Untitled

Komentarze

Transkrypt

Untitled
Komitet naukowy konferencji / Konferencijos
Komitet organizacyjny konferencji / Konferencijos
mokslinis komitetas / Konferences zinātniskā
organizacinis komitetas / Konferences orgānizacijas
komisija:
komiteja:
prof. UAM dr hab. Ewa Stryczyńska-Hodyl, UAM
prof. UAM dr hab. Ewa Stryczyńska-Hodyl
(Polska) – przewodnicząca / pirmininkė / vadītāja
dr Piotr Grablunas
dr. Pauls Daija, LU LFMI (Łotwa)
dr Dorota Kalecińska
dr. philol. Māra Grudule, LU (Łotwa)
dr Jowita Niewulis-Grablunas
dr. habil. philol. Benedikts Kalnačs, LU LFMI (Łotwa)
dr Justyna Prusinowska
prof. dr. Vytautas Kardelis, VU (Litwa)
dr Monika Pokorska
doc. dr. Žydronė Kolevinskienė, LEU (Litwa)
dr Justyna Walkowiak
doc. dr. Mindaugas Kvietkauskas, LLTI (Litwa)
dr Sandra Wawrzyniak
dr. philol. Edgars Lāms, LiepU (Łotwa)
prof. zw. dr hab. Jarosław Ławski, UwB (Polska)
prof. dr hab. Nicole Nau, UAM (Polska)
prof. dr hab. Radosław Okulicz-Kozaryn, UAM (Polska)
dr hab. Norbert Ostrowski, UJ (Polska)
Miejsce obrad / Konferencijos vieta / Norises vieta:
Collegium Novum
al. Niepodległości 4
61-874 Poznań
e-mail: [email protected]
2
SPIS TREŚCI / TURINYS/ SATURS
Laimutė Adomavičienė
„DULKĖ ANT KAŽKOKIO MILŽINO PIRŠTO”: PASAULIS PO KARO A. LANDSBERGIO IR A. ŠKĖMOS NOVELĖSE
7.
Virginija Apanavičienė
PASAULIŲ PABAIGOS LIETUVIŲ AKADEMINĖJE MUZIKOJE
7.
Rimantas Balsys
PAGONIŠKŲJŲ LIETUVIŲ IR PRŪSŲ DIEVŲ ATVAIZDAI XX A. P. - XXI A. PR.: TRADICIJŲ TĄSA AR NAUJOVĖ?
8.
Ingus Barovskis, Janīna Kursīte
GOVS KĀ LIELĀS PIRMMĀTES SIMBOLS NĀVES UN ATDZIMŠANAS KONTEKSTĀ
8.
Gintarė Bernotienė
POSOVIETMEČIO LIETUVIŲ LITERATŪROS KANONAS: ISTORINIŲ NARATYVŲ DVIKOVA
IR INDIVIDUALIZMO ŽIEDAI
9.
Grzegorz Białuński, Bogdan Radzicki
DRUGI KONIEC ŚWIATA PRUSÓW CZYLI PRUSOWIE WOBEC PROJEKTU REFORMY PAŃSTWA I KOŚCIOŁA W
XVI-XVII W.
9.
Rūta Brūzgienė
APIE „DŽIAZINĘ” LIETUVIŲ POEZIJĄ KAIP VIRSMO RETORIKĄ
10.
Ewelina Czapska
W CIENIU OSTREJ BRAMY. MADONNA TROCKA
10.
Ginta Čingaitė-Kiznienė
XXI A. IŠVARYTIEJI: EMIGRANTO TAPATYBĖS DRAMA MARIAUS IVAŠKEVIČIAUS PJESĖJE „IŠVARYMAS”
11.
Daiva Dapkutė
BE TEISĖS SUGRĮŽTI: LIETUVOS GYVENTOJŲ PRIVERSTINĖS MIGRACIJOS KELIAI IR LIKIMAI
PO II PASAULINIO KARO
11.
Inguna Daukste-Silasproģe
CEĻŠ NEZINĀMAJĀ: LATVIEŠU BĒGĻA IZJŪTU DOKUMENTĒJUMS LITERATŪRĀ (ZVIEDRIJA, AUSTRĀLIJA, 20.
GS. 40. G.)
11.
Alicja Dobrosielska
PIERWSZY KONIEC ŚWIATA PRUSÓW - ZMIANA KULTUROWA W PRUSACH XIII W.
12.
Eva Eglāja-Kristsone
CULTURAL LIFE AND CONTACTS UNDER THE SURVEILLANCE OF KGB: LATVIAN STORY ON BOTH SIDES OF
THE IRON CURTAIN
12.
Zanda Gūtmane
PASAUĻU BEIGAS LATVIEŠU VĒSTURISKO ROMĀNU CIKLĀ „MĒS. LATVIJA, XX. GADSIMTS”
13.
Arina Ivanickaja
KALBOS PRESTIŽO VAIDMUO DVIKALBYSTĖS SĄLYGOMIS: RICHADRO PIETSCHO INDĖLIS DOKUMENTUOJANT
KURŠININKŲ KALBĄ IR ETNINĘ KULTŪRĄ
13.
Małgorzata Jagodzińska
PRZY TRZECIM OKNIE KARAIMÓW Z TROK. O KULTURZE I HISTORII LITEWSKIEJ MNIEJSZOŚCI ETNICZNEJ
14.
3
Salomėja Jastrumskytė
NEPATIRIAMOJI JUSLIŲ PUSĖ. SINESTEZIJOS PARADIGMŲ SĄSTINGIAI IR ŠUOLIAI
14.
Gintarė Judžentytė
DĖL ĮVARDŽIO ANAS VARTOSENOS LIETUVIŲ KALBOJE
15.
Małgorzata Kalinowska
ŻYCIE W PRZESTRZENI POSTAPOKALIPTYCZNEJ. O PRÓBIE LITERACKIEGO ROZLICZENIA
Z DOŚWIADCZENIEM RADZIECKIM NA PODSTAWIE POWIEŚCI SIGITASA PARULSKISA „TRZY SEKUNDY NIEBA”
15.
Ieva Kalniņa
APOKALIPSES AINAS LATVIEŠU LITERATŪRĀ OTRĀ PASAULES KARA LAIKĀ
16.
Vytautas Kardelis
BALTISTIKOS DNR
16.
Rima Kasperionytė
PASAULĮ IŠBANDANTIS BLOGIS GRIGORIJAUS KANOVIČIAUS ROMANE „ŠĖTONO APŽAVAI”
17.
Žydronė Kolevinskienė
APOKALIPTINIAI VAIZDINIAI LIETUVIŲ IŠEIVIJOS LITERATŪROJE
17.
Hannes Korjus
DON ALFREDO IGAUNISKUMS. STARP IKDIENU, APSOLĪTO ZEMI UN APOKALIPSI
18.
Dalia Kuizinienė
SIURREALISTINĖ APOKALIPSĖS VIZIJA ANKSTYVOJO LIETUVIŲ EGZILIO LITERATŪROJE
IR DAILĖJE
19.
Sigita Kušnere
BRĪDIS PIRMS BOJĀEJAS – PIRMĀ PASAULES KARA TEKSTI
19.
Jūratė Landsbergytė-Becher
APOCALYPSE AND WARS IMAGES IN XXI CENTURY LITHUANIAN MUSIC
20.
Lina Laurinavičiūtė-Petrošienė
KALENDORINIŲ ŠVENČIŲ TRANSFORMACIJA XX A. ANTROJOJE PUSĖJE: UŽGAVĖNIŲ ATVEJIS
20.
Asta Leskauskaitė
VEIKSMAŽODŽIO GRAMATINIŲ FORMŲ IR KONSTRUKCIJŲ VARIANTAI PIETINĖSE LIETUVIŲ ŠNEKTOSE:
STABILUMAS, INOVACIJOS, NIVELIACIJA
21.
Edīte Leščinska
RESEARCHING ALVIS HERMANIS’ OPERA DIRECTINGS: APOCALYPSE OF MANKIND AND HUMANITY
21.
Józef Marcinkiewicz
ŚWIAT WYOBRAŻENIOWY CZWARTEGO WYMIARU PRZESTRZENI W ZWIERCIADLE TRANSFERU PEWNEJ
POLSKIEJ KONSTRUKCJI TEMPORALNEJ W AKWIZYCJI JĘZYKA LITEWSKIEGO
21.
Algytė Merkelienė
ETNIŠKUMAS SKUDUČIAVIMO KULTŪROJE: PRARASTA AR IŠLAIKYTA
23.
Birutė Meržvinskaitė
APOKALIPTINIO NARATYVO YPATUMAI ŠIUOLAIKINĖJE LIETUVIŲ PROZOJE
23.
4
Miglė Miliūnaitė
VAKARŲ KULTŪRINIO VIEŠPATAVIMO PABAIGA IR LIETUVOS MUZIKOLOGIJOS ATSAKOMYBĖS
23.
Nicole Nau
VAR-IM, VAR-AM, OR VAR-OM ‘WE CAN’ – THE END OF CONJUGATION CLASSES IN LATGALIAN?
24.
Jowita Niewulis-Grablunas, Piotr Grablunas
GWARY LITEWSKIE W POLSCE: KONIEC STAREGO – POCZĄTEK NOWEGO
24.
Norbert Ostrowski
ZDANIA LOKALIZUJĄCE I EGZYSTENCJALNE A ETYMOLOGIA LIT. YRA
25.
Dalia Pakalniškienė, Jūratė Lubienė
SAMOGITIANS AS THE REPRESENTATIVES OF THE STRONGEST ETHNIC GROUP IN LITHUANIA
25.
Asta Petraitytė-Briedienė
„SULAUŽYTI LIKIMAI“ (BALTIJOS ŠALIŲ DIPLOMATAI ANTROJO PASAULINIO KARO METAIS)
26.
Justina Petrulionytė
APOKALIPTINIS MIESTO NARATYVAS HERKAUS KUNČIAUS ROMANE DERVIŠAS IŠ KAUNO
26.
dr Piotr Pławuszewski
PRYWATNY KONIEC ŚWIATA. CZESŁAW MIŁOSZ W FILMIE DOKUMENTALNYM
27.
Solvita Pošeiko
ATRAKTĪVU LINGVISTISKO UN GRAFISKO ELEMENTU TEKSTUĀLAIS MUSLIS RĪGAS KOMERCIĀLO UZŅĒMUMU
ĀRTELPAS REKLĀMINFORMĀCIJĀ
27.
Justyna Prusinowska
ZAKLINANIE KOŃCA ŚWIATA. ŁOTEWSKIE ŻALE CHŁOPSKIE
28.
Rasa Račiūnaitė-Paužuolienė
MOTERŲ TREMTINIŲ REPRESINĖS PATIRTYS GYVENIMO ISTORIJOSE: TAPATUMO IR VERTYBIŲ RAIŠKA
28.
Diāna Raugule
DZIMUMDIFERENCE UN PASAULES BEIGAS MARGARITAS PERVEŅECKAS ROMĀNĀ ”GAETĀNO KREMATOSS”
29.
Agnieszka Rembiałkowska
APOKALIPSA SPETRYFIKOWANA, CZYLI PISANIE (SIĘ) LITEWSKIEJ KSIĘGI UMARŁYCH NA PODSTAWIE
POWIEŚCI „MURMANTI SIENA” SIGITASA PARULSKISA”
29.
Marians Rižijs
APOKALIPSES REĢISTRI LATVIEŠU JAUNĀKO PAAUDŽU DZEJĀ
29.
Kristīne Rotbaha
ZUDUŠĀS PIRMDZIMTĀ TIESĪBAS UN TO ATSPOGUĻOJUMS LATVIEŠU JURIDISKAJĀ FOLKLORĀ
30.
Žavinta Sidabraitė
PASAULIO PABAIGOS TEMA LIETUVIŠKOJE PRŪSIJOS LITERATŪROJE
30.
Veslava Sidaravičienė
NEOFICIALIŲJŲ URBANONIMŲ TYRIMO POLINKIAI
31.
Bārbala Simsone
APOCALYPSE IN LATVIAN LITERATURE
31.
5
Jacek Stasiorczyk
KONIEC LITWY, A POCZĄTEK LIETUVY. POLACY WOBEC ZMIAN NARODOWOŚCIOWYCH NA LITWIE NA
POCZĄTKU LAT 20. XX WIEKU
31.
Jolanta Stauga
DZĪVNIEKI KĀ BRIESMU UN BOJĀEJAS VĒSTNEŠI MŪSDIENU LATVIEŠU FOLKLORĀ
32.
Ewa Stryczyńska-Hodyl
OBRAZY DEZINTEGRACJI I UNICESTWIENIA ŚWIATÓW W LITEWSKICH BAJKACH MAGICZNYCH
32.
Joanna Tabor
„ŽEMĖ DEGA” – APOKALIPSA WEDŁUG JURGISA SAVICKISA
33.
Līga Ulberte
MIRUŠĀS PASAULES KONCEPTS LATVIJAS MŪSDIENU TEĀTRĪ
33.
Arūnas Vaicekauskas
XXI AMŽIAUS DVASINGUMO IEŠKOJIMAI: APOKALIPSĖ AR TRADICIJOS RENESANSAS?
34.
Diana Vaitmonienė
LIETUVOS TARMIŲ VAIZDINIAI PIETŲ ŽEMAIČIŲ RASEINIŠKIŲ MENTALINIAME ŽEMĖLAPYJE
34.
Simona Sofija Valke
BOJĀEJAS IESPĒJAMĪBA: VIKTORA EGLĪŠA LUGA „GALMĀ”
35.
Justė Vasilionytė-Stašaitienė
LIETUVIŠKOS TAPATYBĖS PUOSELĖJIMAS LIETUVOS IR UŽSIENIO LIETUVIŲ MOKYKLOSE
35.
Imelda Vedrickaitė-Frukacz
IMPERIJOS PABAIGA: SIURREALISTINIAI S.T.KONDROTO PROZOS IR Š.SAUKOS TAPYBOS KONSTRUKTAI
35.
Andrejs Veisbergs
THE SHIFTS IN TRANSLATION POLICIES DURING THE SOVIET AND GERMAN OCCUPATIONS IN LATVIA (19391945)
36.
Žydrūnas Vičinskas
„MATAS PRETORIJUS – PASKUTINIS PAGONIŠKOSIOS LIETUVIŲ IR PRUSŲ RELIGIJOS METRAŠTININKAS“
37.
Vijolė Višomirskytė
APOKALIPSĖS SCENOS LIETUVIŲ ROMANUOSE 1991-2015
37.
Tatjana Vologdina
ŽALIOS RŪTOS, ŽALIAS VYNAS (ZIELONA RUTA, ZIELONE WINO) JAKO PODSTAWOWE ATRYBUTY
LITEWSKIEGO ŚLUBU W PIEŚNIACH LUDOWYCH
38.
Justyna Walkowiak
SKAZANE NA WYMARCIE: NAZWISKA MAŁOLITEWSKIE W ANTROPONOMASTYKONIE POLSKIM
38.
Vilma Zubaitienė
NAUJOS IR SENOS REIKŠMĖS LIETUVIŲ LEKSIKOGRAFINIUOSE ŠALTINIUOSE: FIKSACIJA IR SEMANTINĖ
MOTYVACIJA
39.
6
dr. LAIMUTĖ ADOMAVIČIENĖ
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
[email protected]
„DULKĖ ANT KAŽKOKIO MILŽINO PIRŠTO”: PASAULIS PO KARO LANDSBERGIO
IR A. ŠKĖMOS NOVELĖSE
Pranešime bus pristatoma ir lyginama dviejų žinomų lietuvių išeivių autorių – Algirdo Landsbergio
(1924–2004) ir Antano Škėmos (1911–1961) – ankstyvoji kūryba.
Lyginimo objektas – Landsbergio novelė „Nakties dugnu” (kn. „Proza”, 1949) ir Škėmos novelė
„Nakties tyla” (kn. „Nuodėguliai ir kibirkštys”, 1947). Šios novelės rašytojų sukurtos XX a. 5-uoju
dešimtmečiu po Antrojo pasaulinio karo, trėmimų, emigracijos, apsistojus DP stovyklose, Vokietijoje.
Tuo metu abu rašytojai, atviri pasauliui ir naujovėms, ieškojo savito stiliaus. Katastrofos
nuojautomis, egzistencinės nevilties, netikėjimo, prasmės ieškojimo persmelkti analizuojami tekstai. Lyginant
noveles svarbu fiksuoti pakitusią vertybinę orientaciją, žmogaus akistatą su „griuvėsių“ pasauliu.
Škėma – vienas žymiausių lietuvių modernistų. Novelė „Nakties tyla“ paranki interpretacijai,
nes joje atsiskleidžia tolesnės jo kūrybos temos ir problemos. Tekste akcentuojamas individo, patyrusio karo,
trėmimų siaubą, santykis su klasikinėmis vertybėmis, dievoieška.
Škėmos tekste personažai bevardžiai; taip visuotinama situacija. Landsbergio tekste įvardijamas
pagrindinis veikėjas – Kęstutis Juodaitis, o kiti ne.
Rašytojų novelėse praeitis – „aukso amžius“, harmonija, o dabartis – prakeiksmas, nežinia, blogis
(Škėma), pragaras, neapykanta, „kiauliškas pasaulis“, beprasmybė, tuštuma (Landsbergis). Žmones
persekioja praeities siaubas, skausmas, nestabilumas. Individas, atsidūręs ribinėse situacijose, ieško išeities,
tolesnio gyvenimo prasmės.
Realybės fiksavimui pasitelkiamas siurrealistinis vaizdavimo būdas, kitos modernistinės teksto
komponavimo priemonės. Remiamasi prancūzų egzistencializmu (A. Camiu, P. Sartre).
mgr. VIRGINIJA APANAVIČIENĖ
Lietuvos muzikos ir teatro akademija,
Muzikos teorijos katedra
[email protected]
PASAULIŲ PABAIGOS LIETUVIŲ AKADEMINĖJE MUZIKOJE
Lietuvių akademinėje muzikos kūriniuose, kuriuose atsispindi mitai, legendos, istoriniai įvykiai,
atskleidžiamos skirtingų pasaulių kolizijos, kurias perteikia daugiausia sceninių žanrų kūriniai (E. Balsio
baletas „Eglė žalčių karalienė“ (1960), A. Žigaitytės opera-baletas „Žilvinas ir Eglė“ (2004), J. Gruodžio
baletas „Jūratė ir Kastytis“ (1930), J. Juozapaičio kamerinė simfonija (1969), V.Klovos opera „Pilėnai“ (1957),
B.
Kutavičiaus
„Prutena:
užpustytas
kaimas“(1977)
bei
opera-baletas
„Ignis
et
fides“(„Ugnis
ir tikėjimas“, 2003), V.Bartulio oratorija „Kuršiai“ (2004), B.Kutavičiaus „Epitafija praeinančiam laikui“ (1998).
