, kiekviename iš kurių sprendžiamos tam tikros
mokslinės psichologijos taikymo problemos, pasikeičia teisės ir psichologijos santykis ir iš esmės didėja teisės poreikis specialių psichologijos žinių.
Kalbant apie perëjimo nuo buitinës prie mokslinës psichologijos omenyje turima tai, kad „praktinës psichologijos“ prielaidø vietà uþims dabartinës mokslinës psichologijos metodais patikrinti
psichologiniai faktai. Svarbiausia tai, kad toks perëjimas neávyksta staigiai, vien dël to, kad priimtas
atitinkamas sprendimas. Tai gana ilgas procesas, kurio metu sprendþiamos tam tikros problemos.
Minëjome, kad kiekvienas teisës taikymas remiasi tam tikromis psichologinëmis prielaidomis.
Dël to teisinë sistema bei jos atskiros ðakos remiasi daugybe ávairiausiø prielaidø. Bet kuriai ið jø susiklosèius gali ávykti tas pats procesas – laipsniðkas praktinës psichologijos prielaidø atsisakymas ir perëjimas prie mokslinës psichologijos þiniø. Vienø prielaidø atsisakymas gali vykti greièiau, kitø – lëèiau.
Galima iðskirti keletà perëjimo nuo praktinës psichologijos prielaidø prie mokslinës psichologijos specialiøjø þiniø naudojimo etapø.
Pirmasis etapas. Psichologijos prielaidų postulavimas. Postulavimas – tai tam tikro teiginio
priëmimas be patikrinimo. Jis suvokiamas kaip nekeliantis jokiø abejoniø, nereikalaujantis jokio patikrinimo ar patvirtinimo. Daug ðimtmeèiø jokiø abejoniø nekeldavo teiginys, kad jeigu þmogus nekaltas,
jis neliudys prieð save. Dël to tiesai byloje nustatyti buvo plaèiai taikomas kankinimas.
Lygiai taip pat buvo ðventai tikima, kad kiekvienas gali liudyti teisme, suvokti kaltinimà ir jeigu
jis nekaltas, gintis nuo kaltinimø. Iki XVII amþiaus Didþiojoje Britanijoje, iki XVIII Vokietijoje nebuvo keliamas kaltinamojo sugebëjimo dalyvauti teisme klausimas. Susidûræ su tuo, kad kaltinamasis tyli ir
neatsako á teismo klausimus, Didþiosios Britanijos teismai taikë vienodà procedûrà. Jos tikslas buvo
nustatyti, ar kaltinamasis yra „nebylys Dievo valia“, ar „nebylys dël piktos valios“. Prie pirmos kategorijos priskirti þmonës, kurie fiziðkai negalëjo kalbëti. Visi kiti priskirti antrajai kategorijai. Jeigu kaltinamasis buvo priskirtas ðiai kategorijai, ant jo krûtinës buvo dedamas vis didesnis svoris, kol jis iðtardavo garsus, kuriuos galima buvo interpretuoti kaip atsakymà [4, p. 66].
Postulavimo etape specialiosios psichologijos þinios neteikiamos. Jos tiesiog nereikalingos,
nes ðiuo atþvilgiu ir be to „viskas aiðku“ – vadovaujamasi praktinës psichologijos prielaidomis, kurios
teisëjui ir kitiems teisës taikytojams nekelia jokiø abejoniø.
Antrasis etapas. Psichologijos prielaidų preziumavimas. Preziumuojant tam tikras teiginys
laikomas teisingu, kol nepaaiðkëja prieðingas dalykas.
1
126
Vienintelė išimtis – tai tariamai sugedęs laikrodis, kuris dukart per parą rodo teisingą laiką.
Ðiame etape praktinës psichologijos teiginiai taip pat laikomi savaime suprantamais. Pripaþinta,
kad gali bûti ir iðimèiø. Tuo remiantis tam tikra psichologinë prielaida nebuvo tikrinama, jeigu tik neávykdavo kas nors, kas davë pagrindà manyti, jog susiduria su iðimtimi, „nukrypimu“. Tokiu atveju
psichologinë prielaida bûdavo tikrinama.
Taip, pavyzdþiui, vystësi kaltinamojo sugebëjimo dalyvauti procese supratimas. Nuo XVII amþiaus prie „nebyliø Dievo valia“ priskirti kaltinamieji, esantys psichotinës bûsenos. Ðá faktà turëjo patvirtinti gydytojas [4, p. 66]. Vëliau vis daugiau atvejø priskirta prie tø, kuriø sugebëjimas stoti prieð teismà turëjo bûti patikrintas. Panaðiai vystësi ir liudytojø sugebëjimas duoti parodymus, kaltinamojo
prisipaþinimas kaltu, jo atsisakymas nuo gynybos, jo psichinës bûklës darant nusikaltimà ávertinimas
ir daugelis kitø veiksniø [4, p. 165–267].
Postulavimo atsisakymas ir perëjimas prie mokslinei psichologijai artimesniø þiniø ávairiose ðalyse gali skirtis.
Mûsø baudþiamasis procesinis ástatymas, kaip ir daugelio kitø ðaliø ástatymai, reikalauja, kad
suimamas individas bûtø supaþindinamas su savo teisëmis. Jeigu ðios teisës perskaitomos, postuluojama, kad individas jas suprato. Laikoma savaime aiðkiu ir nereikalaujanèiu jokio patikrinimo dalyku, kad kiekvienas sugeba suprasti savo teises, kad nebëra þmoniø, kuriems trûksta proto ar kitø
savybiø, reikalingø ðioms teisëms suprasti.
JAV ne tik reikalaujama, kad vadinamoji Miranda (suimamojo teisës) bûtø suimamam asmeniui
perskaityta, bet ir reikalaujama uþtikrinti, kad jis jà suprastø. Esant poþymiams, kad Mirandos tekstas
buvo nesuprastas, kaltinamojo gynëjas gali reikalauti psichologijos ekspertizës patikrinti kaltinamojo
sugebëjimà jà suprasti.
Perëjimas prie ðio etapo ið esmës iðplëtë specialiøjø psichologijos þiniø taikymà teisëje. Atsiranda ir vis daugiau tyrimo reikalaujanèiø „iðimèiø“ – psichologinei prezumpcijai prieðtaraujanèiø atvejø. Bûtent dël to, kad ðis etapas nukreiptas á iðimtis, daþniausiai taikomos tos psichologijos ðakos,
kurios susijusios su psichikos anomalijomis, ávairiausiais nukrypimais. Ið tikrøjø ðiame etape aktyviausiai taikomos patologinës psichologijos þinios. Psichologija taikoma glaudþiai bendradarbiaujant su
medicinos specialistais, ypaè psichiatru.
Mûsø ðalyje ilgà laikà tik klinikinës psichologijos atstovai galëjo atlikti psichologinæ ekspertizæ.
Ðià ekspertizæ atliekanèios ástaigos buvo (ir dar tebëra) pavaldþios Sveikatos ministerijai.
Taigi preziumavimo etape ið esmës iðsipleèia specialiøjø psichologijos þiniø naudojimo galimybës taikant teisæ. Ðiame etape yra ir aiðkios ðio naudojimo ribos. Visi tie atvejai, kai neávyksta kas
nors, kas patrauktø dëmesá ir leistø átarti, kad susidurta su „iðimtimi“, lieka uþ psichologinio tyrimo
ribø. Jie traktuojami kaip visiðkai vienodi – „normalûs“ atvejai ir jø atþvilgiu taikomi praktinës psichologijos postulatai. Pavyzdþiui, visi liudytojai, pripaþinti nesugebanèiais teikti parodymus, pripaþástami
sugebanèiais ir turinèiais visiðkai vienodà teisiná statusà.
Trečiasis etapas. Psichologijos prezumpcijų atsisakymas. Specialiųjų (mokslinių) psichologijos žinių taikymas.
Ðiame etape atsisakoma prielaidos, kad visi neiðimtiniai atvejai yra visiðkai vienodi ir nëra bûtinybës iðaiðkinti ir atsiþvelgti á jø psichologinius ypatumus.
Tai ávyksta kaip keliø savitarpyje susijusiø procesø rezultatas.
Pirmiausia pradedama taikyti mokslinës psichologijos sàvokas apibûdinant tam tikrà teisiniu
poþiûriu svarbià individo psichologinæ savybæ. „Nusikalstamos orientacijos“, „ypatingo cinizmo“,
„þemø“ ar „savanaudiðkø“ motyvø ir kitø praktinës psichologijos sàvokø uþima mokslinës psichologijos terminai.
Kita vertus, kartu vyksta mokslinei psichologijai bûdingas psichinio reiðkinio suskaldymas á jo
sudedamàsias dalis. Pavyzdþiui, sugebëjimas dalyvauti teisme kaltinamuoju suskaldomas á 21 atskirà
gebëjimà, kiekvienas ið kuriø turi bûti ávertintas atskirai [4, p. 68].
Treèia, vis labiau patraukia dëmesá ir atsiþvelgiama ávairiausiø „normaliø“ atvejø skirtumus. Tas
procesas ypaè greitas ir akivaizdus vykdant psichologiná liudytojø tyrimà. Tokio tyrimo metu paaiðkëja
esminiai ypatumai liudytojø, kuriø sugebëjimas duoti parodymus nekelia jokiø abejoniø. Tyrimas parodo jø suvokimo ir atminties ypatumus, leidþia susiorientuoti dël jø parodymø galimø iðkreipimø ir
vienaðaliðkumo.
Ketvirta, vis labiau pereinama nuo intuityviø (bûdingø ir praktinei, ir klinikinei psichologijai)
psichiniø savybiø tyrimo metodø prie eksplicitiniø, „objektyviø“ psichodiagnostiniø metodø, tokiø, kuriø psichometrinës savybës yra gerai þinomos.
Ðis etapas reiðkia tolesná specialiøjø psichologijos þiniø taikymo plëtimà.