Instrumentiniuose postmoderniuose ir neomoderniuose lietuvių akademinės muzikos kūriniuose
nebelieka mitologinių, istorinių, literatūrinių pirmavaizdžių, daiktiškieji kūrinių pavadinimai fiksuoja nykstantį
etninės buities pasaulį – kaimiškosios aplinkos rakandus ir statinius (S. Dikčiūtės „Vėjarodė – žuvies uodegos
forma“, 1991; Š. Nako „Koplytstulpis“, 1994; V. Bartulio „Šulinys“,1999 ir kt., technikos prietaisus. Ląstelės
biologinį nykimą, žinomą iš mokslinių tyrimų, perteikia V.V. Jurgučio elektroninės muzikos kūrinys
„Telomeros“ (2002) ir iš dalies instrumentinis kūrinys „Telogenai“(2002). Atliekant neomodernų J. Janulytės
kūrinį „Smėlio laikrodžiai“ (2010), pasitelkiamos tokios vizualinės priemonės, kurios žiūrovui primena gintarą
7
– išnykusio pasaulio liudytoją. Modernūs ir postmodernūs XX ir XXI a. sceniniai lietuvių akademinės muzikos
kūriniai remiasi žmonių pasaulio konfliktais, o kai kurie postmodernūs ir neomodernūs instrumentinės
muzikos kūriniai, paremti „daiktiškojo programiškumo“ principais, sutelkti į daiktus, kurie simbolizuoja
žmonių pasaulio kaitą.
prof. dr. RIMANTAS BALSYS
Klaipėdos universitetas
[email protected]
PAGONIŠKŲJŲ LIETUVIŲ IR PRŪSŲ DIEVŲ ATVAIZDAI XX A. P. - XXI A. PR.: TRADICIJŲ
TĄSA AR NAUJOVĖ?
Senųjų baltų dievų atvaizdus šiandien skaptuoja, drožia, tašo, piešia, lipdo ir profesionalūs
dailininkai, ir tautodailininkai. Iš medžio, akmens, molio, metalo ir kitų medžiagų sukurtų senųjų dievų
pavidalų galime rasti muziejuose, miestų ir regioniniuose parkuose, kaimo turizmo sodybose; dievų atvaizdais
iliustruojamos knygos ir albumai. Minėtini dailininkės Genovaitės Jacėnaitės ir etnologo Liberto Klimkos
bendras projektas, Elenos Bradūnas išeivijoje surengta paroda „Mitologinės būtybės lietuvių tautosakoje”;
kelinti metai prie sumanymo išleisti senųjų lietuvių ir prūsų dievų atvaizdų albumą darbuojasi kėdainietis
Robertas Markevičius su pagalbininkais; bemaž trisdešimt iš medžio tašytų senųjų dievų ir mitinių būtybių
skulptūrų puošia Dūkštų ąžuolyną; bičių ir bitininkystės dievybės saugo muziejų Stripeikiuose, baigiamas
įrengti Baltų mitologijos parkas Kretingos rajone, ir t. t. Tokio pobūdžio darbai primena ikikrikščioniškąją
mūsų tautos religiją, skatina domėtis senąja pasaulėjauta, ieškoti jos ženklų šiandienos gyvenime, tad
visuomenės dažniausiai toleruojami ir vertinami palankiai (bene vienintelė išimtis – ketinimas statyti deivės
Veliuonos stabą Veliuonoje 2009 metais Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga, padalinęs
veliuoniečius į dvi priešiškas stovyklas.
Besigėrint pastaraisiais dešimtmečiais talentingų menininkų sukurtais senųjų mūsų dievų atvaizdais
natūraliai kyla klausimas, kokia tradicija seka šiandienos kūrėjai, kas lemia tokį (dažniausiai antropomorfinį)
dievų pavidalą, koks šiandienos dievdirbių santykis su XVIII-XIX a. dievdirbių kūryba ir ikikrikščioniškąja
pasaulėjauta. Atsakymas į išvardintus klausimus, regis, įmanomas tik išsprendus pagrindinę problemą –
išsiaiškinus, ar ikikrikščioniškuoju laikotarpiu lietuvių ir prūsų gentys apskritai turėjo dievų atvaizdus stabus).
dr. habil. philol. INGUS BAROVSKIS
dr. habil. philol. JANĪNA KURSĪTE
Latvijas Universitāte,
Humanitāro zinātņu fakultāte
[email protected]
GOVS KĀ LIELĀS PIRMMĀTES SIMBOLS NĀVES UN ATDZIMŠANAS KONTEKSTĀ
Govs simboliskā nozīme latviešu folklorā ieņem nozīmīgu vietu, lielākoties funkcionējot trīs
izteiktākajās sfērās, sākot no auglības, ražības un dzīvības simbola, līdz, saistībā ar Lielās pirmmātes
projekciju, arī bīstamo – nāvējošo sfēru, vienlaikus arī nodrošinot būtisko atdzimšanas procesu.
Līdz ar to govs saistāma ar htonisko sākotni, zemi, sievišķajām dievībām, piemēram, Māru. Pasaku motīvos
govs izpaužas govs antropogoniskā un kosmogoniskā simbolika — govs tiek upurēta vai upurējas pārradot
cilvēku un pārradot mikrokosmosu, radot jaunu pasauli vai ļaujot cilvēkam — iniciējamajam — nomirt
un pārdzimt.
8
dr. GINTARĖ BERNOTIENĖ,
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
[email protected]
POSOVIETMEČIO LIETUVIŲ LITERATŪROS KANONAS: ISTORINIŲ NARATYVŲ DVIKOVA
IR INDIVIDUALIZMO ŽIEDAI
Pirmasis laisvės dešimtmetis buvo labai svarbus lituanistikai – per jį išleisti kolektyvinį tapatumą
liudijantys sovietmečiu nutylėtos tautos istorijos dokumentai: išeivijos kūryba, tremties ir pokario liudijimai,
kai tuo tarp iki tol originalioji kūryba Lietuvoje tik ezopine kalba siekėsi suspenduoto istorijos klodo.
Jam baigiantis išryškėjo lietuvių literatūros lauko pokytis: baigėsi literatūros kaip nacionalinio
projekto laikas. Literatūra, sovietmečiu laikiusi pareiga išsaugoti tautos kultūrinę ir etninę tapatybę,
posovietmečiu patyrė lūžį. Kvestionuotas visuomeninis literatūros angažuotumas; didžiausia vertybe laikyta
estetinė literatūros autonomija ir kalbos energija, palaikanti nacionalinės literatūros gyvybę; kūryba imta
laikyti jau ne misija, o tam tikros dvasinės sanklodos žmonių instinktu.
Po 2000-ųjų atsigręžta ne į kolektyvinį, o į individo tapatumo konstravimą. 50 metų diegtas
kolektyvizmas apstulbino savo inversija – išlaisvintu individualumu. Individualizmas literatūroje lėmė didesnį
jos intelektualėjimą, o literatūroje fiksavo trūkinėjančius žmonių tarpusavio ryšius,iš intelektualinės apytakos
lauko stūmė tautos sąvoką.
Vis dėlto atsiplėšti nuo kolektyvinės atminties literatūrai nepavyko. Naujausioji literatūra
tebegvildena apokaliptinio XX a. laikotarpio – 50 sovietmečio metų – patirtis, ir istorijos naratyvų kova rodo,
jog istorinių procesų analitika, mentalinių sociumo lūžių permąstymas lieka svarbi literatūros funkcija.
prof. dr hab. GRZEGORZ BIAŁUŃSKI,
dr BOGDAN RADZICKI,
Uniwersytet Warmińsko-Mazurski
[email protected]
DRUGI KONIEC ŚWIATA PRUSÓW CZYLI PRUSOWIE WOBEC PROJEKTU REFORMY
PAŃSTWA I KOŚCIOŁA W XVI-XVII W.
Okres władztwa krzyżackiego nie doprowadził do końca świata Prusów. Jednak rozpoczętego
procesu zmiany kulturowej nie można już było zatrzymać. Nowe uniwersum symboliczne zmieniające
dotychczasowe instytucje życia społecznego, organizację społeczną, a przede wszystkim społecznie
konstytuowane repertuary tożsamości prowadziły do głębokich przeobrażeń kultury autochtonicznej ludności
władztwa zakonnego.
Po ciosie przegranej wojny z polsko-litewską koalicją na początku XV wieku zakon krzyżacki popadał
w ciągu tego wieku w coraz głębszy kryzys instytucjonalny i ideologiczny, co doprowadziło do utraty przezeń
zdolności do legitymizacji własnego władztwa i kryzysu tożsamości. Duchowy i moralny upadek organizacji
państwowej mógł doprowadzić do jego dekonstrukcji. Silne Królestwo Polskie, przeżywające w tym czasie
swój złoty okres, swoimi instytucjami przyciągało jak magnes społeczeństwo pruskie.
Prusy stanęły przed alternatywą: albo skonstruują takie uniwersum symboliczne, które pozwoli
na nowo legitymizować porządek społeczne i da podstawy dla nowego repertuaru tożsamości, albo stracą
całkowicie zdolność organizacyjną i rozpłyną się w kulturze i organizacji imperium Jagiellonów.
Reformacja XVI wieku przyniosła pogrążonemu w kryzysie państwu niespodziewany ratunek.
Umożliwiła bowiem przede wszystkim zbudowanie atrakcyjnego programu społecznego, dała społeczeństwu
moralną siłę do przeprowadzenia zmiany kulturowej. Zrewolucjonizowała środki i styl komunikacji społecznej,
a nade wszystko odnowiła uniwersum symboliczne i położyła nacisk na socjalizację w jego duchu.
9
To jest jednak jedynie konieczny kontekst problemu, który chcemy postawić, a tym jest pytanie
o los autochtonów i ich kulturowej tożsamości w okresie gwałtownej modernizacji społecznej XVI wieku.
Nazwaliśmy ten problem – prowokacyjnie – „drugim końcem” świata Prusów, aby nawiązać w ten sposób
do wystąpienia naszej koleżanki o „pierwszym końcu” tego świata. O ile rezultatem „pierwszego końca” była
głęboka zmiana kulturowa polegająca na modernizacji społeczeństwa trybalistycznego o tyle rezultatem
„drugiego końca świata” ma być – w myśl historiografii podejmującej wątek tzw. „zaniku Prusów” –
ostateczna asymilacja Prusów i powstanie plemienia Prusaków (wyrażająca się w zaniku języka i oryginalnej
kultury ludności autochtonicznej, która miała rozpłynąć się w masie osadników niemieckichi mazowieckich).
W naszym wystąpieniu chcemy zaproponować parę uwag na temat istotnych momentów tego
procesu, który wolimy nazywać raczej integracją niż asymilacją społeczną.
doc. dr. RŪTA BRŪZGIENĖ
Mykolo Romerio universitetas
[email protected]
APIE „DŽIAZINĘ” LIETUVIŲ POEZIJĄ KAIP VIRSMO RETORIKĄ
Pasaulinėje literatūrologijoje džiazo muzikos principų taikymas literatūros kūriniams yra pakankamai
populiari tema, tačiau lietuvių poezijoje ši problematika tyrinėta mažai. Todėl pranešime trumpai apibūdinę
pagrindinių džiazo kompozicijos principų taikymą pasaulinėje literatūroje, plačiau panagrinėsime kai kuriuos
lietuvių poetų „džiazinius“ eilėraščiai (D. Kajokas, A. Grybauskas, A. A. Jonynas, ir kt.). Darbe bandysime
išsiaiškinti, ką tradiciniam lietuviškajam mentalitetui reiškia džiazo poetikos ir kompozicijos principų
panaudojimas, todėl eilės bus analizuojamos a) tematikos, b) sintaksinės intonacinės, ritmikos
ir 3) tematikos plėtojimo -muzikos formos ir technikos analogų literatūroje aspektais. Bus remiamasi
W. Wolfo, E. Tarasti, W.Baumgartner, M. Collins, B. Wallerstein, D. Hočevar, V. Bobrovsky, I. Jankauskienė,
R. Malickaitė, J. Girdzijauskas, D. Čiočytė ir kt. darbais, naudojamasi komparatyvistine metodologija.
mgr EWELINA CZAPSKA
Uniwersytet im. A. Mickiewicza
Zakład Bałtologii
[email protected]
W CIENIU OSTREJ BRAMY. MADONNA TROCKA
Wystąpienie dotyczy historii oraz rozwoju kultu dwóch koronowanych obrazów Matki Boskiej: Matki
Boskiej Trockiej oraz Matki Boskiej Ostrobramskiej. Obraz Madonny Trockiej słynął z cudowności i otaczany
był przez katolickich wiernych szczególną czcią już w wieku XVII, a w 1718 roku, jako pierwszy obraz na
Litwie i drugi w Wielkim Księstwie Litewskim (rok wcześniej ozdobiono koronami obraz Matki Boskiej
Częstochowskiej), został dla podkreślenia jego wyjątkowości ukoronowany. Drugi z omawianych wizerunków
zasłynął z łask w tym samym czasie, ale jego koronacja odbyła się ponad dwieście lat później, w roku 1927.
Autorka referatu postara się odpowiedzieć na pytanie, dlaczego to właśnie Madonna Ostrobramska jest
obecnie najsławniejszym spośród sześciu tego typu przedstawień na Litwie, i co sprawiło, że tak niegdyś
ważny dla Litwinów obraz z Trok znalazł się w cieniu wileńskiej Madonny.
10
dr. GINTA ČINGAITĖ-KIZNIENĖ
Lietuvos edukologijos universitetas
[email protected]
XXI A. IŠVARYTIEJI: EMIGRANTO TAPATYBĖS DRAMA MARIAUS IVAŠKEVIČIAUS PJESĖJE „IŠVARYMAS”
Vieno įdomiausių šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos kūrėjų Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje
„Išvarymas“ (2011) leidžiamasi į postsovietinės Lietuvos visuomenę, kurioje pastaraisiais dešimtmečiais
įsisiūbavęs lietuvių emigrantų integracijos procesas savo išraiška gali būti artimas beveik visoms Rytų
Europos šalims. Pranešime, remiantis M. Ivaškevičiaus drama, siekiama svarstyti apie centrinę subjekto
žmogiškąją tragediją: paradoksalų prisitaikymo prie svetimos aplinkos, globaliosios rinkos mechanizmą,
jo destrukcinį pobūdį, tokio prisitaikymo ribas. Pjesės tekstas provokuoja apmąstyti ir emigranto savivertės,
ir visuomenės, prie kurios emigruojantys priversti pritapti, moralines išeitis. Žaisdamas dramatiškais
ir komiškais nacionalinės kalbos efektais, pasitelkdamas visuomenės „dugno“ slengą, dramaturgas
ne tik ironizuoja tautinę emigranto tapatybę, bet ir postmoderniai polemizuoja su nusistovėjusiomis
romantizuotomis tautinio mąstymo klišėmis, jas tikrina, perrašo naujai, aktualizuodamas apskritai bendrą
globalėjančio pasaulio piliečio tapatybės krizę.
dr. DAIVA DAPKUTĖ
Vytauto Didžiojo universitetas,
Lietuvių išeivijos institutas
[email protected]
BE TEISĖS SUGRĮŽTI: LIETUVOS GYVENTOJŲ PRIVERSTINĖS MIGRACIJOS KELIAI
IR LIKIMAI PO II PASAULINIO KARO
Lietuvos valstybės žlugimas ir sovietų okupacija buvo tragiškiausias XX amžiaus Lietuvos istorijos
įvykis. Šalis, per du nepriklausomybės dešimtmečius pasiekusi įspūdingų rezultatų, tapusi viena
iš vakarietiškų valstybių, staiga buvo išbraukta iš Europos žemėlapio, o Lietuvos visuomenės laukė tragiški
išbandymai ir didžiuliai nuostoliai.
Pranešime bus kalbama apie karo ir pokario metų priverstines migracijas iš Lietuvos (trėmimus
į Rytus, įkalinimus, priverstines/savanoriškas migracijas į Vakarus, priverstinius migracinius judėjimus
Lietuvos viduje), daugiausia dėmesio skiriant migracijai į Vakarus. Remiantis istoriografija bei šaltiniais
(pirmiausia šių žmonių dienoraščiais, prisiminimais) pagrindinis dėmesys bus skiriamas pasitraukimo
iš gimtojo krašto aplinkybėms bei motyvams, šių žmonių tapatumo, savo lemties suvokimo, gyvenimo
prasmės ir veiklos paieškoms.
dr. INGUNA DAUKSTE-SILASPROĢE
Latvijas Universitātes Literatūras,
folkloras un mākslas institūts
[email protected]
CEĻŠ NEZINĀMAJĀ: LATVIEŠU BĒGĻA IZJŪTU DOKUMENTĒJUMS LITERATŪRĀ (ZVIEDRIJA,
AUSTRĀLIJA, 20. GS. 40. G.)
1944. g. rudenī /1945. g. pavasarī liels skaits latviešu devās bēgļu gaitās (kopumā ap 200 tk bēgļu
gaitās) uz Vāciju. Tur viņi kļuva par DP (Displaced Persons) un aizvadīja vairākus gadus bēgļu nometnēs līdz
11
izceļošanai uz ASV, Kanādu, Austrāliju. Nelielāks skaits latviešu nedrošās bēgļu laivās tumsas aizsegā slepus
centās nokļūt Zviedrijā.
Došanās svešumā (uz Austrāliju; apm. 22 tk), gan uz Zviedriju (apm. 5500) latvieša apziņā iezīmēja
robežu, izteiktu sajūtu, ka kāda pasaule (dzīve) ir beigusies un priekšā gaidīja vien neziņa. Šīs izjūtas spilgti
dokumentētas literārajos tekstos, atklātas korespondencē un atmiņās un ļauj arī 21. gs. visai autentiski izjust
šo ‘pasaules malas’, ‘pasaules beigas’ utt. izjūtu gan tieši, gan gluži simboliski.
No plašā latviešu trimdas rakstniecības un pieredzes kopuma referātā izraudzīts aplūkot divas
latviešu bēgļu pieredzes, apklājot arī izteikto atsvešinātību no jaunās vides (Austrālijā) vai gluži pretēji,
mēģinot Zviedrijā saskatīt kaut ko līdzīgu (dabā) Latvijai.
dr ALICJA DOBROSIELSKA
Ośrodek Badań Naukowych im. Wojciecha Kętrzyńskiego
w Olsztynie
[email protected]
PIERWSZY KONIEC ŚWIATA PRUSÓW - ZMIANA KULTUROWA W PRUSACH XIII W.
W latach 30-tych XIII wieku zakon krzyżacki przystąpił do budowy własnego władztwa
na ziemiach zamieszkałych przez Prusów. W ogniu walk, które trwały ponad 50 lat (1230-1283), uległy
gruntownej
zmianie:
dawny
ustrój
plemienny,
system
społeczny,
religijny
i
gospodarczy,
a nawet oblicze geograficzne kraju: niektóre jego obszary uległy całkowitemu spustoszeniu, porosły puszczą,
inne zaś zaludniły się w dwójnasób, wskutek krzyżackiej akcji przesiedleńczej. Był to zatem dla ziem pruskich
i zamieszkujących je pogańskich plemion okres głębokich i wielokierunkowych przeobrażeń. Śmiało można
powiedzieć, że miedzy Wisłą Niemnem zaszła w tym okresie głęboka zmiana kulturowa. W historiografii dość
powszechnie przyjmuje się, że Prusowie nie byli ani zwolennikami, ani podmiotami przywołanych zmian. Jako
naturalną konsekwencję podboju przyjmuje się kres „świata Prusów”, na gruzach którego powstało
nowoczesne zakonne państwo. Tymczasem źródła ukazują dużo bardziej złożony obraz Prusów
i ich stosunku do „nowego, chrześcijańskiego świata”. Zakonne państwo, jak postaram się wykazać,
nie powstało na piasku, czy gruzach „starego świata” ale w znacznej mierze w efekcie modernizacji
zastanych struktur i przy niebagatelnym udziale autochtonów.
dr. EVA EGLĀJA-KRISTSONE
Latvijas Universitāte
Literatūras, folkloras un mākslas institūts
[email protected]
CULTURAL LIFE AND CONTACTS UNDER THE SURVEILLANCE OF KGB: LATVIAN STORY ON BOTH
SIDES OF THE IRON CURTAIN
Turpinot pēdējā laika intensīvās diskusijas par kolaboracionismu, VDK (Valsts drošības komitejas,
KGB) arhīvu revīziju un izpēti, inteliģences lomu ideoloģiskās manipulācijās, savā priekšlasījumā piedāvāšu
skatījumu uz vairākām epizodēm, kas rūpīgi izvērtējamas. Izvērtējumā iekļaujot gan arhīva dokumentus,
gan cilvēciskos faktorus un liecības, mērķis ir rosināt domāt par veidu, kā šo būtisko pagātnes laikmetu pētīt
un ko darīt ar pētījuma rezultātu. Kā zināms, aukstajam karam raksturīga kultūras – gan masu, gan elitārās –
izmantošana komunikācijai un manipulācijām politisku mērķu sasniegšanai, ko plānoja, vadīja un kontrolēja
abu pušu specdienesti. Tā bija arī kultūras un ideoloģijas cīņa, lai ietekmētu otras valsts idejas un vērtības,
zinātnes un tehnoloģiju attīstību un varēšanu. Šis Aukstā kara aspekts ietver sevī propagandu, inteliģences
izmantošanu politiskiem mērķiem, publiskā viedokļa konstruēšanu un spiegošanu. Ieskatam dažas epizodes
12
no kultūras dzīves un sakariem starp vienai nācijai piederīgiem abās dzelzs priekškara pusēs, kas ieskicēs
situāciju daudzveidību un joprojām atbildamo jautājumu kvantumu.
dr. philol., asoc. prof. ZANDA GŪTMANE
Liepājas Universitāte
[email protected]
PASAUĻU BEIGAS LATVIEŠU VĒSTURISKO ROMĀNU CIKLĀ „MĒS. LATVIJA, XX. GADSIMTS”
Kopš 20. gadsimta 90. gadiem Baltijas prozā vērojama 20. gadsimta kultūras traumu reproducēšana
un traumu komunikācija. Latviešu literatūrā īpaši šis process aktivizējies kopš 2014. gada, kad pēc
rakstnieces Gundegas Repšes iniciatīvas sāk iznākt romānu cikla „Mēs. Latvija, XX. gadsimts” darbi, kuri
veltīti katrs citam Latvijas vēstures nogrieznim. Referātā tiks aplūkoti atsevišķi šī romānu cikla darbi, kuros
notikusi pievēršanās tādiem vēsturiskajiem notikumiem, kurus var klasificēt kā kultūras traumu. Gunta Bereļa
romāns „Vārdiem nebija vietas” veltīts Pirmā pasaules kara notikumiem Kurzemē, Māra Bērziņa romānā
„Svina garša” aplūkoti nacistiskā režīma noziegumi Latvijā, bet Gundegas Repšes romānā „Bogene” –
padomju režīma nodarījums latviešu tautai. Kopumā visi autori pievērsušies kāda laikmeta beigu, iznīcības
un sairšanas procesiem, kuri gan saturiski reprezentē aplūkojamā perioda sabiedrībā valdošās apokaliptiskās
noskaņas, gan arī teksta poētikā ietver apokaliptisku patosu. Pētījuma metodoloģiskie pamati – jaunais
vēsturiskums, kultūras traumas teorija, naratoloģija, kā arī komparatīvistikas principi, jo visi pētāmie darbi
produktīvi aplūkojami arī citu Eiropas un Austrumeiropas tematiski saistītu prozas sacerējumu kontekstā.
mgr. ARINA IVANICKAJA
Klaipėdos universitetas
[email protected]
KALBOS PRESTIŽO VAIDMUO DVIKALBYSTĖS SĄLYGOMIS: RICHADRO PIETSCHO INDĖLIS
DOKUMENTUOJANT KURŠININKŲ KALBĄ IR ETNINĘ KULTŪRĄ
Kuršininkų bendruomenė susiformavo Kuršių nerijoje XV–XVII a. Tai buvo skirtingos etninės kilmės
žmonių grupė, kurią vienijo bendra veikla, o nuo kitų regiono gyventojų jie skyrėsi savo kalba.
Dėl intensyvių kalbinių kontaktų, ypatingo socialinio kalbos statuso ir istorinių-politinių aplinkybių kuršininkų
kalba nuolat kito, jos vartojimo plotas bei vartotojų skaičius sparčiai mažėjo. Po Antrojo pasaulinio karo
kuršininkai, kaip ir kiti Vokietijos piliečiai, paliko Kuršių neriją. Apsigyvenę kitose Europos šalyse, jie pradėjo
kalbėti naujomis kalbomis, o gimtąją kalbą keletą dešimtmečių išsaugojo tik Kuršių nerijoje gimusi karta.
Tačiau kalbos nykimo procesas prasidėjo daug anksčiau. Kuršininkų kalba netapo nei oficialia,
nei bažnytine, o dėl to ir rašto kalba. Kai šalia žvejybos XIX a. antroje pusėje pradėjo plėtotis turizmo
paslaugų verslas ir gintaro gavyba, daugelis kuršininkų sąmoningai rinkosi vokiečių kalbą. Ilgalaikė
dvikalbystė ir vokiečių kalbos dominavimas nulėmė kuršininkų kalbos prestižo sumenkėjimą, kurį galima
vertinti kaip vieną iš paskutiniųjų kalbos nykimo pakopų. Tačiau po daugelio emigracijos metų kai kurie
kuršininkai, suvokdami savo kalbos likimą, panoro palikti atsiminimą apie ją. Vienas iš aktyviausių
šio veiklos puoselėtojų – nidiškis Richard Pietsch, dviejų žodynų ir atsiminimų knygos dviem kalbomis
autorius.
Pranešime pateikiamas šio autoriaus indėlio reabilituojant kuršininkų kalbos prestižą vertinimas
bendrame XX a. Kuršių nerijos daugiakalbystės kontekste.
13
lic. MAŁGORZATA JAGODZIŃSKA
Uniwersytet Wrocławski
[email protected]
PRZY TRZECIM OKNIE KARAIMÓW Z TROK. O KULTURZE I HISTORII LITEWSKIEJ MNIEJSZOŚCI
ETNICZNEJ
Wielonarodową mozaikę Wileńszczyzny współtworzy nieliczny lud Karaimów. Wyróżnia się on wśród
nacji bałtyckich i słowiańskich orientalnym wyglądem oraz pochodzeniem. Kulturowa odmienność Karaimów
nadaje im charakteru jakby przybyszów zza krańców świata. Ludność ta realnie uczestniczy jednak
w przemianach Litwy i do dziś wchodzi w jej skład społeczny. Jak wyglądała kultura trockich Karaimów kiedyś
a jaki kształt przybiera ona dziś?
Na
wspólnotę
Karaimów
można
spojrzeć
z
dwóch
perspektyw:
tytułowej
mniejszości
oraz powiązanych z nią większości. Na łamach karaimskich: obrzędów, języka, praktyk religijnych,
budownictwa oraz tradycyjnych kulinariów krzyżują się wpływy kultur kilku nacji. Ów związki i kontaminacje
zawierają się już na poziomie nazewnictwa. Karaimi jako etnos określani są perskimi Żydami, kienesa (dom
modlitwy) karaimską synagogą, a same Troki ich mekką. Identyfikacja Karaimów z Tatarami od lat stanowi
nierzadką pomyłkę, z kolei język większości takich jak: litewskiej, rosyjskiej czy polskiej służy im jako
narzędzie twórcze i komunikacyjne.
W XIV wieku za sprawą Władysława Jagiełły Karaimi znaleźli się na terenie Rzeczpospolitej Obojga
Narodów. Ich warunki życia, prawa i rodzaje zależności przeobrażały się wraz z dynamiką historii. Kolejne
obce czynniki kształtowały kulturę perskich Żydów, stwarzając na przemian szansę i ograniczenia
dla ich kulturowej odrębności. Czy kultura Karaimów jest zagrożona całkowitym przeniesieniem jedynie
do sfery legend i przeszłości?
dr. SALOMĖJA JASTRUMSKYTĖ,
Lietuvos kultūros tyrimų institutas
[email protected]
NEPATIRIAMOJI JUSLIŲ PUSĖ. SINESTEZIJOS PARADIGMŲ SĄSTINGIAI IR ŠUOLIAI
Sinestezijos reprezentacijų meno istorijoje iš tiesų beveik nėra. Tad dėl sinestezijos unikalios
sensorinės prigimties turime surasti deramą ne tik menotyrinį, bet ir psichofiziologinį atskaitos tašką nuolat
kintančiose jos kultūrinėse ir biologinėse paradigmose. Sinestezija būdama pavienio individo savybe ilgai
buvo nepažini, nors ir intriguojanti meno kūrėjus. Sinesteziją tiriant kaip daugeliui individų imanentišką
savybę, jau galima nustatyti jos dėsningumus, o taip pat apčiuopti jos prigimties kontūrus. Sinestezijos
nelinijiškumas bei sisteminis išplitimas populiacijoje keičia ne tik požiūrį į šį žmogaus prigimties reiškinį,
bet ir į jos vietą mene. Istoriškai susiformavusi ir įsitvirtinusi nuostata sinesteziją vertinti kaip autonomišką,
kokybiniu šuoliu laikomą, nutolusią, kitą, iš esmės patologišką, pagaliau netgi nebūtinai imanentiškai
sensorinę būklę, nepagrįstai ignoruoja sinestezinio patyrimo universalumą. Sinestezijos ontologizavimas
yra klaidinantis teorinis sąmyšis, iškeliantis sinesteziją už natūralios sensorinės vienovės ribų kaip antrinę,
spekuliatyvią, sintetinę vienovę. Akivaizdus faktas, kad dabar gyvuoja didžiulis spektras skirtingų sinestezijos
teorijų ir praktikų, gali būti įvertinamas kaip trūkis ne pačiame sensoriume, o plyšys teorinėse, šiuo atveju
estetinėse žmogiškojo juslyno visumos ir struktūros sampratose. Laužyta istorinė epistemologijos kreivė
išties liudija apie sinestezijos neintegruotumą Vakarų kultūroje ir estetinės minties tradicijoje. Naujausi
sinestezijos tyrimai sąlygoja pamatinį lūžį šio specifinio reiškinio paradigmose.
14
dr. GINTARĖ JUDŽENTYTĖ,
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto
Lietuvių kalbos katedra
[email protected]
DĖL ĮVARDŽIO ANAS VARTOSENOS LIETUVIŲ KALBOJE
Kalbamasis pranešimas skirtas įvardžio anas vartosenai lietuvių kalboje aptarti. Dabartinės lietuvių
kalbos žodyne pateikiama tokia šio įvardžio reikšmė (DLKŽ5):
anàs, anà parod. įv. (4)
kitas, ne šitas (žymi erdvės ar laiko atžvilgiu nutolusį dalyką): Duok man aną̃ knygą, ne šitą. Anõj pusėj upės. Anai ̃s
metais.
Įvardžio anas reikšmę savo tyrimuose plačiai tyrė ir patikslino Albertas Rosinas (1988, 50–51; 1996,
57–59). Pasak jo, tai tiesioginio rodymo įvardis, kalbėtojo atžvilgiu turintis požymį ʽtolimasis’ arba ʽdistancinis’
. Aprašydamas deiktinius bendrinės lietuvių kalbos įvardžius, jis pateikia trinarę sistemą, kurioje įvardis anas
sudaro opoziciją su artimojo rodymo įvardžiu šis. Trečiasis sistemos narys, įvardis tas, pasak A. Rosino,
yra neutralusis arba nežymėtasis, nes kontekstuose gali būti tiek įvardžio šis, tiek įvardžio anas substitutas
(1988, 51).
Šiame pranešime tiriama įvardžio anas vartosena šnekamojoje lietuvių kalboje, aiškinamasi,
ar kalbamasis žodis iš tikrųjų sudaro opoziciją su įvardžiu šis. Pagrindinis tikslas – parodyti, kad tiesioginėje
kalboje įvardžio anas reikšmė ʽtolimasis’ (kalbėtojo atžvilgiu) yra nublankusi ir lietuvių kalbos vartotojai
šiam žodžiui susteikia kiek kitokį reikšmės atspalvį.
DLKŽ5 – Stasys Keinys (red.),
Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 5 pataisytas ir papildytas leidimas: kompaktinė plokštelė, Vilnius: Lietuvių kalbos
institutas, 2000.
Rosinas Albertas 1988, Baltų kalbų įvardžiai, Vilnius: „Mokslas“.
Rosinas Albertas 1996, Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla.
mgr MAŁGORZATA KALINOWSKA
Uniwersytet Wrocławski
[email protected]
ŻYCIE W PRZESTRZENI POSTAPOKALIPTYCZNEJ. O PRÓBIE LITERACKIEGO ROZLICZENIA
Z DOŚWIADCZENIEM RADZIECKIM NA PODSTAWIE POWIEDZIEŚCI SIGITASA PARULSKISA
„TRZY SEKUNDY NIEBA”
Rozpad Związku Radzieckiego oraz wydarzenia lat 90’ otworzyły przed literaturą litewską szereg
nowych możliwości. Jednocześnie pisarze i poeci stanęli przed zadaniem stworzenia własnej i w pełni
ideologicznie niezależnej literatury. Rzeczywistość komunistyczna, o której dotychczas można było jedynie
milczeć, czekała na ostateczne rozliczenie. Litewskie pokolenie literackie „przełomu epok” stanęło przed
lawiną pytań, na które należało podjąć próbę znalezienia odpowiedzi.
Sigitas
Parulskis
należy
do
pokolenia
autorów,
których
kształtował
komunizm.
Powieść
„Trzy sekundy nieba” jest nie tylko próbą przedstawienia obrazu tzw. „straconego pokolenia” przełomu epok,
ale przede wszystkim próbą rozliczenia z doświadzeniem radzieckim. Po okresie 50 letniej apokalipsy
oraz wyniszczania ideologicznego i intelektualnego narodu, społeczęństwo litewskie rozpoczyna odbudowę
własnej tożsamości. Autor w powieści „Trzy sekundy nieba” wraca wspomnieniami do rzeczywistości
radzieckiej, odtwarza brutalny obraz życia w poprzednim reżimie. To właśnie doświadczenie radzieckie
i próba rozliczenia z nim staje się kluczowym elementem powieści.
15
W referacie pt. „Życie w przestrzeni postapokaliptycznej. O próbie literackiego rozliczenia
z doświadczeniem radzieckim na podstawie powiedzieści Sigitasa Parulskisa Trzy sekundy nieba” postaram
się dokonać analizy litewskiego pokolenia literackiego przełomu wieków w oparciu o jeden z głównych
motywów, jakim jest odtworzeie przepełnionych brutalnością, a często wręcz apokaliptycznych obrazów
i wspomnień dotyczących poprzedniego ustroju.
dr. philol. prof. IEVA KALNIŅA,
Latvijas Universitāte Humanitāro zinātņu fakultāte
[email protected]
APOKALIPSES AINAS LATVIEŠU LITERATŪRĀ OTRĀ PASAULES KARA LAIKĀ
Latvijā nacististiskās okupācijas laikā cilvēki, tai skaitā, rakstnieki bija neapskaužamā situācijā –
1940./1941.gadā bija padomju okupācija, bet no 1941.gada līdz 1944.gadam, Kurzemē līdz 1945. gadam bija
nacistu vara. Pārējā Latvijā 1945.gadā jau bija sācies padomju okupācijas otrais posms. Šajā situācijā
latviešu rakstnieki raksta it kā kara nemaz nebūtu, romānu un lugu darbība noris nosacīti 20. gadsimta
30. gados vai tālā pagātnē noslēgtā telpā. Raksturīgs šajā laikā ir melu un maskas motīvs. Ir darbi, kuri ļoti
tieši attēlo pasaules bojāejas situāciju, te varam minēt M. Zīverta traģēdiju “Vara”, A. Eglīša kantāti “Dievs,
Tava zeme deg!”, V. Strēlertes u.c. dzejnieču darbus. Arī autori (A. Čaks, J. Plaudis), kuru darbi netika
publicēti nacistiskās okupācijas laikā, atklāj sakārtotās pasaules bojāeju. Lielākā daļa rakstnieku 1945.gadā
devās emigrācijā, padomju laikā nebija iespējams publicēt šajā periodā sarakstītos darbus.
dr. prof. VYTAUTAS KARDELIS
Vilniaus universitetas
Filologijos fakultetas
Lietuvių kalbos katedra
[email protected]
BALTISTIKOS DNR
Nuo pirmųjų mokslinių baltų kalbų tyrimų pradžios XIX a. viduryje iki mūsų laikų atlikta daugybė
darbų: aprašomųjų, tiriamųjų-analitinių, teorinio pobūdžio, taikomųjų ir pan. Šiuos darbus nuveikė
ne tik Lietuvos ir Latvijos kalbininkai, bet ir nemažas būrys užsienio šalių tyrėjų. Turint prieš akis tokią
tyrimų, paremtų plačia empirine baltų kalbų medžiaga, gausą, galima kalbėti apie bendresnio pobūdžio
įžvalgas, daryti tam tikrus apibendrinimus: apie teorines ir metodologines tyrimo kryptis, empirinių tyrimų
rezultatus, skirtingo pobūdžio tyrimų tarpusavio sąsajas, tyrimų problematiką ir, žinoma, perspektyvas.