Minëtas plëtimas vyksta dviem kryptimis.
127
Pirma, dabar jau psichologinio tyrimo objektai – tai ne tik „iðimtis“, „kraðtutiniai atvejai“. Tyrimo
(ir atitinkamai specialiøjø psichologijos þiniø taikymo) objektais tampa ir visi kiti „normalûs“ atvejai.
Kita vertus, kur kas platesnës ir taikomos psichologijos þinios. Dabar ne tik psichologijos skyriai, uþsiimantys ribiniais, psichopatologiniais, nukrypusiais psichikos funkcionavimo atvejais, bet visos psichologijos þinios taikomos sprendþiant teisës problemas.
Iðvados
1. Pastaruoju metu kyla esminiø prieðtaravimø klausimu, kiek plaèiai gali bûti taikomos specialiosios psichologijos þinios sprendþiant teisës problemas. Ðiø þiniø kuo platesnio taikymo ðalininkai
nurodo tai, kad nesiremiant tokiomis þiniomis, neámanoma kontroliuoti ir didinti teisës normø taikymo
veiksmingumo. Psichologijos þiniø taikymo prieðininkai nurodo esminius psichologijos ir teisës skirtumus, kurie kelia nesuderinamumo problemø. Jø nuomone, ðios problemos panaikina (Hansas Kelsenas) arba ið esmës susiaurina tikràsias specialiøjø þiniø taikymo galimybes.
2. Teisës ir psichologijos skirtumai, kurie psichologijos þiniø taikymo prieðininkø nurodomi kaip
svarbiausios ðiø mokslø nesuderinamumo prieþastys, ið tikrøjø nëra nei iðskirtinai bûdingi psichologijos ir teisës sàveikai, nei trukdo teisëje taikyti specialiàsias psichologijos þinias. Ið tikrøjø tai yra vadinamøjø „teoriniø“ ir „taikomøjø“ þiniø skirtumai. Ðie skirtumai ne tik netrukdo joms bendradarbiauti,
bet, atvirkðèiai, yra jø sàveikos pagrindas.
3. Teisë neribotai plaèiai taiko praktinës psichologijos þinias. Tos þinios vadinamøjø psichologijos postulatø pavidalu dalyvauja visuose teisës kûrimo ir taikymo aktuose, kai jie nukreipti á tam tikrà
þmogø arba þmoniø grupæ.
4. Perëjimas nuo praktinës psichologijos postulatø prie mokslinës psichologijos metodais verifikuojamos psichologijos informacijos yra bûtina teisës normø veikimo veiksmingumo didinimo prielaida.
5. Toks perëjimas vyksta tam tikrais etapais. Pradinis – psichologinis postulavimas, antras –
preziumavimas, treèias – perëjimas prie moksliniø psichologijos þiniø taikymo. Kiekvienas ið tø etapø
ið esmës iðpleèia specialiøjø psichologijos þiniø taikymà sprendþiant tam tikrà teisës problemà.
♦♦♦
LITERATÛRA
1.
2.
3.
4.
Goldberg S. Culture clash: Law and science in America. – New York: NYU Press, 1994.
Holmes D. The path of the law. – Harward Law Review. 1897. No. 10.
Costanzo M. Psychology Applied to Law. – Toronto: Tompson, 2001.
Melton G., Petrila J., Poythress N., Slobogin Ch. Psychological Evaluations for the Courts. – New York–London: The Guilford Press, 1987.
5. Tamanaha B. Realistic Socio-legal Theory. – Oxford: Clarendon Press, 1997.
♦♦♦
Limits of Usage of Special Psychological Knowledge in Law
Prof. Habil. Dr. Viktoras Justickis
Keywords: professional knowledge, psychological examination, „common sense“ psychology.
SUMMARY
This article is focussed on the problem of application of special psychological knowledge in legislation
and executing of law. Our main concern are limits in which scientific psychological knowledge can be used for
needs of law application.
128
In great details we investigated problems broadly discussed in a special literature, that in opinions of
many authors, there are substantially narrow possibilities to use psychology in solution of legal problems. The
majority of these problems are related to essential difference in the very nature of both sciencies.
We show that in fact all these differences do not preclude cooperation between psychology and law and
use of psychologic knowledge in law. These differences actually are related to different position of each science
in their relationship.
It is shown that in fact psychological knowledge is broadly used in law. However, it is so called „practical
psychological knowledge“. The real problem is transformation of common sense psychological pastulates,
widely used in law, into scientivic psychological knowledge.
We investigated conditions under which such transitions occures and stages through which such
development proceeds.
It is shown that interconnection between law and psychology is very different on each of these stages. On
the first stage psychological knowledge is applied at least. On the last one, we have most intensive application of
special psychological knowledge.
129
SPECIALIŲ ŽINIŲ TAIKYMO PROBLEMOS TIRIANT
NUSIKALSTAMŲ DARBŲ SAUGOS PAŽEIDIMŲ ĮVYKIUS LIETUVOJE
Doktorantas Egidijus Radzevičius
Telefonas 271 46 11
Pagrindinės sąvokos: darbų sauga, darbų saugos techninė ekspertizė, užduotis atlikti objektų
tyrimą, specialios žinios, teisinės žinios, darbų saugos taisyklės, statistika.
Santrauka
Straipsnyje nagrinėjami pagrindiniai darbų saugos techninių ekspertizių skyrimo bei užduočių
atlikti objektų, susijusių su darbų sauga, tyrimą pateikimo ir jų rezultatų panaudojimo praktikos Lietuvoje aspektai.
Susistemintai išanalizuoti ir pateikti Lietuvos teismo ekspertizės centro Techninių ekspertizių
skyriuje 2001–2004 m. atliktų darbų saugos techninių ekspertizių ir pateiktų specialisto išvadų statistikos duomenys. Remiantis atliktų tyrimų rezultatais išryškintos pagrindinės tendencijos. Išskiriamos bei aptariamos pagrindinės specialių žinių taikymo problemos. Taip pat nagrinėjama, kokią įtaką
tyrinėjamų darbų saugos ekspertizių skyrimui bei specialisto išvadų pateikimui turėjo naujas Lietuvos
Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas ir Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymas.
Tiriamais klausimais suformuluoti pasiūlymai ir išvados. Konstatuojama, kad darbų saugos techninių ekspertizių skyrimo ir užduočių atlikti objektų tyrimą pateikimo ir jų rezultatų panaudojimo
praktika Lietuvoje nevisiškai atitinka šiuolaikinį lygį ir teisėsaugos poreikius, todėl yra tobulintina. Specialių žinių taikymo teisinėje praktikoje, tiriant nusikalstamus darbų saugos teisės aktų reikalavimų
pažeidimus, efektyvumui gerinti būtina neatidėliotinai spręsti iškilusias tiek teorinio, tiek praktinio pobūdžio problemas, ypač ikiteisminio tyrimo stadijoje.
1. Áþanga
Nelaimingø atsitikimø, susijusiø su darbo santykiais, ir su jais susijusiø tiek socialiniø, tiek teisiniø problemø aktualumà nagrinëjamu klausimu ið dalies atspindi Tarptautinës darbo organizacijos
(TDO) skelbiami duomenys. Kaip nurodoma ðaltinyje [1], „kasmet pasaulyje dël darbo traumø þûva
apie 100 000 þmoniø. Iðsivysèiusiose ðalyse darbo laiko praradimai, susijæ su nelaimingais atsitikimais darbe, 4–5 kartus virðija laiko praradimus dël streikø ir darbo konfliktø. Kartais materialiniai nuostoliai dël nelaimingø atsitikimø darbe sulyginami su valstybës iðlaidomis nacionalinei gynybai“.
Paskutiniais TDO duomenimis, vien 2000 m. dël gamybiniø veiksniø poveikio mirë 2 milijonai
þmoniø, be to, kasmet, áskaitant mirusiuosius, darbe susiþaloja ar bûna suþaloti apie 270 milijonø
þmoniø [2]. Tai akivaizdþiai rodo ðiame straipsnyje analizuojamø problemø mastà ir aktualumà pasauliniu lygiu.
Panaðios problemos darosi vis aktualesnës ir Lietuvoje, nes nelaimingø atsitikimø darbe pastebimai daugëja. Lietuvos darbo inspekcijos (VDI) duomenimis, Lietuvoje vien per 2005 m. pradþià
(2005 m. kovo 29 d. duomenimis) ávyko 47 (2004 m. analogiðku laikotarpiu – 28) mirtini nelaimingi atsitikimai ir 57 nelaimingi atsitikimai, kuriø metu buvo sunkiai suþaloti þmonës (2004 m. analogiðku laikotarpiu – 42) [3]. Didelá atgarsá visuomenëje bei itin neigiamus socialinius padarinius sukëlë sun-
130
kiausi jø, pavyzdþiui, AB „Karigë“ baldø gamybos cecho griûtis, kurios metu þuvo 3 þmonës ir vienas
(2005 m. balandþio 1 d. informacija) yra laikomas dingusiu be þinios.
Ðie duomenys vertintini ne tik socialiniø problemø, bet ir teisiniu aspektu. Dalis darbe ávykusiø
nelaimingø atsitikimø yra tiriami baudþiamojo proceso nustatyta tvarka. Todël pateikti duomenys rodo
ne tik daliná Lietuvos teisësaugos institucijø krûvá baudþiamàja tvarka tiriant nelaimingus atsitikimus,
bet ir su ðiø ávykiø tyrimu susijusias problemas.