Viename pranešime neįmanoma aprėpti viso tyrimų lauko, todėl šįkart bus susitelkta ties keliais baltų kalbų
genezei svarbiausiais aspektais. Jie bus tokie:
a) mažosios ir didžiosios baltų kalbos;
b) baltų kalbų istorinė gramatika;
c) baltų kalbų dialektologija;
d) baltų kalbų senoji raštija.
Pranešime taikant DNR formulę (arba schemą) (ši formulė (schema) ir jos esmė bus paaiškinta
paties pranešimo metu) šie keturi aspektai ir bus aptarti. Kadangi jie visi tarpusavyje yra vienaip ar kitaip
susiję, vienas iš svarbesnių pranešimo akcentų bus šių keturių aspektų tarpusavio santykis ir jų tyrimo
metodologinė sintezė. Kaip vienas iš patogiausių ir patikimiausių instrumentų tokiai sintezei atlikti
bus trumpai aptartas dialektometrijos metodas.
16
mgr. RIMA KASPERIONYTĖ
Lietuvos edukologijos universitetas,
Lituanistikos fakultetas
[email protected]
PASAULĮ IŠBANDANTIS BLOGIS GRIGORIJAUS KANOVIČIAUS ROMANE „ŠĖTONO APŽAVAI”
Grigorijaus Kanovičiaus romane „Šėtono apžavai“ (2008) vaizduojamas laikas – 1939–1941–ieji
metai. Pranešime analizuojama Miškinių miestelio žydų (litvakų) lemtis dviejų Lietuvos okupacijų, sovietų
ir nacių, metais. Remiamasi filosofo Emmanuelio Levino Dievo idėjos samprata, politikos teoretikės
ir filosofės Hannos Arendt blogio banalumo teorija, analizei svarbi Senojo Testamento Esteros knyga,
padedanti atskleisti Danutos-Hadasos, kaip romaną įrėminančios veikėjos, funkciją. Analizėje akcentuojamas
mitinis romano matmuo.
E. Levinas, aiškindamas Dievo siunčiamą blogį („Darau šviesą ir kuriu tamsą, sukuriu gerovę
ir sukeliu negandas, – aš – VIEŠPATS – visa tai padarau.“ Iz 45:7) dėl didesnio gėrio, žmogaus sielos kismą
suskirsto į tris fazes: susidūrimą su blogiu, blogio priėmimą ir transcendentavimą ir pasipriešinimą blogiui.
Analizuojant romaną pastebėta, kad įsivyraujančio šėtono valdymo šaknys yra Dievo išbandymai.
Nė vienam romano veikėjui nepavyksta pasiekti trečiosios fazės, tad kartu ir priimti Dievo. Veikėjai įstringa
pirmoje arba antroje fazėse: vieni vengia atviro susitikimo su blogiu, kiti, susitapatindami su blogiu, praranda
žmogiškąją tapatybę, tačiau blogiui nesipriešina, tai užkerta kelią bendrystei su Gėriu.
Veikėjams nesipriešinant piktybei, Dievas paskiria didžiausią galimą bausmę – nusisuka
nuo žmogaus. Romanas „Šėtono apžavai“ apokaliptiniais Holokausto įvykiais pabaigia G. Kanovičiaus sukurtą
Lietuvos žydų epą.
doc. dr. ŽYDRONĖ KOLEVINSKIENĖ,
Lietuvos edukologijos universitetas, Lituanistikos fakultetas,
Lietuvių ir lyginamosios literatūros katedra
[email protected]
APOKALIPTINIAI VAIZDINIAI LIETUVIŲ IŠEIVIJOS LITERATŪROJE
Pranešimas skirtas dramatiškai karo ir pokario refleksijai – kaip ryškiausiam apokaliptiniam
vaizdiniui lietuvių egzilio literatūroje. Bernardo Brazdžionio, Jono Aisčio, Liūnės Sutemos, Henriko Nagio,
Alfonso Nykos-Niliūno, Antano Škėmos, Algimanto Mackaus ir kitų lietuvių egzodo autorių kūryboje
fiksuojamos katastrofos, susijusios su gimtojo krašto praradimu, „raudonuoju maru“. Pranešime pristatomi
dviejų lietuvių išeivių autorių kūriniai, išleisti Jungtinėse Amerikos Valstijose: Nelės Mazalaitės (1907–1993)
romanas „Pjūties metas“ (1956) ir Birutės Pūkelevičiūtės (1923–2007) romanas „Aštuoni lapai“ (1956)
bei poetinės prozos knyga „Atradimų ruduo“ (1990).
Antrasis pasaulinis karas, sovietinė okupacija, tragiški pokario metai – dažnos temos, apmąstomos
ne tik lietuvių, bet ir latvių, estų, lenkų kūrėjų. Pranešime aptariamų autorių tekstai išsiskiria savitu
moteriškosios patirties įprasminimu, jos aktualizavimu ypatingų pervartų metu, keičiantis politinėms,
visuomeninėms, kultūrinėms sanklodoms. Perteikiant karo ir jo padarinių ekspresiją, Nelės Mazalaitės,
Birutės Pūkelevičiūtės tekstuose ryškiai iškyla Apokalipsės, pasaulio pabaigos vaizdai, išreikšti biblijiniais
motyvais.
17
HANNES KORJUS
Rīga
[email protected]
DON ALFREDO IGAUNISKUMS. STARP IKDIENU, APSOLĪTO ZEMI UN APOKALIPSI
Latvijas dzejnieks un tulkotājs Uldis Bērziņš (1944) 1984. gadā publicēja dzejoļu krājumu „Poetisms
baltkrievs”
(1984),
kurā
bija
iekļauta
arī
poēma
„Piemineklis
Don
Alfredo”
(1973-1975),
kas veltīts Alfrēdam Ķempem (1890-1967) – igauņu literatūras latviskotājam, kādreizējam laikraksta “Latvijas
igaunis” (1928) atbildīgajam redaktoram un izdevējam, kā arī 20. gadsimta divdesmitajos gados Rīgas igauņu
izglītības un palīdzības biedrības* teātra trupas vadītajam, RIIPB valdes un revīzijas komisijas loceklim.
Uldis Bērziņš – Baltijas Asamblejas literatūras balvas ieguvējs – norādīja uz Alfrēda Ķempes
pārliecību, ka igauņu un latviešu tautas ir viena tautkopa, solot pārtulkot latviešu valodā visu igauņu
literatūru.”**
Turklāt Alfrēds Ķempe – don Alfredo nebūt nebija “saucēja balss tuksnesī”, jo laikraksta “Latvijas
igaunis” 1928. gada 16. aprīļa numura redakcijas rakstā tika citēts Latvijas Republikas pirmā prezidenta Jāņa
Čakstes Tallinas vizītē sacītais: „...Nav atsevišķas Igaunijas tautas, nav atsevišķas Latvijas tautas, ir vien
kopīga Igaunijas-Latvijas tauta.”
Zīmīgi, ka minētais citāts ir no raksta, kura virsraksts bija „Igaunijas-Latvijas kulturālās tuvināšanās
problēmas.” Tāda pati doma bija izteiktas laikraksta divos sekojošos numuros (23.04.1928 un 30.04.1928),
rakstā ar nosaukumu „„Latvijas igaunis” jauno darbības virzienu meklējumos”***.
Līdzīgs bija arī Latvijas-Igaunijas biedrības (dibināta 1928. gadā) pirmā priekšsēdētāja Artura
Alberinga (1876-1934) sauklis: „Bez Latvijas nav Igaunijas, un bez Igaunijas nav Latvijas!”****
Jaunās
vēsmas
laikraksta
“Latvijas
igauņa”
redakcijā
sāka
pūst
diezgan
operatīvi,
jo vēl 1928. gada 19. marta redakcijas slejā “Vairāk garīgās saites ar tēvzemi”*****, kurā aktīvi tika kritizēta
RIIPB un tās valdes darbība (raksta apakšvirsraksts – “Tagad ceļš no kalna lejup”******), Latvijas igauņu
kopiena tika mudināta – „vairāk ir jāmeklē kontakti ar Igaunijas kultūras dzīvi un tās notikumiem”.
Bet 1928. gada 5. marta redakcijas slejā „Daži vārdi par Latvijas igauņu organizatorisko darbu”
„anonīmais autors”******* attiecībā par RIIPB un Latvijas igauņiem kopumā pauž ļoti kritisku nostāju.
Viņš raksta: „...Latvijas robežās dzīvo aptuveni 8000 igauņu, no tiem kādi 2500 Rīgā. 8000 igauņu nav mazs
skaitlis. Tomēr par Latvijas igauņiem ārpusē nekas nav ne dzirdams, ne redzams. Iemesls ir vienkāršs –
igauņi ir ļoti vāji pašorganizējušies un neveido nekādu veselumu. Trūkst tās dabiskās tautiskās saiknes
un vēlmes apvienoties ap kopējo valodu. Viņi dzīvo savrup, pamazītiņām. Ar laiku svešā tauta viņus pilnībā
iekausēs sevī... Jāapzinās, ka igauņu stāvoklis Latvijā nebūt nav rožains. Šī tauta it kā karājas gaisa.
Tā ir izrauta no Igaunijas zemes un tā nav arī galīgi iekausējusies Latvijas tautā un kultūrā, jo abu tautu
raksturi ir samērā atšķirīgi. Tas prasa risinājumu....”
Tātad minētais citāts uzdod gluži vai „hamletisku jautājumu” – „būt vai nebūt”. Latvijas igauņi tika
nostādīti izvēles priekšā – „pa kuru ceļu iet…?”
Latvijas igauņu
kopiena (galvenokārt Rīgā)
un
to veidojums
–
Rīgas igauņu izglītības
un palīdzības biedrība – radās zināmā mērā starp „vienas pasaules beigām” un „jaunas pasaules rašanos”,
arī „atdzimstot no pelniem” – katastrofas, apokalipses kļuva par necerētiem un negaidītiem ieguvumiem – 20.
gadsimta beigās igauņu strādnieki darba meklējumos izceļoja no Igaunijas uz Latviju, galvenokārt uz Rīgu,
kas tajā laikā bija viens no cariskās Krievijas rūpnieciskās ražošanas centriem. Pirmās pasaules kara
dēļ vairāki RIIPB valdes aktīvākie biedri atgriezās Igaunijā un kļuva par jaundibinātās neatkarīgās Igaunijas
Republikas vadošajām figūrām (bijušais RIIPB valdes priekšsēdētājs Jiri Jāksons kļuva par Igaunijas
Republikas valsts vecāko, vēlāk par Igaunijas Bankas prezidentu utt.). Turpretim Rīgas igauņu izglītības
un palīdzības biedrībai Pirmais pasaules karš zināmā mērā bija “Dieva dāvana” – jo pirms šī kara ņemtais
18
kredīts cariskās Krievijas rubļos tika norakstīts, un tas nozīmēja to, ka Rīgas igauņu izglītības un palīdzības
biedrība, „pateicoties Pirmajam pasaules karam, atdzima kā fēnikss no pelniem” – vismaz finansiālā ziņā.
Vēlāk sekoja 1940. gada katastrofa, padomju okupācija, RIIPB ēkas un mantas konfiskācija, bet tad atkal otrā
atmoda un „kārtējā atdzimšana no pelniem” – RIIPB atdzimšana Latvijas Igauņu biedrības veidojumā.
Igauņu literatūras tulkotāja, RIIPB biedra un laikraksta “Latvijas igaunis” redaktora Alfrēda Ķempes,
kurš pēc nāves literārajā pasaulē kļuva par „donu Alfredo”, darbība ļauj uzskatīt Latvijas igauņu organizācijas
pārstāvju vīzijas par ikdienu un nākotni, turklāt viss notiek tādos apstākļos, kad Latvijas igauņu organizāciju
un daudzu personiskais stāvoklis, sākot no 19. gadsimta beigām, periodiski svārstās, satricinājumiem
mijoties ar atdzimšanu vai otrādi.
*Igauniski - REHAS (Riia Eesti Hariduse ja Abiandmise Selts)
**Annika Koppel Iga lätlane teab oma rahvaluulet peast//vt. http:// arhiiv2.postimees.ee:8080/leht/99/01/29/ kultuur.htm
***Igauniski – „„Läti eestlane” uusi tegutsemissuundi rajamas.”
****Linda Dumpe „Riia eestlased Läti Vabariigis (1918-1940)”//„Sinu, minu ja meie Riia”, väljaandja: Vanemuise Selts,
Tartu, 2008, lk. 211.
***** Igauniski – „Enam vaimlisi sidemeid kodumaaga!”
****** Igauniski – „Praegu läheb sõit allamäge!”
******* Nav izslēgts, ka šis “anonīmais autors” bija pats Alfrēds Ķempe – laikraksta “Latvijas igaunis” redaktors.
dr. prof. DALIA KUIZINIENĖ
Vytauto Didžiojo universitetas
[email protected]
SIURREALISTINĖ APOKALIPSĖS VIZIJA ANKSTYVOJO LIETUVIŲ EGZILIO LITERATŪROJE IR DAILĖJE
Pranešime bus analizuojama lietuvių egzilio rašytojų ir dailininkų kūryba, jos tendencijos, kurios
susiformavo XX a. penktajame dešimtmetyje. Po Antrojo pasaulinio karo Vokietijos DP stovyklose vyko
itin margas ir įdomus kultūrinis gyvenimas. XX a. penkto dešimtmečio viduryje debiutavo jauni prozininkai,
kurių kūrybą itin veikė prancūziškasis egzistencializmas, atgimusi vokiečių bei austrų impresionizmo tradicija.
Jonas ir Adolfas Mekai, Julius Kaupas išleido pasakų knygas, kuriose ryškios nežinios, pasimetimo,
apokalipsės nuotaikos, visa tai transformuoja pasakos siužetą. Mirties ir apokalipsės motyvas itin ryškus
Antano Škėmos ankstyvojoje prozoje. Karo, okupacijos, pasitraukimo iš Lietuvos, gyvenimo svetur motyvai
susilieja į bendrą katastrofos motyvą, kada kūrinio centru tampa nebe išorinės tikrovės įvykis, o jausmo
eksplikacija. To paties laikotarpio lietuvių egzilio jaunųjų dailininkų kūryboje ryškus polinkis į abstrakciją,
į ekspresionistinį pasaulio vaizdinį. Pranešime bus analizuojama Adomo Galdiko tapyba, Žibunto Mikšio
grafika, Vytauto Leono Adamkevičiaus piešiniai.
mgr. SIGITA KUŠNERE
Latvijas Universitātes Humanitāro zinātņu fakultātes
Latvistikas un baltistikas nodaļa
[email protected]
BRĪDIS PIRMS BOJĀEJAS – PIRMĀ PASAULES KARA TEKSTI
Pirmā pasaules kara laika publicistika, ziņojumi no frontes, arī apceres – gan par kara realitāti
un notikumiem frontē, gan literatūru, mākslu un kultūru – tie ir teksti, kuru autori ir vairāki 20. Gadsimta
sākuma latviešu jaunās modernistu paaudzes pārstāvji, piemēram, Edvarts Virza, Kārlis Skalbe.
Pētījumā aplūkoti kara laika teksti, kas skar ar nacionālās identitātes izpratni saistītu tēmu loku –
identificēšanās, sava un svešā pretstatījums, pretvāciskums, nacionālā pašapziņa, bēgļi u.tml. Līdzīgs tēmas
19
izvērsums lasāms gan šā laika publicistikā, gan uzreiz pēc kara publicētajos prozas un dzejas darbos,
arī literātu, mākslinieku un citu kultūras jomu pārstāvju savstarpējā sarakstē un atmiņās. Viena no analīzē
izmantoto tekstu dominantēm ir cilvēks un cilvēcība pasaules iznīcības priekšvakarā un kara realitātē –
humānisma koncepts.
Tieši Pirmais pasaules karš kļūst par pagrieziena punktu latviešu literātu–modernistu rakstības
principia pārveidē – no simbolisma ar dekadences iezīmēm un neoklasicismu un pozitīvismu.
dr. JŪRATĖ LANDSBERGYTĖ-BECHER
Lithuanian Culture Research Institute
[email protected]
APOCALYPSE AND WARS IMAGES IN XXI CENTURY LITHUANIAN MUSIC
Lithuanian music in XXI century opens new full scenography images of ongoing nature
and human apocalypses. This is inspired by tragic events, what is called „war of terror”, typical for new
century, begining from 9/11, 2001. Lithuanian composers react to this one and special to other events, what
are very close lithuanian history experience: Russian war in Georgia 2008 (with occupied teritories) –
lithuanian composer and priest Gracijus Sakalauskas created „Fields of Sorrow“, dedicated to Georgia.
Then after 2010 Smolensk tragedy (Polish President plain crush) Bronius Kutavičius composed Symphony
poem, in 2014 after Ukrainian Maidan appeared Onutė Narbutaitė new opera „Cornet“ after R.M.Rilke Poem
„Die Weise von Liebe und Tod des Cornets Cristoph Rilke“. This opera scenography images are very close
to Ukraine events and taken over by collision of war and youth. The apocalyptical images in lithuanian music
and art are known begining XX century by artist and composer M.K.Čiurlionis (1875–1911) paintings,
literature, music. Now O.Narbutaite is inspired by Rilke like calling times dramaturgy back, to follow past
century voices. And lithuanian composer of young generation Mykolas Natalevičius created audiovisual
landscapes for organ, what exposed itself as „End of the World”.
doc. dr. LINA LAURINAVIČIŪTĖ-PETROŠIENĖ
Klaipėdos universitetas,
Humanitarinių ir ugdymo mokslų fakulteto Baltų filologijos katedra
[email protected]
KALENDORINIŲ ŠVENČIŲ TRANSFORMACIJA XX A. ANTROJOJE PUSĖJE: UŽGAVĖNIŲ ATVEJIS
Po Antrojo pasaulinio karo kultūrinis gyvenimas Lietuvoje buvo pavaldus sovietinės valstybės
vykdomai politikai, o jo raida priklausoma nuo ideologinės atmosferos. Pagal gamtos ciklą ir natūralią žmonių
būtį susiformavusios prigimtinės kultūros formos sovietmečiu patyrė akistatą su apgalvotai ir kryptingai
organizuota masine kultūra. Imtas vykdyti komunistų partijos funkcionierių ir kultūros veikėjų numatytas
kalendorinių švenčių, tarp jų ir Užgavėnių, modernizavimo ir internacionalizavimo planas.
Pranešime
siekiama
atskleisti,
kaip
sovietmečiu
(~1959–1989
m.)
buvo
organizuojami
ir vyko masiniai Užgavėnių / Žiemos palydų šventės renginiai, pastebėti jų raidą
– sklaidos
ir ribojimų prielaidas, santykį su tradicinėmis / kaimiškomis Užgavėnių šventimo formomis, šventės
struktūros ir personažų kaitą, kai kuriuos organizavimo principus.
20
dr. ASTA LESKAUSKAITĖ
Lietuvių kalbos institutas
[email protected]
VEIKSMAŽODŽIO GRAMATINIŲ FORMŲ IR KONSTRUKCIJŲ VARIANTAI PIETINĖSE LIETUVIŲ
ŠNEKTOSE: STABILUMAS, INOVACIJOS, NIVELIACIJA
Intensyviai keičiantis Lietuvos socialiniam ir kultūriniam gyvenimui, neišvengiamai transformuojasi
ir kalbinis kraštovaizdis. Naujausių mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad didesnių ar mažesnių pokyčių patiria
visos lietuvių tarmės ir visi kalbos lygmenys – iš bendrinės kalbos, kitų kalbų ir gretimų tarmių gaunamų
inovacijų, niveliacijos randama ir, pavyzdžiui, labilioje fonetikoje ar leksikoje, ir palyginti stabilioje
morfologijoje.
Pranešime, remiantis pastaraisiais trimis dešimtmečiais iš pietinių lietuvių šnektų užrašyta tarmine
medžiaga,
aptariamas
problemiškesnis
veiksmažodžio
gramatinių
formų
(bendratis,
esamojo
ir būtojo kartinio laiko 3 asmuo; tariamoji nuosaka bei kt.) variantų funkcionavimas natūraliosios morfologijos
aspektu. Atkreipiamas dėmesys į archajiškų gramatinių konstrukcijų (pavyzdžiui, bevardė dalyvių giminė kaip
sudėtinio tarinio vardinė dalis, daiktavardžio arba įvardžio vardininkas + modalinis veiksmažodis) paplitimą,
vartoseną ir substituciją.
dr. art. EDĪTE LEŠČINSKA
University of Latvia
[email protected]
RESEARCHING ALVIS HERMANIS’ OPERA DIRECTINGS: APOCALYPSE OF MANKIND AND HUMANITY
Opera is an absolutely existential kind of theatre: a classical opera is a model of certain crushing
world. Latvian stage director Alvis Hermanis (b. 1965), welcomed in all the leading opera houses
of Europe, has set his reputation as one of the most interesting and controversial opera directors
of the 21st century. All his opera productions are, in his words, an obituary for the evaporating European
civilization. Starting with Alois Zimmerman’s Die Soldaten (Salzburger Festspiele, 2013), via Leoš Janaček’s
Jenufa (La Monnaie, Brussels, 2014, Poznan Theatre Wielki, 2016) to Hector Berlioz’s La Damnation de Faust
(Opera Bastille, 2015) Hermanis explores the Apocalypse of mankind – both the downfall and the possibilities
for a salvation.
dr JÓZEF MARCINKIEWICZ
Uniwersytet im. A. Mickiewicza w Poznaniu
[email protected]
ŚWIAT WYOBRAŻENIOWY CZWARTEGO WYMIARU PRZESTRZENI W ZWIERCIADLE TRANSFERU
PEWNEJ POLSKIEJ KONSTRUKCJI TEMPORALNEJ W AKWIZYCJI JĘZYKA LITEWSKIEGO
Czas,
jako
wymiar
postrzeganej
rzeczywistości
sam
w
sobie
jest
bytem
abstrakcyjnym,
bez udziału naszego umysłu -stanem nieuchwytnym. Z punktu widzenia semantyki kognitywnej jest
on rozumiany i wyrażany w języku metaforycznie, z gruntu ludzkiego doświadczenia przestrzeni i ruchu.
Pokazują to wyrażenia językowe konceptualizujące czas jako przestrzeń, jak np. zdanie lokalizujące
w czasie: Kiedy szedł ulicą, zdarzył się wypadek, gdzie wymiar temporalny wynika z relacji ruchu
w przestrzeni; albo lokatywna konstrukcja przyimkowa: w dwudziestym wieku, w której przyimek
w wskazuje bezpośrednio, że odcinek czasu jest konceptualnym pojemnikiem. Analiza semantyczna określeń
21
temporalnych ujawnia rozumienie czasu przez metaforyczne rzutowanie topografii domeny przestrzeni na
topografię
domeny
czasu,
przy
czym
w
różnych
językach
może
ono
mieć
różne
oblicze.
W językach fleksyjnych wyrażenie temporalne może przybrać zróżnicowany profil oglądu w efekcie
dystrybucji innego przypadka i/ lub przyimka.
Referat ma zwrócić uwagę na różnice wyobrażeniowe językowego świata owego „czwartego wymiaru
przestrzeni” ujawniające się w trakcie nauki języka litewskiego (L2) przez polskojęzycznych studentów.
W szczególe i ku podparciu tezy o różnych konceptach czasu, przedstawiam analizę przykładów transferu
pewnego typu konstrukcji temporalnej języka polskiego - lokatywnej konstrukcji z przyimkiem w, która
kontrastując z odpowiednimi litewskimi konstrukcjami bezprzyimkowymi, wyrażonymi predykatem czasu
w bierniku albo narzędniku, bezwiednie przedostaje się do nauczanego języka objawiając się w niewłaściwej
lokatywnej fleksji, czym narusza przeważnie pragmatyczną i stylistyczną normę. Regularny transfer
konstrukcji do L2 zaświadcza, silnie zakotwiczony w mentalności rodzimego użytkownika, archetyp
lokatywnego
rozumienia
czasu
w
języku
polskim,
obejmujący
konceptualizację
rozszerzonych
lub niedookreślonych odcinków czasu, jak w niżej cytowanych przykładach użycia:
pol. temperatura w nocy, loc. > lit. temperatūra naktyje, loc. (em3), pb. naktį, acc.;
pol. w tamtym roku, loc. > lit. tuose metuose, loc. (bn3), pb. anais metais, instr.;
pol. w ostatnich dziesięcioleciach, loc. > lit. paskutiniuose šimtmečiuose, loc. (rm5), pb. paskutiniais
šimtmečiais, instr.
Różnica konceptualizacji czasu ma swój nieuchronny skutek w nauce języka litewskiego przez polskich
studentów w akwizycji błędnych konstrukcji w ich drugim języku.
Wybrana literatura:
Bartmiński J., 1990, Językowy obraz świata, Lublin: UMCS.
Fauconnier G., 1985, Mental Spaces: Aspects of meaning construction in natural language. Cambridge, Mass.: MIT Press.
Fauconnier G., Turner M., 2002, The Way We Think: Conceptual blending and the mind’s hidden complexities, New York:
Basic Books.
Głaz A., 2009, Cognition, categorization, and language: Cognitive Grammar meets Vantage Theory. Rice Working Papers
in Linguistics 1: 242-59.
Grzegorczykowa R., 1996. Wykłady z polskiej składni. Warszawa: PWN.
Janda L. A., 2004, Koncepcja przypadka i czasu w językach słowiańskich. Kraków: Universitas.
Lakoff G., 1987, Women, Fire, and Dangerous Things: What Categories Reveal about the Mind , The University of Chicago
Press. [Pol. Kobiety, ogień i rzeczy niebezpieczne. Co kategorie mówią nam o umyśle (red. E. Tabakowska), Kraków:
Universitas, 2011].
Lakoff G., Johnson M., 1980, Metaphors we live by, University of Chicago Press. [Pol. Metafory w naszym życiu (przekład
z ang. T. P. Krzeszowski), Warszawa: PIW, 1988].
Langacker R. W., 1990, Concept, Image, and Symbol. The cognitive basis of grammar, Berlin: Mouton de Gruyter.
Langacker R. W., 2000, A Dynamic Usage-Based Model, [w:] Usage-Based Models of Language, red. M. Barlow,
S. Kemmer, Stanford: CSLI Publications, s. 1-63. [Pol.. Model dynamiczny oparty na uzusie językowym, [w:] Akwizycja
języka w świetle językoznawstwa kognitywnego, red. E. Dąbrowska, W. Kubiński, Kraków: Universitas, 2003, s. 30-117].
Langacker R. W., 2008, Cognitive Grammar. A basic introduction, Oxford: Oxford University Press. [Pol. Gramatyka
kognitywna. Wprowadzenie, Kraków: Universitas, 2009].
Marcinkiewicz J., 2014, The metaphor in feedback transfer in L2 acquisition (with some examples of the interaction
between the Polish and Lithuanian languages), [w:] Cognitive Linguistics in the Making, red.
K. Rudnicka-Szozda,
A. Szwedek, Frankfurt am Main: Peter Lang, s. 185-196.
Marcinkiewicz J., 2016, Verb transfer in L2 acquisition vs stage model figure/ground: A case study with evidence from
Lithuanian and German, [w:] Cognitive Categories and Processes in Grammar and Discourse, red. M. Fabiszak,
K. Krawczak, K. Rokoszewska, Frankfurt am Main: Peter Lang.
Taylor J. R., 1989, Linguistic Categorization. Prototypes in Linguistic Theory, London: Oxford University Press. [Pol.
Kategoryzacja w języku. Prototypy w teorii językoznawczej, Kraków: Universitas, 2001].
Topolińska Z., 1999, Język, człowiek, przestrzeń. Warszawa-Kraków: Towarzystwo Naukowe Warszawskie.
22
Wierzbicka A., 1988, The Semantics of Grammar, Amsterdam/Philadelphia: John Benjamins Publishing Company.
Wiraszka Ł., 2015, Kategoria punktu widzenia w przekładzie ustnym z perspektywy językoznawstwa kognitywnego . (W
relacji język polski – język angielski). Kraków: Universitas.
mgr. ALGYTĖ MERKELIENĖ
Klaipėdos universitetas
[email protected]
ETNIŠKUMAS SKUDUČIAVIMO KULTŪROJE: PRARASTA AR IŠLAIKYTA
Lietuvių etniniai instrumentai skudučiai nepakeitę savo išvaizdos išliko iki šiol, nors yra išskiriami
į tradicinius ir rekonstruotus, tačiau rekonstrukcija nėra tokia ryški ir išskirtina kaip kitų lietuviškų etninių
muzikos instrumentų. Reikia pripažinti, kad labiausiai kito skudučiuojama muzika. XX a. Pradžioje natūralioje
apinkoje rastą ir pradėtą užrašinėti polifoninį skudučių repertuarą, nuo 4 dešimtmečio pradeda keisti
europietiškos harmonijos pagrindu sukurti kūriniai. 4-7 dešimtmečius, pakitus repertuarui, skudučiavimo
kultūros tyrinėtojai išskiria kaip nereikšmingus ir neturinčius išliekamosios tęstinės vertės. Tik 7 dešimtmetis,
pradėjus kurtis folkloro ansambliams, įvardijamas kaip etninio skudučiavimo „sugrįžimas” į Lietuvos kultūrinę
erdvę. Tačiau kiek tame yra tiesos? Kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis skudučiavimas išlaiko etniškumą
nuo XX a. pradžios? Kur slypi skudučiavimo etninių tradicijų ir jų kaitos šiuolaiknėje Lietuvos kultūroje
fenomenas?
Pranešimo tikslas - remiantis skudučiavimo raidos pokyčiais, bei repertuaru, išsiaiškinti kas įtakojo ir
lėmė skudučiavimo kultūros nepertraukiamą aktyvų egzistavimą Lietuvos kultūrinėje erdvėje ir kokiais
aspektais jis pasireiškia dabartyje.
doc. dr. BIRUTĖ MERŽVINSKAITĖ
Vilniaus universitetas
[email protected]
APOKALIPTINIO NARATYVO YPATUMAI ŠIUOLAIKINĖJE LIETUVIŲ PROZOJE
Pranešime lyginami Ričardo Gavelio ir Renatos Šerelytės romanai (Sun-Tzu gyvenimas šventame
Vilniaus mieste, 2002; Kokono baladės (2015), kuriuose ateitis vaizduojama kaip katastrofa. Išskiriamos dvi
romanuose atsiskleidžiančios pasakojimo tendencijos. Pirmoji siejama su naratologiniu modeliu, grindžiamu
mitiniais ir ritualiniais pavyzdžiais, antroji – su įvykio kategorijos permąstymu, atitinkančiu socialinės politinės
sistemos kritiką. Analizuojamos mitinės ir istorinės perspektyvų vaidmuo Vilniaus vaizdinyje.
bak. MIGLĖ MILIŪNAITĖ,
Vilniaus universitetas
[email protected]
VAKARŲ KULTŪRINIO VIEŠPATAVIMO PABAIGA IR LIETUVOS MUZIKOLOGIJOS ATSAKOMYBĖS
Jau maždaug du šimtmečius Vakarų civilizacija įvardijama kaip progreso civilizacija. Buvo tikima,
kad politines institūcijas įkvepiančios filosofinės doktrinos (susiformavusios XVIII a.) visiems kiekvienos
visuomenės individams suteiks didesnę asmeninio gyvenimo laisvę; kad moralinės vertybės, estetikos pagava
– trumpai tariant, tiesos, gėrio ir grožio meilė –nesulaikomai pasklis ir užkariaus visą pasaulį.
1986 m. prancūzų antropologas Claud‘as Levi-Strauss‘as veikale ,,Antropologija modernaus pasaulio
problemų akistatoje“ svarsto apie Vakarų kultūrinio viešpatavimo pabaigą. Kaip problemos sprendimą
autorius kviečia atsigręžti į antropologijos mokslo tiriamus dalykus.
23
Žvalgant XVII a. muzikos pasaulyje įsivyravusių idėjų (tonalios muzikos, kaip vienintelės
profesionalios, įsiviešpatavimas; komponavimo principų griežtumas, formos tikslumas) likimą, atpažįstama
analogija – XX a. Vakarų Europos muzikos istorijoje esama kardinaliausių pokyčių; esminių prieštaravimų
iki tol skambėjusiai klasicizmo ir romantinės muzikos estetikai. Karo metais imta atsisakyti tonalumo,
iškeliami garso prigimties, muzikos meno paskirties klausimai.
Lietuvos muzikologijos akiračiai, aprėpdami ir muzikinį švietimą, tarsi nekelia muzikinio ugdymo,
taikomo būsimų profesionalių atlikėjų bei kūrėjų lavinime, problematikos. Iki šiol švietimo sistema grindžiama
senaisiais muzikos, o kartu ir ideologiniais, idealais.
prof. NICOLE NAU,
Uniwersytet im. A. Mickiewicza
Zakład Bałtologii
[email protected]
VAR-IM, VAR-AM, OR VAR-OM ‘WE CAN’ – THE END OF CONJUGATION CLASSES IN LATGALIAN?
In contrast to Latvian, Latgalian has preserved conjugation classes marked by a thematic vowel
in the presence and partly in the past. However, in contemporary spoken and written Latgalian we witness a great
variety in forming the present tense of a great number of verbs. Especially troublesome for speakers, it seems,
are verbs which are supposed to have a soft present stem and to combine with 1 PL –im and 2PL –it (i-conjugation).
While in Strod’s norm-setting dictionary of 1933, all these verbs are shown exclusively with these endings (mes
varim), Bukš & Placinskis (1973) give both i-conjugation and a-conjugation as possible patterns (mes
varim
or varam). Leikuma & Cibuļs (2003) in turn describe –im as the rule (as does LPN 2008) and mention various
dialectal variants. The aim of this study is to investigate the actual use of a sample of 20 of these verbs (i)
in the corpus MuLa-1.0 (1 million word-forms from contemporary written texts), and (ii)in a corpus of recently
recorded spoken dialect texts (recorded and transcribed within the project TrimCo, University of Mainz).
It will be discussed whether the i-conjugation still exists in non-edited speech and writing and which factors (such
as presence/absence of palatalization, influence of Standard Latvian, non-native language use) may trigger changes.
References
Bukšs, M[iķelis] & Jurs Placinskis, J. 1973. Latgaļu volūdas gramatika un pareizraksteibas vōrdneica. [Second edition]
[München:] Latgalischer Verlag Vl. Locis.
Cibuļs, Juris & Lidija Leikuma. 2003. Vasals! Latgaliešu valodas mācība. [Rīga:] n.i.m.s.
LPN 2008 = LR Tieslietu ministrijas Valsts valodas centrs. 2008. Latgaliešu pareizrakstības noteikumi // Latgalīšu
pareizraksteibys nūsacejumi. Rīga, Rēzekne.
Strods, P. 1933. Pareizraksteibas vōrdneica. Rēzekne.
dr JOWITA NIEWULIS-GRABLUNAS,
dr PIOTR GRABLUNAS
Uniwersytet im. A. Mickiewicza w Poznaniu
[email protected]
[email protected]
GWARY LITEWSKIE W POLSCE: KONIEC STAREGO – POCZĄTEK NOWEGO
W dialektologii od wielu lat panuje przekonanie, że gwary stopniowo zanikają. Początków można
upatrywać już w dwudziestoleciu międzywojennym, a później w okresie powojennym, gdzie proces zaniku
wiązano ze zjawiskiem migracji ludności wiejskiej do większych ośrodków z szerszym dostępem do oświaty,
24
radia, telewizji itp. W odizolowane systemy gwarowe coraz częściej zaczęły „wdzierać” się i osiągać
prestiżową pozycję warianty ogólne języków. Koniec gwar wieszczono już od bardzo dawna i zawsze wiązano
je z pojawieniem się jakichś nowych, dynamicznych czynników. Koniec XX w. i początek XXI w. to również
taki właśnie okres - okres dynamicznych, a w odniesieniu do krajów Europy Środkowo-Wschodniej wręcz
rewolucyjnych zmian. Państwa takie jak Polska czy Litwa w tym okresie stały się członkami Unii Europejskiej,
przystąpiły do NATO, weszły do strefy Schengen. Otworzyły się granice: młodzi ludzie zaczęli podróżować,
studiować poza granicami swoich ojczyzn, a potem szukać tam pracy i rozpoczynać swoje „dorosłe” życie.
Zmiany technologiczne – komputery, telefonia komórkowa, internet oraz powiązane z nowymi technologiami
procesy społeczne takie, jak np. globalizacja mają ogromny wpływ na zachowanie języków. Młodzież wiejska i
z mniejszych miejscowości ucieka do miast, rodzi się tam coraz mniej dzieci. Sama wieś w obecnych czasach
jest zupełnie inna niż dawniej – zanikają niektóre ze zwyczajów, tradycyjne narzędzia oraz zajęcia. Jaki wpływ
mają te zjawiska na gwary litewskie znajdujących się na terenie Polski? Jakim zmianom ulegają, które
z systemów są nimi najbardziej dotknięte i w jakim zakresie? W referacie postaramy się nakreślić sytuację,
w jakiej gwary te obecnie się znajdują i w jakim kierunku podążają?
dr hab. NORBERT OSTROWSKI,
Uniwersytet Jagielloński
[email protected]
ZDANIA LOKALIZUJĄCE I EGZYSTENCJALNE A ETYMOLOGIA LIT. YRA
Jak wykazali Stang i Ford, lit. yrà w tekstach XVI- i XVII-wiecznych pojawiało się często
w zdaniach egzystencjalnych. Cechy tej nie zdradza lit. esti. W swoim wystąpieniu chcę rozwinąć etymologię
Stanga i pokazać, że yra (łot. ir / stłot. girrahg) stanowią konflację zaimka *ī (< instr. sg. *ih1) oraz postpozycji
lokalizujących -r- (por. stisl. þa-r ‘tam’) oraz -ā < abl. sg. ide. zaimka wskazującego *h2e/o-. Przedstawiona
analiza rzuca również światło na pochodzenie litewskiego spójnika ir ‘i’ i słow. i (*ī < instr. sg. *ih1).