Tokio pobûdþio ávykiø tyrimo sudëtingumà ir ypatumus lemia tai, jog jie ávyksta daugumoje
þmogiðkosios veiklos srièiø, esant ávairioms sàlygoms, veikiant skirtingiems pavojingiems ir kenksmingiems veiksniams. Todël kiekvienu atveju atliekant ikiteisminá tyrimà bûtina ið plataus spektro iðskirti ir nustatyti ávyká lëmusias techninio ir organizacinio pobûdþio prieþastis, ávykio mechanizmà ir
nelaimingo atsitikimo pasekmes. Atsiþvelgiant á tai objektyviai ir iðsamiai iðtirti ávyká nepasinaudojus
mokslu grindþiamomis specialiomis þiniomis yra neámanoma. Pavyzdþiui, Maskvos „Transvaalio“
vandens pramogø parko griûties prieþastys buvo nustatinëjamos daugiau nei vienerius metus, joms
nustatyti prireikë daugiau kaip 30 ávairiø ekspertiziø.
Nelaimingø atsitikimø darbe tyrimo aktai, specialisto iðvados ir techninës darbø saugos ekspertizës darbø saugos taisykliø reikalavimø paþeidimø bylose paprastai yra pagrindinës árodinëjimo
priemonës. Tai paþymëjo ir Lietuvos Aukðèiausiasis Teismas [4]. Tai lemia ypatingà specialiø þiniø
panaudojimo reikðmæ ir svarbà tiriant analizuojamas bylas.
Reikia konstatuoti, kad iki ðiol, iðskyrus kelis mokslinius straipsnius, kurie tiesiogiai ar ið dalies
susijæ su atskiromis specialiø þiniø panaudojimo problemomis [5; 6; 7; 8], Lietuvoje taikant moksliðkai
sisteminá principà specialiø þiniø taikymas bylose, susijusiose su darbø saugos taisykliø reikalavimø
paþeidimais, praktiðkai dar nebuvo analizuotas.
Siekiant uþpildyti ðià moksliniø tyrimø spragà buvo uþsibrëþta tai atlikti taikant analizës, dedukcijos ir indukcijos metodus. Tai yra didesnës apimties mokslinio tyrimo, apimanèio visapusiðkà specialiø þiniø panaudojimo analizæ, elementas, kuriame apsiribota procesiniø sprendimø dokumentø dël
specialiø þiniø panaudojimo ir pagrindiniø specialiø þiniø taikymo formø – darbø saugos ekspertizës
aktø bei specialisto iðvadø analize. Juo siekta iðryðkinti pagrindinius darbø saugos techniniø ekspertiziø skyrimo ir uþduoèiø atlikti objektø, susijusiø su darbø sauga, tyrimà pateikimo ir panaudojimo
praktikos Lietuvoje aspektus. Taip pat nagrinëta, kokià átakà tyrinëjamø darbø saugos ekspertiziø bei
specialisto iðvadø pateikimui turëjo naujas Lietuvos Respublikos baudþiamojo proceso kodeksas (LR
BPK) [9] ir Lietuvos Respublikos teismo ekspertizës ástatymas [10]. Tyrimai ir jø rezultatai iðryðkina
pagrindines specialiø þiniø darbø saugos srityje taikymo problemas ir skatina ieðkoti jø sprendimo
bûdø, todël neabejotinai turi tiek teorinæ, tiek praktinæ reikðmæ.
2. Procesiniø darbø saugos tyrimø skyrimo ir jø rezultatø panaudojimo
praktika Lietuvoje
Pagrindinë ekspertinë ástaiga, kurioje atliekamos teismo darbø saugos ekspertizës ir yra sukaupta atitinkama ekspertinë patirtis ðios rûðies ekspertiziø srityje, yra Lietuvos teismo ekspertizës
centras (LTEC). Pabrëþtina, kad vadovaujantis ástatymu [10] visi LTEC darbø saugos ekspertai, dirbantys LTEC Techniniø ekspertiziø skyriuje, yra ágijæ reikiamà kvalifikacijà ir áraðyti á Lietuvos teismo
ekspertø sàraðà. Kitø, ne LTEC dirbanèiø, ekspertø ir specialistø iðvados civilinëse bei baudþiamosiose bylose specialiø darbø saugos þiniø taikymo klausimais yra iðimtinio ir vienetinio pobûdþio. Todël analizuojant darbø saugos ekspertiziø srityje Lietuvoje sukauptà ekspertinæ patirtá ir tendencijas,
pagrindinë duomenø bazë iðlieka LTEC sukaupti duomenys.
LTEC Techniniø ekspertiziø skyriuje 2001–2004 m. buvo atliktos 303 techninës darbø saugos
ekspertizës ir pateiktos specialisto iðvados, kurios autoriaus ir buvo analizuojamos vadovaujantis pasirinktais kriterijais.
Atkreiptinas dëmesys, kad dël ribotos straipsnio apimties nebuvo ámanoma pateikti iðsamios
atliktø tyrimø analizës, todël buvo siekiama iðryðkinti tik pagrindinius aspektus ir esmines problemas.
Norint, kad tyrimø medþiaga bûtø informatyvi ir vaizdinga, dauguma pagal atskirus kriterijus susistemintø duomenø pateikiama paveikslais, greta iðdëstant esminius komentarus ir apibendrinimus.
Vertinant ávykiø, susijusiø su darbø sauga, tyrimà svarbu þinoti specialiø þiniø panaudojimo
bylose dinamikà. Tai atspindi 1 pav. pateikta diagrama, sudaryta remiantis LTEC Techniniø ekspertiziø skyriuje atliktø techniniø darbø saugos ekspertiziø rezultatais ir pateiktomis specialisto iðvadomis.
131
100
90
80
70
60
50
40
64
30
20
10
75
87
75
69
68
75
66
92
70
25
10
0
1993 m. 1994 m. 1995 m. 1996 m.
1997 m. 1998 m. 1999 m. 2000 m. 2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004 m.
1 pav. LTEC Techninių ekspertizių skyriuje pagal teisėsaugos institucijų pavedimus atliktų techninių darbų saugos
ekspertizių ir pateiktų specialisto išvadų skaičius 1993–2004 m.
Kaip matyti ið 1 pav. diagramos, per pastaruosius 12 metø (1993–2004 m.) darbø saugos tyrimø pagal teisësaugos institucijø uþduotis gerokai padaugëjo, lyginant su 1993 m., ir per pastaruosius deðimt metø (1995–2004 m.) liko santykinai pastovus. Per paskutinius deðimt metø specialios þinios (techninës darbø saugos ekspertizës ir specialisto iðvados) per metus buvo panaudotos vidutiniðkai 74,1 atvejo, pavyzdþiui, 2004 m. – 70 kartø, o tai sudaro tik apie 2,6 proc. visø [11] per ðiuos
metus ávykusiø nelaimingø atsitikimø. Todël galima teigti, kad ikiteisminiai tyrimai pradedami ne visais
atvejais, kai yra duomenø apie galimà nusikalstamà darbø saugos taisykliø paþeidimà, á tai jau anksèiau atkreipë dëmesá specialistai [5], o baudþiamojo proceso tvarka tiriant nelaimingus atsitikimus
specialios þinios Lietuvoje panaudojamos nepakankamai.
70
66
57
60
55
54
50
VRM padaliniai
40
26
30
Teismai
20
10
0
Prokuratūra
10
8
6
0
1
2001 m.
8
0
2002 m.
2003 m.
Kiti
13
2
3
0
2004 m.
2 pav. Darbų saugos tyrimų skaičiaus dinamika pagal ekspertizę (užduotį) skyrusią
instituciją 2001–2004 m.
2 pav. diagrama vaizduoja darbø saugos tyrimø skaièiø pagal juos inicijavusias institucijas. Ið
diagramos matyti, jog bendras prokuratûros skiriamø darbø saugos tyrimø skaièius 2003 m., nepaisant tyrimo subjekto baudþiamosiose bylose pasikeitimo, nuo 2003 m. geguþës mën. sumaþëjo labai
nedaug. Tai lëmë prokuratûros suinteresuotumas greièiau baigti bylas pasikeitus jos funkcijoms.
2004 m. ðiø tyrimø skaièius sumaþëjo dar akivaizdþiau. Nuo 2004 m. specialiàsias þinias daugiausia
naudojo VRM padaliniai (daugiausia – policija). Lyginant su ankstesniais metais, 2004 m. padaugëjo
teismø skiriamø ekspertiziø.
Analizë rodo, kad 2004 m. bendrà tyrimø skaièiaus sumaþëjimà lëmë jau minëtas ikiteisminá tyrimà atliekanèio subjekto pasikeitimas. Ið esmës dël tos paèios prieþasties 2004 m. beveik du kartus
(nuo 7 iki 13) iðaugo teismo paskirtø tyrimø baudþiamosiose bylose skaièius.
132
Esminiø pokyèiø, susijusiø su specialiø þiniø panaudojimo formomis baudþiamojo proceso nustatyta tvarka tiriant nelaimingus atsitikimus, numatyta naujajame LR BPK [9], ásigaliojusiame 2003 m.
geguþës 1 d. Pagal susiklosèiusià praktikà anksèiau buvo skiriamos tik techninës darbø saugos ekspertizës, o ásigaliojus LR BPK, nelaimingø atsitikimø atvejais pradëjo vyrauti specialiø þiniø taikymas
specialistø iðvadø forma. Tai akivaizdþiai matyti ið 3 pav. pateiktos diagramos. Tyrimai taip pat rodo,
kad uþduotis atlikti objektø tyrimà ir pateikti specialisto iðvadà policijos buvo pasirenkama daugiau
kaip 80 proc. visø atvejø. Taigi pasitvirtino mokslininkø dar prieð ásigaliojant LR BPK [9] iðsakyta
nuomonë, jog tyrëjai pirmenybæ teiks specialisto iðvadoms, dël sudëtingos skyrimo procedûros
vengdami ekspertiziø skyrimo ikiteisminiuose tyrimuose. Daugiau kaip 90 proc. visø tyrimø buvo pirminiai.
60
50
57
40
Specialisto išvados
30
Ekspertizės
31
20
13
10
5
0
2003 m. 05-12 mėn.
2004 m.