Funkcjonalnie rozwój yra można porównać z rozwojem stgr. ἒνι, które pierwotnie było predykatem w zdaniach
lokalizujących (Homer), a począwszy od czasów hellenistycznych pojawia się w zdaniach egzystencjalnych,
by następnie stać się kopulą i czasownikiem posiłkowym.
prof. dr. DALIA PAKALNIŠKIENĖ,
doc. dr. JŪRATĖ LUBIENĖ
Klaipeda University
[email protected]
SAMOGITIANS AS THE REPRESENTATIVES OF THE STRONGEST ETHNIC GROUP IN LITHUANIA
Due to the ideology of language standardization, prevailing in the majority of European countries,
dialects are attributed with weaker social value as compared to the Standard language. On the other hand,
globalization fosters the processes of regionalization, whereby dialects are actively used both in private
and public communicational space (as in Switzerland, Luxembourg, Slovenia, Italy, Norway). Each dialect,
just like a national language, performs not only a communicative function, but also highlights the sense
of interpersonal community of people using the same dialec. It also highlights the differences between
communities using different dialects, thus a dialect could be considered as a significant element of national
identity. A dialect, being one part of a social identity complex, has the same symbolic value as national
25
costume, folk songs and dances, that is why remains a symbolic mark even in such cases when it no longer
encodes everyday life.
With
the
trinomial
regards
to
domain
the
theoretical
classification
framework
extended
by
of
Anton
geolinguistics
M.
Hagen
as
and
dynamic
the
dialectology,
empiric
material
of a project Modern Research of Geolinguistics in Lithuania: the Optimisation of the Network
and
Interactive
Spread
of
Dialectal
Information,
this
presentation
is
intended
to
introduce
the topicality of one subdialect (namely, Northern Samogitians of Kretinga) referring to and defining
its sociocultural identity.
dr. ASTA PETRAITYTĖ-BRIEDIENĖ
Vytauto Didžiojo universitetas
[email protected]
„SULAUŽYTI LIKIMAI“ (BALTIJOS ŠALIŲ DIPLOMATAI ANTROJO PASAULINIO KARO METAIS)
1940 m. birželį Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Latviją ir Estiją, užsienyje veikę šių šalių
diplomatai liko vienui vieni, be valstybių, be ministerijų, be veikimo instrukcijų. Diplomatai, pakliuvę į sovietų
rankas, buvo pasmerkti mirčiai. Kelios Vakarų valstybės, pirmiausia JAV, atsisakė pripažinti Baltijos šalių
okupacijas ir todėl nenutraukė diplomatinių santykių su jų atstovais. Savarankiškai veikusių Lietuvos,
Latvijos ir Estijos diplomatinių tarnybų šefų pirmu tikslu buvo išsaugoti turimas pasiuntinybes, konsulatus
ir jų personalą. Antrojo Pasaulinio karo fronto pokyčiai įtakojo Baltijos šalių diplomatų svarstymus, išeičių
ieškojimus, veikimo galimybes, veiksmus, nuotaikas. Tikrų žinių trūkumas, finansinis nestabilumas ir baimė
dėl savo gyvybės privertė kai kuriuos diplomatus svarstyti apie pasitraukimą iš postų. Lūžiniai momentai –
sovietų, nacių ir vėl sovietų okupacija – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje šių šalių diplomatams reiškė ir mažą
viltį atgauti laisvę krašte, ir didžiausią neviltį dėl savo ateities svetur. Racionalumas, bendrumo jausmas,
teisinis pagrindimas, atsakomybė ir duota priesaika tapo tvirtomis grandinėmis, kurios neleido Baltijos šalių
diplomatams, net ir atsidūrusiems už tradicinės diplomatijos ribų, pasitraukti iš savo pareigų. Neafišuojamos
asmeninės depresijos ir apatija neužgesino bendro Baltijos šalių diplomatų ryžto išsilaikyti diplomatiniuose
postuose iki karo pabaigos, o laikas parodė, kad ir iki savo valstybių nepriklausomybių.
mgr. JUSTINA PETRULIONYTĖ
Vytauto Didžiojo universitetas
[email protected]
APOKALIPTINIS MIESTO NARATYVAS HERKAUS KUNČIAUS ROMANE DERVIŠAS IŠ KAUNO
Apokalipsės ir miesto sąryšiai, anot kultūrologų Alter (2005), Ameel (2013) bei Griffits (2013),
yra labai seni. Postmodernistiniame lietuvių rašytojo Herkaus Kunčiaus romane Dervišas iš Kauno (2014)
apokaliptinį sovietmečio ir pirmųjų XXI a. dešimtmečių miesto (Kauno) naratyvą konstruoja ekspresyvi,
simbolinė teksto kalba: a) ryškios opozicijos tarp gyvuliavimo ir laisvės, tarp nukraujavusio, ištuštėjusio
ir gyvo, pilno žmonių miesto; b) Kauno – ant bedugnės krašto stovinčio žemės angelo metafora Adomo
Mickevičiaus laiško intertekste; c) dervišų – „sugrįžtančių demonų“ – personažai; ir d) romano pabaigoje
pateiktas po visą Kauną išplitusio gaisro vaizdas, kurį pagrindinis personažas stebi nuo Prisikėlimo bažnyčios
stogo. Šią apokalipsės retoriką analizuoju remdamasi J. J. Collinsu, kurio teigimu „apokalipsės dažnai
nagrinėja politinio ir socialinio išvadavimo problemas“ ir siekiu aiškintis, kokius šio pasaulio trūkumus
ji „apskundžia“ – kur slypi romano, pateikiančio „iššūkį matyti pasaulį radikaliai kitaip nei bendrai įprasta“,
apokaliptinis revoliucingumas, akcentuodama apokalipsę kaip puikią priemonę „konstruoti simbolinį pasaulį,
26
kuriame vertybių integralumas gali būti išsaugotas socialinio ir politinio bejėgiškumo ar net mirties
akivaizdoje“ (Collins 1998).
dr PIOTR PŁAWUSZEWSKI
Katedra Filmu, Telewizji i Nowych Mediów UAM
[email protected]
PRYWATNY KONIEC ŚWIATA. CZESŁAW MIŁOSZ W FILMIE DOKUMENTALNYM
W swym wystąpieniu chciałbym przyjrzeć się postaci Czesława Miłosza, który – jako bohater kina
dokumentalnego – powraca do litewsko-wileńskich lat młodości, stykając się w trakcie tej wędrówki zarówno
z niezapomnianą aurą dzieciństwa, jak i świadomością, że kilkadziesiąt lat wcześniej pewien świat
nieodwołanie się dla bohatera zamknął, wręcz: przestał istnieć. Podstawowym źródłem filmowym, wokół
którego zamierzam osnuć refleksję, są dwa dokumenty w reżyserii Andrzeja Miłosza, brata poety: Przyśnił mi
się sen powrotu oraz Wilno Miłosza. Oba w ciekawy sposób otwierają perspektywę dla namysłu, jak wyglądać
może (szczególnie w retrospekcji) “prywatny koniec świata”.
dr. SOLVITA POŠEIKO
Rēzeknes Tehnoloģiju akadēmija,
Latviešu valodas aģentūra
[email protected]
ATRAKTĪVU LINGVISTISKO UN GRAFISKO ELEMENTU TEKSTUĀLAIS MUSLIS RĪGAS KOMERCIĀLO
UZŅĒMUMU ĀRTELPAS REKLĀMINFORMĀCIJĀ
Staigājot pa Rīgas pilsētas ielām, uzmanību piesaista neordināri publiskie teksti, piemēram:
lielformāta reklāmas ar metaforām, kas izteiktas lingvistiski vai attēlu veidā, norādes uz uzņēmuma ieejas
durvīm ar stilizētu tekstu, interesantiem attēliem vai valodas spēli (piem., izkārtne ar ābola attēlu un tekstu
„Ābolu serviss, Apple tehnikas serviss”, kurā ir semantiska spēle ar zīmola Apple tulkojumu latviešu valodā),
arī nosaukuma zīmes, kurās līdz šim ir konstatētas šādas tendences:
- atsevišķu burtu vai teksta daļas stilizācija, norādot uzņēmuma darbības jomu vai piedāvājumu,
un dažādu kodu apvienojums (burti, skaitļi, simboli, atšķirīgi fonti, krāsas);
- retāk lietotu latviešu valodas vārdu (senvārdu, sinonīmu) vai ergonīmiem neierastu vārddarināšanas
paņēmienu izmantojums (piem., ziedu veikals „lakstos”);
-
internetvalodas
pārnese
uz
publisko
telpu,
kas
izpaužas
diakritisko
zīmju
nelietošanā
un nosaukumu kā domēnu izveidē (piem., restorāns „Laacis”, veikals „stelles.lv”);
- citvalodu elementu (sufiksi un afiksi, vārda daļas, vārdi – piem., veikals „luksa”), citvalodu teksta,
kas neatbilst valodas normām (piem., „Take a way” ‘Paņem līdzi’), lietojums un transliterācija (piem.,
restorāns „Stargorod” ‘Vecpilsēta’).
Referātā tiks prezentēta neliela daļa no lingvistiskās ainavas izpētes Latvijas galvaspilsētā Rīgā
(galvenokārt Brīvības ielā, bet arī citās pilsētas centra ielās). Ziņojumā tiks analizēti neordināri un līdz
ar to atraktīvi komerciālo uzņēmumu ārtelpas reklāminformācijas tekstu (nosaukuma zīmju, reklāmu, norāžu,
darba laika zīmju) izveides līdzekļi, uzmanību pievēršot pārmaiņām latviešu rakstu valodā (atkārtotai senu
vārdu un formu aktualizācijai un jauninājumiem), dažādu kodu maiņai un publiskās valodas īpatnībām
kopumā.
27
dr JUSTYNA PRUSINOWSKA
Uniwersytet im. A. Mickiewicza w Poznaniu
[email protected]
ZAKLINANIE KOŃCA ŚWIATA. ŁOTEWSKIE ŻALE CHŁOPSKIE
W
literaturze
łotewskiej
doliczyć
się
można
zaledwie
kilku
lamentów
chłopskich,
a ich treść nie odbiega znacząco od innych tego rodzaju utworów obecnych w literaturach tych narodów,
które za ich pośrednictwem, szczególnie w XVI-XVIII wieku, wyrażały głośny sprzeciw wobec ucisku
pańszczyźnianego oraz postępującego rozwarstwienia społecznego. W odróżnieniu jednak od skarg chłopów
polskich, litewskich czy francuskich, które przebrzmiały wraz ze zmianą sytuacji politycznej i ekonomicznej,
zakres i siła oddziaływania lamentów łotewskich sprawiły, iż niezwykle mocno zakorzeniły się
one w tożsamości Łotyszy i w dużym stopniu zaważyły na jej charakterze. Można nawet zaryzykować
stwierdzenie, iż gdyby nie tych kilka krótkich wersów, proces konstytuowania łotewskiej tożsamości
przebiegać mógłby zgoła inaczej. Źródła lamentów łotewskich upatruje się w pieśniach z okresu wojny
chłopskiej w Niemczech (1524-1526), na podstawie których już pod koniec wieku XVI powstał wariant
zamieszczony w kronice Salomona Henninga, a opisujący sytuację chłopów w Inflantach i rozpoczynający
się od słów Der Eyfflendisch Paur… Ten zaś utwór dał z kolei początek innym tekstom, m.in. Es esmu
semneeks widsemeê czy też Der Cursche Bauer G.F. Stendera. Wydaje się, iż właśnie łotewskie żale
chłopskie posłużyć mogły Garliebowi Merkelowi w najsławniejszym jego dziele Die Letten (1797) za tworzywo
do skonstruowania imponujących obrazów nędznej przeszłości Łotyszy, które z biegiem czasu przeistoczyły
się niezwykle żywotny mit o wielowiekowym niewolnictwie, z którego nie sposób się wydostać.
doc. dr. RASA RAČIŪNAITĖ-PAUŽUOLIENĖ
Vytauto Didžiojo universitetas
[email protected]
MOTERŲ TREMTINIŲ REPRESINĖS PATIRTYS GYVENIMO ISTORIJOSE: TAPATUMO
IR VERTYBIŲ RAIŠKA
Šio pranešimo objektas - lietuvių tremtinių moterų represinės patirtys gyvenimo istorijose. Straipsnio
tikslas – pasitelkus lauko tyrimų metu užrašytas gyvenimo istorijas, ištirti tapatumo ir vertybių raišką
skirtingais moterų gyvenimo tarpsniais. Represinės patirtys analizuojamos per lyties, tautinio, religinio
tapatumo aspektus. Keliamas klausimas, ar svetimos – savos erdvės ir aplinkos kaita, gyvenimo sąlygų
pokyčiai galėjo lemti lietuvių moterų tapatumo ir vertybių persiorientavimą, gyvenimo prioritetų pokyčius.
Vaikystėje tautines, religines ir bendražmogiškas vertybes mergaitėms diegė tėvai, mokytojai,
kiti bendruomenės nariai. Vėlesniuose amžiaus tarpsniuose (tremtyje ir sugrįžus į tėvynę) moterys išgyveno
represines patirtis, patyrė fizinių išbandymų, psichologinių ir dvasinių sukrėtimų, padėjusių pagrindus
tolesniam jų tapatumo formavimuisi. Lietuvių moterų bendra patirtis, įgyta Sibire, suformavo naujas
bendražmogiškas vertybes: ištvermingumą, tikslo siekimą, kito žmogaus supratingumą. Šios savybės padėjo
susiformuoti brandžioms lietuvių tremtinių moterų asmenybėms. Kita vertus, tremtis respondenčių
asmenybėms turėjo ir neigiamų pasekmių: uždarumą, nepilnavertiškumo kompleksą bei baimę dėl ateities.
Kaip atskleidė lauko tyrimų rezultatai, represijų sunkumus moterims padėjo įveikti socialinė šeimos
ir artimųjų parama, tikėjimas Dievu, viltis, kad sugrįš į tėvynę, gera dvasinė ir fizinė sveikata.
28
mgr. DIĀNA RAUGULE
Latvijas Universitāte
[email protected]
DZIMUMDIFERENCE UN PASAULES BEIGAS MARGARITAS PERVEŅECKAS ROMĀNĀ ”GAETĀNO
KREMATOSS”
Latviešu rakstnieces Margaritas Perveņeckas romāna “Gaetāno Krematoss” darbība noris vairākos
līmeņos paralēlās pasaulēs – zemes un mītiskajā realitātē. Šos līmeņus apdzīvo gan cilvēki, gan dažādas citas
radības, kuras ne vienmēr iekļaujas tradicionāli binārajā dzimumu dalījumā. Dzimudiferencei romānā
nozīmīga vieta, it sevišķi paralēlo pasauļu, realitāšu savienojuma aspektā. Romāna galvenais varonis Gaetāno
kopā dzīvesbiedru Laju dzīvo kādā nomaļā ciemā Atmatā, kuru piemeklējusi ģeoloģiska katastrofa,
tāpēc imperators to nolēmis izolēt no zemes virsas. Šajā apgabalā valda apokaliptiska noskaņa gan morāli,
gan fiziski, tās ir vienas pasaules beigas. Gaetāno dodas prom no šīs vietas, taču Lajs ir norīkots likvidēt
katastrofas sekas un strādāt pie fiziskas šī apgabala izolēšanas no apkārtējās pasaules. Lajs nomirst kopā
ar šo pasauli, taču beigās arī Gaetano atgriežas pie viņa. Gaetāno romāna gaitā uzturas vairākās pasaulēs.
Liela daļa darbības notiek mītiskajā realitātē, kura sadalās vēl vairākos līmeņos, kuros visos sava loma
pasauļu radīšanai un beigām, it sevišķi galējā – kosmiskajā līmenī, kurā nepārtraukti notiek pasauļu
dzimšanas un miršanas cikls. Romāns kā savdabīgs eposs, kura darbība risinās mītiskajai realitātei
raksturīgajā cikliskumā, un cilvēkam un viņa dzimumam tur sava, taču pastarpināta vieta.
mgr AGNIESZKA REMBIAŁKOWSKA
Uniwersytet Warszawski, Zakład Bałtystyki
[email protected]
APOKALIPSA SPETRYFIKOWANA, CZYLI PISANIE (SIĘ) LITEWSKIEJ KSIĘGI UMARŁYCH NA
PODSTAWIE POWIEŚCI „MURMANTI SIENA” SIGITASA PARULSKISA
Celem
referatu
jest
próba
naszkicowania
sieci
odniesień
symbolicznych
związanych
z motywami “zatrzymanego końca świata / zatrzymanych końców świata” i “komunikacji poprzez mur”,
które zostaną przeanalizowane jako motywy organizujące postmodernistyczną narrację w powieści
“Murmanti siena” Sigitasa Parulskisa (wyd. 2008).
dr. MARIANS RIŽIJS
Rakstniecības un mūzikas muzejs
[email protected]
APOKALIPSES REĢISTRI LATVIEŠU JAUNĀKO PAAUDŽU DZEJĀ
No latviešu jaunās paaudzes dzejniekiem visintensīvāk apokalipses tēmas un motīvus savā dzejā
izmanto Ronalds Briedis un Arvis Viguls. Abi ir spilgti savu paaudžu pārstāvji un intensīvi izmanto kultūrcitātu
un alūziju slāni, taču neatsakās no dzejas varoņa autentiskās intonācijas. R.Brieža otrā krājuma “Karaoke”
(2008) vadmotīvs ir t.s. postmodernā apokalipse – globāla mēroga permaments stāvoklis, kad visi jēdzieni
ir devalvējušies un vairs nepastāv robeža starp karnevālu un apokalipsi. Arvja Vigula dzejā apokalipse
ir stilizēta Eiropas “augstā” modernisma garā un drīzāk nolasāma kā “zudušās paaudzes” pašizjūtas
projekciju uz abos krājumos „Istaba” (2009) , „5:00” (2012) uzburto pasaules ainu. Referātā tiks analizētas
abu dzejnieku piedāvāto apokalipses variantu īpatnības.
29
mgr. KRISTĪNE ROTBAHA
Latvijas Universitāte,
Humanitāro zinātņu fakultāte
[email protected]
ZUDUŠĀS PIRMDZIMTĀ TIESĪBAS UN TO ATSPOGUĻOJUMS LATVIEŠU JURIDISKAJĀ FOLKLORĀ
Mītiski tiesiskajā domāšanā vienlaicīgi ar pasauli rodas arī kāds vai kādi, kam ir vara pār to.
Vienlaicīgi ar mantu rodas tiesības, kas piešķir leģitimitāti pasaules pārvaldīšanas aktam. Mantisko vērtību
rašanās, vairošanās un pēctecība ir noteikusi arī mantošanas tiesību izcelšanos.
Norādes par pirmdzimtā ekskluzīvajām jeb prioritārajām mantošanas sniedz daudzu tautu tiesību
vēsture, mitoloģija un folklora. Dievi rada no varenības pārpilnības. Mītiskajā domāšanā pirmdzimtais pārņem
sava radītāja varu, spēku, veidolu, cilvēki tikai atkārto to, ko sākumā darījuši dievi, veidojot savas tiesiskās
ieražas.
Tiesiskās ieražas tiek nodotas no paaudzes paaudzei caur stāstiem, dziesmām, rīcību. Šādas
mutvārdu tiesiskās “instrukcijas” var dēvēt par juridisko folkloru. Latviešu juridiskā folklora atspoguļo
pirmdzimtā dēla prioritārās mantošanas tiesības, kas 13.gs. tika nostiprinātas pirmajos rakstītajos tiesību
aktos. Ar laiku ieraža pārtapa par likumu, pirmdzimtā mīts kļuva leģitīms, līdz likumdevējs šo kārtību izjauca.
Vēl 20.gs.sākumā, pārsvarā Latvijas rietumu apgabalos, bija izplatīts uzskats, ka vecākais dēls
manto nedalītu īpašumu, jaunākais iegūst izglītību (alternatīva - dodas kara dienestā), bet meitas saņem
pūru. 1934. gadā, saduroties tautas ieražu tiesību un romiešu/ģermāņu rakstīto tiesību principiem,
kas paredz vienlīdzību visu bērnu mantošanas tiesībās, Latvijas Republikas likumdevējs virsroku deva
pēdējiem. Vēsturiskās pirmdzimtā tiesības savu leģimitāti zaudēja. Tas atstājis lielu iespaidu uz dzimtas
īpašuma saglabāšanu. Tomēr tiesiskās ieražas, ko atspoguļo latviešu juridiskā folklora, ir saglabājušas nozīmi
tautas atmiņā un tiesiskajos uzskatos līdz pat mūsdienām.
doc. dr. ŽAVINTA SIDABRAITĖ
Klaipėdos universitetas
[email protected]
PASAULIO PABAIGOS TEMA LIETUVIŠKOJE PRŪSIJOS LITERATŪROJE
Pranešime analizuojama pasaulio pabaigos tema, iškylanti XVII–XVIII amžiaus lietuviškoje Rytų
Prūsijos literatūroje. Atkreipiamas dėmesys į savitą literatūrinę raišką, kitakalbės Prūsijos raštijos fone,
įgijusią melancholijos temą protestantiškuose lietuviškuose giesmynuose bei pamokslų rinkiniuose.
Ši religinė raštija suvokiama kaip didžiojo lietuvių poeto Kristijono Donelaičio kūrybos fonas. Daroma
prielaida, jog Donelaitis didžiųjų Antikos autorių pavyzdžiu kūrė mitą apie išnykstantį autentišką lietuvininkų
pasaulį, iš visų pusių griaunamą besiveržiančio kapitalizmo diktato. Kuriant mitui būtiną distanciją Donelaičio
poemoje pasitelkiami Senojo Testamento tekstai: Pradžios knyga, Ekleziasto išmintis, Dovydo psalmės, Jobo
knyga, Siracido knyga ect. Mitokūros aktui, manytina, kur kas labiau tiko Senojo Testamento rūstus
bendruomeniškumas nei krikščionybės individualumas ar ašaringas Kristaus kančios išgyvenimas, toks, beje,
būdingas tuo metu itin populiariai pietistinei giesmei. Mįslinga, jog Donelaičio poemoje šiaip jau krikščioniško
tikėjimo centre esantis Kristus Atpirkėjas paminimas tik vieną kartą „Rudenio gėrybių“ dalyje (862 eil.),
kalbant apie pasaulio pabaigą.
30
mgr. VESLAVA SIDARAVIČIENĖ
Vilniaus Universitetas
[email protected]
NEOFICIALIŲJŲ URBANONIMŲ TYRIMO POLINKIAI
Nuo XX a. pab. neoficialieji arba šnekamosios kalbos urbanonimai imami plačiai tyrinėti visame
pasaulyje: Lenkijoje (Bieńkowska 1992), Suomijoje (Ainiala 2009), Vengrijoje (Győrffy 2016), Didžiojoje
Britanijoje (Scott 2016) ir kt. Neoficialieji urbanonimai yra laikomi specifine šnekamosios kalbos vardų klase,
kuri yra kuriama pačių miestiečių neoficialioje aplinkoje (Klimenka 2011, 6), kuriems yra būdingas
individualumas, privatumas, ekspresyvumas, spontaniškumas ir jie yra nereguliuojami valstybinių institucijų.
Onomastų darbuose nagrinėjami šnekamosios kalbos urbanonimų kūrimas, vartojimas, tyrimuose aptariamos
pagrindinės neoficialiųjų urbanonimų funkcijos, varijavimas, taip pat apžvelgiami darybos ypatumai ir kt.
Todėl šiame pranešime siekiama aptarti pagrindinius neoficialiųjų urbanonimų tyrimo polinkius
ir skirtumus, mėginant išryškinti svarbiausias šnekamosios kalbos pavadinimų nagrinėjimo problemas.
Bandoma atsakyti į klausimus, kokios skirtingos analizės kryptys vyrauja, bei kas jas galėjo lemti. Kokią įtaką
šios kryptys daro neoficialiųjų urbanonimų tyrimams?
dr. BĀRBALA SIMSONE
Zvaigzne ABC Publishers,
Department of Latvian Literature
[email protected]
APOCALYPSE IN LATVIAN LITERATURE
The present paper is devoted to analysis of the theme of apocalypse – end of the world
or a global catastrophe – in Latvian literature. Although apocalypse is a highly popular subject in various
genres of Western fiction, Latvian writers have rarely touched upon it, preferring to show the “private”,
mental apocalypse of an individual. Yet several Latvian prose writers have approached this theme. The paper
takes a closer look at the short story “The Rose of All Roses” by Vladimirs Kaijaks, novels “The Chosen
Ones” by Austris Kalmiņš, “Man with a Baby Carriage” by Egīls Ermansons, “Thin Ice” by Pauls Bankovskis,
“Prehistoric Tragedy” by Jānis Mauliņš, as well as short stories by Gundega Repše and Jānis Einfelds
and young adult fantasy novel “Seven” by Linda Nemiera. The paper explores the approaches to apocalypse
in these works and the similarities or dissimilarities they bear to the tradicional Biblical or techno-apocalypse
in the world literature.
lic. JACEK STASIORCZYK
Instytut Historyczny, Uniwersytet Wrocławski
[email protected]
KONIEC LITWY, A POCZĄTEK LIETUVY. POLACY WOBEC ZMIAN NARODOWOŚCIOWYCH
NA LITWIE NA POCZĄTKU LAT 20. XX WIEKU
Druga połowa XIX wieku jest okresem rodzących się nacjonalizmów w Europie Wschodniej. Proces
ten znacznie przyspieszyła rewolucja 1905 roku, a następnie I Wojna Światowa oraz rozpad Imperium
Rosyjskiego. Na terenach dawnego Wielkiego Księstwa Litewskiego (WKL) oznaczało to głębokie przemiany
narodowościowe, połączone z intensywną debatą nad przyszłością ziem WKL. Zmianie uległo również samo
pojęcie „Litwina” oraz jego desygnat. Głównymi tematami tego polsko-litewskiego (a po części
31
też i białoruskiego) sporu, stało się dziedzictwo WKL oraz sposób urządzenia współżycia między
narodowościami po zakończeniu I wojny światowej. Po odzyskaniu niepodległości przez Polskę i Litwę doszło
do zaciętego sporu o Wileńszczyznę, którego kulminacyjnym momentem był tzw. „Bunt Żeligowskiego”. Tym
samym państwo litewskie zostało ograniczone do terytorium etnicznego. Jednak i w tak pomniejszonej Litwie
znajdowała się grupa około 200 000 Polaków, którzy musieli się ustosunkować do nowej sytuacji. W referacie
pragnę przedstawić stosunek Polaków do władz Republiki Litewskiej, do tego kim są właściwie ci Litwini
oraz w jakim stopniu możemy mówić o polskojęzycznych Litwinach, a na ile o Polakach litewskich.
Swój referat opieram na polskojęzycznych ytułach ukazujących się na Litwie, a więc Dniu Kowieńskim,
Chacie Rodzinnej (wraz z ich poprzedniczkami) oraz Nowinach.
dr. JOLANTA STAUGA
Latvijas Universitāte,
Humanitāro zinātņu fakultāte
[email protected]
DZĪVNIEKI KĀ BRIESMU UN BOJĀEJAS VĒSTNEŠI MŪSDIENU LATVIEŠU FOLKLORĀ
Latviešu folklorā briesmu un bojāejas motīvs bieži tiek atklāts caur dzīvnieku tēliem. Dzīvniekiem
tiek piedēvētas pārdabiskas īpašības, tie uztverti kā dievu vēstneši un mediatori starp cilvēku un dievību
pasauli, kas zīmju veidā dod ziņu par briesmām, nāvi un palīdz mirušajiem aiziet. Tāpat dzīvnieks
var būt uzlūkots kā cilvēka dvēseles/gara transformācijas forma vai ar to palīdzību tiek iezīmēta robeža
starp šo un viņu sauli.
Dodoties Latvijas Universitātes tradicionālās kultūras un mutvārdu vēstures ekspedīcijās,
kā arī aptaujājot cilvēkus sociālajos tīklos internetā, jāpārliecinās, ka priekšstats par dzīvnieku
kā briesmu un bojāejas vēstnesi un tā metafizisko saikni ar kādu citu pasauli ir dzīvs joprojām.
Norādi par briesmām vai iespējamo kāda cilvēka aiziešanu no dzīves var dot dzīvnieks
ar savu pēkšņo parādīšanos cilvēka tuvumā (savvaļas dzīvnieki) vai neparasto uzvedību (mājas dzīvnieki).
Savukārt dzīvnieka (visbiežāk – putna) negaidīta ierašanās mirušā cilvēka bijušajā dzīves telpā
vai arī parādīšanās tuviem cilvēkiem īsi pēc nāves liek saistīt šo dzīvnieku ar mirušā cilvēka garu.
Personiskās pieredzes stāstos par dzīvniekiem kā briesmu un bojāejas vēstnešiem, cilvēka
dvēseli/garu sasauce ar folkloras materiālu, īpaši ar latviešu ticējumiem, ir ļoti cieša, jo šie stāsti translē
tradicionālās zināšanas, kas ir mūsos, reizē apliecinot, ka arī mūsdienu racionālajam tehnoloģiju laikmeta
cilvēkam nav sveša iracionalitāte un mītiski maģiskie relikti pasaules skatījumā.
prof.UAM dr hab. EWA STRYCZYŃSKA-HODYL
Uniwersytet im. A Mickiewicza w Poznaniu
[email protected]
OBRAZY DEZINTEGRACJI I UNICESTWIENIA ŚWIATÓW W LITEWSKICH BAJKACH MAGICZNYCH
Stan zagrożenia, utrata życia, kalectwo to w bajkach magicznych – w wymiarze jednostkowym –
norma. Wszelkie jednak niebezpieczeństwo, jakie czekają na bohatera, muszą mieć umocowanie w sferze
niebędącej we władzy człowieka, związanej zatem z, ogólnie mówiąc, niebem lub sferą podziemną. Celem
wystąpienia jest przedstawienie nie tylko samych obrazów dezintegracji i unicestwiania światów
w litewskich bajkach magicznych, ale przede wszystkim wskazanie sfery, z którą związane są siły
podejmujące próby zniszczenia świata.
32
dr JOANNA TABOR
Uniwersytet Warszawski,
Zakład Bałtystyki
[email protected]
„ŽEMĖ DEGA” – APOKALIPSA WEDŁUG JURGISA SAVICKISA
W wystąpieniu chciałabym zaprezentować książkę „Žemė dega” – dziennik wybitnego litewskiego
modernisty Jurgisa Savickisa (1890–1952), pisany w czasie drugiej wojny światowej, którą prozaik
i dyplomata spędził na południu Francji. Dziennik obejmuje zapiski z lat 1939–1946 i stanowi doskonałe
świadectwo determinowanego przez wojnę odwróconego porządku. Wojna zastała Savickisa w Genewie,
gdzie pełnił funkcję ministra i przedstawiciela Litwy przy ONZ. Nie mogąc wykonywać służby dyplomatycznej,
autor noweli „Paskutinis rapsodas” osiedla się na Lazurowym Wybrzeżu, gdzie ma dom letniskowy,
i przez całą wojnę utrzymuje się z uprawy skrawka ziemi. Działka na Lazurowym Wybrzeżu nie ma jednak
nic wspólnego z wakacyjnym rajem, z którym kojarzy nam się dziś, staje się bowiem dla pisarza więzieniem –
z wieczną niepewnością jutra, stale zmieniającą się linią frontu, biedą i głodem, bez kontaktu z ojczystym
krajem i bliskimi. Savickis w charakterystyczny dla siebie zdystansowany, ironiczny sposób odnosi
się na bieżąco do sytuacji politycznej, wojennych realiów, ale też przedstawia swoje przemyślenia dotyczące
kwestii bardziej uniwersalnych – kultury, sztuki, filozofii.
dr. LĪGA ULBERTE
Latvijas Universitātes Baltistikas un latvistikas nodaļa
[email protected]
MIRUŠĀS PASAULES KONCEPTS LATVIJAS MŪSDIENU TEĀTRĪ
Pēdējos gados Latvijas profesionālajā teātrī bojāejošas pasaules tēls reprezentēts vairākkārt
un dažādos līmeņos – gan dramaturģiskajā materiālā tieši reflektējot par cilvēka nāvi kā fizioloģisku
un filozofisku kategoriju, gan teātra valodā radot skatuves telpā kādas mirstošas vai jau mirušas pasaules
modeli.
Raksturīgākie piemēri:
14 dialogi par nāvi postdramatiskajā izrāde “Mans Blasters ir izlādējies” (2015, Liepājas teātra izrādei
oriģināltekstu rakstījis viens no Krievijas vadošajiem režisoriem Konstantīns Bogomolovs); postmodernas
spēles ar latviešu un pasaules kultūras citātiem latviešu režisoru Regnāra Vaivara un Ģirta Šoļa veidotajā
dramaturģijā un režijā izrādēs “Titāniks” (2013) un “Pasaka par Veco Nāvi” (2015); “vecās” Eiropas norieta
simboliska reprezentācija režisora Alvja Hermaņa un aktiera un dejotāja Mihaila Barišņikova Jaunā Rīga
teātra projektā “Brodskis/Barišņikovs” (2015) un Māras Zālītes 1981. gadā rakstītās poēmas “Pilna Māras
istabiņa” jaunajā, 2016. gada skatuves versijā ar pašas autores transformētu lugas finālu.
Konkrētie teātra piemēri, ilustrējot tos ar izrāžu fragmentiem, tiks apskatīti gan mūsdienu teātra
izteiksmes līdzekļu, gan laikmeta garīgā noskaņojuma kontekstā.
33
dr. prof. ARŪNAS VAICEKAUSKAS
Vytauto Didžiojo universitetas
[email protected]
XXI AMŽIAUS DVASINGUMO IEŠKOJIMAI: APOKALIPSĖ AR TRADICIJOS RENESANSAS?
XXI amžiaus įvykiai tik patvirtina prielaidą, kad be simbolinės veiklos žmogaus gyvenimas būtų
nepilnavertis. Nueinant į praeitį tradicinėm dvasingumo formoms – atsirandanti tuštuma užpildoma naujomis
simbolinėmis veiklomis – nuo „senojo baltų tikėjimo“ bendruomenių iki ekstrasensų. Kultūrinis globalizmas
sąlygoja keisčiausius tokios veiklos persipynimus. Beveik visuomet, šalia deklaruojamo tradicijos tęstinumo
aptiksime rytų pasaulėžiūros elementus – nuo jogos iki rytų mistikos. Visa tai įkultūrinama ikikrikščioniškos
pasaulėžiūros, tradicinės liaudies medicinos ar kituose kontekstuose. Vertinant iš tradicinės pasaulėžiūros
pozicijų tokią situaciją galima įvardinti kultūros Apokalipse. Pranešime bus mėginama atskleisti
susiklosčiusią situaciją, parodyti šiuolaikinių dvasinių ieškojimų mąstą, pamėginti atsakyti į klausimą
kas tai yra – tradicijos griūtis ar jos permąstymas ir pritaikymas prie pasikeirtusių sąlygų. Pasvarstyti,
kodėl visa tai įgyja tokias formas.
mgr. DIANA VAITMONIENĖ
Lietuvių kalbos institutas
[email protected]
LIETUVOS TARMIŲ VAIZDINIAI PIETŲ ŽEMAIČIŲ RASEINIŠKIŲ MENTALINIAME ŽEMĖLAPYJE
Nors pagal skiriamąsias ypatybes pietų žemaičių raseiniškių patarmė priklauso žemaičių tarmei,
raseiniškiai, besiribojantys su vakarų aukštaičiais, greičiausiai jau nuo senų laikų turėjo pereiginės tarmės
ypatybių.
Tradicinės
tarmėtyros
atstovai
yra
apie
tai
užsiminę,
tačiau
lietuvių
dialektologijoje
iki pat XXI a. pradžios dėl stiprios struktūralizmo mokyklos įtakos nebuvo atsižvelgiama į tarmių
dinamiškumą. Kalbos vartotojų tarminio diskurso vaizdiniai ir jų nuostatos dėl tarmių taip pat netirtos.
Naujas požiūris į tarmėtyrą ir nauji tyrimų duomenys* leido į kalbos variantų tyrimus įtraukti
perceptyviosios dialektologijos strategijas, analizę papildyti sociolingvistiniu ir geolingvistiniu aspektais.