3 pav. Darbų saugos tyrimai 2003 m. gegužės–gruodžio mėn. ir 2004 m.
pagal specialių žinių panaudojimo formą
45
40
42
37
36
35
30
25
25
20
15
10
5
20
17
14
14
12
9
7
8
3
13
10
5
7
3
5
0
2001 m.
2002 m.
2
1
2004 m.
2
2003 m.
Vilniaus m. ir raj.
Kauno m. ir raj.
Klaipėdos m. ir raj.
Šiaulių m. ir raj.
Panevėžio m. ir raj.
Kiti
4 pav. Darbų saugos tyrimų skaičius pagal ekspertizę (užduotį) paskyrusių subjektų
administracinį-teritorinį suskirstymą 2001–2004 m.
133
Labai netolygiai specialiø þiniø taikymas pasiskirsto pagal paskyrusiø subjektø administraciná–
teritoriná suskirstymà. Tai atspindi 4 pav. diagrama. Ðiuo aspektu akivaizdþiai vyrauja Vilniaus miestas
ir rajonas, taèiau kituose regionuose padëtá galima vadinti kritiðka. 2004 m. po kelis ir daugiau kartø
sumaþëjo uþduoèiø atlikti objektø tyrimà ar nutarimø skirti ekspertizæ skaièius Kauno, Klaipëdos,
Ðiauliø, Panevëþio miestuose ir rajonuose. Per 2001–2004 m. neskirta në vieno tyrimo ið Anykðèiø,
Molëtø, Prienø, Skuodo, Ðakiø, Varënos rajonø. Formaliai vertinant atrodytø, kad ðiuose rajonuose
specialiø þiniø poreikio bylose, susijusiose su darbø saugos taisykliø reikalavimø paþeidimais, per
pastaruosius penkerius metus nebuvo. Tokia tendencija kelia susirûpinimà. Darytina iðvada, kad ðiø
regionø teisësaugos praktikoje viena ið pagrindiniø árodinëjimo priemoniø tampa VDI surinkta medþiaga bei nelaimingo atsitiko darbe tyrimo aktas. Atsiþvelgiant á tai, jog VDI surinkta medþiaga gana
daþnai bûna neiðsami, tà patvirtina ir ankstesnë LTEC veiklos analizë [6], tokiø ikiteisminiø tyrimø kokybë daugeliu atvejø vargu ar atitinka ðiuolaikinius reikalavimus. Be to, þinant oficialià nelaimingø atsitikimø darbe VDI statistikà [11] labai abejotina ir prielaida, jog per ketverius metus anksèiau minëtuose rajonuose neávyko ar tokiuose miestuose kaip Kaunas, Klaipëda, Ðiauliai bei jø rajonuose per
metus ávyko vos 2 nelaimingi atsitikimai, kuriø procesiniame tyrime prireikë procesine tvarka panaudoti specialias þinias.
Kaip matyti ið 5 pav. pateiktos diagramos, prieð ásigaliojant naujajam LR BPK [9], akivaizdþiai
dominavo darbø saugos ekspertiziø skyrimas prieð iðkeliant baudþiamàjà bylà. Vyravo praktika, jog
prokuratûra, kaip ikiteisminio tyrimo subjektas tokiose bylose, akivaizdþiai vengë kelti baudþiamàsias
bylas remdamasi faktu, o procesiná sprendimà ðiuo klausimu priimdavo tik gavusi darbø saugos ekspertizës aktà.
80
60
50
70
63
70
51
51
40
30
20
41
Medžiagos
Bylos
15
10
12
0
0
2001 m.
2002 m.
2003 m.
2004 m.
5 pav. Darbų saugos tyrimų skaičius pagal procesinę medžiagos padėtį 2001–2004 m.
Vidutinis laikotarpis nuo ávykio iki pavedimo ekspertams atlikti darbø saugos tyrimus 2001–
2004 m. buvo 5–6 mën., pavyzdþiui, 2003 m. – 5 mën.; 2004 m. – 5,5 mën. Atsiþvelgiant á LR BPK [9]
2 str. átvirtintà baudþiamojo proceso greitumo principà, tai akivaizdþiai per ilgas laikotarpis, rodantis,
kad tokie ikiteisminiai tyrimai uþtrunka per ilgai.
Atskiro dëmesio reikalauja priimamø nutarimø bei uþduoèiø, kur bûtinos specialios þinios, motyvacija. Reikia pasakyti, kad specialiø þiniø poreikio argumentacija, atsispindinti nutarimø ir uþduoèiø
motyvuojamosiose dalyse, daþniausiai yra nepakankamo lygio. Tai ið dalies atsispindi 6 pav., sudarytas remiantis ðio straipsnio autoriaus atliktø tyrimø rezultatais. Remiantis ðiais rezultatais, galima daryti iðvadas, kad ðiuo aspektu specialiø þiniø poreiká kvalifikuoèiausiai formuluoja teismai, o nekompetentingiausiai – policija. Pavyzdþiui, 2004 m. per 70 proc. policijos pareigûnø uþduoèiø atlikti objektø tyrimà darbø saugos klausimais buvo arba nemotyvuoti, arba motyvuoti nepakankamai. Policijos praktikoje vis ryðkiau ásivyrauja tendencija nenurodyti jokios specialiø þiniø poreikio motyvacijos.
Be to, gana daþnai teigiama, jog specialisto iðvada ar ekspertizë reikalinga „kaltø asmenø nustatymui,
prieþastinio ryðio tarp teisës aktø paþeidimø ir pasekmiø nustatymui ir pan.“, o tai nëra ir negali bûti
techninës darbø saugos ekspertizës ar specialisto iðvados dalykas ir perþengia darbø saugos eksperto kompetencijos ribas.
Atliekant darbø saugos tyrimus pateikiamø klausimø vidurkis 2001–2004 buvo apie 5,5 klausimo (2004 m. – kiek sumaþëjo ir buvo 5,1 klausimo).
134
60%
51,4%
47%
50%
30%
41,3% 40,2%
36,1% 38,9%
40%
26,5%
26,5%
32,9%
25%
18,5%
20%
15,7%
10%
0%
2001 m.
2002 m.
Gera Patenkinama
2003 m.
Nepatenkinama
2004 m.
6 pav. Motyvuojamosios dalys nutarimuose ir užduotyse pagal kokybę 2001–2004 m. proc.
Per pastaruosius ketverius metus gerokai (apie 3,73–5,26 karto) padaugëjo specialistø (ekspertø) atsisakytø tirti nurodytø klausimø – jie 2004 m. sudarë 56,5 proc. visø pateiktø klausimø (þr. 7
pav. diagramà). Apie 95 proc. ðiø klausimø atsisakyta tirti motyvuojant, jog jie yra teisiniai (ðio straipsnio autoriaus atliktø tyrimø duomenimis, minëta dalis 2004 m., priklausomai nuo teisiniø þiniø sampratos, ir, atsiþvelgiant á jø ávairovæ, gali svyruoti nuo 17,7 iki 66 proc.). Tokia padëtis nëra normali.
60%
50%
40%
56%
30%
48,3%
20%
10%
15%
0%
2001 m.
Netirtų
klausimų dalis
10,6%
2002 m.
2003 m.
2004 m.
7 pav. Techninėse darbų saugos ekspertizėse ir specialisto išvadose netirtų klausimų dalis
2001–2004 m. proc.
Susidariusià padëtá galëjo lemti ðios pagrindinës prieþastys:
1. keièiant bylø, susijusiø su darbø sauga, tyrimo þinybingumà (ið prokuratûros perdavus policijai) policijos tyrëjai nebuvo pakankamai apmokyti ir parengti tirti atsiþvelgiant á jø specifikà
tokio pobûdþio bylas;
2. Lietuvos teisinëje praktikoje nëra atitinkamais kriterijais tiksliai apibrëþtos teisiniø ir specialiø
þiniø ribos, todël ji skirtingø institucijø vertinama skirtingai;
3. ekspertai (specialistai) po 2003 m. geguþës 1 d. vis daþniau atsisakydavo iki tol nusistovëjusios praktikos kiek leidþia galimybës savo iniciatyva performuluoti teisinio pobûdþio techninius klausimus á techninius (inþinerinius) ir, vadovaudamiesi LR teismo ekspertizës ástatymo
22 straipsnio 2 dalies nuostatomis [10] , visus klausimus, orientuotus á teisës aktà, ëmë vertinti kaip teisinius.
Tokia ekspertø (specialistø) pozicija, autoriaus nuomone, diskutuotina, kadangi teisiniø þiniø
apibrëþimas ástatyme [10] nepateiktas. Be to, metodologiniu poþiûriu teisës aktais patvirtintø techniniø reglamentø, taisykliø ir kitø norminiø aktø normos ir nuostatos yra priskirtinos specialiøjø þiniø srièiai, kadangi esmë ir turinys iðplaukia ið technikos (inþinerijos ir kitø), bet ne teisës mokslø. Pats techniniø normø átraukimas á teisës aktà nepanaikina jø techninës prigimties ir esmës.
135
Pabrëþtina, kad ir mokslininkø nuomonës dël darbø saugos tyrimø ribø taip pat nevienodos, ir
tai dar 1972 m. paþymëjo þymus Rusijos kriminalistas N. Jablokovas [12]. Ði problema reikalauja atskiro iðsamaus mokslinio tyrimo, já ðio straipsnio autorius planuoja atlikti ateityje.
Kai tokia padëtis, teigiamø rezultatø galima pasiekti tobulinant specialiø þiniø atstovø ir tyrëjø
bendradarbiavimà. Tam tikslui pasiekti, autoriaus nuomone, gana veiksmingas, gali bûti teisiniø ir
specialiø þiniø (ypaè inþineriniø) integracijos principas. Jis gali bûti realizuotas per komunikaciná modelá „teisinës þinios + inþinerinës þinios = profesinës þinios“. Ðiuolaikinis mokslas árodë, kad ðiame
integracijos procese efektyviai gali reikðtis du subjektai: pareigûnas ir ekspertas (specialistas). Kaip
rodo faktinë padëtis, ði praktika Lietuvoje nëra iðplëtota ir neskiriamas reikiamas dëmesys jai sukurti
(iki ðiol nëra efektyvios metodologiðkai parengtos bazës).
Metodologiniu poþiûriu racionaliausia bûtø specialistams ir ekspertams formuluojamus klausimus skirstyti á tris grupes: teisinius; teisinio pobûdþio techninius; techninius ir suformuluoti ðiø klausimø grupiø apibrëþtis.
Ið 8 pav. diagramos matyti, kad per pastaruosius ketverius metus specialistams ir ekspertams
pavedama tirti grynai teisinio pobûdþio klausimai, priskirtini iðimtinai pareigûno kompetencijai, vidutiniðkai sudarë 24,11 proc., teisinio pobûdþio techniniai klausimai, kurie savo esme ir tyrimø metodologiniu poþiûriu yra techninio pobûdþio, taèiau formaliai jø teisinë galia reiðkiasi kaip teisës norminio
akto, vidutiniðkai sudarë apie 49,51 proc. ir 26,50 proc. iðimtinai sudarë techniniai klausimai, savo
esme ir tyrimo metodais priskirtini inþinerijos mokslø srièiai. Todël galima daryti iðvadà, kad vidutiniðkai apie 76,10 proc. visø procesiniais sprendimais specialiø þiniø atstovams skiriamø tirti klausimø, visiðkai arba ið dalies metodologine prasme tiksliai apibrëþus teisiniø ir specialiø þiniø ribas, galëtø bûti
priskirti darbø saugos ekspertø (specialistø) kompetencijai.
80%
66,8%
70%
60%
50%
40%
30%
46,75%
27,25%
26%
20%
45,7%
31,9%
19,6%
44%
38,8%
22,4%
17,7%
13,6%
Teisiniai klausimai
Teisinio pobūdžio
techniniai klausimai
Techniniai klausimai
10%
0%
2001 m.
2002 m.
2003 m.
2004 m.
8 pav. Klausimų rūšys 2001–2004 m. proc.
Teisinëje praktikoje specialiø þiniø efektyvumà lemia eksperto (specialisto) iðvadø kategoriðkumo laipsnis.
Kaip rodo atlikti tyrimai, pagal dabar nusistovëjusià darbø saugos ekspertø (specialistø) ekspertinæ praktikà, iðvadas galima suskirstyti á tris grupes: kategoriðkas; tikimybines; nëra galimybës jø
nustatyti. Jø skaièiø akivaizdþiai iliustruoja 9 pav. diagrama. Ið jos matyti, kad per pastaruosius ketverius metus maþëja kategoriðkø iðvadø ir (ypaè 2003–2004 m.) daugëja tikimybiniø iðvadø ar konstatavimo, jog nëra galimybës atsakyti á pateiktus klausimus, atvejø. Neabejotinai didelæ átakà tam turëjo
tyrimo subjekto pasikeitimas. Policija, kaip jau buvo minëta, nebuvo pakankamai parengta tirti tokias
bylas. Kita vertus, tam átakos turëjo ir 2003 m. geguþës 26 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ásakymu Nr. 159 patvirtintø Ekspertiziø atlikimo Lietuvos teismo ekspertizës centre nuostatø 61
punkto 3 dalis, kurioje nurodyta, jog “Specialisto iðvada teikiama pagal tyrimui pateiktà medþiagà ir
objektus. Papildomos medþiagos nepraðoma” [13]. Taip uþkirstas kelias specialistui gauti tyrimui reikalingà papildomà medþiagà – tyrëjas tartum atribojamas nuo tyrimo eigos, o specialistas „panyra“ á
savo „specialiø þiniø erdvæ“, t. y. anksèiau apraðytas komunikacinis modelis nustoja veikti. Tyrëjas
vengia ekspertizës, o specialistas, negalëdamas iðreikalauti iðvadai pateikti reikiamos papildomos
medþiagos, iðvadas pateikia remdamasis nekokybiðkai surinkta ir, kaip rodo praktika, daþnai nepakankamai informatyvia medþiaga. Tà patvirtina konkretûs duomenys.
136
100%
95,6%
92,7%
90%
82,4%
80%
71,1%
70%
60%
50%
40%
30%
20,1%
20%
10%
0%
12,6%
4,4%
1,3% 3,1%
2,9%
2001 m.
2002 m.
Kategoriškos
Tikimybinės
8,8%
5%
2003 m.
2004 m.
Nėra galimybės nustatyti
9 pav. Išvadų rūšių 2001–2004 m. proc.
Prieð ásigaliojant minëtoms nuostatoms kreipimaisi dël papildomos medþiagos pateikimo vidutiniðkai sudarë 50 proc. visø atvejø, o 2004 m. atliekant ekspertizes papildomos medþiagos praðyta
vos trim atvejais.
Atsiþvelgiant á nusikaltimø ir baudþiamøjø nusiþengimø, susijusiø su darbø sauga, tyrimø specifikà, vienas ið svarbiø rodykliø yra specialiø þiniø panaudojimo operatyvumas. Vidutinio laikotarpio
(dienomis) nuo nutarimo skirti ekspertizæ ar uþduoties atlikti objektø tyrimà ir pateikti specialisto iðvadà dinamikà darbø saugos tyrimø srityje 2001–2004 m. atspindi 10 pav. pateikta diagrama. Ið jos
matyti, kad per pastaruosius ketverius metus tyrimo trukmë akivaizdþiai trumpëja. Kartu reikia atkreipti
dëmesá, jog tai gali lemti iðaugæs atsisakytø tirti klausimø skaièius.
Apibendrinant reikia konstatuoti, kad, kaip matyti ið ðiame straipsnyje pateiktø duomenø ir jø
analizës, ðiuo metu Lietuvoje baudþiamajame procese nustatyta tvarka tiriant ávykius, susijusius su
darbø sauga, iðkyla aktualiø, neatidëliotinai spræstinø problemø.
70
60
65
50
55
40 45
30
25
20
Vidutinis
laikotarpis
(dienomis)
10
0
2001 m.
2002 m.
2003 m.
2004 m.
10 pav. Vidutinis laikotarpis (dienomis) nuo nutarimo skirti ekspertizę ar užduoties pateikti specialisto
išvadą iki ekspertizės akto ar specialisto išvados surašymo 2001–2004 m.
137
Iðvados
Iðanalizavus pagrindinius darbø saugos techniniø ekspertiziø skyrimo ir uþduoèiø atlikti objektø
tyrimà pateikimo ir jø rezultatø panaudojimo praktikos Lietuvoje aspektus galima padaryti ðias iðvadas:
1. Naujojo LR BPK ásigaliojimas ir su tuo susijæs ikiteisminio tyrimo subjekto pasikeitimas (anksèiau – prokuratûra, dabar – policija) tiriant darbø saugos taisykliø paþeidimus lëmë gana didelius
profesiniø þiniø taikymo teisinëje praktikoje pokyèius, kai kuriais atvejais – gana neigiamus.
2. Pastaruoju metu teisinëje praktikoje pastebimos naujos su specialiø þiniø taikymu, tiriant
nusikaltimus ir baudþiamuosius nusiþengimus paþeidus darbø saugos reikalavimus, susijusios neatidëliotinai spræstinos ðiam laikotarpiui aktualios problemos.
3. Darbø saugos tyrimø srityje neatidëliotinai spræstinos teisiniø þiniø reglamentavimo ir tyrëjø
kvalifikacijos këlimo problemos.
4. Þiniø integracijos principu pagrástas komunikacinis modelis „teisinës + specialiosios þinios
= profesinës þinios“ specialiø þiniø panaudojimo su darbø saugos tyrimais susijusioje teisinëje praktikoje taikomas nepakankamai efektyviai.
♦♦♦
LITERATÛRA
1. Энциклопедия по безопастности и гигиене труда. Перевод с английского. – Москва: Профиздат, 1985.
Т. 1.
2. http://www.ilo.ru/osh/docs/2004/OSH_in_figuresRu.pdf.
3. http://www.vdi.lt/nellent1.htm.
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. spalio 28 d. nutartis byloje Nr. 3K–161/98 //
http://ovada.tic.lt/lat/nutartis.aspx?id=16659.
5. Naujalis J. Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimo trūkumai // Teisės problemos. 1994. T. 1.
6. Radzevičius L. Teismo darbų saugos ekspertizės: galimybės ir darymo problemos // Kriminalistikos ir teismo
ekspertizės problemos. – Vilnius: LTEI, 1996.
7. Radzevičius L. Nelaimingo atsitikimo įvykio vietos apžiūros ypatumai prieš skiriant darbų saugos techninę
ekspertizę // Jurisprudencija. 1999. T. 11(3).
8. Radzevičius E. Specialių žinių taikymas tiriant nusikalstamus darbų saugos taisyklių pažeidimus //
Jurisprudencija. 2003. T. 43(35).
9. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas // http://www3.lrs.lt/cgi–bin/preps2?Condition1=
163482&Condition2=
10. Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymas // http://www3.lrs.lt/cgi–bin/preps2?Condition1=193737
&Condition2=
11. www.vdi.lt/statistika.htm.
12. Яблоков Н. П. Проблемы расследования и предупреждения преступлений в области охраны труда и
техники безопасности. Автореферат дисертации на соискание учёной степени доктора юридических
наук. – Москва, 1972.
13. Ekspertizių atlikimo Lietuvos teismo ekspertizės centre nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos teisingumo
ministro 2003 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 159 // http://www3.lrs.lt/cgi–bin/preps2?Condition1=
212155&Condition2=.
♦♦♦
138
Problems of Application of Special Knowledge to Investigation of Criminal Work Safety
Violation Facts in Lithuania
Doctoral Candidate Egidijus Radzevičius
Keywords: work safety, work safety technical examination, task to carry out examination of objects,
special knowledge, legal knowledge, rules of work safety, statistics.