Pritaikius sociolingvistikos perceptyviosios dialektologijoskalbinių nuostatų tiesioginį metodą,
išaiškėjo pietų žemaičių patarmės arealo kalbos bendruomenės sąmoningosios, oficialiosios ideologijos
normos, o pažintinio / mentalinio žemėlapio* * metodas atskleidė, kad kognityvųjį tarmių žemėlapį skaido ne
tik išmoktos (objektyvios), bet ir subjektyvios, nuo asmeninės patirties, kompetencijos ar socialinių
ir kultūrinių vaizdinių priklausančios kalbinės izoglosės.
Tyrimas parodė, kad: 1)pietų žemaičiai raseiniškiai, įvardydami tarmes, dažniausiai vartoja įprastus
etnografinių regionų pavadinimus; 2) nors respondentai priskiria save žemaičiams, tačiau teigia nekalbantys
tarmiškai (iš metalingvistinių tiriamųjų komentarų paaiškėjo, kad bendrinę kalbą raseiniškiai laiko prestižiniu
kodu); 3) jiemsnebūdingas tapatinimasis su tarminio diskurso vartotoju, kuriam suteikiamos neišsilavinusio,
mažiau išprususio žmogaus ypatybės.
Nurodydami tarmiškai kalbančio žmogaus požymius tiriamieji modeliuoja ne save, o kitus neretai
įsivaizduodami toliau esančiose vietovėse.
*
Plačiau žr. „XXI a. pradžios lietuvių tarmės: geolingvistinis ir sociolingvistinis tyrimas (žemėlapiai ir jų komentarai (sud.
D. Mikulėnienė, V. Meiliūnaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2014).
**
Perceptyviojoje dialektologijojepažintinio / mentalinio žemėlapio principo pradininkas – Dennis R. Prestonas, 1988.
34
dr. SIMONA SOFIJA VALKE
Latvijas Kultūras akadēmija
[email protected]
BOJĀEJAS IESPĒJAMĪBA: VIKTORA EGLĪŠA LUGA „GALMĀ”
Galms kā darbības vieta latviešu literatūrā nav saistīta ar realitātes pieredzi, bet gan ar karaliskās
personas mītnes vietu pasakās, kurās tas attēlots visai epizodiski. Viktora Eglīša (1877-1945) romantiski
filozofiskās drāmas “Galmā” (1906), kas tiek uzskatīta par vienu no pirmajām modernisma lugām latviešu
literatūrā, tēlu sistēma un uzbūve līdzinās pasakai, taču tajā iemiesotais vēstījums ir vērsts uz refleksiju
par varas uz nolemtības attiecībām. Galma slēgtas struktūras transformācija un iespējamā bojāeja iezīmē
divus analīzes vektorus: kataklizmu, kā pazīstamās pasaules galu un pastaro tiesu, kas ir katra patiesās
dabas atklāsme.
mgr. JUSTĖ VASILIONYTĖ-STAŠAITIENĖ
Vytauto Didžiojo universitetas
Kultūrų studijų ir etnologijos katedra
[email protected]
LIETUVIŠKOS TAPATYBĖS PUOSELĖJIMAS LIETUVOS IR UŽSIENIO LIETUVIŲ MOKYKLOSE
Tautinės tapatybės, patriotiškumo puoselėjimo klausimai sulaukia vis didesnio ne tik užsienio,
bet ir lietuvių tyrėjų dėmesio, tačiau šiame pranešime pristatoma specifinė grupė – mokyklų bendruomenės
nariai (administracija, mokytojai, mokiniai, tėvai) Lietuvoje ir ituanistinėse mokyklose. Pranešimo objektas –
Lietuvos ir užsienio lietuvių mokyklos. Tikslas – atskleisti, kaip Lietuvos ir užsienio lietuvių mokyklose
puoselėjama lietuviška tapatybė. Pranešimo uždaviniai: 1) išsiaiškinti pagrindines Lietuvos ir užsienio lietuvių
mokyklose švenčiamas šventes; 2) atskleisti mokytojų svarbą patriotiškumo ugdymo procese; 3) aptarti
patriotiškumo puoselėjimo panašumus ir skirtumus pasirinktose mokyklose; 4) atskleisti kultūrų sąveiką
lituanistinėse mokyklose. Šio pranešimo probleminis klausimas yra susijęs su etninio tapatumo dualumu.
Pranešimas grindžiamas 2013-2015 m. Lietuvos mokyklose, 2014 m. kovo mėn. Rygos lietuvių vidurinėje
mokykloje ir 2015 m. rugsėjo mėn. Vasario 16-osios gimnazijoje (Vokietijoje) atliktų lauko tyrimų
duomenimis. Tyrime dalyvavo 519 respondentų, kurie buvo apklausti pagal sudarytą klausimyną „Mokyklos
bendruomenė: tradicijos ir jų kaita XX-XXI a. pradžioje“ bei pusiau struktūruotu interviu. Bendrauta
su Lietuvos ir lituanistinių mokyklų administracija, mokytojais, vyresnių klasių mokiniais, aktyviais lietuvių
bendruomenės nariais.
dr. IMELDA VEDRICKAITĖ-FRUKACZ
Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas
[email protected]
IMPERIJOS PABAIGA: SIURREALISTINIAI S.T.KONDROTO PROZOS IR Š.SAUKOS TAPYBOS
KONSTRUKTAI
Vėlyvojo sovietmečio paskutiniaisiais dešimtmečiais užsimezgusi imperijos žlugimo nuojauta lietuvių
literatūroje ir mene prasiveržė ne-realistinėmis formomis: tuomet imta naujai prisiminti šalies istoriją,
ją mitizuoti, sieti su pagonybe, bibliniais siužetais, susižavėta grotesku, pasakos ir sapno fantastika, laisva
eroso raiška, ribinėmis sąmonės būsenomis, egzotika (R.Granauskas, P.Dirgėla, R. Gavelis, J.Kunčinas,
35
J. Ivanauskaitė, S.T.Kondrotas ir kt.). Kaip apie šio laikotarpio sovietinių respublikų literatūras pastebėjo
sovietmečio literatūros tyrinėtojas E. Dobrenko, tarsi iš nieko ėmė rastis geros literatūros. Sovietmečio
kultūros merdėjimo laikas vertė susikurti naujus vaizdinius pasaulio daugialypumui, chaotiškumui aprėpti
ir remiantis tais vaizdiniais projektuoti ateitį. Į šį iššūkį atsiliepė Kondrotas debiutine novelių knyga „Pasaulis
be ribų” (1977), kurios pavadinimas daugeliui to meto autorių tapo kūrybinės laisvės motto. Jo prozoje
išsiskleidė galios instancijos dviprasmybė, maištas prieš socialistinės „realybės” utopiškumą. Kondroto
prozos žmogus jam priešiškame pasaulyje atgailauja dėl nuopuolio ir teisia, laviruoja ant žmogiškumo
ir žvėries/žiniuonies/pranašo ribos, susiduria su tiesos, likimo slėpiniu ir jo akistatoje išbando savo tikėjimo
valią, kuri suyra dėl verčių niveliacijos (romanai „Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą”, 1985; „Žalčio žvilgnsis”,
1981). Siurrealistinis pasaulio vaizdinys sieja Kondroto prozą su itin išsiskiriančio tarp lietuvių siurrealistinės
krypties dailininkų tapytojo Šarūno Saukos kūryba. Šioje vizionieriškoje tapyboje irgi dominuoja poleminis
santykis su galios instancja, jo konstruojamame grėsmės pasaulyje nelieka išorės-vidaus, gėrio-blogio,
grožio-bjaurumo, meilės-skausmo skirties („Mirties bausmė”, 1986; „Žmogus ir jo liga”, 1986; „Pragaras.
Inferno”, 1991-1992). Kondroto ir Saukos žvilgsnis į žmogaus pasąmonės bedugnę, košmaro prietemą,
nusikaltimo ir atagailos, teisėjo ir aukos ambivalentišką santykį ženklina dviejų epochų sandūros laiką.
prof. dr. habil. ANDREJS VEISBERGS
Latvijas universitāte
[email protected]
THE SHIFTS IN TRANSLATION POLICIES DURING THE SOVIET AND GERMAN OCCUPATIONS
IN LATVIA (1939-1945)
The Soviet and German occupation in Latvia followed twenty years of Latvian independence.
The shifts in the translation policies at these critical junctions were incredibly fast. The independence period
saw a developed translation industry. The source language variety was growing, the variety of literature
translated and the quality of translations was broad. The communist system quickly nationalized
the publishers, ideologised the system, introduced censorship and reshaped the translation pattern. Russian
was made the main source language and other languages minimized. The share of ideological literature grew
exponentially. Many schoolbooks were changed to translations from Russian.
Soon after the German invasion the publishers regained their printing houses and publishing
was renewed. The percentage of translations was similar to the independence period, but another
eorientation occurred, with German literature taking around 70% of the source texts. Most of the other
source texts were Nordic. There was a nominal pre-censorship, but the publishers were expected to know
and sense what was acceptable. No pulp literature was produced and translation quality was often high.
The general focus was on literary classics, travel literature and biographies (mainly German musicians).
There are surprisingly few ideologically motivated translations.
1944 brought back the soviet system, repeating the pre-war system in a more stringent manner.
Latvian translators within these shifts remained mostly the same, adapting to the ideological dictum
of the times and trying to retain their own agendas.
36
mgr. ŽYDRŪNAS VIČINSKAS
Klaipėdos universitetas,
Humanitarinių ir ugdymo mokslų fakultetas
[email protected]
MATAS PRETORIJUS – PASKUTINIS PAGONIŠKOSIOS LIETUVIŲ IR PRUSŲ RELIGIJOS
METRAŠTININKAS
Analizuojant ikikrikščioniškąją baltų kultūrą, kurios branduolį sudaro pagoniška religinė logika, iškyla
ją fiksuojančios raštijos patikimumo klausimas. Vienas turtingiausių rašytinių šaltinių, teikiančių informacijos
apie pagoniškąją baltų religiją, – Mato Pretorijaus (Matthäus Prätorius) (~ 1635–1704, 1707 (?)) XVII a. II p.
paruoštas daugiatomis rankraštis ,,Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla“ (Deliciae Prussicae, oder
Preussische Schaubϋhne). M. Pretorijaus užfiksuota mitologinė informacija yra ne kartą naudota XIX bei XXI
amžiaus mokslininkų, tyrusių baltišką kultūrą ir mitologiją, naudojama dabar bei, greičiausiai, bus naudojama
ateityje. Dėl tos priežasties, nepaisant ankstesniųjų fragmentiškų bandymų, prasminga pamėginti verifikuoti
tai, kas aptartajame šaltinyje yra autentiška.
Šiame pranešime išskiriama bei nagrinėjama Mato Pretorijaus rankraštyje užfiksuota mitinė
medžiaga apie Bičbirbį (Bicz(ƶ)birbins, Bicž-birbins, bitzbirbins) arba Birbulį (bicziu birbullis). Duomenų
verifikacijos procesas susideda iš III pakopų: I) apžvelgiami ir palyginami Mato Pretorijaus bei XV–XVI a.
pirmtakų
istoriniai
dokumentai,
kuriuose
minimos
nagrinėjamosios
mitologemos;
II)
atrenkamos
ir (-į)vertinamos XIX–XXI a. mokslininkų, naudojusių M. Pretorijaus duomenis, interpretacijos; III) nustatoma,
kuri Pretorijaus mitinės medžiagos dalis:
a) autentiška / patikima – informacija gauta iš amžininkų, kurią įmanoma verifikuoti atsižvelgiant
į XIX–XX a. pr. tautosaką, papročius, tikėjimus;
b) iš dalies autentiška / iš dalies patikima – senųjų rašytinių kronikų ir amžininkų medžiagos
samplaika;
c) neautentiška / nepatikima – faktais neparemtos spekuliacijos; XV–XVI a. kronikų perrašai.
dr. VIJOLĖ VIŠOMIRSKYTĖ
Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvių literatūros katedra
[email protected]
APOKALIPSĖS SCENOS LIETUVIŲ ROMANUOSE 1991-2015
„Mylėkime pabaigas, nes jos yra pradžios, deja to nežinom mes, ir jos mums atrodo negražios” dainuoja populiari aktorių grupė “Liūdni slibinai” naujausiame albume “Viskas netrukus baigsis” (2015).
Pranešime
aptarsiu
“negražiais”
atrodančius,
apokalipsės
retorika
paženklintus
lietuvių
rašytojų
L. Gutausko, G. Beresnevičiaus, M. Ivaškevičiaus, J. Ivanauskaitės, H. Kunčiaus romanus, sukurtus
1991-2015 metais, kuriuose išryškėja tekstualūs apokalipsės ir gyvūnų, virsmo, metamorfozės ženklų ryšiai.
Pažvelgus
į
šiuos
romanus
Walterio
Benjamino
alegorijos
sąvokos
šviesoje,
dėmesį
sutelkiu
į atminties, istorijos ir dabarties santykį; aiškindamasi, kaip šie romanai “sudaužo į gabalus istorijos
tęstinumą”, t.y. savo destrukcijos netikėtumu ir šokiruodami pažadina mus iš tradicijos “sapno”
į gyvenimą dabartyje ir padaro dabartį “prieinama”.
37
dr TATJANA VOLOGDINA
Uniwersytet Wrocławski
Studium Języka i Kultury Litewskiej
[email protected]
ŽALIOS RŪTOS, ŽALIAS VYNAS (ZIELONA RUTA, ZIELONE WINO) JAKO PODSTAWOWE ATRYBUTY
LITEWSKIEGO ŚLUBU W PIEŚNIACH LUDOWYCH
W każdej kulturze rytuał zawarcia małżeństwa stanowi jedno z najważniejszych wydarzeń w życiu
człowieka, jest kulturowym wyznacznikiem funkcjonowania ludzkiej cywilizacji w znaczeniu sakralnym,
prawnym, społecznym, moralnym, estetycznym i etc. Ślub w tradycji ludowej obfituje bogactwem zwyczajów
i obrzędów. Symbolika matrymonialna również jest bardzo rozbudowana w folklorze litewskim, a szczególnie
w pieśniach ludowych. W artykule będą analizowane podstawowe/kluczowe symbole ślubne ruty i wina
zielonego,
spróbujemy
wyjaśnić
zjawisko
rozpowszechnienia
owych
motywów,
ich
semantykę
i rolę/przeznaczenie w źródłach twórczości ludowej. Z powodu tego, że najczęściej motywy te spotykane
są w litewskich pieśniach ludowych, to właśnie ten gatunek będzie w centrum naszej uwagi i zostanie
głównym materiałem badawczym, z którego będziemy mogli wysnuć wnioski.
Analizowane
symbole,
czy
przynajmniej
ich
znaczenia,
są
bardzo
dawne,
pierwotne,
przedchrześcijańskie, ale w rzeczywistości dzisiejszej mamy do czynienia z rudymentami archaicznej tradycji.
Pod wpływem różnych czynników – takich jak postęp cywilizacyjny, industrializacja, technokracja nieuchronnie odnotowujemy uproszczenie rytuałów, utratę sensu obrzędowości, pozbawienie ludzkich więzi
z naturą i doświadczeniem poprzednich pokoleń - co wiąże się z zanikaniem, zamieraniem tradycji, swoistym
końcem przekazywania kulturowych obyczajów praktykowanych nieprzerwanie od czasów nowożytnych.
dr JUSTYNA WALKOWIAK
Uniwersytet im. A. Mickiewicza w Poznaniu
Katedra Orientalistyki
[email protected]
SKAZANE NA WYMARCIE: NAZWISKA MAŁOLITEWSKIE W ANTROPONOMASTYKONIE POLSKIM
Tematem wystąpienia będą używane współcześnie w Polsce nazwiska wywodzące się z Małej Litwy
(Lithuania
Minor).
Są
one
charakterystyczne
strukturalnie
(np.
Endryszkajt, Dyszereit) i różnią
się pod tym względem nie tylko od nazwisk o genezie rodzimej, ale często także od nazwisk pochodzenia
„wielkolitewskiego”. Niektóre stanowią po prostu zgermanizowaną graficznie i skróconą postać nazwisk
litewskich (np. Kallwejt < Kálvaitis), wiele innych to hybrydy o rdzeniu niemieckim i skróconym sufiksie
pochodzenia litewskiego (np. Aszmunajt < lit. Ašmonáitis < niem. Aschmann). Z uwagi na swą wyjątkowo
niską frekwencję w Polsce stanowią one grupę skazaną na niewątpliwe wymarcie w bliskiej perspektywie
czasowej. W wystąpieniu zostaną omówione morfologia, semantyka, stopień adaptacji graficznej do języka
polskiego, liczba, frekwencja oraz rozmieszczenie geograficzne nazwisk.
38
doc. dr. VILMA ZUBAITIENĖ
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto
Lietuvių kalbos katedra
[email protected]
NAUJOS IR SENOS REIKŠMĖS LIETUVIŲ LEKSIKOGRAFINIUOSE ŠALTINIUOSE: FIKSACIJA
IR SEMANTINĖ MOTYVACIJA
Pranešime tiriama, kokių naujų reikšmių fiksuojama naujausiuose leksikografiniuose šaltiniuose
ir duomenų bazėse (Bendrinės lietuvių kalbos žodyne (http://bkz.lki.lt/), naujausiuose dvikalbiuose
žodynuose bei Lietuvių kalbos naujažodžių duomenyne (http://naujazodziai.lki.lt/), taip pat aiškinamasi,
kurių reikšmių nebepateikiama dabartiniuose lietuvių kalbos žodynuose, kaip kinta reikšmių filiacija, kodėl
kai kurių reikšmių ribas sunku apibrėžti ir kodėl skiriasi pateikiamų reikšmių eiliškumas ir skaičius.
Pagrindinis tikslas – atskleisti, kaip keičiasi lietuvių kalba semantiniu aspektu: nustatyti, kurios reikšmės
nyksta ir tampa nebeaktualios ir kokių naujų sememų fiksuojama, kokių vartosenos sričių žodžių semantinė
struktūra plečiasi ir sudėtingėja, kurios išvestinės reikšmės yra neutralios, o kurios konotuotos. Tyrime
atsiribojama nuo naujųjų leksemų, aprašomos tik semantinės derivacijos būdu arba skolinimosi būdu
atsiradusios naujosios sememos. Naujos reikšmės tiriamos kognityviniu aspektu. Daugiareikšmiai žodžiai
nominuoja kelis denotatus, todėl žodžio semantinę struktūrą galima įsivaizduoti kaip ryšių, egzistuojančių
tarp nominuojamų denotatų, atspindį. Pirmiausia skiriami prototipiniai denotatai (daiktų, savybių, veiksmų
klasių tipiniai nariai). Tad atkreipiamas dėmesys į semantinės raidos kryptis: tos pačios denotato klasės ribų
išplėtimą ar susiaurinimą, kitą tos pačios denotatų klasės aspekto iškėlimą (metonimizacija) ar požymių
priskyrimą naujai denotatų klasei (metaforizacija).
39