SUMMARY
In the article, there are analysed aspects of the appointments of main work safety technical examinations
as well as aspects of tasks to carry out examination of objects connected with work safety, presentation and
usage of the results in practice in Lithuania.
Statistical data are analysed and presented about the 303 work safety technical examinations and
conclusions of the specialist, drown up during the period of time from 2001–2004 by Technical Examination
Section of Lithuanian Forensic Center as well as documents of procedural decisions concerning application of
special knowledge. The main trends are highlighted on the basis of the conducted examinations. Besides, the
problems of application of special knowledge are determined and discussed. Furthermore, impact of the new
Criminal Procedure Code of the Republic of Lithuania and the new forensic law of the Republic of Lithuania
upon appointment of the work safety examinations and presentation of the conclusions of specialist are
analysed.
Proposals and conclusions are phrased in terms of the researched items. In the article it is stated that
presentation and usage of the results in practice of the appointments of work safety technical examinations and
tasks to carry out examination of the objects connected with work safety in Lithuania should be improved as
they incompletely correspond to the contemporary level and requirements of the law enforcement. Remarkably
uneven application of special knowledge according to administrative-territorial partition is determined.
Moreover, in the article it is stated that enforcement of the new Criminal Procedure Code of the Republic of
Lithuania and change of the pre-trial investigation subject from Prosecutor’s Office to Police in the cases of
violation of work safety rules, determined significant changes in the legal practice of special knowledge
applications. In some cases the aforementioned changes are followed by the marked negative tendencies.
Seeking to make usage of special knowledge in the legal practice and investigation of violations of work
safety requirements more effective, it is necessary urgently to decide on the regulation of legal knowledge,
improvement of qualification of the investigators and other theoretical and practical problems, especially in the
level of pre-trial investigation.
139
AUTOMATINIO ASMENS ATPAŽINIMO IŠ BALSO PROBLEMOS IR
PERSPEKTYVOS KRIMINALISTIKOJE
Dr. Bernardas Šalna, Juozas Kamarauskas
Telefonas 263 85 50
Pagrindinės sąvokos: asmens atpažinimas iš balso, kriminalistinis asmens atpažinimas iš balso,
automatinės atpažinimo sistemos.
Santrauka
Straipsnyje apžvelgti pagrindiniai metodai, šiuo metu taikomi automatiniam asmens atpažinimui iš balso, ir atlikta teisminio asmens identifikavimo iš balso ir automatinio asmens identifikavimo
sistemų analizė. Nagrinėjamos naujų automatinių asmens atpažinimo sistemų taikymo perspektyvos
teismo ekspertizėje ir kriminalinėje paieškoje bei operatyviniame darbe. Pateikiami automatinio asmens
identifikavimo rezultatai, naudojant balsų bazę. Gautų rezultatų pagrindu daroma išvada – automatinio asmens atpažinimo iš balso sistema yra gana patogi vartotojui, nes ji iš vartotojo reikalauja minimalių žinių. Tokia sistema gali būti taikoma vykdant kriminalinę paiešką, tačiau atliekant teismo ekspertizę jos taikymas yra ribotas.
1. Ávadas
Asmens atpaþinimo ið balso technologijos kriminalistikoje pradëtos taikyti palyginti ne taip seniai. Pirmoji fonoskopinë ekspertizë, teisme priimta kaip ákaltis, buvo atlikta JAV 1960 metais, o Europoje – 1972 metais atlikta Lenkijoje ir ðios rûðies ekspertizës imtos vadinti fonoskopinëmis. Nors kariðkiai ir specialiosios tarnybos asmens atpaþinimo ið balso technologijas naudojo jau gerokai anksèiau, taèiau tai buvo tik pavieniai atvejai ir tik nuo 1970 metø, kai garso áraðymo technika ir kalbinës
technologijos pasiekë atitinkamà technologiná lygá, asmens atpaþinimas ið balso buvo pradëtas taikyti
kriminalistikoje. Ðiuo metu kovoje su terorizmu asmens atpaþinimo ið balso technologijos tampa labai
aktualios daugelyje Europos valstybiø ir ypaè JAV, kur ðioms technologijoms skiriama labai daug
dëmesio, materialiniai ir intelektiniai iðtekliai. Platus ðiø technologijø taikymas susiduria su daugybe
problemø, pavyzdþiui, daþniausiai labai skiriasi tiriamasis ir lyginamasis garso áraðai. Ðis skirtumas atsiranda dël skirtingø garso áraðø darymo sàlygø, skirtingø asmens emociniø bûsenø, triukðmo átakos,
garso áraðymo kanalø nesutapimo ir t. t. [1, p. 1–26; 2].
2. Asmens atpaþinimas ið balso kriminalistikoje
Asmens atpaþinimo ið balso technologijas, kurios atitinkamai yra susijusios su kalbinëmis technologijomis, pagal taikymo arba panaudojimo pobûdá reikëtø skirstyti á dvi sritis:
1. Kriminalinë paieðka arba operatyvinis darbas.
2. Teismo kriminalistika arba teismo ekspertizë (speaker identification by experts).
Balsas yra viena ið þmogaus biometriniø charakteristikø, todël atpaþinimas ið balso taikomas ne
tik kriminalistikoje, bet ir naudojant bankines technologijas, áëjimo kontrolës punktuose, duomenø bazëms apsaugoti ir t. t. [3].
Kalbos signalø moksliniuose tyrimuose ðio dalijimo nëra, nes moksliniai rezultatai sëkmingai
taikomi tiek naudojant technologijas, kurios skirtos operatyviniam darbui, tiek atliekant teismo eks-
140
pertizæ ar kitose su kriminalistika nesusijusiose srityse. Taèiau èia vis dëlto yra keletas esminiø skirtumø, susijusiø su paèiu asmens atpaþinimo ið balso technologijø naudojimu.
Visø pirma kriminalinei paieðkai reikalingi patogûs darbui technologiniai sprendimai, nereikalaujantys ið vartotojo ypatingø þiniø ir gebëjimø. Operatyvinio darbuotojo arba kriminalisto techniko
uþdaviniai yra kokybiðkai padaryti garso (vaizdo) áraðus, uþtikrinti jø autentiðkumà, naudojant specialiàsias technologijas (skaitmeniniø vandens þenklø), greitai rasti reikiamus áraðus balsø bazëje arba
automatiniu bûdu sulyginti su turimais asmens balso pavyzdþiais, esanèiais balsø bazëje (jeigu tokia
egzistuoja), pasinaudoti turimomis priemonëmis garso áraðø suprantamumui gerinti ir padaryti garso
áraðø stenogramas. O teismo ekspertizës metu atliekamas ekspertinis garso áraðø tyrimas. Ekspertas
privalo turëti nuodugniø atitinkamø mokslo srièiø þiniø, atlikti tyrimà, pasinaudodamas naujausiomis
technologijomis bei metodais, ir teismui pateikti ðio tyrimo moksliðkai pagrástà ataskaità (jei reikia atlikti kompleksiná tyrimà), o prireikus apginti savo iðvadas teisme. Todël ekspertinis tyrimas arba ekspertinis asmens identifikavimas ið balso yra daug laiko uþimantis procesas.
1 lentelëje pateiktas laikas, kurá sugaiðta daugumos Europos ðaliø fonoskopiniø ekspertiziø laboratorijø ekspertai vienam asmeniui identifikuoti, kai turime geros kokybës, apytikriai 2 minuèiø
trukmës tiriamàjá garso áraðà. 1 paveiksle pateiktas asmens identifikavimo klausimø skaièius, ðá tyrimà
atliko JAV FTB fonoskopijos laboratorija per 2001 metus [2; 4].
1 l e n t e l ë . Vieno asmens identifikavimo ið balso, uþfiksuoto 2 minuèiø garso áraðe, trukmë
Valstybë
1. Belgija
2. Italija
3. Ispanija
4. Lenkija
5. Lietuva
6. Olandija
7. Prancûzija
8. Rusija
9. Vokietija
Tyrimo trukmë, val.
40
40
60
40
28
40
100
50
40
1 pav. JAV FTB fonoskopijos laboratorijos 2001 metais atliktos fonoskopinës ekspertizës klausimø skaièius
Kaip matome ið ðios lentelës, ekspertinis asmens identifikavimas yra labai imlus darbui ir ilgai
trunkantis procesas. Todël ðiuo metu pradëta intensyviai plëtoti automatinio asmens atpaþinimo ið
balso technologijas ir jas taikyti kriminalistikoje.
141
3. Kriminalistiniai asmens atpaþinimo ið balso metodai
Moksliniuose kalbiniø technologijø tyrinëjimuose kalbëtojo atpaþinimas ið jo balso yra suprantamas kaip procesas, kurio metu ið asmens kalbos signalo iðskiriami identifikaciniai poþymiai, ið jø ir
atpaþástamas konkretus asmuo. Kalbëtojo atpaþinimas savo ruoþtu dar skirstomas á identifikavimà ir
verifikavimà. Identifikavimas gali bûti priklausomas arba nepriklausomas nuo teksto. Atliekant teismo
ekspertizæ asmens atpaþinimas daþniausiai yra nepriklausomas nuo teksto ir vadinamas asmens
identifikavimu. Pagrindinis bruoþas, skiriantis teisminá asmens identifikavimà nuo kitø identifikavimo
sistemø, yra tas, kad paprastai turimas „nelinkusio bendrauti“ (non cooperative speaker) asmens balsas. Taip pat labai daþnai skiriasi tiriamasis ir lyginamasis garso áraðai. Ðis skirtumas susidaro dël
skirtingø garso áraðø darymo sàlygø, skirtingø asmens emociniø bûsenø, triukðmo átakos, garso áraðymo kanalø nesutapimo ir t. t.
Ðiuo metu kriminalistikoje naudojamus asmens atpaþinimo ið balso metodus sàlyginai galima
suskirstyti ðitaip [2]:
1. sonografinis (voiceprints);
2. fonetinis-akustinis;
3. kombinuotasis (combined);
4. automatinis.
3.1. Sonografinis metodas
Sonograma – tai signalo momentiniø spektrø seka, pavaizduota trimatëje erdvëje, kurià sudaro
laikas, daþnis ir intensyvumas. Sonograma gana gerai atspindi kalbos signalo struktûrà, kadangi jau
apie 1960 metus egzistavo specialus prietaisas – sonografas, kuriuo specialiame popieriuje buvo atvaizduojamos sonogramos, tai ilgà laikà sonografinis metodas buvo vienas pagrindiniø asmens atpaþinimo ið balso metodø atliekant teisminæ ekspertizæ. 1979 metais JAV nacionalinës mokslø akademijos Balso identifikavimo ir audioanalizës pakomitetis (VIAAS) paskelbë asmens identifikavimo, naudojant sonogramas, standartà [5]. Ðiame standarte nurodyta, kiek þodþiø turi sutapti tiriamajame ir
lyginamajame garso áraðuose, kad bûtø gautos atitinkamos iðvados, nustatyti garso atkûrimo aparatûros, eksperto kvalifikacijos reikalavimai ir t. t.
3.2. Fonetinis-akustinis metodas
Fonetinis-akustinis metodas yra tam tikra sonografinio metodo modifikacija. Ðio metodo esmæ
sudaro tai, kad ekspertas ið klausos stengiasi nustatyti tam tikrus artikuliacijos bei tarties ypatumus ir
atitinkamai juos atvaizduoti naudodamas sonogramas [6].
3.3. Kombinuotasis metodas
Kombinuotasis metodas, arba dar kartais vadinamas pusiau automatiniu (semiautomatic) – tai
metodas, kurio pagrindà sudaro audityvinë kalbos signalo analizë, atitinkanti psichoakustikos dësnius, ir akustinë analizë. Akustinës analizës metu ið kalbos signalø iðskiriami identifikaciniai asmens
balso poþymiai ir po to atliekami atitinkami statistiniai skaièiavimai. Galutiniame tyrimo etape ekspertas, þinodamas ðiø poþymiø fizikinæ prasmæ, jø statistinio pasiskirstymo ribas ir atsiþvelgdamas á audityvinës analizës rezultatus, pateikia atitinkamà iðvadà. Ðiuo metu pasaulinëje ekspertinëje praktikoje
naudojamos trys pagrindinës asmens identifikavimo ið balso sistemos, besiremianèios kombinuotuoju metodu: DIALECT (Rusija), IDEM (Italija) ir SIVE (Lietuva) [7]. Kombinuotasis metodas ðiuo
metu daugiausia taikomas Europoje: Rusijoje, Ispanijoje, Italijoje, Lenkijoje, Lietuvoje, Suomijoje ir
kitur.
3.4. Automatinis metodas
Automatinis asmens atpaþinimo metodas – kai á kompiuterá arba specialø árenginá áraðomas neþinomo asmens balso garso áraðas ir þinomo asmens balso garso áraðas ir atliekamas tyrimas, kurio
rezultatas – ðiø balsø sutapimo tikimybë arba tikëtinumø santykis (linkelihood ratio) [8]. Tai yra ið
balso garso signalø automatiðkai iðskiriami identifikaciniai poþymiai ir naudojant atitinkamus sprendimø algoritmus gaunamas galutinis rezultatas – balsø sutapimo tikimybë arba atitinkama kreivë [8].
142
Kol kas ðio metodo pagrindinë taikymo sritis – kriminalinë paieðka ir operatyvinis darbas. Teisminëje
praktikoje (teismo ekspertizëje) automatinis metodas nëra paplitæs, bet jis gana sëkmingai gali bûti
taikomas kaip sudëtinë kombinuotojo metodo dalis arba komponentë. Taip pat jau ðiuo metu asmens
verifikavimo ið balso metodai sëkmingai taikomi komerciniais tikslais [3], o juos kurianèios firmos tikisi
nemaþo pelno. Taigi netolimoje ateityje ðie automatinio asmens atpaþinimo ið balso algoritmai bei sistemos bus sëkmingai panaudoti ir kriminalistikoje.
Ðiuo metu automatinio asmens atpaþinimo sistemø pagrindà daþniausiai sudaro vadinamoji
mel-kepstriniø poþymiø sistema (MFCC-39 akustiniø poþymiø vektorius) [9] ir lyginimo algoritmai, veikiantys dinaminio programavimo (DP), paslëptø Markovo grandiniø (HMM) ar gausiniø miðiniø modeliai (GMM) ir dirbtiniø neuronø tinklai (ANN) arba ávairios ðiø algoritmø kombinacijos. Èia reikia paþymëti, kad tie patys poþymiai naudojami ir kalbai atpaþinti, o tai, mûsø nuomone, yra visai kitas uþdavinys. Deja, ðiuo metu labai maþai darbø atliekama specialiø poþymiø, priklausanèiø nuo asmens savybiø, paieðkai ir dauguma darbø skiriama GMM tobulinti.
Automatinio asmens atpaþinimo ið balso sistemø darbingumui vertinti naudojamos vadinamosios priëmimo vykdymo kreivës (PVK) (receiver operating curves – ROC ir detection error trade-off –
DET). Ðiø kreiviø pavyzdþiai pateikti 2 paveiksle.
2 pav. Priëmimo ir vykdymo ROC bei DET kreivës
Braiþant ðias kreives, abscisiø aðyje atidedamas klaidingø atmetimø („savojo“ palaikymas
„svetimu“) lygis, procentais – FR („false reject“, arba kai kada „false alarm“), o ordinaèiø aðyje, braiþant ROC kreivæ, atidedamas tinkamø priëmimø lygis, procentais – CD (correct detection). Braiþant
DET kreivæ, atidedamas klaidingø priëmimø („svetimo“ palaikymas „savu“) – FA („false accept“ arba
kai kada „miss probability“). FA=CA/M ir FR=CR/N, kur CA – klaidø skaièius, kai „svetimo“ þmogaus
balsas priimamas kaip „savo“, ir M – matavimø skaièius. Atitinkamai CR – klaidø skaièius, kai „savas“
balsas priimamas kaip „svetimas“, ir N – matavimø skaièius. Bendru atveju M=N ir atitinkamai dauginama ið ðimto norint iðreikðti procentais. Nustatæ pasirinktà slenkstá – T (threshold), gauname vienà
ROC arba DET kreivës taðkà. Kreivës DET taðkas, kur FA=FR, dar vadinamas lygiø klaidø taðku –
EER ir yra vienas ið pagrindiniø sistemos darbingumo savybiø. Kuo maþesnis EER, tuo sistema yra
geresnë. Taip pat sistemos darbingumui labai didelæ reikðmæ turi slenksèio parinkimas. Paprastai
slenkstis parenkamas atsiþvelgiant á vadinamuosius intra- ir interindividualius atstumø pasiskirstymus.
3 paveiksle pateikti atstumø pasiskirstymai: intraindividualûs (kreivë fc) – tai to paties asmens
balso kitimo ribos, o interindividualûs – tai atstumai su kitø asmenø balsais (kreivë fl). Idealiu atveju
ðie pasiskirstymai neturëtø susikirsti, t. y. didþiausias atstumas tarp to paties asmens iðtartø skirtingø
fraziø turëtø bûti maþesnis uþ maþiausià atstumà tarp to ir kito asmens iðtartø fraziø. Deja, visø realiø
biometriniø sistemø ðie pasiskirstymai susikerta, iðskyrus akies rainelës poþymius. 2004 metais Tolede (Ispanija) (ODYSSEY 04), tarptautinëje konferencijoje, skirtoje asmeniui identifikuoti ið balso,
buvo pristatyti 14 sistemø testavimo rezultatai naudojant kriminalistinæ balsø bazæ. Tai yra testavimui
buvo naudojama 40 asmenø balso áraðai, padaryti naudojant GSM telefonà. Ðie áraðai buvo paimti ið
Olandijos policijos duomenø bazës. Ið ðios balsø bazës buvo padaryta 30, 60, 120 sekundþiø trukmës
áraðai sistemai parengti ir 7, 15, 30 sekundþiø áraðai testavimui. Tai yra 521 áraðas parengimui ir 9676
143
testavimui [10]. Buvo pastebëta, kad labai maþai pavyko rasti to paties kalbëtojo áraðø, kuriø trukmë
bûtø apie 120 sekundþiø. Geriausi rezultatai – EER= 12,1 proc. klaidø, esant 60 s parengimui ir 15 s
trukmës testui. Panaðûs rezultatai gauti ir naudojant JAV FTB kuriamà sistemà – FASR (forensic automatic speaker recognition) [4]. Reikia pabrëþti, kad FTB pavyko sukurti metodà, kuris leidþia paðalinti telefono kanalo átakà, tai yra per telefono kanalà padarytus garso áraðus lyginti su áraðytais naudojant diktofono/magnetofono mikrofonà. Ávertinus ðiuos rezultatus, galima daryti iðvadà, kad kol kas
tokiø sistemø taikymas kriminalistikoje yra ribotas. Geresni rezultatai gaunami, kai balsø lyginimas ir
paieðka balsø bazëje yra automatizuota, o paties asmens balso pavyzdys paruoðiamas naudojant
pusiau automatines procedûras. Kaip tokios sistemos pavyzdys galëtø bûti TRAL, kuri veikia ðitokiu
bûdu: visø pirma operatorius ið turimo garso áraðo suformuoja balso etalonà (voice cards) – tam tikrà
poþymiø matricà, kuri saugoma duomenø bazëje. Toliau sistema automatiðkai kiekvienam telefono
garso áraðui apskaièiuoja identifikaciniø poþymiø matricà ir palygina su visø balsø etalonais, esanèiais
duomenø bazëje. Po to pagal nustatytà sutapimo slenkstá randami balsai, jei tokiø yra balsø bazëje.
Vëliau ekspertas jau gali palyginti tiriamàjá ir lyginamàjá garso áraðus, kadangi jie yra kaupiami ðioje
duomenø bazëje. Ðiuo atveju galimas tiek operatyvinis, tiek ekspertinis tyrimas.
P
fc
fl
P2
P1
ξ
Atstumai
3 pav. Intra- ir interindividualûs atstumø pasiskirstymai
4. Iðvados ir perspektyvos
Automatinio asmens atpaþinimo ið balso sistemos yra gana patogios vartotojui, nes ið vartotojo
reikalauja minimaliø þiniø. Tokios sistemos jau taikomos atliekant kriminalinæ paieðkà ir operatyviniame darbe, taèiau atliekant teismo ekspertizæ jø taikymas ribotas. Vienas ið pagrindiniø automatiniø
sistemø darbo trûkumø – sàlyginai maþas atpaþinimo tikslumas ir tai, kad sistemai parengti ir testavimui arba paèiam identifikavimui reikalingi sàlyginai ilgi (daugiau kaip 2 min.) garso áraðai. Kriminalistikoje ðiuo metu aktualiausia yra trumpø garso áraðø (10–15 s) tyrimas. Nors automatinë sistema ir turi
trûkumø, jos metodai gali bûti sëkmingai taikomi kombinuotoje sistemoje [7] ir, kaip rodo mûsø bei
kitø ðaliø patirtis, tai leidþia pagreitinti ekspertizës atlikimà bei objektyvizuoti tyrimà. Viena ið perspektyviausiø srièiø bûtø kriminalistikos fonotekos arba balsø bazës, turinèios integruoto automatinio asmens atpaþinimo galimybæ, kûrimas. Toks centralizuotas garso áraðø tvarkymas leistø ne tik automatiðkai atpaþinti asmená ið balso, kas irgi labai svarbu, bet ir greitai surasti reikiamà lyginamà bei tiriamà
áraðus, operatyviai apsikeisti saugomais garso áraðais, uþtikrinti tokiø garso áraðø autentiðkumà ir t. t.
♦♦♦
144
LITERATÛRA
1. Broeders A. P. A. Forensic Speech and Audio Analysis. 1998 to 2001 A Review. Proceedings of the 13-th
INTERPOL Forensic Science Symposium. – Lyon, France, 16–19 October 2001.
2. Delgado–Romero C. La Identificacion de Locutures en el ambito forense, PhD thesis, 2001. Universidad
Complutense de Madrid.
3. Bimbot F. et. al. An Overviev of the PICASSO Project Research Activities in Speaker Verification for Telephone Aplications. Proceedings of COST250 Workshop on Speaker Recognition in Telephony. – Rome, Italy,
2001. November 10–12.
4. Nakasone H., Beck S. D. Forensic Automatic Speaker Recognition. ESCA Workshop on Automatic Speker
Recognition, Verification. A Speaker Odyssey, Crete. – Greece, 2001.
5. Voice Comparison Standards of the VIAAS of the IAI. Vol. 41 // Journal Forensic Identification (September /
October 1991).
6. Kunzel H. J. Sprechererkennung. Kriminalistik Verlag. – Heidelberg, 1987.
7. Šalna B. Criminalistic Person Identification by Voice System // Problems of Forensic Sciences. 2001.
8. Rose P. Forensic Speaker Identification. Taylor & Francis. – London and New York, 2002.
9. Siafarikas M., Ganchev T., Fakotakis N. Wavelet Packed Based Speaker Verification. A Speaker Odyssey.
Proceedings ODYSSEY04. May 31–June 3, 2004. Toledo (Spain).
10. Van Leeuwen D. A., Bouten J. S. Results of the 2003 NFI–TNO Forensic Speaker Recognition Evaluation.
A Speaker Odyssey. Proceedings ODYSSEY04. May 31–June 3, 2004. Toledo (Spain).
♦♦♦
Problems and Prospects of Forensic Automatic Speaker Recognition by Voice
Dr. Bernardas Šalna, Juozas Kamarauskas
Forensic Science Centre of Lithuania
Keywords: speaker recognition by voice, forensic speaker recognition by voice, automatic recognition
systems.
SUMMARY
Technologies of speaker recognition by voice in criminology were applied recently. Now they become
topical in many countries.
Main methods, used in automatic speaker recognition by voice were considered in this article. Analysis
of forensic speaker identification by voice and automatic identification system was performed. Outlook of novel
automatic speaker recognition systems in forensic inspection, criminal search and strategical work were
discussed. Results of automatic speaker identification evaluation, using database were described. Conclusion
can be made, that automatic speaker recognition system is convenient, because it requires minimal knowledge
from the user. This system can by applied in criminal search, but it has limitations in forensic inspection.
One of the most important lack of automatic speaker recognition systems is less accuracy of recognition
and relatively long record length is required for training and testing of the system. In spite of lack of automatic
recognition system, some methods that are used in this system can be applied in combined system. And how our
and other countries experience shows, it allows to perform research rather and more objective. One of the most
promising way could be development of the database, consisting of voice records and integrated automatic
recognition system, what would allow to perform not only automatic speaker recognition, but finding test and
template records too, and so on.
145
Jurisprudencija, 2005, t. 66(58)
INFORMACIJA
MOKSLO DARBØ „JURISPRUDENCIJA“ AUTORIAMS
Rengiant straipsnius mokslo darbø rinkiniui „Jurisprudencija“, bûtina laikytis ðiø
reikalavimø.
Rankraðtis turi bûti iðspausdintas 1,5 intervalu vienoje A4 formato lapo pusëje, ið
visø kraðtø paliekant ne siauresná kaip 25 mm laukelá. Bûtina pateikti diskelá.
Mokslo straipsnis gali bûti paraðytas lietuviø, anglø, vokieèiø arba kitomis kalbomis. Turi bûti suformuluotas moksliniø tyrimø tikslas, nurodyti tyrimø objektai, metodai,
aptartas nagrinëjamos problemos iðtyrimo laipsnis, pateikti ir pagrásti tyrimø rezultatai,
padarytos iðvados, nurodyta literatûra.
Straipsnio dalys iðdëstomos tokia tvarka:
1. Metrikoje nurodoma, kada straipsnis áteiktas redakcijai, institucija(-os), kuriai
autorius(-iai) atstovauja, adresas (ir elektroninio paðto), pagrindinës sàvokos lietuviø ir uþsienio kalba.
2. Iðsami santrauka (ne trumpesnë kaip 600 spaudos þenklø) ta kalba, kuria paraðytas straipsnis.
3. Pagrindinis straipsnio tekstas. Jis gali bûti suskirstytas á skyrius arba skirsnius
(pvz.: 1.2.1., 2.2.1.).
4. Straipsnio pabaigoje bûtinos iðvados.
5. Lietuviø kalba spausdinamo straipsnio pabaigoje turi bûti iðsami santrauka anglø
kalba (ne trumpesnë kaip 2200 spaudos þenklø, t. y. vieno puslapio), uþsienio
kalbomis spausdinamø straipsniø – lietuviø kalba (ne trumpesnë kaip 2200 spaudos þenklø, t. y. vieno puslapio).
6. Cituojamø ðaltiniø sàraðas. Literatûros sàraðas pateikiamas tokia tvarka, kokia
ðaltiniai cituojami tekste. Tekste ðaltiniai ir puslapiai nurodomi lauþtiniuose
skliaustuose.
Paveikslus, schemas, diagramas pateikti atskirame diskelyje. Paveikslø, schemø,
lenteliø plotis – 84 mm (per teksto stulpelá) arba 175 mm (per visà puslapá).
Tinkamiausi grafiniø rinkmenø formatai – Tagged Image Format File (TIFF),
Word for Windows, Corel Draw, Excel.
Straipsná turi vertinti ne maþiau kaip 2 recenzentai – mokslininkai; turëtø bûti pateikta ir fakulteto arba katedros nuomonë apie straipsnio aktualumà, bûtinybæ já spausdinti. Rekomenduojama, kad uþsienio kalbomis skelbiamus straipsnius recenzuotø bent
vienas mokslininkas ið ne autoriaus gyvenamos valstybës.
PASTABA. Ðie reikalavimai parengti vadovaujantis Lietuvos mokslo tarybos kolegijos 2000 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. V–3.
146
JURISPRUDENCIJA
TEISMO EKSPERTIZËS TEORIJA IR PRAKTIKA
Mokslo darbai
66(58) tomas
Redaktorës Jurgita Marija Bagdonavičienė, Jūratė Balčiūnienė, Lina Brūzgaitė, Stasė Simutytė
Santraukø anglø kalba korektûrà skaitë Jurgita Marija Bagdonavičienė ir Lina Brūzgaitė
Rinkëja Rima Tumėnienė
Maketuotoja Regina Bernadišienė
Virðelio autorë Stanislava Narkevičiūtė
SL 585. 2005 05 23. 12,87 leidyb. apsk. l.
Tiraþas 280 egz. Uþsakymas
. Kaina sutartinë.
Iðleido Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius.
Tinklalapis internete www.mruni.lt
Spausdino UAB „Baltijos kopija“, Kareiviø g. 13b, Vilnius.
Tinklalapis internete www.kopija.lt

Adobe acrobat 2000 byla

Transkrypt

Podobne dokumenty

Intelekto sutrikimus turinčio vaiko emocinė raida didaktinio žaidimo

Reaching out

Lietuvos totoriai 2012 Nr. 1-3 - Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga

Lietuvos totoriai Nr.

Lietuvos totoriai trečią kartą atšventė jau tradiciniu tapusį

Lietuvos totoriai Nr. 116-118 - „Auksinis amžius“ lietuvių kalba